Tradicinis, šeštasis rankdarbių mėgėjų užsiėmimas! Tautodailininkė Rasutė Marcinkevičienė dalinosi savo gebėjimais siuvinėjimo atlasiniais kaspinėliais ir pynimo iš laikraščių srityse. Sėkmės kūryboje palinkėjo Piliakalnio seniūnaitijos seniūnaitė Gintarė Minsevičiūtė-Balynienė.

Projektą remia Socialinės apsaugos ir darbo ministerija.

Pirmojo Alytaus filialo inf.

„Pabaigos jausmas“ – istorija apie tai, kaip žmonės veikia vieni kitų likimus, prisiminimai sužadina pamirštus jausmus, o nuomonė apie senus pažįstamus po daugelio metų ūmai pasikeičia. Tonis Vebsteris ir du jo draugai Adrianą Finą sutinka dar mokydamiesi mokykloje. Ištroškę sekso ir knygų, išsiskiriantys pretenzingumu, tik jiems suprantamais akibrokštais bei sąmoju, vaikinai drauge baigia mokslus. Adrianas gal kiek rimtesnis nei kiti, gal protingesnis, bet visi keturi prisiekia amžiną draugystę.

Dabar Tonis sulaukęs garbaus amžiaus. Praeityje liko karjera, iširusi santuoka, taikios skyrybos. Jis tikras, kad niekada nenorėjo nieko įskaudinti. Tačiau atmintis netobula. Ji visada pasirengusi pateikti staigmenų. Jos prasideda Toniui gavus laišką iš advokatų kontoros. „Dažnas šiurpą keliantis klausimas – ar esu tas, kuo deduosi esąs? – pasirodo esąs filosofinis. Julianas Barnesas atskleidžia paslaptį – esame nepatikimi istorijų pasakotojai, mūsų atminties tikslumas kelia abejonių.“ Būtent laikas mus turi ir mus kuria, tad „vieni jausmai laiką pagreitina, kiti sulėtina, o kartais atrodo, kad jis dingsta – kol galop ateina akimirka, kai jis iš tiesų dingsta ir jau niekada nebesugrįžta,“ – teigia knygoje autorius.

J. Barneso knygos herojus gyvenimo pabaigoje svarsto, kad labai dažnai tai, ką galiausiai prisimeni, ne visada yra tas pats, ką patyrei. Žmonės mėgsta apgaudinėti savo sąžinę, atmintį ir į slapčiausius jos užkaborius paslėpti skaudžiausius ar gėdingiausius gyvenimo momentus, kurių nebenori prisiminti. Bet kartais tie „vaiduokliai“ ima ir išlenda iš atminties, primindami, kad ne tokie jau tobuli buvom šiame gyvenime. Tonis teigia, kad „atmintis lygu įvykiai plius laikas. Bet juk viskas vyksta daug keisčiau. Kažkas pasakė, kad atmintis yra tai, ką tarėmės pamiršę. Juk turėtų būti akivaizdu, kad laikas veikia ne kaip fiksatorius, o kaip tirpiklis.“ Mūsų nuomonės labai išsiskyrė: kelioms  knyga paliko gilų įspūdį, kitoms priešingai – visiškai nepatiko sujauktų minčių kratinys. Norėjosi konkrečių atsakymų į iškilusius klausimus.  Į akis nuo pat pradžių krito tai, kad autorius geba į tokį glaustą tekstą sudėti ne tik veikėjų gyvenimo įvykius, bet ir prisiliesti prie egzistencinių temų, kurias gvildena patys veikėjai. Knygoje apstu filosofinių diskusijų, egzistencinių pamąstymų, teiginių,  prieštaraujančių vienas kitam.  Siužetas kažkur pasimetė. Knygoje viskas tvarkinga su juo, tik man visai nebesiskaitė,  akys ėjo tekstu ir tiek, visai nejaučiant jokio įdomumo. Viena iš veikėjų – Veronika – labai erzino, nors ir Tonis ne pats įdomiausias ir protingiausias personažas, rodės, ne vienoje vietoje buvo galima pasielgti kur kas paprasčiau bei protingiau, pusės problemų ir neaiškių baimių būtų išvengta.  J. Barneso romano pabaigoje randame panašius pamąstymus: „Ką aš išmanau apie gyvenimą – aš, kuris gyveno taip atsargiai? Kuris nei laimėjo, nei pralošė, tik leido gyvenimui jį neštis? Kuris turėjo žmogiškų ambicijų, bet labai greitai nusprendė, kad jos neįgyvendinamos? Kuris vengė būti įskaudintas ir vadino tai sugebėjimu išgyventi? Kuris mokėjo sąskaitas, palaikė su visais, kiek įmanoma, gerus santykius ir kuriam ekstazė ir neviltis labai greitai tapo tik žodžiais, kadai skaitytais romanuose? Kurio priekaištai sau niekada nesukėlė tikro skausmo?“ Po diskusijos visos nusprendėme, kad skaitysime J.Baltušio romaną „Sakmė apie Juzą“ ir aptarsime sekantį kartą.

Klubo „Skaitau ir diskutuoju“ narė Emilija

Alytaus Jurgio Kunčino viešojoje bibliotekoje atidaryta alytiškės dailininkės, tekstilininkės Rimos Leonienės mažosios grafikos darbų paroda „Tai, ką pamačiau…“

Parodos autorė Rima Leonienė pripažįsta, kad daug kantrybės ir kruopštumo reikalaujantis tapymas jai yra pati geriausia meditacija. Tarsi permatomi, besiliejančių spalvų persmelkti jos paveikslai dvelkia darna ir harmonija, o subtilus taškučių ir brūkšnelių ažūras susilieja į natūralias gamtines formas.

Bibliotekos direktorė Giedrė Bulgakovienė pasidžiaugė, kad jos vadovaujamos įstaigos erdvėse Rima Leonienė surengė jau antrąją autorinę parodą.

„Rimos paveiksluose susipina kelios netikėtos technikos, kelios prasmės. Mane žavi jos raštai, jos fantazija, jos paveiksluose persipinantys juvelyriški fragmentai“, – parodos atidaryme kalbėjo G. Bulgakovienė.

Ne vienerius metus Rima Leonienė savo kūrybines idėjas įkūnydavo „Alytaus tekstilėje“ audžiamų audinių raštuose. Įmonės uždarymas inspiravo dailininkę ieškoti kitokios meninės raiškos. Rima Leonienė visa širdimi paniro į kūrybinius bandymus, „jaukinosi“ įvairiausias technikas: akvarelę, tapybą, grafiką, batiką, aplikaciją, monotipiją, aerografiją. Dailininkės kūriniai tapo net aštuoniolikos knygų iliustracijomis.

Į renginį susirinkę dailininkės draugai, pažįstami, buvę bendradarbiai ir kiti grafikos meno gerbėjai bendravo su autore, smalsiai apžiūrinėjo paveikslus, mėgavosi mėtų arbata. Pasibaigus renginiui, visi namo išsiskirstė su geromis emocijomis širdyse ir menininkės kiekvienam atėjusiajam padovanotais originaliais kūrinėliais – knygų skirtukais.

Mažosios grafikos darbų paroda „Tai, ką pamačiau…“ bibliotekoje veiks iki lapkričio 30 d. Kviečiame užsukti pasigėrėti linijų ir formų harmonija.

Jūratė Čėsnaitė

Ilonos Krupavičienės nuotr.

Kas yra Lietuvos aklųjų biblioteka

• Biblioteka, aprūpinanti literatūra ir informacija žmones, negalinčius skaityti įprasto spausdinto teksto
• Didžiausia leidinių specialiais formatais leidykla Lietuvoje
• Visą Lietuvą apimantis paslaugų tinklas

LAB leidžia ir išduoda šiuos specialiųjų formatų leidinius:

• Garsines knygas ir žurnalus (mp3 formatu įgarsinti knygos ar žurnalo tekstai, patalpinti virtualioje bibliotekoje ELVIS ar įrašyti į kompaktinį diską (CD) ar kitą laikmeną);
• Leidinius Brailio raštu (leidiniai, kuriuose tekstas pateikiamas akliesiems pritaikytu iškilių taškų – Brailio – šriftu);
• Leidinius padidintu šriftu (silpnaregiams skirti didesnio šrifto (nuo 16 punktų) leidiniai);
• Leidinius DAISY formatu (daugiafunkciai leidiniai, kuriuose galima susirasti reikiamą teksto vietą pagal paieškos žodį ar frazę, atlikti žymėjimus);
• Liečiamąsias (taktilines) knygas (knygos su liečiamosiomis iliustracijomis).

LAB specialiųjų formatų leidinius teikia žmonėms, kurie negali skaityti įprasto spausdinto teksto dėl turimos negalios ar sutrikimų tokių kaip:

• Aklumo, silpnaregystės;
• Fizinių funkcijų sutrikimų (žmonės, kuriems dėl cerebrinio paralyžiaus, Parkinsono ligos, paraplegijos, artrito, kitų sveikatos problemų sunku versti knygos puslapius);
• Skaitymo sutrikimų (disleksijos sutrikimą turintiems moksleiviams garsiniai vadovėliai palengvina mokymosi procesą);
• Raidos, kompleksinių ir kitų sutrikimų, kurie trukdo skaityti įprasto formato leidinius.

Kokiais būdais galima naudotis Lietuvos aklųjų bibliotekos paslaugomis

• Atvykus į LAB Vilniuje ar jos padalinį Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Ukmergėje (kontaktinė informacija labiblioteka.lt/kontaktai/17)
• Gauti LAB leidinius viename iš paslaugų punktų įvairiose Lietuvos vietovėse (sąrašas skelbiamas labiblioteka.lt/kontaktai/17)
• Vartotojams, negalintiems atvykti į biblioteką dėl sveikatos problemų leidiniai pristatomi į namus
• Parsisiųsti LAB garsinius ir kitus elektroninius leidinius prieinamais formatais iš virtualios bibliotekos ELVIS (http://elvis.labiblioteka.lt/)

Informacija teikiama tel. (8 5) 215 0616, el. p. Šis elektroninio pašto adresas yra apausogtas nuo spambots. Peržiūrėjimui reikia įjungti JavaScript.

Taip pat daugiau informacijos galite rasti interneto svetainėje www.labiblioteka.lt arba socialinio tinklo Facebook paskyroje.

Spalio viduryje Alytaus Jurgio Kunčino viešojoje bibliotekoje įvyko renginys „Rinkimų metais – apie metų žodžio rinkimus. Naujažodžių duomenynas ir jo naujienos". Su alytiškiais susitiko „Gimtosios kalbos" žurnalo redaktorė Rita Urnėžiūtė ir Lietuvių kalbos instituto darbuotoja Agne Aleksaitė.

Metų žodžio ir Metų posakio rinkimų komisijoje dalyvaujanti R. Urnėžiūtė papasakojo, kaip ir kokiu tikslu šie rinkimai yra organizuojami pasaulyje, o pastaraisiais metais – ir Lietuvoje. Renkamas žodis ir posakis iš esmės atskleidžia visuomenės nuotaikas ir gyvenimo aktualijas, taikliausiai įvardija naujus, konkrečiam metui būdingus reiškinius.

R.Urnėžiūtė – „Gimtosios kalbos" žurnalo red. grupės vedėja vyr. redaktorė (Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras), Kalbos ir kultūros instituto lektorė, dirba Valstybinės lietuvių kalbos komisijos Vadovėlių vertinimo pakomisėje. Moksliniai interesai: kalbos kultūra, vertimo kritika, dialektologija; publikacijos „Kalbotyroje", rinkiniuose „Skoliniai ir bendrinė lietuvių kalba" (LKI, 2004), „Reklamos kalba" (LKI, 2004).

A.Aleksaitė pristatė daugiau nei paprastą žodyną – Lietuvių kalbos naujažodžių duomenyną (ND, http://naujazodziai.lki.lt). Jame kaupiama ir aprašoma naujoji XXI a. lietuvių kalbos leksika. ND kasdien papildomas naujai į kalbą atėjusiais skoliniais, naujadarais, žodžiais, įgijusiais naujų reikšmių. Jis puikiai atspindinti mūsų gyvenimo permainas ir naujoves. ND pravartus, kai prireikia naujo žodžio savo įmonei ar gaminiui pavadinti.

A.Aleksaitė – Lietuvių kalbos instituto jaunesn. mokslo darbuotoja. Ji rašo disertaciją iš naujažodžių. 2015 m. su pagyrimu baigė Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademiją ir įgijo dalyko pedagogikos, lietuvių filologijos bakalauro laipsnį ir mokytojo kvalifikaciją. 2017 m. su pagyrimu baigė VDU Švietimo akademiją, įgijo lietuvių filologijos magistro laipsnį ir pradėjo studijuoti Lietuvių kalbos instituto ir Vytauto Didžiojo universiteto, Šiaulių universiteto, Klaipėdos universiteto doktorantūroje. Kalbos institute dirba nuo 2013 metų.

parengta pagal AMS Komunikacijos skyriaus inf.

Alytaus Jurgio Kunčino viešojoje bibliotekoje įvyko antrasis šį rudenį, bet tikrai dar ne paskutinis renginys iš ciklo „Dėmesio! Dvi kartos traukinyje!“ Šį kartą į susitikimą su skaitytojais atvyko rašytojas, literatūros kritikas, filosofas Jaroslavas Melnikas. Tiesa, Jaroslavas linkęs kiek prieštarauti organizatorių norui jį pristatyti ir kaip filosofą, tačiau jo kūryba iš tiesų yra persmelkta filosofijos, nors šio mokslo profesionalu rašytojas savęs ir nelaiko.

J.Kunčino viešosios bibliotekos direktorė Giedrė Bulgakovienė į renginį susirinkusiai publikai pristatė J. Melniką kaip „filosofinės, dramatiškos kūrybos su giliais tekstais, kontekstais ir potekstėm“ autorių. Rašytojo knygos „Pasaulio pabaiga“ ir „Kelias į rojų“ yra patekusios į „Kūrybiškiausių metų knygų dvyliktuką“, o trys knygos („Pasaulio pabaiga“, „Tolima erdvė“ ir „Maša arba postfašizmas“) - į Metų knygos penketukus. Balsavimo už „Šimtmečio knygą" metu jo knyga „Rojalio kambarys" buvo pripažinta viena geriausių. Į Alytų Jaroslavas Melnikas atvyko su naujausiu savo romanu lagamine – kvapą užgniaužiančiu detektyvu „Adata“.

Kita literatūrinio traukinio pakeleivė – ne mažiau įdomi rašytoja, neseniai apdovanota Europos Sąjungos literatūros premija už novelių knygą „Dienų piramidės“ – Daina Opolskaitė. Tiesa į renginį Alytuje Daina atvyko visai kitame amplua. Jos misija šį kartą tapo užduotis pakalbinti Jaroslavą Melniką ir pabandyti išlukštenti daugiasluoksnę jo kūrybą, tad Daina Opolskaitė atsiskleidė kaip literatūrologė ir literatūros kritikė.

J.Melnikas ir D. Opolskaitė iš karto atrado bendrystę, siejančią juos tiek tarpusavyje, tiek su Dzūkijos sostine. Pasirodo, abu šie rašytojai, tiesa, skirtingu laiku, yra patekę į trumposios prozos festivalio „Imbiero vakarai“ istoriją – kiekvienas jų yra apdovanotas Jurgio Kunčino vardo premija.

Daina Opolskaitė prisipažino susižavėjusi rašytojo Jaroslavo Melniko kūryba dar tada, kai asmeniškai jo nepažinojo:

„Tiesiog stulbau skaitydama apsakymų rinkinį „Rojalio kambarys“. Stebėjausi autoriaus mąstymo seka ir originalia logika“.

„Kai pradedu rašyti, niekada nežinau, kaip baigsis. Jausmai mano kūryboje – pagrindinis dalykas. Jeigu būtų tik protas, tai būtų nuobodu ir nenatūralu“, – atviravo J. Melnikas.

Jaroslavas Melnikas yra vadinamas kelių kultūrų rašytoju, turinčiu sąsajų ne tik su Lietuva, bet ir su Ukraina bei Prancūzija. Tačiau, paklaustas apie tai, kaip toks įvairiapusiškumas paveikia asmens savastį, rašytojas pareiškė neketinąs kaip nors savęs apibrėžti ar įsisprausti į kokius nors visuomenei lengviau suprantamus rėmus. Čia J. Melnikas simboliškai prisiminė baltą varną – jo kambaryje stovintį molinuką, dar kadais parsivežtą iš bene pirmųjų „Imbiero vakarų“.  Mįslingai šyptelėjęs, rašytojas konstatavo, kad „kiekvienas žmogus yra tiesiog toks, koks jis yra ir tiek – na ką dabar padarysi...“

Renginyje skambėjusius pamąstymus apie giluminius dalykus keitė akistatos su literatūra ir muzika. Jaroslavas Melnikas paskaitė intriguojančių savo kūrybos ištraukų. Svečiai iš Merkinės, atstovaujantys dvi kartas – Vytautas ir Kristupas Černiauskai („Kukumbalis“) – publikai dovanojo dainuojamosios poezijos gelmę ir gitarų garsų dermę.

Kitas ciklo „Dėmesio! Dvi kartos traukinyje!“ renginys alytiškių laukia spalio pabaigoje. Spalio 30 d. 17 val. literatūrinio traukinio kupė susitiks prozininkė, eseistė Giedra Radvilavičiūtė ir filosofė, eseistė, literatūros kritikė Jūratė Baranova.

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Alytaus miesto savivaldybė.

Jūratė Čėsnaitė

Ilonos Krupavičienės nuotr.

Spalio 3 dieną Pirmojo Alytaus bibliotekoje Piliakalnio progimnazijos antrokai, padedami mokytojos Violetos Narvičienės, parengė teatralizuotą poemėlės „Zuikis Puikis“ pasirodymą. Jis skirtas poeto Eduardo Mieželaičio 100-osioms gimimo metinėms paminėti.

Vėjo nešami įvairiaspalviai lapai lengvai sklendžia pažeme.Tyliai barbena į langą lietaus lašai. Ruduo... O bibliotekos skaitykloje karaliauja vasara. Visos džiaugiamės vėl susirinkę, klegame, dalijamės vasaros įspūdžiais. Šilta ir jauku nuo šypsenų, gerų emocijų. Ant stalo P.Vavasseur knyga „Diena, kai aš palikau savo žmoną“.

Trumpas, vieno vakaro skaitalas. Įdomi patirtis. „Pavasaris – ne pats geriausias metų laikas skirtis. Rudenį – dar blogiau. Tuomet tavęs laukia sunkios atpildo valandos. Dienos bėga greitai, o naktys ilgos, telieka užsisklęsti vienatvėje“. Skaitai, ką galvoja vyras, kuris nusprendė žmoną iškeisti į meilužę. Pats tekstas primena  A.Škėmos „Baltą drobulę“. Minčių srautas, kurio sakinius retkarčiais reikia skaityti kelis kartus. Lakoniškas romanas atskleidžia jausmų sumaišties kamuojamo keturiasdešimtmečio psichologiją. Per vieną dieną jis išgyvena tai, ką patyrė su žmona Fostina ir meiluže Žena. Vincentas įprasto meilės trikampio šerdis. Pirmą pavasario dieną palieka savo žmoną, su kuria gyvena keturiolikti metai.Nuo šiol Vincentas pradės naują gyvenimą, kupiną atradimų ir aistros. „Gyventi – tai rinktis, gebėti apsispręsti“,- sako meilužė Žena. Ji nenori tenkintis „antrosios“ vieta, kategoriškai pareikalauja palikti žmoną. Vyras taip ir padaro. Juk meilužė jauna, graži, mylisi aistringai. O žmona jau „nebeskleidžia patelės kvapo“. Žena, atrodo, užvaldo visas mintis ir jausmus. Bet ar tikrai? Kodėl tada taip sunku nusimauti vestuvinį žiedą? Blaškosi nežinodamas, ko nori: moters- meilužės ar moters-žmonos-mamos . Meilužė galbūt myli, bet greičiau siekia, kad mylėtų ją - garsiai, gražiai,išraiškingai. Ji nenori dalintis vyro.

Mūsų nuomonės sutapo, kad vyrai palieka žmonas, kai meilužės juos prispiria, nepalieka jiems pasirinkimo. Mus visas sužavėjo žmonos išmintingumas, protingi poelgiai, sugebėjimas pasinaudoti situacija: „nenorėčiau, kad palikęs mane nueitum pas negražią“. Visas romanas - tai Vincento svarstymai, kuo viena moteris pranašesnė už kitą, abejonės, netikrumas dėl ateities ir dabarties. Tai nepakankamai stipraus, pasiklydusio savyje, nesugebančio apsispręsti keturiasdešimtmečio minčių atspindys. P.Vavasseuras įtikinamai aprašo pagundas, pavojus bei kliūtis, ir jam pavyksta parodyti skirtumą tarp meilės ir įsimylėjimo: „Žiūriu į švelnias Fostinos akis, į juodus garbanotus jos plaukus. Ji šiek tiek panaši į damą su kamelijomis. Matau savo moterį. Paslaptingą, santūrią, niekada nesenstančią ir labai gražią“.  Sekantį kartą aptarsime J.Barnes knygą „Pabaigos jausmas“.

Klubo „ Skaitau ir diskutuoju“  narė Emilija

Minėdamos Tarptautinę pagyvenusių žmonių dieną Alytaus Jurgio Kunčino viešosios bibliotekos Vaikų ir jaunimo literatūros skyriaus bibliotekininkės pakvietė į linksmą, šiltą, prasmingų pašnekesių pilną renginį vyriausius skaitytojus. O tokių, sulaukusių garbaus amžiaus, energingų, norinčių bendrauti, dalintis patirtimi, Vaikų biblioteka turi nemažai. Vyriausiajam mūsų skaitytojui sausio mėnesį sukaks 96-eri. Senolis domisi nuotykine ir istorine tematika, skaito fantastinę literatūrą, mėgsta dalintis sodininko ir daržininko patarimais.

Ponia Antanina, 91-erių metų senjorė, skaito klasikinę literatūrą, atmintinai deklamuoja Just. Marcinkevičiaus, Puškino, Lermontovo eiles, neria vąšeliu, mezga virbalais. Fenomenalios atminties moteris susitikimo metu pristatė vąšeliu nertus darbus, kuriais puošiasi pati, jos artimieji ir draugai. Buvusi pedagogė – lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja – guvi, linksma, mėgstanti bendrauti, domisi šiuolaikinėmis išmaniosiomis technologijomis ir geba jomis naudotis.

Renginio metu pasveikinome Julijoną Vytautą su garbingu 90-mečiu. Smagu, kai jis užsuka į mūsų biblioteką. Niekada netrūksta intelektualių pokalbių su šiuo įdomiu žmogumi politikos, istorijos, naujausios literatūros temomis.

Vaišindamiesi kalbėjomės apie literatūrą, gyvenimiškas patirtis, praeities ir dabarties panašumus bei skirtumus, ateities viltis.

Mažieji bibliotekos draugai senoliams dovanojo vaikišką juoką ir skambias eiles.

Brandus amžius – tai turtinga patirtis, prasmingas gyvenimas, o kartu praleistas laikas Vaikų bibliotekoje – džiaugsmas ir pagarba vieni kitiems!

Vaikų ir jaunimo literatūros skyriaus inf.

Jurgio Kunčino viešojoje bibliotekoje eksponuojama alytiškės kūrėjos Rimutės Karčiauskienės-Rimėjos tapybos darbų paroda. Rugsėjo pabaigoje miestelėnų vertinimui pristatyti paveikslai masina akį sodriai rudeniškų spalvų gama.

Parodos autorė Rimutė Karčiauskienė-Rimėja gimė Varėnos rajono Paūlių kaime. Mokėsi Alytaus 2-oje vid. mokykloje (dabartinėje Adolfo Ramanausko Vanago gimnazijoje). Artimesnė pažintis su tapyba prasidėjo 2017 metais, kai pradėjo lankyti Alytaus jaunimo centro Dailės studijos suaugusiems tapybos skyrių (mokytojas Vidmantas Jankauskas). Dalyvavo devyniose jungtinėse parodose. Pirmoji Rimėjos autorinė paroda buvo surengta gimtojoje Varėnoje.

Drobę ir teptuką Rimutė Karčiauskienė prisijaukino tik mokytojo Vidmanto Jankausko dėka, o iki tol gyvenime užsiėmusi kitais, nuo tapybos smarkiai nutolusiais darbais. Potėpių žaismas Rimėją taip pakerėjęs ir įtraukęs, kad moteris be tapybos dabar sunkiai beįsivaizduoja savo gyvenimą. Vis labiau įgundanti dailininkė už tai savo mokytojui sakosi esanti dėkinga kaip tikra dzūkė – iš visos dūšios.

Parodos atidarymo renginys bibliotekos fojė įvyko lyg nuoširdus senų draugų susitikimas. Parodos autorę atvyko pasveikinti Alytaus Adolfo Ramanausko-Vanago gimnazijos direktorius Virginijus Skroblas ir Alytaus jaunimo centro Dailės studijos suaugusiems tapybos skyriaus mokytojas Vidmantas Jankauskas. Alytiškis dailininkas ir dailės mokytojas Vidmantas Jankauskas džiaugėsi kūrybiniu keliu pasukusios savo mokinės darbais ir patikino, kad netalentingų žmonių nėra, tik yra apie savo talentus dar nežinantieji.

Rimutės Karčiauskienės-Rimėjos tapybos darbų paroda bibliotekoje veiks iki spalio 18 dienos. Maloniai kviečiame apsilankyti.

Jūratė Čėsnaitė

Ilonos Krupavičienės nuotr.

Rugsėjo 19 dieną Alytaus Jurgio Kunčino viešosios bibliotekos Vaikų ir jaunimo literatūros skyriuje svečiavosi mylimiausia vaikų poetė – Zita Gaižauskaitė. Pasipuošusi šventiniu rudeniniu apdaru kartu su vaikais poetė keliavo į paslaptingą Poezijos šalį.

Vos tik susirinkusieji išgirdo skambius, vaizdingus ir melodingus tekstus, kur sugyvinami daiktai, kur gyvūnai prabyla negirdėtais dialogais, kur pasakojami nuotykiai ir linksmos istorijos, nebeliko jokių barjerų. Visi kartu linksmai deklamavo, dainavo ir žaidė, džiaugėsi, stebėjosi ir smalsavo. „Kiek jums, poete, metų?“. „Kada parašėte pirmąjį eilėraštį?“. „Kokia storiausia jūsų sukurta knyga?“. Z. Gaižauskaitė ne tik šmaikščiai atsakė į mažųjų klausimus, bet ir pati domėjosi vaikų gyvenimu, jų džiaugsmais ir rūpesčiais.

Sunku ir suskaičiuoti, kiek daug knygelių poetė parašiusi! „Ta dainelė – aš pati“, „Po saulutės delnu“, „Pasisupk ant mano rankų“, „Draugaukime, žiogeli“, „Oro pilis“, „Žvalgos gatvėj šviesoforas“ ir daugelį kitų skambiais bei žaismingais pavadinimais. Paklausta apie apdovanojimus Z. Gaižauskaitė ypač džiaugėsi 1988 metais tapusi Poezijos pavasarėlio laureate, kuris vyksta kas antri metai Dzūkijoje, Pauosupėje, įamžindamas vaikų poeto A. Matučio atminimą. 2009 metais poetė apdovanota Vieno lito premija už eilėraščių rinktinę „Kur keliauji, debesėli?“. 2011 metais apdovanota Santakos garbės ženklu.

Pasak poetės, „neskaityta knygelė pilna ašarėlių“. Kad knygelės neverktų, vaikai žadėjo jas skaityti, lankytis bibliotekoje, augti smalsūs ir dideli!

Vaikų ir jaunimo literatūros skyriaus inf.

Ne vienas alytiškis, besidomintis šiuolaikine lietuvių literatūra, rugpjūtį užsukęs į miesto biblioteką su keistinų knygų ryšeliu, norėjo būti patikintas, kad ir šiemet rudenį bus „tie traukiniai“. Taip miestelėnai vadina jau spėtą pamėgti renginių ciklą „Dėmesio! Dvi kartos traukinyje“. Smagu užsitikrinti, kad ir šiemet į Alytų literatūrinis traukinys atvažiavo ir dar tikrai užsuks ne vieną kartą. Kas gi jo keleiviai?

Šį rudenį jau trečiąkart Jurgio Kunčino viešosios bibliotekos organizuojamuose literatūriniuose susitikimuose ir vėl švyti tiek patyrusių literatūros grandų, tiek naujų, savitai ir ryškiai sužibusių kūrėjų asmenybės ir talentai. Ir vėl ieškome skirtingų kartų rašytojų kūrybinės sanglaudos ar priešpriešos. Šiuolaikinės lietuvių literatūros įdomybes išnarplioti padeda įžvalgūs literatūros žinovai, o tinkamą atsvarą intelektualiems pokalbiams suteikia gyvai atliekamos muzikos intarpai.

Rugsėjį bibliotekoje įvyko pirmasis renginių ciklo „Dėmesio! Dvi kartos traukinyje“ literatūros ir muzikos vakaras. Improvizuotoje traukinio kupė susitiko stiprios asmenybės: poetas, vertėjas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Kornelijus Platelis bei debiutuojanti prozininkė ir poetė, literatūros kritikė Virginija Kulvinskaitė (Cibarauskė). Traukinio pakeleivių pokalbio intrigą kūrė diskusijos kuratorė filologė, lietuvių literatūros kritikė Elžbieta Banytė. Gitaros profesionalo Aido Tamulevičiaus atliekamos vingrios melodijos žadino klausytojų vaizduotę ir nejučia nuskraidino į jautrius asmeninius potyrius.

Smagiai ir nepretenzingai nusiteikusi improvizuotos traukinio kupė pakeleivių ketveriukė linksmai gliaudė gilius ir visai nelinksmus filosofinius klausimus ir tradiciškai gvildeno kūrėjo ir kūrybos aktualijas apskritai. Diskusijos kuratorė Elžbieta Banytė, sumaniai ir lyg tarp kitko pamėčiusi nepatogių klausimų „dagiukų“, pašnekovus vertė muistytis kėdėse ir reikšti emocijas. Renginio publika įdėmiai sekė rašytojų minčių eigą ir subtiliausius jų skaitomos kūrybos niuansus. Elžbieta Banytė prasitarė, kad yra kur kas maloniau žiūrėti į akis tikriesiems skaitytojams, kurie susirinko į renginį ir iš tikrųjų domisi literatūra, o ne publikoje matyti vis tuos pačius puikiai žinomus rašytojų veidus, kurie ateina į renginius paklausyti vieni kitų.

Kornelijus Platelis, pasak diskusijos kuratorės, vienas iš geriausių šiuo metu rašančių poetų, paprašytas pafilosofuoti apie kartas, iš karto atsigręžė į netrumpą savo gyvenimo kelią ir „anuos laikus“:

„Anksčiau nebuvo perskyros tarp kartų, buvo daugiau ideologinė perskyra tarp žmonių. Anais laikais skaitėme poeziją nutįsusiais megztiniais, bet poetai buvo pagarboj ir jų knygos išeidavo milžiniškais tiražais. Buvo kitokia vertybių samprata. Kultūra buvo svarbi, nors kūrėjus ir persekiojo cenzūra.“

Rašytoja Virginija Kulvinskaitė klausytojams atvėrė „šių laikų“ asmenines patirtis:

„Dabar egzistuoja vidinis cenzorius – padorumo, normalumo. Ypač – jei rašai pirmuoju asmeniu. Jeigu tau svarbi aplinkinių nuomonė, su tuo vidiniu cenzoriumi sunkoka susitarti. Kūryba apskritai, kaip veikla, pačia savo esme nukreipta į ribų peržengimo patirtis. Aš stengiuosi saviironiškai interpretuoti savo kūrybą.“

Poetas Kornelijus Platelis pratęsė mintį apie nematomąją, asmeniškąją, kūrybos pusę:

„Jeigu poeziją tu rašai ne apie save, tai apie ką tu tada rašai? Žinoma, kad visada rašai apie save. Tik stengiesi tuos asmeniškumus paslėpti po kultūriniais kontekstais. Iš vienos pusės, stengiesi savo kūrybą padaryti visiems labiau priimtiną, o iš kitos pusės – pakelti jos literatūrinę vertę. Tai susiję su tam tikra poetine klausa, kurią turime visi išsiugdyti. Mano vidinis cenzorius man sako, kad kiekvienas mano eilėraštis, nepaisant to, kiek jame yra metaforų, pats būtų metafora.“

Kornelijus Platelis alytiškių publikai paskaitė pluoštelį savo eilėraščių, o Virginija Kulvinskaitė – ištraukų iš savo pirmosios prozos knygos „Kai aš buvau malalietka“.

„Šie du autoriai yra tokie skirtingi, kad sunkiai beatrastume kokių nors bendrumų. Ir kartos čia yra visiškai „ne prie ko“, – reziumavo Elžbieta Banytė.

Renginio pabaigoje Jurgio Kunčino viešosios bibliotekos direktorė Giedrė Bulgakovienė, pasidžiaugė, kad į „kartų traukinį“ pavyksta pasikviesti tokių puikių keliautojų ir pakvietė į kitus šio renginių ciklo susitikimus, kurių ateityje dar būsią trys. Artimiausias iš jų – spalio 9 dieną vyksiantis susitikimas su rašytoju Jaroslavu Melniku. Jo kūrybą pristatys Daina Opolskaitė, o dainuojamosios poezijos intarpus dovanos „Kukumbalis“.

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Alytaus miesto savivaldybė.

Jūratė Čėsnaitė

Vitalijos Pankienės nuotr.

Europoje gyvena daugiau nei milijonas žydų, savitai praturtinančių senojo žemyno kultūrų įvairovę. Jau penkioliktąjį kartą Lietuvoje rengiamos Europos žydų kultūros dienos. Kasmet prie šios iniciatyvos prisijungia vis daugiau miestų ir miestelių. Alytaus bendruomenė taip pat kiekvienąkart mielai pasinaudoja proga susipažinti su žydų kultūros paveldu.

Pirmąją rugsėjo savaitę Alytaus Jurgio Kunčino viešojoje bibliotekoje įvyko Lietuvos žydų literatūros vakaras „Šiaurės gėlės“. Renginyje buvo skaitomi kūriniai iš Emanuelio Zingerio sudarytos to paties pavadinimo prozos antologijos. Kaip rašoma šios knygos pratarmėje, nuo XIV a. gyvendami Lietuvoje žydai palaipsniui sukūrė savitą kultūrą, čia susiformavo tik jiems būdingi etniniai bruožai, racionali, susikaupti linkusių žmonių mąstysena, o žydų literatūra, sukurta Lietuvoje, tapo organine visos tiek hebrajų, tiek jidiš literatūros dalimi.

Į renginį susirinkę alytiškiai mėgavosi žydų prozos kūrinių skaitymų valanda. Literatūrinės pažintys su spalvingais personažais ir jų likimais klausytojus nukėlė į įvairius laikotarpius, situacijas, atskleidė subtilius žydų buities, papročių niuansus. Skaitymuose skambėjo Arvydo Kinderio, Meilės Platūkienės, ir Alytaus Adolfo Ramanausko-Vanago gimnazijos moksleivių balsai.

Bibliotekos renginių vedėja Leokadija Sušinskaitė klausytojus supažindino su litvakų istorijos ir prozos raidos faktais, pristatė kai kuriuos kūrėjus. Tuomet perskaitė Alytuje gimusio Dovydo Umru (1910-1941) apsakymą „Naktis“.

Malonia staigmena vakaro publikai tapo Gal Avraham Talor – vokalo mokytojas ir kompozitorius, muzikos edukacinių laidų vedėjas. Jo balsas ir gitara atvėrė klausytojams žydų muzikos klodus. Gal Avraham Talor taip pat papasakojo apie Šabą – kassavaitinę judėjų šventę, prasidedančią penktadienio saulėlydžio metu ir pasibaigiančią šeštadienio vakare.

Žydų literatūros vakaras „Šiaurės gėlės“ Jurgio Kunčino viešojoje bibliotekoje įsiliejo į Europos žydų kultūros dienų renginių pynę, suteikdamas alytiškiams ne tik įspūdžių, bet ir žinių.

Jūratė Čėsnaitė

Ilonos Krupavičienės nuotr.

Alytaus Jurgio Kunčino viešojoje bibliotekoje apsilankė rašytojas Vytautas Račickas, nešinas trimis lagaminais, apsunkusiais nuo dovanų. Smagiai paplepėjęs prie kavos puodelio su bibliotekos direktorės pavaduotoja Lina Kamorūnaite, visą lagaminų turinį paliko ant stalo. Smalsu sužinoti, kas gi ten? Na, kokios gi dovanos skaitytojams pačios mieliausios? Žinoma, knygos!

Vytautas Račickas – vienas populiariausių vaikų rašytojų, kasmet patenkantis į skaitomiausių autorių penketuką. Jeigu klaustumėte, kas šią kūrybišką asmenybę įkvepia rašyti, atsakytų: „Vaikų gyvenimas. Ir žinojimas, kad esu labai skaitomas, kad vaikai laukia naujų mano knygų“. „Zuikos padūkėlio“, „Šlepetės“, „Stebuklingo portfelio“ ir kitų knygų autorius prisipažįsta, kad jam labai patinka rašyti apie gerokai pašėlusius vaikus, kuriuos jis vadina teigiamais išdykėliais.

Vytauto Račicko padovanotas literatūrinis lobis apteko tiesiai į Komplektavimo skyrių, kur rūpestingos darbuotojos užklijuos ant knygų bibliotekos lipdes ir tuomet jos bus paruoštos keliauti pas skaitytojus.

Centrinis miesto parkas, masinantis užsukti tiek pavieniui, tiek šeimomis, vilioja pavėsingais plotais, fontano čiurlenimu ir paukščių čiulbesiu. Pastabesni alytiškiai jau aptiko ir spėjo pamėgti tarp Miesto sodo pušų slypinčią vasaros skaityklą. Tiek jaunas, tiek senas atranda širdžiai mielų veiklų Jurgio Kunčino viešosios bibliotekos čia organizuojamuose pasibuvimuose su knygomis, laikraščiais, žaidimais ir elektroninėmis įdomybėmis.

Mobili laisvalaikio, saviraiškos ir edukacijos erdvė Miesto sode buvo sukurta Kultūros tarybos finansavimo pagrindu. Bibliotekos projekto „Interaktyvi Miesto sodo skaitykla“ tikslas – didinti Alytaus miesto bendruomenės laisvalaikio užimtumo įvairovę ir prieinamumą.

Tad kokia įvairove bus galima mėgautis? Tris vasaros mėnesius, kiekvieną ketvirtadienį Miesto sode bus teikiamos šios nemokamos galimybės:

-naudotis planšetėmis, elektroninių knygų skaityklėmis, virtualios realybės akiniais, bevieliu internetu;

-poromis ar grupelėmis žaisti stalo ar lauko žaidimus;

-skaityti savo atsineštas knygas ar grožinius ir pažintinius leidinius iš bibliotekos dovanų fondo;

-skaityti naujausius miesto ar šalies laikraščius ir žurnalus;

-pasiskolinti šiaurietiškas lazdas judėjimui po miesto sodą ir gretimai esantį pušyną su poeto Anzelmo Matučio medžio skulptūrų parku;

-klausytis „Miesto sodo murmesių“: pasakojimų, legendų, kraštiečių kūrybos ištraukų (bus kviečiami animatoriai - profesionalūs aktoriai/istorijų skaitovai);

-miestiečiams kurti savo renginius – pristatyti kūrybą, relaksacijos pratimus ar tai, ką naudingo norėtųsi perteikti savo miesto žmonėms.

Draugiška Jurgio Kunčino viešosios bibliotekos erdvė Miesto sode lankytojus pasitinka netoli Šaulių namų. Kiekvieną ketvirtadienį nuo 12 iki 17 val. čia laukiamas kiekvienas.

Jūratė Čėsnaitė

Jurgio Kunčino viešojoje bibliotekoje atidaryta Alytaus miesto gimtadieniui dedikuota alytiškio fotomenininko, mūsų miesto Garbės piliečio Zenono Bulgakovo tapybos darbų paroda „Ištapytas Zenono Bulgakovo pasaulis“. Visu savo gyvenimu ir kūryba rodantis ištikimybę Alytui Zenonas Bulgakovas intriguoja tiek dokumentišku tikslumu, tiek gebėjimu keistis, eksperimentuoti ar netikėtai blykstelėti humoru.

Šioje, jau devintojoje, autorinėje parodoje – iš savo fotografijų tapybiškai rekonstruoti nostalgiški senojo miesto vaizdai, ekspresyvūs miesto ir apylinkių viešų erdvių, gamtos fragmentai. Toks štai ištapytas Zenono Bulgakovo pasaulis, sukurtas talentingojo menininko pastabumo ir atidumo detalėms, fantazijos žaismo dėka.

Pirmasis parodos pristatymo renginyje pasisakė Kostas Poškus – tikras alytiškis, ilgametis Z. Bulgakovo bendradarbis, dailininkas ir prozininkas. Kostas, mintyse iš naujo perrutuliojęs ilgą bendravimo su Zenonu kelią, išdėstė trumpą reziumė:

„Aš esu savotiškas  Zenono metraštininkas. Bendravau su juo dar tais laikais, kai jis grojo gitara. Su Zenonu gera, bet komplikuota. O šios jo parodos pagilintai nenagrinėsiu. Tiesiog atskleisiu įspūdį, kurį ji sukelia. Paroda žaisminga, gyva, paveikslų siužetai – gyvenimiški, nesugalvoti.“

Pats Zenonas, viską visada kruopščiai suskaičiuojantis, prisipažino, jog jau 26 kartus yra dalyvavęs respublikinėse parodose, kur pelnė daugybę prizinių vietų. Belieka pridurti, kad prestižinių apdovanojimų menininkas jau yra gavęs daugiau nei pusšimtį.

Nors Zenonas Bulgakovas labiau žinomas kaip profesionalus fotomenininkas, tačiau alytiškius masina ir kita menininko pusė – tapybiškoji, kuri jo gyvenime atsirado gerokai anksčiau, nei meninė fotografija. Pirmieji išlikę Zenono Bulgakovo piešiniai, kuriuose jis įamžino savo vaikystės namų aplinką, datuojami 1954 metais. O 7-8 praėjusio amžiaus dešimtmečius bene visos miesto kino teatrų repertuaro afišos buvo tapytos Zenono Bulgakovo – labai ekspresyvios, ryškių spalvų ir iš tolo atkreipdavusios dėmesį.

Zenonas Bulgakovas jau dvidešimt metų priklauso Lietuvos tautodailininkų sąjungai. Kaip teigia šios sąjungos Alytaus skyriaus pirmininkė Audronė Lampickienė, iš alytiškių tapytojų Zenonas – pats energingiausias ir produktyviausias.

Parodoje „Ištapytas Zenono Bulgakovo pasaulis“ beveik visi darbai nauji, tik keletas jų buvo eksponuota anksčiau.

„Tapyba yra Zenono širdies šviesa, o jo paveikslai turi psichoterapinį poveikį. Zenonas priklauso auksiniam branduoliui mūsų miesto žmonių, kurie tiesiog daro tai, kas jiems svarbu, nereikalaudami perteklinio dėmesio sau“, – sakė bibliotekos direktorė Giedrė Bulgakovienė, prieš tai prisipažinusi, jog to žmogaus, kuris tiek daug metų yra taip arti, kūrybą vertinti yra labai sunku.

Alytaus miesto savivaldybės mero pavaduotojas Šarūnas Klėgeris patvirtino, kad Zenono tapybos darbai tikrai turi tą poveikį, kurį paminėjo G. Bulgakovienė, mat sakėsi viską patyręs savo kailiu – vienas tų paveikslų kabąs ir jo namuose. Š. Klėgeris perdavė parodos autoriui Alytaus miesto mero Nerijaus Cesiulio padėką.

Alytaus miesto savivaldybės kultūros skyriaus vedėja Vilma Liaukuvienė viso kultūros lauko vardu taip pat padėkojo Zenonui Bulgakovui už suteiktą galimybę jo darbuose atpažinti pamėgtas vietas ar atrasti dar nematytas.

Subtilus ir nepretenzingas parodos pristatymo vakaras netruko prabėgti. Kupinas šiltų žvilgsnių, senų draugų rankų paspaudimų ir nebylaus pasididžiavimo neblėstančiu Zenono Bulgakovo kūrybingumu. Renginyje tvyrančią nuotaiką sustiprino žavusis J. Kunčino eilių skaitovas Mantas bei Romo Stankevičiaus ir „Bel Canto“ merginų muzikiniai intarpai. O visų taip trokštamą vėsumą skleidė skaidri baltuma, sustingusi žiemiškuose Zenono paveikslų peizažuose.

Jūratė Čėsnaitė

Ilonos Krupavičienės nuotr.

Šį trečiadienį rinkomės paskutinį kartą į klubo „Skaitau ir diskutuoju“ susitikimą prieš vasaros atostogas. Žiūrėjome meninį filmą „Knygų klubas“. Juo tarsi pratęsėme praeitą kartą aptartos knygos „Ketvirtadieniai parke“ tematiką – moters gyvenimas po šešiasdešimties metų jubiliejaus. Kino filmo herojė sako: „Kas sakė, kad po šešiasdešimtmečio moteris negali būti laiminga, kad negali džiaugtis gyvenimu, naujomis patirtimis...“

Keturios neperskiriamos draugės – Diana, Vivjena, Šarona ir Kerolė – bičiuliaujasi nuo neatmenamų laikų. Diana neseniai palaidojo vyrą, su kuriuo santuokoje pragyveno 40 metų. Vivjena, vis užsukanti pas plastikos chirurgus, pirmenybę teikia trumpalaikiams, neįpareigojantiems santykiams. Šerona niekaip negali užbaigti jau pora dešimtmečių trunkančio skyrybų proceso, o Kerolės 35-erių metų santuoka praradusi bet kokį žavesį ir ugnelę.

Visos draugių problemos lieka nuošalyje, kuomet jos kartą per mėnesį susirenka į tradicinį knygų klubą. Paprastai draugės renkasi rimtą literatūrą, tačiau vieną vakarą Vivjena į susitikimą atvelka keturis „50-ies pilkų atspalvių“ egzempliorius. Iš pradžių truputį papurkštavusios, likusios trys literatūros mylėtojos vis tik pradeda skaityti žymųjį romaną. Iš pradžių – atsargiai, tačiau sulig kiekvienu skyriumi vis labiau užsimiršdamos, vis skaisčiau žibančiomis akimis, padažnėjusiu kvėpavimu ir vėl atgimstančiais seniai bepatirtais jausmais.

Diana susipažįsta su puikiu lakūnu ir ryžtasi vėl nueiti į pasimatymą. Vivjena sutinka seną meilę. Šerona leidžiasi į internetinių pažinčių džiungles, o Kerolė nutaria į vyro alų įmaišyti viagros. Nuolat skatindamos bei palaikydamos viena kitą, ištikimosios draugės pradeda naują etapą ir vėl atranda gyvenimo skonį bei džiaugsmą. Drauge nuotaikingai praleidę vakarą, išsiskirstėme iki rugsėjo mėnesio...

Klubo „Skaitau ir diskutuoju“ narė Emilija

Nuotaikingą Joninių šventę Alytaus Medicininės reabilitacijos ir sporto centro gyventojams dovanojo  Alytaus Jurgio Kunčino viešosios bibliotekos Vaikų ir jaunimo literatūros skyrius. Kartu su bibliotekos bičiuliais, ansambliu „Kitoks“,  dainavome Joninių dainas, deklamavome eiles, dalijomės prisiminimais. Paparčio žiedo padėjo ieškoti Alytaus kinologijos klubo „Cerberis“ nariai su savo šauniąja vilkšune.

Kaip gera turėti gerų Vaikų bibliotekos draugų ir kartu dovanoti šventę kitiems!

Vaikų ir jaunimo literatūros skyriaus inf.