Po dvidešimt metų. Atmosferika

Įsivaizduokit užeigą,  kurios grindys išklotos melsvomis plytelėmis –  traukiant kėdę  jos cypteli, o kartais tarsi urgzteli. Kėdės toje užeigoje emaliuotomis kojomis, o  stalai  –  iš marmurą imituojančio laminato. Ant langų kabo dienos užuolaidos su nėriniais ir kutais. Užvertęs galvą, atklydėlis išvysta pakabinamas lubas iš kvadratinių plokščių,  kokios mėgstamos valstybinėse kontorose ar poliklinikose. Viena plokštė prie sienos įlaužta  (anot vietinio bajerio, užėjus raguotam vyrui); pro skylę blizga ventiliacijos vamzdžio folija.
Valgius, net ir tokius bazinius kaip kepta duona su česnaku, čia užsisako retai. O ką kalbėti apie karštą – kiekvienas kotletas ar šnicelis sukelia nervingą indų tarškėjimą ir aliejaus čirškimą virtuvės gilumoje ir, pagaliau išneštas į viešumą, patraukia visų lankytojų dėmesį. Valgyti jį pridera godžiai, nenusivilkus palto ir nenusivyniojus šaliko, kurio galai karo pavojingai arti  padažo – ne tiek dėl šalčio, kiek dėl tingumo. Nepaisant tokių papročių, ant visų stalų puikuojasi servetėlių dėkliukai. Iš jų kyšo simetriškos vėduoklės – žinot, tos plonytės, permatomos servetėlės, kurios, prireikus nusišluostyti pirštus, imamos ne po vieną, o po kelias.  
Siena už baro išmušta veidrodžiais – o tai kaip kitaip, pasakytų tokių įstaigų žinovai. Stiklines lentynėles dalija pertvaros irgi iš stiklo, todėl iš pradžių neatskyrus realybės ir atspindžio,  atrodo, jog gėrimų pasiūla didesnė nei iš tikrųjų. Bet greitai išaiškėja, jog priešais mus – savas, gimtasis liūdesėlis (žinia, tarpai tarp butelių – palanki terpė jam daugintis,  panašiai kaip drėgnas kampas pelėsiams).  Plačiai išskleistose pozicijose sargybą eina tėvyninės gamybos trauktinės ir degtinės, viena nuo kitos paprastai besiskiriančios tik pavadinimu. Damoms siūlomas Alitos“ šampanas ir šiek tiek importinių dzinguliukų – pusiau saldus vynas įkypu kakleliu ir keletas likerių.    
Pilstomo alaus – dvi rūšys, Švyturio „Ekstra“ ir Tauro „Tauras“. Įdomu, kaip pavyko įtikinti distributorius leisti tokią kaimynystę. Matyt, tik atsidarę ir vildamiesi patraukti kvartalo grietinėlę, jie užsisakė tuometinį numerį vienas,  „Ekstra“, bet pastebėję, kad juo nelabai kas domisi,  pristrigo prie konkurentų ir šalia pastatė „tikrų vyrų alaus“ čiaupą.
Už stalų boluoja bendro tualeto durys. Jos uždarytos, bet galima spėti, kad pakabinamos lubos ir t.t. jo nepasiekė, tai yra, kad kampe ten stovi unitazas be dangčio, su ruda, arklio pakinktus primenančia sėdyne, o tualetinio popieriaus dėkle įkištas  tų pačių servetėlių pluoštas. Pagal visą logiką priešais unitazą turėjo būti kriauklė, kur iš krano bėga tik šaltas. O šalia, kad jau tokios  – buką snukutį atkišęs rankų džiovintuvas,  figūruojantis čia  mįslės teisėmis: kaip  jis gali veikti, ir apskritai kam pakabintas, jei sienoje nė laido, nė rozetės?  
Žodžiu, šita viečikė priklausė kategorijai tų, kurios reikalauja ryžtingo sprendimo – apsisukti ir išeiti arba pasilikti ir staigiai įkalti šimtą gramų. Tie,  kurie pasirinkdavo antrą variantą, sąmoningai ar nesąmoningai sekė buteliais lentynose –  čia atvedusią progą, išgyvenimą  ar išgyvenimo stoką gromuliuodavo atskirai, nešnekėdami ir nesidairydami aplinkui. Standartinį lankytojų kontingentą sudarė pavieniai gėrėjai ir viena kita sava chebrytė. Nors senamiesčio baruose jau darėsi madingi šachmatai ir kiti stalo žaidimai, čionykščiai nepasidavė pagundoms ir saugojo alkoholinio žanro  – litrobolo, kaip jie pagal seną pasakydavo – grynumą.  
Vis dėl to kartais, palankiai išsidėsčius dangaus ir žemės kūnams,  kontaktas įvykdavo ir ryšys užsimegzdavo. Suprantama, lengviau ledai tirpdavo šiltu metų laiku. Pagrindinis veiksmas tuomet persikeldavo į lauką, į terasą prie įėjimo. Praėjus keletą gurkšnojimo etapų, žiūrėk,  kas nors ims ir iš atsinešto mago paleis seną muzoną, tarkim,  Eisidysus, suriaumos „bet tai kaip Jangas varo! kosmosas!!“ ir apsidairys, laukdamas pritarimo, arba eilėje prie baro plekštels priekyje stovinčiam per petį ir paklaus, kaip sekasi ir ką šiandien gers.  
Būkim biedni, bet teisingi - šitai nutikdavo nedažnai, dažniausiai ketvirtadienio vakare. Antras pagal gerumą laikas buvo šeštadienio popietė.
Tada čia užsukdavo ne tik tipiniai chroniai, bet ir 90-inių bohemos likučiai. Sąlyginės kompanijos branduolį sudarė žurnalistas pusilgiais žilstelėjusiais plaukais, rašantis apie sportą, bičas apvaliais lenoniškais akinukais, prisistatantis kompozitoriumi, bet dirbantis garsistu,  dar keli. Sėdynės jiems buvo prišildytos – sako, ir seniau čia lankydavosi menininkai, trokštantys betarpiško bendravimo su liaudimi, intelektualai, kompleksuojantys dėl savo intelektualumo ir panašiai. Kalbėta, kad „Suokalbio“ laikais čia buvo poeto Rudoko, filosofo Raudeliūno ir co. atsarginė nerštavietė; kartais užsukdavęs netgi patsai Beresnevičius. Tarp dabartinės chebros tokių įžymybių nesimatė. Nors bendrai, ką gali žinot, legendos, juk randasi postfaktum.
Šitam bare šeimininkavo ne kokia „šinkorkos dukra“ su miniaku ir push-up bra; butelius nuo stiklinių lentynų nukeldavo ir atgal pastatydavo pusamžė moteriškė. Į klausimą, kuo barmenė vilki, nebūtų atsakęs turbūt nė vienas klientas. Ji rengėsi kažkaip ypatingai neišvaizdžiai; visiškas ištirpimas aplinkoje kaip rekomenduojama šnipams.  Nors ne jauniklė, barmenė nebuvo įmitusi kaip tarybinių laikų bufetavos, nepasižymėjo ir jų valdingumu. Jos veidas dažniausiai būdavo tokios   nekatrosios išraiškos, ir judėdavo ji negreitai, lyg su paklaida, kurią panaikinti ir sustyguoti atskirų kūno dalių veiksmus reikėdavo laiko. Nors rengėsi nepanašiai į ruses ir tūteišes, žinia, mėgstančias ryškias spalvas, bet kalbėjo su slavišku akcentu. Atrodo, ir gyveno Naujanuose ar Naujoj Vilnioj, kažkurioj iš tų, neva naujai įkurtų vietovių, nors iš tikrųjų senų kaip pasaulis, ir nuo seno aprūpinančių sostinę neišsenkančia padavėjų, virėjų, dėvėtų drabužių pardavėjų, turgininkų, krovikų ir panašių darbuotojų pasiūla.
Kai užsakymų nebūdavo, ji prisėsdavo ant kėdutės prie veidrodinės sienos; nors šalia mėtėsi kažkokios brošiūros, jų niekada neatsiversdavo. Neskaitydavo žurnalų, nerašydavo smsų – tiesiog sėdėdavo nudelbus akis ir laukdavo.
Barmenės santykį su užeiga perteikė tik servetėlės. Anksčiau nei įprastai užėjęs į kavinę užtikdavai ją užsiėmusią: ant baro pasidėjusi  kelias servetėlių krūveles ima reikiamą kiekį, perlenkia, įgudusiu judesiu praskleidžia it kortas ir kiša į lovelius. Šalia gulėdavo žirklės – tam, kad atsargoms einant į pabaigą, galėtų jas padauginti perkirpdama perpus. Servetėlės, kaip gi be jų.
Užeiga priklausė nežinia kam. Nė vienas iš senbuvių nesigyrė pažįstantis savininką ar savininkę, ir apskritai, šita tema pokalbiuose nefigūravo. Kilus problemoms, barmenė kviesdavo kitą moterį, tikrą milžinę galingomis rankomis ir krūtine. Milžinė apsireikšdavo labai greit – matyt, gyveno netoliese, gal net tam pačiam name. Problemas spręsdavo be prievartos, vien svoriu autoriteto, kurį sudarė grėsminga išvaizda  (ne tik gabaritai, bet ir stipriai atlėpusios, kone perlaužtos ausys) ir trumpos, tikrąja žodžio prasme išlojamos komandos. Taip pat ji padėdavo pakeisti alaus statines, į  sandėliuką nuridendavo tuščias ir atridendavo pilnas.  
Ar milžinė ir buvo šito kromelio savininkė?
***
Šį vakarą čia liaudies negausiai. Beveik idiliška scenelė: prie baro sulindęs į laptopą sėdi sporto žurnalistas;  prie galinio staliuko į rimtą pokalbį pasinėrę du bičai. Pro užuolaidas prasišviečia prekybcentrio iškaba. Šalia jos dar matosi „Humanos“ vitrina, o visa kita dengia vešlios kvarbatkos.
Vyras prie gretimo staliuko ilsisi po ilgo vartojimo –  ištiesęs kojas, kiek tiesiasi ir sudribęs, kaip maišas. Galva tai nusvyra ant krūtinės, tai vėl kyla į viršų. Knapt, knapt.  
Staiga, lyg gavęs signalą, jis atsimerkia ir apsidairo. Įvertinęs padėtį, atsistoja ir stebėtinai tvirtu žingsniu prieina prie mano stalo.
    – Galiu? – klausia rodydamas į kitą  pusę.
Tyliu; jis atitraukia kėdę ir atsisėda. Pirmiausia, kas krinta į akis, tai plaukai. Tankūs, kieti ir styrantys kaip vielytės – rodos, palietęs įsidurtum. Plaukai seniai kirpti, kaip ir barzda; kita vertus,  teko matyti ir baisesnių kaltūnų. Veidą už metalinių akinių apibūdinti nelengva. Jis patrauklus, bet tuo pat metu ir nuožmus. Tas nuožmumas eina gal iš arti sustatytų akių, gal iš truputį išsišovusių skruostikaulių.
Atrodo, esu čia jį matęs. Mano draugelis išvydęs tokius tipus apsidžiaugdavo;  jis kolekcionavo  visokius keistuolius ir frykus. „Vien dėl to čia verta užeit. Nu ir tu, tu juk rašytojas, tokie žmonės –  įkvėpimas tavo poemoms!“ (Nors, be abejo, užeidavo ir dėl to, kad centre už didelį jau prašė po 7 ir 8, o čia dar laikė senas kainas).  
Nu, okey, prisistrigo. Ir ką dabar – vers širdį ir guosis? Prašys pastatyt?
– Aš ant Sportrūmio... Gedo stulpus nupaišiau. Žinai, anais laikais, – sako jis švokščiančiu balsu, keistai ant dantų užtempęs lūpas. Barzdaplaukiai aplink kalbos padargą  sukruta.
Jei atsiliepsiu, tai reikš, kad duodu jam leidimą šnekėti toliau. Bet tą jis gali daryti ir neatsiliepus.  Vyro akys už akinių traiškanotos, bet  gyvos; gal pokalbis nebus visai be ryšio.
    – Ant Sportrūmio? Aš pats iš tų vietų. Bet girdėt neteko. Neperdedi kartais?
    – Paklausk bet kurio iš Bizonų slėnio. Bet kuris paliudys. – atsakė po netrumpos pauzės, kurios metu nudelbė veidą į grindis ir alsavo, lyg pritrūkęs kvapo. –  O kad nerašo... Pas mus gi komsomolcai valdžioj. Tas jiems primena jų praeitį, todėl...  – vyras lyg ir prunkšteli, – šūdas su bruknėm.
Atsiliepdamas į teiginį apie komjaunuolius palinguoju galva. Barzdos šeriai vėl sukruta:
– Žinai, kas buvo sunkiausia? Ne dažai su teptuku – tas smulkmė. Kotą iš meškerės pasidariau. Ir ne užlipti. Iš šono ten buvo kopėčios. Patogios. Kaip paradiniai laiptai.
– Sunkiausia buvo pėdsakų nepalikt. Bet čiukčia ne kvailys; pakeičiau batus, ir saugumas nesurado. Nors ieškojo! Visus tikrino. Aš: nieko nežinau, niekur nebuvau, mano namas iš krašto... klausyk, pastatyk alučio.
Pykteliu. Ne dėl prašymo, tas ne pirmiena, bet dėl pigaus manevro – suvilioti praeities žygdarbiais  ir tada truktelti meškerę. Nesulauksi.
Iš mano veido išraiškos jis supranta, kad atsakymas neigiamas, ir savaip išsiaiškina priežastį:
– Ne, tu nepagauni. Aš ne dėl politikos. Kad išdurt sistemą. Aš - senas pankas. Bet ne iš tų Gorkynės pižonų, kur dabar legendas kuria, kokie krūti buvo, avangardas. Vaivoj, ten grynas teatras buvo! Šiškų vaikai vaidino pankus. Aš visus pažinojau, ir tau pasakysiu: tikri pankai buvo tiktai rajonuose. Koraluose. Šeškuose. Bizonų slėny.
Nuo durų atsklinda šurmulys. Prie baro prieina naujas lankytojas ir ima apžiūrinėti asortimentą. Iškart atpažįstu – tai pora metų vyresnis bičas iš mano šulios, kuris grojo postpanko grupėje ir vedė diskonus. Tie, kas jį pažinojo, vadino Strikeriu – o pažinojo jį daugelis, ir dar daugiau norėjo pažinoti. Strikerio veidas truputį papilnėjęs, oda skleidžia matinį vidurinio amžiaus blizgesį, pažįstamą iš veidrodžio; bet bendrai tai, kaip sakoma, nė kiek nepasikeitęs.
Pirmas impulsas –  užkalbinti.   
Bet ką jam sakysiu be įprastinio ple ple ple: sveikas, Strikeri, ar prisimeni, aš iš devinto forto?  
O toliau?
Nebuvom draugai, kaži ar esame šnekėjęsi dviese – tik kompanijoj, už transformatorinės, greitomis traukdami cizas ir keisdamiesi muzikos naujienomis. Ir savo pravardę turbūt seniai pamiršęs,  tikriausiai nuo mokyklos laikų niekas jo taip nevadino.
Barmenė pila Strikeriui „Ekstros“.
Už nugaros pasigirsta krenkštelėjimas. Pasirodo, kol gręžiojausi, tas kentas suvaikščiojo iki savo staliuko ir pasiėmė krepšį, tiksliau sakant – terbą su virve vietoj diržo. Pasirausęs terboje, jis ištraukia storą  knygą ir tiesia man.
– Čia tau nuo manęs. Dovana. Vartoti prieš miegą. Labai sveika. –
Jo balse girdžiu vien draugiškumą, draugiškumą su krislu drovumo, reiškiančio ir nusilenkimą, ir abejonę, ar jo gestas bus suprastas ir priimtas. Paimu nutrintą „Po dvidešimt metų“ tomą iki negalėjimo pažįstamais viršeliais ir padėkoju. Va, kaip nuvertinau žmogų, iškart pagalvojau apie jį blogiausia. Strikeris dar stovi prie baro, bet jau atsisukęs į salę, ieškodamas, kur atsisėsti.
Eidamas pro šalį, Strikeris meta į mane greitą žvilgsnį. Nesustoja, neužkalbina, tai neužkalbinsiu ir aš.   
Kiek skolingas.
     – Iš jūsų bus devyni litukai, ponas, – įmušusi sumą į  kasos aparatą, sako barmenė. Tas jos akcentas... Paduodu Darių ir Girėną ir iš lėkštutės išžvejoju grąžą smulkučiais dešimtukais.