Kaip aš utilizavau tepalus

Viena iš vietų, kur praleidau ankstyvos paauglystės valandas, buvo garažas. Tėvas, namuose įsirengęs neoficialų autoservisą, nuolat prašydavo jam patalkinti. „Ką tu domkrato nuo parfo neatskiri?!“ – priekaištaudavo tėvas, ir net vėliau, pramokus darbo įrankių pavadinimų, ne visada spėdavau paskui vikrias jo rankas ir dar spartesnes mintis. Šauksmų, pagrūmojimų, net ir užvanojimų kokiu greta gulinčiu gelžgaliu ar dratu per kojas pasitaikydavo dažnai.  
Fordai, mazdos, volkswagen golfai, audi – bulkos ir silkės – įvairūs automobiliai, kuriuos jis vadino viedrais, atsidurdavo garaže. Savo – tuo metu trylikamečio – akimis mačiau, kaip išrenkamas ir naujai surenkamas variklis, suvirinamas trūkęs duslintuvas ar keičiamos nuo smūgio, kitaip tariant „bučinio“, sulankstytos durelės. Nors automobilių mechaniko karjera man verte vėrėsi, užuot tobulinęs įgūdžius garaže, laisvalaikį mieliau leisdavau grodamas trimitu ar gainiodamas kamuoliuką vietinėje žolės riedulio komandoje. Tėvas dėl to pernelyg nedžiūgavo, bet, kadangi namuose buvau jam paklusnus, nieko nesakė.
Bene svarbiausia vieta garaže buvo duobė. Į ją lipti man buvo draudžiama, maniau, kad į duobę patenkama tik pasiekus tam tikrą – tuo metu man dar tolimą – patirties ir meistrystės lygį. Pasilenkęs nužvelgdavau tėvą, besisukantį toje duobėje, palypėjusį ant kokio daikto, matyt, butelių dėžės ar kibiro, ir laukiantį, kol pagaliau susiprasiu, kokio įnagio prireikė šįsyk. Jo veidu tekėdavo prakaitas, nors iš šalia esančio rūsio sklisdavo šaltis.
Kartą, jau visiems sumigus, sumaniau slapčia nusėlinti iki duobės. Į ją buvo galima patekti pro garažą, įlipant ar tiesiog įšokant iš viršaus žemyn, ir pro rūsį, mat ne sykį mačiau tėvą besileidžiantį laiptais, o po kurio laiko išeinantį jau iš garažo. Nujaučiau, kad kažkur rūsyje turi būti kokia ertmė, anga, vedanti tiesiai į duobę.
Garažą tėvas visuomet užrakindavo, o štai rūsio durys atsivėrė vos stumtelėjus. Tik angos į duobę teko paieškoti... Paaiškėjo, kad ji buvo užstumta puspilne mamos kompotų ir konservų lentyna. Dalį stiklainių, mėgindamas išvengti dūžtančio stiklo garso, perkėliau čia pat ant žemės ir lentyną palengva stumtelėjau.   
Vos įžengęs į duobę supratau, kad ji niekaip neatliepia naivių paauglio fantazijų: neradau čia nei tuščių degtinės butelių, nei pozuojančių moterų plakatų, nei kokių nors kitų tėvo įvaizdį kompromituoti galėjusių daiktų. Tiesą sakant, duobė tebuvo betoninė daugmaž keturių kvadratinių metrų erdvė, kurios vienoje pusėje nežinia kodėl buvo papilta šiek tiek žemių ir smėlio. Dabar, praėjus daugiau nei dešimtmečiui, suprantu, kad tėvui duobė reiškė tam tikrą vaidmenį, statusą ir galią. Duobė ne slėpė kokius nors įkalčius, o įkūnijo tėvo kaip garažo valdovo poziciją. Jis tarsi mito mano jaunatvišku naivumu ir polinkiu fantazuoti, nenorėdamas, kad sužinočiau, jog nė neturi ką toje duobėje, o gal ir savyje – nors išties apie save ir jausmus niekuomet nekalbėdavo, – slėpti.

Šią istoriją prisiminiau, nes ne taip seniai įsigijau automobilį. Teises turėjau dar nuo mokyklos – išsilaikiau, o tai ne taip jau blogai, iš trečio karto, bet vairuoti mieste keletą metų vengiau. Apskritai daug ko vengdavau, bijodavau, pavyzdžiui, pradėti kažką naujo, neatlaikydavau tiesaus kito žmogaus žvilgsnio – nudelbdavau akis žemyn. Nerimaudavau, ką kiti apie mane pagalvos, ar greitai supras, kad, visai gali būti, „parfo“ nuo „domkrato“ neatskiriu. Buvau auklėjamas reaguoti greitai, nors realybėje šios pamokos veikė priešingai.
 Vos įsigijus seno modelio „Yaris“, iš variklio ėmė sklisti keistas, šaižus garsas. Teko pasiieškoti meistro.  
– Reiks keisti vandens pompą. Vos pasukus jauti, kad kažkas ne taip. Girdite? – paklausė maždaug keturiasdešimties metų vyras nuo tepalų pajuodusiomis rankomis.
Prieš akimirksnį minėjo, kad turi aistrą motociklams, o laisvalaikiu šlifuoja senų mašinų variklius, bandydamas pagerinti oro cirkuliaciją ertmėse, kuriose, automobilį užvedus, juda stūmokliai. Išklausęs jo pasakojimų ir lentynoje pastebėjęs keletą tokių variklių, pamaniau, kad šie objektai atrodo kaip meno kūriniai, kuriuos galima būtų eksponuoti šiuolaikinio meno muziejuje.   
Aušinimo pompą pakeisti, regis, nebuvo labai sudėtinga. Nusuko kelis varžtus, nuėmė dirželius, po mašina pakišo didesnį indą... Baigęs darbus, panaudotą aušinimo skystį supylė į didelį butelį, padavė jį man ir paliepė atlieką utilizuoti pačiam. „Gal priims koks autoservisas“, – pridūrė.
Gūglas telefone pirmiausia iškošė bendresnio pobūdžio informaciją apie atliekų utilizavimą „Tokvilos“ salone. Nesidomėdamas automobilių verslu nė nenutuokiau, kokia tai vieta, bet, kadangi buvo vos už poros kilometrų, negaišdamas nuvažiavau ten.
Vos atvykęs sužinojau, kad čia sykiu ir servisas, ir sertifikuotas naujausių toyotų salonas. Priėjau prie informacinio skydo. „Ar čia utilizuojate tepalus?“ – paklausiau darbuotojo. Blondinas nuo plaukų vaško blizgančiais plaukais kreivai mane nužiūrėjo, bet mandagiai pasiūlė pabandyti eiti link ten, t. y. – link autoserviso.
Pasiėmus lapelį su eilės numeriu teko luktelti. Aplinkui sukosi bordo spalvos kostiumėlį dėvinti moteris, paslaugiai siūlanti nemokamos serviso kavos. Gurkšnodamas kapučino stebėjau serviso konsultantus – visi trys vilkėjo kostiumus, ryšėjo kaklaraiščius, neišsiskyrė tvarkingai ir vienodai suformuotomis barzdomis – ir įsivaizdavau, kad kažkur šiose gigantiškose serviso platybėse tikrai dirba kirpėjas-barberis, patyręs barzdaplaukių mechanikas, visus kerpantis tuo pačiu – profesiškai respektabiliu – stiliumi. Galiausiai ekrane sužibo ir mano lapelyje pažymėtas skaičius.
–    Sveiki, norėjau paklausti, ar malonėtumėte utilizuoti mano tepalus? – aišku, iš tos įtampos supainiojau aušinimo skystį su tepalais. Darbuotojas sutriko. Kurį laiką abu tylėjome. – Man tiesiog reikia priduoti tepalus, nenoriu jų išpilti į gamtą, – pridūriau tikėdamas, kad ekologiniai argumentai čia gali suveikti. Serviso darbuotojas žiūrėjo į mane beveik taip, kaip anuomet žiūrėdavo tėvas, kai, paprašęs konkretaus įrankio, sulaukdavo mano klausimo, kaip tas atrodo...
–    Atleiskite, bet mes tokių paslaugų neteikiame, – galiausiai atsakė darbuotojas.
–    Bet gal galėtumėte šįsyk pagelbėti? Kur kitaip aš juos kišiu?..
–    Minutėlę luktelkit, – barzdočius pajudėjo link serviso ir grįžo po trejeto minučių. – Kiek  turite? – paklausė.
–     Kelis litrus, na, butelį...
–     Tvarkoj, – ėmė šnekėti tyliau, kone pašnibždomis. – Atneškite čia ir palikite ten kampe prie durų. Tai vienkartinis atvejis, kaip jau sakiau, tokių paslaugų mes įprastai neteikiame.
Netrukus patraukiau į automobilių stovėjimo aikštelę, o atgal grįžau nešinas 5 litrų buteliu nuo šaltinio vandens, beveik sklidinai užpildytu rausvu aušinimo skysčiu. Ėjau pro misterius ir ponias, lenkiau naujausias toyotas apžiūrinėjančius smalsuolius. Palikęs butelį jaučiausi tarsi atlikęs kokią slaptą misiją, apie kurią žinojau tik aš ir salono darbuotojas. Šis į mane nė neatsisuko – jau buvo užverstas kito kliento klausimais.
Išėjau į lauką ir kelis sykius įkvėpiau. Pasižiūrėjau į rankas ir pasirodė, kad ant jų yra tam tikrų pajuodavimų, tarsi įsisenėjusių tepalo žymių. Tada prisiminiau, kaip kartu su tėvu jas plaudavome kažkokiu tirpikliu ar skiedikliu, nes vien ūkinio muilo dažniausiai nepakakdavo. Nusiplovę rankas įprastai sėsdavome prie stalo. Ir valgydavome storas dešras su bulvėm ir raugintais kopūstais, užsigerdami slyvų kompotu, tuo iš rūsio.
Užvedęs mašiną kurį laiką klausiausi variklio. Galvojau apie salono konsultantą, galbūt šią istoriją pasakosiantį kolegoms kaip kokį bajerį, ir apie meistrą, laisvalaikiu kantriai šlifuojantį ertmes orui. Svarsčiau, ar jie turi vaikų ir kaip su jais elgiasi.
Variklio garsas buvo švarus, nauja aušinimo pompa veikė be priekaištų.