Amortizacija

Du draugai susitinka lyg svetimi, tačiau jiedu turi tiek daug bendro! Seniau Martas ir Riina gyveno kartu, dabar žmona išsikraustė pas Kalį. Įdomu tai, kad kontaktą Martas stengiasi užmegzt būtent su Kaliu, nežinia, katro labiau gaila – ar žmonos, ar draugo!
– Nu, tai kaip jums ten einasi?
Kalis ar tai nenori, ar tai negali, o gal tiesiog neįstengia atsakyti. Martas tęsia.
 – Žinau, kad gerai. O aš už judu džiaugiuosi. Tu – geriausias mano draugas, o Riina išvis geriausia moteris. Užtat kaip puiku, kad du šitokie nuostabūs žmonės suėjo draugėn... O aš, ką ten, prieš likimą nepapūsiu. Bet kai ką mums visgi reikėtų išsiaiškint, kad gyvenimas būtų geresnis ir gražesnis. Tu, žinoma, esi matęs Riinos krūtis?
– Čia dabar? – Kalis kaip įgeltas pašoka savo kėdės. Martas raminančiai mosteli ranka, – nereik, nereik.
– Aišku, esu matęs, ji juk tavo žmona. O tokių krūtų neįmanoma nepastebėti. Tai ir man jos įsiminė. Nu labai gražios krūtys. Operacija puikiai pavyko. Dabar pjūvio nė žymės nebematyti. Ar ne taip?
– Taip.
– Aš tą vasarą žiauriai dirbau ir alga buvo gera, tai mes nusprendėm, kad darom tą operaciją. Sumokėjom pirmą įmoką ir iki dabar kas mėnesį moku. Mudu visus baldus ir techniką pasidalinom, čia jau viskas aišku. Bet va dar tos krūtys.
– Tu nori atgaut Riinos krūtis?
Dabar jau Martui tenka sklaidyti nesusipratimą:
– Ne ne, kaip tai atgaut?! Ne. Bet aiškus daiktas, kad tos krūtys – iš dalies ir mano.
– Iš dalies tavo krūtys?
– Jo. Bet jos dabar taip toli nuo manęs, kad išvis neegzistuoja. O aš gi kas mėnesį moku.
Kalis tiesiai paklausia:
– Ko tu nori?
Kaipgi čia taip sunku suprasti:
– Noriu, kad perimtum paskolą.
– Gerai, tai aišku, koks dar klausimas.
Tarp vyrų jau justi šioks toks palengvėjimas ir aiškumas, nelyg kas juodu skiriančioje sienoje būtų išbeldęs keletą plytų. Bet Martas ir vėl:
– Dabar telikę sumokėti už šešis mėnesius... Ne visai sąžiningai išeina.
– Kaip tai?
– Turėtum man grąžinti visą sumą. – Pokalbis galėtų jau ir baigtis, tai ne, priskreto kaip šlapias sniegas:
– Gerai, žinoma, grąžinsiu... – atsako Kalis, bet kažkas jam vis dar neduoda ramybės. – O kada buvo atlikta ta operacija?
– Prieš pusantrų metų, du septynioliktų spalį.
– Bet tai mudu dar paskaičiuokim.  
Martas išskečia rankas:
– Ką čia skaičiuot?
– Taigi daugiau nei metus Riina ir jos krūtys priklausė tau.
– Matai, šituo nebūčiau toks tikras. Kada ten judu pradėjot?
– Nu klausyk.
Martas nenori sugėdinti, jam tik rūpi, kad viskas būtų aišku:
– Piniginiuos reikaluos reikia tikslumo. Tai kada ten judu pradėjot?
– Kažkada metų pradžioj, – prisipažįsta Kalis.
– Du aštuonioliktų?
– Jo.
– Aš anuo metu jau šiaip ar taip buvau sumokėjęs įnašą, keletą mėnesių jau padengęs. Tai, sakykim, mano daliai tenka penki mėnesiai arba pusė metų.
Kalis nenori su tuo sutikti, nes:
– Bet gi iškart aš jos krūtų neliečiau.
Martas išsitraukia telefoną ir atsidaro kalkuliatorių.
– O kada palietei, gal datą pameni?
– Nepamenu.
– Nu vis tiek, krūtys gi toks dalykas, kuris lieka su ja.
– Kaip ilgai?
– Iki gyvenimo galo.
– O kiek ji gyvens?
– Iš kur man žinot?
– Nu tai aš irgi nežinau.
– Nu tai imkim vidurkį. Kiek tos moterys pas mus Estijoj gyvena?
– Nu tikrai gerokai ilgiau už vyrus.
– Jo.
– Tada reikėtų atskaitos tašku imti vidutinį vyro amžių.
– Kodėl?
Kalis lyg žemę pardavęs:
– Jei mirsiu anksčiau, kodėl turėčiau mokėti!
– Toks gyvenimas. Niekada nežinai.
– Niekada nežinai, jo. – Kaliui kyla dar viena mintis. – Tai mums dar reikėtų įskaičiuoti amortizaciją.
– Kokią amortizaciją?
– Nu. Krūtų vertė su laiku taigi krinta.
– Kaip tai krinta?
– Nu žėk, senos moters krūtys juk vis tiek kitas reikalas, nei jauniklės!
– Tai jo, jo... žinoma, žinoma...

Pokalbis ūmai išsitęsia.

2024 08 11
Iš estų kalbos vertė Agnė Bernotaitė