Mariupolio dienaraštis

Ar buvo man tada baisu? Žinoma, buvo. Mačiau, kaip atskrieja raketos į gretimus namus. Mačiau mirusiuosius ir sužalotuosius. Mačiau, kaip motina ieško savo keleto mėnesių kūdikio, sprogimo bangos išsviesto iš vežimėlio. Kaip netekę nevilties ir išbadėję žmonės šoka iš viršutinių aukštų, apsikabinę vaikus. Kaip palieka neišvengiamai mirčiai ligotus ir paralyžiuotus savo artimiausiuosius. Žmogaus gyvenimas prarado vertę. Žmonės prarado žmogiškumą. Ar man buvo baisu? Neapsakomai.
Keturiasdešimt dvi dienos okupuotame nuolat apšaudomame Mariupoly, dvidešimt iš jų – rūsyje išdaužytais langais, be vandens, šildymo ir elektros. Dvi dukrelės, mažesnioji penkerių, vyresnei devyneri, paauglys brolis, sena bobutė, katė Bagira... Ir aš, vyriausia šitame nepribaigtame tabore. Ar turėjau teisę pasiduoti? Ar bijojau mirties? Galbūt jau nebe. Tik meldžiausi, kad žūtume visi, ir kartu, jei pataikytų. Kad vaikai nesikankintų. Taip ir užmigdavome, susiglaudę rūsyje ant čiužinių. Kad kartu.
Purvini, sušalę, alkani.  Stiklinė kruopų dienai visiems, po stiklinę vandens kiekvienam. Įskaitant katę. Imdavo lyti – gerdavom lietų. Snigdavo – tirpinome sniegą. Nuleisdavome vandenį iš radiatorių, kad išsivirtume valgio ant laužo kieme. Keisdavom į vandenį degtukus ir cigaretes.
Slėpėmės nuo žmonių bet kokios rūšies karine uniforma – tai galėjo būti kas tik nori. Nekalbėjome su nepažįstamais, tai galėjo būti pasiųsti taikinių nurodytojai. Vienas toks atėjo į kaimyninį kiemą, parūkė su vyrais, pasidomėjo nuotaikomis. Išėjo – išsyk atskriejo sviedinys. Gyvų nerasta.
Trečią dieną rūsyje vaikai ėmė rašyti dienoraštį: atsitiktinai nusigriebtame sename darbo kalendoriuje raudonu dirbtinės odos viršeliu. Keletas rašiklių ir spalvotų pieštukų. Maniau atitrauksianti jų dėmesį piešiniais, žaidimais, pasakojimais. Bet kažkas pasisuko ne taip. Vietoj to mažyliai ėmė daryti sąrašus produktų, kuriuos planavo valgyti „kai pasibaigs karas“: tortai, saldainiai, pyragaičiai, burgeriai, bulvytės fri, šokoladas, ledai. Netrukus sąraše ėmė rastis ir kur kas paprastesni pavadinimai: kotletas, muštinis, keptos bulvės. Vienądien pamačiau, kaip vyresnėlė didelėmis raudonomis raidėmis užrašė „DUONA“ ir greta pripaišė mažą širdelę. Man gerklėj tarsi būtų įstrigęs didžiulis dygliuotas gumulas, plėšiantis iš vidaus ir neleidžiantis pravirkti...
Stiklinė kruopų dienai visiems. Bet tai buvo išsigelbėjimo stiklinė, kurios neturėjo tūkstančiai kitų mariupoliečių. Sulig pirmais rusiškų raketų sprogimais mieste nustojo veikę bankomatai, visi, kas neturėjo grynųjų, nebegalėjo nusipirkti net maisto likučių parduotuvėse – kortelių nebepriėmė. O aš turėjau grynųjų, daug grynųjų, kuriuos taip dosniai per paskutinę mano pamainą restorane įteikė vienas ypatingas klientas...  
Aš tada dainavau „Rio Grandėje“: banketai, vakarėliai, tiesiog gyva muzika neblogame restorane netoli  jūros. Mokėdavo šiaip sau, užtat arbatpinigių galėjai per vakarą gauti mėnesio atlyginimą. Neprastas variantas moteriai, mėgstančiai dainuoti. Ir turinčiai prie šono tris vaikus, bobutę ir katę.
2022 metų sausio pabaigoje apsireiškė pas mus tas ypatingas nuolatinis klientas. Buvo matyt iš pirmo žvilgsnio: gyvenimo šeimininkas. Visada su kostiumu ir asmens sargybiniu. Visada mokėjo tik grynais. Užsakydavo šansoną ir palikdavo man dosnių arbatpinigių. Elgėsi draugiškai, tačiau iš kiekvieno jo žodžio ir gesto buvo justi, kad taisykles čia diktuoja jis. Kreipdavosi į jį pagarbiai ir kiek prislopintu balsu: Viktorai Volodymyrovičiau. Buvo šnabždamasi, kad jis esąs „PATIES XX“ dešinioji ranka, klaikiai svarbus žmogus. Ir pavojingas. Ką pamiršo toks svarbus žmogus mūsų mieste? O, dabar aš tai gerai suprantu: gelbėjo savo pinigus, kol nevėlu. Kad tas „vėlu“ bus labai greitai, Viktoras Volodymyrovičius žinojo puikiai. Žinojo, kas laukia mūsų klestinčio miestelio prie jūros. Ir atsisveikino su juo savaip: su dainomis, nebent tik kad be šokių. Aš dainavau jam, o iš tiesų apdainavau paskutines savo ramaus, jaukaus gyvenimo dienas.
2022 metų vasario 17-ą Viktoras Volodymyrovičius užsakė man dainą „Tik taurelė degtinės ant stalo“.
                                                         ... Įtrūkiai sienų,
                                                  Tai smūgiai nakties,
                                            Šliaužia iš plyšių tamsa,
                                                Ir juodas vanduo kvatojas...

Dainavau vildamasi gausių arbatpinigių. Dainavau plėšdama gerklę, iš širdies. Tada Viktoras Volodymyrovičius atsiskaitė, priėjo prie manęs, išsitraukė iš vidinės švarko kišenės postorį voką, įteikė jį man ir su liūdesio gaidele pratarė: „Likit sveika, Kristinočka!“ Aš žaismingai atsakiau: „Tai kam čia taip atsisveikinti, gal geriau – iki pasimatymo?“ Jis tik nusiviepė kažkokia plėšria šypsena: „Na ne, vis dėlto likit sveika“. Ir išėjo iš restorano. Daugiau mes jo nematėme. Voke gulėjo suma, kokią uždirbti man prireiktų keleto mėnesių. Važiavau namo apsvaigusi iš laimės.
Būtent tie pinigai ir išgelbėjo mus nuo bado mirties. Pirmosiomis karo dienomis aš pirkau už juos viską, ko iš maisto produktų dar buvo likę krautuvėse: kruopas, makaronus, pusantro kilogramo saldainių „Karvutė“. Bet sykiu mane kamavo klausimas: o jeigu tada Viktoras Volodymyrovičius man vietoje „likite sveika!“ būtų pasakęs: „nedelsdama išvykit iš miesto!“, mums būtų netekę išgyventi tų baisiųjų keturiasdešimt dviejų dienų. Ar jis tada žinojo, kad greitai subombarduos Volnovachą, tuo pačiu atkirsdami mums visas galimybes pasitraukti geležinkeliu? Kad greitai jie apsups miestą ir ims šaudyti į visus, bandančius išvažiuoti nuosavais automobiliais? Jeigu jis būtų pasakęs: „Išvažiuokite, Kristinočka!“ Tik štai ar būčiau aš tada jo paklausius? Jeigu.
„Tris bounty, šešis twix ir penkis snickers, didelę kokakolos, bigmaką. Noriu, kad baigtųsi karas, ir į Makdonaldsą!!!!! – tai jau brolis parašė, Nazaras. Jo, taigi mudviejų mama antri metai dirba Lenkijoje. Ryšio su mumis neturi jau trys savaitės. Kam dabar sunkiau: mums, kurie nežino, ar išliks gyvi rytoj, ar jai, kuri mintyse jau palaidojo visus artimiausius: motiną, vaikus, anūkus? Kokiais matais išmatuoti ir palyginti kančių, netekčių, sielvartų gylį?
Bandau atitraukti mažuosius nuo minčių apie maistą ir siūlau jiems sugalvoti ir nupiešti dienoraštyje istorijas. Štai jaukiomis žalsvomis bangelėmis plakasi jūra (mėlyno pieštuko neturime), štai visi trys lipdo smėlio pilis. Iš kažkur paplūdimyje atsiranda liūtas ir žirafa, tikriausiai iš mūsų pernykščio žygio į zoologijos sodą. Liūtui ant galvos šventinė kepuraitė, o žirafai ant nugaros – plakatas, ant kurio kreivai ir su klaidomis užrašyta „Su gimimo diena!“ Vaikai juokiasi ir paeiliui įgarsina žvėris, paveikslėlis toks linksmas, kone idiliškas. Aš leidžiu sau atsipalaiduoti ir pažvelgti pro šarvines rūsio duris į lauką bei surūkyti priešpaskutinę cigaretę. Lauke šalta ir tylu, per tylu, jau kelios valandos nebegirdėti šaudymo. Pagalvoju, ar nepabandžius išeiti pasižvalgyti už kelių kvartalų, kur yra biuvetė. Tada būtų galima gerti nebe vieną, o bent dvi stiklines vandens per dieną. Lauke mindžikuoja dar keletas tokių pat drąsuolių kaip aš. Visi pažįstami. Sveikinasi, pavydžiai dėbčioja į mano cigaretę, tačiau neprašo. Dalinuosi su jais mintimi eiti vandens, į tai sulaukiu žvilgsnių kaip į pamišėlę. „Ką tu, biuvetę dar aną savaitę sudaužė raketa, kažkas nurodė. Žmonių ten keturiasdešimt stovėjo eilėj. Nebėra tos biuvetės.“
Apie tai, kad nebėra ir tų keturiasdešimties žmonių, neužsimena. Gėlyne ir taip keli švieži kapai: be kryžių, be lentelių, gerai, kad žemė dar neįšalus, bent jau užkasė ir už tai dėkui. Tuo momentu kažkur pietuose pasigirsta garsus grumėjimas, ir visi nusprendžiame lįsti atgal į savo rūsius.
Mažieji vis dar susikaupę kažką šnabždasi prie dienoraščio. Džiaugiuosi, kad pavyko juos užimti, pažvelgiu Sofijai (vyresniajai) per petį ir vos nesusikeikiu. Meniu. Jie sudarinėja liūto gimtadienio šventinį meniu. Staiga pasijuntu tarsi būčiau įsprausta į šimtakilogramį skafandrą ir nebegaliu nustovėti ant kojų. Nukrentu ant purvino dvokiančio čiužinio, pati purvina ir dvokianti. Pusę karalystės už puodelį kavos ir karštą putotą vonią. Mažieji ima ginčytis, kokį būtent tortą derėtų iškepti. Tolumoje gruma. Pilvas urzgia iš alkio. Vieną akimirką kyla noras, kad galiausiai atlėktų iki mūsų. Kad visa tai baigtųsi. Bet kad būtinai vienu sykiu... „Napoleoną, sakau, tokį, kaip bobutė kepa! – O aš sakau „Skruzdėlyną!“ – Ne, želė tortą su marmeladu ir vyšniom!“ – atskrieja iki manęs kaip pro rūką, ir aš užmiegu, giliai ir, laimė, be sapnų. Kad bent sykiu...
Jaunutė vietinio laikraščio žurnalistė garsiai siurbčioja karštą arbatą, užkąsdama ją dideliu gabalu meduolio, kurį bobutė specialiai iškepė prieš jos apsilankymą. Aušra lietuvė, bet jos tėvas rusas, taigi mergina gana žvitriai kalba rusiškai. Čia, mažame, jaukiame Lietuvos miestelyje, mažame nuošaliame lietuviškame bute visi tie siaubai, kuriuos aprašau, atrodo kaip kažkokia baisi vos ne pasaka ne tik jai, bet jau ir man. Na kuo gi ne nuotykinis trileris: mums pavyko išgyventi, 2022 metų balandį patekome į evakuacinį autobusą iki Rusijos sienos, paskui į pabėgėlių paskirstymo lagerį Taganroge, iš kurio savanoriai mums padėjo pasprukti – iš pradžių iki Rostovo, paskui iki Maskvos ir per Estiją – iki Lietuvos. Pavojai, bėglių patyrimai, paslaptingi pagalbininkai, slepiantys savo vardus – Aušrai net akys sužvilga nuo minties, koks tai bus straipsnis. Pirmame puslapyje, ne mažiau. Dienoraštis raudonu viršeliu guli priešais ją ant stalo: išvažiuojant iš Mariupolio bobutė pasiėmė jį:
           – Kai baigsis karas ir mes sugrįšim namo, perduosiu jį istorijos muziejui, ir tai bus vienas    
         iš to košmaro, kurį mums sutvėrė rusai, įrodymų! – sako ji, pildama Aušrai dar arbatos.

Bagira strykteli man ant kelių ir glaustosi. Mažieji mokykloje. Viskas bus gerai. Viskas jau dabar neblogai. Mes saugūs. Mes visi gyvi ir kartu, kitą savaitę atvažiuoja mama iš Lenkijos. Tai ji sukėlė visus ant kojų, kai tik atsirado su mumis ryšys, sugebėjo susirasti savanorius pačiame pragare, kurie galiausiai atgabeno mus į Lietuvą.
Bet Aušra atverčia dienoraščio puslapį ir aš vėl matau tą piešinį: žalia jūra ir liūto gimtadienis. Žiūriu ir prisimenu, kaip rusų paskirstymo lageryje darbuotojai / prižiūrėtojai / rūšiuotojai/ – kaip juos pavadinti? – šeria alkanus vaikus saldainiais ir tie pusę dienos vemia iš visos gerklės.  Žiūrėjau ir negalėjau suvokti: šitie malonūs žmonės, kurie mūsų taip gaili, maitina ir agituoja priimti Rusijos pilietybę pagreitinta tvarka, – jie iš tiesų nesupranta, kokiam blogiui jie tarnauja? Kad tai jie sunaikino mano namus, nužudė mano pažįstamus, sužalojo mano ir mano artimųjų sveikatą? Man tada irgi sukilo noras vemti, nors ir nevalgiau tų saldainių. Nubėgau prie išėjimo, tačiau ties lagerio durimis mane sustabdė ginkluoti apsauginiai. Ne, nebuvome mes ten svečiai, mes buvome kaliniai, vieni iš nedaugelio, kuriems pavyko ištrūkti. Vieni iš nedaugelio, kuriems pavyko išgyventi:
                                                         ...Įtrūkiai sienų,
                                                  Tai smūgiai nakties,
                                            Šliaužia iš plyšių tamsa,
                                                Ir juodas vanduo kvatojas...

Kartais man atrodo, kad labiau neapkęsti jau neįmanoma. Bet sulig  kiekviena vėl subombarduota mokykla, ligonine, gyvenamuoju namu, su kiekvienu nuo žemės paviršiaus nušluotu ukrainiečių miestu, su kiekvienu šviesiu doru žuvusio kario veidu, kurį pamatau savo naujienų sraute, sakau: galima ir net reikia. Kad tai niekad nepasikartotų iš naujo.
Mes grįšime į savo jaukų Ukrainos miestą prie jūros, ir bobutė atiduos dienoraštį muziejui kaip piktadarybės įrodymą. Savo mažutėje virtuvėje išsikepsime tris tortus ir pagaliau atšvęsime liūto gimtadienį. Gyvi. Kartu.