Atspindys

Mergina autobusų stotelėje ima sukti tvarkaraščio cilindrą, kuris šiąnakt, be paskutinio 2G iki Santariškių jau nieko nebegali pasiūlyti. Pasipuošusi baltai, kiek netvirtai stovėdama ant kojų pradeda niūniuoti, gana garsiai, lyg manęs čia nebūtų:
-Kažkada...
Sustoja, lyg pamiršusi žodžius, ir vėl:
-Kažkada...
Panašu, jau nieko ir nebesitiki, šiaip patinka sukti, kaip vaikams. Su ja čia jaukiau, bet vos apie tai pagalvoju, ji pakelia žydrą lagaminaitį ir iškeliauja link traukinių.
Likusi viena stebiu, kaip pravažiuojantys automobiliai įskelia baltas šviesos juostas ir nusiveža, įskelia ir nusiveža. Pasisuku į kairę – į mane pažvelgia atspindys skilusiame reklamos stende nuo kosulio:
-Tai atvažiuos ar neatvažiuos?  
Trumpi plaukai plaikstosi vėjyje, ilga nosis meta šešėlį ant siauros šypsenos. Pilka, plinkanti, suraganėjusi. Nusisuku.
Už sankryžos pasirodo 2G.
Atspindys atsidūsta, keliasi, nueina iki šaligatvio krašto, lyg būtų nemirtinga. Balose blizga greitis. Kai 2G išvažiuos, stotelė neteks savo aktualumo iki pat miesto aušros. Bet tai jau bus visai kita, kitų žmonių diena.
Grįžimas naktį vienai – tai lyg atkarpų įveikimo žaidimas – išbūti neužkliudytai stotelėje, sulaukti autobuso, pasikratyti penkis sustojimus, nueiti iki parduotuvės, iki namo, laiptai į butą, užsklęsti durų skląstį. Visą šį atstumą mintimis vejasi užkrėsto kraujo naktibalda, siekiantis įvilkti mane maišan ir nusitempti į juodą urvą.
Pro atviras autobuso duris vaikščioja vėjas, su juo įlipa ir vyriškis apsiūtu obuolio veidu. Smirdi. Persėdu už vairuotojo nugaros, ant paaukštinimo. Netrukus už stiklo priešais ima linguoti gėlėta užuolaidėlė, kabinoje užgroja mano jaunystės daina:
Į tave lyg lėktuvas į debesį,
Į tave lyg akmuo į šulinį,
Į tave lyg senovė į dabartį,
Į tave lyg forma į turinį.
Kūnas atsipalaiduoja, kol lange šuoliuoja juodos miesto gatvės ir ritasi katės.
Dainai pasibaigus tarytum pabundu prisiminus – bilietas! Kažkas ima artintis iš už nugaros, lyg šešėlis, šaltis ar baimės jausmas. Kabinasi į turėklus, kopia į piestu kylantį autobusą, prieina žvilgsniu, tačiau kreipiasi į vairuotoją:
-Duokite vieną pensininko.
Vairuotojas nieko neatsako.
-Duosite?
-Ne.
Ji pabandė nusijuokti:
-Kaip tai ne, duokite gi.
-Nieko čia juokingo.
Keleivės šypsena išblyško.
-Neduosit?
-Ne.
Ji dar kelias akimirkas pastovėjo ir sugrįžo į savo vietą.
Ties Vienaragių stotele išgirdau prislopintą vairuotojo balsą:
-    Duokite bilietą, sako. Ateina, stovi. Duokit jai bilietą ir viskas. Sakau - neduosiu, o ji man vis tiek - duokite. Juokiasi. Sakau – nejuokinga. Žiūri. Sena tokia, ragana. Nežinau, kur bastosi. Nebus jau naktį kontrolės, nebent keisti maršrutą ir nuvežti iki Čiurlionio. Bilieto užsimanė.
Lekia Vilniaus juoduliai naktimi, užklojusia miestą. Guodžia, kad namuose manęs laukia užraktas, virtuvė, svetainė be svečių, negyvenamas miegamasis, žvakelė prie veidrodžio, arbata.
Vairuotojas vėl burba:
-    Ateina ir stovi – duokite jai bilietą matai. Sakau – neduosiu, o ji man vis tiek - duokite. Aš sakau - nejuokinga. Žiūri.
Jį pertraukia įrašyta pranešėja:
-    Kita stotelė – Naujamiestis.
Išlipu. Šviesoforai išmėtyti sankryžoje žybsi geltonai, lyg mažieji Grižulo ratai, atkibę nuo dangaus ir skilę į gatvės plokštumą. Per naktį juos skersai ir išilgai skrodžia žmogžudžiai lakuotuose automobiliuose, išspaudžia greitį iki žybsnių ir varo! Ką jam reiškia žmogus? Einant klausau į atmintį įkibusių, žingsniais besiritančių žodžių juostų:
-Ateina ir stovi, bilieto prašo, sena tokia, ragana, užsimanė, į tave lyg akmuo į šulinį.
Po mano gyvenimo kaštonais šviečia iškaba „Parduotuvė“. Parduotuvės šaldytuve turbūt yra pieno, kurį rytoj nusipirks kažkas kitas.
Artėjant prie namo mane ima sergėti mano kiemas, mano žemė, mano plytos ir plytelės, mano žmonės čia neapsimeta miegantys, čia jie tikrai užmigę. Sucypia varteliai.
Dar keli žingsniai ir bus ramu.
- Sena tokia, ragana, lyg senovė į dabartį.
Namas. Liftas. Veidrodis.
Kapas. Dangus praviras.
-O atspindys, kur?