Ne vienas alytiškis, besidomintis šiuolaikine lietuvių literatūra, rugpjūtį užsukęs į miesto biblioteką su keistinų knygų ryšeliu, norėjo būti patikintas, kad ir šiemet rudenį bus „tie traukiniai“. Taip miestelėnai vadina jau spėtą pamėgti renginių ciklą „Dėmesio! Dvi kartos traukinyje“. Smagu užsitikrinti, kad ir šiemet į Alytų literatūrinis traukinys atvažiavo ir dar tikrai užsuks ne vieną kartą. Kas gi jo keleiviai?

Šį rudenį jau trečiąkart Jurgio Kunčino viešosios bibliotekos organizuojamuose literatūriniuose susitikimuose ir vėl švyti tiek patyrusių literatūros grandų, tiek naujų, savitai ir ryškiai sužibusių kūrėjų asmenybės ir talentai. Ir vėl ieškome skirtingų kartų rašytojų kūrybinės sanglaudos ar priešpriešos. Šiuolaikinės lietuvių literatūros įdomybes išnarplioti padeda įžvalgūs literatūros žinovai, o tinkamą atsvarą intelektualiems pokalbiams suteikia gyvai atliekamos muzikos intarpai.

Rugsėjį bibliotekoje įvyko pirmasis renginių ciklo „Dėmesio! Dvi kartos traukinyje“ literatūros ir muzikos vakaras. Improvizuotoje traukinio kupė susitiko stiprios asmenybės: poetas, vertėjas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Kornelijus Platelis bei debiutuojanti prozininkė ir poetė, literatūros kritikė Virginija Kulvinskaitė (Cibarauskė). Traukinio pakeleivių pokalbio intrigą kūrė diskusijos kuratorė filologė, lietuvių literatūros kritikė Elžbieta Banytė. Gitaros profesionalo Aido Tamulevičiaus atliekamos vingrios melodijos žadino klausytojų vaizduotę ir nejučia nuskraidino į jautrius asmeninius potyrius.

Smagiai ir nepretenzingai nusiteikusi improvizuotos traukinio kupė pakeleivių ketveriukė linksmai gliaudė gilius ir visai nelinksmus filosofinius klausimus ir tradiciškai gvildeno kūrėjo ir kūrybos aktualijas apskritai. Diskusijos kuratorė Elžbieta Banytė, sumaniai ir lyg tarp kitko pamėčiusi nepatogių klausimų „dagiukų“, pašnekovus vertė muistytis kėdėse ir reikšti emocijas. Renginio publika įdėmiai sekė rašytojų minčių eigą ir subtiliausius jų skaitomos kūrybos niuansus. Elžbieta Banytė prasitarė, kad yra kur kas maloniau žiūrėti į akis tikriesiems skaitytojams, kurie susirinko į renginį ir iš tikrųjų domisi literatūra, o ne publikoje matyti vis tuos pačius puikiai žinomus rašytojų veidus, kurie ateina į renginius paklausyti vieni kitų.

Kornelijus Platelis, pasak diskusijos kuratorės, vienas iš geriausių šiuo metu rašančių poetų, paprašytas pafilosofuoti apie kartas, iš karto atsigręžė į netrumpą savo gyvenimo kelią ir „anuos laikus“:

„Anksčiau nebuvo perskyros tarp kartų, buvo daugiau ideologinė perskyra tarp žmonių. Anais laikais skaitėme poeziją nutįsusiais megztiniais, bet poetai buvo pagarboj ir jų knygos išeidavo milžiniškais tiražais. Buvo kitokia vertybių samprata. Kultūra buvo svarbi, nors kūrėjus ir persekiojo cenzūra.“

Rašytoja Virginija Kulvinskaitė klausytojams atvėrė „šių laikų“ asmenines patirtis:

„Dabar egzistuoja vidinis cenzorius – padorumo, normalumo. Ypač – jei rašai pirmuoju asmeniu. Jeigu tau svarbi aplinkinių nuomonė, su tuo vidiniu cenzoriumi sunkoka susitarti. Kūryba apskritai, kaip veikla, pačia savo esme nukreipta į ribų peržengimo patirtis. Aš stengiuosi saviironiškai interpretuoti savo kūrybą.“

Poetas Kornelijus Platelis pratęsė mintį apie nematomąją, asmeniškąją, kūrybos pusę:

„Jeigu poeziją tu rašai ne apie save, tai apie ką tu tada rašai? Žinoma, kad visada rašai apie save. Tik stengiesi tuos asmeniškumus paslėpti po kultūriniais kontekstais. Iš vienos pusės, stengiesi savo kūrybą padaryti visiems labiau priimtiną, o iš kitos pusės – pakelti jos literatūrinę vertę. Tai susiję su tam tikra poetine klausa, kurią turime visi išsiugdyti. Mano vidinis cenzorius man sako, kad kiekvienas mano eilėraštis, nepaisant to, kiek jame yra metaforų, pats būtų metafora.“

Kornelijus Platelis alytiškių publikai paskaitė pluoštelį savo eilėraščių, o Virginija Kulvinskaitė – ištraukų iš savo pirmosios prozos knygos „Kai aš buvau malalietka“.

„Šie du autoriai yra tokie skirtingi, kad sunkiai beatrastume kokių nors bendrumų. Ir kartos čia yra visiškai „ne prie ko“, – reziumavo Elžbieta Banytė.

Renginio pabaigoje Jurgio Kunčino viešosios bibliotekos direktorė Giedrė Bulgakovienė, pasidžiaugė, kad į „kartų traukinį“ pavyksta pasikviesti tokių puikių keliautojų ir pakvietė į kitus šio renginių ciklo susitikimus, kurių ateityje dar būsią trys. Artimiausias iš jų – spalio 9 dieną vyksiantis susitikimas su rašytoju Jaroslavu Melniku. Jo kūrybą pristatys Daina Opolskaitė, o dainuojamosios poezijos intarpus dovanos „Kukumbalis“.

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Alytaus miesto savivaldybė.

Jūratė Čėsnaitė

Vitalijos Pankienės nuotr.

Europoje gyvena daugiau nei milijonas žydų, savitai praturtinančių senojo žemyno kultūrų įvairovę. Jau penkioliktąjį kartą Lietuvoje rengiamos Europos žydų kultūros dienos. Kasmet prie šios iniciatyvos prisijungia vis daugiau miestų ir miestelių. Alytaus bendruomenė taip pat kiekvienąkart mielai pasinaudoja proga susipažinti su žydų kultūros paveldu.

Pirmąją rugsėjo savaitę Alytaus Jurgio Kunčino viešojoje bibliotekoje įvyko Lietuvos žydų literatūros vakaras „Šiaurės gėlės“. Renginyje buvo skaitomi kūriniai iš Emanuelio Zingerio sudarytos to paties pavadinimo prozos antologijos. Kaip rašoma šios knygos pratarmėje, nuo XIV a. gyvendami Lietuvoje žydai palaipsniui sukūrė savitą kultūrą, čia susiformavo tik jiems būdingi etniniai bruožai, racionali, susikaupti linkusių žmonių mąstysena, o žydų literatūra, sukurta Lietuvoje, tapo organine visos tiek hebrajų, tiek jidiš literatūros dalimi.

Į renginį susirinkę alytiškiai mėgavosi žydų prozos kūrinių skaitymų valanda. Literatūrinės pažintys su spalvingais personažais ir jų likimais klausytojus nukėlė į įvairius laikotarpius, situacijas, atskleidė subtilius žydų buities, papročių niuansus. Skaitymuose skambėjo Arvydo Kinderio, Meilės Platūkienės, ir Alytaus Adolfo Ramanausko-Vanago gimnazijos moksleivių balsai.

Bibliotekos renginių vedėja Leokadija Sušinskaitė klausytojus supažindino su litvakų istorijos ir prozos raidos faktais, pristatė kai kuriuos kūrėjus. Tuomet perskaitė Alytuje gimusio Dovydo Umru (1910-1941) apsakymą „Naktis“.

Malonia staigmena vakaro publikai tapo Gal Avraham Talor – vokalo mokytojas ir kompozitorius, muzikos edukacinių laidų vedėjas. Jo balsas ir gitara atvėrė klausytojams žydų muzikos klodus. Gal Avraham Talor taip pat papasakojo apie Šabą – kassavaitinę judėjų šventę, prasidedančią penktadienio saulėlydžio metu ir pasibaigiančią šeštadienio vakare.

Žydų literatūros vakaras „Šiaurės gėlės“ Jurgio Kunčino viešojoje bibliotekoje įsiliejo į Europos žydų kultūros dienų renginių pynę, suteikdamas alytiškiams ne tik įspūdžių, bet ir žinių.

Jūratė Čėsnaitė

Ilonos Krupavičienės nuotr.

Alytaus Jurgio Kunčino viešojoje bibliotekoje apsilankė rašytojas Vytautas Račickas, nešinas trimis lagaminais, apsunkusiais nuo dovanų. Smagiai paplepėjęs prie kavos puodelio su bibliotekos direktorės pavaduotoja Lina Kamorūnaite, visą lagaminų turinį paliko ant stalo. Smalsu sužinoti, kas gi ten? Na, kokios gi dovanos skaitytojams pačios mieliausios? Žinoma, knygos!

Vytautas Račickas – vienas populiariausių vaikų rašytojų, kasmet patenkantis į skaitomiausių autorių penketuką. Jeigu klaustumėte, kas šią kūrybišką asmenybę įkvepia rašyti, atsakytų: „Vaikų gyvenimas. Ir žinojimas, kad esu labai skaitomas, kad vaikai laukia naujų mano knygų“. „Zuikos padūkėlio“, „Šlepetės“, „Stebuklingo portfelio“ ir kitų knygų autorius prisipažįsta, kad jam labai patinka rašyti apie gerokai pašėlusius vaikus, kuriuos jis vadina teigiamais išdykėliais.

Vytauto Račicko padovanotas literatūrinis lobis apteko tiesiai į Komplektavimo skyrių, kur rūpestingos darbuotojos užklijuos ant knygų bibliotekos lipdes ir tuomet jos bus paruoštos keliauti pas skaitytojus.

Centrinis miesto parkas, masinantis užsukti tiek pavieniui, tiek šeimomis, vilioja pavėsingais plotais, fontano čiurlenimu ir paukščių čiulbesiu. Pastabesni alytiškiai jau aptiko ir spėjo pamėgti tarp Miesto sodo pušų slypinčią vasaros skaityklą. Tiek jaunas, tiek senas atranda širdžiai mielų veiklų Jurgio Kunčino viešosios bibliotekos čia organizuojamuose pasibuvimuose su knygomis, laikraščiais, žaidimais ir elektroninėmis įdomybėmis.

Mobili laisvalaikio, saviraiškos ir edukacijos erdvė Miesto sode buvo sukurta Kultūros tarybos finansavimo pagrindu. Bibliotekos projekto „Interaktyvi Miesto sodo skaitykla“ tikslas – didinti Alytaus miesto bendruomenės laisvalaikio užimtumo įvairovę ir prieinamumą.

Tad kokia įvairove bus galima mėgautis? Tris vasaros mėnesius, kiekvieną ketvirtadienį Miesto sode bus teikiamos šios nemokamos galimybės:

-naudotis planšetėmis, elektroninių knygų skaityklėmis, virtualios realybės akiniais, bevieliu internetu;

-poromis ar grupelėmis žaisti stalo ar lauko žaidimus;

-skaityti savo atsineštas knygas ar grožinius ir pažintinius leidinius iš bibliotekos dovanų fondo;

-skaityti naujausius miesto ar šalies laikraščius ir žurnalus;

-pasiskolinti šiaurietiškas lazdas judėjimui po miesto sodą ir gretimai esantį pušyną su poeto Anzelmo Matučio medžio skulptūrų parku;

-klausytis „Miesto sodo murmesių“: pasakojimų, legendų, kraštiečių kūrybos ištraukų (bus kviečiami animatoriai - profesionalūs aktoriai/istorijų skaitovai);

-miestiečiams kurti savo renginius – pristatyti kūrybą, relaksacijos pratimus ar tai, ką naudingo norėtųsi perteikti savo miesto žmonėms.

Draugiška Jurgio Kunčino viešosios bibliotekos erdvė Miesto sode lankytojus pasitinka netoli Šaulių namų. Kiekvieną ketvirtadienį nuo 12 iki 17 val. čia laukiamas kiekvienas.

Jūratė Čėsnaitė

Jurgio Kunčino viešojoje bibliotekoje atidaryta Alytaus miesto gimtadieniui dedikuota alytiškio fotomenininko, mūsų miesto Garbės piliečio Zenono Bulgakovo tapybos darbų paroda „Ištapytas Zenono Bulgakovo pasaulis“. Visu savo gyvenimu ir kūryba rodantis ištikimybę Alytui Zenonas Bulgakovas intriguoja tiek dokumentišku tikslumu, tiek gebėjimu keistis, eksperimentuoti ar netikėtai blykstelėti humoru.

Šioje, jau devintojoje, autorinėje parodoje – iš savo fotografijų tapybiškai rekonstruoti nostalgiški senojo miesto vaizdai, ekspresyvūs miesto ir apylinkių viešų erdvių, gamtos fragmentai. Toks štai ištapytas Zenono Bulgakovo pasaulis, sukurtas talentingojo menininko pastabumo ir atidumo detalėms, fantazijos žaismo dėka.

Pirmasis parodos pristatymo renginyje pasisakė Kostas Poškus – tikras alytiškis, ilgametis Z. Bulgakovo bendradarbis, dailininkas ir prozininkas. Kostas, mintyse iš naujo perrutuliojęs ilgą bendravimo su Zenonu kelią, išdėstė trumpą reziumė:

„Aš esu savotiškas  Zenono metraštininkas. Bendravau su juo dar tais laikais, kai jis grojo gitara. Su Zenonu gera, bet komplikuota. O šios jo parodos pagilintai nenagrinėsiu. Tiesiog atskleisiu įspūdį, kurį ji sukelia. Paroda žaisminga, gyva, paveikslų siužetai – gyvenimiški, nesugalvoti.“

Pats Zenonas, viską visada kruopščiai suskaičiuojantis, prisipažino, jog jau 26 kartus yra dalyvavęs respublikinėse parodose, kur pelnė daugybę prizinių vietų. Belieka pridurti, kad prestižinių apdovanojimų menininkas jau yra gavęs daugiau nei pusšimtį.

Nors Zenonas Bulgakovas labiau žinomas kaip profesionalus fotomenininkas, tačiau alytiškius masina ir kita menininko pusė – tapybiškoji, kuri jo gyvenime atsirado gerokai anksčiau, nei meninė fotografija. Pirmieji išlikę Zenono Bulgakovo piešiniai, kuriuose jis įamžino savo vaikystės namų aplinką, datuojami 1954 metais. O 7-8 praėjusio amžiaus dešimtmečius bene visos miesto kino teatrų repertuaro afišos buvo tapytos Zenono Bulgakovo – labai ekspresyvios, ryškių spalvų ir iš tolo atkreipdavusios dėmesį.

Zenonas Bulgakovas jau dvidešimt metų priklauso Lietuvos tautodailininkų sąjungai. Kaip teigia šios sąjungos Alytaus skyriaus pirmininkė Audronė Lampickienė, iš alytiškių tapytojų Zenonas – pats energingiausias ir produktyviausias.

Parodoje „Ištapytas Zenono Bulgakovo pasaulis“ beveik visi darbai nauji, tik keletas jų buvo eksponuota anksčiau.

„Tapyba yra Zenono širdies šviesa, o jo paveikslai turi psichoterapinį poveikį. Zenonas priklauso auksiniam branduoliui mūsų miesto žmonių, kurie tiesiog daro tai, kas jiems svarbu, nereikalaudami perteklinio dėmesio sau“, – sakė bibliotekos direktorė Giedrė Bulgakovienė, prieš tai prisipažinusi, jog to žmogaus, kuris tiek daug metų yra taip arti, kūrybą vertinti yra labai sunku.

Alytaus miesto savivaldybės mero pavaduotojas Šarūnas Klėgeris patvirtino, kad Zenono tapybos darbai tikrai turi tą poveikį, kurį paminėjo G. Bulgakovienė, mat sakėsi viską patyręs savo kailiu – vienas tų paveikslų kabąs ir jo namuose. Š. Klėgeris perdavė parodos autoriui Alytaus miesto mero Nerijaus Cesiulio padėką.

Alytaus miesto savivaldybės kultūros skyriaus vedėja Vilma Liaukuvienė viso kultūros lauko vardu taip pat padėkojo Zenonui Bulgakovui už suteiktą galimybę jo darbuose atpažinti pamėgtas vietas ar atrasti dar nematytas.

Subtilus ir nepretenzingas parodos pristatymo vakaras netruko prabėgti. Kupinas šiltų žvilgsnių, senų draugų rankų paspaudimų ir nebylaus pasididžiavimo neblėstančiu Zenono Bulgakovo kūrybingumu. Renginyje tvyrančią nuotaiką sustiprino žavusis J. Kunčino eilių skaitovas Mantas bei Romo Stankevičiaus ir „Bel Canto“ merginų muzikiniai intarpai. O visų taip trokštamą vėsumą skleidė skaidri baltuma, sustingusi žiemiškuose Zenono paveikslų peizažuose.

Jūratė Čėsnaitė

Ilonos Krupavičienės nuotr.

Šį trečiadienį rinkomės paskutinį kartą į klubo „Skaitau ir diskutuoju“ susitikimą prieš vasaros atostogas. Žiūrėjome meninį filmą „Knygų klubas“. Juo tarsi pratęsėme praeitą kartą aptartos knygos „Ketvirtadieniai parke“ tematiką – moters gyvenimas po šešiasdešimties metų jubiliejaus. Kino filmo herojė sako: „Kas sakė, kad po šešiasdešimtmečio moteris negali būti laiminga, kad negali džiaugtis gyvenimu, naujomis patirtimis...“

Keturios neperskiriamos draugės – Diana, Vivjena, Šarona ir Kerolė – bičiuliaujasi nuo neatmenamų laikų. Diana neseniai palaidojo vyrą, su kuriuo santuokoje pragyveno 40 metų. Vivjena, vis užsukanti pas plastikos chirurgus, pirmenybę teikia trumpalaikiams, neįpareigojantiems santykiams. Šerona niekaip negali užbaigti jau pora dešimtmečių trunkančio skyrybų proceso, o Kerolės 35-erių metų santuoka praradusi bet kokį žavesį ir ugnelę.

Visos draugių problemos lieka nuošalyje, kuomet jos kartą per mėnesį susirenka į tradicinį knygų klubą. Paprastai draugės renkasi rimtą literatūrą, tačiau vieną vakarą Vivjena į susitikimą atvelka keturis „50-ies pilkų atspalvių“ egzempliorius. Iš pradžių truputį papurkštavusios, likusios trys literatūros mylėtojos vis tik pradeda skaityti žymųjį romaną. Iš pradžių – atsargiai, tačiau sulig kiekvienu skyriumi vis labiau užsimiršdamos, vis skaisčiau žibančiomis akimis, padažnėjusiu kvėpavimu ir vėl atgimstančiais seniai bepatirtais jausmais.

Diana susipažįsta su puikiu lakūnu ir ryžtasi vėl nueiti į pasimatymą. Vivjena sutinka seną meilę. Šerona leidžiasi į internetinių pažinčių džiungles, o Kerolė nutaria į vyro alų įmaišyti viagros. Nuolat skatindamos bei palaikydamos viena kitą, ištikimosios draugės pradeda naują etapą ir vėl atranda gyvenimo skonį bei džiaugsmą. Drauge nuotaikingai praleidę vakarą, išsiskirstėme iki rugsėjo mėnesio...

Klubo „Skaitau ir diskutuoju“ narė Emilija

Nuotaikingą Joninių šventę Alytaus Medicininės reabilitacijos ir sporto centro gyventojams dovanojo  Alytaus Jurgio Kunčino viešosios bibliotekos Vaikų ir jaunimo literatūros skyrius. Kartu su bibliotekos bičiuliais, ansambliu „Kitoks“,  dainavome Joninių dainas, deklamavome eiles, dalijomės prisiminimais. Paparčio žiedo padėjo ieškoti Alytaus kinologijos klubo „Cerberis“ nariai su savo šauniąja vilkšune.

Kaip gera turėti gerų Vaikų bibliotekos draugų ir kartu dovanoti šventę kitiems!

Vaikų ir jaunimo literatūros skyriaus inf.

Kai mokslo metai eina į pabaigą ir pabosta sėdėti tvankiose klasėse, galima keliauti į Jurgio Kunčino bibliotekos Vidzgirio filialą. Taip birželio 4-5 dienomis ir padarė Dzūkijos mokyklos antrokai su mokytojomis Irma Gruzinskiene ir Asta Vieraitiene. Čia antrokai ne tik vartė naujausias vaikiškas knygas, bet ir dalyvavo edukacinėje veikloje „Išmaniosios technologijos“. Padedami išmaniosios jaunimo erdvės vyresniosios bibliotekininkės Aurelijos Sukadelskaitės mokiniai konstravo robotukus su Lego WeDo 2.0. Daug džiaugsmo suteikė galimybė žiūrėti pro virtualios realybės akinius bei stebėti, kaip dirba 3D printeris. O bibliotekinių procesų kompiuterizavimo inžinierius Sigitas Tunyla supažindino su dronu ir jo valdymu, bei drono pagalba padarė antrokų nuotraukų.

Už įdomią veiklą ir geras emocijas esame dėkingi  J. Kunčino bibliotekos Vidzgirio filialo bibliotekininkei Rasai Armanavičienei.

                                                              Alytaus Dzūkijos mokyklos mokytoja Irma Gruzinskienė

Maloniai kviečiame aplankyti

Pirmojo Alytaus bibliotekoje veikiančią

lopšelio-darželio „Nykštukas“ bendruomenės

kūrybos parodą

„NYKŠTUKŲ ŠEIMOS DĖLIONĖS“

Smagus ir prasmingas šių mokslo metų paskutinis susitikimas su Piliakalnio progimnazijos trečiokais Pirmojo Alytaus bibliotekoje. Mielai kiekvienas skaitėme ištraukas iš populiariausių vaikiškų knygelių, iš kurių sudarėme knygų sąrašą.

Tad atostogausime – skaitydami!

Pirmojo Alytaus filialo inf.

Žurnalas „Baltas kambarys“, jau gyvuojantis kelerius metus ir prikaupęs savyje nemažai vertingų tekstų filosofijos, meno, mokslo, kultūros, religijos, ekonomikos temomis, savo paslaptis atvėrė alytiškiams. Šis leidinys pamažu vis storėja, mat per metus išleidžiamas vienintelis numeris, talpinantis savyje per tą laikotarpį sukauptas ir išgrynintas mintis bei vaizdus. Į „Baltą kambarį“ įžengti galima ir virtualiai – internetu.

Alytaus Jurgio Kunčino viešojoje bibliotekoje susirinkę smalsuoliai panoro ne tik sužinoti, kas slypi tarp keturių „Balto kambario“ sienų, bet ir susipažinti su žurnalo sumanytoja bei leidėja Luana Masiene.

Prisistatydama alytiškiams, L. Masienė atviravo:

„Aš esu žmogus, kurio dešinysis ir kairysis smegenų pusrutulis veikia vienodai stipriai. Esu matematikė ir menininkė iš literatūrinės pusės. Rašau nedaug, nes norisi palikti tik tai, kas yra gryna ir tikrai reikalinga. Rašymas panašus į skulptoriaus darbą. Čia kaip tam anekdote, kuriame klausiama, kaip iš akmens padaryti liūto skulptūrą. Atsakymas paprastas – ogi nukapoti viską, kas ne liūtas“.

Luana Masienė, poetė ir rašytoja, pasirašanti Anos Lu slapyvardžiu, išskirtinė asmenybė ir originalių minčių dėstytoja iš karto užsitarnavo alytiškių simpatijas. Knygų „Nr.122“, „Spalvota laimės formulė“, „Mirties bėgliai“ autorė pastarąsias dvi padovanojo ir J. Kunčino viešosios bibliotekos skaitytojams. Paklausta apie tai, kur randanti lėšų leidybai, Luana čia pat visus supažindino su žurnalo „Baltas kambarys“ leidėju paršeliu Migeliu – moline kiaulaite-taupykle, kurią žaismingai išgriebė iš savo rankinės.

„O dėl Alytaus – tai čia Zenonas kaltas! Mūsų žurnalo ketvirtajame numeryje yra Alytaus nuotraukos – išgryninti miesto vaizdai. Jų autorius – fotomenininkas Zenonas Bulgakovas. Jis ir yra tas „kaltininkas“, dėl kurio žurnalo pristatymas atkeliavo būtent čia“, – renginyje kalbėjo L. Masienė.

Žurnalas „Baltas kambarys“ skirtas kūrybinei klasei. Ši sąvoka talpina platų įvairiausių profesijų spektrą: nuo filosofų iki advokatų, nuo menininkų iki programuotojų. Luana teigia, kad tai yra tiesiog žmonės, gyvenantys iš proto. Žurnalo kūrėjai retoriškai klausia: „galbūt tampame reiškinio, kurį ekonomikos istorikas Mokyras praminė homo creativus (lot. kūrybinis žmogus), liudininkais?..“

Luana Masienė, burdama draugėn žurnalo tekstų kūrėjus, kviečia juos „įsidaiktinti“ „Baltame kambaryje“. Jos kambarys-žurnalas apstatytas įvairiais daiktais-rubrikomis, tarp kurių rasime filosofijos profesoriaus G. Mažeikio megafoną, menotyrininkės V. Kilinskienės katiliuką, teologo G. E. Klimenkos akinius, poetės I. Kazlauskaitės veidrodį, šiuolaikinės muzikos tyrinėtojo, žurnalisto M. Peleckio tereminą, ekonomisto N. Treigio porte-monnaie (piniginę) ir kitus. Kambario sienas-puslapius puošia ne tapetai, o autoriniai meno kūriniai – nuotraukos, koliažai, paveikslų reprodukcijos.

„Kaip atrenku rašančiuosius? Labai paprastai. Tiesiog užduodu sau klausimą: „Su kuo galėčiau ir norėčiau laikinai apsigyventi viename kambaryje? Kuris žmogus man yra įdomus ir kuris turi ką pasakyti ar parodyti pasauliui?“.  O tai nepriklauso nei nuo amžiaus, nei nuo statuso visuomenėje, nei nuo pasiekimų. Todėl „Baltame kambaryje“ telpa profesoriai ir studentai, žinomi kūrėjai ir pradedantys menininkai“, – teigia L. Masienė.

„Nors turiu savo matematiškąjį, aiškųjį, pradą, bet man norisi „nunešti“ kambario stogą ir kartu savo „stogą“ ir leisti „Baltą kambarį“ be sienų, virtualų. Tuomet jis tampa besienis, neapčiuopiamas. Kad netaptų visai efemerišku, norisi jį pripildyti muzikos garsais“, – sako Luana.

Muzikinį „Balto kambario“ foną žurnalo pristatymo popietėje kūrė šiuolaikiškai baltiškos grupės „LT“ – vokalistės Eglės Gerasimovaitės ir multiinstrumentalisto Raimundo Eimonto improvizacijos.

Jūratė Čėsnaitė

Ilonos Krupavičienės nuotraukos

Šį trečiadienį susirinkome labai gausiai – visos. Mūsų, kaip visada, laukė kavos stalas ir Rasos paruoštas siurprizas. Ties kiekviena puikavosi nuostabi vyšnių puokštelė.Todėl visos mintimis nusikėlėme į sakuromis žydinčią Japoniją. Žydinti vyšnia yra gyvenimo laikinumo ir grožio simbolis. Dėkojame mūsų mielajai vadovei, kurios dėmesys ir siurprizas buvo tarsi įžanga į H.Boyd romano „Ketvirtadieniai parke“ aptarimą.

Šešiasdešimt metų prilygsta rojui. Pasauliui tu nerūpi, faktiškai tampi nematoma, ypač jei esi moteris. Dabartinis laikotarpis, sakyčiau, trečiasis gyvenimas. Iš pradžių vaikystė, tada suaugusiojo pareigos – darbas, šeima, atsakomybė, - o kai visi nusprendžia, kad atsidūrei senatvės sąvartyne... laisvė! Ateina laikas, kai gali būti savimi, o ne tuo, ką primeta visuomenė, kuo, tavo įsitikinimu, turėtum tapti.“ Visoms romanas labai patiko, nes knygos herojės amžius primena mūsų pačių amžių ir tai nuostabiai šiltas bei įžvalgus romanas apie šeimos dramas ir asmenines paslaptis. Kaip visada suskilome į dvi stovyklas – dauguma buvo Džinės pusėje, dvi klubo narės gynė vyro Džordžo pozicijas. Kaip buvo smagu įrodinėti savo tiesas!

Knygos centre – ilgą vedybinį gyvenimą nugyvenusi šeima, atsidūrusi ant garbingo amžiaus ribos. Vyras jau pensijoje, žmona tuoj švęs šešiasdešimtmetį. Bėga dienos, savaitės, metai ir maloniausia savaitės diena tampa ketvirtadienis, kai Džinė vedasi savo mažąją vaikaitę į parką. Čia moteris susipažįsta su Rėjumi – visiška Džordžo priešingybe. Rėjus moka klausytis, lengvai ir šmaikščiai bendrauja, neturi išankstinių nuostatų. Be to, jis žavus ir seksualus. O kaip tik viso to jai taip trūko santuokoje... Netikėtai pačiai sau (o gal ir nieko keista?) Džinė vėl pasijunta fiziškai patraukli ir nejučia įsimyli bičiulį iš parko. Kaip elgtis, jeigu pusę savo gyvenimo esi ištekėjusi už padoraus vyro, bet nežinia kodėl, nieko nepaaiškinęs, jis vieną naktį palieka jūsų lovą? Kai taip nutinka Džinei, ji sutrinka, paskui įsiunta ir galiausiai pasiryžta išgauti atsakymus iš sutuoktinio. Gal Džordžas pamilo kitą? Kaip nors jį įskaudino? Gal pati suklydo? Deja, Džordžas šia tema nekalbus ir elgiasi lyg nieko nebūtų įvykę.

Atsitiktinė pažintis su Rėjumi virsta šilta draugyste. Jiedu šnekasi, juokiasi, dalijasi lūkesčiais, paslaptimis ir širdgėla. Vienas kitam suteikia galimybę iš naujo pamilti gyvenimą. Bet ar jie turės užtektinai drąsos pasinaudoti šia proga? Moterį kankina abejonės. Ji suvokia, kad „jie su vyru žaidė pagal skirtingas taisykles. Ištisą dešimtmetį Džinė taikstėsi su neįveikiamu vyro polinkiu neigti, todėl dabar neketino nusileisti“. Nors puikiai žino, kad dėl įsiplieskusios aistros kyla grėsmė prarasti visa, kas brangu. Taigi, Džinei teks apsispręsti. Ar jai pakaks narsos atlaikyti šeimos pasipriešinimą ir stereotipų valdomame pasaulyje apversi savo gyvenimą aukštyn kojom? Juk dukra tikisi, kad „tėvai mėgausis oriu pensininkų gyvenimu pietvakarių Anglijoje, bindzinėdami po sodininkų parduotuves“. Bet meilei amžius nesvarbu. „Tiksliai nusakyti juodu siejantį ryšį buvo neįmanoma atsiribojus nuo etikečių, kurios kartu praleistas akimirkas įvardytų nemaloniais, truputį isteriškais apibūdinimais, tokiais kaip „romanas“, „neištikimybė“, „apgavystė“, „susižavėjimas“... Ir, be abejo, „meilė“. Šiuo atveju netiko nė vienas ir kartu tiko visi.“ Romano pabaiga susiklosto laimingai, visi randa savo tolesnį gyvenimo kelią.

Birželio mėnesį susitikimo metu žiūrėsime filmą „Knygų klubas“ ir užbaigsime pasisėdėjimus iki rudens. O paskui ir vėl lauks diskusijos apie knygas.

Klubo „Skaitau ir diskutuoju“ narė Emilija

Alytaus Jurgio Kunčino viešosios bibliotekos Vaikų ir jaunimo literatūros skyriuje svečiavosi ir su skaitytojais bendravo „Laisvės TV“ žurnalistas Liudas Dapkus.

„Laisvės TV“ – internetinė televizija, patrauklia forma perteikianti socialines problemas, raginanti jaunimą didžiuotis savo valstybe ir nuveiktais darbais.

Žurnalistas L. Dapkus susirinkusiems renginio dalyviams pristatė „Laisvės TV“ vykdomą projektą „Nepakantumo korupcijai didinimas panaudojant inovatyvias Laisvės TV priemones“. Įdomu buvo klausyti apie žurnalisto L. Dapkaus keliones ir jose patirtus įspūdžius. Pranešėjas pabuvojęs daugiau nei 70 šalių, patyręs įvairių pavojų, keliavęs karinėse zonose teigė, kad kelionę sudaro trys svarbiausios dalys: kultūra, gamta ir kulinarija.

Dėkodami „Laisvės TV“ žurnalistui padovanojome dzūkiško medaus.

Vaikų ir jaunimo literatūros skyriaus inf.

Didžiulę naudą teikiantis ankstyvasis skaitymas jau nekelia abejonių, tačiau retai kam žinoma, kad itin teigiamą įtaką tolesnei vaiko raidai turi knygas jam skaitantis tėtis. Siekdamas netradiciškai paminėti artėjančią Tėvo dieną ir pabrėžti tėvystės svarbą vaikų auklėjimui Alytaus Jurgio Kunčino viešosios bibliotekos Vaikų ir jaunimo literatūros skyrius prisidėjo prie Skaitymo skatinimo programos akcijos „Tėčiai skaito vaikams“. Akcijos tikslas – atkreipti visuomenės dėmesį į nepaprastai svarbų vyrų vaidmenį ugdant atžalas. Knygos skaitymas kartu su vaiku skatina jo kalbos ir pažinimo raidą, turtina žodyną, gerina pasirengimo mokyklai įgūdžius, kuria glaudžius tarpusavio santykius. Moksliniai tyrimai atskleidė, kad vaikams reguliariai skaitant knygas gerėja tėvystės įgūdžiai, į gerąją pusę keičiasi vaikų elgesys.

Vaikų bibliotekoje svečiavosi Alytaus miesto savivaldybės administracijos direktorius Rolandas Juonys. Jam teko nelengva užduotis: perskaityti Vytautės Žilinskaitės kūrinį „Bebaimis sliekas“. Vaikai susidomėję klausėsi kūrinio. Anot mažųjų, svečiui sekėsi gražiai perskaityti kūrinį todėl, kad jis pažįsta raides, moka greitai ir gražiai skaityti, o vaikai – šaunūs klausytojai.

Sasekso universiteto mokslininkai nustatė, kad skaitymas yra vienas efektyviausių būdų įveikti stresą – jau nuo šeštos skaitymo minutės akivaizdžiai sumažėja raumenų įtampa ir sulėtėja širdies ritmas. Šiam teiginiui pritarė visi renginio dalyviai.

Vaikų ir jaunimo literatūros skyriaus inf.

Tradicine tapusi Europinė Kaimynų diena sukvietė į Vaikų biblioteką kaimynus iš Alytaus Dainavos progimnazijos, Jotvingių ir šv. Benedikto gimnazijų, Vidzgirio pagrindinės mokyklos. Bendruomeniškumas visų pirma prasideda nuo susipažinimo. O bendra veikla – vienas geriausių būdų tai padaryti. Todėl Kaimynų dieną netrūko šypsenų, juoko, muzikos ir smagių veiklų.

Mažieji Alytaus Vidzgirio pagrindinės mokyklos šokėjai, vadovaujami mokytojos Marijonos Markevičienės, džiugino linksmais šokiais, o skaitovai – skambiomis eilėmis. Ąžuolas Vaičaitis, Alytaus muzikos mokyklos mokinys, visus užbūrė saksofono muzikos garsais.

Išsidūkę svečiai grožėjosi Alytaus Dainavos progimnazijos mokytojos Daivos Grudzinskienės ir jos mokinių tapybos darbų paroda „Atgaiva“. Darbai ryškūs, šviesūs savo vizija, atlikti akrilu.

Visus susirinkusius nustebino ir pradžiugino į šventę atvykusi vilkšunė Griuna ir jos šeimininkai iš Alytaus kinologijos klubo „Cerberis“.  Daug gražių emocijų suteikė Griunos gebėjimai.

Pirštukų antspaudais įamžinę draugystę ir užrašę ŠAUNŪS KAIMYNAI svečiai fotografavosi prie KAIMYNŲ SIENELĖS.

Jau tradicija mūsų bibliotekoje tapusios Kaimynų šventės tikslas - atkreipti dėmesį į kaimynystės vertę ir svarbą, patirti buvimo kartu, vienybės, pažinties džiaugsmą.

Vaikų ir jaunimo literatūros skyriaus inf.

Senyvo amžiaus žmonių skaičius mūsų šalyje nuolat auga. Iš daugiau nei pusės milijono Lietuvoje gyvenančių vyresnio amžiaus žmonių kas trečias yra vienišas. Be abejo, kiekvienas iš mūsų yra pastebėjęs bent vieną tokį senjorą ilgesingu žvilgsniu žvelgiantį pro langą ar nuo ryto iki vakaro sėdintį prie daugiabučio laiptinės. Ar tikrai mūsų visuomenėje nebėra vietos ilgą gyvenimą nugyvenusiam, daugybę prasmingų darbų nudirbusiam ir sukūrusiam žmogui? Ar normalu, kad žmogus ištisus mėnesius neturi su kuo pabendrauti nei gyvai, nei telefonu?..

Gegužės viduryje Alytaus Jurgio Kunčino viešojoje bibliotekoje įvyko draugystės ir bendravimo telefonu nemokamos paslaugos vienišiems garbaus amžiaus žmonėms „Sidabrinė linija“ pristatymas.

„Sidabrinė linija“ yra skirta garbaus amžiaus sulaukusiems žmonėms. Tiems, kurie jaučiasi vieniši, nereikalingi, stokoja bendravimo, gyvena nutolusiose ir sunkiau pasiekiamose vietovėse, išgyvena netektis, sunkiai serga, neturi su kuo nuoširdžiai ir atvirai pasikalbėti.

Kristina Čiuželienė, viena iš M. Čiuželio labdaros ir paramos fondo steigėjų, „Sidabrinės linijos“ sumanytojų ir įgyvendintojų, taip atskleidžia šios idėjos įgyvendinimo priešistorę:

„Kadangi pati užaugau daug bendraudama su savo seneliu (mes gyvenome viename bute visi kartu), tai man ir išliko tas labai geras ir labai prasmingas jausmas, kada gali susėsti ir pasikalbėti kaip vaikas su išmintingu žmogumi, pajusti tą šilumą ir meilę, ir nuoširdumą pokalbio, kuris užpildo tą dieną ir, galiausiai, visą tavo gyvenimą. Tai tą jausmą nešiojausi savyje labai ilgą laiką ir, galiausiai, kai aplinkybės susiklostė labai sėkmingai, ėmėm ir įgyvendinom. Norime ir siekiame įprasminti pokalbius ir daugeliui kitų žmonių arba suteikti galimybę bendrauti ir pasikalbėti kokybiškai daugeliui kitų senų žmonių Lietuvoje – vienišų, kurie, galbūt, sėdi ir žiūri pro langą dienų dienas ir neturi kam ištarti to žodžio...

Kaip pasakojo renginyje Alytuje apsilankiusi „Sidabrinės linijos“ savanoriškos veiklos koordinatorė Ieva Čerbulėnienė, fondo steigėjai Kristina ir Marius Čiuželiai, ieškodami būdų, kaip padėti senjorams, mokėsi iš britų patirties. Jungtinė karalystė jau yra nuėjusi nemažą kelią šioje srityje – šalyje net įkurta ministerija vienišumo problemai spręsti. Kristina ir Marius, pasigilinę į Lietuvos statistiką, aptiko, jog pagal skiriamą dėmesį ir apčiuopiamą pagalbą pas mus pirmoje vietoje – vaikai, antroje – gyvūnai, o senoliai – vos septintoje vietoje. Tad beliko sutelkti bendraminčius, pasiraitoti rankoves ir kibti į darbus.

Šiais metais „Sidabrinė linija“ švęs savo trečiąjį gimtadienį. Per tą laikotarpį būta visko – ir graudžių, ir linksmų istorijų, tačiau niekada neblykstelėjo abejonė dėl šios veiklos prasmingumo. Savanorių – žmonių, pasirengusių kalbėtis, išklausyti, priimti ir suprasti, „Sidabrinė linija“ šiuo metu buria jau beveik 300. Bendras „Sidabrinės linijos“ pašnekovų skaičius sparčiai didėja visoje Lietuvoje ir netrukus ketina perkopti 2000 ribą.

Ieva pakvietė prisijungti ir Alytaus miesto garbaus amžiaus gyventojus pokalbiams su bendraminčiais telefonu. Prireikus pagalbos, jaučiant poreikį būti išklausytam, ar tiesiog norint susirasti bendramintį nuolatiniam bendravimui telefonu, tereikia paskambinti nemokamu telefonu 8 800 800 20. „Sidabrinės linijos“ atstovai išklausys, suteiks pagalbą, patars ir užregistruos draugystės ir bendravimo telefonu paslaugai.

Registruotis į „Sidabrinę liniją“ gali patys senoliai, juos užregistruoti gali ir jų artimieji, draugai ar kaimynai, juos prižiūrintys socialiniai darbuotojai, slaugytojai, savanoriai ar kiti geros valios žmonės.

Galbūt Jūs – skaitantys šią žinutę – pažįstate žmogų, kuriam norėtumėte papasakoti apie „Sidabrinę liniją“? Pasidalinkite, padrąsinkite, pakvieskite!

O galbūt norėtumėte tapti savanoriu ir prisidėti prie draugiškesnės senatvei Lietuvos kūrimo? Tuomet prašome apsilankyti interneto svetainėje www.sidabrinelinija.lt ir užpildyti savanorio anketą.

Parengė Jūratė Čėsnaitė

Ilonos Krupavičienės nuotr.

Vaikų bibliotekos skaitytojai turėjo unikalią galimybę dalyvauti projekte „Pažinkime neregimą pasaulį“. Anot renginio organizatorės Socialinio verslo „Verslas ir menas“ direktorės,  leidėjos Eglės Jokužytės, šio projekto tikslas yra įtraukti reginčius, neregius ir silpnaregius vaikus bei jaunimą į edukacines ir menines veiklas, kuriant unikalią meninę priemonę (kalendorių), per pažinimo, bendravimo įgūdžių formavimą, tolerancijos, kultūros ir kūrybinės saviraiškos ugdymą atskleisti jų kūrybinį potencialą, keisti požiūrį į negalią turinčius žmones ir ugdyti visuomenės socialines ir kultūrines savivokos kompetencijas.

Renginyje vaikai susipažino su leidyklos „Verslas ir menas“ edukacinėmis knygomis, skaitomomis skirtingais pojūčiais ir skirtomis ne tik neregiams, bet ir regintiems. Šias knygas taip pat galite rasti mūsų bibliotekoje. Vaikai lytėjimo būdu atpažino knygose esančius paveikslėlius. O pažintis su nerege Vaida Butautaite renginio dalyviams suteikė žinių apie Brailio raštą, neregių gyvenimą, sužadino smalsumą. Visi kartu kūrė iškiliuosius paveiksliukus, kurie būtų suprantami ir neregiui. Pažintis su nerege suteikė bendravimo patirties ir nepamirštamą įspūdį. Edukacinė programa

„Pažinkime neregimą pasaulį“ ugdo vaiko socialines vertybes ir gebėjimą priimti „kitokius“ žmones.

Vaikų ir jaunimo literatūros skyriaus inf.

„Karas panašus į sportą. Pasaulio istorijoje yra daug atvejų, kai mažesnės komplektacijos kariuomenė įveikė didesnę. Karas yra menas. Jame galioja tarpusavio nuotaika, patirtis, „chemija“, vadyba ir t. t.“, – teigė sporto komentatorius, TV laidų vedėjas, istorikas, rašytojas, proto kovų organizatorius ir vedėjas Robertas Petrauskas, lankydamasis Jurgio Kunčino viešojoje bibliotekoje. Čia jis viešėjo rašytojo amplua, mat skaitytojų „teismui“ atvežė „Barbarosą“ – trečią, naujausiąją, savo knygą iš serijos apie Antrąjį pasaulinį karą Europoje.

Į renginį susirinkusių alytiškių laukė ne tik knygos pristatymas ir diskusijos su autoriumi, bet ir dinamiška, iliustratyvi paskaita, patraukli net didžiausiems diletantams.

„Karas su gyvenimu yra susijęs. Aš aplipdau istoriją nesvarbiais istorijai faktais. Mums reikalingos žmogiškos istorijos. Įsivaizduoju istoriją kaip ratą, kurio centre gali būti bet koks istorinis momentas. Tame rate nėra juoda/balta. Kai tik pakeiti požiūrio kampą – pasikeičia ir vaizdas. Istorija – tai gyvenimas, o gyvenime niekada nebūna juoda/balta“, - publikai atviravo autorius.

Knygoje „Barbarosa“ Robertas Petrauskas koncentruojasi į didžiausią karinę operaciją pasaulio istorijoje, kurios metu iki 1941-ųjų pabaigos žuvo, dingo be žinios ar buvo sužeisti 5 milijonai abiejų pusių karių. Turbūt nėra kitos tokios karinės operacijos, kuri, net praėjus daugeliui metų, ir toliau keltų tiek daug diskusijų, ginčų, hipotezių, vertinimų. Kaip teigia autorius, „Barbarosa“ – tai ne tik karinė operacija, tai milijonų žmonių likimai, tai pasaulinės svarbos geopolitinis posūkis, tai istorija, kuri pakeis Europos veidą visiems laikams. Tai ne įvykis, o milžiniškas procesas, transformacija, pakeitusi ištisas visuomenes.

Smalsuoliai ilgai ir iš esmės gvildenantys globalias pasekmes sukėlusius istorinius faktus ar procesus, anksčiau ar vėliau panyra į dar Sokrato patirtą būseną – Žinau, kad nieko nežinau. Taip gali nutikti ir Roberto Petrausko knygų trilogijos skaitytojams.

„Perskaičius „Barbarosą“ jums susidarys įspūdis, kad jūs žinote netgi mažiau negu prieš skaitant. Ir pajusite, jog suprantate, kad nelabai, iš tikrųjų, suprantate. Tada jau nebegalėsite būti tokie kategoriški visažiniai. Ir tai bus kaip tik tas momentas, nuo kurio pradėsite žinoti...“ – renginyje Alytuje filosofavo Robertas Petrauskas.

Iš knygos sutiktuvių alytiškiai skirstėsi pamažu – kas praturtėjęs naujomis įžvalgomis, kas nešinas naujai įsigyta istorine knyga savo namų bibliotekai.

Jūratė Čėsnaitė

Ilonos Krupavičienės nuotr.