Nedegtos žvakės

Krištolinio gaubto nugesintoje šviesoje kambarys su manimi lūkuriuoja nakties. Užsiversdama knyga lepteli į patalus, bet dar reikia sulaukti, kol skalbimo mašina baigs sukti paskutinius būgno ratus.
Priešais – lentyna, kurią atsikraustydami su vyru atsivilkome iš sendaikčių. Aname gyvenime ji buvo Danė, Helsingioro suvenyrų parduotuvėje glaudė septynias eiles trolių. Šiandien joje surikiuoti mano gyvenimo suvenyrai: smilkalas iš atostogų Maroke, dulkėtas, iki šiol nepadegtas; tautiniais raštais dekoruota Kaziuko mugės skrynelė; rudeninių atspalvių akių šešėlių paletė. Ant krašto žiba tėvo nulipdyta vazelė - kreivas molio gabaliukas, su manimi nuo gimimo, graži savo primityvumu.  
Stebėdama lentynoje tupinčią praeitį jaučiuosi lyg apžiūrinėčiau ne savo senienas, o įstabius daiktus slaptoje krautuvėlėje. Čia man patinka beveik viskas: apiplyšusi receptų knyga, krepšelis su skarelėmis (žinau, kad jame įklimpęs auksinis žiedas), vokai, atvirukai, nuotraukos. Viršuje - kvepalų buteliukai: pudra ir vanilė. Dvišakė žvakidė, nuo vestuvių be žvakių, taip ir nesudalyvavusi šeimos vakarienėse. Šilkinės plaukų juostos, mėginukai iš vaistinių ir kosmetikos parduotuvių, užrašų knygelės iš Vilniaus ir Rygos knygynų, viena iš Venecijos,  aptraukta akvarele lietu krepiniu popieriumi, iki šiol nepravartyta.
Matyt pakurstyta sugrįžusių sentimentų kilo tokia idėja: galėčiau prikelti šiuos daiktus gyvenimui dar kartelį juos iš savęs nusipirkdama. Kitaip tariant, sumaniau pažaisti parduotuvę, įsigyti praeities sumokant už ją simboliškus pinigus, kaip kioskelyje, ir vėl su ta savo praeitimi suartėti iš naujo atrandant man jau metų metus priklausančius daiktus.
Sucypė skalbimo mašina. Šokau iš lovos išjungti, kad nepažadintų miegančio sūnaus ir vyro. Šlapius rūbus sunešiau į svetainę ir iškabinau. Išjungus šviesą pasirodė, kad sukabinti ne skalbiniai, o apversti žmonių ketvirčiai.
-
Kitą dieną iš darbo išėjau su tamsa. Važiuodama pro nežydinčių sakurų parką stebėjau palei langą sėdinčios pakeleivės rankas. Nagai nulakuoti perlamutriškai, bevardį pirštą apspaudęs laiko nupilkintas sidabro žiedas su rožiniu kristaliuku. Negražus, akivaizdžiai iš praeities: muzikos mokyklos baigimas, pirmoji vaikino dovana, aštuonioliktas gimtadienis. Tokie įauga į pirštus visam likusiam gyvenimui.
Miegoti nuėjau vėlai, o naktį, nuo lentynos nukrito žvakidė. Pašokau nuo garso. Laikrodis rodė 3val 52 minutes.  Svoris nemažas, kaimynai po grindimis, matyt, irgi girdėjo, nors vyras su sūnumi savo miegamuosiuose kietai miegojo toliau. Išlipusi iš lovos apžiūrėjau ar neįskilo. Neįskilo. O grindys? O grindyse liko randelis. Keista, langai uždaryti, jokio vėjo. Pastačiau atgal, matyt lentyna kiek nuožulni. Prisiminiau savo idėją pirkti daiktus, tad iš piniginės išsiėmiau dviejų eurų monetą ir pakišau ją po žvakidės kojelės aksomu, lyg popierių, po stalo koja ant kreivų grindų. Dar valandą pamiegojau.
-
Sekanti diena prabėgo įprastai – šešios pamokos, prevencinė programa aktų salėje, vakarą sugėrė sūnaus namų darbai apie žmogaus širdies darbą, vakarienė. Tikėjausi dar spėti išsiplauti grindis, bet tik nukabinau rūbus nuo džiovyklės ir prieš miegą pažiūrėjau Panoramą. Sumigom anksti, o 3:52 pažadino garsas.
-Tilindilin!
Suskambo vieną sykį ir viskas. Atsimerkusi sustingau: kambarys tylus, pilnas nakties, tamsa įsisprendusi į langus. Nesupratau ar tikrai girdėjau ar tik sapnavau. Atminty aidėjo dukslus „tilindilin“ primenantis vaikišką varpelį.
Ar čia iš lauko?
Iš kaimynų?
Ar iš sapno?
Išsibudinus suvokiau, kad tai buvo tikras, o ne prasimanytas garsas. Skambėjo jau kelis metus tylėjęs, molinių vestuvių proga dovanų gautas, geltonos glazūros varpelis kabantis ant etažerės. Po grubaus molio kepurėle slepiasi liežuvėlis - odinė virvelė ir sauso molio burbuliukas. Atsimušinėdamas į sieneles skamba duksliai, nes paglazūruota tik išorė.
-Kaip? – sušnibždėjau. Žodis išsiritęs pasiliko šiltame kambaryje.
- Pats pasiskambino?
Atsikėliau ir įjungiau šviesą. Prisimerkiau, tačiau ir apžlibinta pastebėjau, kad lentynoje nebėra žvakidės. Netekdama savo miego jaučiau tirpstančias plaštakas. Turbūt skambtelėjęs varpelis manęs paprašė veikti pagal sumanytą planą ir jį nusipirkti.
Bet kur logika?
Ir kur žvakidė?
Vis tiek padėjau du eurus ant etažerės ir uždengiau juos nukabintu varpeliu. Vadinasi nusipirkau.
Regis net nebuvau užsnūdusi, bet ryte neradau nei pinigų, nei varpelio. O gražiausia tai, kad atitraukusi užuolaidas pamačiau aną naktį pradingusią žvakidę su užmautom tikro vaško žvakėm.
Lyg įgavusi nesvarumo nuėjau tiesiai pas vyrą į kambarį ir pažadinau:
-Vyteni, Vyteni, ar girdi?
Jis prisidengė akis delnu:
-Kas atsitiko?
Tai, kas atsitiko, nebuvo paprasta paaiškinti. Tikėjausi, kad pajėgs iš veido įskaityti.
-Kas darosi?
-Tu žvakes nupirkai?
-Ką? – matėsi, kad nesupranta ir veide jau ima ardytis priešiškumas - pažadinau be reikalo. Pati galėjau sau atsakyti, kad jis tikrai nepirko jokių žvakių.
-Žvakidei, žvakes, tu pirkai? – jaučiau, kad mano balsas pusiau puldinėjantis pusiau maldaujantis paaiškinti.
-Nebesvaik gal, - jis pažvelgė į laikrodį ir gailiai atsidusęs užsitraukė antklodę ant galvos.
-
Kitą naktį, vėl, kaip tikėtasi, pabudau 3:52. Šį sykį nuo kvapo, dar miegodama pajutau, kad kambaryje kvapas mainosi. Atsimerkiau ir stebėjau tamsoje besiritančią pilkšvą bangelę - smilko dulkėtasis atostogų smilkalas.
Neišsigandau, juk keistenybės kartojosi. Tiesiog gulėjau ir žiūrėjau į oranžinį galiuką, kuris tai paryškėdavo, tai prigesdavo. Kilo mintis apie elektrinį smilkalą: tarytum šaltoji ugnelė, automatiškai įsijungia ir kelias minutes skleidžia eterį. Žinojau, kad protas blaškosi ieškodamas paaiškinimo, bet per daug gerai prisiminiau tą dieną Tanžere, kai vaikščiodami po turgų alpome nuo karščio. Pardavėja buvo sena ir greičiausiai pati gyveno namelyje be elektros, tad jos smilkalai tikrai buvo tik smilkalai - iš dervos, žolių, šaknų, sėklų ir žiedų.
Atskėliau, išsiėmiau iš piniginės dviejų eurų monetą ir padėjau į smilkalinę. Smilkalą užgesinau ir įstačiau atgal į adatos skylutę. Išvėdinusi kambarį, atsiguliau, tačiau neatsakyti klausimai neleido užmigti – tai kas gi renka pinigus? Kas pasiima daiktus? Vėl atsikėliau ir nuėjau prie vyro kambario. Aiškiai girdėjau jo ilgą kvėpavimą. Mano dešimtmetis sūnus dar bijo tamsos, jis tikrai nebūtų drįsęs krėsti naktinių pokštų, o dar taip sistemiškai.
Atsiguliau ir tarytum kažko laukiau, tarsi už tylėjimą ir paklusnumą naktis man būtų skolinga atsakymus. Užsnūdau paryčiais. Atsikėlus nebuvo nei pinigų, nei smilkalo. Į galvą brovėsi anksčiau tylėjusi mintis - einu iš proto. Suskaičiavau kiek grynųjų turiu piniginėje ir užsirašiau ant lapelio: 2+2+2+2+1+1+1 = 11eur. Lapkričio 11, 2024. Įdėjau lapelį į stalčių.
-
Taip ir tęsėsi kasnakt. Prie šios naktinės rutinos savaip prisitaikiau: miegojau neramiai, laukdama, kas pažadins mane 3:52. Nusipirkusi daiktą užsnūsdavau, tad galima sakyti dorai išmiegodavau tik tas dvi valandas iki rytinio žadintuvo.
Dingo mano akių šešėlių atspalviai, fotografijų albumai, vyro dovanoti karoliai ir auskarai, dingo net atsarginės tušinuko širdelės. Tarp knygų ėmė žiojėti juodi tarpai, o tos, kurios liko, netekusios atramos, virsdavo ant savo nugarėlių taip mane gąsdindamos naktimis. Išnyko net sūnaus nuvelta avytė - dovana mamos dienos proga. Prisipažinau jam, kad jos nebeturiu, bet jis, matydamas mano susirūpinimą, apsimetė, kad negali prisiminti, apie kokią avelę aš kalbu.
Lentynai tuštėjant mano piniginėje vis tiek likdavo tie patys 11 eurų. Vadinasi pinigai sugrįždavo, bet kur iškeliaudavo daiktai? Vedina versijos, kad pinigai gali būti stebuklingi, nusprendžiau juos išleisti Maksimoje. Nusipirkau faršo, šaldytos žuvies ir cigarečių. Savitarnos kasa išmetė grąžą, lyg tyčia - tris eurus ir 52 centus.
-
Pagaliau iš lentynos iškrito venecijietiška užrašų knygelė. Nors pinigų dar turėjau, nusprendžiau jos nepirkti, tiesiog palikti gulėti, bet puslapiai ėmė taip plaikstytis, kad bijojau, jog pažadins mano namiškius - ryte sūnui pasaulio pažinimo kontrolinis, o vyrui - visada įtemptas darbas. Nenorėjau pasiduoti, tad tiesiog atsiguliau ant grindų ir prispaudusi ją alkūnėmis ėmiau į ją rašyti: Kas naktį manęs čia lieka vis mažiau, nerimo skonis burnoje, mėnulis ant palangės, stovinti tyla, o jis taip nuoširdžiai užmigęs.
Keista, kad tik rašydama suvokiau, jog žvakidė tai nedingo. Net žvakes įsitaisė! Atsistojau, atitraukiau užuolaidas ir apkabinau ją už pasidabruoto liemens, lyg vėliavą nusinešiau į koridorių, atrakinau buto duris ir su šlepetėmis ir chalatu nusileidau liftu. Išėjusi į apsnigtą kiemą, aukštyn žvakėm įmečiau ją į konteinerį. Grįžusi nusiploviau rankas ir sugrįžau į savo pustuštį miegamąjį.
Tik išleidusi sūnų į mokyklą pro virtuvės langą pamačiau, kad smilksta konteineris.
-
Naktį, iš ketvirtadienio į penktadienį pradėjo kratytis lova, patalas slidus, lyg karštas ledas. Išpuoliau ant grindų. Kabinausi į paklodę ir pagalvę, apklotą tempiau žemėn, lova stojo piestu. Triukšmo, lyg degančiose arklidėse. Tik, kaip visada, mano artimiausi nepabudo, neatėjo pasižiūrėti, kas per velniava. Likusią naktį pragulėjau įsikabinusi grindis, o ryte įėjau į vyro kambarį:
-Lova dingo, Vyteni, dingo lova!
-Kokia dar lova? Kas vėl darosi, - jis maldavo, - man tuoj darbas!
-Tu gal manęs negirdi, eik ir pats pažiūrėk! Lova dingo!
-Agne, neturi tu tos lovos, kol kas pagyvensi su čiužinu, nusipirksi lovą iš kito mėnesio algos, įsirengsi, po truputį. Kalbėjom gi, jau ne kartą. Na, kam tu vėl iš naujo pradedi?
Jis žiūri į mane nusivylęs ir pavargęs.
-Kaip neturim? Taigi turėjom, - mano žodžiai pačiai skamba kaip garso įrašas. Kas gi čia darosi? Ir mano balsas kažkoks kitoks, - O Lukutis, dar miega?
-Kas toks?
-O dieve! Sūnus mūsų, kur?
Matydama vyro veide keistą,  tolimą išraišką, atšlyju. Bėgu į sūnaus kambarį. Atidarau duris, o ten -balkonas. Žvanga varpelis ir smilksta smilkalas. Apsisuku ir pastėrusi ieškau jo tolstančiomis sienomis. Ten kampe, lovelėje prie pianino, miega mūsų sūnus. Dar visai mažas, jis irgi dar nieko nesupranta. Ant sienos laikrodis rodo nieko nereiškiantį laiką. Vytenis ima vilkti man paltą, tvilko jausmas, kad čia aš jau buvau. Mintyse. Sapnuose. Naktimis. Velka. Kišenėje monetos ir puslapiai - tuščiai prirašyta apie neišmoktą praeitį.
-Agne, tau reikia eiti, tavęs atvažiavo, padėti nuleisti ar pati pasineši?
Žiūrime vienas į kitą, į du lakuotus lagaminus, jų briaunų mums iki kaklo. Žandai peršti, rankose vilnonė avelė.
Taksi laukia mano kieme, mano gatvė, sninga.
-Mėsinių 3-52?
-Mhm.
Vairuotojas stipriai suka vairą. Sūnaus akys lange slysta sniego liežuviais. Jo tėtis jam sako - kitą savaitę.