Po tvano

Didžiausioji, neramiausioji jūrų – neaprėpiamas okeanas vienkartinai šmėkštelinčių veidų, pasikartojančių, bet nieko nereiškiančių vardų, nepažįstamųjų gyvenimų – šįryt dzingt ir išskalauja vieną jų į paviršių; išspjauna bangose nusikamavusią žuvį tiesiai prieš akis, tyliai skimbtelėdamas pakvietimu draugauti. Šitaip vienas iš tinklų, nepaliaujamai mėtomų į okeaną, tasai mėlynas, praneša apie jame suspurdusį laimikį. O gal tik apie dar vieną šiukšlę, sumaigytą plastikinį butelį, apgludintą elektros izoliatoriaus šukę, dumbliną batą ar ką nors panašaus. Niekada nežinai. Ši žuvis nematyta – nė vieno bendro pažįstamo, gyvenamoji, neršto, žiemojimo, maitinimosi vietos nedetalizuotos, nėra rodytinos informacijos apie išsilavinimą, santykius, gyvenimo įvykius, rūšį, žvynų ar plaukiojamosios pūslės formą. Ką jau kalbėt apie preferuojamą gylį. Jokio ženklo, kad kada būtume įstrigę į vienas kito tinklus, riję ir spjovę vienas kito jaukus.
Bet vis dėlto – gal? Argi begalima pasitikėt atmintim tvano metais?
– Laba diena, – atsargiai tiesteliu pirštą į vandenį. – Ar esame pažįstami?
Pauzė.
Matyt, nustebusi žuvis žiopteli, nes akimirką prieš akis kruta trys tamsūs taškai, žodžiams pampstant pilkame burbule. O tada kliokteli.
– Blet tu rimtaj? Dieve tu mano švenčiausias su viešpačiukais (šypt šypt šypt, visus triskart pro ašaras). Nu kada pasaulis taps malonesnis ir ne toks banalus?? (dramatiškai dūsaujantis, kuo faustiškiausiai nusivylęs šypsnys). Kodėl blet kai koks nors supistas fakbojus pakviečia draugaut, tai nerašot ar esam pažįstami. Iškart tik sveikas gražoli gal norėtum susipažint? O man, normaliam, ne fakbojui, va tik tokios žinutės. Aš gi draugiškas, malonus, ramantiškas, nepiktybinis (šypt šypt, pro dantis ir prakaitą).
    O mano pirštai siaubingai lėti. Ekranas taškosi vis naujomis žinutėmis, pursloja įdūkusi žodžių ir pusžodžių mūša – o aš dar nespėjau nė žodžio suspaudyti. Gal tai ne pirštai, gal tik pelekai? Tik primityvios, varganos ataugos? Ar jau taip atsilieku nuo evoliucijos, ar šitaip ilgai miegojau?
– Kodėl gi, man visada garbė sutikti malonų, nepiktybišką žmogų, – pagaliau atsakau. – O dėl pasaulio banalumo esate teisus, kamuojuosi ir pati, lygiai kaip nesuskaičiuojami poetai – ir pripažintieji, kurių eilės viešai publikuojamos, skaitomos bei aptarinėjamos, ir kur kas gausesni bevardžiai, kurių mintys lieka vien įsiūtos kasdienybėn, išvaikščiotos, iškvėpuotos, išpjaustytos rutinos peiliu.
– Oho kokią čia litaniją dėjai (pašaipiai veizolus vartantis šypt). Nu ir leisk laiką su savo fakbojais, tau, matyt, tik jie įdomūs, jeigu šitaip kalbi. O aš pasitraukiu. Linkiu, kad tau skrandis sustotų.
Ir iš tiesų man vos nesustoja – ne skrandis, bet tasai kitas raumens gabalas krūtinėj. Vos nustygstu vietoje iš susijaudinimo. Ar visa tai realu, ar iš tiesų dvokiančioj nuobodžiai saugių, šleikščių mandagybių, visų tų kaiplaikaisi, gerai, okaiptu, irginieko, taikąsavaitgalį, niekoypatingo, galnoritenarten, neačiūužsiėmus baloj ūmai padvelkė šitokiu gaiviu gūsiu? Tokiu gaiviu, kad prireiks laiko vien unikalią atvykėlio žosmę iššifruoti. Iš džiugesio virpančiais pelekais vos suspaudau atsakymą.
– Dėkui, virškinimo klausimais pasistengsiu būt atidesnė. Pritariu ir jūsų išties skvarbioms įžvalgoms apie esminguosius dalykus gyvenime. Tačiau norėčiau paklausti, kuo remdamasis tvirtinate, kad mane traukia tam tikri fiziniai privalumai ir kad jiems teikiu pirmenybę prieš emocinį intelektą?
Bet žodžių purslai jau veja mano klausimus, veja ir užspeičia. Ši būtybė greita ir nekantri – gal koks marlinas ar žuvis skraiduolė.
– Krč gyvenime gi ne raumenys svarbu, ne sikspekas, o jausmai. Kuo jie tave traukia, ką? Pilvo presais? Bet jei tu tokia, tai ir eik tuo keliu. Nepyk, bet jei renkies pilvo presą, tai tu durna (geltonasis veidelis taip kvatojasi, kad net apsiašaroja). Ble rimtai. Jei tau sikspekas patinka, tai man tada didelės leškos, putlios rankos, užpakaliai. Taip kvaila spręst apie žmogų iš išvaizdos. Visa tai greit atsibos. O žmogaus širdis – ne.
Visiškai sutinku! – norėčiau sušukti, bet nespėju, kad mane kur galas.
– Argi ne įstabu, kaip panašiai mudu mąstome? – galiausiai sumaigau. – Kokia laimė pagaliau sutikti bendramintį!
– Man įdomu, ar tu išvis adekvati? Ar tik svaigti nuo fotkių su sikspekais tesugebi?
– Na, žmogaus adekvatumo klausimas – tai jau visai įdomi ir net, sakyčiau, rizikinga sritis. Ypač jei bandytume spręsti tą klausimą introspektyviai, ką pastaruoju sakiniu ir paraginote daryti. Turiu prisipažinti, kad į tokį intelektinį žygį iki šiol nesu leidusis. Tačiau žinote, jūs man įkvepiate drąsos!
– Kad aš įdomus, tai tu neklysti. Aš irgi prie meno ir geros širdies. Bet tau gi tai nerūpi. Tau kad tik pasityčiot iš normalių žmonių, apsimetant tuo, kuo nesi. Tau gi ant auros parašyta, kad durna. Tai ir eik pas savo fakbojus. Aš atsitraukiu.
Iš apmaudo man beveik nutirpsta žandikaulis – nejau taip ilgai ir kantriai lauktas laimikis, vienišo žvejo klejonė, ims ir liuoktels atgal į bangas?
Nepalik manęs, žuvie, nepalik manęs, ar girdi? – noriu suklikti. Nojaus arka beplaukdama gi sudužo, išsigelbėjusiųjų legenda – grynas pramanas; visi drambliai, žirafos, beždžionės ir kiškiai prigėrė ir buvo žuvų sugraužti, ir tapo žuviškų kūnų dalimis, žuvų riebalais bei omega rūgštim, ir visa buvo žuvys, ir atėjo žuvų karalystė, o kita gyvastis paskui išsivystė iš naujo – iš žuvų ir jūrinių gliaumų. Bet kiekvienoje (re)generacijoje kaupiasi nuovargis, štai ką Nojus žinojo, bet nepasakė, prasmego lydekos pilve taip ir nepasakęs. Mes jau pavargę, stenėjo gliaumai, mes jau taip klaikiai pavargę vystytis, judėti, daugintis, mylėtis, mylėti, kariauti, statyti miestus, rūšiuoti šiukšles, investuoti į tvarumą, spręsti klimato kaitos,  informacinio karo, mažumų emancipacijos, kriptovaliutos, psichinės sveikatos, nepilnamečių lytiškumo problemas. Mes taip pavargom. Duokite mums ramų, lygų it ekranas paviršių, duokite mums, o ne banguojančią jūrą. Duokite gi mums akmenį, prie kurio patogu prikepti, vaitojo gliaumai. Duokite gi mums olą, į kurią galėsim įlįsti, užsikimšti ausis ir patogiai suakmenėti, maldavo nėgės. Mums ten nieko netrūksta; alkiui numalšinti juk yra Woltʼas.
Bet nepalik manęs, pro šalį plaukiantis gyvi! Nepalik manęs, ar girdi? – noriu sucypti. Galbūt ir sucypiu, visos užsisklendusios nėgės vogčiomis cypia, nes niežti, pasiutusiai niežti ankštą, taip ir neišaugtą vienatvės odą.
Tačiau šiandien man sekasi. Akimirka, ir prieš akis vėl suputoja.
– Jeigu būtum normali, iškart būtum pasakius sveikas matau tavyje slypinčią menininko gyslelę, malonu susipažinti. Bet ne, paprasto žmogaus tau nereikia, tau tik pilvo presai. Mados, žinok, labai greitai keičiasi. Dabar madingi raumenys, o rytoj gal sudribęs pilvas bus super kieta (super kietas šypt pro tamsius akinius). Viskas, kas seniau buvo, grįžta į madą. Jau vyrai pradeda nešiot kliošines kelnes ir aukštakulnius. Juk karalius Liudviskis XIIIII buvo su aukštakulniais, 7 klasės istorijos vadovėly mačiau.
– Žavu! Štai ir pats pradėjote litanijomis kalbėti, – tapnoju, kiek tik leidžia pirštų motorikos greitis. – Jūsų istorijos žinios – pasigėrėtinos. Tačiau man neduoda ramybės klausimas, iš kur sėmėtės tokio psichologijos išmanymo, kad žaibo greičiu ir su dideliu pasitikėjimu imatės vertinti nepažįstamo žmogaus, šiuo atveju, mano, psichikos būklę bei skonį? Stebinantys įgūdžiai! Gal vis dėlto atskleistumėte? Matot, mirštu iš smalsumo.
– Bet neeee, tau reikėjo iškart sugadint viską. Būtum pasakius labas malonu susipažinti, tai viskas būtų tekėją sava vaga. Bet vat tau būtinai reikia įmest ko nors į ugnį.
– Ak, ir vėl painiojate, mielas šelmi! Supraskite, mano vienaląstiška sąmonė pernelyg nerangi, kad spėtų paskui tamstos, šitokio klasiško metaforų žonglieriaus, sąmojį. Nebežinau, ar kalbame apie upes, ar apie ugnį. Bet jei jau apie upes, tai, matote, nemėgstu liniuotės tiesumu iškastų kanalų vietoje natūraliai vingiuojančių tėkmių. Todėl nelabai tikiu ir vadinamąja „savos vagos“ samprata. Argi ne įdomiau leisti vagoms vingiuoti pačioms? Sutikite, kad tik taip randasi pasaulio slėpiningumas, kuris, mano giliu įsitikinimu, ir daro jį nors kiek pakenčiamą gyventi neiškvėštant iš nuobodulio ir nevilties. O jei būsime visai atviri, turiu atskleisti, kad toks verbalinis vinguriavimas kaip mudviejų man yra nauja patirtis, todėl neturiu jokio supratimo, kurgi šitaip galima nutekėti. Negi tai ne žavu? Negi neintriguoja? Todėl leiskite nesutikti, jog viskas būtų buvę puikiau, jei pirmąjį sakinį būčiau suformulavusi kitaip.
– Gerai, gerai, nekalbėk tom banalybėm, ir nežaisk su avinu, nes jis kerštingas. Man ir taip jau nekokia nuotaika šiandien, Regitroj nepasisekė.
    Ak, štai kas. Brangioji nėge, keistaliežuvis laimiki – tai štai ko išlindai iš saugiojo urvo, tai štai kam apleidai akmenį, nuo kurio atskretęs kaipmat tapai toks trapus, kad kaipmat susižeidei į menkiausią nemalonumą. Kita vertus, tikslas buvo vertas pagarbos. Aš, pavyzdžiui, nemoku vairuoti. Nei geldos, nei paprasto luoto, ką jau kalbėt apie arką kaip Nojaus. Pasitikiu savais pelekais, bet štai ir jie išduoda mane – per lėti, neranda raidžių, nesuspaudo laiku tinkamų sakinių; iš jų taip ir nesusimezga tinklas, kuriame nėgę galėčiau nors kiek ilgėliau sulaikyt.
    Kaip gaila, kaip vis dėlto gaila.
– Lik sveika, nepažįstamoji žuvie, – pasiunčiu papūstžandžiams geltoniems šypsniams pavymui. – Buvo malonu pavinguriuoti. Galbūt susimatysime kitame regeneracijos rate, galbūt tuomet būsim polipai, medūzos, o gal net bakterijos ar amebos. Galbūt tuomet pavyks vienam kitą praryti, tvirčiau tarpusavyje suskresti, įrėžti vienas kitam nors žaizdą atminimui.
– Debilė ble (dar vienas vypt). Fakboju merga, – pliaukšteli ir pranyksta.

Po dvidešimt metų. Atmosferika

Įsivaizduokit užeigą,  kurios grindys išklotos melsvomis plytelėmis –  traukiant kėdę  jos cypteli, o kartais tarsi urgzteli. Kėdės toje užeigoje emaliuotomis kojomis, o  stalai  –  iš marmurą imituojančio laminato. Ant langų kabo dienos užuolaidos su nėriniais ir kutais. Užvertęs galvą, atklydėlis išvysta pakabinamas lubas iš kvadratinių plokščių,  kokios mėgstamos valstybinėse kontorose ar poliklinikose. Viena plokštė prie sienos įlaužta  (anot vietinio bajerio, užėjus raguotam vyrui); pro skylę blizga ventiliacijos vamzdžio folija.
Valgius, net ir tokius bazinius kaip kepta duona su česnaku, čia užsisako retai. O ką kalbėti apie karštą – kiekvienas kotletas ar šnicelis sukelia nervingą indų tarškėjimą ir aliejaus čirškimą virtuvės gilumoje ir, pagaliau išneštas į viešumą, patraukia visų lankytojų dėmesį. Valgyti jį pridera godžiai, nenusivilkus palto ir nenusivyniojus šaliko, kurio galai karo pavojingai arti  padažo – ne tiek dėl šalčio, kiek dėl tingumo. Nepaisant tokių papročių, ant visų stalų puikuojasi servetėlių dėkliukai. Iš jų kyšo simetriškos vėduoklės – žinot, tos plonytės, permatomos servetėlės, kurios, prireikus nusišluostyti pirštus, imamos ne po vieną, o po kelias.  
Siena už baro išmušta veidrodžiais – o tai kaip kitaip, pasakytų tokių įstaigų žinovai. Stiklines lentynėles dalija pertvaros irgi iš stiklo, todėl iš pradžių neatskyrus realybės ir atspindžio,  atrodo, jog gėrimų pasiūla didesnė nei iš tikrųjų. Bet greitai išaiškėja, jog priešais mus – savas, gimtasis liūdesėlis (žinia, tarpai tarp butelių – palanki terpė jam daugintis,  panašiai kaip drėgnas kampas pelėsiams).  Plačiai išskleistose pozicijose sargybą eina tėvyninės gamybos trauktinės ir degtinės, viena nuo kitos paprastai besiskiriančios tik pavadinimu. Damoms siūlomas Alitos“ šampanas ir šiek tiek importinių dzinguliukų – pusiau saldus vynas įkypu kakleliu ir keletas likerių.    
Pilstomo alaus – dvi rūšys, Švyturio „Ekstra“ ir Tauro „Tauras“. Įdomu, kaip pavyko įtikinti distributorius leisti tokią kaimynystę. Matyt, tik atsidarę ir vildamiesi patraukti kvartalo grietinėlę, jie užsisakė tuometinį numerį vienas,  „Ekstra“, bet pastebėję, kad juo nelabai kas domisi,  pristrigo prie konkurentų ir šalia pastatė „tikrų vyrų alaus“ čiaupą.
Už stalų boluoja bendro tualeto durys. Jos uždarytos, bet galima spėti, kad pakabinamos lubos ir t.t. jo nepasiekė, tai yra, kad kampe ten stovi unitazas be dangčio, su ruda, arklio pakinktus primenančia sėdyne, o tualetinio popieriaus dėkle įkištas  tų pačių servetėlių pluoštas. Pagal visą logiką priešais unitazą turėjo būti kriauklė, kur iš krano bėga tik šaltas. O šalia, kad jau tokios  – buką snukutį atkišęs rankų džiovintuvas,  figūruojantis čia  mįslės teisėmis: kaip  jis gali veikti, ir apskritai kam pakabintas, jei sienoje nė laido, nė rozetės?  
Žodžiu, šita viečikė priklausė kategorijai tų, kurios reikalauja ryžtingo sprendimo – apsisukti ir išeiti arba pasilikti ir staigiai įkalti šimtą gramų. Tie,  kurie pasirinkdavo antrą variantą, sąmoningai ar nesąmoningai sekė buteliais lentynose –  čia atvedusią progą, išgyvenimą  ar išgyvenimo stoką gromuliuodavo atskirai, nešnekėdami ir nesidairydami aplinkui. Standartinį lankytojų kontingentą sudarė pavieniai gėrėjai ir viena kita sava chebrytė. Nors senamiesčio baruose jau darėsi madingi šachmatai ir kiti stalo žaidimai, čionykščiai nepasidavė pagundoms ir saugojo alkoholinio žanro  – litrobolo, kaip jie pagal seną pasakydavo – grynumą.  
Vis dėl to kartais, palankiai išsidėsčius dangaus ir žemės kūnams,  kontaktas įvykdavo ir ryšys užsimegzdavo. Suprantama, lengviau ledai tirpdavo šiltu metų laiku. Pagrindinis veiksmas tuomet persikeldavo į lauką, į terasą prie įėjimo. Praėjus keletą gurkšnojimo etapų, žiūrėk,  kas nors ims ir iš atsinešto mago paleis seną muzoną, tarkim,  Eisidysus, suriaumos „bet tai kaip Jangas varo! kosmosas!!“ ir apsidairys, laukdamas pritarimo, arba eilėje prie baro plekštels priekyje stovinčiam per petį ir paklaus, kaip sekasi ir ką šiandien gers.  
Būkim biedni, bet teisingi - šitai nutikdavo nedažnai, dažniausiai ketvirtadienio vakare. Antras pagal gerumą laikas buvo šeštadienio popietė.
Tada čia užsukdavo ne tik tipiniai chroniai, bet ir 90-inių bohemos likučiai. Sąlyginės kompanijos branduolį sudarė žurnalistas pusilgiais žilstelėjusiais plaukais, rašantis apie sportą, bičas apvaliais lenoniškais akinukais, prisistatantis kompozitoriumi, bet dirbantis garsistu,  dar keli. Sėdynės jiems buvo prišildytos – sako, ir seniau čia lankydavosi menininkai, trokštantys betarpiško bendravimo su liaudimi, intelektualai, kompleksuojantys dėl savo intelektualumo ir panašiai. Kalbėta, kad „Suokalbio“ laikais čia buvo poeto Rudoko, filosofo Raudeliūno ir co. atsarginė nerštavietė; kartais užsukdavęs netgi patsai Beresnevičius. Tarp dabartinės chebros tokių įžymybių nesimatė. Nors bendrai, ką gali žinot, legendos, juk randasi postfaktum.
Šitam bare šeimininkavo ne kokia „šinkorkos dukra“ su miniaku ir push-up bra; butelius nuo stiklinių lentynų nukeldavo ir atgal pastatydavo pusamžė moteriškė. Į klausimą, kuo barmenė vilki, nebūtų atsakęs turbūt nė vienas klientas. Ji rengėsi kažkaip ypatingai neišvaizdžiai; visiškas ištirpimas aplinkoje kaip rekomenduojama šnipams.  Nors ne jauniklė, barmenė nebuvo įmitusi kaip tarybinių laikų bufetavos, nepasižymėjo ir jų valdingumu. Jos veidas dažniausiai būdavo tokios   nekatrosios išraiškos, ir judėdavo ji negreitai, lyg su paklaida, kurią panaikinti ir sustyguoti atskirų kūno dalių veiksmus reikėdavo laiko. Nors rengėsi nepanašiai į ruses ir tūteišes, žinia, mėgstančias ryškias spalvas, bet kalbėjo su slavišku akcentu. Atrodo, ir gyveno Naujanuose ar Naujoj Vilnioj, kažkurioj iš tų, neva naujai įkurtų vietovių, nors iš tikrųjų senų kaip pasaulis, ir nuo seno aprūpinančių sostinę neišsenkančia padavėjų, virėjų, dėvėtų drabužių pardavėjų, turgininkų, krovikų ir panašių darbuotojų pasiūla.
Kai užsakymų nebūdavo, ji prisėsdavo ant kėdutės prie veidrodinės sienos; nors šalia mėtėsi kažkokios brošiūros, jų niekada neatsiversdavo. Neskaitydavo žurnalų, nerašydavo smsų – tiesiog sėdėdavo nudelbus akis ir laukdavo.
Barmenės santykį su užeiga perteikė tik servetėlės. Anksčiau nei įprastai užėjęs į kavinę užtikdavai ją užsiėmusią: ant baro pasidėjusi  kelias servetėlių krūveles ima reikiamą kiekį, perlenkia, įgudusiu judesiu praskleidžia it kortas ir kiša į lovelius. Šalia gulėdavo žirklės – tam, kad atsargoms einant į pabaigą, galėtų jas padauginti perkirpdama perpus. Servetėlės, kaip gi be jų.
Užeiga priklausė nežinia kam. Nė vienas iš senbuvių nesigyrė pažįstantis savininką ar savininkę, ir apskritai, šita tema pokalbiuose nefigūravo. Kilus problemoms, barmenė kviesdavo kitą moterį, tikrą milžinę galingomis rankomis ir krūtine. Milžinė apsireikšdavo labai greit – matyt, gyveno netoliese, gal net tam pačiam name. Problemas spręsdavo be prievartos, vien svoriu autoriteto, kurį sudarė grėsminga išvaizda  (ne tik gabaritai, bet ir stipriai atlėpusios, kone perlaužtos ausys) ir trumpos, tikrąja žodžio prasme išlojamos komandos. Taip pat ji padėdavo pakeisti alaus statines, į  sandėliuką nuridendavo tuščias ir atridendavo pilnas.  
Ar milžinė ir buvo šito kromelio savininkė?
***
Šį vakarą čia liaudies negausiai. Beveik idiliška scenelė: prie baro sulindęs į laptopą sėdi sporto žurnalistas;  prie galinio staliuko į rimtą pokalbį pasinėrę du bičai. Pro užuolaidas prasišviečia prekybcentrio iškaba. Šalia jos dar matosi „Humanos“ vitrina, o visa kita dengia vešlios kvarbatkos.
Vyras prie gretimo staliuko ilsisi po ilgo vartojimo –  ištiesęs kojas, kiek tiesiasi ir sudribęs, kaip maišas. Galva tai nusvyra ant krūtinės, tai vėl kyla į viršų. Knapt, knapt.  
Staiga, lyg gavęs signalą, jis atsimerkia ir apsidairo. Įvertinęs padėtį, atsistoja ir stebėtinai tvirtu žingsniu prieina prie mano stalo.
    – Galiu? – klausia rodydamas į kitą  pusę.
Tyliu; jis atitraukia kėdę ir atsisėda. Pirmiausia, kas krinta į akis, tai plaukai. Tankūs, kieti ir styrantys kaip vielytės – rodos, palietęs įsidurtum. Plaukai seniai kirpti, kaip ir barzda; kita vertus,  teko matyti ir baisesnių kaltūnų. Veidą už metalinių akinių apibūdinti nelengva. Jis patrauklus, bet tuo pat metu ir nuožmus. Tas nuožmumas eina gal iš arti sustatytų akių, gal iš truputį išsišovusių skruostikaulių.
Atrodo, esu čia jį matęs. Mano draugelis išvydęs tokius tipus apsidžiaugdavo;  jis kolekcionavo  visokius keistuolius ir frykus. „Vien dėl to čia verta užeit. Nu ir tu, tu juk rašytojas, tokie žmonės –  įkvėpimas tavo poemoms!“ (Nors, be abejo, užeidavo ir dėl to, kad centre už didelį jau prašė po 7 ir 8, o čia dar laikė senas kainas).  
Nu, okey, prisistrigo. Ir ką dabar – vers širdį ir guosis? Prašys pastatyt?
– Aš ant Sportrūmio... Gedo stulpus nupaišiau. Žinai, anais laikais, – sako jis švokščiančiu balsu, keistai ant dantų užtempęs lūpas. Barzdaplaukiai aplink kalbos padargą  sukruta.
Jei atsiliepsiu, tai reikš, kad duodu jam leidimą šnekėti toliau. Bet tą jis gali daryti ir neatsiliepus.  Vyro akys už akinių traiškanotos, bet  gyvos; gal pokalbis nebus visai be ryšio.
    – Ant Sportrūmio? Aš pats iš tų vietų. Bet girdėt neteko. Neperdedi kartais?
    – Paklausk bet kurio iš Bizonų slėnio. Bet kuris paliudys. – atsakė po netrumpos pauzės, kurios metu nudelbė veidą į grindis ir alsavo, lyg pritrūkęs kvapo. –  O kad nerašo... Pas mus gi komsomolcai valdžioj. Tas jiems primena jų praeitį, todėl...  – vyras lyg ir prunkšteli, – šūdas su bruknėm.
Atsiliepdamas į teiginį apie komjaunuolius palinguoju galva. Barzdos šeriai vėl sukruta:
– Žinai, kas buvo sunkiausia? Ne dažai su teptuku – tas smulkmė. Kotą iš meškerės pasidariau. Ir ne užlipti. Iš šono ten buvo kopėčios. Patogios. Kaip paradiniai laiptai.
– Sunkiausia buvo pėdsakų nepalikt. Bet čiukčia ne kvailys; pakeičiau batus, ir saugumas nesurado. Nors ieškojo! Visus tikrino. Aš: nieko nežinau, niekur nebuvau, mano namas iš krašto... klausyk, pastatyk alučio.
Pykteliu. Ne dėl prašymo, tas ne pirmiena, bet dėl pigaus manevro – suvilioti praeities žygdarbiais  ir tada truktelti meškerę. Nesulauksi.
Iš mano veido išraiškos jis supranta, kad atsakymas neigiamas, ir savaip išsiaiškina priežastį:
– Ne, tu nepagauni. Aš ne dėl politikos. Kad išdurt sistemą. Aš - senas pankas. Bet ne iš tų Gorkynės pižonų, kur dabar legendas kuria, kokie krūti buvo, avangardas. Vaivoj, ten grynas teatras buvo! Šiškų vaikai vaidino pankus. Aš visus pažinojau, ir tau pasakysiu: tikri pankai buvo tiktai rajonuose. Koraluose. Šeškuose. Bizonų slėny.
Nuo durų atsklinda šurmulys. Prie baro prieina naujas lankytojas ir ima apžiūrinėti asortimentą. Iškart atpažįstu – tai pora metų vyresnis bičas iš mano šulios, kuris grojo postpanko grupėje ir vedė diskonus. Tie, kas jį pažinojo, vadino Strikeriu – o pažinojo jį daugelis, ir dar daugiau norėjo pažinoti. Strikerio veidas truputį papilnėjęs, oda skleidžia matinį vidurinio amžiaus blizgesį, pažįstamą iš veidrodžio; bet bendrai tai, kaip sakoma, nė kiek nepasikeitęs.
Pirmas impulsas –  užkalbinti.   
Bet ką jam sakysiu be įprastinio ple ple ple: sveikas, Strikeri, ar prisimeni, aš iš devinto forto?  
O toliau?
Nebuvom draugai, kaži ar esame šnekėjęsi dviese – tik kompanijoj, už transformatorinės, greitomis traukdami cizas ir keisdamiesi muzikos naujienomis. Ir savo pravardę turbūt seniai pamiršęs,  tikriausiai nuo mokyklos laikų niekas jo taip nevadino.
Barmenė pila Strikeriui „Ekstros“.
Už nugaros pasigirsta krenkštelėjimas. Pasirodo, kol gręžiojausi, tas kentas suvaikščiojo iki savo staliuko ir pasiėmė krepšį, tiksliau sakant – terbą su virve vietoj diržo. Pasirausęs terboje, jis ištraukia storą  knygą ir tiesia man.
– Čia tau nuo manęs. Dovana. Vartoti prieš miegą. Labai sveika. –
Jo balse girdžiu vien draugiškumą, draugiškumą su krislu drovumo, reiškiančio ir nusilenkimą, ir abejonę, ar jo gestas bus suprastas ir priimtas. Paimu nutrintą „Po dvidešimt metų“ tomą iki negalėjimo pažįstamais viršeliais ir padėkoju. Va, kaip nuvertinau žmogų, iškart pagalvojau apie jį blogiausia. Strikeris dar stovi prie baro, bet jau atsisukęs į salę, ieškodamas, kur atsisėsti.
Eidamas pro šalį, Strikeris meta į mane greitą žvilgsnį. Nesustoja, neužkalbina, tai neužkalbinsiu ir aš.   
Kiek skolingas.
     – Iš jūsų bus devyni litukai, ponas, – įmušusi sumą į  kasos aparatą, sako barmenė. Tas jos akcentas... Paduodu Darių ir Girėną ir iš lėkštutės išžvejoju grąžą smulkučiais dešimtukais.

Miegančio dievo žemė

••••
Vieną dieną tėvas, kaip žadėjęs, išėjo. Išėjo tyliai, niekam netrukdydamas, per miegus tiesiai į amžinąjį sapną. Išėjo amžiams, ne kaip planavo, ne kur netoli, o pas patį Dievulį. Vieni sakė – per anksti, kiti kaltino karą, motina keikė vėl viską sujaukusį likimą, o Agotėlė, pirmąkart susidūrus su mirtim, tiek išsigando, kad nustojo ir valgyt, ir žodžius sakyt, ir išvis judėti. Nesustojo tik viena mintis galvoj – kas dabar bus, kas dabar bus, bet to, išskyrus ją pačią, nieks nei matė, nei girdėjo.
Nelabai į ją kas ir dėmesį kreipė, kad ir koks buvo, kad ir nelabai geras, reikėjo palaidoti su prideramom iškilmėm, kunigu ir mišiom, žvakėm ir ašarom. Motina verkė labiausiai, pati nežinodama ko. Tiek prašė ir Dievo, ir velnio paimt jį pas save, tiek meldėsi, tiek svajojo apie ramybę ir naują laimę, bet nei tikėtis nesitikėjo, kad taip ir įvyks, kad toks dar jaunas vyras ims ir vieną rytą nebesikels po nakties užšalęs, be jokios ligos, be pasiruošimo ar perspėjimo. Nebėra ir viskas, lyg ir būti nebuvo, dingo į dausas palikęs lovos pakrašty niekam nebereikalingą kūną, kurį kaimynai tuoj pat nuprausė, perrengė gražiausiais rūbais patraukę motiną, kad nesipainiotų po kojom. Kas iš jos? Paprašė žvakės – neranda, rožančiaus į rankas įdėt neranda, lyg dvare su dešimt kambarių gyventų, lyg daiktų tiek turėtų, kad nebūtų galo, trankos, kliuvinėja per ašaras nieko nematydama.
Tėvas tą naktį pragulėjo lovoj išpuoštas, kur tu karstą taip greit surasi, kai nei ruošės kas, nei galvojo. Kaimynai dairės į šonus už galvų susiėmę, apklausė visus ir savo kaime, ir kituose, kol per gandus rado kaži kur tolybėse. Paskyrė vyriausią sūnų, kuriam per dieną teko suaugti į vyrą, važiuot ir parvežt. Vyriausią sūnų, pirmagimį, didžiausią džiaugsmą, kurį tėvas, teduoda Dievas jam amžiną atilsį, buvo pavadinęs Vainoru. Nei kaime, nei apylinkėse kiek kas buvo nukakęs tokio vardo girdėt negirdėjo, matyt jį tėvas sapnuose bus susapnavęs. Nežinia, kaip ten buvo, ar motina iš pykčio, ar kaimynai iš žioplumo jau pirmąją dieną pervertė vardą į Vaivarą, tas kaip mat prilipo ir vaikui, ir kaimynams prie lūpų, o į tėvo skeryčiojimusis šį kartą niekas nekreipė dėmesio. Tėvo, kuris šviežiai miręs ir aprėdytas gulėjo lovos krašte ir pirmąkart taip kantriai laukė, teduoda Dievas jam amžiną atilsį.
- Kaip aš rasiu,- spardėsi Vaivaras pasiųstas karsto, dar neįpratęs prie to, kuo dabar teks būti.
- Paieškosi ir rasi,- atsakė kaimynas ramiausiai nusispjaudamas į kampą, pamiršęs, kad grindys jau išplautos ir paruoštos šermenims.
Berniukas pasitempė, giliai įkvėpė oro, kad atrodytų didesnis, užsidėjo tėvo kepurę. Seniai norėjau būt vyru, jau laikas, o va ir proga pasitaikė, atėjo pati, patraukus tėvą, užgauliojimus ir smūgius į užmarštį. Šoko ant arklio ir išjojo tiesiog jote, kaip karžygys į mūšį, kaip knygose buvo matęs ir iš tėvo lūpų girdėjęs.
O kad tėvas dabar matytų, kad negulėtų savo lovoj, galvodavo jodamas. Kaip sėdžiu aukštai iškėlęs galvą tik viena ranka prisilaikydamas, kaip greitai, kaip drąsiai, nors pats nežinodamas, kur. Matytų, kaip klaidingai garbino Agatą, o mane, beveik jau vyrą, tik ujo, vaikė smulkiems darbeliams, lyg paskutinį pastumdėlį. Ta dabar smakso prie lovos kaip antkapio statula, lyg reikalai sėdint tvarkytųs, lyg karstas pats į namu ateis. Tiek kartų ją keikiau, nuo pat gimimo. Vos atsirado, o tokia arši, lyg vyru turėjo gimti. Turėjo, bet negimė. Neleisiu manęs paslinkti iš garbingosios vietos, iš tėvo širdies. Tėvo, kuris dar tebeguli aprėdytas gražiausiais rūbais lovos pakrašty ir laukia. Laukia manęs.

••••
Tik į vietą nujojęs Vaivaras susivokė, kad be vežimo karsto neparsiveš, o naktį kas tau lakstys, kas ieškos pagalbos. Ir pats buvo tiek išvargęs, krito bent kiek pamiegoti, kad ir neramiai. Dar neišaušus pabudo nuo tėvo spyrio į pašiknius, šoko rėkdamas, išpuolė lauk visus išbudindamas, kol susigaudė kur sapnas, o kur tikrovė. Lėkė atgal dar tamsoj per lapkričio žliugenas negailėdamas nei paveldėto arklio, nei skolinto vežimo, už kurį pažadėjo kaži kiek pinigų, kurių neturėjo. O ką darysi, nei už klaidas, nei už daiktą geru žodžiu neatmokėsi.
Kol pagaliau atbogino karstą, išaušo nauja diena. Visi laukė išsirikiavę, greitomis su visa pagarba ir giesmėmis perkėlė velionį, pastatė karstą sustūmę du stalus ir apdangstę tamsiais audeklais didžiąjame kambaryje, pagrabines žvakeles padegė, o taką link durų nuklojo eglišakiais, kurie tuojau pat paskleidė sakų kvapą ir graudulingą nuotaiką. Verkė visi baisiausiai, ypač motina, lyg būtų didžiausio turto netekus.  
-    Mūsų rūpintojėlis, išėjo, ojezus ojezus, kaip dabar be jo, - raudojo tiek garsiai, kad net kaimyniniam kaime girdėjos. - Išėjo, paliko širdį sudaužęs, ojezus ojezus.
Ir kaimynai pritarė, kad žmogus visai neblogas buvo, ir padėdavo, ir gerą žodį yra pasakęs. Įsilingavo viens per kitą gražias istorijas pasakodami, gyrė, liaupsino, o vėjas laužė šakas, talžė lietų į audeklais uždangstytus langus. Velionis šypsojos karste patenkintas, šiek tiek, į ūsą, kaip priklauso mirusiam, kad neišgąsdintų, kalbų nepertrauktų. Kalbų, kokių gyvas girdėt nebuvo girdėjęs, bet jautėsi nusipelnęs.
Klausės ir vaikai išsižioję nesuprasdami, apie ką čia taip gražiai kalba. Maži dar, ką jiems suprast. Klausės visi susistoję į eilę, pagal gimimą, kaip tėvas buvo įpratinęs. Vaivaras vyriausias, pirmas, stovėjo įsikibęs į karstą prie pat galvos, šiek tiek lingavo iš nuovargio ir sušalimo, iš gėdos, iš baimės, kaip taip galėjau, kaip taip išjot, kaip nepagalvojau, žmonės žioplumo nepamiršta, sakys ir sakys – čia tas, kur karstą ant pečių parnešt planavo, cha cha, gavo pirmą darbą ir taip apsijuokė, koks iš jo vyras, sakys ir sakys, nepamirš, iki kol pats mirsiu. Prakeikta kelionė, prakeiktas vėjas, prakeikti lietūs, akys raibo, kojos linko, trūko oro, o gerklę skaudėjo taip, kad balso visai neliko.
Agata nebūtų Agata, iškart pajuto silpnumą ir taikės nustumt, užlįst į priekį, o tėvas ir būtų leidęs, būtų pats prisitraukęs savo numylėtinę. Viskas, brangieji, pasaulis pasikeitė, tvarka pasikeitė, dabar aš vadas, kad ir sergantis, kad ir išjojau be vežimo, dabar bus, kaip aš pasakysiu, kaip aš panorėsiu ir kaip padarysiu.
Vaivaras nieko nelaukęs nugrūdo Agatą į eilės galą, kur jai ir vieta, ta vėl bruktis atgal, rėkt ir spardytis. Vaivarui trūko kantrybė, trenkė Agatai taip, kad ta iškart užtilo nežinia ar nuo smūgio ar iš nustebimo. Vaivaras ir pats išsigando, prie gyvo tėvo jos nei paliest nebuvo palietęs, o dabar – prašom, guli gynėjas negyvas, nebegali priešintis naujiems vėjams nei pats, nei jo mylimiausia.
-    Stosies, žiurke, kur priklauso. Suprasi savo vietą. Visi suprasit,- bandė sakyt, bandė ramiai paaiškint, bet išėjo tik šniokštimas dar labiau visus pergąsdinęs.
Viskas įvyko staiga, kaimynai nei susigaudyt nespėjo, ko vaikai erzeliuoja, o ir kas į vaikų užgaidas būtų dėmesį kreipęs. Motina tuoj pat visus nutildė, to dar betrūko prie karsto triukšmus kelti, girdėt negirdėta. Pakišo kumštį panosėn susiraukusiai Agatai:
-    Stovėk, ir tylėk. Tylėk, ir verk, matai, kad tėvas miręs. Visi turim verkt.
Agata neverkė. Stovėjo kur nustumta, vienuolikta eilėj po Vainoro, keturių gyvų sesių ir dviejų mirusių, tada Zuikio Severijaus, įsikibusio mamai į ranką, ir dar dviejų sesių. Dar dvi sesės už jos. Stovėjo, kur nustumta.
Pirmą ir paskutinį kartą, galvojo Agata. Daugiau nieks ir niekada manęs nestumdys. Ne tam gimiau, kad būčiau stumdoma. Nebūsiu kaip motina, kaip motinos motina ir dar jos motina. Daugiau nieks ir niekada manęs nestumdys.
Kartojo kaip maldą, tyliai, sau panosėje. Tik baigia, ir vėl pradeda iš naujo, ratu ir ratu, įsispitrijusi į vos matomą saulės prošvaistėlę drumzliname, audeklu uždengtame lange, tarp pirštų sukdama nematomą gyvenimo rožančių. Pamačius motina net susigraudino, būtų galvelę paglosčius, tik nepasiekė.
-    Tai gera mergaitė, stovi, kur pasakyta, maldeles šnabžda, tai nuolanki. Tėvui mirus ir jai, ačiū Dievui, dygliai nulakstė, nustojo aikščiotis ir norėt, ko nepriklauso. Tai gera mergaitė, tai nuolanki,- patylomis šnibždėjosi kaimynės, jau pradėjusios nuobodžiauti ir dairytis, kas ką veikia ar neveikia.
Jei Vaivaras per kaimynų užtrauktą „Amžinąjį atilsį“ būtų išgirdęs, ką Agata panosėje burba, būtų smagiai pasijuokęs. Ir kaimynai būtų juokęsi, ir mama. Būtų juokęsi visi, kas tik buvo kambary, už pilvų susiėmę. Jei juokinga, tai juokinga, kad ir prie karsto.
Agata tuo metu buvo penkerių. Ji to nežinojo, o ir kiti neskaičiavo. Buvo aišku tik tiek, kad dar maža. Dar tik sėkla miegančio Dievo žemėj.

Mariupolio dienaraštis

Ar buvo man tada baisu? Žinoma, buvo. Mačiau, kaip atskrieja raketos į gretimus namus. Mačiau mirusiuosius ir sužalotuosius. Mačiau, kaip motina ieško savo keleto mėnesių kūdikio, sprogimo bangos išsviesto iš vežimėlio. Kaip netekę nevilties ir išbadėję žmonės šoka iš viršutinių aukštų, apsikabinę vaikus. Kaip palieka neišvengiamai mirčiai ligotus ir paralyžiuotus savo artimiausiuosius. Žmogaus gyvenimas prarado vertę. Žmonės prarado žmogiškumą. Ar man buvo baisu? Neapsakomai.
Keturiasdešimt dvi dienos okupuotame nuolat apšaudomame Mariupoly, dvidešimt iš jų – rūsyje išdaužytais langais, be vandens, šildymo ir elektros. Dvi dukrelės, mažesnioji penkerių, vyresnei devyneri, paauglys brolis, sena bobutė, katė Bagira... Ir aš, vyriausia šitame nepribaigtame tabore. Ar turėjau teisę pasiduoti? Ar bijojau mirties? Galbūt jau nebe. Tik meldžiausi, kad žūtume visi, ir kartu, jei pataikytų. Kad vaikai nesikankintų. Taip ir užmigdavome, susiglaudę rūsyje ant čiužinių. Kad kartu.
Purvini, sušalę, alkani.  Stiklinė kruopų dienai visiems, po stiklinę vandens kiekvienam. Įskaitant katę. Imdavo lyti – gerdavom lietų. Snigdavo – tirpinome sniegą. Nuleisdavome vandenį iš radiatorių, kad išsivirtume valgio ant laužo kieme. Keisdavom į vandenį degtukus ir cigaretes.
Slėpėmės nuo žmonių bet kokios rūšies karine uniforma – tai galėjo būti kas tik nori. Nekalbėjome su nepažįstamais, tai galėjo būti pasiųsti taikinių nurodytojai. Vienas toks atėjo į kaimyninį kiemą, parūkė su vyrais, pasidomėjo nuotaikomis. Išėjo – išsyk atskriejo sviedinys. Gyvų nerasta.
Trečią dieną rūsyje vaikai ėmė rašyti dienoraštį: atsitiktinai nusigriebtame sename darbo kalendoriuje raudonu dirbtinės odos viršeliu. Keletas rašiklių ir spalvotų pieštukų. Maniau atitrauksianti jų dėmesį piešiniais, žaidimais, pasakojimais. Bet kažkas pasisuko ne taip. Vietoj to mažyliai ėmė daryti sąrašus produktų, kuriuos planavo valgyti „kai pasibaigs karas“: tortai, saldainiai, pyragaičiai, burgeriai, bulvytės fri, šokoladas, ledai. Netrukus sąraše ėmė rastis ir kur kas paprastesni pavadinimai: kotletas, muštinis, keptos bulvės. Vienądien pamačiau, kaip vyresnėlė didelėmis raudonomis raidėmis užrašė „DUONA“ ir greta pripaišė mažą širdelę. Man gerklėj tarsi būtų įstrigęs didžiulis dygliuotas gumulas, plėšiantis iš vidaus ir neleidžiantis pravirkti...
Stiklinė kruopų dienai visiems. Bet tai buvo išsigelbėjimo stiklinė, kurios neturėjo tūkstančiai kitų mariupoliečių. Sulig pirmais rusiškų raketų sprogimais mieste nustojo veikę bankomatai, visi, kas neturėjo grynųjų, nebegalėjo nusipirkti net maisto likučių parduotuvėse – kortelių nebepriėmė. O aš turėjau grynųjų, daug grynųjų, kuriuos taip dosniai per paskutinę mano pamainą restorane įteikė vienas ypatingas klientas...  
Aš tada dainavau „Rio Grandėje“: banketai, vakarėliai, tiesiog gyva muzika neblogame restorane netoli  jūros. Mokėdavo šiaip sau, užtat arbatpinigių galėjai per vakarą gauti mėnesio atlyginimą. Neprastas variantas moteriai, mėgstančiai dainuoti. Ir turinčiai prie šono tris vaikus, bobutę ir katę.
2022 metų sausio pabaigoje apsireiškė pas mus tas ypatingas nuolatinis klientas. Buvo matyt iš pirmo žvilgsnio: gyvenimo šeimininkas. Visada su kostiumu ir asmens sargybiniu. Visada mokėjo tik grynais. Užsakydavo šansoną ir palikdavo man dosnių arbatpinigių. Elgėsi draugiškai, tačiau iš kiekvieno jo žodžio ir gesto buvo justi, kad taisykles čia diktuoja jis. Kreipdavosi į jį pagarbiai ir kiek prislopintu balsu: Viktorai Volodymyrovičiau. Buvo šnabždamasi, kad jis esąs „PATIES XX“ dešinioji ranka, klaikiai svarbus žmogus. Ir pavojingas. Ką pamiršo toks svarbus žmogus mūsų mieste? O, dabar aš tai gerai suprantu: gelbėjo savo pinigus, kol nevėlu. Kad tas „vėlu“ bus labai greitai, Viktoras Volodymyrovičius žinojo puikiai. Žinojo, kas laukia mūsų klestinčio miestelio prie jūros. Ir atsisveikino su juo savaip: su dainomis, nebent tik kad be šokių. Aš dainavau jam, o iš tiesų apdainavau paskutines savo ramaus, jaukaus gyvenimo dienas.
2022 metų vasario 17-ą Viktoras Volodymyrovičius užsakė man dainą „Tik taurelė degtinės ant stalo“.
                                                         ... Įtrūkiai sienų,
                                                  Tai smūgiai nakties,
                                            Šliaužia iš plyšių tamsa,
                                                Ir juodas vanduo kvatojas...

Dainavau vildamasi gausių arbatpinigių. Dainavau plėšdama gerklę, iš širdies. Tada Viktoras Volodymyrovičius atsiskaitė, priėjo prie manęs, išsitraukė iš vidinės švarko kišenės postorį voką, įteikė jį man ir su liūdesio gaidele pratarė: „Likit sveika, Kristinočka!“ Aš žaismingai atsakiau: „Tai kam čia taip atsisveikinti, gal geriau – iki pasimatymo?“ Jis tik nusiviepė kažkokia plėšria šypsena: „Na ne, vis dėlto likit sveika“. Ir išėjo iš restorano. Daugiau mes jo nematėme. Voke gulėjo suma, kokią uždirbti man prireiktų keleto mėnesių. Važiavau namo apsvaigusi iš laimės.
Būtent tie pinigai ir išgelbėjo mus nuo bado mirties. Pirmosiomis karo dienomis aš pirkau už juos viską, ko iš maisto produktų dar buvo likę krautuvėse: kruopas, makaronus, pusantro kilogramo saldainių „Karvutė“. Bet sykiu mane kamavo klausimas: o jeigu tada Viktoras Volodymyrovičius man vietoje „likite sveika!“ būtų pasakęs: „nedelsdama išvykit iš miesto!“, mums būtų netekę išgyventi tų baisiųjų keturiasdešimt dviejų dienų. Ar jis tada žinojo, kad greitai subombarduos Volnovachą, tuo pačiu atkirsdami mums visas galimybes pasitraukti geležinkeliu? Kad greitai jie apsups miestą ir ims šaudyti į visus, bandančius išvažiuoti nuosavais automobiliais? Jeigu jis būtų pasakęs: „Išvažiuokite, Kristinočka!“ Tik štai ar būčiau aš tada jo paklausius? Jeigu.
„Tris bounty, šešis twix ir penkis snickers, didelę kokakolos, bigmaką. Noriu, kad baigtųsi karas, ir į Makdonaldsą!!!!! – tai jau brolis parašė, Nazaras. Jo, taigi mudviejų mama antri metai dirba Lenkijoje. Ryšio su mumis neturi jau trys savaitės. Kam dabar sunkiau: mums, kurie nežino, ar išliks gyvi rytoj, ar jai, kuri mintyse jau palaidojo visus artimiausius: motiną, vaikus, anūkus? Kokiais matais išmatuoti ir palyginti kančių, netekčių, sielvartų gylį?
Bandau atitraukti mažuosius nuo minčių apie maistą ir siūlau jiems sugalvoti ir nupiešti dienoraštyje istorijas. Štai jaukiomis žalsvomis bangelėmis plakasi jūra (mėlyno pieštuko neturime), štai visi trys lipdo smėlio pilis. Iš kažkur paplūdimyje atsiranda liūtas ir žirafa, tikriausiai iš mūsų pernykščio žygio į zoologijos sodą. Liūtui ant galvos šventinė kepuraitė, o žirafai ant nugaros – plakatas, ant kurio kreivai ir su klaidomis užrašyta „Su gimimo diena!“ Vaikai juokiasi ir paeiliui įgarsina žvėris, paveikslėlis toks linksmas, kone idiliškas. Aš leidžiu sau atsipalaiduoti ir pažvelgti pro šarvines rūsio duris į lauką bei surūkyti priešpaskutinę cigaretę. Lauke šalta ir tylu, per tylu, jau kelios valandos nebegirdėti šaudymo. Pagalvoju, ar nepabandžius išeiti pasižvalgyti už kelių kvartalų, kur yra biuvetė. Tada būtų galima gerti nebe vieną, o bent dvi stiklines vandens per dieną. Lauke mindžikuoja dar keletas tokių pat drąsuolių kaip aš. Visi pažįstami. Sveikinasi, pavydžiai dėbčioja į mano cigaretę, tačiau neprašo. Dalinuosi su jais mintimi eiti vandens, į tai sulaukiu žvilgsnių kaip į pamišėlę. „Ką tu, biuvetę dar aną savaitę sudaužė raketa, kažkas nurodė. Žmonių ten keturiasdešimt stovėjo eilėj. Nebėra tos biuvetės.“
Apie tai, kad nebėra ir tų keturiasdešimties žmonių, neužsimena. Gėlyne ir taip keli švieži kapai: be kryžių, be lentelių, gerai, kad žemė dar neįšalus, bent jau užkasė ir už tai dėkui. Tuo momentu kažkur pietuose pasigirsta garsus grumėjimas, ir visi nusprendžiame lįsti atgal į savo rūsius.
Mažieji vis dar susikaupę kažką šnabždasi prie dienoraščio. Džiaugiuosi, kad pavyko juos užimti, pažvelgiu Sofijai (vyresniajai) per petį ir vos nesusikeikiu. Meniu. Jie sudarinėja liūto gimtadienio šventinį meniu. Staiga pasijuntu tarsi būčiau įsprausta į šimtakilogramį skafandrą ir nebegaliu nustovėti ant kojų. Nukrentu ant purvino dvokiančio čiužinio, pati purvina ir dvokianti. Pusę karalystės už puodelį kavos ir karštą putotą vonią. Mažieji ima ginčytis, kokį būtent tortą derėtų iškepti. Tolumoje gruma. Pilvas urzgia iš alkio. Vieną akimirką kyla noras, kad galiausiai atlėktų iki mūsų. Kad visa tai baigtųsi. Bet kad būtinai vienu sykiu... „Napoleoną, sakau, tokį, kaip bobutė kepa! – O aš sakau „Skruzdėlyną!“ – Ne, želė tortą su marmeladu ir vyšniom!“ – atskrieja iki manęs kaip pro rūką, ir aš užmiegu, giliai ir, laimė, be sapnų. Kad bent sykiu...
Jaunutė vietinio laikraščio žurnalistė garsiai siurbčioja karštą arbatą, užkąsdama ją dideliu gabalu meduolio, kurį bobutė specialiai iškepė prieš jos apsilankymą. Aušra lietuvė, bet jos tėvas rusas, taigi mergina gana žvitriai kalba rusiškai. Čia, mažame, jaukiame Lietuvos miestelyje, mažame nuošaliame lietuviškame bute visi tie siaubai, kuriuos aprašau, atrodo kaip kažkokia baisi vos ne pasaka ne tik jai, bet jau ir man. Na kuo gi ne nuotykinis trileris: mums pavyko išgyventi, 2022 metų balandį patekome į evakuacinį autobusą iki Rusijos sienos, paskui į pabėgėlių paskirstymo lagerį Taganroge, iš kurio savanoriai mums padėjo pasprukti – iš pradžių iki Rostovo, paskui iki Maskvos ir per Estiją – iki Lietuvos. Pavojai, bėglių patyrimai, paslaptingi pagalbininkai, slepiantys savo vardus – Aušrai net akys sužvilga nuo minties, koks tai bus straipsnis. Pirmame puslapyje, ne mažiau. Dienoraštis raudonu viršeliu guli priešais ją ant stalo: išvažiuojant iš Mariupolio bobutė pasiėmė jį:
           – Kai baigsis karas ir mes sugrįšim namo, perduosiu jį istorijos muziejui, ir tai bus vienas    
         iš to košmaro, kurį mums sutvėrė rusai, įrodymų! – sako ji, pildama Aušrai dar arbatos.

Bagira strykteli man ant kelių ir glaustosi. Mažieji mokykloje. Viskas bus gerai. Viskas jau dabar neblogai. Mes saugūs. Mes visi gyvi ir kartu, kitą savaitę atvažiuoja mama iš Lenkijos. Tai ji sukėlė visus ant kojų, kai tik atsirado su mumis ryšys, sugebėjo susirasti savanorius pačiame pragare, kurie galiausiai atgabeno mus į Lietuvą.
Bet Aušra atverčia dienoraščio puslapį ir aš vėl matau tą piešinį: žalia jūra ir liūto gimtadienis. Žiūriu ir prisimenu, kaip rusų paskirstymo lageryje darbuotojai / prižiūrėtojai / rūšiuotojai/ – kaip juos pavadinti? – šeria alkanus vaikus saldainiais ir tie pusę dienos vemia iš visos gerklės.  Žiūrėjau ir negalėjau suvokti: šitie malonūs žmonės, kurie mūsų taip gaili, maitina ir agituoja priimti Rusijos pilietybę pagreitinta tvarka, – jie iš tiesų nesupranta, kokiam blogiui jie tarnauja? Kad tai jie sunaikino mano namus, nužudė mano pažįstamus, sužalojo mano ir mano artimųjų sveikatą? Man tada irgi sukilo noras vemti, nors ir nevalgiau tų saldainių. Nubėgau prie išėjimo, tačiau ties lagerio durimis mane sustabdė ginkluoti apsauginiai. Ne, nebuvome mes ten svečiai, mes buvome kaliniai, vieni iš nedaugelio, kuriems pavyko ištrūkti. Vieni iš nedaugelio, kuriems pavyko išgyventi:
                                                         ...Įtrūkiai sienų,
                                                  Tai smūgiai nakties,
                                            Šliaužia iš plyšių tamsa,
                                                Ir juodas vanduo kvatojas...

Kartais man atrodo, kad labiau neapkęsti jau neįmanoma. Bet sulig  kiekviena vėl subombarduota mokykla, ligonine, gyvenamuoju namu, su kiekvienu nuo žemės paviršiaus nušluotu ukrainiečių miestu, su kiekvienu šviesiu doru žuvusio kario veidu, kurį pamatau savo naujienų sraute, sakau: galima ir net reikia. Kad tai niekad nepasikartotų iš naujo.
Mes grįšime į savo jaukų Ukrainos miestą prie jūros, ir bobutė atiduos dienoraštį muziejui kaip piktadarybės įrodymą. Savo mažutėje virtuvėje išsikepsime tris tortus ir pagaliau atšvęsime liūto gimtadienį. Gyvi. Kartu.