Simboliška, kad vasario mėnesį, minint Valstybės atkūrimo dieną, Alytaus „Volungės“ progimnazijos kudirkaičiai, vadovaujami mokytojos Laimos Staučaitės, Alytaus Jurgio Kunčino viešosios bibliotekos Vaikų ir jaunimo literatūros skyriaus erdves papuošė įspūdinga fotografijų paroda „Alytaus kultūros lobiai“.

Parodos atidarymas virto įdomiu dialogu – diskusija tarp jaunųjų „Volungės“ progimnazijos moksleivių ir Alytuje žinomo fotografo Fausto Augustino.

Moksleivių fotografijose įamžinti Alytaus kultūros objektai sudaro vientisą harmoniją su gamta, kurią papildo Jurgio Kunčino tekstai.

Paklausta, koks pagrindinis kudirkaičių tikslas, mokytoja atsakė: „Augti ir būti savo aplinkos, kurioje gyvename, piliečiais.“  Iš tiesų, mes, gyvenantys Alytuje, viską priimame kaip duotybę,  per mažai domimės savo miesto kultūra. Mokiniai dalijosi savo patirtimi ieškodami to tikro, vienintelio kadro. Kiek daug patirta nuotykių: kopta į kalvas ir griūta, sušlapta lietuje ir kepta saulėje, užsiropšta ant skulptūrų ir lįsta vidun. Ši veikla ne tik prisideda prie miesto istorijos pažinimo, ugdo meniškumą, sugebėjimą perteikti akimirkas, pastebėti detales, bet ir padeda susirasti draugų, bendraminčių. Vaikai džiaugėsi, kad fotografas Faustas Augustinas davė daug vertingų patarimų, pagyrė jų kūrybiškumą ir iniciatyvą.

Paroda veiks iki vasario 29 dienos. Kviečiame apsilankyti.

Vaikų ir jaunimo literatūros skyriaus inf.

Iki vasario 28 dienos

visus kviečiame apsilankyti

lopšelio-darželio „Boružėlė“ „Žvaigždučių" grupės vaikų

piešinių parodoje

„IŠDYKUSI ŽIEMA"

(auklėtojos L. Zdanavičienė ir R. Kyguolienė)

Kaip ir kasmet, taip ir šiais metais vasario mėnesį daugelyje pasaulio šalių vyksta renginiai, skirti saugiam elgesiui internete. Vasario 6 d. Alytaus Jurgio Kunčino viešosios bibliotekos Vidzgirio filiale paminėta saugaus interneto diena, jos tikslas – atkreipti dėmesį į aktualius skaitmeninius iššūkius, skatinti saugesnį, ypač vaikų ir jaunuolių, naudojimąsi internetu ir skaitmeninėmis technologijomis.

Daugiau sužinoti apie saugų internetą ir susitikti su Alytaus apskr. VPK bendruomenės pareigūne Laura Svolkinaite panoro Dzūkijos mokyklos trečiokai, kuriuos atlydėjo mokytojos Irma Gruzinskienė ir Asta Vieraitienė bei VšĮ Alytaus miesto socialinių paslaugų centro vaikų dienos ir Alytaus miesto bendruomenės centro lankytojai. Renginio metu vaikai sužinojo, kodėl reikia saugoti savo duomenis, kokiomis nuotraukomis galima dalintis, kaip saugiai naudotis socialiniais tinklais, kaip elgtis susidūrus su šantažu ir t.t. Vaikai, teisingai atsakę į pareigūnės užduotus klausimus, buvo apdovanoti knygų skirtukais.

Vidzgirio biblioteka dėkinga bendruomenės pareigūnei Laurai Svolkinaitei už suteiktas žinias bei dovanas.

Alytaus Jurgio Kunčino viešosios bibliotekos Vidzgirio filialo inf.

Alytaus Jurgio Kunčino viešojoje bibliotekoje atidaryta Inos Martikaitienės tapybos darbų paroda „Gyvenimo spalvos“. Renginiui papildomų spalvų suteikė Alytaus muzikos mokyklos styginių kvartetas (mok. Ingrida Krikščiūnienė).

Ina Martikaitienė, daugybę metų dirbusi Marijampolės ir Alytaus ligoninėse radiologe, dvidešimt metų buvusi Alytaus miesto klubo „Zonta“ nare, šiuo metu vis dar dirba medicinos srityje ir yra aktyvi Trečiojo amžiaus universiteto klausytoja. Ji džiaugiasi atradusi tapymo malonumą:

„Tapyba, kurios pradėjau mokytis brandžiame 62 metų amžiuje, teikia man didžiulį džiaugsmą, ramybę ir atsipalaidavimą. Siekiau bent minimalių dailės žinių. Alytaus dailės mokyklos direktorius Redas Diržys mane, senjorę, mielai sutiko priimti mokytis vakarais kartu su mokinukais. Dvejus metus krimtau dailės abėcėlę. Tarp vaikų nesijaučiau nesmagiai ir išmokau tapyti ne tik gėles, bet ir žmones.“

Per dvi dešimtis metų I.Martikaitienė aliejiniais dažais nutapė daugiau nei 80 paveikslų (jeigu suskaičiuotume ir kitiems padovanotus). Dauguma jų puošia jos pačios ir jos šeimos narių namų interjerą. Į parodą bibliotekoje atkeliavo nedidelė, bet įsimintina šių darbų dalis.

Paroda „Gyvenimo spalvos“ bibliotekos fojė veiks iki vasario 29 dienos. Maloniai kviečiame apsilankyti.

Jūratė Čėsnaitė

Ilonos Krupavičienės nuotr.

Atliktas Lietuvos bibliotekų tyrimas, kuriuo siekta išsiaiškinti, kaip bibliotekų lankytojai vertina paslaugų kokybę, ką jie mano apie bibliotekų interneto paslaugas, kokie yra viešojo interneto prieigos vartojimo įpročiai, motyvai ir nauda vartotojams. Apibendrindama tyrimo rezultatus, „Kantar“ kompanijos įžvalgų ir rinkodaros tyrimų direktorė Renata Sadunišvili sakė, kad Lietuvos bibliotekos yra pelniusios ypač aukštą lankytojų pasitikėjimo kreditą, jos realiai keičia ir gerina lankytojų gyvenimo kokybę, pateisina jų lūkesčius ir jau yra tapusios stiprias pozicijas išsikovojusiais bendruomenių centrais. „Didelis, vieningas ir stiprus Lietuvos bibliotekų tinklas su profesionaliais darbuotojais šiuo metu turi vieną iššūkį – kurti strategijas, įgyvendinti jas ir išlaikyti tokį pat aukštą lygį“, – sakė įžvalgų ir tyrimų specialistė.

Lietuvoje yra 1240 viešųjų bibliotekų. Per metus jose apsilankoma apie 9,3 mln. kartų. Apklaustieji biblioteką dažniausiai suvokia kaip vietą, kurioje malonu leisti laiką ir kurioje dirba kvalifikuoti specialistai, suteikiantys profesionalią pagalbą. Palyginti su 2009 m., išaugo bibliotekininko svarba, pasikeitė jo vaidmuo: 2019 m. bibliotekininkas tapo konsultantu ir vienu svarbiausių motyvų, skatinančių naudotis bibliotekos paslaugomis (pokytis nuo 22 proc. iki 46 proc.).

Bibliotekų teikiamas paslaugas lankytojai vertina labai gerai (bendro vertinimo vidurkis siekia 9,5 iš 10). Net 93 proc. lankytojų tikrai rekomenduotų bibliotekoje apsilankyti savo šeimos nariams ar draugams. Tokią palankią lankytojų nuomonę apie bibliotekų veiklą rodo ir labai aukštas NPS (Net Promoter Score) indeksas, apibūdinantis lankytojų pasitenkinimo ir lojalumo lygį. Bibliotekų NPS siekia 91 procentą. Šis rodiklis yra aukštesnis kaime nei mieste, taip pat aukštesnis tarp vyresnių lankytojų.

Didžioji dalis (85 proc.) žmonių bibliotekose apsilanko bent kartą per mėnesį, dažniausiai ateina 1–2 kartus. Aktyviausi lankytojai, į biblioteką užsukantys dažniau nei kartą per savaitę, sudaro ketvirtadalį visų apklaustųjų. Didžiausią viešųjų bibliotekų vartotojų dalį sudaro vyresni nei 55 metų asmenys. Tačiau čia matomi regioniniai skirtumai. Sostinėje ir didžiuosiuose miestuose gausiausia lankytojų amžiaus grupė yra gerokai jaunesni – 18–35 metų asmenys.

Net 99 proc. bibliotekų teikia galimybę naudotis nemokamu internetu (2009 m. tokių buvo 53 proc.). Palyginti su 2009 m., reikšmingai pagerėjo bibliotekų lankytojų informacinių technologijų naudojimo įgūdžiai. 2019 m. 62 proc. vartotojų naudojimosi kompiuteriu įgūdžius vertino kaip „visiškai pakankamus“, 2009 m. tokių buvo – 51 proc. Prieš dešimt metų viešąja interneto prieiga bibliotekose aktyviai naudojosi 15–24 metų žmonės, o dabar didžiausią vartotojų dalį sudaro 45–64 metų auditorija.

Alytaus Jurgio Kunčino viešojoje bibliotekoje 2019 metais skaitmeninio raštingumo mokymai buvo vykdomi tiek pavieniams lankytojams, tiek grupėms, apmokyta apie 600 žmonių. Lankytojai galėjo ir tebegali rinktis net iš aštuonių skirtingų mokymo programų ir lankyti jas nemokamai. Mokymai tęsiami ir 2020 metais.

Nors Lietuvoje nuosekliai didėja interneto prieinamumas, pastarosios interneto prieigos reikšmė ateityje išliks svarbi, ypač kaimo vietovėse, nes net 98 proc. bibliotekų interneto prieigos naudotojų ketina ja naudotis ir ateityje. Prognozuojama, kad ateityje bibliotekos internetu naudosis dabartiniai 45-mečiai ir vyresni asmenys, turintys aukštesnįjį arba aukštąjį išsilavinimą, gaunantys vidutines pajamas asmenys.

Mažiausias galimybes naudotis internetu kitose vietose turi kaime gyvenantys vyriausio amžiaus lankytojai – 42 proc., mieste tokių senjorų (65 m. ir vyresnių) yra 26 proc. Mažiau galimybių naudotis internetu ne bibliotekoje turi neįgalieji, žemesnio išsilavinimo ir mažesnių pajamų žmonės.

Nustatyta, kad naudojimasis biblioteka daro didelę įtaką bendram lankytojų gebėjimui kritiškai vertinti visuomenės pokyčius (vidurkis 7,2 iš 10). Lankytojai, ypač kaimo bibliotekų, teigia, kad biblioteka padėjo išspręsti praktines problemas ir ugdyti kritinį mąstymą.

Apklausos dalyviai teigė, kad naudojimasis internetu bibliotekoje teigiamai veikia jų socialinį gyvenimą (pagerina vyresnio amžiaus žmonių bendravimą su artimaisiais) ir padeda įgyti žinių bei įgūdžių, pritaikomų darbinėje ar mokslo veikloje. 8 proc. apklausoje dalyvavusiųjų nurodė, kad galimybė naudotis bibliotekos internetu jiems padėjo susirasti darbą. Tai reiškia, kad bent 373 asmenims biblioteka padėjo įsilieti į darbo rinką ar joje išsilaikyti.

Tyrimo rezultatai akivaizdžiai parodo per dešimtmetį įvykusius pokyčius ir atskleidžia bibliotekų kuriamą vertę. Sužinoti daugiau įdomių faktų, duomenų ir nuomonių apie Lietuvos bibliotekų vartotojus ir jų požiūrį į bibliotekas galėsite paspaudę šią nuorodą.

Registracija į nemokamus skaitmeninio raštingumo mokymus ČIA

„Mes – žmonės rimti“ – taip pavadinta Kosto Poškaus ir Vido Poškaus tapybos darbų paroda paskutinę sausio dieną buvo atverta demokratiškoje ir draugiškoje erdvėje – Alytaus Jurgio Kunčino viešosios bibliotekos salėje. Šiuo meno įvykiu tėvas ir sūnus Poškai pažymėjo bendrą 114 metų gimtadienį. Susirinkusi publika nesikuklindama priėmė parodą, kaip įsimintiną dovaną, nors įprastai per gimtadienius viskas vyksta atvirkščiai.

Į renginį susirinkusiai publikai pristatydama šio kultūrinio įvykio „kaltininkus“, Alytaus Jurgio Kunčino viešosios bibliotekos direktorė Giedrė Bulgakovienė atskleidė autorių bendrumus:

„Abu parodos autoriai yra profesionalūs dailininkai, abu yra išleidę knygų. Abu yra alytiškiai. Abiem būdingas puikus žodžio, spalvų ir formų valdymas...“

„Antraštės („Mes – žmonės rimti“) teisingumą galima pagrįsti jau tuo faktu, kad mes – tėvas ir sūnus, esame gimę to paties mėnesio, kai jie dar buvo šalti ir sniegingi, tą pačią dieną, įtariama, kad net panašiomis vėlyvo vakaro valandomis, nors tai pagrįsti galima tik remiantis kitų pasakojimais: gimimo procese buvome tik pasyviais dalyviais. Obuolys nuo obels netoli..., todėl be visokių kitokių ryšių mus jungia panašus požiūris į kūrybą, nesvarbu, vaizdinė ji ar žodinė – viskas tik labai rimtai! Gerai suprantame, kad tarp žiūrovų gali pasitaikyti ir tokių, kurie dėl neišprusimo gali nesuprasti mūsų minčių ar idėjų gilumo, todėl mėgstame jiems padėti nukreipdami ne tiktai užrašais šalia paveikslų, bet ir papildoma informacija ant pačių paveikslų – viskas labai rimta!“ – teigia Kostas Poškus.

Kaip teigia autorių tandemas, paroda yra ne tik jųdviejų, kaip menininkų, deklaracija apie jų rimtumą bei žmogiškumą, bet ir pasakojimas apie kitus – aplinkinius ir labiau nutolusius (Alytuje, Lietuvoje, pasaulyje), rimtas bandymas pažvelgti į rimtumą, klaidžiojantį tarp mūsų...

Čia pastebėtina tai, kad šie didžiai rimti rimtos ekspozicijos paveikslai jau prieš porą dienų privertė kikenti juos kabinusius ir apžiūrinėjusius Alytaus Jurgio Kunčino viešosios bibliotekos darbuotojus...

„Mes“ – o ir „rimti“, taip pat net šiek tiek „žmonės“ – tai du autoriai – Kostas ir Vidas Poškai. Tėvas ir sūnus. Abu užsiimantys tapymu (šioje parodoje tapyba yra dominuojanti išraiškos priemonė), vaizdų ir nuosavų liežuvių pagalba kuriantys istorijas (galima tik pridurti, jog tiek vienas, tiek kitas dar verčiasi ir rašymu).

„Mes gana seniai matę vienas kito darbus, o kartu eksponavę – dar seniau. Mes – žmonės rimti, gvildenam rimtas temas. Daug neišsiplėsiu – tegu kalba atžala“, – kaip visada santūriai parodos atidarymo renginyje žodžius dėliojo Kostas Poškus.

„Kai pradėjom kabinti parodą, pamatėm, kad supanašėjom. Matyt, aš senstu, o tėtis – jaunėja. Esam panašūs tam tikrais spalviniais deriniais. Mudviejų spalvinė paletė yra artima – abu mėgstame ryškias spalvas“, – atviravo Vidas Poškus. – Apie save tegaliu pasakyti, kad nesu profesionalas. Gal daugiau tepliotojas.“

„Kostas Poškus (g. 1949 m.) gyvena ir kuria Alytuje. Šio dailininko kūrybai būdingas figūriškumas, it kokia gerai kimšta lydeka atmieštas anekdotiškojo siurrealizmo bei metafizinių blevyzgų... Vidas Poškus (g. 1977 m.) didesnę dienų dalį praleidžia Vilniuje. Jo kūryboje galima aptikti komiškų komiksų, vulgarizuotų barokinių portretų ir dar šio bei to...“ – taip save ir tėtį apibūdina Vidas Poškus.

Tapybos darbų parodą „Mes – žmonės rimti“ bibliotekoje bus galima apžiūrėti iki vasario 29 d. Norintieji čia pat galės išsamiau susipažinti su svarbiausiais Kosto ir Vido Poškų gyvenimo bei kūrybos momentais. Maloniai kviečiame apsilankyti.

Vėl trečiadienio vakaras. Vėl susirinkome Vidzgirio bibliotekoje. Ant stalo nedidelė knyga, kurios viršelį puošia rudeniški lapai. Taip simboliška: ruduo – krintančių lapų metas, ruduo – gyvenimo saulėlydis... Šiandien pasidalinsime mintimis apie K.Haruf romaną „Mūsų sielos naktyje“. Visoms jis paliko neišdildomą įspūdį kasdienišku paprastumu, kuris nuo pirmų puslapių įtraukia savo nuoširdumu ir gėriu.

Verčiant puslapius atrodo, kad pasaulyje išnyksta negandos ir vienatvės tamsa, o širdį virpinantys jausmai yra pasiekiami ranka. Edė Mur ir Luisas Votersas daugybę metų kaimynystėje gyvenantys Holto miestelio senbuviai. Jie abu vienui vieni – Edė palaidojo vyrą, Luiso žmona mirė. Įkopus į aštuntą dešimtį liko tik slegianti namų tyla ir stiprėjantis vienatvės jausmas. Abu būdami našliai jaučiasi vieniši ir vieną vakarą Edė savo kaimynui pasiūlo ateiti pas ją naktimis, pagulėti šalia ir pasikalbėti. Skaitant jųdviejų naktinius pokalbius atsiskleidžia labai daug gyvenimo išminties, patirties, prasmingų patirčių ir išvadų. Edė pasakoja apie savo šeimą, Luisas apie savo žmoną, apie klaidas, klystkelius. Pasiekę tokį amžių, kai jau nieko niekam nebereikia įrodinėti, draskytis, verstis per galvą, tetrokšta žmogiškojo artumo ir šilumos. Edei ir Luisui nerūpi, kad apie juos miestelyje jau sklando kalbos: „Aš jau nebekreipiu dėmesio, ką žmonės sako. Visą gyvenimą apie tai galvojau – gana. Daugiau nežadu“. Užtat jie atranda naują džiaugsmą gyvenimu.

Kalbant apie realistiškumą, K.Harufas knygoje paliečia ne tik garbaus amžiaus žmonių problemas, bet mažų bendruomenių ydas: čia tvyro pavydas laimei, su logika prasilenkiančios apkalbos. Iš esmės knygoje Holto miestelio vyresnio amžiaus bendruomenė save tarsi jau spėjo pasmerkti mirčiai, atsisakė savojo šanso išgyventi dar bent vieną gyvenimo akimirką ir atsidavė mirties laukimui. Rašytojas kalba apie žmonių santykius, požiūrį vieniems į kitus, paprasčiausią pagarbą, kurios neretai stokojame.

Knyga patiko gyvenimo išmintimi, branda alsuojančio išgryninto teksto, kurio neapsunkina nereikalingi siužeto vingiai ir sunkiau gvildenami simboliai. Kaip ir realiame gyvenime, taip ir šiame K.Harufo literatūriniame pasaulyje, laimė turi savo kainą, tenka vardan jos kažką paaukoti. Pasakojime išnyrantis Edės sūnaus atvaizdas primena, kad bendruomenėje asmeninė laimė yra neatsiejama nuo aplinkinių požiūriu į tai.

Rašytojas per savo personažus parodo, kiek mums, žmonėms, yra svarbūs aplinkinių atsiliepimai apie mus pačius, kaip mes stipriai esame šios nuomonės paveikti. Edės sūnaus Džino santuoka griūna, jis greitai atsiima sūnų ir uždraudžia bendrauti su močiute, nes ji elgiasi nederamai palaikydama nepadorius santykius su kaimynu, apie kuriuos žino visas miestelis. Nors visa šioji situacija pasakojama amerikietiškos kultūros kontekste, tačiau labai dažnai galime atpažinti ir mums, lietuviams, ydingų kultūrinių niuansų, moralinių veidmainiškų vertybių, kada stengiamasi aukoti asmeninę laimę ir džiaugsmą dėl giminių, kaimynų, miestelėnų požiūrio.

„O kas gyvenime gauna tai, ko tikisi?“ – klausia autorius. Edė pasirenka gyvenimą senelių namuose, paklūsta sūnaus reikalavimams. Toks jos sprendimas mus visas labai nuliūdino: kam įdėti tiek pastangų į santykius, jei jų atsisakoma...  Žinote, kur šios istorijos grožis? Kad net ir senatvėje suvokus, kad jau niekas nebesvarbu ir reikia gyventi savo gyvenimą, žmogus vis tiek atsisako asmeninės laimės, suklumpa prieš finišo tiesiąją. Laimės atsisakymas romane „Mūsų sielos naktyje“ tampa esminiu gyvenimo apibendrinimu: be savo ribotumo ir klaidų mes nepatirtume tų sielos naktų, kurios, kad ir kokios šaltos ir liūdnos, sukuria kančios grožio tikrumo tyrumą ir iliuziją, kitaip sakant, jos viena kitai neprieštarauja, o tai ir yra gražiausia šioje knygoje – mes taip iš visos širdies trokštame gyventi laisvėje, tačiau vis tiek moralinių įsipareigojimų dėka renkamės gyventi vienatvėj: „ Ir pažvelgė pro langą. Stikle pamatė savo atspindį. Ir tamsą už jo...“

Klubo „Skaitau ir diskutuoju“ narė Emilija

Aktyvūs alytiškiai, Trečiojo amžiaus universiteto senjorai, atrado dar vieną galimybę savo akiračiui plėsti. Paskatinti ilgus metus šv. Benedikto gimnazijos bibliotekos vedėja dirbusios Astros Matažinskienės, jie sumanė savo literatūriniams pomėgiams suteikti apčiuopiamesnę formą.

Taip ėmė megztis senjorų draugystė su Alytaus Jurgio Kunčino viešąja biblioteka. Įžanga šiai draugystei tapo sausio 21 dieną įvykęs pirmasis TAU klausytojų susibūrimas bibliotekoje. Vyriausioji bibliografė kraštotyrai Ilona Krupavičienė svečiams pateikė vertingos informacijos apie išradingos asmenybės – rašytojo Jurgio Kunčino – gyvenimo ir kūrybos įdomiausius niuansus. Smalsumo vedini susitikimo dalyviai apsilankė ir bibliotekoje įkurtame Jurgio Kunčino kambaryje.

Geriausiu mūsų kraštiečio kūriniu laikomas romanas „Tūla“, 1994 m. pelnęs Rašytojų sąjungos premiją bei išverstas į švedų, lenkų, anglų, rusų, čekų ir vokiečių kalbas. Tad planuodami kitus apsilankymus bibliotekoje, TAU senjorai nusprendė perskaityti šią knygą ir ją aptarti, drauge peržiūrėti režisierės Agnės Marcinkevičiūtės dokumentinį filmą „Beveik laimingas“.

Minčių ateičiai pažerta ir daugiau. Ketinama organizuoti ne tik knygų aptarimus, susitikimus su rašytojais, bet ir rengti kultūros sklaidos projektus bei keliauti po Lietuvą literatūriniais keliais. O tam, kad užmegztas ryšys su Alytaus Jurgio Kunčino viešąja biblioteka būtų tvaresnis, teliko padėti antspaudą ant bendradarbiavimo sutarties. Belieka palinkėti, kad visos šaunios idėjos būtų įgyvendintos.

Jūratė Čėsnaitė

Ilonos Krupavičienės nuotr.

Pirmojo Alytaus bibliotekoje veikia tėčio Lino ir sūnaus Viliaus Ambrizų paroda „Dideliems ir mažiems". Mėgstantys konstruoti įvairius modelius, parodai pateikė 75 darbus. Tai popieriniai senoviniai bei sportiniai automobiliai, tankai, sudėtingos konstrukcijos traukiniai, plastikiniai lėktuvai, mediniai garažai, metaliniai laivai bei kitos judėjimo priemonės. Modelio kūrimas – sunkus ir ilgas procesas, reikalaujantis labai daug kantrybės ir darbo, technologijų žinojimo ir jų įsisavinimo.

Būtinai užsukite iki vasario mėn. 7 dienos. Rasite daug įdomių idėjų, galėsite ir patys pasigaminti.

Pirmojo Alytaus filialo inf.

Vieną sausio vidurio popietę Vidzgirio filiale vyko VšĮ Alytaus miesto socialinių paslaugų centro neįgaliųjų dienos centro lankytojų edukacinis užsiėmimas „Vilnos vėlimas“. Edukacijos dalyviai susipažino su vilnos vėlimo subtilybėmis ir vėliau patys kibo velti įvairiausius darbelius. Pasirodė, kad šio centro lankytojai jau įgudę vilnos vėlėjai, tai pamokė kaip šia technika dirbti ir į biblioteką užklydusius skaitytojus. Vėliau, smagiai padirbėję, gurkšnojo žolelių arbatą bei linksmai šnekučiavosi, juk šiais metais bibliotekoje pirmą kartą apsilankė. Vidzgirio filialo bibliotekininkės ir neįgaliųjų centro lankytojai – seni bičiuliai, tai ir praėjusių švenčių įspūdžiais dalijosi, o ir bendrus ateities planus aptarti reikėjo...

Alytaus Jurgio Kunčino viešosios bibliotekos Vidzgirio filialo inf.

Daugiau nei 30 tūkst. šalies gyventojų per 2019-uosius Lietuvos viešosiose bibliotekose mokėsi skaitmeninio raštingumo. Aktyviausios šiuose mokymuose buvo moterys virš 50-ies metų. Vyriausiam mokymų dalyviui net 92-eji.

„Mūsų projekto „Prisijungusi Lietuva“ organizuojami nemokami kursai bibliotekose, vien pernai pritraukę per 30 tūkst. dalyvių, turi nemenką įtaką mažinant skaitmeninę atskirtį Lietuvoje. Didžioji dalis besimokiusiųjų yra vidutinio bei vyresnio amžiaus gyventojai – žmonės, kurių dauguma tebėra skaitmeninėje atskirtyje. Pažymėtina, kad net keturis penktadalius kursų dalyvių šiemet sudarė moterys“, – pastebi asociacijos „Langas į ateitį“ direktorė Loreta Križinauskienė.

Statistikos departamento 2019 m. duomenimis, internetu naudojasi 82 proc. 16-74 m. amžiaus gyventojų. Tačiau 55-64 m. amžiaus grupėje jų yra tik 70 proc., o tarp 65-74 m. gyventojų – vos 40 proc.

Būtent šių amžiaus grupių gyventojai pernai dažniausiai ir lankėsi šalies bibliotekose organizuotuose projekto „Prisijungusi Lietuva“ skaitmeninio raštingumo mokymuose. 42 proc. kursų dalyvių buvo 51-65 m. šalies gyventojai, 27 proc. buvo vyresni nei 65-eri, o 41-50 m. amžiaus žmonės sudarė 16 proc. mokymų dalyvių.

Šiemet įgūdžius skaitmeninėje erdvėje įgyti bei tobulinti buvo labiausiai linkusios moterys – net 81 proc. mokymų dalyvių buvo moterys ir vos 19 proc. vyrų.

Projekto „Prisijungusi Lietuva“ organizatoriai iki 2021 m. ketina sulaukti net 100 tūkst. dalyvių skaitmeninio raštingumo mokymuose.

„Rezultatai itin nudžiugino – per 2019 m. mokymuose tikėjomės sulaukti 30 tūkst. gyventojų, o tai įgyvendinome net nepasibaigus metams. Pastebime didėjantį žmonių aktyvumą ir norą mokytis šiandien aktualių ir naujų dalykų“, – sako L. Križinauskienė.

„TNS Atlas“ tyrimo duomenimis, 78,3 proc. apklaustųjų teigia, kad jiems svarbu mokytis ir nenustoti tobulėti visą gyvenimą. Tačiau remiantis šį rudenį projekto „Prisijungusi Lietuva“ užsakymu bendrovės „Spinter tyrimai“ atlikta apklausa, daugeliui gyventojų – net 76 proc. yra gėda prašyti pagalbos, susijusios su išmaniųjų įrenginių, programėlių ir interneto naudojimusi.

„Rudenį pradėta komunikacijos kampanija #ManNeGėdaKlausti parodė, kad kalbėti apie baimes nėra paprasta. Drąsinant ir palaikant žmones vis daugiau jų įveikia savo baimes užduoti klausimą, parodyti, kad kažko nesupranta. Išdrįsę pradėti mokytis skaitmeninio raštingumo kartu su savo bendruomenės nariais, vėliau netgi paragina ateiti savo draugus bei kaimynus. Iš rudenį atliktos apklausos sužinojome, kad trečdalis gyventojų pagalbos dėl naudojimosi išmaniaisiais prietaisais kreipiasi į šeimos narį. Tačiau ne kiekvienoje šeimoje yra skaitmenines technologijas išmanančiųjų, o tuo labiau žinančių, kaip paaiškinti. Pastebėjome, kad į mokymus bibliotekose savo tėvus ir senelius užregistruoja vaikai ar anūkai. Džiugu, kad jaunimas supranta, jog tiesiog nupirkti įrenginį vyresnio amžiaus šeimos nariui nepakanka, reikia ir pamokyti“, – sako L. Križinauskienė.

Aktyviausiai skaitmeninio raštingumo mokymuose pernai dalyvavo Šiaulių miesto gyventojai. Į penketuką taip pat pateko Panevėžio, Vilniaus, Kauno rajono ir Kauno miesto gyventojai. Mažiausiai nemokamais mokymais susidomėjo Neringos, Birštono, Kazlų Rūdos, Rietavo, Visagino ir Kalvarijos savivaldybių gyventojai. Net 53 proc. mokymų dalyvių buvo miestelių ir kaimiškų vietovių gyventojai. Miestuose mokėsi 47 proc. gyventojų.

„Prisijungusios Lietuvos“ mokymai šalies bibliotekose skirti visiems, norintiems išmokti naudotis kompiuteriu, internetu, išmaniuoju telefonu ar pagilinti jau turimus įgūdžius. Šiuose skaitmeninio raštingumo mokymuose vis dar dominuoja pradedančiųjų grupės, bet jaučiamas ir pažengusiųjų grupių gausėjimas – tai parodo, kad žmonės nesustoja mokytis ir toliau gilina savo žinias. Dėl šios priežasties rudenį buvo pristatytos keturios naujos programos pažengusiesiems: „Pristatymų rengimas“, „Sumaniau apsipirkime ir atsiskaitykime internetu“, „Viešosios paslaugos internetu kiekvienam“ ir „Planuokime laisvalaikį internetu“. Šios programos aktyviau nei įprastai sudomino daugiau vyrus.

Pernai Alytaus Jurgio Kunčino viešojoje bibliotekoje šio ir kitų projektų pagrindu apmokyta beveik 600 žmonių. Visiems tiems, kurie norėjo, bet neišdrįso įžengti į skaitmeninio raštingumo teritoriją, šiemet atsiveria naujos galimybės. 2020 metais į skaitmeninio raštingumo mokymus pradedantiesiems ir pažengusiems galima užsiregistruoti čia

Sausio 15, 16, 21 dienomis

nuo 11 iki 12 valandos

vyks

nuotolinės transliacijos pagal programą

„VIEŠOSIOS PASLAUGOS INTERNETU KIEKVIENAM“

Maloniai kviečiame visus susidomėjusius!

Adventiniu laikotarpiu pasidžiaukime gražiomis akimirkomis iš šeštosios Pirmojo Alytaus bendruomenės moterų rankdarbių parodos „Darbščios rankos kuria stebuklus“.

Eksponatų gausa skoningai, estetiškai užpildė Jurgio Kunčino viešosios bibliotekos Pirmojo Alytaus filialo erdves. Labiausiai stebino dalyvių džiaugsmu spindinčios akys ir noras edukacijų tęstinumo. Kartu pasidžiaugti švente atvyko draugai, kolegos, bendraminčiai. Su dovanomis apsilankė Pirmojo Alytaus seniūnaičiai – Gintarė Minsevičiūtė-Balynienė ir Vaclovas Goštautas.

Gruodžio 17 dieną Alytaus Jurgio Kunčino viešojoje bibliotekoje įvyko parodos „Viecinės kartos“ (fotografijų ciklo apie alytiškio (ne)tradicines vertybes ir tilto, jungiančio keturias kartas, nutiesimo) katalogo pristatymas. Projekto „Viecinės kartos“ kataloge – ne tik vaizdai, bet ir trumpos istorijos.

Kaip susipina keturios alytiškių kartos? Kokios yra jų (ne)tradicinės vertybės? Koks žmogaus ir jo erdvės santykis? Tokie klausimai gvildenami Ramintos Maciulevičiūtės fotografijose.

„Šios mano užfiksuotos kartos susietos tam tikromis gijomis. Taip siekiu atskleisti persipynusias žmonių istorijas, kviečiu žaisti ir atrasti, galbūt, pamatyti kažką nauja. Siekiu susieti keturias amžiaus kartas, nutiesti tarp jų „tiltus“, kurie simboliškai atspindi šiandien esančius 4 tiltus Alytuje, jungiančius abi Nemuno puses“, – teigia parodos autorė.

Laiko tėkmė nesustodama mus neša prie jaukiausios metų šventės – šv. Kalėdų. Tai laikas, kai norisi dalintis gerumu ir širdies šiluma.

Gruodžio 19-ąją Vaikų bibliotekoje netrūko išmonės, šypsenų ir stebuklų. Pirmieji į biblioteką atskubėjo Alytaus lopšelio-darželio „Saulutė“ „Giliukų“ grupės nykštukai, lydimi auklėtojų Linos Macevičienės ir Rūtos Mencevičienės. Vaikučių ir jų tėvelių kūrybinių darbų paroda „Kalėdų belaukiant“ iki sausio 3 dienos džiugins visus bibliotekos lankytojus. Įvairiaspalviai, šilti ir jaukūs šeimų kalėdiniai nameliai. Pro jų langelius sklinda šviesa, kiemelius puošia eglutės, o į mažas dureles taip ir norisi pasibelsti.

Alytaus Dainavos progimnazijos dramos būrelio vaikai (vadovė Zina Bražinskienė) parodė nuotaikingą spektaklį „Laiko būgnas“. Žiūrovai smalsiai stebėjo gėrio ir blogio kovą, grožėjosi snaigių šokiu.

Renginio dalyviai, palinkėję vieni kitiems gražių ateinančių švenčių, į laiškus sudėjo nuoširdžiausius palinkėjimus bibliotekos skaitytojams.

Vaikų ir jaunimo literatūros skyriaus inf.

Paskutinis susitikimas prieš didžiąsias metų šventes. J.Baltušio romanas „Sakmė apie Juzą“ dar kartą atskleidžia rašytojo talentą, jo gebėjimą žodžiais sukurti tokius meniškus vaizdus, kad tarsi matai laukus, girdi, kaip alsuoja Kairabalė, matai po sunkių darbų besiilsintį Juzą.

Dar kartą visos atradome J.Baltušį, jo giliuosius žmogiškumo klodus.Tai poema lietuvių valstiečiui, sukūrusiam ir išsaugojusiam pagrindines nacionalinio charakterio savybes. Juza atrodo lyg mitų herojus, kurio gyvenimas - tai beveik ritualinis aktas, siekiantis sutaikyti žmogų su žeme ir pačiu savimi, nešantis liaudiškojo humanizmo šviesą, darbu ir liaudiškomis tradicijomis paženklintą sielą. Jis tarsi gyvena savo sakrališkoje erdvėje, laiką matuodamas gamtos ciklais: apie pavasarį praneša parskrendančios antys, gervės; vasarą – užderėję linai, uogos; rudenį – tyla. Žiema slenka nykiai, jis jaučiasi vienišas. Juzos paveikslas - tipiškas lietuvio paveikslas. Jis užsidaręs, niūrus, nekalbus. Mylimajai Vinciūnei ištekėjus už kito, Juza vienas kenčia. Jis neieško kaltų, nekerštauja, nesiskundžia netgi artimiausiems: broliui Adomui ir seseriai Uršulei. Tiesiog pasitraukia, dar labiau užsisklendžia savyje.

„Sakmė apie Juzą“- tai ir meilės istorija. Ji – bekompromisė. Ir Juzos meilė Vinciūnei, ir Karusės – Juzai. Vinciūnė – „gyva dilgynėle per širdį“. Karusė – į akivarą su grandine ant krūtinės. Meilė kaip sunkiai pakeliama našta, kaip ryškus fizinis skausmas. Tai irgi būdinga pasauliui, kuriame kalba yra skalsi, rupi, netgi negailestinga savo ribota išraiška (nekalbėti ko nereikia). Tokia kalba nemeluoja, tačiau tiesa yra baisus dalykas. Koks vyras galėtų atsispirti pusnuogei moteriai, nakties gelmėje kuždančiai tokius žodžius: „Kaip šaka nulaužta be tavęs [...]. Žiūrėčiau, dabočiau, kasdien šiltu vandeniu kojas tau mazgočiau, savo kasomis nušluostyčiau, kad tiktai su tavim“ . Tai, ką atsako Juza, tiesiog siaubinga („Pasitrauk, išėda!“), bet jo tokia kalba – nemeluojanti. „Romantiko“ pasauliui reikia idealo (Vinciūnės), o ne puolusios Karusės.

Diskutuodamos bandėme kaltinti Juzą, kad atstūmė merginos meilę, juk pats patyrė, ką reiškia mylėti be atsako. Kaip Kartusės tėvas pasakė, kad jei būtų pamylėjęs merginą, gal kitaip būtų susiklostęs jos likimas. ... Taigi, vėl prabylama apie amžinuosius dalykus: dviejų pradų – vyro ir moters – jungtį ir priešpriešą, be kurių neįsivaizduojamas turbūt ne tik mūsų, bet ir kitas pasaulis. Tiesą pasakius, ir ėjimas į Kairabalę yra tarsi moters užkariavimas, nugalėjimas: „Kairabalė dūsavo nuo kaitros lyg sirpi merga“, privertimas nusilenkti, tarnauti... Išryškėja ir liaudiška išmintis Juzos sapnuose apie mirusius artimuosius, kad gyvajam „mirusių nereikia kalbinti“, užtat sapne pamačius galima paprašyti atleidimo, „ranką pabučiuot gali, padėkoti, kad geri tau buvo“ - tokia artima maldai.  O Juzos mirtis palinkus virš „baltai išklojėto lino marškinių“ panaši į atleidimo prašymą. Tai, kad brolio Adomo sapne Juza virsta šviesiu debesiu, panašiu į žydinčias vyšnias, kurias pasodino ant žuvusių kareivių kapo, matyt, liudytų, kad atleista.

Žmogus, gamta, istorija - trys amžinosios temos, glaudžiai viena su kita susijusios ir dažnai lietuvių literatūroje drauge minimos. Kairabalė – tai mažytė Lietuva. Juza - jos atstovas. Istorijos posūkiai privertė pasyvų žmogų užimti sąlygiškai aktyvią poziciją. Vertė apsispręsti, rinktis, padėti, gelbėti, kovoti už dažnai jam svetimus, iš šalies primestus idealus. Juzos kiemas (Kairabalė) – istorinių įvykių centras. Taikus lietuvis prieš jo paties valią įtraukiamas į žiaurius įvykius ir iš karto tampa kaltas. Kaltas ir prieš vienus, ir prieš kitus. O pasirinkti jis negali, nes abi kovojančios pusės jam svetimos.

Sekantį kartą aptarsime Kent Haruf  knygą „Mūsų sielos naktyje“.

Klubo „Skaitau ir diskutuoju“ narė Emilija

Rašytoja Birutė Jonuškaitė, pakvietusi alytiškius į susitikimą Jurgio Kunčino viešojoje bibliotekoje, sukūrė nuoširdžią ir nepretenzingą renginio atmosferą. Neskubriai besivyniojant rašytojos pašnekesiams su bibliotekos renginių vedėja Leokadija Sušinskaite, pamažu atsiskleidė kūrybos užkulisių slėpiniai. Apie knygų personažus buvo kalbama lyg apie senus pažįstamus – gyvus, tikroviškus ir nebūtinai „prilimpančius prie dūšios“.

„Ištisai gyveni su tais personažais. Tik ir lauki iki vidurnakčio, kada galėsi prisėsti apie juos parašyti. Jie – tarsi aplinkui šmirinėjančios dūšelės. Vis šnabždančios: „parašyk tą, parašyk aną.“ O nesuspėsi užrašyti – tos mintys gali ir pradingti...“ – atviravo Birutė Jonuškaitė.

Į renginį susirinkusi publika mėgavosi abiejų tarpusavyje besisiejančių romanų – „Marantos“ ir „Maestro“ – ištraukomis, kurias gyvai ir tikroviškai perskaitė jų autorė.

Prieš keletą metų pasirodęs rašytojos Birutės Jonuškaitės romanas „Maranta“ sulaukė didelio skaitytojų ir kritikų susidomėjimo. Romanas buvo įvertintas Liudo Dovydėno premija, įtrauktas į 2015 metų geriausių knygų penketuką ir kūrybiškiausių knygų dvyliktuką.

Knygos „Maranta“ paskutiniame puslapyje buvo įrašas – pirmos dalies pabaiga. Rašytoja liko ištikima savo kūrybos gerbėjams ir kaip tik šiemet, beveik po ketverių metų, pristatė antrąją romano dalį „Maestro“.

Naujojo romano „Maestro“ centre – spalvingas ir prieštaringas, pilnakraujis vyro pasaulis. Tai – subtiliai atskleistas garsaus dailininko Maestro charakteris. Paslaptingasis Maestro žaidžia su gyvenimu, apgaudinėja save ir moteris. Atsiduodamas tik tapybai, nuolatos ilgisi meilės.

B. Jonuškaitės romaną „Maestro“ lydi „Marantos rašymo dienoraštis“, kuriame autorė kalbasi su personažais, atskleidžia apmąstymus apie savo kūrybą, meilę, laikinumą ir amžinybę, savotiškai sujungia romaną „Maranta“ su naujausiu savo kūriniu „Maestro“.

„Pats smagiausias rašytojo užsiėmimas – pasistengti įlįsti į kieno nors kailį. Negaliu pasakyti, kuris personažas mylimiausias ar nemylimiausias. Svarbiausia, kad jis būtų tikras. Bet reikia pripažinti, kad jokie romanai „neperspjaus“ gyvenimo. Jame nutinka išties neįtikėtinų dalykų. Žmogus, norėdamas ką nors vertingo parašyti, turi būti perėjęs gyvenimo sunkumus“, – teigia rašytoja Birutė Jonuškaitė.

Kai kurie alytiškiai dar ir po renginio liko asmeniškai pabendrauti su pamėgtų romanų autore, o į jų atsineštų knygų puslapius įsirangė autografai. Muzikinį renginio foną kūrė Jaunimo centro pianistė Beata Jarmalavičiūtė.

Jūratė Čėsnaitė

Ilonos Krupavičienės nuotr.

Alytaus Jurgio Kunčino viešoji biblioteka vieną gruodžio vidurio vakarą virto džiazo namais. Čia nuskambėjo paskutiniai festivalio „Jewish Art Festival In Lithuania“ akordai. Festivalį uždarė žinomo lenkų muzikanto Mikolajaus Trzaskos ir lietuvių atlikėjo Arkadijaus Gotesmano koncertas „Susitiksime Alytuje“. Koncerte skambėjo džiazo improvizacijos žydų folkloro muzikos motyvais.

Sunkiai kas bepamena, kad bibliotekoje susirinkusi publika šauktų „bravo“ ir plotų atsistojusi. O šįkart būtent taip ir įvyko. Juk šitokius muzikos virtuozus išgirsti gyvai grojant – ne toks jau ir dažnas įvykis Dzūkijos sostinėje. Publikai viso koncerto metu tai iš nuostabos plėtėsi akys nuo Arkadijaus Gotesmano hipnotizuojančių rankų judesių ir tarsi iš niekur traukiamų vis „kitokio plauko“ mušamųjų instrumentų, tai raitojosi ausys nuo Mikolajaus Trzaskos išgautų netikėtų melodijos viražų.

Na, bet apie viską iš pradžių. Nuo 2009-ųjų metų organizuotas ir Baltijos šalyse analogų neturėjęs Klezmerių muzikos festivalis, pristatydavęs Lietuvos miestų ir miestelių publikai ne tik muziką, bet ir žydų kultūrą plačiąja prasme, atvertė naują savo istorijos puslapį ir tapo „Jewish Art Festival in Lithuania“.

Festivalio misija – pasitelkus meninę kalbą papasakoti lankytojams pačias įdomiausias bei vertingiausias žydų gyvenimo Lietuvoje ir pasaulyje istorijas, atverti duris į spalvingą ir turiningą šios tautos kultūrinio paveldo lobyną. „Jewish Art Festival In Lithuania“ organizatoriai pasiryžę parodyti, kad Lietuva – atvira ir besidominti tautinėmis mažumomis, o multikultūriškumas nėra svetimkūnis jos identiteto dėlionėje.

Šiais metais festivalio organizatoriai pristatė visą plejadą drąsių ir kūrybingų šiuolaikinių kūrėjų, ieškančių naujų meninės raiškos formų bei nebijančių kvestionuoti tradicinių meninių kanonų. Na, o alytiškiams buvo suteikta proga susipažinti su dviem kūrybingomis sielomis – Arkadijumi Gotesmanu ir Mikolajumi Trzaska.

Arkadijus Gotesmanas yra vienas išradingiausių ir produktyviausių Lietuvos džiazo kūrėjų, perkusijos meistras, Vilniaus klezmerių orkestro įkūrėjas ir narys, festivalio „Jewish Art Festival In Lithuania“ meno vadovas. Mikolajus Trzaska – saksofonininkas, bosinis klarnetistas, kompozitorius. Jis laikomas džiazo avangardo ikona Lenkijoje. Savo muzikinėse kelionėse jis ieško bendro vardiklio žydų ir šiuolaikinėje muzikoje. Prieš keletą metų M. Trzaska grįžo prie tradicinės žydų muzikos, iš dalies dėl savo žydiškų šaknų.

Arkadijus Gotesmanas alytiškių publikai taip apibūdino koncerto sumanymą: „Šiandien pristatysime unikalų požiūrį į muziką, į folklorą. Šiandien parodysime jums, kas gali būti iš folkloro muzikos, kai ji suskambės šiuolaikine muzikos kalba.“

Mikolajus Trzaska savo scenos kolegai paantrino: „Muzika, kurią grojame yra inspiruota senovinės žydų muzikos. Paskui mes „peršokame“ į šioms dienoms aktualią muziką.“

Koncertą bibliotekoje įdėmiai išklausę dzūkai jo pabaigoje atvėrė savo dainingą prigimtį. Džentelmenas iš Gdansko – Mikolaj Trzaska, paskyręs savo atliekamą melodiją išskirtinai tik moterims, buvo sužavėtas publikos reakcijos – choru ataidėjusios dainingos sutartinės, o dar tiksliau – darnios „pritartinės“. Teliko visiems palinkėti: „Iki kitų susitikimų Alytuje!“

Jūratė Čėsnaitė

Ilonos Krupavičienės nuotr.