„Prieš kelias savaites nustebinau savo dukrą gyvenančią Vilniuje, parašydamas jai žinutę per Facebook“, - šypsosi Romualdas Ličys (61m.), projekto „Prisijungusi Lietuva” skaitmeninio raštingumo mokymų dalyvis. „Niekada nesinaudojau ir neturiu nei kompiuterio, nei išmaniojo telefono, todėl dukrai buvo staigmena gauti iš manęs žinutę elektroniniu būdu”, - pridūrė Romualdas.

Panašia patirtimi galėtų pasidalinti ne vienas projekto „Prisijungusi Lietuva“ skaitmeninio raštingumo mokymų dalyvis. Daugeliui iš jų mokymai suteikia praktinių žinių, kaip naudotis skaitmeniniu įrenginiu, kaip pirkti, mokėti mokesčius, bendrauti ir bendradarbiauti internetu. Jau daugiau nei 20 tūkstančių Lietuvos gyventojų dalyvavo viešosiose bibliotekose vykstančiuose mokymuose, o iki projekto pabaigos planuojama apmokyti ne mažiau nei 100 tūkstančių suaugusiųjų, vyresnių nei 18 metų.

Viešosiose bibliotekose gyventojai gali mokytis ne tik skaitmeninio raštingumo pradmenų, bet ir gilinti jau turimas žinias ir įgūdžius. Yra net 9 programos, kuriose gali dalyvauti pradinių žinių turintys dalyviai: „Būk aktyvus, unikalus ir verslus“, „Efektyvus laiko planavimas ir bendravimas“, „Atsakingas turinio skelbimas internete ir saugus naršymas“, „Inovatyvus savęs pristatymas“,  „Skaitmeninių nuotraukų apdorojimas ir saugus dalijimasis“, „Pristatymų rengimas“, „Valstybės paslaugos internetu kiekvienam“, „Sumaniau apsipirkime ir atsiskaitykime internetu“, „Planuokime laisvalaikį internetu“. Tikimasi, kad kiekvienas suaugusysis, nepriklausomai nuo jo turimos skaitmeninės patirties, atras sau aktualią mokymosi temą. Išsami informacija apie kiekvieną programą skelbiama https://mokymai.vipt.lt/

Kviečiame ir Jus užsiregistruoti į mokymus! Registruokitės telefonu 8 620 20 961, e. paštu Šis elektroninio pašto adresas yra apausogtas nuo spambots. Peržiūrėjimui reikia įjungti JavaScript. arba atvykite į artimiausią biblioteką.

Projektą įgyvendina Informacinės visuomenės plėtros komitetas kartu su partneriais: asociacija „Langas į ateitį“, Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnyba, Lietuvos nacionaline Martyno Mažvydo biblioteka, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija. Projektas finansuojamas Europos regioninės plėtros fondo ir Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšomis. 

Skaitmeninio raštingumo mokymus organizuoja asociacija „Viešieji interneto prieigos taškai“ kartu su partneriais UAB „Baltijos kompiuterių akademija“, Savivaldybių viešųjų bibliotekų asociacija ir VŠĮ „Informacinių technologijų institutas“.

Ketvirtadienį Jurgio Kunčino viešojoje bibliotekoje būrėsi miškininkai ir kiti girių dvasiai artimi alytiškiai. Čia įvyko knygos „Sūduvos girios“ sutiktuvės. Šiais metais skaitytojų rankas ir akis pasiekusią Sūduvos girių ir miškų ūkio istorinę apžvalgą Dzūkijos sostinėje pristatė trys garbūs vyrai. Du knygos autoriai – miškininkas Algirdas Brukas, prof. habil. dr. Romualdas Deltuvas bei leidyklos vadovas Dainius Šeronas surengė rimtą paskaitą apie Sūduvos girių ir miškų istoriją. Leidinio autoriai pabrėžė, kad knyga skiriama reikšmingam jubiliejui – nepriklausomos lietuviškos miškų administracijos ir urėdijų įkūrimo šimtmečiui.

Knyga „Sūduvos girios“ apima dabartinės Lietuvos kairiojo Nemuno kranto teritorijoje (literatūriniuose šaltiniuose įvardijamoje kaip Sūduva, Suvalkija arba Užnemunė) augusių miškų, jų gamtinių ir socialinių ypatybių bei vertybių kaitą, regiono miškų ūkio raidą nuo paskutinio ledynmečio iki 2018 m. Leidinyje atskleidžiama krašto miškingumo kaita, miškų struktūros raida, miško gėrybių reikšmė vietos žmonių materialiajam bei dvasiniam gyvenimui, aprašomos miškuose susikaupusios gamtos bei kultūros vertybės, nušviečiama miškininkavimo specifika.

Miškai, regis, tiesiog ramiai ir nepajudinamai gyvenantys savo gyvenimą, visgi, lyg gyvas organizmas patyrė daugybę įvykių ir kataklizmų – karus, kirtimus, šeimininkų kaitą, administravimo pokyčius ir t. t. Sūduvai teko ir garbinga specifinė funkcija – miškų panaudojimas gynybai, sukuriant priešams sunkiai įveikiamas gynybines užtvaras iš nuverstų medžių. Profesorius Romualdas Deltuvas susirinkusiems į renginį atskleidė, kad knygoje „Sūduvos girios“ panaudota daug įdomių faktų iš aptiktų istorinių dokumentų, kurie buvo išversti į lietuvių kalbą ir tapo atviri plačiajai visuomenei – pateikiami leidinio prieduose.

Renginio pabaigoje knygos autoriai mielai bendravo su publika ir noriai raitė autografus. Na, o tie, kurie nesuskubo įsigyti knygos, bet domisi Užnemunės girių ir miškų istorija, mielai kviečiami pasiskolinti knygą „Sūduvos girios“ iš bibliotekos.

Jūratė Čėsnaitė

Ilonos Krupavičienės nuotr.

Alytaus Jurgio Kunčino viešojoje bibliotekoje atidaryta senų teisės leidinių paroda „Prisilietimai prie teisės šaltinių – Lietuva iki 1940 metų“. Lietuvos teisininkų draugijos Alytaus skyriaus suorganizuota paroda – tai unikali galimybė pamatyti ir pavartyti M. Romerio universiteto saugyklose saugomas tarpukario Lietuvos teisininkų knygas.

Lapkričio 11 dieną paroda buvo pristatyta miestelėnams. Apie eksponatus visiems susidomėjusiems papasakojo Lietuvos teisininkų draugijos Alytaus skyriaus pirmininkas S. Kasiulis ir kolekcininkas S. Baliukas. Susirinkusieji į parodos pristatymą smalsavo, už ką buvo baudžiama pagal tarpukario Lietuvoje galiojusį Baudžiamąjį statutą, kokie buvo civiliniai įstatymai, ką tuo laiku numatė Lietuvos Konstitucija, kokios buvo Baudžiamojo proceso taisyklės iki 1940 metų ir t. t.

Trapius tarpukario spaudos puslapius bevartant, ne vieno renginio dalyvio veide keitėsi emocijos – nuo ironiškos šypsenos, aptikus ir šiandienai būdingas situacijas iki iš nuostabos išplėstų akių, sužinojus, pavyzdžiui, tuometinės baudos dydį už prekybą alkoholiu. Pro akis nepraslydo ne tik teisiniai ar politiniai niuansai, bet ir tarpukario Lietuvos kalbos specifika. O anuometiniame laikraštyje išspausdintas sakinys: „Moterys ruošiamos tapti vyrų pakaitalais, gaudant nusikaltėlius“ šiais laikais greičiausiai susilauktų plačiai pasklidusių diskusijų...

Paroda „Prisilietimai prie teisės šaltinių – Lietuva iki 1940 metų“ bibliotekoje veiks visą savaitę – iki lapkričio 16 dienos. Maloniai kviečiame apsilankyti.

Pirmą kartą Vaikų bibliotekoje lapkričio 7 dieną įvairiomis spalvomis ir formomis suskambėjo performansas „Rudens akordai“.

Pasiruošimas prasidėjo prieš gerą mėnesį. Su mažaisiais bibliotekos bičiuliais rinkome gamtines medžiagas, jas džiovinome, vartėme ir skaitėme knygeles apie gamtą.

Šiandieniniame renginyje siūlėme įvairių veiklų. Alytaus „Volungės“ progimnazijos mokytoja Rūta Mockevičienė padėjo vaikams pagaminti rudenines mandalas, kurios papuošė bibliotekos erdves, o jų laisva ir nestabili kompozicija sukėlė skaitytojams nemenką iššūkį.

Alytaus „Vilties“ mokyklos-darželio vaikučiai noriai įsitraukė į džiaugsmingą kūrybinį procesą. Vaikai fantazavo, rinkosi spalvas ir formas, patyrė nuostabių emocijų. Mandalos gali būti atliekamos iš įvairių medžiagų. „Volungės“ progimnazijos mokiniai sukūrė įdomių mandalų net iš kruopų.

Susirinkusieji improvizavo skaitydami tekstus apie rudenį, linksmai skambėjo darnus akmenukų orkestras, vėjy plaikstėsi vaikų rašyti laiškai bitei, kiškiui, zylutei.

 Vaikų ir jaunimo literatūros skyriaus inf.

Pirmojo Alytaus bendruomenės moterys negali atsispirti rankdarbių magijai.

Šį kartą – siuvinėjimas atlasiniais kaspinėliais.

Pasmalsauti kūrybiniu procesu užsuko „Alyčio“ seniūnaitijos seniūnaitis Vaclovas Goštautas.

Nauja Lauros Zdanavičienės etnografinių karpinių paroda

„Žvilgsnis iš praeities“

Apsilankykite iki  lapkričio mėn. 30 d.

Į Dzūkijos sostinę ir vėl užsuko menamas traukinys, atgabenęs literatūrą ir muziką. Jurgio Kunčino viešojoje bibliotekoje įvyko trečiasis renginys iš ciklo „Dėmesio! Dvi kartos traukinyje“. Alytiškiai klausėsi pašnekesių apie prozą, gvildeno gyvenimiškus kuriozus ir lakdino vaizduotę ten, kur spontaniškai pasisukdavo pokalbis.

Į šią minčių kelionę pakvietė dvi žavios improvizuoto traukinio pakeleivės: prozininkė, eseistė Giedra Radvilavičiūtė ir filosofė, eseistė, literatūros kritikė Jūratė Baranova. Moterišką draugiją papildė meistriškas ir brandus jaunesniosios kartos džiazmenas – saksofonininkas, kompozitorius Kęstutis Vaiginis.

Literatūros ir muzikos vakaras iš pat pradžių ėmė „kutenti“ publikos vaizduotę. Mat garbieji traukinio pakeleiviai rimtais veidais prisipažino atvykę įtartinai keistais geležinkeliais, besidriekiančiais Į Alytų tiesiai iš Kinijos su tarpine stotele „Vilnius“. Na, bet alytiškiai, kaip žinia, yra vėtyti ir mėtyti, pastarosiomis dienomis dar ne tokių stebuklingų teiginių prisiklausę, tad elgėsi mandagiai ir didelės nuostabos neparodė.

Jūratė Baranova, supažindindama alytiškius su Giedros Radvilavičiūtės knygų retrospektyva, paatviravo:

„Aš nesu kažkokia tai išskirtinė literatūros žinovė, bet tai, ką parašo Giedra, aš seku. Skaitau jos pirmuosius tekstus ir matau, kad jie neprarado aktualumo iki šių dienų. Giedros proza – intelektuali. Ypač rekomenduočiau perskaityti jos „Suplanuotas akimirkas.“

Literatūros kritikai pripažįsta, kad Giedra Radvilavičiūtė sukūrė originalų lietuviškos esė tipą, kur dera savitas mąstymas, tvirta struktūra ir tirštas pasakojimas, intelektualus šmaikštumas ir guvi ironija, o gausios kultūrinės aliuzijos, žinomų menininkų citatos dalyvauja tekste kaip realios tikrovės dalis.

„Mano rašymas – patirtinis. Kūrybos impulsai dažniausiai ateina iš gyvenimo. Negali rašyti greičiau, nes negali greičiau gyventi. Turi sukaupti tam tikrą faktų sankaupą. Bet, žinoma, prireikia ir fantazijos tiems faktams suklijuoti. Reikalingos keistos jungtys, kad paverstų faktą istorija“, – į renginį susirinkusiai publikai sakė Giedra Radvilavičiūtė.

„Giedros kūryba – apie laiką. Apie tą laiką, kuris kaip realybė įteka į mūsų gyvenimą, o paskui išteka ir viską nusineša“, – teigė J. Baranova.

„Apie laiką pasisakyti man nedrąsu, nes čia – filosofijos žemė. Laiko atžvilgiu žmonės yra dvejopi. Žmones aš skirstau į tuos, kurie gyvena daugiau praeitimi, ir į tuos, kurie daugiau gyvena šia akimirka ir ateitimi. Manyje praeities jau daugiau negu ateities ir galima smagiai po ją pasilakstyti“, – laiko filosofiją rutuliojo G. Radvilavičiūtė.

Renginyje buvo skaitomos Giedros Radvilavičiūtės kūrinių ištraukos. Kęstučio Vaiginio džiazo improvizacijos smelkėsi į visas kertes, aštrūs, irzlūs ir vingrūs muzikos garsai publiką užklupo tarsi iš pasalų.

Kitas, šįkart jau paskutinis, renginys iš ciklo „Dėmesio! Dvi kartos traukinyje“ įvyks lapkričio pabaigoje. Su alytiškiais nekantrauja susitikti du originalūs jaunosios kartos poetai – Mantas Toločka ir Ernestas Noreika.

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Alytaus miesto savivaldybė.

Jūratė Čėsnaitė

Ilonos Krupavičienės nuotr.

Tradicinis, šeštasis rankdarbių mėgėjų užsiėmimas! Tautodailininkė Rasutė Marcinkevičienė dalinosi savo gebėjimais siuvinėjimo atlasiniais kaspinėliais ir pynimo iš laikraščių srityse. Sėkmės kūryboje palinkėjo Piliakalnio seniūnaitijos seniūnaitė Gintarė Minsevičiūtė-Balynienė.

Projektą remia Socialinės apsaugos ir darbo ministerija.

Pirmojo Alytaus filialo inf.

„Pabaigos jausmas“ – istorija apie tai, kaip žmonės veikia vieni kitų likimus, prisiminimai sužadina pamirštus jausmus, o nuomonė apie senus pažįstamus po daugelio metų ūmai pasikeičia. Tonis Vebsteris ir du jo draugai Adrianą Finą sutinka dar mokydamiesi mokykloje. Ištroškę sekso ir knygų, išsiskiriantys pretenzingumu, tik jiems suprantamais akibrokštais bei sąmoju, vaikinai drauge baigia mokslus. Adrianas gal kiek rimtesnis nei kiti, gal protingesnis, bet visi keturi prisiekia amžiną draugystę.

Dabar Tonis sulaukęs garbaus amžiaus. Praeityje liko karjera, iširusi santuoka, taikios skyrybos. Jis tikras, kad niekada nenorėjo nieko įskaudinti. Tačiau atmintis netobula. Ji visada pasirengusi pateikti staigmenų. Jos prasideda Toniui gavus laišką iš advokatų kontoros. „Dažnas šiurpą keliantis klausimas – ar esu tas, kuo deduosi esąs? – pasirodo esąs filosofinis. Julianas Barnesas atskleidžia paslaptį – esame nepatikimi istorijų pasakotojai, mūsų atminties tikslumas kelia abejonių.“ Būtent laikas mus turi ir mus kuria, tad „vieni jausmai laiką pagreitina, kiti sulėtina, o kartais atrodo, kad jis dingsta – kol galop ateina akimirka, kai jis iš tiesų dingsta ir jau niekada nebesugrįžta,“ – teigia knygoje autorius.

J. Barneso knygos herojus gyvenimo pabaigoje svarsto, kad labai dažnai tai, ką galiausiai prisimeni, ne visada yra tas pats, ką patyrei. Žmonės mėgsta apgaudinėti savo sąžinę, atmintį ir į slapčiausius jos užkaborius paslėpti skaudžiausius ar gėdingiausius gyvenimo momentus, kurių nebenori prisiminti. Bet kartais tie „vaiduokliai“ ima ir išlenda iš atminties, primindami, kad ne tokie jau tobuli buvom šiame gyvenime. Tonis teigia, kad „atmintis lygu įvykiai plius laikas. Bet juk viskas vyksta daug keisčiau. Kažkas pasakė, kad atmintis yra tai, ką tarėmės pamiršę. Juk turėtų būti akivaizdu, kad laikas veikia ne kaip fiksatorius, o kaip tirpiklis.“ Mūsų nuomonės labai išsiskyrė: kelioms  knyga paliko gilų įspūdį, kitoms priešingai – visiškai nepatiko sujauktų minčių kratinys. Norėjosi konkrečių atsakymų į iškilusius klausimus.  Į akis nuo pat pradžių krito tai, kad autorius geba į tokį glaustą tekstą sudėti ne tik veikėjų gyvenimo įvykius, bet ir prisiliesti prie egzistencinių temų, kurias gvildena patys veikėjai. Knygoje apstu filosofinių diskusijų, egzistencinių pamąstymų, teiginių,  prieštaraujančių vienas kitam.  Siužetas kažkur pasimetė. Knygoje viskas tvarkinga su juo, tik man visai nebesiskaitė,  akys ėjo tekstu ir tiek, visai nejaučiant jokio įdomumo. Viena iš veikėjų – Veronika – labai erzino, nors ir Tonis ne pats įdomiausias ir protingiausias personažas, rodės, ne vienoje vietoje buvo galima pasielgti kur kas paprasčiau bei protingiau, pusės problemų ir neaiškių baimių būtų išvengta.  J. Barneso romano pabaigoje randame panašius pamąstymus: „Ką aš išmanau apie gyvenimą – aš, kuris gyveno taip atsargiai? Kuris nei laimėjo, nei pralošė, tik leido gyvenimui jį neštis? Kuris turėjo žmogiškų ambicijų, bet labai greitai nusprendė, kad jos neįgyvendinamos? Kuris vengė būti įskaudintas ir vadino tai sugebėjimu išgyventi? Kuris mokėjo sąskaitas, palaikė su visais, kiek įmanoma, gerus santykius ir kuriam ekstazė ir neviltis labai greitai tapo tik žodžiais, kadai skaitytais romanuose? Kurio priekaištai sau niekada nesukėlė tikro skausmo?“ Po diskusijos visos nusprendėme, kad skaitysime J.Baltušio romaną „Sakmė apie Juzą“ ir aptarsime sekantį kartą.

Klubo „Skaitau ir diskutuoju“ narė Emilija

Alytaus Jurgio Kunčino viešojoje bibliotekoje atidaryta alytiškės dailininkės, tekstilininkės Rimos Leonienės mažosios grafikos darbų paroda „Tai, ką pamačiau…“

Parodos autorė Rima Leonienė pripažįsta, kad daug kantrybės ir kruopštumo reikalaujantis tapymas jai yra pati geriausia meditacija. Tarsi permatomi, besiliejančių spalvų persmelkti jos paveikslai dvelkia darna ir harmonija, o subtilus taškučių ir brūkšnelių ažūras susilieja į natūralias gamtines formas.

Bibliotekos direktorė Giedrė Bulgakovienė pasidžiaugė, kad jos vadovaujamos įstaigos erdvėse Rima Leonienė surengė jau antrąją autorinę parodą.

„Rimos paveiksluose susipina kelios netikėtos technikos, kelios prasmės. Mane žavi jos raštai, jos fantazija, jos paveiksluose persipinantys juvelyriški fragmentai“, – parodos atidaryme kalbėjo G. Bulgakovienė.

Ne vienerius metus Rima Leonienė savo kūrybines idėjas įkūnydavo „Alytaus tekstilėje“ audžiamų audinių raštuose. Įmonės uždarymas inspiravo dailininkę ieškoti kitokios meninės raiškos. Rima Leonienė visa širdimi paniro į kūrybinius bandymus, „jaukinosi“ įvairiausias technikas: akvarelę, tapybą, grafiką, batiką, aplikaciją, monotipiją, aerografiją. Dailininkės kūriniai tapo net aštuoniolikos knygų iliustracijomis.

Į renginį susirinkę dailininkės draugai, pažįstami, buvę bendradarbiai ir kiti grafikos meno gerbėjai bendravo su autore, smalsiai apžiūrinėjo paveikslus, mėgavosi mėtų arbata. Pasibaigus renginiui, visi namo išsiskirstė su geromis emocijomis širdyse ir menininkės kiekvienam atėjusiajam padovanotais originaliais kūrinėliais – knygų skirtukais.

Mažosios grafikos darbų paroda „Tai, ką pamačiau…“ bibliotekoje veiks iki lapkričio 30 d. Kviečiame užsukti pasigėrėti linijų ir formų harmonija.

Jūratė Čėsnaitė

Ilonos Krupavičienės nuotr.

Kas yra Lietuvos aklųjų biblioteka

• Biblioteka, aprūpinanti literatūra ir informacija žmones, negalinčius skaityti įprasto spausdinto teksto
• Didžiausia leidinių specialiais formatais leidykla Lietuvoje
• Visą Lietuvą apimantis paslaugų tinklas

LAB leidžia ir išduoda šiuos specialiųjų formatų leidinius:

• Garsines knygas ir žurnalus (mp3 formatu įgarsinti knygos ar žurnalo tekstai, patalpinti virtualioje bibliotekoje ELVIS ar įrašyti į kompaktinį diską (CD) ar kitą laikmeną);
• Leidinius Brailio raštu (leidiniai, kuriuose tekstas pateikiamas akliesiems pritaikytu iškilių taškų – Brailio – šriftu);
• Leidinius padidintu šriftu (silpnaregiams skirti didesnio šrifto (nuo 16 punktų) leidiniai);
• Leidinius DAISY formatu (daugiafunkciai leidiniai, kuriuose galima susirasti reikiamą teksto vietą pagal paieškos žodį ar frazę, atlikti žymėjimus);
• Liečiamąsias (taktilines) knygas (knygos su liečiamosiomis iliustracijomis).

LAB specialiųjų formatų leidinius teikia žmonėms, kurie negali skaityti įprasto spausdinto teksto dėl turimos negalios ar sutrikimų tokių kaip:

• Aklumo, silpnaregystės;
• Fizinių funkcijų sutrikimų (žmonės, kuriems dėl cerebrinio paralyžiaus, Parkinsono ligos, paraplegijos, artrito, kitų sveikatos problemų sunku versti knygos puslapius);
• Skaitymo sutrikimų (disleksijos sutrikimą turintiems moksleiviams garsiniai vadovėliai palengvina mokymosi procesą);
• Raidos, kompleksinių ir kitų sutrikimų, kurie trukdo skaityti įprasto formato leidinius.

Kokiais būdais galima naudotis Lietuvos aklųjų bibliotekos paslaugomis

• Atvykus į LAB Vilniuje ar jos padalinį Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Ukmergėje (kontaktinė informacija labiblioteka.lt/kontaktai/17)
• Gauti LAB leidinius viename iš paslaugų punktų įvairiose Lietuvos vietovėse (sąrašas skelbiamas labiblioteka.lt/kontaktai/17)
• Vartotojams, negalintiems atvykti į biblioteką dėl sveikatos problemų leidiniai pristatomi į namus
• Parsisiųsti LAB garsinius ir kitus elektroninius leidinius prieinamais formatais iš virtualios bibliotekos ELVIS (http://elvis.labiblioteka.lt/)

Informacija teikiama tel. (8 5) 215 0616, el. p. Šis elektroninio pašto adresas yra apausogtas nuo spambots. Peržiūrėjimui reikia įjungti JavaScript.

Taip pat daugiau informacijos galite rasti interneto svetainėje www.labiblioteka.lt arba socialinio tinklo Facebook paskyroje.

Spalio viduryje Alytaus Jurgio Kunčino viešojoje bibliotekoje įvyko renginys „Rinkimų metais – apie metų žodžio rinkimus. Naujažodžių duomenynas ir jo naujienos". Su alytiškiais susitiko „Gimtosios kalbos" žurnalo redaktorė Rita Urnėžiūtė ir Lietuvių kalbos instituto darbuotoja Agne Aleksaitė.

Metų žodžio ir Metų posakio rinkimų komisijoje dalyvaujanti R. Urnėžiūtė papasakojo, kaip ir kokiu tikslu šie rinkimai yra organizuojami pasaulyje, o pastaraisiais metais – ir Lietuvoje. Renkamas žodis ir posakis iš esmės atskleidžia visuomenės nuotaikas ir gyvenimo aktualijas, taikliausiai įvardija naujus, konkrečiam metui būdingus reiškinius.

R.Urnėžiūtė – „Gimtosios kalbos" žurnalo red. grupės vedėja vyr. redaktorė (Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras), Kalbos ir kultūros instituto lektorė, dirba Valstybinės lietuvių kalbos komisijos Vadovėlių vertinimo pakomisėje. Moksliniai interesai: kalbos kultūra, vertimo kritika, dialektologija; publikacijos „Kalbotyroje", rinkiniuose „Skoliniai ir bendrinė lietuvių kalba" (LKI, 2004), „Reklamos kalba" (LKI, 2004).

A.Aleksaitė pristatė daugiau nei paprastą žodyną – Lietuvių kalbos naujažodžių duomenyną (ND, http://naujazodziai.lki.lt). Jame kaupiama ir aprašoma naujoji XXI a. lietuvių kalbos leksika. ND kasdien papildomas naujai į kalbą atėjusiais skoliniais, naujadarais, žodžiais, įgijusiais naujų reikšmių. Jis puikiai atspindinti mūsų gyvenimo permainas ir naujoves. ND pravartus, kai prireikia naujo žodžio savo įmonei ar gaminiui pavadinti.

A.Aleksaitė – Lietuvių kalbos instituto jaunesn. mokslo darbuotoja. Ji rašo disertaciją iš naujažodžių. 2015 m. su pagyrimu baigė Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademiją ir įgijo dalyko pedagogikos, lietuvių filologijos bakalauro laipsnį ir mokytojo kvalifikaciją. 2017 m. su pagyrimu baigė VDU Švietimo akademiją, įgijo lietuvių filologijos magistro laipsnį ir pradėjo studijuoti Lietuvių kalbos instituto ir Vytauto Didžiojo universiteto, Šiaulių universiteto, Klaipėdos universiteto doktorantūroje. Kalbos institute dirba nuo 2013 metų.

parengta pagal AMS Komunikacijos skyriaus inf.

Alytaus Jurgio Kunčino viešojoje bibliotekoje įvyko antrasis šį rudenį, bet tikrai dar ne paskutinis renginys iš ciklo „Dėmesio! Dvi kartos traukinyje!“ Šį kartą į susitikimą su skaitytojais atvyko rašytojas, literatūros kritikas, filosofas Jaroslavas Melnikas. Tiesa, Jaroslavas linkęs kiek prieštarauti organizatorių norui jį pristatyti ir kaip filosofą, tačiau jo kūryba iš tiesų yra persmelkta filosofijos, nors šio mokslo profesionalu rašytojas savęs ir nelaiko.

J.Kunčino viešosios bibliotekos direktorė Giedrė Bulgakovienė į renginį susirinkusiai publikai pristatė J. Melniką kaip „filosofinės, dramatiškos kūrybos su giliais tekstais, kontekstais ir potekstėm“ autorių. Rašytojo knygos „Pasaulio pabaiga“ ir „Kelias į rojų“ yra patekusios į „Kūrybiškiausių metų knygų dvyliktuką“, o trys knygos („Pasaulio pabaiga“, „Tolima erdvė“ ir „Maša arba postfašizmas“) - į Metų knygos penketukus. Balsavimo už „Šimtmečio knygą" metu jo knyga „Rojalio kambarys" buvo pripažinta viena geriausių. Į Alytų Jaroslavas Melnikas atvyko su naujausiu savo romanu lagamine – kvapą užgniaužiančiu detektyvu „Adata“.

Kita literatūrinio traukinio pakeleivė – ne mažiau įdomi rašytoja, neseniai apdovanota Europos Sąjungos literatūros premija už novelių knygą „Dienų piramidės“ – Daina Opolskaitė. Tiesa į renginį Alytuje Daina atvyko visai kitame amplua. Jos misija šį kartą tapo užduotis pakalbinti Jaroslavą Melniką ir pabandyti išlukštenti daugiasluoksnę jo kūrybą, tad Daina Opolskaitė atsiskleidė kaip literatūrologė ir literatūros kritikė.

J.Melnikas ir D. Opolskaitė iš karto atrado bendrystę, siejančią juos tiek tarpusavyje, tiek su Dzūkijos sostine. Pasirodo, abu šie rašytojai, tiesa, skirtingu laiku, yra patekę į trumposios prozos festivalio „Imbiero vakarai“ istoriją – kiekvienas jų yra apdovanotas Jurgio Kunčino vardo premija.

Daina Opolskaitė prisipažino susižavėjusi rašytojo Jaroslavo Melniko kūryba dar tada, kai asmeniškai jo nepažinojo:

„Tiesiog stulbau skaitydama apsakymų rinkinį „Rojalio kambarys“. Stebėjausi autoriaus mąstymo seka ir originalia logika“.

„Kai pradedu rašyti, niekada nežinau, kaip baigsis. Jausmai mano kūryboje – pagrindinis dalykas. Jeigu būtų tik protas, tai būtų nuobodu ir nenatūralu“, – atviravo J. Melnikas.

Jaroslavas Melnikas yra vadinamas kelių kultūrų rašytoju, turinčiu sąsajų ne tik su Lietuva, bet ir su Ukraina bei Prancūzija. Tačiau, paklaustas apie tai, kaip toks įvairiapusiškumas paveikia asmens savastį, rašytojas pareiškė neketinąs kaip nors savęs apibrėžti ar įsisprausti į kokius nors visuomenei lengviau suprantamus rėmus. Čia J. Melnikas simboliškai prisiminė baltą varną – jo kambaryje stovintį molinuką, dar kadais parsivežtą iš bene pirmųjų „Imbiero vakarų“.  Mįslingai šyptelėjęs, rašytojas konstatavo, kad „kiekvienas žmogus yra tiesiog toks, koks jis yra ir tiek – na ką dabar padarysi...“

Renginyje skambėjusius pamąstymus apie giluminius dalykus keitė akistatos su literatūra ir muzika. Jaroslavas Melnikas paskaitė intriguojančių savo kūrybos ištraukų. Svečiai iš Merkinės, atstovaujantys dvi kartas – Vytautas ir Kristupas Černiauskai („Kukumbalis“) – publikai dovanojo dainuojamosios poezijos gelmę ir gitarų garsų dermę.

Kitas ciklo „Dėmesio! Dvi kartos traukinyje!“ renginys alytiškių laukia spalio pabaigoje. Spalio 30 d. 17 val. literatūrinio traukinio kupė susitiks prozininkė, eseistė Giedra Radvilavičiūtė ir filosofė, eseistė, literatūros kritikė Jūratė Baranova.

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Alytaus miesto savivaldybė.

Jūratė Čėsnaitė

Ilonos Krupavičienės nuotr.

Spalio 3 dieną Pirmojo Alytaus bibliotekoje Piliakalnio progimnazijos antrokai, padedami mokytojos Violetos Narvičienės, parengė teatralizuotą poemėlės „Zuikis Puikis“ pasirodymą. Jis skirtas poeto Eduardo Mieželaičio 100-osioms gimimo metinėms paminėti.

Vėjo nešami įvairiaspalviai lapai lengvai sklendžia pažeme.Tyliai barbena į langą lietaus lašai. Ruduo... O bibliotekos skaitykloje karaliauja vasara. Visos džiaugiamės vėl susirinkę, klegame, dalijamės vasaros įspūdžiais. Šilta ir jauku nuo šypsenų, gerų emocijų. Ant stalo P.Vavasseur knyga „Diena, kai aš palikau savo žmoną“.

Trumpas, vieno vakaro skaitalas. Įdomi patirtis. „Pavasaris – ne pats geriausias metų laikas skirtis. Rudenį – dar blogiau. Tuomet tavęs laukia sunkios atpildo valandos. Dienos bėga greitai, o naktys ilgos, telieka užsisklęsti vienatvėje“. Skaitai, ką galvoja vyras, kuris nusprendė žmoną iškeisti į meilužę. Pats tekstas primena  A.Škėmos „Baltą drobulę“. Minčių srautas, kurio sakinius retkarčiais reikia skaityti kelis kartus. Lakoniškas romanas atskleidžia jausmų sumaišties kamuojamo keturiasdešimtmečio psichologiją. Per vieną dieną jis išgyvena tai, ką patyrė su žmona Fostina ir meiluže Žena. Vincentas įprasto meilės trikampio šerdis. Pirmą pavasario dieną palieka savo žmoną, su kuria gyvena keturiolikti metai.Nuo šiol Vincentas pradės naują gyvenimą, kupiną atradimų ir aistros. „Gyventi – tai rinktis, gebėti apsispręsti“,- sako meilužė Žena. Ji nenori tenkintis „antrosios“ vieta, kategoriškai pareikalauja palikti žmoną. Vyras taip ir padaro. Juk meilužė jauna, graži, mylisi aistringai. O žmona jau „nebeskleidžia patelės kvapo“. Žena, atrodo, užvaldo visas mintis ir jausmus. Bet ar tikrai? Kodėl tada taip sunku nusimauti vestuvinį žiedą? Blaškosi nežinodamas, ko nori: moters- meilužės ar moters-žmonos-mamos . Meilužė galbūt myli, bet greičiau siekia, kad mylėtų ją - garsiai, gražiai,išraiškingai. Ji nenori dalintis vyro.

Mūsų nuomonės sutapo, kad vyrai palieka žmonas, kai meilužės juos prispiria, nepalieka jiems pasirinkimo. Mus visas sužavėjo žmonos išmintingumas, protingi poelgiai, sugebėjimas pasinaudoti situacija: „nenorėčiau, kad palikęs mane nueitum pas negražią“. Visas romanas - tai Vincento svarstymai, kuo viena moteris pranašesnė už kitą, abejonės, netikrumas dėl ateities ir dabarties. Tai nepakankamai stipraus, pasiklydusio savyje, nesugebančio apsispręsti keturiasdešimtmečio minčių atspindys. P.Vavasseuras įtikinamai aprašo pagundas, pavojus bei kliūtis, ir jam pavyksta parodyti skirtumą tarp meilės ir įsimylėjimo: „Žiūriu į švelnias Fostinos akis, į juodus garbanotus jos plaukus. Ji šiek tiek panaši į damą su kamelijomis. Matau savo moterį. Paslaptingą, santūrią, niekada nesenstančią ir labai gražią“.  Sekantį kartą aptarsime J.Barnes knygą „Pabaigos jausmas“.

Klubo „ Skaitau ir diskutuoju“  narė Emilija

Minėdamos Tarptautinę pagyvenusių žmonių dieną Alytaus Jurgio Kunčino viešosios bibliotekos Vaikų ir jaunimo literatūros skyriaus bibliotekininkės pakvietė į linksmą, šiltą, prasmingų pašnekesių pilną renginį vyriausius skaitytojus. O tokių, sulaukusių garbaus amžiaus, energingų, norinčių bendrauti, dalintis patirtimi, Vaikų biblioteka turi nemažai. Vyriausiajam mūsų skaitytojui sausio mėnesį sukaks 96-eri. Senolis domisi nuotykine ir istorine tematika, skaito fantastinę literatūrą, mėgsta dalintis sodininko ir daržininko patarimais.

Ponia Antanina, 91-erių metų senjorė, skaito klasikinę literatūrą, atmintinai deklamuoja Just. Marcinkevičiaus, Puškino, Lermontovo eiles, neria vąšeliu, mezga virbalais. Fenomenalios atminties moteris susitikimo metu pristatė vąšeliu nertus darbus, kuriais puošiasi pati, jos artimieji ir draugai. Buvusi pedagogė – lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja – guvi, linksma, mėgstanti bendrauti, domisi šiuolaikinėmis išmaniosiomis technologijomis ir geba jomis naudotis.

Renginio metu pasveikinome Julijoną Vytautą su garbingu 90-mečiu. Smagu, kai jis užsuka į mūsų biblioteką. Niekada netrūksta intelektualių pokalbių su šiuo įdomiu žmogumi politikos, istorijos, naujausios literatūros temomis.

Vaišindamiesi kalbėjomės apie literatūrą, gyvenimiškas patirtis, praeities ir dabarties panašumus bei skirtumus, ateities viltis.

Mažieji bibliotekos draugai senoliams dovanojo vaikišką juoką ir skambias eiles.

Brandus amžius – tai turtinga patirtis, prasmingas gyvenimas, o kartu praleistas laikas Vaikų bibliotekoje – džiaugsmas ir pagarba vieni kitiems!

Vaikų ir jaunimo literatūros skyriaus inf.

Jurgio Kunčino viešojoje bibliotekoje eksponuojama alytiškės kūrėjos Rimutės Karčiauskienės-Rimėjos tapybos darbų paroda. Rugsėjo pabaigoje miestelėnų vertinimui pristatyti paveikslai masina akį sodriai rudeniškų spalvų gama.

Parodos autorė Rimutė Karčiauskienė-Rimėja gimė Varėnos rajono Paūlių kaime. Mokėsi Alytaus 2-oje vid. mokykloje (dabartinėje Adolfo Ramanausko Vanago gimnazijoje). Artimesnė pažintis su tapyba prasidėjo 2017 metais, kai pradėjo lankyti Alytaus jaunimo centro Dailės studijos suaugusiems tapybos skyrių (mokytojas Vidmantas Jankauskas). Dalyvavo devyniose jungtinėse parodose. Pirmoji Rimėjos autorinė paroda buvo surengta gimtojoje Varėnoje.

Drobę ir teptuką Rimutė Karčiauskienė prisijaukino tik mokytojo Vidmanto Jankausko dėka, o iki tol gyvenime užsiėmusi kitais, nuo tapybos smarkiai nutolusiais darbais. Potėpių žaismas Rimėją taip pakerėjęs ir įtraukęs, kad moteris be tapybos dabar sunkiai beįsivaizduoja savo gyvenimą. Vis labiau įgundanti dailininkė už tai savo mokytojui sakosi esanti dėkinga kaip tikra dzūkė – iš visos dūšios.

Parodos atidarymo renginys bibliotekos fojė įvyko lyg nuoširdus senų draugų susitikimas. Parodos autorę atvyko pasveikinti Alytaus Adolfo Ramanausko-Vanago gimnazijos direktorius Virginijus Skroblas ir Alytaus jaunimo centro Dailės studijos suaugusiems tapybos skyriaus mokytojas Vidmantas Jankauskas. Alytiškis dailininkas ir dailės mokytojas Vidmantas Jankauskas džiaugėsi kūrybiniu keliu pasukusios savo mokinės darbais ir patikino, kad netalentingų žmonių nėra, tik yra apie savo talentus dar nežinantieji.

Rimutės Karčiauskienės-Rimėjos tapybos darbų paroda bibliotekoje veiks iki spalio 18 dienos. Maloniai kviečiame apsilankyti.

Jūratė Čėsnaitė

Ilonos Krupavičienės nuotr.

Rugsėjo 19 dieną Alytaus Jurgio Kunčino viešosios bibliotekos Vaikų ir jaunimo literatūros skyriuje svečiavosi mylimiausia vaikų poetė – Zita Gaižauskaitė. Pasipuošusi šventiniu rudeniniu apdaru kartu su vaikais poetė keliavo į paslaptingą Poezijos šalį.

Vos tik susirinkusieji išgirdo skambius, vaizdingus ir melodingus tekstus, kur sugyvinami daiktai, kur gyvūnai prabyla negirdėtais dialogais, kur pasakojami nuotykiai ir linksmos istorijos, nebeliko jokių barjerų. Visi kartu linksmai deklamavo, dainavo ir žaidė, džiaugėsi, stebėjosi ir smalsavo. „Kiek jums, poete, metų?“. „Kada parašėte pirmąjį eilėraštį?“. „Kokia storiausia jūsų sukurta knyga?“. Z. Gaižauskaitė ne tik šmaikščiai atsakė į mažųjų klausimus, bet ir pati domėjosi vaikų gyvenimu, jų džiaugsmais ir rūpesčiais.

Sunku ir suskaičiuoti, kiek daug knygelių poetė parašiusi! „Ta dainelė – aš pati“, „Po saulutės delnu“, „Pasisupk ant mano rankų“, „Draugaukime, žiogeli“, „Oro pilis“, „Žvalgos gatvėj šviesoforas“ ir daugelį kitų skambiais bei žaismingais pavadinimais. Paklausta apie apdovanojimus Z. Gaižauskaitė ypač džiaugėsi 1988 metais tapusi Poezijos pavasarėlio laureate, kuris vyksta kas antri metai Dzūkijoje, Pauosupėje, įamžindamas vaikų poeto A. Matučio atminimą. 2009 metais poetė apdovanota Vieno lito premija už eilėraščių rinktinę „Kur keliauji, debesėli?“. 2011 metais apdovanota Santakos garbės ženklu.

Pasak poetės, „neskaityta knygelė pilna ašarėlių“. Kad knygelės neverktų, vaikai žadėjo jas skaityti, lankytis bibliotekoje, augti smalsūs ir dideli!

Vaikų ir jaunimo literatūros skyriaus inf.