Był tam anioł

Kas lengviau – išmokti kalbą ar ją pamiršti? Scenoje esame trise – lenkų žurnalistė ir rašytoja Agata Passent, vertėja Agnieszka Rembiałkowska ir aš. Šiomis dienomis Sopote vyksta literatūros festivalis, mes kalbamės apie lenkiškai pasirodžiusį mano romaną „Anglų kalbos žodynas“. Ketvirtas meno galerijos aukštas, lauke plieskia rugpjūčio karštis. Ką tik pasakiau Agatai vaikystėje mokėjusi lenkų kalbą, o dabar pamiršusi. Ji laukia atsakymo, o aš nežinau, nuo ko pradėti.
Pirmąkart esu Lenkijoje. Neskaičiuoju tų kelių sykių, kai kirtau šalį automobiliu važiuodama kur nors kitur – visada kitur. Anksčiau ši kryptis neviliojo, atmintyje ji buvo įsirėžusi dešimtajame dešimtmetyje užplūdusiais neoninių spalvų drabužiais, prastais keliais ir jausmu, kad nepamatysiu nieko naujo, kad nuo vaikystės gyvenau savo mažytėje lenkijoje.
Ruošdamasi į šią kelionę ėmiau vis dažniau prisiminti prosenelę. Ji buvo Lietuvos lenkė, lietuviškai pramoko tik tada, kai ištekėjo už lietuvio ir negalėjo susikalbėti su vyro namų kaimynais. Pas mus į miestą atsikraustė, kai gimiau. Mama netrukus grįžo į darbą, o aš dienas leisdavau su prosenele. Manęs nevedė į darželį, neišmokau nustatytu laiku eiti pietų miego, užtat išmokau jos kalbos. Virtuvėje atsistojusi ant taburetės, taisydamasi smunkančias pėdkelnes mėgdavau stebėti, kaip jos verdama manų košė ima tirštėti, pukši lyg atsidūsėdama. Chcę jeść, į pavakarę imdavau zyzti, chcę uboginie! Rašau iš klausos. To patiekalo, kurį vadindavome ubagine, Kembridžo lenkų-anglų kalbos žodyne nėra.
Vyresnioji sesuo tikina, kad pirmiau pradėjau kalbėti lenkiškai ir tik tada ji mokiusi mane lietuviškai. Nežinau, kiek čia tiesos. Kad ir kaip būtų, vaikystėje mokėjau kalbą, kuri nebuvo jokios šalies bendrinė kalba. Manėme kalbą lenkiškai, bet tai buvo tarmė, kurioje lenkiški žodžiai – kitokių formų, savitos tarties, atmiešiami rusiškų ar lietuviškų. Jei ši kalba būtų gyvūnas, ji būtų hibridas – asilėnas ar pumapardas. Ją dar vadina tuteišų kalba, bet man nepatinka šis pavadinimas, jis paženklina svetimumo įspaudu. Tos kalbos, kuria kalbėjo mano prosenelė, net negaliu pavadinti Vilniaus lenkų kalba, veikiau tai jos regiono kalba. Paribių kalba. Kalba, kuri nedominuoja, gal net drovisi savęs. Kalba be taisyklių, priimanti savus ir svetimus žodžius; pati atstumta ir dėl to neatstumianti nieko. Jei kalba neturi savo šalies, kur ji gyvena? Ji gyvena blokinių daugiabučių virtuvėse ir kaimo medinukų verandose, nušiurusiose turgavietėse ir tarpmiestiniuose autobusuose. Ji gyvena ubaginėje – dubeny saldinto vandens, į kurį patrupinta duonos. Ji gyvena mano atmintyje, pačioje nepatikimiausioje šalyje be sienų.
 „Kalbi lenkiškai kaip mano bobutė“, – tarptautinėje kūrybinio rašymo stovykloje Vokietijoje sako čekas. Man septyniolika, ir niekas anksčiau man nėra pareiškęs, jog kalbu kaip bobutė. Pasijuntu taip, lyg man Varšuvos turguje vietoj originalo būtų įkišę padirbinį. Kur kas vėliau, jau baigusi universitetą, lankau Lenkijos instituto kursus. Kai skaitau užduotis savo tarmiška tartimi,  dėstytoja atlaidžiai šypsosi. Prosenelė tuomet jau mirusi. Kai dar vėliau, jau pandemijos metu, parsisiunčiu „Duolingo“ programėlę ir pasirenku pradinukų lygį, iš pradžių nedarau klaidų, ir man pasirodo, kad nieko nepamiršau. Vėliau užduotys tampa sudėtingesnės, reikia įrašyti prielinksnius, galūnes, trūkstamus žodžius. O mano žodynas buvo ir tebėra šešiametės.
Kas lengviau – išmokti kalbą ar ją pamiršti? Šeštadienį, knygos pristatymo rytą, skauda galvą. Po pusryčių grįžtu į viešbučio kambarį, išgeriu vaistų ir užsnūstu. Prosenelė mirė prieš daugiau nei dvidešimt metų, bet ją tebesapnuoju. Sapnuose ji įgyja daugiau pavidalų, nei kada turėjo būdama gyva. Pabundu nerami, galvodama, ką noriu pasakyti auditorijai; ką papasakočiau apie ją.
Galvoju apie tai, ką ji pasakytų, jei dabar mane pamatytų – čia, penkių žvaigždučių viešbučio kambaryje su balkonu, iš kurio atsiveria vaizdas į amžių sandūroje pastatytą bažnyčią ir tolumoje tviskančią jūrą, kur pirmo aukšto restorane paskutinį rytą prieš išvažiuojant per pusryčius gurkšnosime mimozas. Ji niekada nesilankė Lenkijoje. Nežinau, ar norėjo. Žinau – norėjo, kad būčiau gydytoja. Tapau daktare, bet ne medicinos; bijau suleisti insulino dozę net katinui. Galvoju apie knygas, kuriose apie ją rašiau: „Tylos istoriją“, kur ją pavadinau Elžbieta, kur jos gyvenimas, aprėpiantis visą dvidešimtą amžių, du pasaulinius karus ir dvi nepriklausomybes, buvo rėmai pramanytai biografijai; „Anglų kalbos žodyną“, kur miniu jos pasakas prieš miegą, visada tas pačias, kurių nebepamenu, bet vienos jų pabaigoje paaiškėja, kad tai buvo pasirodęs angelas, był tam anioł; „Niujorko respubliką“, kur ją vadinu baba ir kur ji išties, kaip ir tikrovėje, nuolat kalba apie mirtį. Tik knygoje ji kalbasi su pramanyta kaimyne Katažyna, o gyvenime šnekučiuodavosi su marčia, vadindavome ją teta Ole. Armijoje tarnavęs sūnus parsivežė ją iš Moldavijos. Vėliau jis mirė, o ji taip ir liko gyventi Pavoverėje, vadino ją Pavoviurka, lysvėse už liūdno daugiabučio augino daržoves, mirė neišmokusi lietuviškai, išdžiūvusi nuo ligos, smulkutė it paukštis.
Nie chcę już żyć, vis kartodavo prosenelė, kiek tik ją pamenu. Bet išties norėjo gyventi. Kaskart, kai pasijusdavo mirštanti, skubėdavome kviesti greitąją. Kai sulaukė šimto metų, jos pasveikinti atėjo savivaldybės atstovai, parašė laikraščiai. Vieno straipsnio antraštė skelbė: „Vilnietės šimtametės ilgaamžiškumo paslaptis – dainavimas“. Jei tai išties galėtų būti ilgaamžiškumo paslaptis, visi prarėktume gerkles neužsičiaupdami. Dokumentuose įrašyta jos gimimo data – 1902 metų sausio dvyliktoji, bet niekas nežino, kada ji gimė. Veikiausiai gruodį. Anais laikais kaip gimimo datą užrašydavo tą dieną, kai ateidavo registruoti vaiko. Tame straipsnyje dar rašoma, kad sveikintojams ji dainavo trimis kalbomis. Tai tiesa. Čia, Sopoto viešbučio kambaryje, staiga prisimenu vieną prosenelės mėgstamą dainą, traukdavo ją su sūnumis ir anūkais. Góralu, czy ci nie żal, / Góralu, wracaj do hal! Ieškodama žodžių internete sužinau, kad šį eilėraštį parašė Krokuvos poetas Michalas Baluckis, pirmąsyk išspausdino 1866 metais, vėliau sukurta melodija. Nežinau, kaip daina pas ją atkeliavo, kodėl mėgo būtent šią – apie migraciją ir ilgesį. Susirandu įrašą ir viešbučio kambarį užplūsta melancholiškas vyro balsas. Jo lenkų kalba pernelyg taisyklinga. Neišklausau iki galo.
Blokinio namo kambaryje miegodavome trise – prosenelė, sesuo ir aš. Vėliau, kitame bute, kambaryje, kurio balkonas vėrėsi į J. Jasinskio gatvę, likome dviese – prosenelė ir aš; mano lova ir rašomasis stalas – prie vienos sienos, jos lova ir naktinis staliukas – prie kitos. Ji užėmė vis mažiau vietos, o aš vis didėjau. Noriu pasiteisinti, kad buvau paauglė. Neturėjau kantrybės. Nežinojau, kaip reikia būti šalia senatvės, laiko, kai žmogus tirpsta; kad mūsų pareiga – saugoti tirpsmo erdvę. Nebenorėjau jos pasakų. Man neberūpėjo angelai. Troškau kambario, kuris priklausytų tik man.
Ji atidavė man savo batelius, kuriuos daug metų audavosi tik bažnyčiai. Dabar jau nebeišeidavo iš namų. Mūsų dydis buvo tas pats. Tą vasarą juos suavėjau. Žiemą vilkdavausi sunkų juodą jos paltą ir apsigobdavau skara, anūko parvežta iš Mongolijos. Nežinau, kur pradingo toji skara, bet tebeturiu jos rankinę, turbūt pirktą tarpukariu. Bent ją sugebėjau išsaugoti.
Prosenelė mirė 2003 metų gruodžio septynioliktą dieną. Tą datą, skirtingai nei gimimo, žinome užtikrintai. Mirties liudijime nurodyta diagnozė – galvos smegenų kraujagyslių aterosklerozė, o kitais žodžiais – ji mirė nuo senatvės. Mirė pavargusi bijoti mirties. Jai buvo beveik šimtas dveji. Beveik iki mirties išliko šviesaus proto. Tik paskutinį kartą, kai aplankiau, manęs nebepažino. Žinojome, kad ji gęsta, ir vis tiek pats mirties faktas buvo siaubingas netikėtumas. Turbūt mes visos, mama, sesuo ir aš, galvojome, kad ji gyvens amžinai. Mama bijojo jos mirties, todėl prosenelė nemirė tol, kol toji buvo namie. Palaukė, kol trumpam išeis. Su ja buvo likusi mano sesuo, kuri žinojo, ką daryti – uždegti žvakę, perskaityti maldą, paimti už rankos. Nuo tada man atrodo, kad bent kai kurie mirštantieji gauna paskutinę malonę – pasirinkti mirties valandą.
Iki šiol nešiojuosi kaltę, kad su ja neatsisveikinau. Kad išsikrausčiau, nelikau kartu, kad gyvenimas man rūpėjo labiau už mirimą. Mama paskambino man vairuojant automobilį, pamenu, važiavau palei Nerį. Kai išgirdau jos balsą, supratau, ką pasakys. Norėjau, kad nutiltų. Sustojau aikštelėje prie upės. Nebeatsimenu, ar ja plaukė ledo lytys, ir nenoriu išsigalvoti. Tik atsimenu sniegą, sielvarto šaltį, maginio mąstymo pabaigą. Jei prosenelės nebėra, vadinasi, ir ji mirtinga; vadinasi, niekas nebegali mūsų apsaugoti.
Galerijos kavinėje ant staliuko pamatau festivalio laikraštį su savo nuotrauka pirmame puslapyje. Pasiimu prisiminimui, bet straipsnio neskaitau. Ne dėl to, kad visai nesuprasčiau, kas parašyta. Suprantu tai, kad anksčiau ar vėliau tavoji biografija išsprūsta iš rankų ir virsta fikcija. Gal todėl vis bandžiau rašyti apie save, kad liktų ir mano versija – viena galimų tiesos versijų. Gal todėl bandžiau užrašyti ir prosenelę kitokią, skirtingais vardais, skirtingose knygose; suteikti jai alternatyvius gyvenimus, iliuzinio amžinumo. Kūriau fikciją, o tiesa paprasta. Ji neteko motinos būdama dešimties, rūpinosi jaunesniais broliais ir seserimis. Užaugino aštuonis savus vaikus, vėliau anūkus ir proanūkius. Ant palangių augino pelargonijas. Kasdien melsdavosi ir kas sekmadienį aukodavo elgetoms. Mylėjo žmones. Niekam nelinkėjo blogo. Kai dar gyvenome tame blokinio daugiabučio penktame aukšte, mėgo sėdėti virtuvėje ir žvelgti pro langą, stebėti, kaip Tuskulėnų gatve rieda automobiliai.
Pristatymas vyksta lenkiškai. Man talkina knygos vertėja Agnieszka. Bandau klausytis ir Agatos, bet suprantu tik paskirus žodžius. Mano lenkų kalba įtekėjo į lietuvių kalbą. Dabar žinau, kad pastanga susigrąžinti kalbą buvo pastanga susigrąžinti ir dalį savęs, pamirštos vaikystės savasties, pačios pradžios. Tos, kur buvo prosenelės rankos, pinančios kasą sau ir man. Kur ji minko tešlą kūčiukams ir leidžia man nulipdyti tešlinį žmogeliuką. Kur ji visada sėdi prie lango, žvelgia į tolumoje važiuojančius automobilius ir laukia. Kalboje galiu ją pasiekti. Ji čia gyva. Tos kalbos žodžiai mane apkabina kaip jos rankos, jie neįmanomo švelnumo, to, kuris kitoje kalboje neegzistuoja. Pradedu pasakoti apie ją susirinkusiesiems: apie tą pasaką, iš kurios prisimenu tik angelą; apie tai, kad praradusi kalbą prarandi ir ištisą pasaulį.
Nepaminėjai jos vardo, po pristatymo man sako Laima.
Jos vardas buvo Jadvyga. Galbūt jo nepaminėjau, nes niekada nevadinau vardu, man ji buvo babunia, nepažinojau jos kitaip. Bet aš jos ilgiuosi: to namais buvusio glėbio, kuriame negalėjo nutikti nieko blogo, riboto netaisyklingo žodyno, kuriame tilpo svarbiausi žodžiai. Ilgiuosi, ypač tada, kai pasijuntu atstumta lietuvių kalbos, pavargusi nuo nesusikalbėjimo, nuo žmonių, kurių nebesuprantu, nors kalbame ta pačia kalba, kai jaučiuosi nepriimta Vilniaus ir nusmelkia mintis, kad grįžimas buvo klaida. Tada galvoju, kad paribio kalbos yra gražiausios, kad gražiausi dalykai pasakomi su klaidomis, gal ir nutinka per klaidą, kad kai kurios klaidos yra gražios, kad per daug garbinu stilių bei sakinio grožį ir per mažai – jo netobulumą. Gal per daug stengiuosi gyventi neklysdama. Gal mano namai yra paribiai, paraštės, buvimas tarp; kalbėjimas pamiršta kalba.
O gal ši kalba nėra tokia pamiršta, kaip man atrodė. Kai susirandu Vilniaus universiteto Lietuvos lenkų tarmių svetainę, man atsiveria puslapių puslapiai išsaugotos kalbos. Čia randu ir žodyną, iš kurio sužinau savo vartotų tarmiškų žodžių atitikmenis: mes sakydavome ne tańczyć, o tańcować, ne ile, o wiele, ne zbędny, o liszni, ne chyba, o musi. Vienas esminių leidinio tikslų, kaip rašo rengėjai – parodyti, kad Lietuvos lenkų tarmės nėra prastesnė kalba, jų nereikia gėdytis ar skirti žemesnę vietą bendrinės lenkų ar lietuvių kalbos atžvilgiu. Jos yra turtingos ir vertingos kalbos atmainos, lygiai kaip ir lietuvių kalbos tarmės, tampa tapatybės, paveldo dalimi, atspindi tai, kaip kalbos siejasi, bendrauja viena su kita, neišvengiamai veikia viena kitą: „Lenkų tarmėse išlikę šių interferencijų pėdsakai, kaip daugiakultūrių ir daugiaetninių ryšių išraiška, tik paliudija, kad kalboms, etnosams, kultūroms, religijoms ir ritualams susidūrus, visuomet gimsta išskirtinės ir originalios vertybės.“ Svetainėje patalpinti ir tarmiškai kalbančių žmonių įrašai. Įsijungiu tą, kuriame kalba 1937 metų gimimo moteris iš Siesikų. Ji kalba kaip mano prosenelė, ir aš suprantu kiekvieną žodį.
Galbūt šia tarme niekas neparašys knygos. O gal jau parašė Bartosz‘as Połoński. Jo romane „Robčikas“, kurį į lietuvių kalbą išvertė Evelina Bondar, Vilniaus lenkų kalba tampa ryškiausiu ir svarbiausiu knygos personažu. Tarmės, žargono, keiksmažodžių kokteilis susuka galvą, įsuka į paaugliškų dramų sūkurį, į necenzūrinį miegamųjų rajonų Vilnių. Susitikusi Bartosz‘ą festivalio vakarėlyje bandau pasakyti, kodėl man taip patiko jo knyga – nesvarbu, kad aprašomoji aplinka nėra manoji, bet užrašydamas tą kalbą jis tam tikra prasme užrašė ir legitimavo mus, netaisyklinguosius. Bet vakaras jau vėlus, mano žodžiai pradingsta rašytojų, vertėjų, leidėjų balsų ūžesyje, ir aš turbūt jam pasirodau pamišusi gerbėja.
Paskutinę dieną po pusryčių kraudamasi krepšį viešbučio kambaryje ant grindų randu plunksną. Pirštais perbraukiu neįmanomą švelnumą. Įsidedu į piniginę, kad saugiai grįžtų su manimi į Vilnių. Noriu tikėti, kad mirusieji niekada mūsų nepalieka – nei žmonės, nei kalbos. Gal grįžta pas mus sapnais, dainomis, angelų plunksnomis, lyg norėtų duoti ženklą – był tam anioł.