Premija

Mūsų namelis nedidelis, todėl atskiro kabineto rašymui neturiu. Turiu rašytojo kampelį didelėje bendroje erdvėje, kur virtuvė ir valgomasis. Jauku, krėslas patogus, klaviatūra muša taikliai.
Po ilgų derybų su namiškiais išsireikalavau tylos nuo šešių iki aštuonių, na jei nėra kitų svarbių reikalų. Ypatingai svarbių reikalų!
Tai mano valandos. Kaip aš jas vertinu!
Štai vieną šeštadienį 6.00 atsikeliu. Susikaupiu. Reikia naktiniams imbierams ką nors juokingo parašyti. 6.05 su aromatingos kavos puodeliu aš jau savo krėsle. Užsimoju ir…
Gailiai kniaukia katė. Ji irgi visą naktį kentėjo. Prašom ponią skubiai išleisti į lauką. Atidarau uždarau duris.
6.10 krūpteliu. Savaitgaliais  mieganti iki 11.00 Piktoji Paauglė lyg zombis tekšnoja man per petį:
-    Ar nuveši pas Luką 9.00?
-    Nevešiu, netrukdyk.
           Tiesiog nugara jaučiu kaip įžeistas orumas grįžta  į savo kambarį. Durys trinkt! Užsimoju ir…
            6.20 Labai labai tyliai iš miegamojo išslenka žmona. Ji apmokyta, slenka labai labai tyliai. Tyliai paaiškina:
- Pas kosmetologę.
            Užsimoju virš klaviatūros, tuoj aš jums juokingai. Bet ar bus šiemet imbieruose  Radvilavičiūtė? Jei ji bus, tai vėl visus nuneš naktiniuose skaitymuose. Ką daryti?
           6.30 Pasklinda labai tylus, bet dieviškas kvapas. Kosmetologės klientė kepa kažką labai skanaus. Bet tyliai ir man nesiūlo. Negalima trukdyti. Vyras aš ar ne vyras? Iškentėsiu.
           6.40 Pasiguodžiu, kad Žagrakalytė arba Šerelytė juokingiau neparašys. Ne tas profilis. O Vytautė Žilinskaitė jau Anapilyje.
           6.45 Kosmetologės klientė viena suvalgo savo nuostabiai kvepėjusį kepinį ir išvažiuoja. Durys trinkt, vartai girgžt, žmonos automobilio motoras birbt birbt.
           6.50 Sugalvoju dar vieną mintį. Na, jei ir šį kartą nelaimėsiu premijos, tai būsiu originaliausias rašytojas. Vienintelis Lietuvoje rašytojas be jokios premijos. Radvilavičiūtė gavo  nacionalinę, Žagrakalytė - Kanovičiaus, Šerelytė irgi skersai išilgai premijuota. Ir dar štangas kilnoja. Tikiuosi, kelia ne sunkesnę štangą nei aš?
           7.00 Piktoji Paauglė labai tyliai priklijuoja ant savo kambario durų plakatą. Tiesiog jaučiu nugara ir kitais organais, koks buvau blogas, neveždamas jos pas Luką. Durys trinkt.
           7.05 Atsikeliu iš krėslo ir nueinu perskaityti plakatą. Užrašyta taip: Privati valda. Įeiti draudžiama.
           7.10 Pradeda lyti. Nuostabiausia atmosfera rašymui, kai per stogą lyriškai barbena lietaus lašai. Katė kniaukia prie durų. Įleidžiu ponią namo.
         7.11 Kalė vaiko katę. Krenta daiktai. Kalė pavydi. Katė jau buvo lauke. O kalės dar nevedžiojau. Kalė urzgia. Raminu, glostydamas abu gyvūnus.
         7.20 Dar pagalvoju - gerų humoristų vyrų irgi gal nebus. Lietuvoje jų fiziškai nėra.
         7.30 Piktoji Paauglė praneša:
-    Baisus lietus. Prašau, nuvežk mane pas Luką. Susirgsiu, jei eisiu per tokį lietų.
         7.40 Išvažiuojame ir mes. Ne. Nepavyksta. Kalė klaikiai loja, pirmą ją išvesti, o po to išvežti paauglę. Išvedu į lauką kalę per baisų lietų, kuris taip jaukiai barbentų per namo stogą, sėdint rašytojo krėsle.
          8.00 Kažkur toli nuo namų, kitame miesto gale sukiodamas vairą pagalvoju; matyt ir šiemet nepavyks nieko doro parašyti Imbierams.
Aš nekaltas. Aplinka kalta.