Atspindys

Mergina autobusų stotelėje ima sukti tvarkaraščio cilindrą, kuris šiąnakt, be paskutinio 2G iki Santariškių jau nieko nebegali pasiūlyti. Pasipuošusi baltai, kiek netvirtai stovėdama ant kojų pradeda niūniuoti, gana garsiai, lyg manęs čia nebūtų:
-Kažkada...
Sustoja, lyg pamiršusi žodžius, ir vėl:
-Kažkada...
Panašu, jau nieko ir nebesitiki, šiaip patinka sukti, kaip vaikams. Su ja čia jaukiau, bet vos apie tai pagalvoju, ji pakelia žydrą lagaminaitį ir iškeliauja link traukinių.
Likusi viena stebiu, kaip pravažiuojantys automobiliai įskelia baltas šviesos juostas ir nusiveža, įskelia ir nusiveža. Pasisuku į kairę – į mane pažvelgia atspindys skilusiame reklamos stende nuo kosulio:
-Tai atvažiuos ar neatvažiuos?  
Trumpi plaukai plaikstosi vėjyje, ilga nosis meta šešėlį ant siauros šypsenos. Pilka, plinkanti, suraganėjusi. Nusisuku.
Už sankryžos pasirodo 2G.
Atspindys atsidūsta, keliasi, nueina iki šaligatvio krašto, lyg būtų nemirtinga. Balose blizga greitis. Kai 2G išvažiuos, stotelė neteks savo aktualumo iki pat miesto aušros. Bet tai jau bus visai kita, kitų žmonių diena.
Grįžimas naktį vienai – tai lyg atkarpų įveikimo žaidimas – išbūti neužkliudytai stotelėje, sulaukti autobuso, pasikratyti penkis sustojimus, nueiti iki parduotuvės, iki namo, laiptai į butą, užsklęsti durų skląstį. Visą šį atstumą mintimis vejasi užkrėsto kraujo naktibalda, siekiantis įvilkti mane maišan ir nusitempti į juodą urvą.
Pro atviras autobuso duris vaikščioja vėjas, su juo įlipa ir vyriškis apsiūtu obuolio veidu. Smirdi. Persėdu už vairuotojo nugaros, ant paaukštinimo. Netrukus už stiklo priešais ima linguoti gėlėta užuolaidėlė, kabinoje užgroja mano jaunystės daina:
Į tave lyg lėktuvas į debesį,
Į tave lyg akmuo į šulinį,
Į tave lyg senovė į dabartį,
Į tave lyg forma į turinį.
Kūnas atsipalaiduoja, kol lange šuoliuoja juodos miesto gatvės ir ritasi katės.
Dainai pasibaigus tarytum pabundu prisiminus – bilietas! Kažkas ima artintis iš už nugaros, lyg šešėlis, šaltis ar baimės jausmas. Kabinasi į turėklus, kopia į piestu kylantį autobusą, prieina žvilgsniu, tačiau kreipiasi į vairuotoją:
-Duokite vieną pensininko.
Vairuotojas nieko neatsako.
-Duosite?
-Ne.
Ji pabandė nusijuokti:
-Kaip tai ne, duokite gi.
-Nieko čia juokingo.
Keleivės šypsena išblyško.
-Neduosit?
-Ne.
Ji dar kelias akimirkas pastovėjo ir sugrįžo į savo vietą.
Ties Vienaragių stotele išgirdau prislopintą vairuotojo balsą:
-    Duokite bilietą, sako. Ateina, stovi. Duokit jai bilietą ir viskas. Sakau - neduosiu, o ji man vis tiek - duokite. Juokiasi. Sakau – nejuokinga. Žiūri. Sena tokia, ragana. Nežinau, kur bastosi. Nebus jau naktį kontrolės, nebent keisti maršrutą ir nuvežti iki Čiurlionio. Bilieto užsimanė.
Lekia Vilniaus juoduliai naktimi, užklojusia miestą. Guodžia, kad namuose manęs laukia užraktas, virtuvė, svetainė be svečių, negyvenamas miegamasis, žvakelė prie veidrodžio, arbata.
Vairuotojas vėl burba:
-    Ateina ir stovi – duokite jai bilietą matai. Sakau – neduosiu, o ji man vis tiek - duokite. Aš sakau - nejuokinga. Žiūri.
Jį pertraukia įrašyta pranešėja:
-    Kita stotelė – Naujamiestis.
Išlipu. Šviesoforai išmėtyti sankryžoje žybsi geltonai, lyg mažieji Grižulo ratai, atkibę nuo dangaus ir skilę į gatvės plokštumą. Per naktį juos skersai ir išilgai skrodžia žmogžudžiai lakuotuose automobiliuose, išspaudžia greitį iki žybsnių ir varo! Ką jam reiškia žmogus? Einant klausau į atmintį įkibusių, žingsniais besiritančių žodžių juostų:
-Ateina ir stovi, bilieto prašo, sena tokia, ragana, užsimanė, į tave lyg akmuo į šulinį.
Po mano gyvenimo kaštonais šviečia iškaba „Parduotuvė“. Parduotuvės šaldytuve turbūt yra pieno, kurį rytoj nusipirks kažkas kitas.
Artėjant prie namo mane ima sergėti mano kiemas, mano žemė, mano plytos ir plytelės, mano žmonės čia neapsimeta miegantys, čia jie tikrai užmigę. Sucypia varteliai.
Dar keli žingsniai ir bus ramu.
- Sena tokia, ragana, lyg senovė į dabartį.
Namas. Liftas. Veidrodis.
Kapas. Dangus praviras.
-O atspindys, kur?

N e t e i k t i n a (kas buvo teikiama ir teigiama mano vaikystėje)
Puntininkų tarme

Abrozdus, abrusus, akuliorij.
Bilštikus, bovelnu, biznus, britkus, bruoškė, buomus, bigudukui, bigarus, busilus.
Cukierkas, ciongus, cekavus, cukuriukui, cielus, cviekus.
Čeverykui, čėsmus, četvergus.
Drapanas, durmavai, dupce, dzvanus, drabnai, divunus, dubultai, duchovke.
Etažierku.
Fastriguot, fajerkas, firankas, fufaike, fuortke.
Griešnus, grankulku, gvoltu, gromatu, guzikus, grafke.
Honarus.
Išmeru.
Jušku.
Kačergu, kapčys, kavolis, klapatus, klijonke, kvarbu, kuorbu, karone, kulipku, kupčis, klemku, kvarabu, kutosui, kamizelka, kardijonus.
Lapčyvus, lukumnus, lamavuoj, locku, lunciugus, letuške.
Margancuovke, mizernus, mutarke, maslionkos, markatnus.
Nučynas, nezgrebnus, nupielnikus, nekanečnuj, nuoperckus, nalesnikui.
Ot.
Punčekas, padlagui, padvadu, parasuonus, petelne, pėčestis, piernikui, pavydnu, prosus, prucavote, pruošku, patrovu, padvalus.
Rakamos, raptum, riešta, referšliusus, rubežis, rodu.
Sierčikui, spielčij, skalnus, spaceruote, susiedui, smutnus, smožyte, spavedne, sklepus.
Šlipsus, švederis, ščilnij, štankietui, šriubus, škadu, špilku, škerpetku, štepselis, šumnus, šikarnus.
Tapkes, tušinte.
Ulyči, undarokus, uslanus, unaravus, uliavot.
Vinzlus, vopnu, vazaune, varažyt.
Zerklus, zieguris, zovadu, zacirku, zubovu, zuluoške, zuviesui.
Žerebe, žebrus, žulikus, žėlabus, žiurstus.

Premija

Mūsų namelis nedidelis, todėl atskiro kabineto rašymui neturiu. Turiu rašytojo kampelį didelėje bendroje erdvėje, kur virtuvė ir valgomasis. Jauku, krėslas patogus, klaviatūra muša taikliai.
Po ilgų derybų su namiškiais išsireikalavau tylos nuo šešių iki aštuonių, na jei nėra kitų svarbių reikalų. Ypatingai svarbių reikalų!
Tai mano valandos. Kaip aš jas vertinu!
Štai vieną šeštadienį 6.00 atsikeliu. Susikaupiu. Reikia naktiniams imbierams ką nors juokingo parašyti. 6.05 su aromatingos kavos puodeliu aš jau savo krėsle. Užsimoju ir…
Gailiai kniaukia katė. Ji irgi visą naktį kentėjo. Prašom ponią skubiai išleisti į lauką. Atidarau uždarau duris.
6.10 krūpteliu. Savaitgaliais  mieganti iki 11.00 Piktoji Paauglė lyg zombis tekšnoja man per petį:
-    Ar nuveši pas Luką 9.00?
-    Nevešiu, netrukdyk.
           Tiesiog nugara jaučiu kaip įžeistas orumas grįžta  į savo kambarį. Durys trinkt! Užsimoju ir…
            6.20 Labai labai tyliai iš miegamojo išslenka žmona. Ji apmokyta, slenka labai labai tyliai. Tyliai paaiškina:
- Pas kosmetologę.
            Užsimoju virš klaviatūros, tuoj aš jums juokingai. Bet ar bus šiemet imbieruose  Radvilavičiūtė? Jei ji bus, tai vėl visus nuneš naktiniuose skaitymuose. Ką daryti?
           6.30 Pasklinda labai tylus, bet dieviškas kvapas. Kosmetologės klientė kepa kažką labai skanaus. Bet tyliai ir man nesiūlo. Negalima trukdyti. Vyras aš ar ne vyras? Iškentėsiu.
           6.40 Pasiguodžiu, kad Žagrakalytė arba Šerelytė juokingiau neparašys. Ne tas profilis. O Vytautė Žilinskaitė jau Anapilyje.
           6.45 Kosmetologės klientė viena suvalgo savo nuostabiai kvepėjusį kepinį ir išvažiuoja. Durys trinkt, vartai girgžt, žmonos automobilio motoras birbt birbt.
           6.50 Sugalvoju dar vieną mintį. Na, jei ir šį kartą nelaimėsiu premijos, tai būsiu originaliausias rašytojas. Vienintelis Lietuvoje rašytojas be jokios premijos. Radvilavičiūtė gavo  nacionalinę, Žagrakalytė - Kanovičiaus, Šerelytė irgi skersai išilgai premijuota. Ir dar štangas kilnoja. Tikiuosi, kelia ne sunkesnę štangą nei aš?
           7.00 Piktoji Paauglė labai tyliai priklijuoja ant savo kambario durų plakatą. Tiesiog jaučiu nugara ir kitais organais, koks buvau blogas, neveždamas jos pas Luką. Durys trinkt.
           7.05 Atsikeliu iš krėslo ir nueinu perskaityti plakatą. Užrašyta taip: Privati valda. Įeiti draudžiama.
           7.10 Pradeda lyti. Nuostabiausia atmosfera rašymui, kai per stogą lyriškai barbena lietaus lašai. Katė kniaukia prie durų. Įleidžiu ponią namo.
         7.11 Kalė vaiko katę. Krenta daiktai. Kalė pavydi. Katė jau buvo lauke. O kalės dar nevedžiojau. Kalė urzgia. Raminu, glostydamas abu gyvūnus.
         7.20 Dar pagalvoju - gerų humoristų vyrų irgi gal nebus. Lietuvoje jų fiziškai nėra.
         7.30 Piktoji Paauglė praneša:
-    Baisus lietus. Prašau, nuvežk mane pas Luką. Susirgsiu, jei eisiu per tokį lietų.
         7.40 Išvažiuojame ir mes. Ne. Nepavyksta. Kalė klaikiai loja, pirmą ją išvesti, o po to išvežti paauglę. Išvedu į lauką kalę per baisų lietų, kuris taip jaukiai barbentų per namo stogą, sėdint rašytojo krėsle.
          8.00 Kažkur toli nuo namų, kitame miesto gale sukiodamas vairą pagalvoju; matyt ir šiemet nepavyks nieko doro parašyti Imbierams.
Aš nekaltas. Aplinka kalta.

Nepaleisk

Metai po skyrybų Anai ėmė rodytis keista moteris. Mergina dažnai neįstengdavo užmigti: vis dar kankino tokia netikėta ir dėl to tik dar skaudesnė vyro išdavystė. Ir su kuo? Ogi su kaimyne! Taip banalu, taip kvaila, taip...
Ir štai ši neprašyta viešnia. Neįmanu buvo suprasti, sapnas tai ar vaiduoklis, moteris atrodė visiškai reali ir kartu tarsi atklydusi iš kitapusybės. Išblyškusi, juodaplaukė, didelėmis tamsiomis akimis – būtų buvę galima pavadinti ją gražia, jei ne viena esminga detalė. Nepažįstamoji buvo susisukusi į paklodę, ištisai aptaškytą krauju. Anai norėjosi šaukti, sprukti arba nuvyti regėjimą, bet balsą tarsi kas būtų atėmęs, o kūnas priaugęs prie lovos.
Moteris šmėkla primygtinai stengėsi kažką pasakyti merginai, bet iš jos bekraujų lūpų neprasibrovė joks garsas. Tada ji bejėgiškai susičiaupdavo, ir skruostais kaip žirniai ritosi nebylios ašaros.
Iš pradžių Anai būdavo labai baisu. Po pirmos tokios nakties ji, nors ir nebuvo pamaldi, apšlakstė visus namus šventintu vandeniu ir sukalbėjo vienintelę jai žinomą maldą. Bet bergždžiai: kitą naktį moteris vėl stovėjo šalia lovos, bandydama perduoti jai savo žinią. Ana ėmė bijoti vakarais užmigti. Bet pamažu baimė virto užuojauta. Moteris kažko jos prašė. Bet tik kaip išgirsti jos balsą?
Paskui vieną naktį viskas staiga pasikeitė. Naktinė viešnia nebesistengė nieko pranešti, tik gestu pakvietė Aną sekti jai įkandin. Smalsumas pergalėjo baimę: mergina nusekė paskui vaiduoklį iki... savo pačios knygų lentynos. Reikia pripažinti, netgi pajuto nusivylimą: tik tiek? Spinta? Už jos tikrai nesislėpė įėjimas į paslaptingus požemius, ar kur ten vidur nakties žmones vedžioja vaiduokliai?
Moteris pamėklė staiga mostelėjo ranka ir, neprisiliesdama prie knygų, nubloškė jas ant grindų. Čia dabar! Ji tyčiojasi, ar ką? Dabar dar turės rankioti jas vidury nakties? Susierzinusi Ana jau lenkėsi surinkti, kas išžarstyta, kai suprato, kad tik viena knyga guli atversta. Kelionių vadovas po Ukrainą. Ir atversta kaip tik ties jos miestu – Lvivu. Štai tik įdomybė ten parinkta labai netikėta: Valstybinis istorinis kultūros muziejus-draustinis „Ličakivo kapinės“ – memorialinės kapinės Lvive.
O juk tiesa, kurgi keliauti šmėklai, jeigu ne į kapines? Kaip tik po kelių dienų turėjo prasidėti Radonica – laikas po Velykų, kai gyvieji eina lankyti savo mirusių protėvių, į kapines. Ką gi, panašu, kad Ana pirmąsyk lankys svetimus miruolius. Bet ko ir kur jai reiktų ieškoti? Gūglas paslaugiai įspėjo, kad kapinėse palaidota arti 300 000 žmonių. Taip ir gyvenimo neužteks. Viskas kaip pasakoje: surask tą, nežinia ką.
Sekmadienį dėl konspiracijos Ana nusipirko dvi leisgyves rožes ir leidosi į savo beviltišką ekspediciją. Klaidžiojo aklai, kur pakliūva: tarp senų rūsių ir masinių palaidojimų, didingų paminklų žymiems žmonėms ir visai apleistų, pakrypusių kryžių. Ir juo ilgiau ji žvalgėsi į veidus ant antkapių, tuo labiau suprato savo padėties absurdiškumą. Iš tikro, nesiguls gi ji miegoti kapinėse, kad gautų dar kokią nors užuominą. Ana pajuto tūkstantmetį nuovargį. Staiga tiesiai jai prie ausies sukarkė varna. Mergina net krūptelėjo, apsidairė, žvilgsniu ieškodama paukščio ir... nuo šviežio antkapio į ją žvelgė jos naktinė viešnia. Horbatiuk Olena Oleksijivna, 1981.05.12 – 2022.07.06. Ir įrašas: „Rusų raketos atėmė iš mūsų žmoną, mamą ir dukterį, bet neatėmė mūsų meilės“. O apačioje kursyvu: „Nepaleisk!“
„2022 metų liepos 6 Lvivo raketų ataką metu viena raketa pataikė į gyvenamuosius pastatus Sirijos gatvėje. Žuvo 10 žmonių“, – tai vėl visažinis gūglas. Prieš dvejus metus. Ana tada kaip tik viešėjo pas draugę Kyjive, todėl sprogimų negirdėjo, tačiau naujienas, aišku, matė.
Ant kapo gulėjo šviežios gėlės ir, kaip įprasta, saldainiai bei pyrago gabalėliai. Olenos artimieji šiandien čia jau buvo apsilankę. Mergina staiga pravirko: taip jai pasidarė gaila pražudytos gyvybės. Jos buvo bendraamžės, galėjo lankyti tą pačią klasę ir net bičiuliautis. Olena turėjo vardan ko gyventi, ką mylėti, bet priešas nusprendė kitaip. Kaip tai neteisinga, kaip baisu.
Ana negalėjo prisiversti pakilti ir eiti, ji nuoširdžiai gedėjo prie visai nepažįstamos moters kapo.  Saulė jau palinko link laidos, kai mergina pagaliau pakilo nuo suolelio ir vos neužšoko ant aukšto, jauno, bet jau beveik visai pražilusio vyriškio, laikančio už rankos penkiametį berniuką. Mažylis žvilgtelėjo į Aną savo juodais akių karoliukais ir tiesiog pratarė: „Tai mano mama. Ji žuvo nuo raketos. Jūs pažinojot ją?“
Nuo tos dienos nepažįstamoji visiems laikams pradingo iš Anos gyvenimo. Vietoj savęs paliko jai du naujus pažįstamus. Kas žino, gal kada, po keleto metų vienas iš jų nedrąsiai ryšis pavadinti ją mama...