Kai mokslo metai eina į pabaigą ir pabosta sėdėti tvankiose klasėse, galima keliauti į Jurgio Kunčino bibliotekos Vidzgirio filialą. Taip birželio 4-5 dienomis ir padarė Dzūkijos mokyklos antrokai su mokytojomis Irma Gruzinskiene ir Asta Vieraitiene. Čia antrokai ne tik vartė naujausias vaikiškas knygas, bet ir dalyvavo edukacinėje veikloje „Išmaniosios technologijos“. Padedami išmaniosios jaunimo erdvės vyresniosios bibliotekininkės Aurelijos Sukadelskaitės mokiniai konstravo robotukus su Lego WeDo 2.0. Daug džiaugsmo suteikė galimybė žiūrėti pro virtualios realybės akinius bei stebėti, kaip dirba 3D printeris. O bibliotekinių procesų kompiuterizavimo inžinierius Sigitas Tunyla supažindino su dronu ir jo valdymu, bei drono pagalba padarė antrokų nuotraukų.

Už įdomią veiklą ir geras emocijas esame dėkingi  J. Kunčino bibliotekos Vidzgirio filialo bibliotekininkei Rasai Armanavičienei.

                                                              Alytaus Dzūkijos mokyklos mokytoja Irma Gruzinskienė

Maloniai kviečiame aplankyti

Pirmojo Alytaus bibliotekoje veikiančią

lopšelio-darželio „Nykštukas“ bendruomenės

kūrybos parodą

„NYKŠTUKŲ ŠEIMOS DĖLIONĖS“

Smagus ir prasmingas šių mokslo metų paskutinis susitikimas su Piliakalnio progimnazijos trečiokais Pirmojo Alytaus bibliotekoje. Mielai kiekvienas skaitėme ištraukas iš populiariausių vaikiškų knygelių, iš kurių sudarėme knygų sąrašą.

Tad atostogausime – skaitydami!

Pirmojo Alytaus filialo inf.

Žurnalas „Baltas kambarys“, jau gyvuojantis kelerius metus ir prikaupęs savyje nemažai vertingų tekstų filosofijos, meno, mokslo, kultūros, religijos, ekonomikos temomis, savo paslaptis atvėrė alytiškiams. Šis leidinys pamažu vis storėja, mat per metus išleidžiamas vienintelis numeris, talpinantis savyje per tą laikotarpį sukauptas ir išgrynintas mintis bei vaizdus. Į „Baltą kambarį“ įžengti galima ir virtualiai – internetu.

Alytaus Jurgio Kunčino viešojoje bibliotekoje susirinkę smalsuoliai panoro ne tik sužinoti, kas slypi tarp keturių „Balto kambario“ sienų, bet ir susipažinti su žurnalo sumanytoja bei leidėja Luana Masiene.

Prisistatydama alytiškiams, L. Masienė atviravo:

„Aš esu žmogus, kurio dešinysis ir kairysis smegenų pusrutulis veikia vienodai stipriai. Esu matematikė ir menininkė iš literatūrinės pusės. Rašau nedaug, nes norisi palikti tik tai, kas yra gryna ir tikrai reikalinga. Rašymas panašus į skulptoriaus darbą. Čia kaip tam anekdote, kuriame klausiama, kaip iš akmens padaryti liūto skulptūrą. Atsakymas paprastas – ogi nukapoti viską, kas ne liūtas“.

Luana Masienė, poetė ir rašytoja, pasirašanti Anos Lu slapyvardžiu, išskirtinė asmenybė ir originalių minčių dėstytoja iš karto užsitarnavo alytiškių simpatijas. Knygų „Nr.122“, „Spalvota laimės formulė“, „Mirties bėgliai“ autorė pastarąsias dvi padovanojo ir J. Kunčino viešosios bibliotekos skaitytojams. Paklausta apie tai, kur randanti lėšų leidybai, Luana čia pat visus supažindino su žurnalo „Baltas kambarys“ leidėju paršeliu Migeliu – moline kiaulaite-taupykle, kurią žaismingai išgriebė iš savo rankinės.

„O dėl Alytaus – tai čia Zenonas kaltas! Mūsų žurnalo ketvirtajame numeryje yra Alytaus nuotraukos – išgryninti miesto vaizdai. Jų autorius – fotomenininkas Zenonas Bulgakovas. Jis ir yra tas „kaltininkas“, dėl kurio žurnalo pristatymas atkeliavo būtent čia“, – renginyje kalbėjo L. Masienė.

Žurnalas „Baltas kambarys“ skirtas kūrybinei klasei. Ši sąvoka talpina platų įvairiausių profesijų spektrą: nuo filosofų iki advokatų, nuo menininkų iki programuotojų. Luana teigia, kad tai yra tiesiog žmonės, gyvenantys iš proto. Žurnalo kūrėjai retoriškai klausia: „galbūt tampame reiškinio, kurį ekonomikos istorikas Mokyras praminė homo creativus (lot. kūrybinis žmogus), liudininkais?..“

Luana Masienė, burdama draugėn žurnalo tekstų kūrėjus, kviečia juos „įsidaiktinti“ „Baltame kambaryje“. Jos kambarys-žurnalas apstatytas įvairiais daiktais-rubrikomis, tarp kurių rasime filosofijos profesoriaus G. Mažeikio megafoną, menotyrininkės V. Kilinskienės katiliuką, teologo G. E. Klimenkos akinius, poetės I. Kazlauskaitės veidrodį, šiuolaikinės muzikos tyrinėtojo, žurnalisto M. Peleckio tereminą, ekonomisto N. Treigio porte-monnaie (piniginę) ir kitus. Kambario sienas-puslapius puošia ne tapetai, o autoriniai meno kūriniai – nuotraukos, koliažai, paveikslų reprodukcijos.

„Kaip atrenku rašančiuosius? Labai paprastai. Tiesiog užduodu sau klausimą: „Su kuo galėčiau ir norėčiau laikinai apsigyventi viename kambaryje? Kuris žmogus man yra įdomus ir kuris turi ką pasakyti ar parodyti pasauliui?“.  O tai nepriklauso nei nuo amžiaus, nei nuo statuso visuomenėje, nei nuo pasiekimų. Todėl „Baltame kambaryje“ telpa profesoriai ir studentai, žinomi kūrėjai ir pradedantys menininkai“, – teigia L. Masienė.

„Nors turiu savo matematiškąjį, aiškųjį, pradą, bet man norisi „nunešti“ kambario stogą ir kartu savo „stogą“ ir leisti „Baltą kambarį“ be sienų, virtualų. Tuomet jis tampa besienis, neapčiuopiamas. Kad netaptų visai efemerišku, norisi jį pripildyti muzikos garsais“, – sako Luana.

Muzikinį „Balto kambario“ foną žurnalo pristatymo popietėje kūrė šiuolaikiškai baltiškos grupės „LT“ – vokalistės Eglės Gerasimovaitės ir multiinstrumentalisto Raimundo Eimonto improvizacijos.

Jūratė Čėsnaitė

Ilonos Krupavičienės nuotraukos

Šį trečiadienį susirinkome labai gausiai – visos. Mūsų, kaip visada, laukė kavos stalas ir Rasos paruoštas siurprizas. Ties kiekviena puikavosi nuostabi vyšnių puokštelė.Todėl visos mintimis nusikėlėme į sakuromis žydinčią Japoniją. Žydinti vyšnia yra gyvenimo laikinumo ir grožio simbolis. Dėkojame mūsų mielajai vadovei, kurios dėmesys ir siurprizas buvo tarsi įžanga į H.Boyd romano „Ketvirtadieniai parke“ aptarimą.

Šešiasdešimt metų prilygsta rojui. Pasauliui tu nerūpi, faktiškai tampi nematoma, ypač jei esi moteris. Dabartinis laikotarpis, sakyčiau, trečiasis gyvenimas. Iš pradžių vaikystė, tada suaugusiojo pareigos – darbas, šeima, atsakomybė, - o kai visi nusprendžia, kad atsidūrei senatvės sąvartyne... laisvė! Ateina laikas, kai gali būti savimi, o ne tuo, ką primeta visuomenė, kuo, tavo įsitikinimu, turėtum tapti.“ Visoms romanas labai patiko, nes knygos herojės amžius primena mūsų pačių amžių ir tai nuostabiai šiltas bei įžvalgus romanas apie šeimos dramas ir asmenines paslaptis. Kaip visada suskilome į dvi stovyklas – dauguma buvo Džinės pusėje, dvi klubo narės gynė vyro Džordžo pozicijas. Kaip buvo smagu įrodinėti savo tiesas!

Knygos centre – ilgą vedybinį gyvenimą nugyvenusi šeima, atsidūrusi ant garbingo amžiaus ribos. Vyras jau pensijoje, žmona tuoj švęs šešiasdešimtmetį. Bėga dienos, savaitės, metai ir maloniausia savaitės diena tampa ketvirtadienis, kai Džinė vedasi savo mažąją vaikaitę į parką. Čia moteris susipažįsta su Rėjumi – visiška Džordžo priešingybe. Rėjus moka klausytis, lengvai ir šmaikščiai bendrauja, neturi išankstinių nuostatų. Be to, jis žavus ir seksualus. O kaip tik viso to jai taip trūko santuokoje... Netikėtai pačiai sau (o gal ir nieko keista?) Džinė vėl pasijunta fiziškai patraukli ir nejučia įsimyli bičiulį iš parko. Kaip elgtis, jeigu pusę savo gyvenimo esi ištekėjusi už padoraus vyro, bet nežinia kodėl, nieko nepaaiškinęs, jis vieną naktį palieka jūsų lovą? Kai taip nutinka Džinei, ji sutrinka, paskui įsiunta ir galiausiai pasiryžta išgauti atsakymus iš sutuoktinio. Gal Džordžas pamilo kitą? Kaip nors jį įskaudino? Gal pati suklydo? Deja, Džordžas šia tema nekalbus ir elgiasi lyg nieko nebūtų įvykę.

Atsitiktinė pažintis su Rėjumi virsta šilta draugyste. Jiedu šnekasi, juokiasi, dalijasi lūkesčiais, paslaptimis ir širdgėla. Vienas kitam suteikia galimybę iš naujo pamilti gyvenimą. Bet ar jie turės užtektinai drąsos pasinaudoti šia proga? Moterį kankina abejonės. Ji suvokia, kad „jie su vyru žaidė pagal skirtingas taisykles. Ištisą dešimtmetį Džinė taikstėsi su neįveikiamu vyro polinkiu neigti, todėl dabar neketino nusileisti“. Nors puikiai žino, kad dėl įsiplieskusios aistros kyla grėsmė prarasti visa, kas brangu. Taigi, Džinei teks apsispręsti. Ar jai pakaks narsos atlaikyti šeimos pasipriešinimą ir stereotipų valdomame pasaulyje apversi savo gyvenimą aukštyn kojom? Juk dukra tikisi, kad „tėvai mėgausis oriu pensininkų gyvenimu pietvakarių Anglijoje, bindzinėdami po sodininkų parduotuves“. Bet meilei amžius nesvarbu. „Tiksliai nusakyti juodu siejantį ryšį buvo neįmanoma atsiribojus nuo etikečių, kurios kartu praleistas akimirkas įvardytų nemaloniais, truputį isteriškais apibūdinimais, tokiais kaip „romanas“, „neištikimybė“, „apgavystė“, „susižavėjimas“... Ir, be abejo, „meilė“. Šiuo atveju netiko nė vienas ir kartu tiko visi.“ Romano pabaiga susiklosto laimingai, visi randa savo tolesnį gyvenimo kelią.

Birželio mėnesį susitikimo metu žiūrėsime filmą „Knygų klubas“ ir užbaigsime pasisėdėjimus iki rudens. O paskui ir vėl lauks diskusijos apie knygas.

Klubo „Skaitau ir diskutuoju“ narė Emilija

Alytaus Jurgio Kunčino viešosios bibliotekos Vaikų ir jaunimo literatūros skyriuje svečiavosi ir su skaitytojais bendravo „Laisvės TV“ žurnalistas Liudas Dapkus.

„Laisvės TV“ – internetinė televizija, patrauklia forma perteikianti socialines problemas, raginanti jaunimą didžiuotis savo valstybe ir nuveiktais darbais.

Žurnalistas L. Dapkus susirinkusiems renginio dalyviams pristatė „Laisvės TV“ vykdomą projektą „Nepakantumo korupcijai didinimas panaudojant inovatyvias Laisvės TV priemones“. Įdomu buvo klausyti apie žurnalisto L. Dapkaus keliones ir jose patirtus įspūdžius. Pranešėjas pabuvojęs daugiau nei 70 šalių, patyręs įvairių pavojų, keliavęs karinėse zonose teigė, kad kelionę sudaro trys svarbiausios dalys: kultūra, gamta ir kulinarija.

Dėkodami „Laisvės TV“ žurnalistui padovanojome dzūkiško medaus.

Vaikų ir jaunimo literatūros skyriaus inf.

Didžiulę naudą teikiantis ankstyvasis skaitymas jau nekelia abejonių, tačiau retai kam žinoma, kad itin teigiamą įtaką tolesnei vaiko raidai turi knygas jam skaitantis tėtis. Siekdamas netradiciškai paminėti artėjančią Tėvo dieną ir pabrėžti tėvystės svarbą vaikų auklėjimui Alytaus Jurgio Kunčino viešosios bibliotekos Vaikų ir jaunimo literatūros skyrius prisidėjo prie Skaitymo skatinimo programos akcijos „Tėčiai skaito vaikams“. Akcijos tikslas – atkreipti visuomenės dėmesį į nepaprastai svarbų vyrų vaidmenį ugdant atžalas. Knygos skaitymas kartu su vaiku skatina jo kalbos ir pažinimo raidą, turtina žodyną, gerina pasirengimo mokyklai įgūdžius, kuria glaudžius tarpusavio santykius. Moksliniai tyrimai atskleidė, kad vaikams reguliariai skaitant knygas gerėja tėvystės įgūdžiai, į gerąją pusę keičiasi vaikų elgesys.

Vaikų bibliotekoje svečiavosi Alytaus miesto savivaldybės administracijos direktorius Rolandas Juonys. Jam teko nelengva užduotis: perskaityti Vytautės Žilinskaitės kūrinį „Bebaimis sliekas“. Vaikai susidomėję klausėsi kūrinio. Anot mažųjų, svečiui sekėsi gražiai perskaityti kūrinį todėl, kad jis pažįsta raides, moka greitai ir gražiai skaityti, o vaikai – šaunūs klausytojai.

Sasekso universiteto mokslininkai nustatė, kad skaitymas yra vienas efektyviausių būdų įveikti stresą – jau nuo šeštos skaitymo minutės akivaizdžiai sumažėja raumenų įtampa ir sulėtėja širdies ritmas. Šiam teiginiui pritarė visi renginio dalyviai.

Vaikų ir jaunimo literatūros skyriaus inf.

Tradicine tapusi Europinė Kaimynų diena sukvietė į Vaikų biblioteką kaimynus iš Alytaus Dainavos progimnazijos, Jotvingių ir šv. Benedikto gimnazijų, Vidzgirio pagrindinės mokyklos. Bendruomeniškumas visų pirma prasideda nuo susipažinimo. O bendra veikla – vienas geriausių būdų tai padaryti. Todėl Kaimynų dieną netrūko šypsenų, juoko, muzikos ir smagių veiklų.

Mažieji Alytaus Vidzgirio pagrindinės mokyklos šokėjai, vadovaujami mokytojos Marijonos Markevičienės, džiugino linksmais šokiais, o skaitovai – skambiomis eilėmis. Ąžuolas Vaičaitis, Alytaus muzikos mokyklos mokinys, visus užbūrė saksofono muzikos garsais.

Išsidūkę svečiai grožėjosi Alytaus Dainavos progimnazijos mokytojos Daivos Grudzinskienės ir jos mokinių tapybos darbų paroda „Atgaiva“. Darbai ryškūs, šviesūs savo vizija, atlikti akrilu.

Visus susirinkusius nustebino ir pradžiugino į šventę atvykusi vilkšunė Griuna ir jos šeimininkai iš Alytaus kinologijos klubo „Cerberis“.  Daug gražių emocijų suteikė Griunos gebėjimai.

Pirštukų antspaudais įamžinę draugystę ir užrašę ŠAUNŪS KAIMYNAI svečiai fotografavosi prie KAIMYNŲ SIENELĖS.

Jau tradicija mūsų bibliotekoje tapusios Kaimynų šventės tikslas - atkreipti dėmesį į kaimynystės vertę ir svarbą, patirti buvimo kartu, vienybės, pažinties džiaugsmą.

Vaikų ir jaunimo literatūros skyriaus inf.

Senyvo amžiaus žmonių skaičius mūsų šalyje nuolat auga. Iš daugiau nei pusės milijono Lietuvoje gyvenančių vyresnio amžiaus žmonių kas trečias yra vienišas. Be abejo, kiekvienas iš mūsų yra pastebėjęs bent vieną tokį senjorą ilgesingu žvilgsniu žvelgiantį pro langą ar nuo ryto iki vakaro sėdintį prie daugiabučio laiptinės. Ar tikrai mūsų visuomenėje nebėra vietos ilgą gyvenimą nugyvenusiam, daugybę prasmingų darbų nudirbusiam ir sukūrusiam žmogui? Ar normalu, kad žmogus ištisus mėnesius neturi su kuo pabendrauti nei gyvai, nei telefonu?..

Gegužės viduryje Alytaus Jurgio Kunčino viešojoje bibliotekoje įvyko draugystės ir bendravimo telefonu nemokamos paslaugos vienišiems garbaus amžiaus žmonėms „Sidabrinė linija“ pristatymas.

„Sidabrinė linija“ yra skirta garbaus amžiaus sulaukusiems žmonėms. Tiems, kurie jaučiasi vieniši, nereikalingi, stokoja bendravimo, gyvena nutolusiose ir sunkiau pasiekiamose vietovėse, išgyvena netektis, sunkiai serga, neturi su kuo nuoširdžiai ir atvirai pasikalbėti.

Kristina Čiuželienė, viena iš M. Čiuželio labdaros ir paramos fondo steigėjų, „Sidabrinės linijos“ sumanytojų ir įgyvendintojų, taip atskleidžia šios idėjos įgyvendinimo priešistorę:

„Kadangi pati užaugau daug bendraudama su savo seneliu (mes gyvenome viename bute visi kartu), tai man ir išliko tas labai geras ir labai prasmingas jausmas, kada gali susėsti ir pasikalbėti kaip vaikas su išmintingu žmogumi, pajusti tą šilumą ir meilę, ir nuoširdumą pokalbio, kuris užpildo tą dieną ir, galiausiai, visą tavo gyvenimą. Tai tą jausmą nešiojausi savyje labai ilgą laiką ir, galiausiai, kai aplinkybės susiklostė labai sėkmingai, ėmėm ir įgyvendinom. Norime ir siekiame įprasminti pokalbius ir daugeliui kitų žmonių arba suteikti galimybę bendrauti ir pasikalbėti kokybiškai daugeliui kitų senų žmonių Lietuvoje – vienišų, kurie, galbūt, sėdi ir žiūri pro langą dienų dienas ir neturi kam ištarti to žodžio...

Kaip pasakojo renginyje Alytuje apsilankiusi „Sidabrinės linijos“ savanoriškos veiklos koordinatorė Ieva Čerbulėnienė, fondo steigėjai Kristina ir Marius Čiuželiai, ieškodami būdų, kaip padėti senjorams, mokėsi iš britų patirties. Jungtinė karalystė jau yra nuėjusi nemažą kelią šioje srityje – šalyje net įkurta ministerija vienišumo problemai spręsti. Kristina ir Marius, pasigilinę į Lietuvos statistiką, aptiko, jog pagal skiriamą dėmesį ir apčiuopiamą pagalbą pas mus pirmoje vietoje – vaikai, antroje – gyvūnai, o senoliai – vos septintoje vietoje. Tad beliko sutelkti bendraminčius, pasiraitoti rankoves ir kibti į darbus.

Šiais metais „Sidabrinė linija“ švęs savo trečiąjį gimtadienį. Per tą laikotarpį būta visko – ir graudžių, ir linksmų istorijų, tačiau niekada neblykstelėjo abejonė dėl šios veiklos prasmingumo. Savanorių – žmonių, pasirengusių kalbėtis, išklausyti, priimti ir suprasti, „Sidabrinė linija“ šiuo metu buria jau beveik 300. Bendras „Sidabrinės linijos“ pašnekovų skaičius sparčiai didėja visoje Lietuvoje ir netrukus ketina perkopti 2000 ribą.

Ieva pakvietė prisijungti ir Alytaus miesto garbaus amžiaus gyventojus pokalbiams su bendraminčiais telefonu. Prireikus pagalbos, jaučiant poreikį būti išklausytam, ar tiesiog norint susirasti bendramintį nuolatiniam bendravimui telefonu, tereikia paskambinti nemokamu telefonu 8 800 800 20. „Sidabrinės linijos“ atstovai išklausys, suteiks pagalbą, patars ir užregistruos draugystės ir bendravimo telefonu paslaugai.

Registruotis į „Sidabrinę liniją“ gali patys senoliai, juos užregistruoti gali ir jų artimieji, draugai ar kaimynai, juos prižiūrintys socialiniai darbuotojai, slaugytojai, savanoriai ar kiti geros valios žmonės.

Galbūt Jūs – skaitantys šią žinutę – pažįstate žmogų, kuriam norėtumėte papasakoti apie „Sidabrinę liniją“? Pasidalinkite, padrąsinkite, pakvieskite!

O galbūt norėtumėte tapti savanoriu ir prisidėti prie draugiškesnės senatvei Lietuvos kūrimo? Tuomet prašome apsilankyti interneto svetainėje www.sidabrinelinija.lt ir užpildyti savanorio anketą.

Parengė Jūratė Čėsnaitė

Ilonos Krupavičienės nuotr.

Vaikų bibliotekos skaitytojai turėjo unikalią galimybę dalyvauti projekte „Pažinkime neregimą pasaulį“. Anot renginio organizatorės Socialinio verslo „Verslas ir menas“ direktorės,  leidėjos Eglės Jokužytės, šio projekto tikslas yra įtraukti reginčius, neregius ir silpnaregius vaikus bei jaunimą į edukacines ir menines veiklas, kuriant unikalią meninę priemonę (kalendorių), per pažinimo, bendravimo įgūdžių formavimą, tolerancijos, kultūros ir kūrybinės saviraiškos ugdymą atskleisti jų kūrybinį potencialą, keisti požiūrį į negalią turinčius žmones ir ugdyti visuomenės socialines ir kultūrines savivokos kompetencijas.

Renginyje vaikai susipažino su leidyklos „Verslas ir menas“ edukacinėmis knygomis, skaitomomis skirtingais pojūčiais ir skirtomis ne tik neregiams, bet ir regintiems. Šias knygas taip pat galite rasti mūsų bibliotekoje. Vaikai lytėjimo būdu atpažino knygose esančius paveikslėlius. O pažintis su nerege Vaida Butautaite renginio dalyviams suteikė žinių apie Brailio raštą, neregių gyvenimą, sužadino smalsumą. Visi kartu kūrė iškiliuosius paveiksliukus, kurie būtų suprantami ir neregiui. Pažintis su nerege suteikė bendravimo patirties ir nepamirštamą įspūdį. Edukacinė programa

„Pažinkime neregimą pasaulį“ ugdo vaiko socialines vertybes ir gebėjimą priimti „kitokius“ žmones.

Vaikų ir jaunimo literatūros skyriaus inf.

„Karas panašus į sportą. Pasaulio istorijoje yra daug atvejų, kai mažesnės komplektacijos kariuomenė įveikė didesnę. Karas yra menas. Jame galioja tarpusavio nuotaika, patirtis, „chemija“, vadyba ir t. t.“, – teigė sporto komentatorius, TV laidų vedėjas, istorikas, rašytojas, proto kovų organizatorius ir vedėjas Robertas Petrauskas, lankydamasis Jurgio Kunčino viešojoje bibliotekoje. Čia jis viešėjo rašytojo amplua, mat skaitytojų „teismui“ atvežė „Barbarosą“ – trečią, naujausiąją, savo knygą iš serijos apie Antrąjį pasaulinį karą Europoje.

Į renginį susirinkusių alytiškių laukė ne tik knygos pristatymas ir diskusijos su autoriumi, bet ir dinamiška, iliustratyvi paskaita, patraukli net didžiausiems diletantams.

„Karas su gyvenimu yra susijęs. Aš aplipdau istoriją nesvarbiais istorijai faktais. Mums reikalingos žmogiškos istorijos. Įsivaizduoju istoriją kaip ratą, kurio centre gali būti bet koks istorinis momentas. Tame rate nėra juoda/balta. Kai tik pakeiti požiūrio kampą – pasikeičia ir vaizdas. Istorija – tai gyvenimas, o gyvenime niekada nebūna juoda/balta“, - publikai atviravo autorius.

Knygoje „Barbarosa“ Robertas Petrauskas koncentruojasi į didžiausią karinę operaciją pasaulio istorijoje, kurios metu iki 1941-ųjų pabaigos žuvo, dingo be žinios ar buvo sužeisti 5 milijonai abiejų pusių karių. Turbūt nėra kitos tokios karinės operacijos, kuri, net praėjus daugeliui metų, ir toliau keltų tiek daug diskusijų, ginčų, hipotezių, vertinimų. Kaip teigia autorius, „Barbarosa“ – tai ne tik karinė operacija, tai milijonų žmonių likimai, tai pasaulinės svarbos geopolitinis posūkis, tai istorija, kuri pakeis Europos veidą visiems laikams. Tai ne įvykis, o milžiniškas procesas, transformacija, pakeitusi ištisas visuomenes.

Smalsuoliai ilgai ir iš esmės gvildenantys globalias pasekmes sukėlusius istorinius faktus ar procesus, anksčiau ar vėliau panyra į dar Sokrato patirtą būseną – Žinau, kad nieko nežinau. Taip gali nutikti ir Roberto Petrausko knygų trilogijos skaitytojams.

„Perskaičius „Barbarosą“ jums susidarys įspūdis, kad jūs žinote netgi mažiau negu prieš skaitant. Ir pajusite, jog suprantate, kad nelabai, iš tikrųjų, suprantate. Tada jau nebegalėsite būti tokie kategoriški visažiniai. Ir tai bus kaip tik tas momentas, nuo kurio pradėsite žinoti...“ – renginyje Alytuje filosofavo Robertas Petrauskas.

Iš knygos sutiktuvių alytiškiai skirstėsi pamažu – kas praturtėjęs naujomis įžvalgomis, kas nešinas naujai įsigyta istorine knyga savo namų bibliotekai.

Jūratė Čėsnaitė

Ilonos Krupavičienės nuotr.

Gegužės mėn. 7 d. Pirmojo Alytaus bibliotekoje vyko popietė „Skaitysi – daug žinosi“, skirta Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dienai. Jos metu knygai abejingų neliko nė vieno, knygas skaitėme visi: Piliakalnio progimnazijos pirmokai, jų mokytoja Violeta, bibliotekininkė Angelė. O kad vaikai skaitytų daug ir dažnai lankytųsi bibliotekoje - dovanų gavo skaitmeninį skaitytojo pažymėjimą.

Pirmojo Alytaus filialo inf.

Užsukite pasigrožėti originalia Lauros Zdanavičienės karpinių paroda

„Iš mano rankų – į Jūsų širdis“

Jurgio Kunčino viešosios bibliotekos Pirmojo Alytaus filiale.

Karpiniai bus eksponuojami visą gegužės mėnesį.

Į Lietuvos miestų, miestelių bei kaimiškų vietovių bibliotekas kovą ir balandį rinkosi gyventojai ne spaudos skaityti ar knygos grąžinti, tačiau dalyvauti skaitmeninio raštingumo mokymuose. Informacijos paieška, e. sveikatos paslaugos, saugumas internete – tai aktualiausios mokymų temos. „Atėjau į pradedančiųjų mokymus tikėdamasis, kad įgysiu trūkstamų kompiuterinio raštingumo žinių”, – savo lūkesčiais dalinosi senjoras Saulius Stanišauskas, Alytaus Jurgio Kunčino viešosios bibliotekos lankytojas.

Skaitmeninio raštingumo mokymuose gali dalyvauti visi Lietuvos gyventojai, vyresni nei 18 metų. Jie skirti asmenims, neturintiems skaitmeninio raštingumo žinių bei tiems, kurie nori turimas žinias pagilinti ar atnaujinti. Mokymai vyks iki 2021 m. vasario.

Pradedančiųjų mokymų programa trunka 18 val. Jos dalyviai įgis pagrindinių naudojimosi skaitmeniniais įrenginiais (kompiuteriais, išmaniaisiais telefonais ar planšetiniais kompiuteriais) žinių ir įgūdžių, mokysis rengti tekstinius dokumentus, saugiai ir atsakingai naršyti internete, ieškoti aktualios informacijos, naudotis e. valdžios, e. verslo ir e. laisvalaikio paslaugomis, dalintis informacija bei bendrauti internetu su kitais.

Šiuo metu pradedančiųjų mokymus jau baigė daugiau kaip 1000 dalyvių visoje Lietuvoje. Paklausus Sauliaus, kaip jam sekėsi, ar mokymai atitiko lūkesčius, jis atsakė: „Mokymai buvo intensyvūs ir naudingi. Dabar teks skirti laiko savarankiškai pakartoti tai, ko mokiausi, ir bandyti pritaikyti įgytas žinias kasdieniame gyvenime”. Pasiteiravus Sauliaus, kokios papildomos temos jį domina, jis atsakė, kad ateityje norėtų sužinoti apie nuotraukų redagavimą, apie debesų kompiuteriją, tiesioginio bendravimo internetu programas.

Visi, norintys pagilinti skaitmenines žinias, kviečiami dalyvauti penkiose skirtingose 6 val. trukmės programose: „Būk aktyvus, unikalus ir verslus”, „Efektyvus laiko planavimas ir bendravimas”, „Atsakingas turinio skelbimas internete ir saugus naršymas”, „Inovatyvus savęs pristatymas” ir „Skaitmeninių nuotraukų apdorojimas ir saugus dalijimasis”. Išsami informacija apie kiekvieną programą skelbiama https://mokymai.vipt.lt/.

Dalyviams išduodami pažymėjimai, suteikiama mokomoji medžiaga.

Mokymai rengiami Lietuvos bibliotekose. Į juos galima registruotis telefonu 8(620) 20 961, e. paštu Šis elektroninio pašto adresas yra apausogtas nuo spambots. Peržiūrėjimui reikia įjungti JavaScript. arba atvykti į artimiausią biblioteką. Registracija į mokymus Alytaus Jurgio Kunčino viešojoje bibliotekoje vyksta tel. Nr. 8 603 67 269.

Tikimasi, kad pasibaigus šiam projektui, interneto naudotojų skaičius išaugs iki 87 proc., o elektroniniu būdu teikiamų viešųjų ir administracinių paslaugų vartotojų dalis padidės iki 60 proc.

Šie mokymai – tai viena projekto „Prisijungusi Lietuva“: efektyvi, saugi ir atsakinga Lietuvos skaitmeninė bendruomenė“ veiklų. Projektu siekiama skatinti Lietuvos gyventojus įgyti reikalingų įgūdžių efektyviai, įvairiapusiškai, saugiai ir atsakingai naudotis internetu, į šias veiklas aktyviai įtraukiant vietos bendruomenes. Projektą įgyvendina Informacinės visuomenės plėtros komitetas kartu su partneriais: asociacija „Langas į ateitį“, Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnyba, Lietuvos nacionaline Martyno Mažvydo biblioteka, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija. Projektas finansuojamas Europos regioninės plėtros fondo ir Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšomis.

Kaip ir kasmet, balandžio 23–29 dienomis visose šalies bibliotekose vyko Nacionalinė Lietuvos bibliotekų savaitė. Bibliotekininkai kvietė savo bičiulius, lankytojus, skaitytojus, skaitymo ir kitų šviečiamųjų ir lavinamųjų veiklų gerbėjus į renginius, naujų knygų pristatymus, konferencijas, diskusijas, filmų peržiūras, susitikimus su autoriais ir t.t.  Per 19-ąją nacionalinę Lietuvos bibliotekų savaitę šalies bibliotekos siūlė pasinerti į kūrybinių ieškojimų ir atradimų pasaulį.

Alytaus Jurgio Kunčino viešosios bibliotekos Vidzgirio filialas Nacionalinę Lietuvos bibliotekų savaitę užbaigė balandžio 30 dienos rytmetį koncertine  programa „Skambantis vabalų miestas“, kurią parengė Alytaus lopšelio-darželio „Vyturėlis“ ugdytiniai ( priešmokyklinio ugdymo pedagogės Malvina Miškelienė, Vilija Verseckienė, meninio ugdymo pedagogė Milda Zorubienė).  Pasižiūrėti savo bendraamžių pasirodymo atskubėjo ilgamečiai bibliotekos bičiuliai -  Alytaus lopšelio-darželio „Boružėlė“ ugdytiniai, kuriuos atlydėjo auklėtoja Milda Urbanavičienė.

Vaikučiai greitai susibičiuliavo ir  kartu smagiai  sukosi šokio sūkuryje bei sutartinai traukė bendrą dainą apie įvairiausius atbudusius vabalus:  boružes, skruzdėles, bitutes, kamanes...

Smagu, kad biblioteka vienija visus bendroms smagioms veikloms - mažus, paaugusius, didesnius bei visai didelius, skaitančius ir nelabai knygas mylinčius, besinaudojančius informacinėmis technologijomis bei visus tuos, kurie jau suradę kelią į biblioteką ar dar tik beatrandančius bibliotekos lobynus.

Alytaus Jurgio Kunčino viešosios bibliotekos Vidzgirio filialo inf.

Nacionalinės bibliotekų savaitės pabaigoje Jurgio Kunčino viešojoje bibliotekoje Alytaus bendruomenei pristatyta žurnalistės Lilijos Valatkienės fotografijų paroda „Lietuviais esame mes gimę!“ ir surengta vieša diskusija su kultūrologu Vytautu Jonu Juška apie lietuvius bei lietuvybę šiuolaikiniame pasaulyje. Šis kultūrinis įvykis - Pasaulio lietuvių metams skirto žurnalistų projekto „Lietuviais esame mes gimę!“ dalis, tačiau abu renginio svečius į Dzūkijos sostinę atlydėjęs Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius suskubo ieškoti pakaitalų gal jau kiek neigiamą atspalvį įgavusiai „projekto“ sąvokai:

„Čia - ne projektas, o idėja, kuri tapo kūnu. Lilija ir Vytautas rado gerą vietą šiai idėjai – Alytaus miestą. Kaip sakoma, viskas prasideda nuo A...“

Žurnalistės, fotomenininkės Lilijos Valatkienės fotografijų parodą sudaro dvi dalys. Pirmojoje dalyje L. Valatkienė, naudodamasi archyvų nuotraukomis, sukūrė įdomius foto pasakojimus apie pirmąją lietuvių emigrantų bangą. Antrojoje dalyje – demonstruojamos autorės foto refleksijos, atspindinčios aplankytas vietas bei sutiktus žmones.

Lilijos Valatkienės fotografijos, vos įsikūrusios bibliotekos erdvėse, pritraukė lankytojų žvilgsnius. Autorė, alytiškiams pristatydama parodą „Lietuviais esame mes gimę!“, kalbėjo:

„Idėją sugalvoti buvo lengviau nei ją įgyvendinti. Pirmojoje, istorinėje, parodos dalyje įkomponuoti koriai simbolizuoja vienybę, darbščius žmones, bendruomeniškumą. Norėjosi lietuvius sujungti į korius, kad jie ten suneštų gėrį iš viso pasaulio. Dalis parodos skirta Vydūnui – norėjau atskleisti žmonėms jo kelionę. Dar viena parodos dalis yra skirta trečiajai išeivių bangai. Čia norėjau parodyti keletą menininkų, kuriuos gerai žinau, pažįstu asmeniškai. Žinoma, visko parodyti negali, bet stengiesi kalbėti ta metaforų kalba.“

Lilija Valatkienė – žurnalistė, redaktorė, fotomenininkė. Lietuvos žurnalistų sąjungos narė, jai suteiktas Lietuvos Meno kūrėjo statusas. Šiuo metu menininkė dirba su keliais kūrybiniais projektais, skirtais Pasaulio lietuvių metams, skaito paskaitas, iliustruoja knygas, rašo straipsnius apie Lietuvos menininkus bei aktyviai dalyvauja parodose. Surengė 20 personalinių foto ir mišria technika atliktų kūrinių parodų, dalyvavo kolektyvinėse parodose, konkursuose, tarptautinėse meno bienalėse, kvadrienalėse, teminėse ekspozicijose, skirtose Lietuvos valstybingumui paminėti. Jos kūrinių yra įsigiję Lietuvos, Ukrainos, Baltarusijos, Lenkijos, Škotijos, Prancūzijos, Šveicarijos, JAV ir Australijos privatūs kolekcininkai.

Susipažinusi su paroda ir jos autore, renginio publika netrukus sugužėjo į bibliotekos salę, kur pasiruošė įsiklausyti į Vytauto Jono Juškos minčių eigą. Paskaitoje-diskusijoje buvo keliamas klausimas, kiek pažįstame trečiąją emigruojančių lietuvių bangą, ir kiek mitų apie šį reiškinį yra sukurta. Paskaitoje buvo kalbama apie Pasaulio Lietuvių Bendruomenės kūrimą, jos vystymąsi ir iššūkius, pristatyta ir Lietuvių Charta.

„Čia tokia tema, kuria galima kalbėti visą savaitę. Lietuvybės išlaikymo problematika yra labai gili. Man atrodo, yra dvi istorijos – Lietuvos valstybės ir mūsų tautos. Pasaulio lietuvių bendruomenė – tai mūsų valstybė užsienyje, – susirinkusiems kalbėjo V. J. Juška, – per 150 metų mes praradome 4 milijonus žmonių. Nei vienas iš jų nenorėjo savo valstybės palikti. Tam, kad suvoktume mūsų tautos migracijos dinamiką, turime įsigilinti į visą istoriją nuo pat pirmosios lietuvių emigracijos bangos.“

Vytautas Jonas Juška – dipukų kartos palikuonis. Jis gimė Jungtinėje Karalystėje.  1960 m. emigravo į Australiją. Baigęs Melburno Viktorijos universitetą, visą laiką skyrė visuomeniniam, kultūriniam bei politiniam darbui Australijos lietuvių bendruomenėje. Puoselėjo akademines Baltijos šalių studijas Macquarie universitete, rengė ir vedė radijo laidas lietuvių kalba, rašė į lietuvišką spaudą, tyrinėjo Australijos lietuvių problematiką, skaitė paskaitas Lietuvių bendruomenėje bei tarptautinėse konferencijose. Vadovavo įvairioms Australijos organizacijoms. Į Lietuvą grįžo 2011 metais, atkūrė Lietuvos pilietybę. Šiuo metu puoselėja kultūrinę veiklą, dėsto anglų kalbą, verčia tekstus iš lietuvių į anglų kalbą, dirba su Pasaulio lietuvių bendruomenėmis bei lietuviškomis kultūrinėmis organizacijomis.

Renginį Alytuje ir tolimesnį turą per mūsų šalį Lietuvos žurnalistų sąjunga ir Nacionalinė žurnalistų kūrėjų asociacija kartu su L. Valatkiene ir V.J Juška paskyrė ypatingai progai - 2019 metais sukanka 70 metų, kai buvo paskelbta Lietuvių Charta, kuria įsteigta Pasaulio lietuvių  bendruomenė. 1949 m. birželio 14 d. Vyriausiojo Lietuvos Išlaisvinimo Komitetas (VLIKas) paskelbė Lietuvių Chartą. Tai moralinis kodeksas, kuriame įsipareigota, kad Pasaulio Lietuvių Bendruomenė (PLB) vienytų visus už Lietuvos ribų gyvenančius lietuvius, siektų išlaikyti, kurti bei ugdyti lietuvių tautos gyvastį: jos kalbą, kultūrą, papročius, tradicijas, ir remti Nepriklausomos Lietuvos valstybę. Pasaulio lietuvių bendruomenė – tai lietuvius visame pasaulyje vienijanti visuomeninė nepolitinė organizacija. 2019 Pasaulio lietuvių bendruomenė jungia 45 šalių lietuvių bendruomenes ir lietuvius, kurie gyvena už Lietuvos ribų.

Alytaus Jurgio Kunčino viešosios bibliotekos direktorė Giedrė Bulgakovienė teigė, kad šis renginys – puiki galimybė atskleisti tiesą:

„Tai – viena iš nedaugelio progų sužinoti ir patirti, kas gi yra ta išeivija, kur jos pradžia, kur jos pabaiga ir kodėl viskas yra būtent taip, o ne kitaip.“

Parodos „Lietuviais esame mes gimę!“ ir diskusijų kelias iš Alytaus toliau pasuks į kitus miestus – Kauną, Šiaulius, Klaipėdą ir Panevėžį.

Jūratė Čėsnaitė

Straipsnyje panaudota LŽS medžiaga

Ilonos Krupavičienės nuotr.

Įsibėgėjo Nacionalinė bibliotekų savaitė. Ji alytiškiams atnešė dar vieną neeilinį patyrimą - Jurgio Kunčino viešojoje bibliotekoje lankytojams buvo pristatyta Sigutės Bronickienės grafikos darbų paroda. Personalinė menininkės darbų ekspozicija salėje bus eksponuojama iki gegužės 15 dienos.

Parodai menininkė atrinko dalį per paskutinius aštuonerius metus sukurtų kūrinių. Visi grafikos estampai atspausti ant dailininkės rankomis pagaminto popieriaus svirtiniu odos dekoravimo presu. Popieriaus formavimas, dažymas – kūrybinio proceso dalis, ne mažiau svarbi nei linoleumo raižymas. Grubiame popieriaus paviršiuje ryškiai ir išraiškingai atsiskleidžia reljefas, vos pakitus apšvietimo kampui, kiekvieną kartą sukuriantis vis kitokį šešėlių žaismą.

Grafikė, Kauno kolegijos Menų akademijos Dizaino studijų programos lektorė Sigutė Bronickienė kuria jau daugiau nei trisdešimt metų. Menininkės sukurti grafikos darbai buvo eksponuojami įvairiuose mūsų šalies kampeliuose ir už jos ribų: Šiaurės Makedonijoje, Serbijoje, Lenkijoje, Latvijoje, JAV, Bulgarijoje, Australijoje, Japonijoje, Kroatijoje. Sigutės Bronickienės kūryba yra pastebima įvairiuose konkursuose ir yra pelniusi ne vieną svarbų įvertinimą.

Daug metų dirbusi knygų dizaino srityje, pastaruoju metu Sigutė Bronickienė paniro į širdžiai mielesnę „didžiąją“ grafiką.

„Mano intensyvi didžiosios grafikos veikla gal tik apie 10 metų tetrunka. Dabar aš darau absoliučiai tiktai tai, ką noriu. Svarbu, kad matyčiau prasmę ir jusčiau malonumą, – parodos pristatymo renginyje Alytuje atviravo menininkė, – Nesu parodų mėgėja. Jau mano tokia natūra – mėgstu vienatvę, mėgstu ramybę ir tas viešumas mane galbūt net vargina. Bet, matyt, ateina laikas, kai jau reikia tuos savo darbus ištraukti ir parodyti...“

Jurgio Kunčino viešosios bibliotekos direktorė Giedrė Bulgakovienė į renginį susirinkusiems grafikos mėgėjams atskleidė parodos autorės sąsajas su Dzūkijos sostine:

„Alytiškiai puikiai pamena jos darbus, nes mūsų viešnia – mieloji Sigutė – yra dviejų pas mus vykusių konkursų laureatė. Jurgio Kunčino 70-mečiui skirtame konkurse jos labai įdomia savita technika atlikti darbai pelnė antrąją premiją, o pernai, ekslibrisų konkurse „100 mūsų laisvės vizijų“ mūsų viešniai vienbalsiai buvo skirta pirmoji premija. Sigutės kūriniai ne vieną kartą yra pelnę laurus ir kituose mažosios grafikos, ekslibrisų konkursuose. Sigutės darbai - tokie elegantiški, profesionalūs. Ne vieną jų mielai ir pati įsigyčiau.“

Vengianti siužetinių kompozicijų, Sigutė Bronickienė savo kūryboje labiausiai linksta į abstrakcijas. Subtilūs, skoningi jos grafikos darbai spindi harmonija. Ir tik grafiko duonos ragavęs žmogus gali suprasti tikrąją jos kūrybos „romantiką“ – sunkų fizinį darbą su presu, kur kiekvienas milimetrinis netikslumas gali nepataisomai sugadinti ilgo triūso vaisius, kantrų ir ilgą popieriaus gamybos procesą. O kur dar kūrybiški pasivaikštinėjimai su šuneliu, iš kurių namo parkeliauja visokios natūraliai rūdžių pagraužtos nuoplaišos, vėliau tampančios kokio nors originalaus kūrinio dalimi...

Jūratė Čėsnaitė

Ilonos Krupavičienės nuotr.

Šį kartą visos ėjome į susitikimą liūdnokos, supratę, kad kalbėsime apie baisius dalykus. Bet visoms A.Šlepiko romanas „Mano vardas-Marytė“ labai patiko, paliko gilų įspūdį. Beveik visos, perskaitę pirmuosius puslapius, padėjo knygą ir leido toms baisioms mintimis susigulėti, o tada perskaitė ją vienu atsikvėpimu. Tai tikrai ne laisvalaikio skaitiniai... Tačiau ją tikrai reikėtų perskaityti kiekvienam žmogui, paskendusiam kasdienybės rutinoje, smulkmenose, juk gali ateiti tokia akimirka, kai sugrius mūsų ramus pasaulis, kai viskas bus persmelkta baimės, nežinomybės. Juk kiekviena akimirka gali būti paskutinė...

„Mano vardas – Marytė“ – šokiruojanti knyga, įvairiapusiškai supažindinanti su viena iš baltųjų istorijos dėmių – „vilko vaikų“ padėtimi. Vokiečių mergaitės Renatės, gavusios lietuvišką Marytės vardą, ir jos šeimos išgyvenimai atskleidžia daugelio pabėgėlių baisų likimą ir gyvenimo sąlygas. Vokiečiams pralaimėjus Antrąjį pasaulinį karą, vokiečių moterys ir vaikai gyveno tragiškomis sąlygomis: moterys savo vaikus siuntė kitapus Nemuno, kur buvo duonos, arba išmainydavo juos į pusmaišį bulvių, nes vaikų juk ne vienas, o prasimaitinti reikia... Didžiausias lobis – rusų karių išpilamos maisto atliekos, sušalusių bulvių lupenos. Į namus, kuriuose anksčiau gyveno vokiečiai, kėlėsi rusų šeimos, išmesdamos namų šeimininkus kaip šiukšles, vos su keliais šiltesniais skudurais, kuriuos dar spėdavo nugriebti. Geriausia vieta, į kurią galėjai įsikelti – kiaura kaip rėtis malkinė.

Verti knygos lapus ir tiesiog baisiesi, kaip nežmoniškai buvo elgiamasi su pralaimėjusia puse... Mirtis to meto žmonėms buvo kasdienybė. „Begaliniuose pūgos laukuose mainosi keisti siluetai, sniegas šoka ir dūksta, nešiojamas vėjo, pro baltus pūgos potėpius retkarčiais išryškėja kapinės, temsta, moterų ir vaikų figūros – tarytum siūbuojančios vėjyje šmėklos...“ Romanas tarytum pulsuoja dar neišsisklaidžiusiu karo siaubu, iškreiptomis vertybėmis, mirties, kuri pasidaro tokia paprasta ir kasdieniška, alsavimu. Pakelėse – vieni lavonai, kurie visai susimaišė su gyvaisiais, todėl jau nieko nebestebina. Bene labiausiai iš visos knygos sukrečia epizodas, kuriame parodomas nebeatitaisomai suluošintas vaiko mąstymas, darantis jį nejautrų netgi mirčiai: „Renatė, kad būtų drąsiau, įsilipa pas mirusiąją į lovą, prisiglaudžia prie jos ir tyliai niūniuoja, save drąsindama“.

Jau pati knygos forma  – pasakojimas, sulipdytas iš nedidelių fragmentų – labai nekasdieniška, intriguojanti, moderni. Kai kurios ištraukos iš jo išplaukia tarsi savarankiškos miniatiūros, o kai kur tekstas kone supanašėja į lyriką, taip nori nenori atskleisdamas poetišką autoriaus prigimtį. : „...visos dienos – tik viena didelė, begalinė juoda praradimo diena, viena didžiulė kapo duobė“. Sunku vienareikšmiškai atsakyti, kuo šio romano idėja yra intriguojanti, svarbi, novatoriška. Turbūt tuo, kad joje susipina žmogiškumo ir žvėriškumo nuoplaišos (autorius periodiškai naudoja žmogaus-vilko palyginimo motyvą), dabartis susiduria su praeitimi, o žiaurumas ir agonija žengia koja kojon su meile ir pasiaukojimu. „Karus kažkas pradeda, kažkas tampa nugalėtojais, tačiau našlės ir vaikai pralaimi visada. Antrasis pasaulinis karas pasibaigė, jie – tarp pralaimėjusių, nes žuvusieji buvo jų tėvai, o našlės – jų motinos. Pasaulis plytėjo piktas ir pavargęs. O jie – tik vaikai...“

Sekantį susitikimą diskutuosime apie H.Boyd romaną „Ketvirtadieniai parke“.

Knygų klubo „Skaitau ir diskutuoju“ narė Emilija