Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, bendradarbiaudama su Nacionaline mokėjimo agentūra (NMA), balandžio 4 d. 14 val. organizuoja tiesioginę transliaciją tema „Ūkininke, turi klausimų apie išmokas už deklaruotus plotus?“

Šį kartą NMA direktorius Erikas Bėrontas bei Žemės ūkio paramos departamento direktorė Enrika Raibytė tiesioginės transliacijos metu kalbės apie žemės ūkio naudmenų ir kitų plotų deklaravimą, pristatys šių metų pakeitimus bei naujoves.

Bibliotekų lankytojai prie transliacijos galės prisijungti ČIA.

Klausimus bus galima užduoti adresu: klausimas.lnb.lt

Transliacija truks apie 1 val.

Organizatorių inf.

Jurgio Kunčino viešojoje bibliotekoje pristatytas alytiškės rašytojos Irenos Buivydaitės-Kupčinskienės romanas „Tikros ir netikros seserys“.

Rašytojos knygos („Šimtas baltų „Mersedesų“, „Ironiški stebuklai“, „Geriausios draugės“, „Padovanok man savaitgalį“, „Kitapus veidrodžio“ ir kt.) yra populiarūs laisvalaikio skaitiniai, paprasta kalba atskleidžiantys nepaprastas istorijas. Tikrai neatsitiktinai naujausio, dvylikto, romano sutiktuvėse bibliotekos salėje susirinko beveik vien tik moteriška auditorija. Taikliai, per moteriškąją prizmę atskleidžiami veikėjų charakteriai ir sudėtingos gyvenimo peripetijos visais laikais viliojo dailiosios lyties skaitytojas. Štai ir šiais metais pristatomoje savo knygoje „Tikros ir netikros seserys“ Irena Buivydaitė-Kupčinskienė narplioja tėvų paliktų vaikų likimus.

„Man labai įdomi televizijos laida – „Nacionalinė paieškų tarnyba“. Žiūrėdama ją, ir ašarą nubraukiu, ir pasvajoju, o kaip gi jos herojų likimai galėtų susiklostyti vėliau, jau susitikus po pasaulį išsibarsčiusiems šeimos nariams. Mąstau, kad tikriausiai būsią nelengva – juk žmonės jau brandūs, o ir nemažai nuoskaudų kiekvienas iš jų gali būti prikaupęs“, – taip naujausio romano siužeto linijos atsiradimo priešistorę atskleidė Irena Buivydaitė-Kupčinskienė.

Literatūros kritikai nepripažįsta, kad „Tikros ir netikros seserys“ yra tipiškas meilės romanas. Pati autorė sakosi rašanti populiariuoju chick lit stiliumi, kuriam priskiriamas ir visiems puikiai žinomas „Bridžitos Džouns dienoraštis“. Iš tiesų, Irenos Buivydaitės-Kupčinskienės romanai Lietuvos bibliotekose nuolat patenka į skaitomiausios lietuvių grožinės literatūros sąrašus, o jos herojų tipažų diapazonas kur kas platesnis nei įprastas meilės romanų duetas – įspūdingo stoto turtuolis ir neatrasta gražuolė.

Renginio vedėjos Leokadijos Sušinskaitės paklausta apie tai, kaip vertinanti savo romanų kiekybę, Irena Buivydaitė-Kupčinskienė atskleidė, kad tikrai negalinti rašyti po kelis romanus per metus, kaip kai kurie kiti autoriai. „Jei per metus parašomi šeši romanai – tai jau knygų kepykla. O aš kai parašau romaną, jo herojai dar kurį laiką manęs nepaleidžia – vis sukasi mintyse. Kai pabaigi knygą, dar turi susigulėti viskas. Reikia laiko, kad užsimegztų naujo romano idėja“, - pasakojo rašytoja.

Renginio publika smalsavo ne tik pabendrauti su rašytoja, bet ir nors akies krašteliu žvilgtelėti į naujausio romano siužetą. Dramatiškiausius knygos „Tikros ir netikros seserys“ epizodus pagal Arvydo Kinderio režisūrą atliko teatro studijos „Apartė“ aktorės. Sunerimusi, jog nebūtų sugadinta intriga ir prarastas atradimo malonumas tiems, kurie romaną dar tik skaitys, visgi knygos autorė buvo maloniai nustebusi, jog teatrališkai atliekama jos kūryba įgavo dar įtaigesnių atspalvių.

Muziką ir lyrines dainas renginio publikai dovanojo Eglė ir Nerijus Malinauskai, Rima Vaickelionytė-Zenevičienė bei Alytaus muzikos mokyklos dainorėliai.

Mieste, kuriame Irena Buivydaitė-Kupčinskienė pragyveno jau nemažą gyvenimo atkarpą, taip geranoriškai sutiktas romanas tikrai lengvai suras kelią į jos kūrybos gerbėjų širdis. „Džiaugiuosi, kad likimas mane atbloškė į Alytų. Man šitas miestas – nuostabus“, - vakaro pabaigoje paatviravo populiarių romanų autorė.

Jūratė Čėsnaitė

Ilonos Krupavičienės nuotraukos

Rimantas Šaparnis - įvairių negandų vėtytas ir mėtytas žmogus, turintis išties sukrečiančią biografiją. Neseniai prisiglaudęs panašių kaip jis bėdulių priebėgoje – Alytaus nakvynės namuose, ėmė miestelėnus džiuginti nepaprasto kruopštumo ir kantrybės reikalaujančiais grafikos kūriniais. Paprasčiausiu rašikliu atlikti mėgėjiški darbai žavi tuo, kad kiekviename jų slypi vis kita potekstė. Stebina ir tai, kad šitiek visko išgyvenęs žmogus vėl ir vėl bando atrasti šviesiąją gyvenimo pusę.

Šįkart Rimanto Šaparnio grafikos darbų paroda eksponuojama Išmaniosios Jaunimo erdvės (Seirijų g. 2) languose. Simboliška, kad tiek daug laiko gatvėse praleidęs autorius skiria savo kūrybą būtent kasdieniams praeiviams, kurie gali apžiūrėti jo darbus tiesiog pro langą.

R. Šaparnis teigia sunaudojantis net kelis rašiklius vienam paveikslui nupiešti, o, įkvėpimo pagautas, į piešimo meditaciją galįs panirti net keliolikai valandų. Dažniausiai jis dirbąs naktimis, nes jo kaimynai esą tokie, kad „geriau jau dirbti, nei miegoti“.

Rimantas Šaparnis mielai kviečia ne tik įsigyti jo darbų, bet ir drauge pasimokyti juos kurti. Menininko kontaktus galima rasti Jurgio Kunčino viešojoje bibliotekoje. Ir būtinai stabtelėkime pasigrožėti iškalbingais grafikos kūriniais.

„Autoriaus žodis tiems, kuriems „dar tik“, o ne „jau“. Man dar tik 58, Jums dar tik 18. Tuo geriau. Pasiūlymas būtų toks: kartu eiti mano šiek tiek pramintu takeliu. Jūs turite svajonę, vaizduotę, kantrybę, tikite tuo, ką darote, nelaukiate žaibiško rezultato, ieškote, mokate žiūrėti ne tik akimis, bet ir širdimi? Tada mums pakeliui. Kalbu jiems ir joms. Taip, aš neturiu diplomų, bet ar parodos, atsiliepimai - ne diplomas? Noriu išmokti, o išmokti gali tik mokydamas. Pažvelkime kartu į viską kitu kampu, iš kito taško. Jei bus norinčių – susitiksime.“

Nuoširdžiai jūsų -

Rimantas Šaparnis

Kurtieji yra kiek uždaroka kalbinė ir kultūrinė bendruomenė. Kasdienis garsų pasaulis sunkiai priima žmones, kurie gyvena nuolatinėje tyloje. Kurtumas riboja informacijos prieinamumą ir bendravimo galimybes, o gestų kalbą, kaip žinia, moka nedaugelis.

Mūsų šaliai atkūrus Nepriklausomybę, kurtieji įgijo galimybę studijuoti aukštosiose mokyklose. Kai kurie iš jų baigė Vilniaus dailės akademiją arba ten šiuo metu studijuoja. Negalėjimas girdėti visiškai netrukdo gilintis į vizualųjį meną. Tai - kurtiesiems artimiausia meno sritis, jie dažniausiai pasirenka tapybos, grafikos, keramikos, tekstilės, restauravimo sritis.

Meno kalba yra tokia universali, kad gali be kliūčių padėti bendrauti žmonėms, kad ir kokie saviti jie būtų. Asmenybės unikalumas, išreikštas per kūrybą, visada traukia ir žavi aplinkinius.

Galimybę pažinti tylos pasaulyje gimusį meną turi ir alytiškiai - Jurgio Kunčino viešojoje bibliotekoje atidaryta paroda „Kurčiųjų meno pasaulis – pamatykime ir susipažinkime“. Joje pristatomi keturių dailininkų – Silvanos Graviškytės Hacking, Ievos Augaitytės, Lino Podiriakos ir Vytauto Vanago tapybos bei tekstilės darbai.

Kurčiųjų meno paroda pernai džiugino keturių miestų - Ukmergės, Panevėžio, Ignalinos ir Zarasų bendruomenes, o šiemet ekspozicija kelionę pradėjo Alytuje, iš kurio jos kelias nusidrieks per visą Lietuvą - Kėdainius, Klaipėdą, Anykščius, Druskininkus ir Uteną.

Kurčiųjų meno parodas organizuoja Vilniaus kurčiųjų reabilitacijos centras.

Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

Paroda veiks iki balandžio 14 dienos. Maloniai kviečiame.

Jūratė Čėsnaitė

Ilonos Krupavičienės nuotraukos

Kovo 17 d. Alytaus Jurgio Kunčino viešosios bibliotekos Vaikų ir jaunimo literatūros skyriuje skambėjo vaikų juokas, dūdelių muzika, dainos, eilėraščiai, skirti Žemės dienai. Alytaus Dainavos pagrindinės mokyklos mokytoja Dalia Vitalija Kačanauskienė kartu su bibliotekininkėmis vaikus pakvietė į popietę „Aš mažasis Žemės žmogus“. Bibliotekininkės papasakojo sakmę apie tai, kaip atsirado Žemė, ir kodėl dieną šviečia Saulutė, o naktį Žemę saugo Mėnulis ir Žvaigždės.

Prie Žemės dienai skirtos šventės prisijungė ir Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamento inspektorės R. Kubilienė ir A. Savenkovaitė. Bibliotekos viešnios mokė vaikučius rūšiuoti šiukšles, įdomiai papasakojo apie šiukšlių antrinį panaudojimą. Iš panaudoto kiaušinių indelio pamokė pasidaryti lesyklėlę. Visi vaikai sėkmingai išlaikė atliekų rūšiavimo egzaminą ir gavo tai patvirtinančius pažymėjimus.

Bibliotekos kiemelyje laukė įvairūs žaidimai. Vaikučiai pabiro po pievą ieškodami eglės, pušies ir liepos. Piešė kreidelėmis ir papuošė pievelę pačių pagamintomis gėlytėmis.

Mažųjų tėveliai sukalė du inkilėlius paukšteliams ir jais papuošė bibliotekos kieme augančius medžius.

Baigiantis smagiai popietei gėlių žieduose visi surašė nuoširdžiausius palinkėjimus Žemei ir jais papuošė simbolinį rutulį. Išeidami pasižadėjo niekada neskriausti Žemės, skaityti knygeles ir ateiti susipažinti su inkilėliuose apsigyvensiančiais sparnuočiais!

Vaikų ir jaunimo literatūros skyriaus inf.

Ilgai laukta Jurgio Kunčino poezijos rinktinė „Malūnų gatvė be malūnų“ kovo viduryje pasiekė Alytų. Čia, jo vardo viešojoje bibliotekoje, įvyko leidinio sutiktuvės - literatūrinių atradimų ir muzikos vakaras. Į susitikimą su alytiškiais atvyko knygos sudarytojai: Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkas, Nacionalinės premijos laureatas, poetas Antanas A. Jonynas ir redaktorė Palmira Mikėnaitė. Juos atlydėjusi literatūros kritikė, literatūrologė Elžbieta Banytė visus iš karto patikino, jog prie knygos prisidėjusi tik tiek, kad yra ją perskaičiusi.

Dainų autorius ir atlikėjas Alvydas Jegelevičius susirinkusiuosius iš pat pradžių apgaubė pianinu atliekama muzika, tačiau daugelis su lūkesčiu dirsčiojo ir į gitarą. Viltis išgirsti dainuojamą J. Kunčino poeziją vėliau iš tiesų išsipildė. Publika pusbalsiu niūniavo kultinės dainos „Vaikystės šviesa“ žodžius ir turėjo progą įvertinti kitos dainos premjerą – pagal A. Jegelevičiaus sukurtą muziką suskambėjusį J. Kunčino eilėraštį  „Surask mano pirštinę, mama“.

Pristatydama poezijos rinktinę „Malūnų gatvė be malūnų“, bibliotekos direktorė Giedrė Bulgakovienė pasidžiaugė, jog Jurgio Kunčino 70-mečiui jau kitu pavidalu sugrįžta šio autoriaus poezija ir keliauja pas žmones.

„Knyga – mūsų su Palmira idėja ir tos idėjos realizacija. Jaunoji karta J. Kunčiną, kaip poetą, yra primiršusi, tad šios knygos pasirodymas buvo ne tik reikalingas bet ir būtinas. Sudaryti buvo iš vienos pusės ne itin sudėtinga, iš kitos pusės – painu. Jei ne šios bibliotekos nuveikti darbai, būtų buvę daug sudėtingiau. Alytiškių bibliotekininkių sudarytoje virtualioje „Kunčiniadoje“ galima rasti ir „Komunistinius rytojus“ ir senas „Alytaus naujienas“ su niekur kitur nespausdinta J. Kunčino poezija“, - susirinkusiems pasakojo rinktinės sudarytojas Antanas A. Jonynas, mieliausiai besijaučiąs pristatomas tiesiog poetu, nors turi ir kitų svarių titulų bei pareigų.

Jurgis Kunčinas - vienas ryškiausių ir charizmatiškiausių XX a. pabaigos lietuvių kūrėjų. Rašytojo kelią pradėjęs kaip poetas, J. Kunčinas labiausiai išgarsėjo lietuvių literatūroje išskirtiniais prozos kūriniais. Autoriaus poezija skaitytojams žinoma mažiau, bet ji ne mažiau įdomi ir intriguojanti.

Naujoji rinktinė „Malūnų gatvė be malūnų“ - išties unikali. Į ją sudėti gražiausi ir būdingiausi eilėraščiai iš penkių poetui gyvam esant išėjusių rinkinių, dabar jau tapusių bibliografine retenybe: debiutinio „Takas per girią“ (1977), „Atidėtas rugsėjis“ (1984), „Liepų ratas“ (1988), Alytuje išleisto „Atgimimo Kryžius“ (1990) bei paskutiniojo – „Namai be žiburių“ (1991). Kaip minėta, atrinktas ir nemažas pluoštas eilėraščių, spausdintų vien šiandien jau sunkiai pasiekiamuose periodiniuose leidiniuose.

„J. Kunčino poezija – labai konkreti, apčiuopiama, atsiremianti į konkrečią topografiją, konkrečius žmones. Tokia poezija šiandien skamba netgi aktualiau, negu tuo metu, kai jis rašė. Šiandien, pasikeitus visam poezijos kontekstui, jis tapo įdomesnis. Tą ypač pastebėjo jaunoji karta“, - įžvalgomis dalijosi Antanas A. Jonynas.

Knygose ir periodikoje Jurgis Kunčinas yra paskelbęs apie 1000 eilėraščių. O kiek jų dar glūdi užsilikę kieno nors stalčiuose?.. Rinktinėje „Malūnų gatvė be malūnų“ išspausdinta beveik 500 eilėraščių. Milžiniško kruopštumo reikalaujančią techninę užduotį – paversti visus šiuos Kunčino kūrinius skaitmena - atliko Palmira Mikėnaitė.

„Dirbdama prie tos knygos, aš pati atradau porą dalykų, kurie mane pribloškė ir supurtė. Pirmas dalykas - beveik absoliuti dauguma eilėraščių yra apie Alytų, su kuriuo ir mano gyvenimas yra susijęs. Aš labai subjektyviai, labai asmeniškai myliu šitą miestą. Antras dalykas – Kunčino poezijoje daug lyrikos, ironijos, šiek tiek – vos ne ant pagiežos ribos, daug kritinio požiūrio, bet nėra nei lašo pykčio nei žmonėms, nei likimui, nei Dievui. Net žinant tam tikrus itin sunkius jo gyvenimo laikotarpius, kūryboje jis liko tik liūdnas ir šviesus“, - atviravo Palmira Mikėnaitė.

Nešališkoji literatūros kritikė Elžbieta Banytė čia pat prisipažino, jog ir jos dabartiniam J. Kunčino kūrybos vertinime šiokio tokio šališkumo ir sentimentų, vis dėlto, taip pat esama. Mat ji atradusi Jurgį Kunčiną dar paauglystėje – būdama ne visai brandi jaunuolė violetiniais plaukais, klausėsi Andriaus Kulikausko dainuojamo Jurgio Kunčino eilėraščio „Girtas angelas“.

„J. Kunčino poezija - būtent dabar aktuali ir reikalinga. Tai yra intelektualo, suprantančio gelminius kultūros dalykus, šiltas žvilgsnis į pasaulį ir skaitančiuosius. Viso to nedaug lietuvių literatūroje. Kunčino poezija, jos specifika – nelaikyti intelektualumo distancijos kaip sunkios užuolaidos, kuri nutolina kai kuriuos kitus poetus nuo skaitytojų“, - teigė Elžbieta Banytė.

Antanas A. Jonynas jai pritarė, jog knyga, be abejonės, darys poveikį šiuolaikiniams poetams.

„Knyga gyva, nes ji atspėja, ji duoda mums tą tekstą, kurio šią minutę mums labiausiai reikia. Tereikia paskaityti bet kurį atsitiktinį eilėraštį, bet kur atsivertus“, - sakė E. Banytė ir pridūrė: - Mes – žmonės be vietos. Pažiūrėkime, kiek mūsų artimųjų išsibarstę po pasaulio kampelius. Kunčino kūryba atliepia mūsų pačių patirtis. Stebina Kunčino poezijos gebėjimas pasakoti. O juk dabartinė poezija eina į fragmentiškumą.“

Vakaro pabaigoje skambėjusios Jurgio Kunčino eilės buvo tarsi gyvas pristatomos knygos įgarsinimas. Šias neprofesionalias, bet labai asmeniškas poezijos patirtis publikai atvėrė rašytojo jaunystės draugai ir kiti alytiškiai, vilniečiai.

Alytaus miesto savivaldybės mero pavaduotoja Valė Gibienė ir Kultūros skyriaus vedėja Vilma Liaukuvienė padėkojo prisidėjusiems prie J. Kunčino poezijos rinktinės sudarymo ir leidybos. „Dėkoju visiems už tai, kad mes prisimename, kad mokame išsaugoti tai, ką turime brangaus“, – sakė mero pavaduotoja V. Gibienė.

Antanas A. Jonynas atskleidė, kad J. Kunčinas yra parašęs daugybę humoristinių, satyrinių tekstų ir kalambūrų, kurių nerasime knygoje „Malūnų gatvė be malūnų“. Galbūt tai – nedrąsios minties apie naują leidybinį sumanymą užuomazga?..

Jūratė Čėsnaitė

Ilonos Krupavičienės nuotraukos

Prasmingas akimirkas fotografijose užfiksavo: Laima Žurava, Ilona Krupavičienė, Daiva Ivoškienė, Zenonas Bulgakovas.

Kovo pradžioje Jurgio Kunčino viešojoje bibliotekoje vyko poetės, literatūros kritikės Erikos Drungytės kūrybos vakaras „Nemunas neteka per Vilnių“. Toks pavadinimas - aliuzija į kartais nepelnytai primirštamus kultūros klodus periferijoje. Renginyje buvo galima pasiklausyti įžvalgų ir ištraukų iš paskutinio šios autorės poezijos rinkinio „Patria“. Erika Drungytė alytiškiams taip pat pristatė jos redaguojamą atnaujinto formato kultinį kultūros ir meno žurnalą „Nemunas“.

Erika Drungytė - rašytoja, vertėja, įvairių kultūros renginių organizatorė, projektų dalyvė, Lietuvos rašytojų sąjungos valdybos narė, žurnalo „Nemunas“ redaktorė. Jos knygų „kraitis“ – keturi poezijos rinkiniai: „Tiksli žiema“ (1998), „Ramybės“ (2003), „Rūkas ir vėjas“ (2008) ir „Patria“ (2015). Labiau vertinanti turinį, o ne formą, poetė ir pati sunkiai išvardintų, kiek ir kokių premijų ar įvertinimų jau yra pelniusi jos kūryba.

Renginio vedėjos Leokadijos Sušinskaitės paklausta apie pirmuosius poetinius bandymus ir vaikystės potyrius, Erika Drungytė paatviravo: „Anais laikais, kai buvome labiau suvaržyti ir neturėjome galimybių pasižvalgyti po didįjį pasaulį, tai didysis pasaulis mums buvo kultūra. Gal aštuntoje klasėje parašiau savo pirmąjį eilėraštį. Mokytoja pasakė, kad tai – S. Nėries eilėraščio plagiatas. Tada rimtai įsižeidžiau. Bet vėliau nerašyti jau negalėjau.“

„Vaikai labiau girdi savo senelius, negu tėvus. Ir šis kas antros kartos bendravimas yra labai svarbus. Senelių pasakojimai buvo mano pasaulis. Ir aš gyvenau tame įsivaizduojamame pasaulyje – Žaliakalnio inteligentų arbatėlės, rankraščiai slapti, geriausios žydų parduotuvėlės...“ – E. Drungytė pasakojo gerte sugėrusi senelių prisiminimus apie tarpukario Lietuvą.

Tiems, kurie dar turėjo kokių abejonių, poetė atvėrė savo prigimtį: „Esu pašakninė kaunietė. Tačiau, viešėdama kitose vietose tiesiog gaudau kitaip skambančias priegaides. Įsimylėjusi esu savo kalbą. Mes kiekvienas turime savo asmeninę klausą. Mano klausa – filologinė, kalbinė. Esu įsimylėjusi melodiją kalbos, žodžių galimybes, paradokso galią.“

Kupiname poezijos ir minčių bėgsmo vakare labai tiko ir kur kas apčiuopiamesnis dalykas - Erikos Drungytės redakcinio darbo vaisius – žurnalas „Nemunas“. Šiemet šiam kultūros ir meno žurnalui sukanka 50 metų.

„Tarybiniais laikais „Nemune“ buvo ir užsienio rokas, ir moterų aktai, ir vertimai „ant ribos“, ir drąsi jaunų, pradedančiųjų autorių kūryba. Tai buvo pankų, hipių, džiazistų, rokistų ir kt. jaunimo meno ir kultūros žurnalas. O jaunimas juk sąvoka plati... - pasakojo E. Drungytė, - Šiandien vartome jau atsinaujinusį žurnalą – „Nemunas“ grįžo į kvadrato formą, kad tilptų į šiuolaikinę pašto dėžutę, kitoks šriftas, spalvotumas, nauja rubrika „Hipių alėja“...“

Reziumuodama, Jurgio Kunčino viešosios bibliotekos direktorė Giedrė Bulgakovienė pasidžiaugė: „Nemunas neteka per Vilnių“ bibliotekoje svečiuojasi jau trečiąjį kartą vis kitomis redakcijų sudėtimis. Visada žinojome: nori rasti „kažką tokio“ – ieškok „Nemune“. Tai – maištingąją visuomenės ir kultūros dalį atspindintis leidinys, kuriame dirbo ir dirba unikalūs žmonės.“

Jūratė Čėsnaitė

Ilonos Krupavičienės nuotraukos

Nuo kovo mėn. 6 d. bibliotekoje veikia paroda „Raganų šėlsmas“ iš Reginos Lietuvininkienės asmeninės kolekcijos.

Visus maloniai kviečiame apsilankyti iki kovo mėn. 31 d.

Kovo 3 d. Alytaus Jurgio Kunčino Viešosios bibliotekos Vaikų ir jaunimo literatūros skyriuje mažieji Alytaus Dainavos pagrindinės mokyklos pirmokėliai su mokytoja B. Šadurskiene, atsinešę mylimiausią lėlytę, papasakojo žaisliuko istoriją, šoko, dūko. Padedami vyresniosios bibliotekininkės D. Krukonienės skaitė ir inscenizavo pasaką „Agė melagė“. Lopšelio-darželio „Boružėlė“ auklėtoja D. Bilienė kartu su vaikučiais žaidė su jos pačios gamintomis emocinėmis lėlėmis, kūrė vaidybines situacijas išreikšdami įvairius jausmus: džiaugsmą, meilę, pyktį. D. Bilienė įdomiai pasekė pasaką apie linksmą mergaitę ir piktą berniuką. Vaikai piešė šio rytmečio nuotaikų veidukus. Bibliotekininkės supažindino su savo lėlėmis: vaikščiojančia, kūdikėliu, skudurine, porcelianine, kurioms vaikučiai išrinko vardus.Gera kartu ir pažaisti, ir knygelę paskaityti. Gal kitąkart ateisi ir tu?

Vaikų ir jaunimo literatūros skyriaus inf.

Vasario 21-ąją Jungtinės Tautos nuo 1999 metų yra paskelbusios Gimtosios kalbos diena. Kalba yra didžiausia tautos dovana. Ji rodo jos kilmę, galybę ir senovės būdą. Taip apie tautą ir kalbą XIX amžiaus viduryje rašė Simonas Daukantas. Lietuvių kalba graži, turtinga, seniausia gyva indoeuropiečių kalba, besigiminiuojanti su sanskritu.

Minėdamas Tarptautinę gimtosios kalbos dieną Alytaus Jurgio Kunčino viešosios bibliotekos Vaikų ir jaunimo literatūros skyrius pakvietė dalyvauti akcijoje „Parašyk laišką lietuvių rašytojui ar knygų herojui“.

Pirmoji laišką J. Biliūno novelės „Kliudžiau“ berniukui parašė Šaltinių pagrindinės mokyklos 5a klasės mokinė Rūta Baležentytė. „Šiuo taikliu šūviu tu kliudei ne tik katytę, bet ir save bei mane – skaitytoją. Juk mes, žmonės, kartais net nesusimąstę padarome tokių blogybių, dėl kurių vėliau gailimės, bandome taisytis, gal net tampame geresni.“

Nuoširdūs, gražiai iliustruoti Panemunės pagrindinės mokyklos 6b klasės mokinių laiškai rašytojui V. Račickui. „Aš, skaitydamas Jūsų knygą, išmokau, kaip reikia bendrauti su mokytojais, nesusipykti su bendraklasiais“ (Oskaras Koruža). „Norėčiau iliustruoti Jūsų knygas“ (Kasparas). „Jūsų knygos traukia lyg magnetas“ (Gabrielė Ulčinskaitė).

„Volungės“ pagrindinės mokyklos pradinių klasių mokiniai pradžiugino dailyraščiu rašytais laiškais J. Biliūnui, V. Račickui, B. Lenktytei, V. Aleksandravičiūtei. Giedrė Makaveckaitė ir Neda Janulevičiūtė, perskaitę mylimų rašytojų knygeles, sukūrė eilėraščių. Ugnius Bartkevičius prisiminė V. Račicko viešnagę mokykloje, o Benita ir Eva pasidalijo vaikiškomis išdaigomis.

Jotvingių gimnazijos mokinių laiškuose K. Sajai, V. Račickui ir R. Šarknickui išsakyta lietuvių kalbos, skaitymo prasmė, gilinamasi į jauno žmogaus išgyvenimus. „Jūsų knyga motyvuoja niekada nesustoti, kovoti, tikėti. Blogi dalykai nesitęsia amžinai, juos nugali jautrių žmonių meilė“ (Karolis Kuliešius, Ia kl. mok.).

Alytaus šv. Benedikto gimnazijos 6 kl. mokiniai Rojus ir Nojus Ramanauskai rašė laiškus Renatai Šerelytei, gyrė, džiaugėsi ir drąsiai išsakė kritiką.

Dainavos pagrindinės mokyklos pradinių klasių mokiniai rašė T. Dirgėlai, R. Šerelytei, R. Skučaitei ir net J. Basanavičiui. „Esu skaitęs, - rašo 4a klasės mokinys Matas Kasčiuška, - kad jūs gimėte ūkininkų šeimoje. Manau, sunku buvo ir mokytis, ir tėvams padėti. Dabar vaikai kitokie. Tik skundžiasi, jei reikia padirbėti. O tuo metu sėdi prie telefonų. Geriau knygas paskaitytų. Aš norėčiau būti toks kaip Jūs. Dėkoju už lietuvių kalbą“.

Vyresnieji Dainavos pagrindinės mokyklos mokiniai laiškuose kalbėjosi su rašytoja I. Vakare „Skaitydama mintyse susikūriau pasaulėlį, viską įsivaizdavau, į kiekvieną detalę atkreipiau dėmesį“ (Geida Bražinskaitė, 10a kl. mok.), guodėsi V. Račickui, jog „tėveliai net supykdavo, kad neidavau valgyti, o tik skaitydavau“ (Bernadeta Bundzaitė, 5a kl. mok.).

Žadėta staigmena – Alytaus Dainavos pagrindinės mokyklos mokytoja metodininkė Zina Bražinskienė ir Vaikų ir jaunimo literatūros skyriaus vyresnioji bibliotekininkė Irma Šarkutė skaitė savo kūrybos eiles. O didžioji staigmena – poetas Gintautas Dabrišius, gyvenantis Prienų rajono vienkiemyje kartu su bitėmis ir poezija, žiemą užpustytu keliu ir į didelį sodą atklystančiom stirnom ar po aviliu besislepiančiais zuikiais. Zigmo Gėlės, A. Baranausko, S. Nėries, Vieno lito premijos ir 2006 m. Poezijos pavasario laureatas skaitė eiles, kalbėjo apie gimtosios kalbos svarbą.

Muzikos garsais visus džiugino Alytaus Dainavos pagrindinės mokyklos 7 kl. mokinys, Alytaus jaunimo simfoninio orkestro „Svajonė“ smuikininkas Mantas Januškevičius.

Bibliotekos darbuotojos dėkoja visiems laiškus rašiusiems mokiniams, jų tėveliams ir nepailstančioms mokytojoms. Smagu, kad auga graži karta, mylinti knygą ir gimtąją kalbą.

P. S. Laiškai bus eksponuojami parodoje (Topolių g. 21), o vėliau patalpinti bibliotekos archyve ateinančioms kartoms.

Vaikų ir jaunimo literatūros skyriaus inf.

Jurgio Kunčino viešoji biblioteka šiemet savo lankytojams suteikia dar vieną mokymosi galimybę – prieigą prie savarankiško mokymosi platformos www.pluralsight.com. Šie nuotoliniai mokymai galėtų būti aktualūs tiems, kurie moka anglų kalbą ir nori įgyti ar pagilinti žinias IT technologijų bei kūrybinių industrijų srityje.

Maloniai kviečiame visus smalsaus proto alytiškius pasinaudoti šia naudinga galimybe.

Mokymuisi skirta viena darbo vieta prie kompiuterio Išmaniojoje jaunimo erdvėje (Seirijų g. 2).

Mokymų prenumeratą finansuoja Lietuvos Nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka iš projekto „Bibliotekos pažangai 2“ lėšų.

Pluralsight web nuotr.

Įvyko smagus ir linksmas lopšelio-darželio „Boružėlė“ pedagogių Vilės Mikelionienės, Agnės Asadauskienės ir jų ugdytinių parodos „Rėdos ratas. Žiema“ pristatymas. Vaikai, jų tėveliai, auklėtojos ir visi svečiai šoko, dainavo, žaidė įvairius žaidimus, prisiminė senąsias žiemos švenčių tradicijas.

Parodą aplankyti galima iki vasario 28 dienos.

Pirmojo Alytaus filialo inf.

Kiekvienų metų pirmąjį vasario mėnesio antradienį minima Saugesnio interneto diena. Šiais metais Saugesnio interneto diena minima vasario 7-ąją, o renginiai, skirti paskatinti jaunus viso pasaulio žmones saugiau ir atsakingiau naudotis internetu bei mobiliaisiais telefonais, vyksta visą savaitę. Šių metų Saugesnio interneto dienos tema „Skatinkime pokyčius: vienykimės dėl geresnio interneto!“ (angl. „Be the change: Unite for a better internet“).

Šiandien Saugesnio interneto dieną paminėjome Vaikų ir jaunimo literatūros skyriuje. Alytaus Dainavos pagrindinės mokyklos mokytoja, Jaunųjų informatikų akademijos dėstytoja Virginija Vaikšnorienė vaikams papasakojo apie pavojus, tykančius naršant ir bendraujant elektroninėje erdvėje. Visiems įteikė lankstinukus su išsamia informacija ne tik apie galimas grėsmes, bet ir kur kreiptis pagalbos, pavyzdžiui, patyrus patyčias internete. Vyko edukacinių filmukų peržiūra, vaikai sprendė testus ir taip pasitikrino savo tikrąsias žinias apie saugų elgesį elektroninėje erdvėje.

Bibliotekininkės visiems dalyvavusiems įteikė po „Draugiškas internetas bibliotekose“ sąsiuvinį, kuris puikiai tiks ne tik pamokoms, bet ir kaip saugaus elgesio internete atmintinė.

Vaikų ir jaunimo literatūros skyriaus inf.

Nuo šiol informacija alytiškiams, kur kreiptis, pastebėjus smurtą ar jį patyrus asmeniškai - visose Alytaus miesto viešosiose bibliotekose.

Netrukus ją papildysime ir atnaujinta Alytaus policijos komisariato informacija apie Viešosios tvarkos skyriaus suformuotas apylinkių ribas ir Prevencijos poskyrio apylinkių įgaliotinių kontaktus visuose miesto mikrorajonuose.

Nebūkime abejingi!

Moteriškosios auditorijos džiaugsmui, Jurgio Kunčino viešojoje bibliotekoje lankėsi Nida Degutienė - kulinarė, fotografė, rašytoja ir keliautoja. Susitikime su alytiškėmis ji prisipažino, jog niekada gyvenime negalvojusi, kad rašysianti knygas ir kad tos knygos vedžios ją po visą pasaulį.

Atvirai žvelgdama į iššūkius, „degustuodama“ gyvenimo skonius ši ryški asmenybė prikaupė neeilinių įspūdžių, o šie sugulė į knygas. Iki tokio rezultato teko nueiti netrumpą gyvenimo kelią, o labiausiai pasitarnavo sutuoktinio paskyrimas Lietuvos ambasadoriumi Izraelyje – penkeri metai tiesioginės pažinties su šia gilios istorijos ir kultūros šalimi pavirto dviem knygomis.

„Atvažiavau į Izraelį ir atradau Lietuvą pačia gražiausia prasme – fantastišką litvakų bendruomenę, tradicinius patiekalus, kuriuos žydai valgo per šventes, o lietuviai - kasdien“, - pasakojo Nida Degutienė.

Tik pagyvenus Izraelyje galima suprasti, kaip nuoširdžiai žmonės myli savo šalį, domisi jos istorija ir didžiuojasi savo šaknimis. Izraeliečiai neraginami puošia mėlynos ir baltos spalvų girliandomis balkonus, langus ir automobilius likus ne vienai savaitei iki svarbių nacionalinių švenčių. Šiomis ir kitomis patirtimis vedina Nida Degutienė išleido knygą „Izraelio trauka. Potyriai, įspūdžiai, atradimai“.

Kitoje savo knygoje - „Izraelio skoniai. Šventės ir kasdiena“ autorė pristato tradicinį žydų maistą ir pagrindines šventes. Leidinį praturtina autentiški pasakojimai apie žydų gyvenimą.

Pernai pasirodžiusioje, kulinariją ir keliones apjungiančioje Nidos Degutienės knygoje „Žuvis pasaulio virtuvėse“ - ne tik receptai ir fotografijos, bet ir reportažai iš Prancūzijos, Portugalijos, Mozambiko ir Pietų Korėjos.

„Nieko gyvenime nėra neįmanomo. Reikia drąsiai daryti tai, ko norite, ką sugebate, o sėkmė pati tada jus susiras“, - sakė knygų autorė.

Po susitikimo su alytiškėmis, Nida Degutienė atskleidė kilusias mintis: „Viešėjau savo gimtosios Dzūkijos sostinėje, kur turėjau neapsakomą malonumą pristatyti savo abi knygas pilnutėlei salei žmonių. Kaskart, kai tik išvažiuoju iš Vilniaus ir turiu unikalią progą pasimatyti su kituose miestuose gyvenančiais žmonėmis, grįžtu prisisėmusi ypač daug pozityvios energijos. Mums dažnai atrodo, kad gyvenimas vyksta vien sostinėje, kad visi renginiai – vien tie, kur blyksi fotografų kameros ir prie sienelės papūstomis lūpomis pozuoja vietinės reikšmės „žvaigždės“. Mums net sunku suvokti kiek gražių dalykų vyksta mažesniuose miestuose ir miesteliuose, kiek šviesių, pozityvių, aktyvių žmonių juose gyvena, su kokia šiluma jie priima pas juos atvykusius pašnekovus…“

Renginį organizavo tarptautinės organizacijos „Zonta“ Alytaus miesto klubas.

Jūratė Čėsnaitė

Ilonos Krupavičienės nuotr.

Jurgio Kunčino viešojoje bibliotekoje jau nebe pirmieji metai vyksta nemokami kompiuterio pradžiamokslio mokymai senjorams. Paskatinti jaunesnių giminaičių ar bičiulių pavyzdžio, garbaus amžiaus alytiškiai iš pradžių kiek nedrąsiai praveria bibliotekos mokymų klasės duris. Vėliau pamato, kad kompiuteris nėra toks baisus, kokį nupiešė vaizduotė.

Pernai bibliotekoje apmokyta 50 vyresnio amžiaus alytiškių. Šiemet taip pat organizuojami kompiuterio ABC mokymai pradedantiesiems. Į juos užsiregistruoti galima bibliotekos registratūroje (tel. (8 315) 32 446). Galima kreiptis ir tokiais atvejais, jeigu domina išmokti naudotis tik viena specifine e. paslauga (pavyzdžiui, išankstine pacientų registracija) ar socialiniu tinklu.

Mokymai vyksta mažomis grupėmis – iki 3 žmonių, tad senjorai jaučiasi pamaloninti individualaus dėmesio, nebijo klausti ir domėtis. O ir pabaigę mokymus, yra laukiami bibliotekoje – visada galima rasti progų toliau gilintis į neišsemiamas kompiuterio galimybes.

Jūratė Čėsnaitė

Ilonos Krupavičienės nuotr.

Sausio 31 d. žymiam lietuvių kino ir teatro aktoriui Regimantui Adomaičiui sukanka 80 metų. Ta proga Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka parengė virtualią parodą „Regimantas Adomaitis. Visą laiką mane traukė teatras“.

Parodoje apžvelgiama R. Adomaičio biografija, jo kūrybinė veikla teatre ir kine: supažindinama su aktoriaus vaidmenimis spektakliuose, kino ir televizijos filmuose, pateikiamas išsamus filmografijos ir vaidmenų teatre sąrašas. Čia gausu fotografijų galerijų, leidinių, straipsnių, kolegų aktorių, režisierių, kino ir teatro kritikų atsiliepimų bei prisiminimų.

Nuoširdžiai dėkojame visiems, geranoriškai prisidėjusiems prie parodos gimimo: teatrologams Daivai Šabasevičienei ir Markui Petuchauskui, parašiusiems apžvalginius straipsnius apie aktorių; aktorei ir žurnalistei Gražinai Baikštytei, parengusiai interviu su aktoriumi; aktoriaus kolegoms Vaivai Mainelytei, Eglei Gabrėnaitei, Gražinai Balandytei, Jūratei Onaitytei, Nelei Savičenko ir Juozui Budraičiui, parašiusiems atsiminimus ir gražius žodžius, skirtus R. Adomaičiui.

Taip pat dėkojame Lietuvos literatūros ir meno archyvui, Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejui, Valstybiniam Vilniaus mažajam teatrui ir Lietuvos nacionaliniam dramos teatrui už suteiktą prieigą prie fotografijų ir kitos vertingos archyvinės medžiagos.

Kviečiame aplankyti virtualios parodos svetainę ČIA

Informacijos šaltinis - www.lnb.lt