Nykštukinis šernas

Ankstesni kaimynai išsikraustė taip staiga, namas ūmai ištuštėjo, ant vartelių pakibo skelbimas, mirko lietuje ir džiūvo įsaulyje. Susidomėjusių, žinoma, atsirado, vis ėjo apsižiūrėti, kai kurie naujieji potencialūs mūsų kaimynai netgi ateidavo pasikalbėti su mumis, paklausti, kaip čia gyvenasi. Jie, be abejo, norėjo patys įsitikinti, ar mes normalūs, – tai, žinoma, visiškai suprantama, – nuo kaimynų nemažai priklauso.
Tada kurį laiką buvo tylu, galiausiai pasirodė Kairė ir Margusas, iškart griebėsi remonto, Kairė nešiojo pomidorų daigus, saulėtoje namo pusėje pasodino vynuogių krūmus; mes ir patys buvom nuėję apžiūrėti jų augalų ir šiaip pabendrauti, pasisiūlėm padėti, įrankių irgi pasiūlėm, vasarą kartu vakarodavom lauke, šnekučiuodavomės ir pamažu susidraugavom. Bet galiausiai pasirodė, kad visgi ne.
Niekad nebūtume patikėję, kad jie ims auginti kiaulę, na ir kas, kad mini paršelį. Būtų buvę gražu prieš tai pasitarti su mumis. Mėginau suturėti savo nuostabą ir nepasitenkinimą, pirmąsyk išvydęs tą kiaulaitę jų sode, netgi paglosčiau ir kažką suvapėjau:
– Dabar dar maža, bet tikriausiai dar augs.
Margusas surimtėjo ir užsiėmė gynybišką poziciją:
– Juk visi augam, ar ne! – pasakė taip nevienareikšmiškai, taip šaltai, čiupo savo paršą į glėbį ir nuėjo vidun. Anuomet aš nė galo nenujaučiau, ką jis norėjo tuo sakiniu pasakyt.
Mūsų ir naujųjų kaimynų santykiai atvėso, tik kiauliukė vis laigė po kiemą, kartais vis sukvykdama, bet mums nemaišė, jau netgi buvau bepradedąs gailėtis kažką pasakęs apie tą padarėlį. Taigi ne jos kaltė, kad gimė taip vadinamu nykštukiniu šernu, kad jai teko tokie genai, tokie tėvai, tokia išvaizda, veikiausiai – ir nevisavertiškumo kompleksas, išryškėjantis susidūrus su tikra kiaule.
Vieną vakarą, prieš einant miegoti maudydamas dukrelę, pro pravirą langą nugirdau Kairę šaukiant savo kieme:
– Marelle! Marelle! – Kam gi jai prieš naktį prisireikė mūsų dukters? Nušluosčiau vaiką, susupau į chalatą ir pasodinau ant sofos priešais televizorių, o pats nuėjau prie lango, jau ruošiausi Kairei ką nors šūktelėt, bet tada nustėrau. Kairė, pasiėmusi savo kiaulaitę, ėjo atgal namo ir dargi jai kalbėdama:
– Mareliuke, kur gi tu taip slėpies, jau laikas miegoti...
Visas drebėdamas išėjau laukan ir atsistojau veidu į kaimynų namą; nežinau, ar mane kas nors matė, nežinau, kiek taip stovėjau ir drebėjau, akyse liūliavo tinklinės tvoros rombai. Jei prieš kelias savaites gerdami vyną, dar pasvarstėm, kam mums ta tvora, verčiau išardykim, tai dabar – žiauriai gerai, kad ji tebėra: sulaikė mane, be to, dabar ja eina riba tarp jų ir mūsų; toji suvargusi tarybinė tinklinė tvora dabar buvo nelyg Berlyno siena, jokių prošvaiščių, kad mūsų santykiai kada nors pagerės, tad kaipgi toliau gyvent?
Vėliau keletą dienų blaškiausi aplinkui kaip nakviša, galvoje kalė – kaip, po velnių, jie galėjo mūsų dukters vardu pavadint kiaulę! Žmona irgi kaip protą pametus, vis apsipildavo ašarom, pažvelgusi į dukrelę, bet mūsų Marelle tebuvo dviejų metukų mergytė ir nieko nežinojo, kokie vėjo gūsiai ir šuorai sukosi virš jos šviesios galvelės. Laikui bėgant niekas negerėjo, slinko savaitės, mes jau kone nuprotėjom, buvau pasiruošęs tą kiaulę netgi pagrobti, išbogint tą padarą į pačią miško gūdumą, kur žvėrims ir vieta, galės sau susipažint su vilkais, lapėm ir šernais! Buvo ir kitų planų – kiaulę nunuodyt arba nupilt medžiokliniu šautuvu. Pats tuo apsikraut nenorėjau, ketinau susitart su pažįstamu medžiokliu, kad patykotų mūsų malkinėj ir, nutaikęs progą, paleistų taiklų šūvį. Dievas mato, – aš ne koks nors smurtautojas, nesu nėsyk rankos pakėlęs prieš savo žmoną anei prieš vaikus ar gyvūnus, bet mes, bandydami apsaugoti savo šeimą, priėjome paskutinį tašką. Sumanymą apie kiauliažudystę papasakojau žmonai, bet ji, tokia jautruolė, vos išgirdusi ėmė šaukti ir raudoti:
– Kas tu per žmogus!
– Nu ir ką mums dabar daryt? – ir pačiam aišku, kad mintys – susivėlusios, stringa, bet tik išskėčiau rankas. – Kažko imtis tai reikia!
– Ji juk mūsų dukra!
– Kas?
– Marelle.
– Kokia Marelle? Negi ta kiaulaitė?
– Aš apie mūsų dukrą kalbu! – Tiesa, įsikarščiavęs imu prastai girdėti, o dar prasčiau sekasi mąstyti. – Aš, žinok, kažkaip nujaučiu – jei mes ką nors padarysim tai kiaulei, tai atsirūgs mūsų Marelle karmai.
– Kokiai dar karmai, kaip ją paveiks? – iškošiau, bet žmonos žodžiuose buvo tiesos, pats irgi ėmiau baimintis. Bet mums būtinai reikia ko nors imtis! Ir iš paskutiniųjų, skausmo skeliama galva, nuverkus akis, baigiant šeštąją tąvakar džintoniko taurę, mano brangiausiajai toptelėjo:
– Gal pasikalbam su jais? – Ot netikėta!
– Kaip? Kam?
– Nu, paaiškintume, kaip jaučiamės, ir kad gal galėtų jai duoti kokį kitą vardą.
– Aišku, pasikalbėkim! – Akimirkai taip pradžiugau, tačiau bemat suabejojau, ar iš to kas nors išeis. O ir neišėjo.
Nors mano žmona pradėjo taip geranoriškai:
– Kadangi mes jau dukrelę pavadinę Marelle, gal galėtumėte savo nykštukiniam šerniukui duoti kokį kitą vardą?
– Kokį kitą vardą? – atšovė Margusas, lyg nė nesuprastų, kad pasaulyje dar ir žmonės gyvena.
Mano žmona mėgino jam padėti:
– Na tai gal kokia Margarita arba Kotryna pavadinkit, arba Elžbieta. Juk tiek gražių vardų.
– Taip, o mums patinka būtent Marelle! – savo trigrašį įkišo Kairi ir stojo grėsminga tyla; manoji žmona tikriausiai skaičiavo mintyse, mane jau seniai viskas buvo užknisę, bet prisiverčiau tylėti. Žmona tęsė:
– Žiūrėkit, Marelle – mūsų vaikas, ir, mano nuomone, nemandagu savo kiaulei duoti mūsų vaiko vardą.
Dabar jau Kairė susiėmė prieš atsakydama:
– Patikėkit, mes apie jūsų vaiką išvis negalvojom, šitą vardą išrinkę esam jau seniai, prieš daugybę metų, dar anais laikais, kai susipažinom su Margusu ir svajodavom, kaip vieną dieną turėsim kokį berniuką ar mergytę, jei mergytę, tada bus Marelle. Bet vaikų mums neduota.
– Užjaučiu, – paguodė mano žmona Kairę, kurios akys pritvinko ašarų.
– O kai pamatėm ją pavasarinėje mugėje, iš pirmo žvilgsnio buvo aišku, kad jinai – mūsų, užteko jai pažvelgti į mus tomis savo paršeliškomis akutėmis, ir supratom, kad ji mūsų vaikas. Jūs turit savo Marelle, mes – savo.
Viskas aišku ir paprasta, gal netgi gražu, bet visgi vienas dalykas man nedavė ramybės:
– Bet juk ji kiaulė, viena – gyvulys, kita – žmogus.
– Tai žinoma, – sutiko ir Kairi, bet vis tiek nesuprato, nei ką turiu omenyje, nei kaip jaučiamės.
– Kaskart, kai ją šaukiat, jaučiuosi taip, lyg žemintumėte mus ir mūsų dukterį.
– Betgi mes nežeminam!
Margusas irgi atsisuko:
– Nežeminam.
– Tiesiog duokit jai kitą vardą, nes mes čia jau anksčiau gyvenam ir mūsų vaikas irgi vyresnis, apsipratusi su savo vardu. – Žmona niuktelėjo man keliu, taip, jau vėlu užsičiaupt, sakinys išlėkė.
Margusas ėmė ir pasigavo:
– Tai, kad čia seniau gyvenat, nesuteikia jums jokios teisės mums nurodinėti, kokiu vardu pavadinti savo gyvūnėlį!
Atmosfera kaito, nebepajėgiau susitvardyti, nors brangioji sutuoktinė ir stengės mane sulaikyti, man jos pastangos buvo nė motais:
– Klausykit, duosiu jums pavyzdį. Įsivaizduokim, paimčiau didelę kiaulę, kuilį, ir kitą kiaulę, patelę, ir apgyvendinčiau juodu čia pat prie tvoros, tvartely, ir visiškai atsitiktinai pavadinčiau juos Margusu ir Kaire, nes jie nu tokie gryni Margusas ir Kairė. Kiekvieną mielą dieną vaikštinėčiau po kiemą šaukdamas juos vardu, Margusai, raminkis, Kaire, nu tu ir ėdrūnė, ot gera patelė! Papilčiau jiems jovalo, o rudenį, pririšęs virve prie obels, paskersčiau, ir krioktų žviegtų šitie Margusas su Kaire... Nu va toks vaizdelis/pavyzdys. Nes aš, žinoma, jokios kiaulės neimčiau ir nelaikyčiau.
Mano pasakojimas mus visus pritrenkė, Margusas, prisispaudęs man prie nosies, iškošė:
– Tau ir taip kiaulės nereik.

Jie išsikraustė taip staiga, namas ūmai ištuštėjo, sodas nutilo, tik vėjyje plakėsi skelbimas apie parduodamą namą. Bet visgi kartais dar suima nervas, kad kažkur tebelaksto toji kiaulaitė, vardu Marelle. O galbūt ir aš kur nors esu. O kokia karma?

Iš estų albos vertė Agnė Bernotaitė

2024 m. Imbiero vakarų festivaliui