Po tvano

Didžiausioji, neramiausioji jūrų – neaprėpiamas okeanas vienkartinai šmėkštelinčių veidų, pasikartojančių, bet nieko nereiškiančių vardų, nepažįstamųjų gyvenimų – šįryt dzingt ir išskalauja vieną jų į paviršių; išspjauna bangose nusikamavusią žuvį tiesiai prieš akis, tyliai skimbtelėdamas pakvietimu draugauti. Šitaip vienas iš tinklų, nepaliaujamai mėtomų į okeaną, tasai mėlynas, praneša apie jame suspurdusį laimikį. O gal tik apie dar vieną šiukšlę, sumaigytą plastikinį butelį, apgludintą elektros izoliatoriaus šukę, dumbliną batą ar ką nors panašaus. Niekada nežinai. Ši žuvis nematyta – nė vieno bendro pažįstamo, gyvenamoji, neršto, žiemojimo, maitinimosi vietos nedetalizuotos, nėra rodytinos informacijos apie išsilavinimą, santykius, gyvenimo įvykius, rūšį, žvynų ar plaukiojamosios pūslės formą. Ką jau kalbėt apie preferuojamą gylį. Jokio ženklo, kad kada būtume įstrigę į vienas kito tinklus, riję ir spjovę vienas kito jaukus.
Bet vis dėlto – gal? Argi begalima pasitikėt atmintim tvano metais?
– Laba diena, – atsargiai tiesteliu pirštą į vandenį. – Ar esame pažįstami?
Pauzė.
Matyt, nustebusi žuvis žiopteli, nes akimirką prieš akis kruta trys tamsūs taškai, žodžiams pampstant pilkame burbule. O tada kliokteli.
– Blet tu rimtaj? Dieve tu mano švenčiausias su viešpačiukais (šypt šypt šypt, visus triskart pro ašaras). Nu kada pasaulis taps malonesnis ir ne toks banalus?? (dramatiškai dūsaujantis, kuo faustiškiausiai nusivylęs šypsnys). Kodėl blet kai koks nors supistas fakbojus pakviečia draugaut, tai nerašot ar esam pažįstami. Iškart tik sveikas gražoli gal norėtum susipažint? O man, normaliam, ne fakbojui, va tik tokios žinutės. Aš gi draugiškas, malonus, ramantiškas, nepiktybinis (šypt šypt, pro dantis ir prakaitą).
    O mano pirštai siaubingai lėti. Ekranas taškosi vis naujomis žinutėmis, pursloja įdūkusi žodžių ir pusžodžių mūša – o aš dar nespėjau nė žodžio suspaudyti. Gal tai ne pirštai, gal tik pelekai? Tik primityvios, varganos ataugos? Ar jau taip atsilieku nuo evoliucijos, ar šitaip ilgai miegojau?
– Kodėl gi, man visada garbė sutikti malonų, nepiktybišką žmogų, – pagaliau atsakau. – O dėl pasaulio banalumo esate teisus, kamuojuosi ir pati, lygiai kaip nesuskaičiuojami poetai – ir pripažintieji, kurių eilės viešai publikuojamos, skaitomos bei aptarinėjamos, ir kur kas gausesni bevardžiai, kurių mintys lieka vien įsiūtos kasdienybėn, išvaikščiotos, iškvėpuotos, išpjaustytos rutinos peiliu.
– Oho kokią čia litaniją dėjai (pašaipiai veizolus vartantis šypt). Nu ir leisk laiką su savo fakbojais, tau, matyt, tik jie įdomūs, jeigu šitaip kalbi. O aš pasitraukiu. Linkiu, kad tau skrandis sustotų.
Ir iš tiesų man vos nesustoja – ne skrandis, bet tasai kitas raumens gabalas krūtinėj. Vos nustygstu vietoje iš susijaudinimo. Ar visa tai realu, ar iš tiesų dvokiančioj nuobodžiai saugių, šleikščių mandagybių, visų tų kaiplaikaisi, gerai, okaiptu, irginieko, taikąsavaitgalį, niekoypatingo, galnoritenarten, neačiūužsiėmus baloj ūmai padvelkė šitokiu gaiviu gūsiu? Tokiu gaiviu, kad prireiks laiko vien unikalią atvykėlio žosmę iššifruoti. Iš džiugesio virpančiais pelekais vos suspaudau atsakymą.
– Dėkui, virškinimo klausimais pasistengsiu būt atidesnė. Pritariu ir jūsų išties skvarbioms įžvalgoms apie esminguosius dalykus gyvenime. Tačiau norėčiau paklausti, kuo remdamasis tvirtinate, kad mane traukia tam tikri fiziniai privalumai ir kad jiems teikiu pirmenybę prieš emocinį intelektą?
Bet žodžių purslai jau veja mano klausimus, veja ir užspeičia. Ši būtybė greita ir nekantri – gal koks marlinas ar žuvis skraiduolė.
– Krč gyvenime gi ne raumenys svarbu, ne sikspekas, o jausmai. Kuo jie tave traukia, ką? Pilvo presais? Bet jei tu tokia, tai ir eik tuo keliu. Nepyk, bet jei renkies pilvo presą, tai tu durna (geltonasis veidelis taip kvatojasi, kad net apsiašaroja). Ble rimtai. Jei tau sikspekas patinka, tai man tada didelės leškos, putlios rankos, užpakaliai. Taip kvaila spręst apie žmogų iš išvaizdos. Visa tai greit atsibos. O žmogaus širdis – ne.
Visiškai sutinku! – norėčiau sušukti, bet nespėju, kad mane kur galas.
– Argi ne įstabu, kaip panašiai mudu mąstome? – galiausiai sumaigau. – Kokia laimė pagaliau sutikti bendramintį!
– Man įdomu, ar tu išvis adekvati? Ar tik svaigti nuo fotkių su sikspekais tesugebi?
– Na, žmogaus adekvatumo klausimas – tai jau visai įdomi ir net, sakyčiau, rizikinga sritis. Ypač jei bandytume spręsti tą klausimą introspektyviai, ką pastaruoju sakiniu ir paraginote daryti. Turiu prisipažinti, kad į tokį intelektinį žygį iki šiol nesu leidusis. Tačiau žinote, jūs man įkvepiate drąsos!
– Kad aš įdomus, tai tu neklysti. Aš irgi prie meno ir geros širdies. Bet tau gi tai nerūpi. Tau kad tik pasityčiot iš normalių žmonių, apsimetant tuo, kuo nesi. Tau gi ant auros parašyta, kad durna. Tai ir eik pas savo fakbojus. Aš atsitraukiu.
Iš apmaudo man beveik nutirpsta žandikaulis – nejau taip ilgai ir kantriai lauktas laimikis, vienišo žvejo klejonė, ims ir liuoktels atgal į bangas?
Nepalik manęs, žuvie, nepalik manęs, ar girdi? – noriu suklikti. Nojaus arka beplaukdama gi sudužo, išsigelbėjusiųjų legenda – grynas pramanas; visi drambliai, žirafos, beždžionės ir kiškiai prigėrė ir buvo žuvų sugraužti, ir tapo žuviškų kūnų dalimis, žuvų riebalais bei omega rūgštim, ir visa buvo žuvys, ir atėjo žuvų karalystė, o kita gyvastis paskui išsivystė iš naujo – iš žuvų ir jūrinių gliaumų. Bet kiekvienoje (re)generacijoje kaupiasi nuovargis, štai ką Nojus žinojo, bet nepasakė, prasmego lydekos pilve taip ir nepasakęs. Mes jau pavargę, stenėjo gliaumai, mes jau taip klaikiai pavargę vystytis, judėti, daugintis, mylėtis, mylėti, kariauti, statyti miestus, rūšiuoti šiukšles, investuoti į tvarumą, spręsti klimato kaitos,  informacinio karo, mažumų emancipacijos, kriptovaliutos, psichinės sveikatos, nepilnamečių lytiškumo problemas. Mes taip pavargom. Duokite mums ramų, lygų it ekranas paviršių, duokite mums, o ne banguojančią jūrą. Duokite gi mums akmenį, prie kurio patogu prikepti, vaitojo gliaumai. Duokite gi mums olą, į kurią galėsim įlįsti, užsikimšti ausis ir patogiai suakmenėti, maldavo nėgės. Mums ten nieko netrūksta; alkiui numalšinti juk yra Woltʼas.
Bet nepalik manęs, pro šalį plaukiantis gyvi! Nepalik manęs, ar girdi? – noriu sucypti. Galbūt ir sucypiu, visos užsisklendusios nėgės vogčiomis cypia, nes niežti, pasiutusiai niežti ankštą, taip ir neišaugtą vienatvės odą.
Tačiau šiandien man sekasi. Akimirka, ir prieš akis vėl suputoja.
– Jeigu būtum normali, iškart būtum pasakius sveikas matau tavyje slypinčią menininko gyslelę, malonu susipažinti. Bet ne, paprasto žmogaus tau nereikia, tau tik pilvo presai. Mados, žinok, labai greitai keičiasi. Dabar madingi raumenys, o rytoj gal sudribęs pilvas bus super kieta (super kietas šypt pro tamsius akinius). Viskas, kas seniau buvo, grįžta į madą. Jau vyrai pradeda nešiot kliošines kelnes ir aukštakulnius. Juk karalius Liudviskis XIIIII buvo su aukštakulniais, 7 klasės istorijos vadovėly mačiau.
– Žavu! Štai ir pats pradėjote litanijomis kalbėti, – tapnoju, kiek tik leidžia pirštų motorikos greitis. – Jūsų istorijos žinios – pasigėrėtinos. Tačiau man neduoda ramybės klausimas, iš kur sėmėtės tokio psichologijos išmanymo, kad žaibo greičiu ir su dideliu pasitikėjimu imatės vertinti nepažįstamo žmogaus, šiuo atveju, mano, psichikos būklę bei skonį? Stebinantys įgūdžiai! Gal vis dėlto atskleistumėte? Matot, mirštu iš smalsumo.
– Bet neeee, tau reikėjo iškart sugadint viską. Būtum pasakius labas malonu susipažinti, tai viskas būtų tekėją sava vaga. Bet vat tau būtinai reikia įmest ko nors į ugnį.
– Ak, ir vėl painiojate, mielas šelmi! Supraskite, mano vienaląstiška sąmonė pernelyg nerangi, kad spėtų paskui tamstos, šitokio klasiško metaforų žonglieriaus, sąmojį. Nebežinau, ar kalbame apie upes, ar apie ugnį. Bet jei jau apie upes, tai, matote, nemėgstu liniuotės tiesumu iškastų kanalų vietoje natūraliai vingiuojančių tėkmių. Todėl nelabai tikiu ir vadinamąja „savos vagos“ samprata. Argi ne įdomiau leisti vagoms vingiuoti pačioms? Sutikite, kad tik taip randasi pasaulio slėpiningumas, kuris, mano giliu įsitikinimu, ir daro jį nors kiek pakenčiamą gyventi neiškvėštant iš nuobodulio ir nevilties. O jei būsime visai atviri, turiu atskleisti, kad toks verbalinis vinguriavimas kaip mudviejų man yra nauja patirtis, todėl neturiu jokio supratimo, kurgi šitaip galima nutekėti. Negi tai ne žavu? Negi neintriguoja? Todėl leiskite nesutikti, jog viskas būtų buvę puikiau, jei pirmąjį sakinį būčiau suformulavusi kitaip.
– Gerai, gerai, nekalbėk tom banalybėm, ir nežaisk su avinu, nes jis kerštingas. Man ir taip jau nekokia nuotaika šiandien, Regitroj nepasisekė.
    Ak, štai kas. Brangioji nėge, keistaliežuvis laimiki – tai štai ko išlindai iš saugiojo urvo, tai štai kam apleidai akmenį, nuo kurio atskretęs kaipmat tapai toks trapus, kad kaipmat susižeidei į menkiausią nemalonumą. Kita vertus, tikslas buvo vertas pagarbos. Aš, pavyzdžiui, nemoku vairuoti. Nei geldos, nei paprasto luoto, ką jau kalbėt apie arką kaip Nojaus. Pasitikiu savais pelekais, bet štai ir jie išduoda mane – per lėti, neranda raidžių, nesuspaudo laiku tinkamų sakinių; iš jų taip ir nesusimezga tinklas, kuriame nėgę galėčiau nors kiek ilgėliau sulaikyt.
    Kaip gaila, kaip vis dėlto gaila.
– Lik sveika, nepažįstamoji žuvie, – pasiunčiu papūstžandžiams geltoniems šypsniams pavymui. – Buvo malonu pavinguriuoti. Galbūt susimatysime kitame regeneracijos rate, galbūt tuomet būsim polipai, medūzos, o gal net bakterijos ar amebos. Galbūt tuomet pavyks vienam kitą praryti, tvirčiau tarpusavyje suskresti, įrėžti vienas kitam nors žaizdą atminimui.
– Debilė ble (dar vienas vypt). Fakboju merga, – pliaukšteli ir pranyksta.