Alytaus Jurgio Kunčino viešojoje bibliotekoje atidaryta tarptautinio socialinio projekto „Ypatingas grožis“ fotografijų paroda. Ši jau trečius metus po įvairius Lietuvos miestus keliaujanti ekspozicija kviečia kitaip pažvelgti į negalią turinčius žmones. Kitomis akimis pamatyti tuos ypatingus asmenis, kurie, galbūt, gali ne viską, bet yra unikalūs savo emocijomis ir atkreipti dėmesį į jų nepailstančius angelus sargus – artimuosius, globėjus – tuos, kurie visada yra šalia.

Parodos „Ypatingas grožis“ menines fotografijas vienija esminis akcentas – gyvos, spinduliuojančios žmonių akys. Visi projekte dalyvavę profesionalūs fotografai, vizažistai, kirpėjai, stilistai iš Lietuvos ir užsienio – savanoriai. Projekto metu vyko fotosesijos ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje – Anglijoje, Airijoje. Prieš 75 fotografų fotoobjektyvus pozavo net 109 modeliai.

„Jokios atrankos nevykdėme, registravome visus norinčius. Nuo jauniausios, kuriai buvo vos metai, kai fotografavo, iki vyriausios, kuriai šešiasdešimt septyneri. Nuo patyrusių įvairias traumas iki genetiškai rimtų ligų. Norime parodyti, kad žmonės yra visokie, tarsi spalvotų gėlių puokštė“, – projekto pradžią prisimena idėjos autorė Šiaulių apskrities cerebrinio paralyžiaus asociacijos pirmininkė Edita Navickienė.

Parodos atidarymo renginyje bibliotekoje gyvai skambėjo muzika ir eilės. Jas į vieną dermę sukomponavo Muzikos mokyklos mokinės ir literatas Linas Vitkauskas. Projekto organizatorės Edita Navickienė (Šiauliai) ir Kristina Dūdonytė (Alytus) susirinkusiems papasakojo apie projektą, teigdamos, kad paroda suteikia vilties, jog neįgalieji suras savo vietą visuomenėje. Spontaniškai dainą alytiškiams padovanojo jiems gerai pažįstama atlikėja Jūratė Mokrecovaitė.

Sutikdama parodą, kuri eksponuojama jau 31-ąjį kartą, Alytaus Jurgio Kunčino viešosios bibliotekos direktorė Giedrė Bulgakovienė teigė: „Nuoširdžiai džiaugiuosi, kad ši paroda eksponuojama pas mus. Ji – apie ypatingus žmones. Ji byloja apie tai, kad mes visi esame Dievo vaikai, sukurti ir skausmui, ir džiaugsmui. Manau, kad paroda sulauks didelio susidomėjimo.“

Edita Navickienė teigia, kad fotografijų paroda skirta visiems - nuo mamos su vaiku iki politiko, nuo moksleivio iki senjoro: „Teko stebėti, kaip žmonės ateina į parodą, žiūri nuotraukas, sako gražu, bet vėliau labai stipriai pasikeičia, kai perskaito, kas parašyta po fotografija. Tuomet ir ašaros susikaupia, ir kūno virpesys atsiranda. Nei vienas nelieka abejingas.“

Galbūt, iš tikrųjų verta iš naujo susimąstyti, kas yra galia ir negalia? Kodėl vieni sugeba apkabinti artimuosius teturėdami vieną ranką, o kitų glėbyje – tik brangūs telefonai ar automobilių rakteliai?.. Ir ką reiškia galia mylėti, palyginus su negalia vaikščioti?...

Paroda bibliotekoje veiks iki sausio 14 dienos. Maloniai kviečiame apsilankyti.

Jūratė Čėsnaitė

Ilonos Krupavičienės nuotr.

Apšerkšniję mūsų žiemos –
Balta, balta – kur dairais –
Ilgas pasakas mažiemus
Seka pirkioj vakarais.

              Salomėja Nėris

Vaikystėje bene kiekvienas susiduria su pasakų pasauliu. Vaikų psichologijos tyrimai teigia, kad pasakos turi didelę įtaką vaiko vystymuisi, moko reikšti jausmus, lavina kūrybiškumą. Pasakų sekimas kalėdiniu laikotarpiu ypatingai šildo žmogaus širdį. Suaugusiuosius „nuskraidina“ į vaikystės prisiminimus, o mažiesiems užaugina vaizduotės sparnus.

Gruodžio 10 dienos rytmetį į Alytaus Jurgio Kunčino viešosios bibliotekos Vidzgirio filialą paklausyti pasakų atskubėjo lopšelio - darželio „Volungėlė“ ugdytiniai. Juos pasitiko bibliotekininkė Rasa ir papasakojo apie meškiną, kuris storėja tik klausydamasis pasakų. Mažyliai kartu su „sulysusiu meškinu“ klausė pasakų, kurias sekė net dviejų darželių auklėtojos. Brolių Grimų pasaką „Erškėtrožė“ sekė lopšelio - darželio „Volungėlė“ auklėtojos Dalia Šiupienienė bei Vilma Pilkienė. Lopšelio - darželio „Boružėlė“ auklėtojos Agnė Asadauskienė ir Vilė Mikelionienė pasekė „Advento pasaką“.

Išklausę pasakų vaikai pamatė, kad sulysęs meškinas išties pastorėjo. Kad Kalėdų rytą meškis būtų gražus ir storas, mažieji pažadėjo kiekvieną vakarą paskaityti po pasaką.

Alytaus Jurgio Kunčino viešosios bibliotekos Vidzgirio filialo inf.

Artėjant didžiosioms šventėms, Kalėdoms, Pirmojo Alytaus bibliotekoje pasklido bičių vaško ir medaus aromatas. Su vienu seniausių amatų – žvakių gamyba, edukacijos dalyvius supažindino vadovė Eglė Teresevičienė. Jaukioje aplinkoje moterys mielai įsijungė į žvakių gamybos procesą. Pačių pagamintos žvakės bus graži dovana savo artimiesiems, suteiks šilumos ir jaukumo namams.

Indė Lukoševičienė, Alytaus Jurgio Kunčino viešosios bibliotekos Informacijos ir kraštotyros centro vyresnioji bibliotekininkė, rekomenduoja perskaityti šias knygas:

Michelle Richmond „Santuokos paktas“.  Šią knygą man rekomendavo kolegė, kadangi žinojo, jog tokio tipažo knygas aš mėgstu skaityti ir ji neklydo: knyga įtraukė nuo pat pirmųjų puslapių, o įtraukė taip, kad negalėjau nuo jos atsiplėšti ir… perskaičiau dar tą patį vakarą. „Santuokos pakte“ daug veiksmo, įvykiai rutuliojasi greitai, charakteriai ryškūs ir intriguojantys. Knygoje pasakojama dviejų sutuoktinių istorija: jie siekdami savo santuoką padaryti tobula, įstoja į Paktą – slaptą organizaciją, kurios tikslas yra išsaugoti laimingas santuokas bet kokia kaina. Visi, prisijungę prie Pakto, privalo sutikti su tam tikromis taisyklėmis – atsiliepti į kiekvieną santuokinio skambutį, kas mėnesį sutuoktinį palepinti staigmenomis, leistis į bendras keliones. Tačiau svarbiausia – nevalia niekam užsiminti apie Paktą. Nenoriu atskleisti viso knygos siužeto, kadangi ją tikrai verta perskaityti tiems, kas mėgsta modernios visuomenės, o ypač šeimos, problemų gvildenimą, įtraukimą iki pat paskutinio knygos puslapio ir nenuspėjamas įvykių atomazgas.

Vaiva Rykštaitė „Pirmąkart mama: faktai, mitai, giminės moterų balsai ir vienos mamos istorija“. Neslėpsiu, jog pirmieji knygos puslapiai manęs nesudomino, nes viskas prasidėjo nuo „sausos“ teorijos bei istorijos. Tačiau aš nepasidaviau ir nusprendžiau skaityti toliau. Ir nepasigailėjau. Rašymo stilius įtraukiantis ir prikaustantis dėmesį, o pati autorė charizmatiška asmenybė, savo žavesį spinduliuojanti ir knygos puslapiuose. Vaiva Rykštaitė subtiliai įpina moters kaip mamos vaidmens evoliucijos faktus į savo kasdieninius (asmeninius) motinystės išgyvenimus. Skaitant knygą jautiesi labai artima autorei, nes savo kaip mamos patirtį ji perteikia realistiškai, nieko nepagražindama, bet su humoru ir saviironijos gaidele. „Pirmąkart mama“ rekomenduočiau perskaityti ne tik mamoms, auginančioms mažus vaikus, bet apskritai visoms moterims, kurioms bent kartą gyvenime teko susidurti su savo kaip mamos ar moters tapatybės paieškomis.

Erichas Marija Remarkas „Vakarų fronte nieko naujo“. Šią knygą aš perskaičiau dar sėdėdama mokyklos suole, ji buvo įtraukta į privalomų knygų sąrašą. Labai skeptiškai žiūrėdavau į rekomenduojamas perskaityti knygas, bet viena klasiokė patikino, kad šioji tikrai labai įdomi ir verta dėmesio. Knygoje labai tikroviškai perteikiami karo vaizdai ir visi to meto žiaurumai. Knyga labai tinkama tiems žmonėms, kurie nori daugiau sužinoti apie karo frontą ir nelabai įsivaizduoja kaip ten iš tikrųjų viskas vyko. Taip pat knygoje yra labai ryškūs draugystės, atsidavimo, ištikimybės fragmentai, kurie sujaudins net ir visko mačiusį skaitytoją. Perskaičiusi šią knygą aš esu „visom keturiom už“, kad ji ir toliau būtų privalomųjų knygų sąrašuose! 

Indrė apie save:

„Turbūt būtų nuodėmė dirbant bibliotekoje neskaityti knygų, o blogiausia yra tai, kad įdomių ir naujų knygų daug, o laiko visoms joms perskaityti per mažai, todėl tenka labai atsakingai rinktis. Bet labiausiai mėgstu detektyvus ir psichologinius trilerius: jie įtraukia nuo pat pradžios iki pabaigos bei turi tą visų mėgstamą netikėtumo faktorių.“

Jurgio Kunčino viešosios bibliotekos Pirmojo Alytaus filiale vyko aktyvus kūrybinis procesas – kuriami stebuklai iš senų laikraščių ir reklaminių žurnaliukų.

FOTOGALERIJA

Alytaus Jurgio Kunčino viešojoje bibliotekoje surengtas prisiminimų vakaras apie vieną talentingiausių pokario poetų Paulių Širvį „Amžinai, amžinai neramus“. Ši M. K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondo poetinė kompozicija jau pristatyta daugelyje Lietuvos miestų ir miestelių.

„Aktyvi kūrybinė P. Širvio veikla tetruko 15 metų, tačiau maža yra dainių, kurių gyvenimas būtų toks poetiškas ir apipintas legendomis“, – rašė Algimantas Baltakis.

Nuo jaunystės P. Širvys kūrė lyrinius eilėraščius, o patyręs karo žiaurumus nugrimzdo į dvejones ir vienatvę. Pagrindiniais motyvais tapo rūsti fronto kareivio ir skaudžios meilės patirtis. Pokario metais pasirodė P. Širvio pirmasis eilėraščių rinkinys „Žygio draugai“. Iš viso poetas išleido 6 knygas.

Aktorius Česlovas Stonys apie vieną talentingiausių pokario poetų sukūrė kompoziciją „Amžinai, amžinai neramus“. Tai – P. Širvio ir jo Vienintelės prisiminimai, laiškai, poeto kaimynų, draugų mintys ir dainos pagal P. Širvio tekstus.

„Didelis poetas, tikras, jautrus, teisingas, išmintingas, visoks ir todėl labai liūdna, kad vis mažiau žmonių, kuriems P. Širvio reikia“, – sako Č. Stonys.

„Kiek daug apie Paulių Širvį prirašyta. Kiek daug pripasakota. Kiek daug jį pažinojusių, kiek daug „draugų“. O jis parašė: „Aš toks vienas, velnioniškai vienas“...

Bibliotekoje susirinkusiai alytiškių publikai kompoziciją „Amžinai, amžinai neramus“ atliko aktoriai: Česlovas Stonys, Saulius Sipaitis ir Pranas Zaremba.

Alytiškiai atėjo ne į literatūrinę popietę, ne į susitikimą su aktoriais. Atėjo į svečius pas Paulių Širvį. Jo namų durys visiems buvo atviros. O bibliotekos erdvės nesutalpino visų norinčiųjų...

Parengė Jūratė Čėsnaitė

Straipsnyje panaudota LRT TV naujienų tarnybos inf.

Ilonos Krupavičienės nuotr.

Zuika Padūkėlis, Lukošiukas, Nipė, Edvardukas... Turbūt kiekvienam girdėti veikėjai. Taip, tai vaikų be galo mylimo rašytojo Vytauto Račicko sukurti knygų personažai.

Apie jų atsiradimą ir daugybę kitų smagių istorijų šiandien gyvai papasakojo į Alytaus Jurgio Kunčino viešąją biblioteką atvykęs rašytojas. Drauge į susitikimą su smalsiais skaitytojais iš Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešosios bibliotekos atvyko Regiono bibliotekų metodikos ir vadybos centro vadovas Petras Zurlys.

Visą renginį lydėjo juokas, įtaigus rašytojo žodis, vaikų klausimai, dovanos, nuoširdus bendravimas. Puikus gruodžio startas!

Vaikų ir jaunimo skyriaus inf.

Šį kartą aptarėme naują K.Sabaliauskaitės romaną „Petro imperatorė.“ Laikrodis muša devynias. Prasideda paskutinė imperatorės gyvenimo para. Mirštanti imperatorė realiuoju laiku ir pirmuoju asmeniu pasakoja savo gyvenimo istoriją. Volteras lietuvės bajorės Martos Skowronskos – caro Petro I žmonos ir pirmosios Rusijos imperatorės Jekaterinos I – gyvenimą yra pavadinęs „labiausiai neįtikėtinu iškilimu, XVIII a. Pelenės istorija“. Tačiau šis romanas, pagrįstas autentiškais epochos šaltiniais, griauna bet kokius pasakiškus stereotipus. „Viešpats kartais išklauso maldų, bet tik ne taip, kaip mes norime... Ką išmokau per savo gyvenimą – tai melstis tiksliai, nes Dievas kartais maldas išpildo pažodžiui“, - sako Jekaterina. Vos penkerių liko našlaite, jaunystėje patyrė tarnaitės, skalbėjos, karo belaisvės, sekso vergės dalią: „vergas – tai žmogaus pavidalo darbo prietaisas iš kaulų ir mėsos su kančios angomis kitų malonumui : daiktas, o ne žmogus“. Tapo lietuvių kilmės favorito Aleksandro Menšikovo slapta mylimąja, vėliau – jo geriausio bičiulio Petro I meiluže bei žmona.

Tarp dviejų lietuvių ir Rusijos caro nuo pat pradžių pulsuoja įtampos kupinas meilės ir draugystės trikampis, kuris kelia nuolatinę dvejonę: kas kuo manipuliuoja, kas yra auka, kas – suvedžiotojas, o kas sąvadautojas. Ir klausimą: kokią dalią lemia galia, kas tai – pasaka ar tragedija? Marta visą laiką kovoja už išlikimą, „jaučiasi it sraigė – tyli, bejėgė, vis giliau ir giliau lendanti į ragėjantį išgyvenimo kiautą“. Ilgainiui išmoksta pasinaudoti savo grožiu, jaunyste,aistra, gudrumu: „ verčiau tegul mano, kad jis (Petras) viskam vadovauja“. Tai pasakojimas apie Rytų ir Vakarų kultūrų, mentalitetų sandūrą vienoje nelygiavertėje santuokoje. „Rytų tamsoje yra Piteris.Jis savo Rytams nori šviesos iš Vakarų.Jame pačiame daug tamsos, bet yra ir šviesos.Jis nori gero savo tėvynei“. Tai pasakojimas apie laiką ir prievartą. Apie psichologinę ir alkoholinę priklausomybę, skilusias ir save perkuriančias asmenybes, griaunantį karą ir nemarų grožį gimdančias svajones. „Petro imperatorėje“ nėra jau visuotinai priskiriamų K. Sabaliauskaitei būdingų ilgų sakinių. Autorė prisitaiko prie laikmečio ir temos, parinkdama ne tik žodyną, bet ir sakinių struktūrą. Romane daug žiaurių scenų, gausybė keiksmažodžių : „ 24 metai praėjo – ir ni chuja.Dvaras ir turtingieji dar šiek tiek pasikeitė. Liaudis – kokia buvo, tokia ir liko“.

Taškas kur stipriausiai susiduria Rytai ir Vakarai yra ne Jekaterinos ir Petro santuoka, o labiau pati imperatorė. Gimusi ir augusi LDK, vėliau paauglystės metus praleido Livonijoje ir tik vėliau ne itin palankiai susiklosčiusių aplinkybių dėka atsidūrė Rusijoje. Aptariant šią situaciją, išryškėjo Lietuvos išaukštinimas : „nevaržomos laisvės ir savo vertės suvokimą jie šiame krašte, atrodo, jau gaudavo su motinos pienu“. Mes nusprendėme, kad tai prasilenkia su realybe, juk ėjo 1700-ieji metai. Autorė, matyt, turėjo tikslą išaukštinti Lietuvą, bajorų elgesį, papročius. Romanas sudarytas ne iš paprastų skyrių – tekstas suskirstytas valandomis, keliaujant per paskutinę Jekaterinos I gyvenimo parą. Tačiau svarbiausia čia yra kelionė per atsiminimus ir siekis atkurti nepaprastą gyvenimo istoriją. Įdomu buvo skaityti apie dvilypę, sudėtingą ir, be abejo, stipriai nesveiką Petro I asmenybę ir kaip moteriai (Martai) šalia jo teko prisitaikyti. Labai gražiai atskleista situacija, kuomet galima mylėti ir nekęsti to paties žmogaus, kokia plati gali būti vieno žmogaus asmenybė. „Kodėl laikas iki vestuvių – kaip sapnas? O tada atsibundi ir prasideda tikras gyvenimas...Nebe sapnas“. Sekančio susitikimo metu kalbėsime apie J.Baltušio romaną „Sakmė apie Juzą“.

                                                                                        Klubo „Skaitau ir diskutuoju“ narė Emilija

Teigiama, kad poezija ne vien profesija – tai gyvenimo būdas. Ar tikrai? Tokį galvosūkį lapkričio 28-ąją Alytaus Jurgio Kunčino viešosios bibliotekos Vaikų ir jaunimo literatūros skyriuje susirinkę narpliojo mažieji poezijos mylėtojai iš Alytaus „Volungės“ progimnazijos. Jiems padėjo Alytaus apskrities literatų klubo „Tėkmė“ narė Zina Bražinskienė ir Alytaus Jurgio Kunčino viešosios bibliotekos Vaikų ir jaunimo literatūros skyriaus darbuotoja Irma Šarkutė.

Vaikai diskutavo, kas gi ta poezija ir poetas, prisiminė garsiausius Lietuvos ir Alytaus kūrėjus. Diskusiją įprasmino ypatingų viešnių skaitoma poezija ir prasmingos mintys. Z. Bražinskienė ir I. Šarkutė kalbėjo apie savo kūrybinį kelią, skaitė eiles, atsakinėjo į smagius vaikų klausimus. Susirinkusieji sužinojo, kad kuriantys žmonės yra tokie pat mylintys ir kenčiantys, dirbantys įprastus darbus kaip ir visi, tik apdovanoti gilesne kūrybine įžvalga.

Kūrybinį džiaugsmą renginio dalyviai išgyveno kurdami linksmą eilėraštį.

Vaikų ir jaunimo skyriaus inf.

Improvizuotame perone Jurgio Kunčino viešojoje bibliotekoje pasitiktas paskutinis šių metų „traukinys“. Literatūros ir muzikos renginių ciklas „Dėmesio! Dvi kartos traukinyje“ šį kartą buvo užbaigtas itin originaliai. Į Alytų atvyko drąsi, savo žodžių kojinėse neslepianti ketveriukė: du jaunosios kartos poetai – Mantas Toločka ir Ernestas Noreika, aštrialiežuvė literatūros kritikė Elžbieta Banytė bei reperis Omerta (Julius Podlipajevas).

Pristatydama renginio svečius, bibliotekos direktorė Giedrė Bulgakovienė juos apibūdino kaip „nusikalstamai jaunus visai kitos kartos atstovus“ ir „niekada nemačiusius sovietinių laikų marazmų“. Renginio vedėja Elžbieta Banytė tuojau pat susirūpino, kaip renginys pateisins savo pavadinimą, kuris skelbia apie dvi kartas traukinyje. Literatūros kritikė nusprendė, kad abiejų renginyje besisvečiuojančių poetų kūryba galėtų žymėti savotišką virsmo slenkstį tarp dviejų skirtingų poetų kartų – ateinančios ir nueinančios – kūrybos. O salėje susirinkusi publika tuo metu mįslingai šypsojosi, nes tarp žiūrovų darniai šmėžavo ir jauni veidai, galbūt net nesusimąstantys, kad jų mėgstamas repas yra poezija, ir garbaus amžiaus skaitytojai su labai rimtu šiuolaikinės literatūros skaitymo „stažu“. Tad renginys suartino dvi, o gal net ir tris kartas.

Mantas Toločka – poetas, humanitaras, neseniai išleidęs debiutinę eilėraščių knygą „Popierinė“, paklaustas apie tai, ką reiškia būti poetu, iš pradžių susimąstė, o paskui išsisuko su humoru:

„Ką reiškia būti poetu? Poetu esi tada, kai dar bent vienas žmogus be tavęs paties mano, jog tu poetas...“

Ernestas Noreika-Beeta – poetas, reperis, trijų poezijos knygų („Povų ežeras“, „Andalūzijos šuo“, „Apollo“) autorius, Z. Gėlės ir Jaunojo jotvingio premijų laureatas paatviravo:

„Poezija yra savotiška terapija. Rašydamas atsikratai tam tikrų dalykų. Poezija leidžia būti savimi – išreikšti tai, ką iš tikrųjų jauti. Nerašau iki tol, kol jau tampa nebeįmanoma nerašyti...“

Julius Podlipajevas-Omerta, vienas ryškiausių lietuviško repo atlikėjų, be abejo, taip pat būtų turėjęs ką pasakyti apie poezijos kūrybą, tačiau renginyje jis buvo „atsakingas“ už muzikos intarpus. Po itin rimtų, sudėtingais tarptautiniais žodžiais tarsi burtažodžiais apraizgytų kalbų apie šiuolaikinę literatūrą, palingavimas repo ritmu publikai tikrai išėjo į naudą. Tiesa, Omertos repuojamoje poezijoje taip pat vėrėsi gilios prasminės gelmės.

Renginyje gyvai iš trijų kūrėjų lūpų skambėjusi poezija iš tiesų buvo „pipirinė“, laužanti senąsias romantinių eilėraščių tradicijas. Alytiškiai po renginio skirstėsi mintyse „tebekramtydami“ išgirstus eiliuotus tekstus.

Renginių ciklą remia: Alytaus miesto savivaldybė, Lietuvos kultūros taryba

Jūratė Čėsnaitė

Ilonos Krupavičienės nuotr.

Jau devintą kartą akcija „Knygų Kalėdos“, kurią inicijavo ir toliau globoja Prezidentė Dalia Grybauskaitė, po visą Lietuvą skleidžia žinią – dovanokime knygas bibliotekoms ir Vaikų dienos centrams, o vieni kitiems – džiaugsmą ir šilumą.

Pasitikdami ir palydėdami gražiausias metų šventes kartu skaitykime knygas, dalinkimės įspūdžiais ir mintimis prie arbatos puodelio, kvieskime į svečius Vaikų dienos centrų lankytojus, aplankykime prisiglaudusius globos namuose. Paskirkime šį laikotarpį geriems darbams, apsuptiems knygų, žinių ir bendravimo.

Naujų knygų laukia visos Lietuvos bibliotekos ir vaikų dienos centrai.

Daugiau informacijos galima rasti svetainėje knygukaledos.lt ir socialinėje paskyroje „Facebook“ @knygukaledos.

Pasidalinkime gerąja patirtimi ir su kitais – papasakokime apie dovanojamą knygą socialiniuose tinkluose naudodami grotažymę #KnygųKalėdos.

Akcija vyks iki sausio 15 dienos.

Jei norite sužinoti daugiau informacijos apie akciją „Knygų Kalėdos“, susisiekite:

Jolita Steponaitienė

Lietuvos bibliotekininkų draugijos pirmininkė

El. paštas: Šis elektroninio pašto adresas yra apausogtas nuo spambots. Peržiūrėjimui reikia įjungti JavaScript.

Tel. +370 614 36534

„Prieš kelias savaites nustebinau savo dukrą gyvenančią Vilniuje, parašydamas jai žinutę per Facebook“, - šypsosi Romualdas Ličys (61m.), projekto „Prisijungusi Lietuva” skaitmeninio raštingumo mokymų dalyvis. „Niekada nesinaudojau ir neturiu nei kompiuterio, nei išmaniojo telefono, todėl dukrai buvo staigmena gauti iš manęs žinutę elektroniniu būdu”, - pridūrė Romualdas.

Panašia patirtimi galėtų pasidalinti ne vienas projekto „Prisijungusi Lietuva“ skaitmeninio raštingumo mokymų dalyvis. Daugeliui iš jų mokymai suteikia praktinių žinių, kaip naudotis skaitmeniniu įrenginiu, kaip pirkti, mokėti mokesčius, bendrauti ir bendradarbiauti internetu. Jau daugiau nei 20 tūkstančių Lietuvos gyventojų dalyvavo viešosiose bibliotekose vykstančiuose mokymuose, o iki projekto pabaigos planuojama apmokyti ne mažiau nei 100 tūkstančių suaugusiųjų, vyresnių nei 18 metų.

Viešosiose bibliotekose gyventojai gali mokytis ne tik skaitmeninio raštingumo pradmenų, bet ir gilinti jau turimas žinias ir įgūdžius. Yra net 9 programos, kuriose gali dalyvauti pradinių žinių turintys dalyviai: „Būk aktyvus, unikalus ir verslus“, „Efektyvus laiko planavimas ir bendravimas“, „Atsakingas turinio skelbimas internete ir saugus naršymas“, „Inovatyvus savęs pristatymas“,  „Skaitmeninių nuotraukų apdorojimas ir saugus dalijimasis“, „Pristatymų rengimas“, „Valstybės paslaugos internetu kiekvienam“, „Sumaniau apsipirkime ir atsiskaitykime internetu“, „Planuokime laisvalaikį internetu“. Tikimasi, kad kiekvienas suaugusysis, nepriklausomai nuo jo turimos skaitmeninės patirties, atras sau aktualią mokymosi temą. Išsami informacija apie kiekvieną programą skelbiama https://mokymai.vipt.lt/

Kviečiame ir Jus užsiregistruoti į mokymus! Registruokitės telefonu 8 620 20 961, e. paštu Šis elektroninio pašto adresas yra apausogtas nuo spambots. Peržiūrėjimui reikia įjungti JavaScript. arba atvykite į artimiausią biblioteką.

Projektą įgyvendina Informacinės visuomenės plėtros komitetas kartu su partneriais: asociacija „Langas į ateitį“, Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnyba, Lietuvos nacionaline Martyno Mažvydo biblioteka, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija. Projektas finansuojamas Europos regioninės plėtros fondo ir Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšomis. 

Skaitmeninio raštingumo mokymus organizuoja asociacija „Viešieji interneto prieigos taškai“ kartu su partneriais UAB „Baltijos kompiuterių akademija“, Savivaldybių viešųjų bibliotekų asociacija ir VŠĮ „Informacinių technologijų institutas“.

Ketvirtadienį Jurgio Kunčino viešojoje bibliotekoje būrėsi miškininkai ir kiti girių dvasiai artimi alytiškiai. Čia įvyko knygos „Sūduvos girios“ sutiktuvės. Šiais metais skaitytojų rankas ir akis pasiekusią Sūduvos girių ir miškų ūkio istorinę apžvalgą Dzūkijos sostinėje pristatė trys garbūs vyrai. Du knygos autoriai – miškininkas Algirdas Brukas, prof. habil. dr. Romualdas Deltuvas bei leidyklos vadovas Dainius Šeronas surengė rimtą paskaitą apie Sūduvos girių ir miškų istoriją. Leidinio autoriai pabrėžė, kad knyga skiriama reikšmingam jubiliejui – nepriklausomos lietuviškos miškų administracijos ir urėdijų įkūrimo šimtmečiui.

Knyga „Sūduvos girios“ apima dabartinės Lietuvos kairiojo Nemuno kranto teritorijoje (literatūriniuose šaltiniuose įvardijamoje kaip Sūduva, Suvalkija arba Užnemunė) augusių miškų, jų gamtinių ir socialinių ypatybių bei vertybių kaitą, regiono miškų ūkio raidą nuo paskutinio ledynmečio iki 2018 m. Leidinyje atskleidžiama krašto miškingumo kaita, miškų struktūros raida, miško gėrybių reikšmė vietos žmonių materialiajam bei dvasiniam gyvenimui, aprašomos miškuose susikaupusios gamtos bei kultūros vertybės, nušviečiama miškininkavimo specifika.

Miškai, regis, tiesiog ramiai ir nepajudinamai gyvenantys savo gyvenimą, visgi, lyg gyvas organizmas patyrė daugybę įvykių ir kataklizmų – karus, kirtimus, šeimininkų kaitą, administravimo pokyčius ir t. t. Sūduvai teko ir garbinga specifinė funkcija – miškų panaudojimas gynybai, sukuriant priešams sunkiai įveikiamas gynybines užtvaras iš nuverstų medžių. Profesorius Romualdas Deltuvas susirinkusiems į renginį atskleidė, kad knygoje „Sūduvos girios“ panaudota daug įdomių faktų iš aptiktų istorinių dokumentų, kurie buvo išversti į lietuvių kalbą ir tapo atviri plačiajai visuomenei – pateikiami leidinio prieduose.

Renginio pabaigoje knygos autoriai mielai bendravo su publika ir noriai raitė autografus. Na, o tie, kurie nesuskubo įsigyti knygos, bet domisi Užnemunės girių ir miškų istorija, mielai kviečiami pasiskolinti knygą „Sūduvos girios“ iš bibliotekos.

Jūratė Čėsnaitė

Ilonos Krupavičienės nuotr.

Alytaus Jurgio Kunčino viešojoje bibliotekoje atidaryta senų teisės leidinių paroda „Prisilietimai prie teisės šaltinių – Lietuva iki 1940 metų“. Lietuvos teisininkų draugijos Alytaus skyriaus suorganizuota paroda – tai unikali galimybė pamatyti ir pavartyti M. Romerio universiteto saugyklose saugomas tarpukario Lietuvos teisininkų knygas.

Lapkričio 11 dieną paroda buvo pristatyta miestelėnams. Apie eksponatus visiems susidomėjusiems papasakojo Lietuvos teisininkų draugijos Alytaus skyriaus pirmininkas S. Kasiulis ir kolekcininkas S. Baliukas. Susirinkusieji į parodos pristatymą smalsavo, už ką buvo baudžiama pagal tarpukario Lietuvoje galiojusį Baudžiamąjį statutą, kokie buvo civiliniai įstatymai, ką tuo laiku numatė Lietuvos Konstitucija, kokios buvo Baudžiamojo proceso taisyklės iki 1940 metų ir t. t.

Trapius tarpukario spaudos puslapius bevartant, ne vieno renginio dalyvio veide keitėsi emocijos – nuo ironiškos šypsenos, aptikus ir šiandienai būdingas situacijas iki iš nuostabos išplėstų akių, sužinojus, pavyzdžiui, tuometinės baudos dydį už prekybą alkoholiu. Pro akis nepraslydo ne tik teisiniai ar politiniai niuansai, bet ir tarpukario Lietuvos kalbos specifika. O anuometiniame laikraštyje išspausdintas sakinys: „Moterys ruošiamos tapti vyrų pakaitalais, gaudant nusikaltėlius“ šiais laikais greičiausiai susilauktų plačiai pasklidusių diskusijų...

Paroda „Prisilietimai prie teisės šaltinių – Lietuva iki 1940 metų“ bibliotekoje veiks visą savaitę – iki lapkričio 16 dienos. Maloniai kviečiame apsilankyti.

Pirmą kartą Vaikų bibliotekoje lapkričio 7 dieną įvairiomis spalvomis ir formomis suskambėjo performansas „Rudens akordai“.

Pasiruošimas prasidėjo prieš gerą mėnesį. Su mažaisiais bibliotekos bičiuliais rinkome gamtines medžiagas, jas džiovinome, vartėme ir skaitėme knygeles apie gamtą.

Šiandieniniame renginyje siūlėme įvairių veiklų. Alytaus „Volungės“ progimnazijos mokytoja Rūta Mockevičienė padėjo vaikams pagaminti rudenines mandalas, kurios papuošė bibliotekos erdves, o jų laisva ir nestabili kompozicija sukėlė skaitytojams nemenką iššūkį.

Alytaus „Vilties“ mokyklos-darželio vaikučiai noriai įsitraukė į džiaugsmingą kūrybinį procesą. Vaikai fantazavo, rinkosi spalvas ir formas, patyrė nuostabių emocijų. Mandalos gali būti atliekamos iš įvairių medžiagų. „Volungės“ progimnazijos mokiniai sukūrė įdomių mandalų net iš kruopų.

Susirinkusieji improvizavo skaitydami tekstus apie rudenį, linksmai skambėjo darnus akmenukų orkestras, vėjy plaikstėsi vaikų rašyti laiškai bitei, kiškiui, zylutei.

 Vaikų ir jaunimo literatūros skyriaus inf.

Pirmojo Alytaus bendruomenės moterys negali atsispirti rankdarbių magijai.

Šį kartą – siuvinėjimas atlasiniais kaspinėliais.

Pasmalsauti kūrybiniu procesu užsuko „Alyčio“ seniūnaitijos seniūnaitis Vaclovas Goštautas.

Nauja Lauros Zdanavičienės etnografinių karpinių paroda

„Žvilgsnis iš praeities“

Apsilankykite iki  lapkričio mėn. 30 d.

Į Dzūkijos sostinę ir vėl užsuko menamas traukinys, atgabenęs literatūrą ir muziką. Jurgio Kunčino viešojoje bibliotekoje įvyko trečiasis renginys iš ciklo „Dėmesio! Dvi kartos traukinyje“. Alytiškiai klausėsi pašnekesių apie prozą, gvildeno gyvenimiškus kuriozus ir lakdino vaizduotę ten, kur spontaniškai pasisukdavo pokalbis.

Į šią minčių kelionę pakvietė dvi žavios improvizuoto traukinio pakeleivės: prozininkė, eseistė Giedra Radvilavičiūtė ir filosofė, eseistė, literatūros kritikė Jūratė Baranova. Moterišką draugiją papildė meistriškas ir brandus jaunesniosios kartos džiazmenas – saksofonininkas, kompozitorius Kęstutis Vaiginis.

Literatūros ir muzikos vakaras iš pat pradžių ėmė „kutenti“ publikos vaizduotę. Mat garbieji traukinio pakeleiviai rimtais veidais prisipažino atvykę įtartinai keistais geležinkeliais, besidriekiančiais Į Alytų tiesiai iš Kinijos su tarpine stotele „Vilnius“. Na, bet alytiškiai, kaip žinia, yra vėtyti ir mėtyti, pastarosiomis dienomis dar ne tokių stebuklingų teiginių prisiklausę, tad elgėsi mandagiai ir didelės nuostabos neparodė.

Jūratė Baranova, supažindindama alytiškius su Giedros Radvilavičiūtės knygų retrospektyva, paatviravo:

„Aš nesu kažkokia tai išskirtinė literatūros žinovė, bet tai, ką parašo Giedra, aš seku. Skaitau jos pirmuosius tekstus ir matau, kad jie neprarado aktualumo iki šių dienų. Giedros proza – intelektuali. Ypač rekomenduočiau perskaityti jos „Suplanuotas akimirkas.“

Literatūros kritikai pripažįsta, kad Giedra Radvilavičiūtė sukūrė originalų lietuviškos esė tipą, kur dera savitas mąstymas, tvirta struktūra ir tirštas pasakojimas, intelektualus šmaikštumas ir guvi ironija, o gausios kultūrinės aliuzijos, žinomų menininkų citatos dalyvauja tekste kaip realios tikrovės dalis.

„Mano rašymas – patirtinis. Kūrybos impulsai dažniausiai ateina iš gyvenimo. Negali rašyti greičiau, nes negali greičiau gyventi. Turi sukaupti tam tikrą faktų sankaupą. Bet, žinoma, prireikia ir fantazijos tiems faktams suklijuoti. Reikalingos keistos jungtys, kad paverstų faktą istorija“, – į renginį susirinkusiai publikai sakė Giedra Radvilavičiūtė.

„Giedros kūryba – apie laiką. Apie tą laiką, kuris kaip realybė įteka į mūsų gyvenimą, o paskui išteka ir viską nusineša“, – teigė J. Baranova.

„Apie laiką pasisakyti man nedrąsu, nes čia – filosofijos žemė. Laiko atžvilgiu žmonės yra dvejopi. Žmones aš skirstau į tuos, kurie gyvena daugiau praeitimi, ir į tuos, kurie daugiau gyvena šia akimirka ir ateitimi. Manyje praeities jau daugiau negu ateities ir galima smagiai po ją pasilakstyti“, – laiko filosofiją rutuliojo G. Radvilavičiūtė.

Renginyje buvo skaitomos Giedros Radvilavičiūtės kūrinių ištraukos. Kęstučio Vaiginio džiazo improvizacijos smelkėsi į visas kertes, aštrūs, irzlūs ir vingrūs muzikos garsai publiką užklupo tarsi iš pasalų.

Kitas, šįkart jau paskutinis, renginys iš ciklo „Dėmesio! Dvi kartos traukinyje“ įvyks lapkričio pabaigoje. Su alytiškiais nekantrauja susitikti du originalūs jaunosios kartos poetai – Mantas Toločka ir Ernestas Noreika.

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Alytaus miesto savivaldybė.

Jūratė Čėsnaitė

Ilonos Krupavičienės nuotr.