Nykštukinis šernas

Ankstesni kaimynai išsikraustė taip staiga, namas ūmai ištuštėjo, ant vartelių pakibo skelbimas, mirko lietuje ir džiūvo įsaulyje. Susidomėjusių, žinoma, atsirado, vis ėjo apsižiūrėti, kai kurie naujieji potencialūs mūsų kaimynai netgi ateidavo pasikalbėti su mumis, paklausti, kaip čia gyvenasi. Jie, be abejo, norėjo patys įsitikinti, ar mes normalūs, – tai, žinoma, visiškai suprantama, – nuo kaimynų nemažai priklauso.
Tada kurį laiką buvo tylu, galiausiai pasirodė Kairė ir Margusas, iškart griebėsi remonto, Kairė nešiojo pomidorų daigus, saulėtoje namo pusėje pasodino vynuogių krūmus; mes ir patys buvom nuėję apžiūrėti jų augalų ir šiaip pabendrauti, pasisiūlėm padėti, įrankių irgi pasiūlėm, vasarą kartu vakarodavom lauke, šnekučiuodavomės ir pamažu susidraugavom. Bet galiausiai pasirodė, kad visgi ne.
Niekad nebūtume patikėję, kad jie ims auginti kiaulę, na ir kas, kad mini paršelį. Būtų buvę gražu prieš tai pasitarti su mumis. Mėginau suturėti savo nuostabą ir nepasitenkinimą, pirmąsyk išvydęs tą kiaulaitę jų sode, netgi paglosčiau ir kažką suvapėjau:
– Dabar dar maža, bet tikriausiai dar augs.
Margusas surimtėjo ir užsiėmė gynybišką poziciją:
– Juk visi augam, ar ne! – pasakė taip nevienareikšmiškai, taip šaltai, čiupo savo paršą į glėbį ir nuėjo vidun. Anuomet aš nė galo nenujaučiau, ką jis norėjo tuo sakiniu pasakyt.
Mūsų ir naujųjų kaimynų santykiai atvėso, tik kiauliukė vis laigė po kiemą, kartais vis sukvykdama, bet mums nemaišė, jau netgi buvau bepradedąs gailėtis kažką pasakęs apie tą padarėlį. Taigi ne jos kaltė, kad gimė taip vadinamu nykštukiniu šernu, kad jai teko tokie genai, tokie tėvai, tokia išvaizda, veikiausiai – ir nevisavertiškumo kompleksas, išryškėjantis susidūrus su tikra kiaule.
Vieną vakarą, prieš einant miegoti maudydamas dukrelę, pro pravirą langą nugirdau Kairę šaukiant savo kieme:
– Marelle! Marelle! – Kam gi jai prieš naktį prisireikė mūsų dukters? Nušluosčiau vaiką, susupau į chalatą ir pasodinau ant sofos priešais televizorių, o pats nuėjau prie lango, jau ruošiausi Kairei ką nors šūktelėt, bet tada nustėrau. Kairė, pasiėmusi savo kiaulaitę, ėjo atgal namo ir dargi jai kalbėdama:
– Mareliuke, kur gi tu taip slėpies, jau laikas miegoti...
Visas drebėdamas išėjau laukan ir atsistojau veidu į kaimynų namą; nežinau, ar mane kas nors matė, nežinau, kiek taip stovėjau ir drebėjau, akyse liūliavo tinklinės tvoros rombai. Jei prieš kelias savaites gerdami vyną, dar pasvarstėm, kam mums ta tvora, verčiau išardykim, tai dabar – žiauriai gerai, kad ji tebėra: sulaikė mane, be to, dabar ja eina riba tarp jų ir mūsų; toji suvargusi tarybinė tinklinė tvora dabar buvo nelyg Berlyno siena, jokių prošvaiščių, kad mūsų santykiai kada nors pagerės, tad kaipgi toliau gyvent?
Vėliau keletą dienų blaškiausi aplinkui kaip nakviša, galvoje kalė – kaip, po velnių, jie galėjo mūsų dukters vardu pavadint kiaulę! Žmona irgi kaip protą pametus, vis apsipildavo ašarom, pažvelgusi į dukrelę, bet mūsų Marelle tebuvo dviejų metukų mergytė ir nieko nežinojo, kokie vėjo gūsiai ir šuorai sukosi virš jos šviesios galvelės. Laikui bėgant niekas negerėjo, slinko savaitės, mes jau kone nuprotėjom, buvau pasiruošęs tą kiaulę netgi pagrobti, išbogint tą padarą į pačią miško gūdumą, kur žvėrims ir vieta, galės sau susipažint su vilkais, lapėm ir šernais! Buvo ir kitų planų – kiaulę nunuodyt arba nupilt medžiokliniu šautuvu. Pats tuo apsikraut nenorėjau, ketinau susitart su pažįstamu medžiokliu, kad patykotų mūsų malkinėj ir, nutaikęs progą, paleistų taiklų šūvį. Dievas mato, – aš ne koks nors smurtautojas, nesu nėsyk rankos pakėlęs prieš savo žmoną anei prieš vaikus ar gyvūnus, bet mes, bandydami apsaugoti savo šeimą, priėjome paskutinį tašką. Sumanymą apie kiauliažudystę papasakojau žmonai, bet ji, tokia jautruolė, vos išgirdusi ėmė šaukti ir raudoti:
– Kas tu per žmogus!
– Nu ir ką mums dabar daryt? – ir pačiam aišku, kad mintys – susivėlusios, stringa, bet tik išskėčiau rankas. – Kažko imtis tai reikia!
– Ji juk mūsų dukra!
– Kas?
– Marelle.
– Kokia Marelle? Negi ta kiaulaitė?
– Aš apie mūsų dukrą kalbu! – Tiesa, įsikarščiavęs imu prastai girdėti, o dar prasčiau sekasi mąstyti. – Aš, žinok, kažkaip nujaučiu – jei mes ką nors padarysim tai kiaulei, tai atsirūgs mūsų Marelle karmai.
– Kokiai dar karmai, kaip ją paveiks? – iškošiau, bet žmonos žodžiuose buvo tiesos, pats irgi ėmiau baimintis. Bet mums būtinai reikia ko nors imtis! Ir iš paskutiniųjų, skausmo skeliama galva, nuverkus akis, baigiant šeštąją tąvakar džintoniko taurę, mano brangiausiajai toptelėjo:
– Gal pasikalbam su jais? – Ot netikėta!
– Kaip? Kam?
– Nu, paaiškintume, kaip jaučiamės, ir kad gal galėtų jai duoti kokį kitą vardą.
– Aišku, pasikalbėkim! – Akimirkai taip pradžiugau, tačiau bemat suabejojau, ar iš to kas nors išeis. O ir neišėjo.
Nors mano žmona pradėjo taip geranoriškai:
– Kadangi mes jau dukrelę pavadinę Marelle, gal galėtumėte savo nykštukiniam šerniukui duoti kokį kitą vardą?
– Kokį kitą vardą? – atšovė Margusas, lyg nė nesuprastų, kad pasaulyje dar ir žmonės gyvena.
Mano žmona mėgino jam padėti:
– Na tai gal kokia Margarita arba Kotryna pavadinkit, arba Elžbieta. Juk tiek gražių vardų.
– Taip, o mums patinka būtent Marelle! – savo trigrašį įkišo Kairi ir stojo grėsminga tyla; manoji žmona tikriausiai skaičiavo mintyse, mane jau seniai viskas buvo užknisę, bet prisiverčiau tylėti. Žmona tęsė:
– Žiūrėkit, Marelle – mūsų vaikas, ir, mano nuomone, nemandagu savo kiaulei duoti mūsų vaiko vardą.
Dabar jau Kairė susiėmė prieš atsakydama:
– Patikėkit, mes apie jūsų vaiką išvis negalvojom, šitą vardą išrinkę esam jau seniai, prieš daugybę metų, dar anais laikais, kai susipažinom su Margusu ir svajodavom, kaip vieną dieną turėsim kokį berniuką ar mergytę, jei mergytę, tada bus Marelle. Bet vaikų mums neduota.
– Užjaučiu, – paguodė mano žmona Kairę, kurios akys pritvinko ašarų.
– O kai pamatėm ją pavasarinėje mugėje, iš pirmo žvilgsnio buvo aišku, kad jinai – mūsų, užteko jai pažvelgti į mus tomis savo paršeliškomis akutėmis, ir supratom, kad ji mūsų vaikas. Jūs turit savo Marelle, mes – savo.
Viskas aišku ir paprasta, gal netgi gražu, bet visgi vienas dalykas man nedavė ramybės:
– Bet juk ji kiaulė, viena – gyvulys, kita – žmogus.
– Tai žinoma, – sutiko ir Kairi, bet vis tiek nesuprato, nei ką turiu omenyje, nei kaip jaučiamės.
– Kaskart, kai ją šaukiat, jaučiuosi taip, lyg žemintumėte mus ir mūsų dukterį.
– Betgi mes nežeminam!
Margusas irgi atsisuko:
– Nežeminam.
– Tiesiog duokit jai kitą vardą, nes mes čia jau anksčiau gyvenam ir mūsų vaikas irgi vyresnis, apsipratusi su savo vardu. – Žmona niuktelėjo man keliu, taip, jau vėlu užsičiaupt, sakinys išlėkė.
Margusas ėmė ir pasigavo:
– Tai, kad čia seniau gyvenat, nesuteikia jums jokios teisės mums nurodinėti, kokiu vardu pavadinti savo gyvūnėlį!
Atmosfera kaito, nebepajėgiau susitvardyti, nors brangioji sutuoktinė ir stengės mane sulaikyti, man jos pastangos buvo nė motais:
– Klausykit, duosiu jums pavyzdį. Įsivaizduokim, paimčiau didelę kiaulę, kuilį, ir kitą kiaulę, patelę, ir apgyvendinčiau juodu čia pat prie tvoros, tvartely, ir visiškai atsitiktinai pavadinčiau juos Margusu ir Kaire, nes jie nu tokie gryni Margusas ir Kairė. Kiekvieną mielą dieną vaikštinėčiau po kiemą šaukdamas juos vardu, Margusai, raminkis, Kaire, nu tu ir ėdrūnė, ot gera patelė! Papilčiau jiems jovalo, o rudenį, pririšęs virve prie obels, paskersčiau, ir krioktų žviegtų šitie Margusas su Kaire... Nu va toks vaizdelis/pavyzdys. Nes aš, žinoma, jokios kiaulės neimčiau ir nelaikyčiau.
Mano pasakojimas mus visus pritrenkė, Margusas, prisispaudęs man prie nosies, iškošė:
– Tau ir taip kiaulės nereik.

Jie išsikraustė taip staiga, namas ūmai ištuštėjo, sodas nutilo, tik vėjyje plakėsi skelbimas apie parduodamą namą. Bet visgi kartais dar suima nervas, kad kažkur tebelaksto toji kiaulaitė, vardu Marelle. O galbūt ir aš kur nors esu. O kokia karma?

Iš estų albos vertė Agnė Bernotaitė

2024 m. Imbiero vakarų festivaliui

Nėra pabaigos nė vienai pabaigai

Sausio 6-oji Naujametiniai linkėjimai, eglutė ir kt. suskrenda į šiukšlių konteinerį. Erdvės ir tuštumos! Be Kasparo, Merkelio ir Baltazaro atsibeldžia ir Eugenijus, dailinykas. Šios dienos proga įteikia savo rankom skaptuotą gero mirusio velnio pomirtinę kaukę.
Vasario 14-oji Iš “Jaunimo gretų” žvelgia giedrai nusiteikęs Donaldas Kajokas, iš “Lietuvos aido” – paplikęs Alis Balbierius. Aš spoginu akis į kopūstienėn įvirtusį tarakoną. Man nė kiek nelinksma.
Gegužės 4-oji Pakelėse gandrai, gandrai, gandrai. Gandrų sekmadienis. Įvažiavę Salantuosna, pirmiausia pastebim kino teatrą “ Už taiką”. Visur sprogmenys: žolėje, krūmuose, medžiuose ir dar gilėliau, žemėje.
Gegužės 11-oji
Soduose duodas duodas lakštingala! Ausys svaigsta, negali atsitraukti. Gražios akimirkos – mirusios.
Gegužės 16-oji Traukinyje į pajūrį. Tame pačiame vagone kurčnebyliai, jaunuoliai. Vieni per kitus puola šnekėti. Rankų kilpos, konfigūracijos, vektoriai, kreivės, tiesės, įmanomos ir neįmanomos geometrinės figūros. Rankų gyvatynas. Begarsis triukšmas, ermyderis. O aš skaitau Alio Balbieriaus esėraščius “ateitis ateis ir tiems, kur be vilties”…
Gegužės 18-oji
Gyvenu čia. Apsiplunksnuoju, nuplinku, vėl plunksnuojuosi. Visuotinis žiedų potvynis.
Aukštaūgė tamsiaplaukė moteris baltu lietpalčiu stabteli, atmetus atgal dešinę koją, pasižiūri, ar nenukritusi kulnelio pasagėlė. Ne. Žengia toliau – oriai, ta pačia nuotaika veide.
Žagarėje šaligatviu prašiurina du girtuoklėliai: pamuštaakis ir neskustasmakris. Dar žydi alyvos. O radijas latviškai kalba.
Birželio n-oji Žmonės iš Radviliškio darbo biržos čyrina tuopas. Pjūklas įsiutęs. Pjausto debesis, smegenis, lietų. Beprasmybės išgyvenimas. Gyvenimo minkštimo skonis – pelenai su druska.
Rugpjūčio 10-oji
Kelionė į Latviją. Saulėgrąžos. Geltonom galvom. Suplotom. Kaip ir Lietuvoj. Bauskas alus, Bauskas piens, Bauskas pils. Kaitra kaitrėliausia. Žiogams nė motais. Jie kvaišta. Laipni lūdzam apmeklēt Mežotnes pili.
Lapkričio 3-oji Rieda lašas – vangokai, stabtelėdamas. O susidūręs su kitu, nusikočioja visu smarkumu, kūlversti abu pačion apačion.
Ties Gimbogala: plyšėta beržų širma, antrame plane – nėra plano. Vien horizontą užklojusi suvelto rūko dačka. Sodybėlės nubalintais stogais, apgultos ramybės dvasių. Dūmo, ir to nėra nė kvapo. Po to akiračiai prasiplečia – iki pamiškėje suremtų žaiginių. Griovys statmenas horizontui.
“Ieškokit pelių ir surasit! – įsako man Pelių nuodytojas“ (Aušra Marija J. Sluckaitė).
Lapkričio 19-oji Laukuos, daržuos, ant stogų baltėliausia baltybė. Auga barzda ir nagai. Pasaulis pilnutėliausias dirgiklių. Virstu į vakaro urną.
Gruodžio 15-oji Zylės, knabinančios sušalusį blyną. Varnos – didelės juodos mazgotės – krentančios pro balkonus. Šiukšliavežė beveik laiku surenkanti trupinius, kiaušinlukščius, bulvių lupenas, vieną kitą prezervatyvą.
Grakščiosios pamaivos zylės ir mužikėliai žvirbliai. Balkone. Flirtas. “Jūs geriate vyną, kad apsvaigtumėt; o aš geriu, kad jis išblaivytų mane nuo kito vyno” (Omaras Chajamas).
Balandžio 6-oji
Šiaulių dramos teatras. Markus Michel “Varnų šokis”. Varnos – tai ne varnai; varnai – tai ne varnos; kiek žuvusių, kiek sunkiai sužeistų; tikros istorijos, kurias pasakoja, yra netikros; netikroms bent jau egzistuoja galimybė, kad kada nors jos galėtų tapti tikromis.
Balandžio 12-oji Kavinaitė Klaipėdoje: dirbtinės gėlės, neįsimenantys veidai. Lavondėmių spalvos dažu teptos gražuolės lūpos, kojų reklama. Mano smegeninėje – kvaili ir drėgni memuarai. Uostamiestis be vyno. Svalka talantov. Kam parduoti spermą?
Rugsėjo 22-oji
Septintą valandą rytą nusikarpau kojų nagus.
Spalio 4-oji Lietuvos piliečiai Kėdainių ir Radviliškio rajonų laukuose, regiu, rauna ir peiliais grando burokus.
Spalio 9-oji Nuoširdžiausiai gailiuosi, kad neatsikėliau šeštą valandą, kuomet miestan buvo užklydus girta migla pieno pilnomis krūtimis.
Spalio 11-oji Vilkaviškyje viena į kitą sutekančios Šeimena ir Vilkauja. Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčioj trys meistrai montuoja langų vitražus. Viduj be jų daugiau nieko. Šioje bažnytėlėje mano brolis Albinas ėmė šliūbą. Ji statyta 1894 metais caro Nikolajaus II kaip cerkvė. 1922 metais perduota katalikams.
Spalio 15-oji Viršum Žaliųjų ežerų pragaudžia orlaivis. Rudeniniam danguje jo gaudesys toks ūkiančiai pratisas, lyg iš ne mūsų pasaulio. Išgurkšnojau trečią šilinių viržių arbatos puodelį.
Spalio 19-oji Markučiuose įtartinas katinaitis, plačiaburnis, kniaukia ir suka tarp kojų Mėbijaus juostą.
Kovo 25-oji Tas balandėjantis kovas. Sode apipjausto obelis. Išveža šiukšles ir pagrėbstus. Kelia inkilus. Dar sniego rudimentai. Pavasaris su savo depresijom. Pavasarinis išsikedenimas, išsidulkinimas.
Liepos 6-oji
Kėdainių siaura Kęstučio gatvelytė, greičiau takas. Viename kieme moteris bliūde kaži ką teliūskuoja. Rusiška daina per radiją. Tvoros – lentinės arba užkaltos šiferiu. Jaunimo kavinė “Ritmas” atsinaujinusi. Kiti stalai, kitos staltiesės, padavėjos tos pačios. Musės, tupiančios ant ausų. Ta pati indų nešvara. Starką, tiesa, įpila šaltą. Tokian miniatiūrinian cilindrėlin.
Rugpjūčio 19-oji
Lomose – rūko tvarsčiai, taip švelniai prigludę, taip arti. Kylančios saulės pakruvinti.
Rugpjūčio 25-oji
Sėdžiu kriaušėje: skinu ir skinu. Vėliau, išlipęs, nusuku daržo aguonoms galvas, po glėbeliuką ir pakariu, užnėręs virviokę.
Spalio 6-oji
Gioteburgo viešbučio spintelytės stalčiuje Naujasis testamentas ir Psalmės.
Kvepalų parduotuvė “Chistian Dior”. Galų gale ir kapinės. Aš čia rökrum, netgi pasvaigęs šią akimirką, prie krūviūkštės nuorūkų, gerokai po vidurnakčio. Ar šis miestas turi savo bliuzą?
Gruodžio 4-oji
“…tokie dalykai šiaip sau nenutinka, tu leidi jiems nutikti” (Joyce Carol Oates). Nakty – pats paslaptingiausias rūkas. Šviestuvų blankios, bejėgės dėmės. Laukiu ko sučežančio, sudraskančio tą neįprastybę. Bet nieko. Gerai, kad nieko.
Rugpjūčio 15-oji
Radviliškio žolingų debesų diena.
Rugpjūčio 16-oji
Prie tėvo Vladziko geltonojo “Moskvičiaus” vairo sūnus Edmuntas. Kelias link Kaltinėnų. Geršvino “Rapsodija”. Rietavo bažnyčioje vestuvės. Abipus durų angelai. Veidai – angelių. Milžiniškais sparnais. Laikantys dubenis su vandeniu. Žvilgsnis čia: ant valo dviem eilėmis nuo aukšto žemyn kabaluojantys rūpintojėliai, jėzusėliai. Kolekėliai: be rankų, išpuvusiais kūneliais, iškoriję.
Rugpjūčio 28-oji
Šiaulių “Snoro” stiklinėje būdelėje – mergina. Veido išsyk nepamatau. Kojas, pirmučiausiai kojas. Aušros alėjos ir Dvaro gatvės sankryžoje, prie pat valstybinio komercinio banko – kriaušaitė, puslaukinė. Drabsto savo turtus čia pat, ant žemės. Vienos pačios plyšta pusiau ar į kelias dalis, kitas suknežina praeinančios ir praeinantys. Šaligatvio plytelės apsivelia vaisių tyre.
Spalio 23-oji
Dotnuvoje prie kelio – obuoliai ir chrizantemos. Stotelė, suolas. Toliau pieva, žaiginys prie stulpo. Pakelėse krūmelyčiai: žalia, raudona, geltona. Raudona, žalia, geltona. Geltona, raudona, žalia. Plynlaukis. Arklys, galva nuleista. Miškuose pamišimas. Dangus – vakaro veido. Rudens stilius. Nuotaika: važiavimas nežinia kur.
Beržo liaunų šakelių viršugalvy – sunkiasvorės varnos, du mėsos gabalai.
Lapkričio 8-oji
Vilniaus Jeruzalės stotelėje. Vakarėjant gausu rūko. Jis toks purvinas, murzotas. Apklempęs.
Lapkričio 11-oji
Kretingos vienuolyno ”Špitolė”. Arbatinėje trenkia žolelėmis. Ant sienų Andriaus Miežio darbai. Pro langą XVII amžius: pranciškonų bažnyčia ir vienuolynas. Su prozininku Algiu Kukliu geriame žalią arbatą su persikų aromatu. Ant palangės – musė, aukštielninka, nabašnikė.
Liepos 14-oji Per Nemuną, per karininko Antano Juozapavičiaus tiltą į pirmąjį Alytų. Šv. Liudviko bažnyčios šventoriaus pertrešusiame kelme dūzgia katalikės skruzdės. Pastuksenu į baltą plastmasinę tuščiavidurę Mariją.
Ulonų gatvėje jau lūkuriuojąs Vytautas Stanionis. Veda kiemais, kiemais į Vidzgirio botaninį draustinį. Sako: gera turėti savo ąžuolą.
Liepos 30-oji Vasaros svarstyklės pasviro antrąja lėkštele žemyn: su agurkais, pomidorais, bulvėmis, avietėmis. Ir papuvusiomis emocijomis.
Lapkričio 24-oji Mamytė, išlydėdama savaitgalį viešėjusius vaikus, eina keliuku iki asfalto paskum automobilį, moja pavymui. Iškelia abi rankas aukštyn – kiek pajėgdama. Laimindama taip. Siųsdama visus angelus sergėtojus.
Birželio n-toji Užgesinu save cheresu, arbata, naktimi. Atsiminimais lyg iššauktomis dvasiomis. Po to manin įsiveržia demonai. Ima tvarkytis kaip patinka. Šį tą stebėjau per sapnų skyleles. O kiek nuslėpta! Kiek nebūta būta!
Vakare, žiūrėk, ir laukiu durų skambučio dzingtelėjimo. Žinau, atvėręs išvysiu tą, kurio tikėjausi. Reikalingas jo arkliškas juokas, jo šaiponės šaipalionės. Jo tvirta suvirintojo ranka sveikinantis. Jo plikas pakaušis, kurio paprasčiausiai net nebepastebiu.
Liepos 1-oji Perskaičiau Tadeušo Ruževičiaus “Naują filosofinę mokyklą”, užsinorėjau dešrelių. Mėgavausi įsivaizduodamas jas įsikuriančias skrandžio celėje, sliuogiančias žarnų vamzdynais. Pirmadienio rytą lyg šuo bėginėju po maisto parduotuves. Nei akys, nei nosis, deja, “nepagauna” išsvajotųjų dešrelių. Jų lyg tyčia nėra. Taigi, gerbiamieji, dešrelių klausimas.
“Tos iliuzijos, kurios reikalingos šiuo metu, yra vadinamos “tiesa” (Arvydas Šliogeris).
Liepos 29-oji Šampanas ta proga. Tom Waits, Jimi Hendrix, Frank Fappa ta proga. Ši proga – šis vakaras. Ši proga – tai mes. Mūsų buvimas kartu – proga. Ir mūsų šnekos. “Žmonės yra gerokai liūdnesni nei atrodo” (Gintaras Grajauskas).
Rugsėjo 3-oji
Vyras perka “Kalnapilio” butelį. Moterėlė kiša dvieurį be eilės ir prašo “Kastyčio”. 20.23 Radviliškyje stabteli “Klaipėda – Vilnius”. Juodas dangus. Grįžulo samtis įbestas kotu žemyn.
Spalio 20-oji Papilėje nusimyžu užlindęs už medinės pavėsinės. Ant piliakalnio gulėdamas kažin ką mąsto Simonas D.?
Tarp Židikų ir Žemaičių Kalvarijos: upelė Šerkšnė per Bugenius, upelė Viešelė per Daubarius, upelė Kvistė per Ukrinus.
Lapkričio 29-oji “Dainos nešvankios, pasakos nykios, smulkioji tautosaka vien apie skreplius ir išmatas” (Jurgis Kunčinas).

Vėlių kova su nudistais pietiniame Kurše

Pietinio Kuršo pajūris yra platus ir dieviškai tuščias. Bet kažkas paskleidė žinią, kad latvių policija gaudo paplūdimiuose nuogalius, baudžia piniginėmis baudomis  ir vienintelė oficiali vieta tuose kraštuose, kur gali degintis toks, kaip sutvertas, yra Liepojos nudistų pliažas pietinėje miesto pusėje, šalia kapinių.
Kaip šiuolaikiniai žmonės iki oficialaus pliažo važiavome vedini Waze programėlės. Bet programėlė nuvedė velniai žino kur. Ten, kur ji rodė važiuoti, visur bolavo draudžiamieji kelio ženklai - plytos. Dalis tų plytų buvo pieštos ranka, užtveriančios kelią grandinės silpnokos, bet kažkaip nepatogu draskyti nei iš šio, nei iš to latvių turtą. Ir taip pietinio Kuršo pakrantė nuo visiškai lietuviškos Papės tik ties Liepoja kažkiek atgavo savo latvišką veidą. O Jūrmalciemyje, Bernatuose zujo vien lietuviški automobiliai.  
Taigi sutiktas pakeliui lietuviško automobilio vairuotojas patarė dingti iš čia. Nustebęs ir užsikirsdamas paaiškino. Keisti šitame miške žmonės, nė šešėlio nepastebėjau, o staiga, ant automobilio atsirado lapelis su įspėjimu išvažiuoti. Abu su žmona tik minutei į mišką nubėgome.
Lapelį jis turėjo rankose, leido ir mums pažvelgti. Lapelis kaip lapelis, popierius storas it pakvietimo į balių su aprangos kodu “black tie”, tik perspėjančiojo teksto šriftas kažkoks gotikinis. Sakytum, dar vokiečių valdymo laikų. Jau nuo to momento, jei būčiau protingesnis, negrįžčiau į tas vietas niekada. Tas miško lietuvis patarė, kur ieškoti gerojo kelio.
-    Sako, reikia važiuoti prie kapinių, ten parkingas, ir ten geras takas iki pliažo yra.
           Taip mes atradome tą puikų, balto, plataus smėlio pliažą. Kas kelerius metus užsukdavome. Štai šiemet ir vėl. Šį kartą buvo gana daug žmonių, bet vis daugiau vienišų vyrų. Porų mažiau. Nuslinkome į tą paplūdimio galą, kur mažiau vienišų vyrų.
Mes ramiai dingome po saule į snūdą ir smegenų atitirpimą nuo amžinų reikalų, minkštai pasikloję po galva bangų mūšą.
-    Ponas, labai atsiprašau, jūs automobiliu atvažiavote į pliažą?
Į mus kreipėsi keista lietuviška šnekta pagyvenęs, mūsų amžiaus vyras, bet toks apykreivis. Lyg būtų prieš dvidešimt metų sulaužytas, o vėliau blogai sugijęs, bet sugijęs. Ir vėl išleistas toks nesutvarkytas į šį pasaulį. Šlubis, piktdžiugiškai pagalvojau ir staiga supykau. Tai juk mano žmona pakankamai moteriškų formų, negi nemato, kad mes - ne gėjai. Ko jis čia lenda?
-    Taip, - burbtelėjau kuo atšiauriau.
Žmogėnas bendraudavo matyt tik su savo kate namie. Mano atšiaurus burbtelėjimas jo neišgąsdino. Jis paaiškino, kad mėgsta iš kūno nuspręsti, kokia kalba kreiptis, moka rusiškai ir , aišku, latviškai, angliškai ir vokiškai. Smagu - vėl pataikė. Įdomi spoksotojo į nuogalius motyvacija. Pažvelgiau į žmoną, kas ten tokio ypatingai lietuviško matyti, bet jis paaiškino - latvių kūnai bei veidai pailgesni kažkokie, bet sunku jums nupasakoti.
Bandys demaskuoti, kaip neteisėtai iš jų atėmėme bronzos medalius. Paryžiaus olimpiadoje, ūmai suvokiau. Ot įkyrūs. Taigi latviai dar ledo ritulį turi.
Tačiau šlubis peršoko kitur:
-    Kapinių tvorą matėte? Ar pastebėjote, kad vėl perkelta?
Žmona net pakilo nuo rankšluosčio. Aha, ir ji atkreipė dėmesį. Kai paskutinį kartą buvome, ji buvo arčiau kapinių, o gal išvis nebuvo?
-    Ponas, numirėliai ir nudistai, jeigu jūs pastebėjote, lietuviškai prasideda tuo pačiu skiemeniu nu.
-    O jeigu natūristai?
-    Nabašninkai ir natūristai, tada skiemeniu na.  - atfilologavo šlubis. Ir išsišiepė.
Aš ištraukiau savo kelioninę gertuvę su airišku viskiu. Žmona akimis leido -  pavairuos. Pasiūliau šlubiui. Nes man pasidarė įdomu, ko jis nori. Šlubis meiliai, kaip patyręs gėrikas, apglėbė lūpomis gertuvės dangtelį - stikliuką. Siurbtelėjo. Beveik įžiūrėjau, kaip nubėga viskis jo viduje, pro Adomo obuolį  ir žemyn iki pat skrandžio. Žmogelis senokai ragavo viskio. Pasiilgo.
Šlubio papasakotą istoriją pasistengsiu atpasakoti kuo tiksliau, bet jau atleiskite už nušokimus nuo temos ir minties peršokimus. Žmogelis reguliariai trūkteldavo iš gertuvės. Aš net atėmiau iš šlubio gertuvę kelis kartus. Pačiam teko gurkštelti kelis gaivinančius gurkšnius, išgirdus šlubio pasakojimą.
***
Vėlėms nepatiko viskas. Štai gyvūnėlių kapinės tarp jūros ir žmonių kapinių. Kvailas, nestilingas dalykas. Gyvūnai, juk be sielos. O čia, šalia mūsų palaidoti tie šuniukai, lyg tokie patys, kaip mes. Neteisinga. Siela tik vertingas dalykas. O gyvieji žmonės, tai kažkokie gyvuliai. Palei pat kraštą eina į tą savo paplūdimį ir kartais net žvengia. Iš ko žvengiate, meilučiai? Kiek kartų dar praeisite pro mus - dešimt, dvidešimt, bet vienuoliktą ar dvidešimt pirmą kartą su liūdna muzika atveš iki mūsų.
Štai kartą Kapą lankanti našlė nerado, kur pastatyti savo automobilio karštą liepos dieną. Verkė ant kapo ir išpasakojo viską savo vyrui, gulinčiam po Karelijos granito plokšte. Nudistai užstatė visą parkingą. O policija nubaudavo tik ją, nes ji vienintelė, pasak policininko, netvarkingai pastatė mašiną. O kaip ji galėjo kitaip pastatyti, kai tie ištvirkėliai užėmė visas teisingas parkingo vietas. Trisdešimt eurų! Už ką? Negalės lankyti kapo visą vasarą, nes nėra kur kišti automobilio. Trisdešimt euro nesimėto, kai tokios kainos parduotuvėse. Pienas beveik du eurai!
Tas zyzimas. Atrodė, kad jau niekada neišgirs, bet vėl. Žmona šniurkščioja nosimi ir ašaroja. Teks keltis ir daryti tvarką. Na, ką tu padarysi, kai tu jau tik dujinė konsistencija ar kaip ten pavadinti tą vėlės būvį. Rankos ir kojos - kamuolinių dujų debesiukai, ir dar tas kvailas garsas, išleidžiamas, lyg iš suspaustų dujų baliono - iik. O iš kitų cyy. Ir dar taip sunku išleisti tą garsą - tik labai labai susikaupus. Tačiau tą pačią naktį visas vėles iš po granito plokščių sukėlė nuskriaustos žmonos vyras, nes kaip tik buvo pilnatis, patogiausia matyti, kas balsuoja už ir kas susilaiko. Priešpilnio ar delčios metu konformistines vėles bus sunkiau demaskuoti. O pilnaties šviesoje visos, kaip ant delno. Sprendimų vieningumas buvo užtikrintas. Šios vėlės dar mokėjo vieningai balsuoti per partkomo ar profkomo susirinkimus.
Iš anksto paruošė ir posėdžio rezoliuciją. Kad nebūtų jokių ten iik ir cyy su nukrypimais.
Taigi vėlės tą mėnulio pilnaties naktį nusprendė.
1.    Pasmerkti nudizmą, kaip antivisuomeninį reiškinį, kupiną pavojų visuomenės dorovei ir pagarbiam kapinių lankymui. Be to, antivisuomeninis judėjimas atima iš vėles lankančių gyvųjų parkingo vietas.
2.    Kovoti su nudistais visomis įmanomomis priemonėmis.
Viena niekinga vėlė, tiesa, cyptelėjo: ar pasitaiko gražių nudisčių ir kaip jas pamatyti? Tačiau visos vėlės vieningu susirinkimo choru tą cypulį pasmerkė. Ne vieta ir ne laikas mums gėrėtis tomis niekingomis gyvenimo anapus atplaišomis. Amžinybė čia, jei dar kas nesuprato…
Vėlė-cypulis susigėdo. Jis tik norėjo pasitikslinti, apie ką rezoliucija.
Jūs šaipotės, kad vėlės visai neturi ginklų kovoti su nudistais. Klystate. Turi. Štai, ką jos padarė, įgyvendindamos visuotinio susirinkimo rezoliuciją. Buvęs Savivaldybės darbuotojas, kuo puikiausiai atsiminė visus atsakingus darbuotojus už eismo ar aplinkos tvarkymą. Nurodė, kurioje galvoje, apie ką vaidentis. Tad vėlės organizuotai, pagal sąrašą aplankė atsakingų darbuotojų sapnus. Atsakingi darbuotojai pakeitė per kelias naktis visas paklodes. Tos buvo permerkiamos kiekvieną naktį baimės prakaitu. Ir neliko švarių! Tad darbuotojai susirinko į specialų posėdį savivaldybėje ir nusprendė. Policijai nupirkti elektrinius paspirtukus su plačiomis padangomis, kad galėtų persekioti po klampų pliažų smėlį besislapstančius nudistus. Kapines išplėsti, nes kapinių teritorija nepakankamai atitverta. Todėl nesilaikoma statybinių sanitarinių normų. Parkingą išasfaltuoti, subraižyti linijas ir skirti vietas su griežtu nurodymu tik kapinių lankymui. Per metus tvorą pastatė. Parkingą išasfaltavo ir subraižė linijas. Tiems, ramios anapusybės priešams neliko nė takelio iš parkingo į pliažą. Viską savivaldybė užtvėrė.
Vyras po Karelijos granito plokšte sulaukė eilinę karštą liepos dieną Kapą lankančios našlės. Manė ramiai patylės, padūsaus abu. Tačiau ta vėl zyzė.
Žinai, ką daro tie niekšai? Tie niekšai dabar visai. Stato mūsų parkinge kaip statę mašinas. Jei budi policija, tai net užeina į kapines. Ir pastovi prie kokio kapo perkreiptu snukiu. Ir prie tavo kapo stovėjo toks išsišiepęs. Man teko jį nuvaryti. Ir aš mačiau, kaip jie lanko tuos kapus. Rodo nepadorius gestus jums, o vienas, net negaliu apsakyti koks niekšas: praeidamas nauju takučiu palei tvorą, apšlapino ją. Specialiai.
***
Net man pasidarė nepatogu. Nugėriau gerą gabalą viskio. Gertuvė tai mano. Persistengė jau mūsiškiai. Per daug laisvės tai irgi jau per daug. Enough is enough.
***
O policijos paspirtukus su plačiomis padangomis smėliui teko uždaryti į tolimą sandėliuką, nes policininkai neatsargiai pagavo kelis advokatus tame pliaže. Anie užsiėmė visų žmogaus teisių ir kitokių nepatogių policijos personalui dalykų svarstymu. Pasirodo, net pagauti nuogalių paplūdimyje visiškai taisyklingai yra didelio išmanymo reikalaujantis dalykas. Ne paprasto policininko jėgoms.
Laisvojo deginimosi mylėtojai naują taką išmynė per žolę greitai, takas tai vinguriavo palei pat tvorą, tai kiek nutoldavo. Toje vietoje, kur takas visai prisiglausdavo prie naujosios kapinių tvoros, tie palaidūnai principingai apšlapindavo tvorą. Tokia iškreipta jų tradicija. Šlubasis kalbų atspėjikas šioje pasakojimo vietoje nuliūdo visiškai. Tačiau susikaupęs tęsė.
Vėlės visiškai aiškiai supranta - pasikarščiavo. Čia tas, kuris po Karelijos granitu ir nepakenčia zyzimo, kaltas. Jis tikėjosi, kad bus kaip ant vainikų laidojant parašyta; amžina ramybė, poilsis po gyvenimo vargų. Pasikarščiavo. Pats supranta ir dabar nė mažiausio cyy niekada necypteli.
Štai jūs atrodote protingas žmogus. Na, kiek aš matau iš paviršiaus. Ką dabar daryti, kaip sutaikyti visus ir kaip pasidalinti parkingą? Juk visi mes anksčiau ar vėliau, tai yra jūs, ateisite ten pat atsigulti ir kaip būtų gerai, jei ta vieta liktų ramybės ir amžino poilsio vieta. Juk tai visų mūsų bendras tikslas. Turėtų būti.
Juk ,kai jūs pasiklojate po galva bangų mūšą ir snūduriuojate, lyg būtumėte jau laisvi nuo visų normų ir tvarkų - primenate mus.  Mes taip pat palaimingai snūduriavome, lyg skrisdami virš bangų visą mums likusį laiką amžinybėje, kol ta zyzianti žmona nesukėlė skandalo. Mes vienodi. Jūs - tai mes, mes - tai jūs.
Matau, jūs ir aiškiai pakalbėti galite. Raštingas žmogus. Norėtume tokį rasti ir pradėti sutaikymo ir susitaikymo darbus.  
Šlubis atsiduso. Sveikesne koja net pradėjo brūžinti smėlį. Jam palengvėjo. Rado, kam numesti savo rūpesčių kalną.
***
Niekada nemėgau, kai mane daro atsakingu už ką nors, o ypač, kai bando padaryti tokio keisto judėjimo vadu. Bandžiau įsivaizduoti. Apdulkėję, kyšančiais pro žalią apipelijusią odą kaulų galais, zombiai šauks apsikabinę rudai nudegusias, maloniai apvalias nudistes mojuodami plakatais prie Liepojos savivaldybės:
            Kapinių parkingą po lygiai!
Nudistai bei numirėliai irgi žmonės!
Taką sutvarkyti/tvoras šalin!
Ramybę vėlėms!
Ne.
Ir kas tas šlubis? Kaip vėlei jis per daug šlubas. Kokių čia jis jėgų atstovas ir ar nepasiūlytų man vėliau pasirašyti kokio siera smirdančio dokumento? Kur už menką sieliūkštę gausiu šio pasaulio turtus? Ar bent jau Liepojos mero kėdę?
Galingu siurbtelėjimu pabaigiau savo viskį iš savo gertuvės.
-    Aš ne Latvijos pilietis, negaliu!  - išrėkiau neatremiamą argumentą šlubiui.
Žmonai pamojau - susirenkame daiktus ir varom iš čia. Užteks to nudizmo/natūrizmo. Šlubį, kuris iš paskos šlunkščiodamas per smėlį dar kažką siūlė, pasiunčiau paskui rusų laivą.
Keistai įtartinas tas pietinis Kuršas, prisirinko kuršiai anapusinių tamsybinių jėgų iš savo buvusių kolonijų Tobage ir Gambijoje. Dabar patys su tomis jėgomis nesusitvarko. Tačiau visus latviškosios tamsybės slėpinius bijojau knisti. Visokios dujinės konsistencijos vėlės ar šlubiai poliglotai. Juk tas, labai įtartinas Vudu kultas kilo iš Tobago, Gambijos ar Haičio? Grįžkime geriau į savo aiškiąją, ramiąją Šventąją.
Kuo greičiau Lietuvon. Mes kolonijų Tobage neturėjome.
 

Nedegtos žvakės

Krištolinio gaubto nugesintoje šviesoje kambarys su manimi lūkuriuoja nakties. Užsiversdama knyga lepteli į patalus, bet dar reikia sulaukti, kol skalbimo mašina baigs sukti paskutinius būgno ratus.
Priešais – lentyna, kurią atsikraustydami su vyru atsivilkome iš sendaikčių. Aname gyvenime ji buvo Danė, Helsingioro suvenyrų parduotuvėje glaudė septynias eiles trolių. Šiandien joje surikiuoti mano gyvenimo suvenyrai: smilkalas iš atostogų Maroke, dulkėtas, iki šiol nepadegtas; tautiniais raštais dekoruota Kaziuko mugės skrynelė; rudeninių atspalvių akių šešėlių paletė. Ant krašto žiba tėvo nulipdyta vazelė - kreivas molio gabaliukas, su manimi nuo gimimo, graži savo primityvumu.  
Stebėdama lentynoje tupinčią praeitį jaučiuosi lyg apžiūrinėčiau ne savo senienas, o įstabius daiktus slaptoje krautuvėlėje. Čia man patinka beveik viskas: apiplyšusi receptų knyga, krepšelis su skarelėmis (žinau, kad jame įklimpęs auksinis žiedas), vokai, atvirukai, nuotraukos. Viršuje - kvepalų buteliukai: pudra ir vanilė. Dvišakė žvakidė, nuo vestuvių be žvakių, taip ir nesudalyvavusi šeimos vakarienėse. Šilkinės plaukų juostos, mėginukai iš vaistinių ir kosmetikos parduotuvių, užrašų knygelės iš Vilniaus ir Rygos knygynų, viena iš Venecijos,  aptraukta akvarele lietu krepiniu popieriumi, iki šiol nepravartyta.
Matyt pakurstyta sugrįžusių sentimentų kilo tokia idėja: galėčiau prikelti šiuos daiktus gyvenimui dar kartelį juos iš savęs nusipirkdama. Kitaip tariant, sumaniau pažaisti parduotuvę, įsigyti praeities sumokant už ją simboliškus pinigus, kaip kioskelyje, ir vėl su ta savo praeitimi suartėti iš naujo atrandant man jau metų metus priklausančius daiktus.
Sucypė skalbimo mašina. Šokau iš lovos išjungti, kad nepažadintų miegančio sūnaus ir vyro. Šlapius rūbus sunešiau į svetainę ir iškabinau. Išjungus šviesą pasirodė, kad sukabinti ne skalbiniai, o apversti žmonių ketvirčiai.
-
Kitą dieną iš darbo išėjau su tamsa. Važiuodama pro nežydinčių sakurų parką stebėjau palei langą sėdinčios pakeleivės rankas. Nagai nulakuoti perlamutriškai, bevardį pirštą apspaudęs laiko nupilkintas sidabro žiedas su rožiniu kristaliuku. Negražus, akivaizdžiai iš praeities: muzikos mokyklos baigimas, pirmoji vaikino dovana, aštuonioliktas gimtadienis. Tokie įauga į pirštus visam likusiam gyvenimui.
Miegoti nuėjau vėlai, o naktį, nuo lentynos nukrito žvakidė. Pašokau nuo garso. Laikrodis rodė 3val 52 minutes.  Svoris nemažas, kaimynai po grindimis, matyt, irgi girdėjo, nors vyras su sūnumi savo miegamuosiuose kietai miegojo toliau. Išlipusi iš lovos apžiūrėjau ar neįskilo. Neįskilo. O grindys? O grindyse liko randelis. Keista, langai uždaryti, jokio vėjo. Pastačiau atgal, matyt lentyna kiek nuožulni. Prisiminiau savo idėją pirkti daiktus, tad iš piniginės išsiėmiau dviejų eurų monetą ir pakišau ją po žvakidės kojelės aksomu, lyg popierių, po stalo koja ant kreivų grindų. Dar valandą pamiegojau.
-
Sekanti diena prabėgo įprastai – šešios pamokos, prevencinė programa aktų salėje, vakarą sugėrė sūnaus namų darbai apie žmogaus širdies darbą, vakarienė. Tikėjausi dar spėti išsiplauti grindis, bet tik nukabinau rūbus nuo džiovyklės ir prieš miegą pažiūrėjau Panoramą. Sumigom anksti, o 3:52 pažadino garsas.
-Tilindilin!
Suskambo vieną sykį ir viskas. Atsimerkusi sustingau: kambarys tylus, pilnas nakties, tamsa įsisprendusi į langus. Nesupratau ar tikrai girdėjau ar tik sapnavau. Atminty aidėjo dukslus „tilindilin“ primenantis vaikišką varpelį.
Ar čia iš lauko?
Iš kaimynų?
Ar iš sapno?
Išsibudinus suvokiau, kad tai buvo tikras, o ne prasimanytas garsas. Skambėjo jau kelis metus tylėjęs, molinių vestuvių proga dovanų gautas, geltonos glazūros varpelis kabantis ant etažerės. Po grubaus molio kepurėle slepiasi liežuvėlis - odinė virvelė ir sauso molio burbuliukas. Atsimušinėdamas į sieneles skamba duksliai, nes paglazūruota tik išorė.
-Kaip? – sušnibždėjau. Žodis išsiritęs pasiliko šiltame kambaryje.
- Pats pasiskambino?
Atsikėliau ir įjungiau šviesą. Prisimerkiau, tačiau ir apžlibinta pastebėjau, kad lentynoje nebėra žvakidės. Netekdama savo miego jaučiau tirpstančias plaštakas. Turbūt skambtelėjęs varpelis manęs paprašė veikti pagal sumanytą planą ir jį nusipirkti.
Bet kur logika?
Ir kur žvakidė?
Vis tiek padėjau du eurus ant etažerės ir uždengiau juos nukabintu varpeliu. Vadinasi nusipirkau.
Regis net nebuvau užsnūdusi, bet ryte neradau nei pinigų, nei varpelio. O gražiausia tai, kad atitraukusi užuolaidas pamačiau aną naktį pradingusią žvakidę su užmautom tikro vaško žvakėm.
Lyg įgavusi nesvarumo nuėjau tiesiai pas vyrą į kambarį ir pažadinau:
-Vyteni, Vyteni, ar girdi?
Jis prisidengė akis delnu:
-Kas atsitiko?
Tai, kas atsitiko, nebuvo paprasta paaiškinti. Tikėjausi, kad pajėgs iš veido įskaityti.
-Kas darosi?
-Tu žvakes nupirkai?
-Ką? – matėsi, kad nesupranta ir veide jau ima ardytis priešiškumas - pažadinau be reikalo. Pati galėjau sau atsakyti, kad jis tikrai nepirko jokių žvakių.
-Žvakidei, žvakes, tu pirkai? – jaučiau, kad mano balsas pusiau puldinėjantis pusiau maldaujantis paaiškinti.
-Nebesvaik gal, - jis pažvelgė į laikrodį ir gailiai atsidusęs užsitraukė antklodę ant galvos.
-
Kitą naktį, vėl, kaip tikėtasi, pabudau 3:52. Šį sykį nuo kvapo, dar miegodama pajutau, kad kambaryje kvapas mainosi. Atsimerkiau ir stebėjau tamsoje besiritančią pilkšvą bangelę - smilko dulkėtasis atostogų smilkalas.
Neišsigandau, juk keistenybės kartojosi. Tiesiog gulėjau ir žiūrėjau į oranžinį galiuką, kuris tai paryškėdavo, tai prigesdavo. Kilo mintis apie elektrinį smilkalą: tarytum šaltoji ugnelė, automatiškai įsijungia ir kelias minutes skleidžia eterį. Žinojau, kad protas blaškosi ieškodamas paaiškinimo, bet per daug gerai prisiminiau tą dieną Tanžere, kai vaikščiodami po turgų alpome nuo karščio. Pardavėja buvo sena ir greičiausiai pati gyveno namelyje be elektros, tad jos smilkalai tikrai buvo tik smilkalai - iš dervos, žolių, šaknų, sėklų ir žiedų.
Atskėliau, išsiėmiau iš piniginės dviejų eurų monetą ir padėjau į smilkalinę. Smilkalą užgesinau ir įstačiau atgal į adatos skylutę. Išvėdinusi kambarį, atsiguliau, tačiau neatsakyti klausimai neleido užmigti – tai kas gi renka pinigus? Kas pasiima daiktus? Vėl atsikėliau ir nuėjau prie vyro kambario. Aiškiai girdėjau jo ilgą kvėpavimą. Mano dešimtmetis sūnus dar bijo tamsos, jis tikrai nebūtų drįsęs krėsti naktinių pokštų, o dar taip sistemiškai.
Atsiguliau ir tarytum kažko laukiau, tarsi už tylėjimą ir paklusnumą naktis man būtų skolinga atsakymus. Užsnūdau paryčiais. Atsikėlus nebuvo nei pinigų, nei smilkalo. Į galvą brovėsi anksčiau tylėjusi mintis - einu iš proto. Suskaičiavau kiek grynųjų turiu piniginėje ir užsirašiau ant lapelio: 2+2+2+2+1+1+1 = 11eur. Lapkričio 11, 2024. Įdėjau lapelį į stalčių.
-
Taip ir tęsėsi kasnakt. Prie šios naktinės rutinos savaip prisitaikiau: miegojau neramiai, laukdama, kas pažadins mane 3:52. Nusipirkusi daiktą užsnūsdavau, tad galima sakyti dorai išmiegodavau tik tas dvi valandas iki rytinio žadintuvo.
Dingo mano akių šešėlių atspalviai, fotografijų albumai, vyro dovanoti karoliai ir auskarai, dingo net atsarginės tušinuko širdelės. Tarp knygų ėmė žiojėti juodi tarpai, o tos, kurios liko, netekusios atramos, virsdavo ant savo nugarėlių taip mane gąsdindamos naktimis. Išnyko net sūnaus nuvelta avytė - dovana mamos dienos proga. Prisipažinau jam, kad jos nebeturiu, bet jis, matydamas mano susirūpinimą, apsimetė, kad negali prisiminti, apie kokią avelę aš kalbu.
Lentynai tuštėjant mano piniginėje vis tiek likdavo tie patys 11 eurų. Vadinasi pinigai sugrįždavo, bet kur iškeliaudavo daiktai? Vedina versijos, kad pinigai gali būti stebuklingi, nusprendžiau juos išleisti Maksimoje. Nusipirkau faršo, šaldytos žuvies ir cigarečių. Savitarnos kasa išmetė grąžą, lyg tyčia - tris eurus ir 52 centus.
-
Pagaliau iš lentynos iškrito venecijietiška užrašų knygelė. Nors pinigų dar turėjau, nusprendžiau jos nepirkti, tiesiog palikti gulėti, bet puslapiai ėmė taip plaikstytis, kad bijojau, jog pažadins mano namiškius - ryte sūnui pasaulio pažinimo kontrolinis, o vyrui - visada įtemptas darbas. Nenorėjau pasiduoti, tad tiesiog atsiguliau ant grindų ir prispaudusi ją alkūnėmis ėmiau į ją rašyti: Kas naktį manęs čia lieka vis mažiau, nerimo skonis burnoje, mėnulis ant palangės, stovinti tyla, o jis taip nuoširdžiai užmigęs.
Keista, kad tik rašydama suvokiau, jog žvakidė tai nedingo. Net žvakes įsitaisė! Atsistojau, atitraukiau užuolaidas ir apkabinau ją už pasidabruoto liemens, lyg vėliavą nusinešiau į koridorių, atrakinau buto duris ir su šlepetėmis ir chalatu nusileidau liftu. Išėjusi į apsnigtą kiemą, aukštyn žvakėm įmečiau ją į konteinerį. Grįžusi nusiploviau rankas ir sugrįžau į savo pustuštį miegamąjį.
Tik išleidusi sūnų į mokyklą pro virtuvės langą pamačiau, kad smilksta konteineris.
-
Naktį, iš ketvirtadienio į penktadienį pradėjo kratytis lova, patalas slidus, lyg karštas ledas. Išpuoliau ant grindų. Kabinausi į paklodę ir pagalvę, apklotą tempiau žemėn, lova stojo piestu. Triukšmo, lyg degančiose arklidėse. Tik, kaip visada, mano artimiausi nepabudo, neatėjo pasižiūrėti, kas per velniava. Likusią naktį pragulėjau įsikabinusi grindis, o ryte įėjau į vyro kambarį:
-Lova dingo, Vyteni, dingo lova!
-Kokia dar lova? Kas vėl darosi, - jis maldavo, - man tuoj darbas!
-Tu gal manęs negirdi, eik ir pats pažiūrėk! Lova dingo!
-Agne, neturi tu tos lovos, kol kas pagyvensi su čiužinu, nusipirksi lovą iš kito mėnesio algos, įsirengsi, po truputį. Kalbėjom gi, jau ne kartą. Na, kam tu vėl iš naujo pradedi?
Jis žiūri į mane nusivylęs ir pavargęs.
-Kaip neturim? Taigi turėjom, - mano žodžiai pačiai skamba kaip garso įrašas. Kas gi čia darosi? Ir mano balsas kažkoks kitoks, - O Lukutis, dar miega?
-Kas toks?
-O dieve! Sūnus mūsų, kur?
Matydama vyro veide keistą,  tolimą išraišką, atšlyju. Bėgu į sūnaus kambarį. Atidarau duris, o ten -balkonas. Žvanga varpelis ir smilksta smilkalas. Apsisuku ir pastėrusi ieškau jo tolstančiomis sienomis. Ten kampe, lovelėje prie pianino, miega mūsų sūnus. Dar visai mažas, jis irgi dar nieko nesupranta. Ant sienos laikrodis rodo nieko nereiškiantį laiką. Vytenis ima vilkti man paltą, tvilko jausmas, kad čia aš jau buvau. Mintyse. Sapnuose. Naktimis. Velka. Kišenėje monetos ir puslapiai - tuščiai prirašyta apie neišmoktą praeitį.
-Agne, tau reikia eiti, tavęs atvažiavo, padėti nuleisti ar pati pasineši?
Žiūrime vienas į kitą, į du lakuotus lagaminus, jų briaunų mums iki kaklo. Žandai peršti, rankose vilnonė avelė.
Taksi laukia mano kieme, mano gatvė, sninga.
-Mėsinių 3-52?
-Mhm.
Vairuotojas stipriai suka vairą. Sūnaus akys lange slysta sniego liežuviais. Jo tėtis jam sako - kitą savaitę.