Varnų upė

Kotryna ir Jonas pro namų šverplę išnyra prie sankryžos ir juos apsupa miestas. Nuo kalvų į Senamiesčio daubą teka kaukiančių sirenų nerimas. Liepos pradžios šilto vakaro minkštumas sušvelnina garsus ir žingsnius, bet Jonas pasigaili nepriminęs Kotrynai pasiimti liemenės ar bent skaros.
Jie leidžiasi žemyn Naugarduko gatve, iš abiejų pusių apsodintos jaunais krūmokšniais ir apibarstytos medžio drožlėmis. Iškart už sankryžos, name, kurio vieną įėjimą saugo du kinų stiliaus balti liūtai plačiomis kaktomis ir žmogiškai surauktų antakių garbanomis, atsidarė kartvelų restoranas. Virš tuščių langų bėga mėlynai raudonas neoninis užrašas, lyg būtų prisitaikęs prie šios dienos ryškiausių spalvų - po miestą važinėjančių specialiųjų tarnybų švyturėlių. Naujas restoranas galėtų užbaigti šios gatvės restoranų kultūros seką: tailandiečiai, meksikiečiai, uzbekai, o dabar - ir kartvelai. Bet Jonas žino, ką netrukus pasakys Kotryna. Ji sako: „Ilgai neišsilaikys“. Jie galėtų lažintis, tačiau nėra prasmės - Kotryna teisi.
Nusileidę nuo kalvos, jie stabteli prie iš naujo išasfaltuotos gatvės. Visą birželį remonto keliami dulkių debesys gulė ant lauko kavinėse pietaujančių miestiečių patiekalų - ant dubenėlių su keptu tofu, bolivine balanda ir šparaginėmis pupelėmis, ant alavinėje lėkštėje patiektos plėšytos kiaulienos su skrudintomis bulvėmis, marinuotais svogūnais ir agurkais, ant Brioche bandelių su tempura krevetėmis, pomidorais ir salsa brava padažu. Eidama pro šalį į darbą, Kotryna užsidengdavo burną skara. Jonas baisėjosi iš debesų išnyrančiomis valgytojų galvomis. Per paskutinę naktį nespėta nubraižyti baltų skiriamųjų kelio ženklų, todėl gatvė juoduoja kaip atidengtos dantenos. Kotryna paima Joną už rankos. Juodas asfaltas toks ryškus, tarytum nuo stoties plauktų negyvų varnų upė, o karštyje kylantis garas mirguliuotų kaip iš kūnų ištrūkusi gyvybė. Užsidega žalia šviesoforo šviesa - jie žengia per upę į Senamiesčio tankmę.
Miestas turėjo būti tuščias. Miesto valdžia ragino gyventojus pasinaudoti proga per NATO samitą pasiimti bent kelių dienų atostogas. Tačiau net įprastai tuščiose Senamiesčio pakraščio gatvelėse vaikštinėja šeimos ir draugų kompanijos, paskiros poros, nuobodžiaujantys vienišiai, girtuokliai ir benamiai. Dauguma gatvių uždarytos, jomis kaip tarp senų namų įspraustomis alėjomis, laksto vaikai ir loja išerzinti šunys. Senamiestis tapo loterija. Kotryna ir Jonas renkasi kryptį atsitiktinai, nepasitarę. Jie turi nuolat prasilenkti su kitais vaikštinėtojais, todėl Kotryna paleidžia Jono ranką.
Už Rotušės, prie „Radisson Astorija“ viešbučio, jie pamato trypčiojančius žiūrovų būrelius. Žvilgsniai nukreipti į atidarytas viešbučio duris, už jų tviskančias geltonas šviesas, tarytum patalpa būtų užpilta pigia aukso imitacija, ir prie durų privažiavusį juodą erdvų limuziną, lyg vabzdį,
prisiplojusį ir čiulpantį to auksinio pernokusio vaisiaus sultis. Kotryna ir Jonas sustoja pilkais kuoleliais įrėmintame pėsčiųjų salelės trikampyje tiesiai priešais „Astorijos“ fasadą. Jos pirmame aukšte įsikūrusio restorano svečiai apsimeta nepastebėję, kad tapo spektaklio dekoracijomis - už nublizginto stiklo vyrai atsagstytais baltais marškiniais ir moterys rausvų ir melsvų pastelinių spalvų apdarais pabrėžtinai neatsako į žiūrovų žvilgsnius.
Ir vienus, ir kitus išgelbsti pro duris išėjusi moteris - akys susminga į jos ryškiai raudoną kostiumėlį ir vietoj galvos išdygusią didelę gėlių puokštę. Šalia Kotrynos ir Jono stovintis pusamžis vyras su šortais ir per pečius perrištu megztiniu, lyg būtų gavęs patikimų žinių, burbteli: „Dabar turėtų išeiti“. Niekas neišeina. Jonas ir Kotryna laukia su kitais. Moteris raudonu kostiumėliu prie viešbučio durų pasisuka profiliu ir sustingsta dvigalvės liūtės poza. Šalia Kotrynos ir Jono prisišlieja iš matymo pažįstama pora. Kad nesutrikdytų spektaklio rimties, jie pasisveikina nebyliai, palinkčiodami galvomis. Nenorėdamas jaustis esąs toks pats žioplinėtojas kaip kiti aplink jį, Jonas nejučia, žvelgdamas į geltonų sulčių sklidiną limuzino indą, ima ieškoti Kotrynos rankos. Radęs ją, sugniaužia delne, bet kaipmat paleidžia, nustebintas balso už nugaros: „What are you waiting for?“ Abu atsisuka į stambų vyrą, retais plaukais ir didele papurtusia nosimi, kuri užgožia draugišką šypseną. Vyras pakartoja klausimą - smalsiai, atlaidžiai ir nepiktai. „We don’t know“, - atsako Kotryna. Užsienietis pažvelgia į Joną, lyg tikėtųsi iš jo išgirsti kitą atsakymą. Šis gūžteli pečiais. „It‘s like your history, right?“ - šypsosi stambus vyras, galbūt norėjęs paplekšnoti Jonui per petį, tačiau susilaiko ir nueina.
Iš auksu užpiltos erdvės kaip kirminas iš vaisiaus išnyra aukšta kostiumuota figūra. Žiūrovai įtempia kaklus ir mėgina įspėti, kas iš lėto sėda į limuziną. „Kas jis toks?“ - klausia Kotryna, tačiau Jonas neatpažįsta. „Gal Ispanijos karalius“, - spėlioja Kotryna, ir Jonas jai pritartų, tas vyras panašus į Ispanijos karalių, bet abejoja, ar NATO samite Ispanijai atstovauja monarchas. „Gal, - nutęsdamas taria, ir tuoj persigalvoja: Greičiau Turkijos premjeras.“ Tačiau Turkijos premjerą abu yra matę - Recepui Erdoganui trūksta šitos kostiumuotos figūros grakštumo ir elegancijos. Moteris raudonu kostiumėliu, lyg pamiršusi laiku įteikti puokštę, negrabiai įšoka įkandin, ir limuzinas, tarsi į jūrą įmestas užkimštas vyno butelis, neskubėdamas nuplaukia su nenumalšinto smalsumo banga.
Jonas pasiūlo nueiti išgerti į netoliese esantį „Spiritus“. Kotrynos akyse jis įžiūri azarto kibirkštį, kad pavyko išvysti vieną iš pasaulio lyderių, ir nusivylimą, kad jis liko neįvardintas, be titulų, ir tik todėl, kad tie du jausmai tarpusavyje nedera, ji sutinka su Jono siūlymu. Prie viešbučių ir kavinių, tankiai apsupusių Basanavičiaus paminklą, kaip musės spaudžiasi skirtingų šalių delegacijos. Ties „California“ baru susimetę į grupeles po tris ir keturis rūko ir garsiai kalba vyrai juodais atgal sulaižytais plaukais. Ant jų krepšių, numestų ant grindinio, raudonuoja prisiūti mažyčiai Turkijos vėliavos stačiakampiai. Jonas vėl ima svarstyti, ar iš „Astorijos“ galėjo išeiti Erdoganas. Aplink Basanavičiaus paminklą maklinėja žurnalistai iš Pietų Korėjos, o nuo Aušros Vartų ateina klegantis vokiečių ar austrų būrys. Miesto geografija staiga taip išsiplėtė, kad jo erdvės tapo ankštos ir jaukios lyg namų virtuvė. „Vaikams galėsime sakyti, kad savo akimis matėme šitą samitą“, - taria Kotryna, ir tik išgirdusi savo linksmą balsą, suvokia, kad yra sujaudinta šio liepos pradžios vakaro neįprastumo.
Jei turėsime vaikų, nori patikslinti Jonas, tačiau akimirkai sudvejoja tų žodžių prasmingumu, o netrukus, nepriėję Basanavičiaus paminklo, jie pastebi, kad „Spiritus“ nedirba - jo šeimininkai turbūt pasinaudojo rekomendacija pasiimti laisvų dienų. „Apsieisim be „Poli Miele“, - sako Kotryna. - Žinai, kur einam?“ Nebuvo sunku atspėti. Senamiesčio loterijos didysis prizas galėjo būti tik vienoje vietoje - „Kempinskio“ viešbutyje. Kotryną apėmęs azartas po truputį smilkdamas sudegino sausą nusivylimo luobelę. Jonas myli viską, kas joje yra trapu ir nepastovu, nors jai sako priešingai.
„Kempinskis“ stūkso kitoje Senamiesčio pusėje. Kotryna veda Joną paėmusi už rankos per aikštes ir skverus, užpildytus netvarkingai išmėtytomis lauko kavinių ir vyninių kėdėmis, paspirtukais ir saviguoda, košiamais įvairiakalbių žodžių, juoko ir šūkčiojimų, taurių ir bokalų skambesio, ant stalų padėtų iphone’ų ir samsungų melodijų, draugams ar kolegoms rodomų youtube’o įrašų traškesio, automobilių tamsintais stiklais virtinės priekyje važiuojančių policijos pareigūnų per garsiakalbius griežtai kartojamų reikalavimų pasitraukti šalikelėn ir praleisti kortežą; veda per pasibaigusios darbo dienos džiaugsmą ir atrastos naujos energijos pliūpsnius, užsimezgančių pažinčių viltį ir bergždumą, per, rodos, visiems būtiną užmarštį, kodėl samitas vyksta šiame mieste, aštuoni šimtai kilometrų į Šiaurės Vakarus. Kotryna veda Joną už rankos ir jiedu jaučiasi kaip vienos nakties įsimylėjėliai, lyg artėtų prie dvidešimties, o ne keturiasdešimties metų amžiaus ribos, lyg trylikos metų kartu nė nebūtų buvę, o jie dar nespėjo pagalvoti apie galimą ilgalaikį įsipareigojimą ir tolimų troškimų neišsipildymą.
Kotryna nenorėjo minėti vaikų, ir truputį dėl to gailisi, bet mintyse svarsto, ar įmanoma patirti istoriją be jų? Ar nesant tiems, kurie prisimins už tave, iš viso turi kokios nors reikšmės tai, ką išgyveni? Tarytum vaikai būtų ne ateities, o istorijos galimybė. Per pastaruosius penkerius ar šešerius metus Kotryną ir Joną kitų akyse vis labiau apibrėžia tai, kad jie neturi vaikų. Jų draugai pradėjo susitikti šeimomis be jų. Iš pradžių teisinosi, kad vykęs vaikų vakarėlis, kuriame jiems būtų buvę nuobodu, tačiau į kitus bendrus susibūrimus taip pat nustojo kvietę, o sutikti imdavo priekaištauti, kad Kotryna ir Jonas patys nenorėję ateiti. Jie nebeturėjo galimybės pasirinkti kitų draugų, - draugystė yra vienintelis indas, iš kurio nepabėga praėjęs laikas, - todėl išmoko naujas taisykles: jie taikėsi prie draugų norų ir poreikių, išpildydavo pagrindinį jų lūkestį - būti lankstiems, supratingiems ir kantriems, neturėti savų įgeidžių, nes įgeidžių gali turėti tik vaikai ir tie, kurie už tuos įgeidžius atsakingi.
Ties Daukanto aikšte Kotryna ir Jonas turi pasirinkti - eiti Universiteto gatve, kur prie užtvarų grūdasi žmonės, norintys išvysti tą patį, ką ir jie, ar pereiti Stuokos-Gucevičiaus skverą ir pamėginti priartėti prie viešbučio iš vakarinės pusės, kur sukauptos didžiausios saugumo pajėgos. Kotryna juokiasi: vadovaukimės atvirkštinės logikos principu - ten, kur praeiti atrodo sunkiau, ten didesnė tikimybė pamatyti tai, ko atėjome, ir jie pasuka Stuokos-Gucevičiaus link. Aplink architekto paminklą ir skvero perimetrą, kurio viena kraštinė atskirta tvora, ramiai žingsniuoja nuo galvos iki kojų juodai apsirengę JAV Slaptosios tarnybos pareigūnai ir ginkluoti kareiviai. Ant stogų ropinėja snaiperiai, danguje ratus suka sraigtasparnis. Keliasdešimt žingsnių už tvoros baltuoja prie „Kempinskio“ viešbučio įėjimo prispausta milžiniška palapinė. Atvira skvero erdvė palieka žiūrovams daugiau vietos, todėl niekas nesigrūda ir šnekučiuodamiesi lūkuriuoja. Kotryna ir Jonas stovi keturiasdešimt ar penkiasdešimt minučių, su kitais stebėdami, kaip į palapinę įvažiuoja paprasti ir šarvuoti automobiliai, bet ką daro viduje - nematyti. Jonas sako: „Atrodo kaip anga, pro kurią kariuomenė siunčiama į kitoje Visatoje vykstantį karą“. Kotryna tyli, žvalgosi į snaiperius ant stogų, akimis nuseka paukščių pulkelį, ne pirmą kartą pabaidytą triukšmo, o tada atsako: „Norėčiau, kad ta anga užsivertų amžiams“.
Kai prasidėjo karas, Jonas tarsi tarp kitko paklausė Kotrynos: „Gal priimkime globoti vaiką iš Ukrainos?“ Ji sutiko, bet Jonas matė, kad atsakė svyruodama ir kažką nutylėdama. Jis užpildė reikiamus dokumentus, kelis kartus skambino į Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybą, tikslinosi sąlygas ir aplinkybes. Galiausiai parašė elektroninį laišką, prikabino dokumentus, bet prieš paspausdamas mygtuką „Siųsti“, sulaukė iš darbo grįžtančios Kotrynos. Jai nespėjus nusivilkti palto, tarė: „Siunčiu laišką Vaikų tarnybai“. Kotryna nebeslėpė sutrikimo ir išgąsčio. Jonas nepelnytai užklupo ją nepasiruošusią. Jis suprato, kodėl taip daro - jis bijojo labiau nei ji. „Aš nemoku rusų kalbos“, - pasakė Kotryna, ir Jonas daugiau nieko neklausė. Jam palengvėjo, kad jie rado objektyvią priežastį nesikreipti dėl globos. Jis buvo dėkingas Kotrynai, kad leido paslėpti jo paties išgąstį dėl savo užmojo, negebėjimo jo tinkamai įvertinti, bet dar labiau išgąstį dėl savo silpnumo, kuris glūdėjo ten, kur atrodė proto pastangomis pasiekti neįmanoma, o širdis nedrįsdavo prisiliesti.
Po valandos Kotrynai ir Jonui jau aišku, kad Joe Bideno jie nepamatys. Jis galėjo būti seniausiai patekęs į „Kempinskio“ viešbutį, gal įvažiavo vienu iš tų automobilių, kuriuos jie nusekė akimis iki baltosios angos į kitą Visatą, o gal jam parūpintas nematomas kelias, apie kurį jie negali nė nutuokti. Kotryna ir Jonas susikabina rankomis - nebylus susitarimas, kad galime eiti. Liepos pradžios apgaulė veikė nepriekaištingai: dienos pradėjo trumpėti, tačiau ramus ir šiltas vakaras kėlė įspūdį, kad tamsa nebegrįš niekada. Jie eina pro „Pasakos“ kino teatrą, Mokytojų namus, Evangelikų reformatų bažnyčią ir prie MO muziejaus kerta varnų upę. „Jei nori, galime užeiti į Paviljoną“, - sako Kotryna. Jos balse azartas užgesęs, bet Jonas išgirsta nežymią pasitenkinimo gaidą, kuri pasitaiko tais retais atvejais, kai diena nenuėjo visai veltui.
Kotryna užsisako „Negroni“, Jonas - „Anarkisto“ ipos. Jie randa dvi laisvas kėdes lauke, ant „Paviljono“ pakylos. Šalia jų sėdi panašaus amžiaus pora. Abu apsirengę šviesiais, lengvais trikotažiniais rūbais, iš pažiūros pasiturintys, atsipalaidavę. Vyras pusilgiais rudais plaukais, kurių priekin krentančias sruogas mašinaliai vis užmeta už ausų, moteris - trumpais pabalintais, pabrėžtinai nesekančiais jaunimo madomis. Jų taurėse skimbčioja šprico saulėlydžio spalvų nudažyti ledukai. Tingiai kalbėdamiesi jie žvilgčioja į du berniukus, jų vaikus, kurie karstosi ant gretimais baro įrengtų lauko treniruoklių.
Kotryna prisimena žurnalistus iš Pietų Korėjos: kodėl jie atvyko, argi jie yra NATO? Jonas išsitraukia telefoną, ieško informacijos apie tą šalį. Garsiai skaito savo atradimus: Pietų Korėja beveik dvidešimt metų aktyviai bendradarbiauja su NATO, prieš metus jos prezidentas jau dalyvavo NATO samite, jų delegacija atvyko į Vilnių. Bet Jonui labiausiai į akis krenta Pietų Korėjos prezidento žmona. Jis išdidina juos nuotrauką ir parodo Kotrynai: „Graži, tiesa?“ Jie šypsosi, gurkšteli savo gėrimų, o prisiminę politiką pripažįsta: tai pasaulis, kuriam jie jaučiasi per maži.
Už nugarų girdisi atitraukiamų kėdžių brūžavimas. Į lauką išeina parūkyti pabalęs ir apšepęs barmenas. Kotryna nežymiai trukteli pečiais, jai darosi vėsu. Ji žvilgteli į neišgertą Jono „Anarkistą“ ir jis nebepasako, ką ketino pasakyti - kad paims dar vieną alaus. Jie žiūri į priešais „Paviljoną“ išdygusį naują statinį - nedidelę iš medžio lentų sukaltą ir geltonai nudažytą estradą, kurios gilumoje įrengtas kol kas neveikiantis baras. Medžių pavėsyje tarp šio statinio ir baro ant suoliukų kaip visuomet sėdinėja ir po savo maišus kapstosi benamiai, tarytum tai vienintelė centrinė miesto vieta, kurios jie nusprendę neatiduoti, kaip ji bebūtų pakeista.
O tada į vakaro ramybę kaip rakštis po oda įsminga riksmas. Greta sėdėjusi pora pašoka ir bėga prie treniruoklių. Vienas berniukas ne savu balsu klykia, kitas susijaudinęs mėgina tėvams paaiškinti, kas nutiko. Kotryna ir Jonas taip pat bando įsiklausyti, bet suprasti sunku. Motina skambina telefonu, tėvas puola šukuoti žolę. Dienos šviesa kaip tyčia ima trauktis ir jis turi įjungti telefono prožektorių. Žolės sargyba, lyg apspiginta, spiečiasi į krūvą. Kotryna spėja, kad vyras ieško danties, kurį vaikas, trenkdamasis į treniruoklio metalą, nusilaužė. „Negroni“ ir ipa stovi nebaigti gerti. „Nepasiėmei nei skaros, nei liemenės“, - taria Jonas. Kotryna tyli. „Einam, sušalsi.“