Nepaleisk

Metai po skyrybų Anai ėmė rodytis keista moteris. Mergina dažnai neįstengdavo užmigti: vis dar kankino tokia netikėta ir dėl to tik dar skaudesnė vyro išdavystė. Ir su kuo? Ogi su kaimyne! Taip banalu, taip kvaila, taip...
Ir štai ši neprašyta viešnia. Neįmanu buvo suprasti, sapnas tai ar vaiduoklis, moteris atrodė visiškai reali ir kartu tarsi atklydusi iš kitapusybės. Išblyškusi, juodaplaukė, didelėmis tamsiomis akimis – būtų buvę galima pavadinti ją gražia, jei ne viena esminga detalė. Nepažįstamoji buvo susisukusi į paklodę, ištisai aptaškytą krauju. Anai norėjosi šaukti, sprukti arba nuvyti regėjimą, bet balsą tarsi kas būtų atėmęs, o kūnas priaugęs prie lovos.
Moteris šmėkla primygtinai stengėsi kažką pasakyti merginai, bet iš jos bekraujų lūpų neprasibrovė joks garsas. Tada ji bejėgiškai susičiaupdavo, ir skruostais kaip žirniai ritosi nebylios ašaros.
Iš pradžių Anai būdavo labai baisu. Po pirmos tokios nakties ji, nors ir nebuvo pamaldi, apšlakstė visus namus šventintu vandeniu ir sukalbėjo vienintelę jai žinomą maldą. Bet bergždžiai: kitą naktį moteris vėl stovėjo šalia lovos, bandydama perduoti jai savo žinią. Ana ėmė bijoti vakarais užmigti. Bet pamažu baimė virto užuojauta. Moteris kažko jos prašė. Bet tik kaip išgirsti jos balsą?
Paskui vieną naktį viskas staiga pasikeitė. Naktinė viešnia nebesistengė nieko pranešti, tik gestu pakvietė Aną sekti jai įkandin. Smalsumas pergalėjo baimę: mergina nusekė paskui vaiduoklį iki... savo pačios knygų lentynos. Reikia pripažinti, netgi pajuto nusivylimą: tik tiek? Spinta? Už jos tikrai nesislėpė įėjimas į paslaptingus požemius, ar kur ten vidur nakties žmones vedžioja vaiduokliai?
Moteris pamėklė staiga mostelėjo ranka ir, neprisiliesdama prie knygų, nubloškė jas ant grindų. Čia dabar! Ji tyčiojasi, ar ką? Dabar dar turės rankioti jas vidury nakties? Susierzinusi Ana jau lenkėsi surinkti, kas išžarstyta, kai suprato, kad tik viena knyga guli atversta. Kelionių vadovas po Ukrainą. Ir atversta kaip tik ties jos miestu – Lvivu. Štai tik įdomybė ten parinkta labai netikėta: Valstybinis istorinis kultūros muziejus-draustinis „Ličakivo kapinės“ – memorialinės kapinės Lvive.
O juk tiesa, kurgi keliauti šmėklai, jeigu ne į kapines? Kaip tik po kelių dienų turėjo prasidėti Radonica – laikas po Velykų, kai gyvieji eina lankyti savo mirusių protėvių, į kapines. Ką gi, panašu, kad Ana pirmąsyk lankys svetimus miruolius. Bet ko ir kur jai reiktų ieškoti? Gūglas paslaugiai įspėjo, kad kapinėse palaidota arti 300 000 žmonių. Taip ir gyvenimo neužteks. Viskas kaip pasakoje: surask tą, nežinia ką.
Sekmadienį dėl konspiracijos Ana nusipirko dvi leisgyves rožes ir leidosi į savo beviltišką ekspediciją. Klaidžiojo aklai, kur pakliūva: tarp senų rūsių ir masinių palaidojimų, didingų paminklų žymiems žmonėms ir visai apleistų, pakrypusių kryžių. Ir juo ilgiau ji žvalgėsi į veidus ant antkapių, tuo labiau suprato savo padėties absurdiškumą. Iš tikro, nesiguls gi ji miegoti kapinėse, kad gautų dar kokią nors užuominą. Ana pajuto tūkstantmetį nuovargį. Staiga tiesiai jai prie ausies sukarkė varna. Mergina net krūptelėjo, apsidairė, žvilgsniu ieškodama paukščio ir... nuo šviežio antkapio į ją žvelgė jos naktinė viešnia. Horbatiuk Olena Oleksijivna, 1981.05.12 – 2022.07.06. Ir įrašas: „Rusų raketos atėmė iš mūsų žmoną, mamą ir dukterį, bet neatėmė mūsų meilės“. O apačioje kursyvu: „Nepaleisk!“
„2022 metų liepos 6 Lvivo raketų ataką metu viena raketa pataikė į gyvenamuosius pastatus Sirijos gatvėje. Žuvo 10 žmonių“, – tai vėl visažinis gūglas. Prieš dvejus metus. Ana tada kaip tik viešėjo pas draugę Kyjive, todėl sprogimų negirdėjo, tačiau naujienas, aišku, matė.
Ant kapo gulėjo šviežios gėlės ir, kaip įprasta, saldainiai bei pyrago gabalėliai. Olenos artimieji šiandien čia jau buvo apsilankę. Mergina staiga pravirko: taip jai pasidarė gaila pražudytos gyvybės. Jos buvo bendraamžės, galėjo lankyti tą pačią klasę ir net bičiuliautis. Olena turėjo vardan ko gyventi, ką mylėti, bet priešas nusprendė kitaip. Kaip tai neteisinga, kaip baisu.
Ana negalėjo prisiversti pakilti ir eiti, ji nuoširdžiai gedėjo prie visai nepažįstamos moters kapo.  Saulė jau palinko link laidos, kai mergina pagaliau pakilo nuo suolelio ir vos neužšoko ant aukšto, jauno, bet jau beveik visai pražilusio vyriškio, laikančio už rankos penkiametį berniuką. Mažylis žvilgtelėjo į Aną savo juodais akių karoliukais ir tiesiog pratarė: „Tai mano mama. Ji žuvo nuo raketos. Jūs pažinojot ją?“
Nuo tos dienos nepažįstamoji visiems laikams pradingo iš Anos gyvenimo. Vietoj savęs paliko jai du naujus pažįstamus. Kas žino, gal kada, po keleto metų vienas iš jų nedrąsiai ryšis pavadinti ją mama...