Iš Torūnės (Lenkija) į Alytaus Jurgio Kunčino viešąją biblioteką atkeliavo dešimt originalių lakštų. Tai - kaimyninės šalies menininkės Krystynos Garstkos-Saran kūrybos darbų paroda, kurią bus galima apžiūrėti nuo kovo 22 dienos.

Krystyna Garstka-Saran eksponavimui Dzūkijos sostinėje atrinko įdomiausius darbus iš dviejų savo kūrybinių ciklų: „Sekantis tavo pėdomis“ (serigrafijos lakštai, 2006-2012 m.), „Fraktaliniai vaizdai“ (skaitmeninė spauda, 2016-2018 m.).

Kviečiame apsilankyti. Paroda bibliotekoje veiks iki balandžio 2 dienos.

Knyga – svarbus veiksnys, turintis įtakos vaiko formavimuisi. Skaitymas skatina protinę veiklą, tobulina kalbos įgūdžius, padeda ugdyti vaikų dėmesio koncentraciją. Knygos ne tik suteikia informacijos, bet lavina vaizduotę, leidžia pasinerti į nuotykius bei įvairias istorijas.

Niekada nėra per anksti supažindinti vaiką su knyga. Dar prieš išmokdami skaityti vaikai gali jausti ryšį su knygomis –  matydami, klausydami... Po truputį atsiranda susižavėjimas knygomis bei jose aprašytomis istorijomis.

Kovo 19 dienos rytmetį Alytaus Jurgio Kunčino viešosios bibliotekos Vidzgirio filiale apsilankė Alytaus lopšelio-darželio „Boružėlė“ ugdytiniai. Susipažinti su „knygelių namais“  vaikučius į biblioteką atvedė auklėtoja Milda Urbanavičienė. Bibliotekoje vaikai atrado daugybę įvairiausių knygų: karpytų, žaislinių, garsinių, audio, apie žvėris, žmogaus kūną ir t.t.  Mergaitės  galėjo patirti burtų smagumus, nes su muzikine burtų lazdele kiekviena mergaitė „pavirsdavo“ į  pačią tikriausią burtų fėją. Mažieji vyrukai galėjo „valdyti“ knygeles ekskavatorius, garvežius bei kitas mašinas. Bibliotekos darbuotojos papasakojo vaikams, kaip jie gali knygeles išsinešti į namus, kaip knygeles saugoti...

Tikėtina, jog šie vaikai atrado nuostabų knygų pasaulį, todėl dabar kartu su savo tėveliais dažnai užsuks į biblioteką  pasiimti  knygelės ir su ja įdomiai praleis laisvalaikį.

Alytaus Jurgio Kunčino viešosios bibliotekos Vidzgirio filialo inf.

Kovo viduryje Jurgio Kunčino viešojoje bibliotekoje lankytojams atverta Alytaus Jaunimo centro dailės studijos suaugusiems tapybos darbų paroda.

Tapybos suaugusiems studija įkurta gana neseniai - prieš porą metų. Tai įvyko Jaunimo centro direktorės Jūratės Treigienės iniciatyva. Studijos vadovas dailininkas Vidmantas Jankauskas iš pradžių subūrė  septynis suaugusiuosius ir pradėjo juos kantriai mokyti tapybos pradmenų. Jau 2017 m. pavasarį buvo suorganizuota pirmoji studijos lankytojų darbų paroda tarp savų sienų – Alytaus jaunimo centre. Ilgainiui ir mokinių, ir parodų vis daugėjo. Tapybos darbai buvo eksponuoti ne tik Alytuje, bet ir Pivašiūnuose, Merkinėje.

Šiuo metu studiją lanko aštuoniolika tapytojų. Taikydami įvairias technikas, eksperimentuodami, kopijuodami jie yra sukūrę daugiau nei šimtą darbų. Naujausioje parodoje, eksponuojamoje Jurgio Kunčino viešojoje bibliotekoje – per porą pastarųjų mėnesių nutapyti darbai. Savo paveikslus lankytojams atvėrė šie pradedantieji ir jau įgudę dailininkai: Laima Alenckaitė, Neringa Arštikytė, Vilma Baidokienė, Birutė Kajokienė, Rimutė Karčiauskienė-Rimėja, Dainius Kelmelis, Joana Latožienė, Onutė Lendzienė, Birutė Poškienė, Onutė Skerniškienė, Branislava Stalauskienė, Rimutė Šereikienė, Nijolė Šiaudvytytė, Leonida Tolvaišienė, Nijolė Vagnorienė, Jūratė Venckienė, Regina Zelenienė, Dalia Žibinskienė.

Kaip teigiama parodos pristatomajame tekste, tapybos suaugusiems studija – tai atradimų, kūrybinių sumanymų įgyvendinimo ir bendrystės sala. Paroda Alytaus Jurgio Kunčino viešojoje bibliotekoje (Seirijų g. 2) veiks iki kovo 29 dienos. Maloniai kviečiame apsilankyti.

Minint Kovo 11-ąją, Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dieną, į Alytaus Jurgio Kunčino viešosios bibliotekos vaikų ir jaunimo literatūros skyrių rinkosi ir jauni, ir brandūs skaitytojai, kurie eilėmis, dainomis, linksmais viktorinos klausimais siekė bendro tikslo – per Lietuvos istoriją, gamtą, dainas ir pasakojimus puoselėti lietuvių tautos, gimtojo krašto kultūrą ir patriotiškumą.

Kartu sudainuotos lietuvių liaudies patriotinės dainos suvienijo visus susirinkusius lyg tą 1990 metų kovo 11 dieną Tarybos nariams paskelbus Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo aktą.

Džiugu, kad bendra veikla vienija ir skatina būti atsakingais Lietuvos piliečiais, suvokiančiais laisvės ir nepriklausomybės prasmę.

Vaikų ir jaunimo literatūros skyriaus inf.

Alytaus Jurgio Kunčino viešosios bibliotekos Pirmojo Alytaus filiale atidaryta žaisminga, spalvinga lopšelio-darželio „Saulutė“ auklėtojų Linos Macevičienės ir Rūtos Mencevičienės kūrybinių darbų paroda

„PASAKŲ PASAULYJE“

Paroda veiks iki kovo mėn. 29 dienos.

Mielai lauksime!

Kur smagiau būtų gyventi – Rojuj ar Bedugnėj? O gal Paryžiuje, Londone ar Venecijoje? Apie šiuos ir daugelį kitų Lietuvos vietovardžių Alytaus „Volungės“ progimnazijos šeštokai aiškinosi integruotoje pamokoje „Vietovardžių mozaika“.

Ne pirmus metus progimnazija bičiuliškai bendradarbiauja su Alytaus J.Kunčino bibliotekos Vidzgirio filialo bibliotekininkėmis. Tad kovo 5 dieną 6b klasė drauge su lietuvių kalbos mokytoja Silvija Cegialiene ir geografijos mokytoja Elvyra Kavaliauskiene keliavo į šią biblioteką, kurioje ir vyko netradicinė pamoka-viktorina, skirta Lietuvių kalbos dienoms bei Vietovardžių metams.

Šeštokai, susiskirstę į komandas, draugiškai varžėsi, įveikdami įvairias kūrybiškumo, greitos reakcijos, komandinio darbo bei žinių reikalaujančias užduotis, kurias parengė lietuvių kalbos mokytoja. Pateiktyse atpažino vietoves, naudodamiesi žemėlapiais, knygomis, ieškojo bendrašaknių ar iš dviejų žodžių sudarytų vietovardžių, sužinojo, kurios vietovės kilo iš upių, kurios – iš ežerų pavadinimų, o kapitonai susirungė „Žaibo turnyre“. Nepamiršo ir gimtojo Alytaus bei jo reklaminio ženklo „Alytus- myliu“ bei patys kūrė pagiriamuosius žodžius savo miestui.

Smalsieji šeštokai lengvai įveikė šarados pinkles. O įdomiausia buvo sužinoti, kad Lietuvoje telpa visas pasaulis: Šveicarija, Florencija, Europa, Amerika, Vakarai, Arabija. Mokiniai stebėjosi, kokių šmaikštuolių būta mūsų senolių, jei savo gyvenamąsias vietoves įamžino žaismingais gyvūnų, augalų, vardų ar bendrinių žodžių pavadinimais: Triušiai, Gulbės, Kęstučiai, Vytautai, Žyniai, Senovė, Pavydai.

Pamokos pabaigoje visi kartu padarė išvadą: kokia skambi ir turtinga vietovardžių kalba, kokie kūrybingi buvo mūsų protėviai, koks turtingas, įvairus ir neišsemiamas kalbos lobynas slypi vietų varduose!

Bibliotekininkė Rasa Armanavičienė pasidžiaugė, kad šeštokai buvo tikrai aktyvūs, smalsūs, kūrybingi ir apdovanojo juos įvairiais prizais. Mokiniai išsiskirstė ne tuščiomis: smagiai bendradarbiaudami, praturtino ir papildė žinias, gebėjimus ir iš jų sudėliojo margaspalvę vietovardžių mozaiką.

„Volungės “ progimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Silvija Cegialienė

„Tiesa, mes turime knygų, bet jos visai ne tas, kas yra gyvas pašnekesys ir bendravimas. Knygos – tai natos, o pašnekesys – dainavimas“,-  rašė A.Čechovas. Šį vakarą diskusija buvo labai įdomi ir neįprasta, nes visos išsakėme savo mintis apie skirtingus rusų klasiko A.Čechovo kūrinius. Apžvelgėme platų jo kūrybos spektrą, visų pastebėjimai buvo gilūs, asmeniniai ir spalvingi. Net pamiršome apie bėgantį laiką.

Rašytojo kūryba yra humanistinė, apimanti žmogaus gyvenimą nuo gimimo iki mirties, nuo paprasto kaimiečio iki inteligento, aukščiausios klasės politiko ar menininko. Tai labai platus ratas literatūrinių charakterių. A.Čechovo žmogus vaizduojamas kaip nedaloma visuma, tai žmonės savo kasdieniniame gyvenime, kuriuos rašytojas užfiksavo ir pateikė skaitytojų teismui. Jis yra išsireiškęs, kad žmogus su savo rutina yra įdomus, jį lydi keistos ir vertos pašiepti smulkmenos. Rašytojo pareiga -  jas parodyti, atskleisti, kad pats žmogus, pamatęs tai, turi daryti išvadas, keistis. A.Čechovas nepagražina vaizduojamo gyvenimo, todėl atrodo, kad jo kūryba piktoka, neturinti ryškių dramatizmo elementų, netaurina sielos. Ji rami, joje atsispindi ir dangus, ir sodyba ir jos žmogus – gydytojas, policininkas, profesorius, vaikas, vargdienis ir jo sunkus darbas ir visa kita, kas tik matoma ir juntama margajame žmonių pasaulyje. Jo veikėjai, nesvarbu, ar jie mokosi, dirba ar tinginiauja, myli ar barasi, serga ar net miršta, nejaučia gyvenimo pokyčių. Jie gyvena tarsi braidžiotų po savo nuobodulį, nesuvoktų sąstingio, monotonijos. Jautriausieji negali atpažinti giliai širdyje tūnančio kitokio gyvenimo ilgesio, nelaimingi ir kenčiantys ne tik nesistengia nieko keisti, jie net nesuvokia pokyčių būtinybės. Čia ir glūdi rašytojo sukurtų personažų gyvenimo tragedija, kuri apsakymuose dažnai virsta komiška istorija. Diskutuodamos pastebėjome, kad A.Čechovas turbūt nemėgo moterų. Jų charakteriai neišraiškingi, neigiamais atspalviais, jos tarsi nematomos, į jas „skaudu žiūrėti“. Studentas suvokia, kad „praeitis siejasi su dabartimi nenutrūkstama grandine įvykių, išplaukiančių vienas iš kito. Ir jam rodėsi, kad jis ką tik matė abu tos grandinės galus: prisilietė prie vieno, ir tuoj pat suvirpėjo kitas“.

Kitą kartą pasidalinsime mintimis apie Liz Nugent „Išnarplioti Oliverį“.

Knygų klubo „Skaitau ir diskutuoju“ narė Emilija

„Keliauji po pasaulį ir miestų aikštėse matai paminklus istorinėms asmenybėms, karžygiams. Ar mums pavyks pagerbti tylius savo laikmečio didvyrius, koks ir buvo Juozas Karpavičius?“ – taip klausė jo buvęs mokinys Darius Mockevičius, atvykęs pasidalyti prisiminimais. Bibliotekos šeimininkė Giedrė Bulgakovienė džiaugėsi, kad bendradarbiavimo sutartis su Muzikos mokykla nedūlėja stalčiuje, ir renginiai, skirti miesto bendruomenei, tampa vis įdomesni, platėja temų ratas.

Renginys, skirtas muzikos Juozo Karpavičiaus 90 metinėms, vykęs vasario 21 d. Alytaus Jurgio Kunčino viešojoje bibliotekoje, subūrė alytiškius, kuriems brangi Alytaus kultūra, kurie dirbo arba tebedirba šioje srityje ir prisimena kuklų, darbštų, dažniausiai einantį gatve su smuikeliu, gražiai vadintą Dzūkijos kapelų tėvu – J. Karpavičių. Apie jį ir to laikotarpio veiklą kalbėjo buvusi Liaudies teatro režisierė Aldona Balalienė, ilgus metus grojusi kapeloje Danutė Bagdžienė, jo mokinė Rima Moisejenkienė. Kolegos iš Muzikos mokyklos vėliau tęsė jo darbus – kapelos vairą perėmė Muzikos mokyklos mokytojas ekspertas Rimantas Jočys, o su tuometiniu Medvilnės dainų ir šokių ansambliu dirbo buvusi ilgametė muzikos mokytoja ekspertė Danutė Vaitkienė, kiti mokytojai – Violeta Baronienė, Daiva Martikonytė, Jūratė Preskienytė savo grojimu padėjo stiprinti kapelos repertuarą bei pasirodymus užsienio kelionėse.

Prisiminimų vakaro vedėja muzikos mokytoja metodininkė Alytė Vitkauskienė ir Violeta Prakapavičienė pakvietė renginio dalyvius išsakyti savo nuomonę, ar reikėtų teikti Juozo Karpavičiais kandidatūrą Alytaus miesto garbės piliečio vardui gauti, o, kadangi tokių nuomonių buvo dauguma, buvo surinkti parašai, kurie bus pridėti prie Alytaus miesto savivaldybei teikiamo prašymo.

Juozo Karpavičiaus dukra Marija Bagdanavičienė dėkodama už išreikštą pagarbą savo tėveliui, paskelbė savo šeimos sprendimą – nuo šiol jos šeimos iniciatyva įsteigiama Juozo Karpavičiaus piniginė premija už geriausiai atliktą jo kūrinį. Planuojama, kad Juozo Karpavičiaus kūrinių atlikimo konkursas vyks kas du metus. Tokia kultūrinė iniciatyva liudija, kad Juozo Karpavičiaus darbai neužgeso – jie gyvi kompozitoriaus muzikoje, šeimos, bendradarbių bei mokinių prisiminimuose.

Alytaus muzikos mokyklos inf.

Ilonos Krupavičienės nuotr.

Vasario mėnesį Pirmojo Alytaus bibliotekoje įvyko susitikimas su knygos „Kaip Alytėlis Alytų pažino“ autore Birute Malaškevičiūte.

Piliakalnio progimnazijos trečiokai atidžiai klausėsi pasakojimų apie smalsųjį pelėdžiuką Alytėlį, kuris, keliaudamas po Alytų, sužino įdomių dalykų apie savo miestą. Mažieji skaitytojai turėjo daug klausimų: kiek laiko rašėte knygą? kaip tapti rašytoju? kodėl pagrindinis herojus pelėdžiukas pavadintas Alytėlio vardu? Buvo smagu išgirsti nuoširdžius atsakymus, gauti autorės autografą ir dovanų iš kūrėjos rankų. Už šiltą ir mielą bendravimą mažieji skaitytojai autorei dovanojo savo piešinius.

Pirmojo Alytaus filialo inf.

„Esu aš paukštis, vėtroj nepaklydęs
ir niekad neišleidęs žemės iš akių,
skrendu viršūnėn, kur kaip saulė žiedas žydi,
regiu jį rytdienoj galingą, šviesų, didį 
ir pro perkūnijų aidėjimą šaukiu.“
                          („Laisvės paukštis“, B. Brazdžionis)

Vasario 16-oji kiekvieno lietuvio širdyje – laisvės diena.  Žmogui paukščiai - laisvės simbolis. Laisvė žmogui suteikia sparnus svajoti, skristi, kurti, daryti gerus darbus savo gimtinei, kitam žmogui, visiems matyti šviesią ateitį...

Vasario 15 d. rytmetį į integruotas kūrybines dirbtuves Alytaus Jurgio Kunčino viešosios bibliotekos Vidzgirio filiale sugužėjo bibliotekos bičiuliai - Alytaus lopšelio-darželio „Volungėlė“ ugdytiniai bei Alytaus Dzūkijos pagrindinės mokyklos 5 spec. klasės mokiniai. Pasidaryti simbolinį laisvės paukštį vaikučius mokino Alytaus Dzūkijos pagrindinės mokyklos spec. pedagogė metodininkė Ilona Nedzinskienė ir mokytojos padėjėja Jurgita Cibulskaitė.

Mokytoja Ilona mažiesiems papasakojo kokių spalvų yra Lietuvos vėliava. Ką kiekviena spalva simbolizuoja, vaikai sužinojo išklausę dainos „Brangiausios spalvos“ (K. Vasiliausko muzika ir žodžiai), kurią sudainavo Alytaus Dzūkijos pagrindinės mokyklos 5 spec. klasės mokiniai. Darželinukai ir patys dainavo šios dainos priedainį:

Geltona spalva - tai saulė

Žalia - tai laukų spalva,

Raudona - tai mūsų kraujas,

Kartu jos - tai Lietuva.

Susipažinę su Lietuvai svarbios datos įvykiais bei simbolika, vaikai kibo daryti popierinius laisvės paukščius iš trijų, kiekvienam lietuviui brangių spalvų. Mažieji labai susikaupę karpė, lankstė, dėliojo, klijavo ir kiekvienas pasidarė po trispalvį paukštį. Ant savojo laisvės simbolio užrašė LIETUVA. Mažiesiems taip patiko daryti darbelius, jog nusprendė pasidaryti ir po trispalvę širdelę, juo labiau kad vakar buvo Šv. Valentino diena, ir po širdelę tėveliams dar tikrai galima padovanoti.

Renginį Alytaus Dzūkijos 5 spec. klasės mokiniai užbaigė lietuvių liaudies daina „Žemėj Lietuvos ąžuolai žaliuos“. Na, o darželinukai ir vėl smagiai jiems pritarė:

Kaip brangi esi, žeme tu gimta.

Nors būnu toli, tau širdy vieta.

Laisvės paukščius bei širdeles darželinukai išsinešė namo, kad tėveliai pasidžiaugtų savo atžalomis bei artėjančiomis šventėmis. Atsisveikindamos bibliotekos darbuotojos vaikams palinkėjo, kad laisvės paukščiai juos nuskraidintų į šviesią, laisvą ateitį...

Alytaus Jurgio Kunčino viešosios bibliotekos Vidzgirio filialo inf.

Pasitikdamas prasmingą Vasario 16-ąją Alytaus Jurgio Kunčino viešosios bibliotekos Vaikų ir jaunimo literatūros skyrius pakvietė į nuotaikingą literatūrinę-muzikinę popietę „Didžiuojuosi esąs lietuvis“.

Žiniomis apie Lietuvos istoriją, geografiją, gamtą ir literatūrą varžėsi susirinkęs jaunimas, o jiems nenusileido vyresniųjų-senjorų komanda. Šmaikščios užduotys, privertusios prisiminti abėcėlę, įrodyti žinias apie gimtąjį Alytų, linksmos dainos, leidusios pasikartoti Lietuvos istoriją, bendravimas ir vienybė įrodė, kad visi dalyvavusieji tikrai didžiuojasi esą lietuviai.

Vaikų bibliotekos skyriaus darbuotojos nuoširdžiai dėkoja ansamblio „Kitoks“ dalyviams (vadovė Genė Bartnykienė) už skambias dainas ir Alytaus „Volungės“ progimnazijos mokytojai Laimai Staučaitei bei jos mokiniams, aktyviems bibliotekos renginių dalyviams.

Vaikų ir jaunimo literatūros skyriaus inf.

Apsilankykite Vilijos Butėnaitės dekupažo parodoje „Idėjos namams“, kuri suteiks daug malonių akimirkų.

Paroda veiks iki vasario mėn. 28 d.

Šiuolaikiniai vaikai su išmaniaisiais įrenginiais ir internetu susipažįsta pakankamai anksti. Įvairūs įrenginiai ir internetas išplečia tradicinio mokymosi, žaidimo, bendravimo su vaiku galimybes. Tačiau ar tikrai vaikams tapus savarankiškais vartotojais jie visada yra tam tinkamai pasiruošę? Pavojus privatumui, patyčių grėsmė, pavojus atskleisti asmeninę informaciją, galimos apgavystės ir kiti iššūkiai gali kilti kiekvienam. Keli mygtuko paspaudimai gali nuvesti pavojingu keliu, dėl to labai svarbu vaikus šviesti ir mokyti saugaus elgesio internete taisyklių. 10 000 vaikų, saugesnių internete,  –  toks tikslas 2019-aisiais keliamas Lietuvai. Kviečiame prisijungti!

Kaip to sieksime?

Kokia informacija internete dalintis saugu, kaip socialiniuose tinkluose atpažinti draugus-apsimetėlius, kokiomis nuotraukomis internete dalytis nevalia, ar galima tikėti visa internete randama informacija, ar internete galioja tos pačios taisyklės, kaip ir realybėje, ­– tai klausimai, į kuriuos atsakyti turi mokėti kiekvienas vaikas.

Naudingų žinių apie saugų elgesį internete vaikai gali įgyti visai paprastu ir smagiu būdu. Užtenka internete susirasti jiems skirtą savarankiško mokymosi platformą „Moki-moku“. Naršydami joje vaikai ras įtraukiančia forma pateiktą mokomąja medžiagą. Taip pat čia jų lauks iššūkis – testas. Spręsdami jį vaikai galės pasitikrini, ko išmoko, įtvirtinti žinias. Sėkmingai išsprendusieji testą galės atsiimti skaitmeninius prizus – išankstinių mokėjimo kortelių papildymo kodus, bilietus į kiną ir kt. ­­

10 000 teisingai išspręstų testų tai – 10 000 išdalintų prizų, ir svarbiausia, – 10 000 internete saugesnių vaikų!

Ką gali tėvai?

Šio projekto idėja kilo vienam Lietuvos tėčiui Dariui Juravičiui.  Kaip pats sako, jį įkvėpė sūnus: „Jis ir jo draugai jau turi „Facebook“ paskyras, o internete naršo be suaugusiųjų priežiūros. Aš, kaip tėtis, žinau, kaip kartais sunku juos motyvuoti mokytis. Taip kilo išmanių kišenpinigių idėja“, – sako D. Juravičius ir kviečia tėvus drauge su vaikais išbandyti „Moki-moku“ mokymus, kurie padeda tėvams paskatinti vaikus mokytis motyvuojant juos išmaniaisiais apdovanojimais. O svarbiausia – šių mokymų padedami, vaikai įgyja žinių, būtinų kasdien naršant internete.

Ką galime visi?

Prisidėti prie iniciatyvos ­„10 000 vaikų, saugesnių internete“ gali kiekvienas – užtenka papasakoti apie saugaus interneto iniciatyvą savo kolegai, bičiuliui, giminaičiui. Įmonės, visi galintys prisidėti aktyviau, kviečiami paremti iniciatyvą apdovanojimais vaikams, suteikti finansinę paramą prizams įsigyti, mokymų temoms plėsti.

„Moki-moku“ komanda visus 2019-uosius metus aktyviai viešins iniciatyvą ir kvies vaikus laikyti testus.  Visiems išlaikiusiems testą skirs išmaniuosius apdovanojimus. Organizatoriai rėmėjus skelbs savo internetiniame puslapyje, socialinių tinklų paskyrose ir viešindami veiklas žiniasklaidos priemonėse.

Visą vasarį, saugesnio interneto mėnesį, Alytaus Jurgio Kunčino viešosios bibliotekos viešosios prieigos kompiuteriuose programėlė mokymuisi „Moki-moku“ ir testas žinių patikrinimui bus pasiekiami mūsų jauniesiems lankytojams. Kviečiame priimti iššūkį!

„O juk laikas eina. Eina einant, eina stovint, eina žiūrint, eina užsimerkus. Nuo to ėjimo niekas niekur nėra pasidėjęs.“ R. Granausko mintys romane „Rūkas virš slėnių“ sklidinas gyvenimiškos filosofijos. Aptariant šią knygą, tarsi iš naujo atradau rašytoją, kupiną lyriškumo, gyvenimiškos išminties, iki smulkiausių detalių meniškų aprašymų, labai įtaigaus įvairiapusiškų charakterių atskleidimo. Tai elegiškas pasakojimas apie vienos „smetoninės“ mokyklos įkūrėjo, jos mokytojų šeimos, sūnaus ir jo mylimosios tragišką likimą. Pagrindiniai personažai Jonas Vyniautas ir Milda Marija Rimeikaitė tarsi „ surišti viena grandine“, bet taip viens kito ir nesupratę, nepažinę, retkarčiais džiaugęsi, bet dar dažniau nuvylę,kankinę, pagaliau pražudę...

Romane Vyniautui viskas Nausodėje yra jo ir jam: obelis kieme, suolelis po obelimi, medininkas kieme ir tupykla, žuvusio tėvo dviratis...Jam – našlaujanti, pamažu senstanti mama,jam – Milda Marija- pirmoji ir paskutinė meilė. Jam- Nausodės rūkas, namai su Vytimi papuošta lentele “Nausodės pradinė mokykla“. Jonas sako, kad „ gyvenimas pats ir yra tikslas. Ir ta prasmė, ir viskas kitkas... Sakykim, viena nori būti artiste, kitas- koks architektas ar kas... Koks čia tikslas? Čia – noras ir tiek. Juo dideliau nori- juo ir atrodo, kad tikslas.“

Milda Marija nebuvo iš prigimties bloga, paauglystėje ji žavėjo spontaniškumu, turėjo doros sampratą. Ji ne tik krisdavo, bet ir bandė keltis, keistis, bandė kabintis į Vyniautą, o šis ją kaip tik sunkiausiais momentais atstumdavo.

Skirtingi charakteriai, skirtingos buvo ir mūsų nuomonės: vienos pasmerkė Vyniautą, kitos- Mildą Mariją. „Visada nustembi, kai tariesi turinti vieną žmogų, o pasirodo- jų ten keli. Nepažįstami, niekada nematyti. Bet ar yra taip, kad viename žmoguje tik vienas žmogus ir bebūtų?“

Sekantį kartą nutarėme aptarti Antono Čechovo kūrybą arba Liz Nugent „Išnarplioti Oliverį“.

Klubo „Skaitau ir diskutuoju“ narė Emilija

Praėjusiais metais startavęs projektas „Prisijungusi Lietuva“ pirmą kartą Lietuvoje buria skaitmeninių lyderių tinklą – aktyvius vietos bendruomenių atstovus, padėsiančius savo bendruomenių žmonėms naudotis informacinėmis ir ryšio technologijomis ar tobulinti skaitmeninius įgūdžius. Sausio pabaigoje projekto partnerės - Jurgio Kunčino viešosios bibliotekos – patalpose šurmuliavo Alytaus apskrities bendruomenių skaitmeniniai lyderiai. Įžanginis susitikimas buvo kupinas atradimų ir naujos informacijos. Ateityje šių aktyvuolių laukia įtraukianti veikla, įvairūs mokymai ir patirties sklaida savo regionuose.

Eurostat duomenimis, 2018 m. bent kartą internetu Lietuvoje naudojosi 78 proc. 16-74 metų amžiaus asmenų. Palyginimui: ES vidurkis – 83 proc. Šie įgūdžiai labai skiriasi ir pagal amžiaus grupes, ir pagal gyvenamąją vietovę – vyresnio amžiaus žmonės, mažesnių miestelių gyventojai internetu naudojasi kur kas mažiau. Tad projekto „Prisijungusi Lietuva“ tikslas – padėti visiems Lietuvos gyventojams išmokti saugiai ir atsakingai naudotis skaitmeninėmis technologijomis. Tai daryti geriausiai su savo aplinkos žmonėmis, todėl projekto veiklos ir orientuotas į vietos bendruomenes.

„Ankstesnė mūsų patirtis parodė, kad iki šiol skaitmeninėmis technologijomis nesinaudojantiems ar minimaliai jomis besinaudojantiems žmonėms sunku pradėti tai daryti. Tad labai gerai, jei šalia būtų žmogus, kuris pakviestų į mokymus, į kurį būtų galima kreiptis pagalbos ar patarimo. Šiuo tikslu ir kviečiame jungtis į projektą skaitmeninius lyderius“, – sakė projekto partnerio, asociacijos „Langas į ateitį“ direktorė Loreta Križinauskienė.

Pirmą kartą terminas „skaitmeninis lyderis“ paminėtas 2009 m., kai Jungtinėje Karalystėje pirmąja skaitmenine lydere tapo Martha Lane Fox.  2012 m.  ji paskelbė „Race Online“ kampaniją, kuria siekė paskatinti 8–10 mln. žmonių pradėti naudotis internetu ir tokiu būdu mažinti socialinę atskirtį. Siekiant šio tikslo buvo kuriamas bendruomenių skaitmeninių lyderių tinklas, kurio užduotis – padėti bendruomenės nariams pradėti naudotis internetu.

Panaši veikla laukia ir skaitmeninių lyderių Lietuvoje. Jie informuos savo bendruomenę apie vykstančius projekto renginius, mokymus, pakvies juose dalyvauti, padės užpildyti paraišką bendruomenių įtinklinimo konkursui, skatins bendruomenės narius tobulinti skaitmeninius įgūdžius.

Šiuo metu dalyvauti projekte jau užsiregistravo apie 600 skaitmeninių lyderių iš visos Lietuvos. Susitikimus su jais organizuoja projekto „Prisijungusi Lietuva“ komanda – asociacijos „Langas į ateitį“ ir Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos atstovai. Norintieji tapti skaitmeniniais lyderiais, bet nespėję to padaryti, dar gali registruotis svetainėje prisijungusi.lt

Plačiau apie projektą: www.prisijungusi.lt

Eva Tombak - redaktorė, žurnalistė, rašytoja, jogos mokytoja, keliautoja - užsuko į Jurgio Kunčino viešąją biblioteką pabendrauti su skaitytojais. Keturių knygų autorė alytiškiams pristatė naujausiąją - teorinį ir praktinį vadovą, kaip atpažinti, bendrauti ir tildyti savo minčių žvėrelius. Intriguojantis šio leidinio pavadinimas „Minčių žvėrynas“ į renginį priviliojo beveik vien moterišką auditoriją.

„Kas aš esu? Kas yra mano mylimas bjaurusis „aš“? – savo knygoje klausia Eva Tombak ir čia pat bando rasti atsakymą: - Anksčiau išdidžiai pabrėždavau, kad esu trijų vaikų mama. Vėliau susigėdau – vaikų negalima savintis, jie nėra mano aksesuaras, nėra „aš“ sudedamoji dalis... Ar tai, kad esu ištekėjusi beveik 33 metus, paverčia mano „aš“ žmona?.. Ar mano „aš“ būtų kitas „aš“, jei būčiau vienišė?.. Gimiau 1959-aisiais. Tačiau amžius nenusako, neapibrėžia mano proto, fizinės būsenos, gyvenimo kelio. Aš nepasensiu, kol priimsiu naujas patirtis ir tęsiu pažinimą... Dvidešimt metų tapatinausi su savo leidžiamu žurnalu „Ieva“, man atrodė, kad „Ieva“ – mano „aš”. Kai „Ieva“ bankrutavo, maniau, kad gyvenimas baigėsi, aš mirštu. Bet vis dar esu, toliau rašau, tik daugiau su tuo, ką parašau, nesitapatinu.“

Eva Tombak, nuolat skaitanti daugybę knygų, jų turinį „perleidžianti per save“, apmąstanti ir įvertinanti, savo pačios knygas vadina filosofiniu pliuralizmu.

„Labai bijau kelio, kuris tinka visiems. Jeigu kas pasakys, kad štai – kelias, kuris tinka visiems, aš tikrai juo neisiu. Tai – ne mano kelias. Netikiu, kad egzistuoja kelias, tinkamas kiekvienam. Mes kiekvienas turime kelią, kuriame esame. Ir jis tikrai nėra nei blogesnis, nei geresnis už kelius, kuriais eina kiti“, - taip reginyje susirinkusiai publikai savo mintis dėstė rašytoja.

Atskleidusi dalį savo gyvenimo filosofijos, Eva nesiėmė jos piršti kitiems. Ji skatina kurti klausimus ir nebijoti suvokti, kad neturime atsakymų į juos.

„Reikia stengtis kuo mažiau vertinti. Deja, esami įstatymai mus verčia vertinti. O juk gyvenimas yra nuolatinis balansavimas tarp chaoso-laisvės ir disciplinos-teroro“, - sako Eva Tombak.

Susitikimas bibliotekoje netruko prabėgti. Žavioji viešnia alytiškių galvose pabudino dienos pabaigoje jau kiek prisnūdusius „minčių žvėrynus“.

„Mūsų protas knibžda it skruzdėlynas, kiekvienas per parą patiriame apie 50-70 tūkst. minčių. Aš – minčių medžiotoja, man patinka minčių judėjimą stebėti. Kiekvieną dieną mokausi matyti, kas jau atgyvenę, o ką reikia žadinti ar dresiruoti“, - teigia Eva Tombak.

Kaip žinia, beveik kiekvieną iš mūsų aplanko įkyrios, ramybės neduodančios mintelės: „tau nepavyks“, „tu apsijuoksi“, „tau gausis blogiau nei kitiems“. Nesugebėjimas jų atremti kartais nuslopina mūsų siekius. Išvykdama iš Alytaus Eva Tombak visiems palinkėjo sugebėti nutildyti savo vidinį cenzorių, nes jis yra tai, kas mums labiausiai trukdo gyventi.

Jūratė Čėsnaitė

Ilonos Krupavičienės nuotr.

Ketvirtadienį į Jurgio Kunčino viešąją biblioteką skubėjo alytiškiai nuožvarbų nurausvintais veidais. Čia įvyko susitikimas su žurnalistais ir rašytojais Jurga Jurkevičiene ir Pauliumi Jurkevičiumi bei jų naujausios knygos „Romanas su Italija: ketvirtis amžiaus Romoje - kaip viena diena“ sutiktuvės. Knygos autoriai pristatymo turą surengė būtent viduržiemį, kai itin įtaigiai skamba pasakojimai apie kiekviena gyvenimo minute ekspresyviai besidžiaugiančius italus, kasdienių jų pokalbių dramas ir komedijas, svilinančią popiečių kaitrą bei sodrų, iš kojų verčiantį espresso kavos aromatą.

Šeimyninis ir kūrybinis Jurkevičių tandemas vos prieš keletą dienų atvyko į Lietuvą iš saulės nubučiuotos Italijos. Šiame stiprių emocijų krašte Jurkevičiai yra ne tik tvirtai įsikūrę, bet ir sukaupę daugybę neįkainojamų gyvenimo patirčių - ir gerų, ir blogų.

J. ir P. Jurkevičiai – žurnalistai, rašytojai, gyvenimo gurmanai, kartu ar pavieniui yra išleidę aštuonias knygas vienaip ar kitaip susijusias su Italija - su niekuo nesupainiojama jos savastimi, skoniais, kvapais ir vaizdais. Paskutinis jų darbo vaisius - knyga „Romanas su Italija“. Anotacijoje rašoma, jog šis leidinys - lyg keturiomis rankomis sugrota Domenico Scarlatti sonata – parašyta moters ir vyro, todėl tie patys itališko gyvenimo epizodai pateikiami visiškai skirtingai. Knygoje - istorijos apie tai, ką reiškia Italijoje būti donna, moterimi, auginti ir leisti į mokyklą vaikus, apie vyriškas laimės paieškas Palerme ir susidūrimus su priešingų politinių pažiūrų atstovais, apie tai, kas yra popietės miegas pisolino ir kas nutinka jo nepaisantiems, daug kitų įvykių ir kelionių po Apeninus – visa tai papasakota su šmaikščia ironija.

„Negalvokite, kad ši knyga yra vien panegirikos tai šaliai. Anaiptol taip nėra. Mes nenorėjome tokios knygos, kurioje dangus žydrutėlis, apelsinai patys krenta į burną ir pilna italų, kurie labai gražiai asistuoja kiekvienai moteriai. Romane pulsuoja aistros. Tai – visų pirma, meilė. Bet itališka meilė neegzistuoja be neapykantos. Mūsų santykių su šita valstybe kreivėje – meilės dienos, neapykantos dienos, žiaurios neapykantos dienos... ir vėl viskas iš pradžių“, - knygos pristatyme kalbėjo P. Jurkevičius.

„Italija arba labai patinka, arba labai nepatinka. Ypač Roma“, - vyrui pritarė J. Jurkevičienė.

Knygos bendraautoriai teigia, jog svečioje šalyje nepakanka tik apsilankyti ir nusifotografuoti prie architektūros įžymybių. Pasak jų, nepabendravus su žmonėmis, neįmanoma pajusti ir šalies.

„Italija – tai šalis, kuri iš tavęs ištraukia dūšią – arba sukelia pyktį, arba iššaukia meilę visam gyvenimui“, - teigia J. Ir P. Jurkevičiai.

Na o jūs? Ar jau užmezgėte romaną su Italija? Jeigu ne – pats laikas užsiplikyti puodelį juodos kaip degutas kavos, susirangyti prie radiatoriaus ir atsiversti naują knygą ryškiomis spalvomis trykštančiu viršeliu - „Romanas su Italija: ketvirtis amžiaus Romoje - kaip viena diena“.

Jūratė Čėsnaitė

Ilonos Krupavičienės nuotr.

Jurgio Kunčino viešojoje bibliotekoje lankytojams atverta vienos iš jautriausių dailės sričių - akvarelės - paveikslų paroda. Švelnios pastelinės tapybos darbų spalvos – tikra atsvara viduržiemio pilkumai ir atšiaurumui.

Nenuilstantis akvarelės meno puoselėtojas Alytuje – dailininkas Benjaminas Jenčius - tęsia tradiciją pristatyti savo mokinių darbus visai bendruomenei. Jau beveik penkerius metus Alytaus dailiųjų amatų mokykloje rengiantis akvarelės kursus suaugusiems, kantrusis mokytojas subūrė visą ratą šios subtilios tapybos technikos entuziastų Alytaus mieste, rajone ir už jo ribų.

Parodoje eksponuojamus darbus nutapė savo vidines kūrybines galias išlaisvinusios moterys: Giedrė Lisovska, Vaiva Danilova, Gabija Ruplėnaitė, Aušra Deltuvienė, Liudmila Kuznecova, Jurgita Tamulienė, Laima Elsnerienė, Jurgita Dekerienė, Roma Dimšienė, Diana Vaitkevičienė, Danutė Bulsienė. Mokytojas Benjaminas Jenčius prasitarė, kad jo kuruojamus akvarelės kursus lankė ir vienas vyras, kuris šįkart savo darbų viešam eksponavimui patikėti neišdrįso.

Nors darbų autorės nedrąsiai žvilgčiojo viena į kitą ir teigė, jog jų kūriniai netobuli, tačiau jų mokytojas Benjaminas Jenčius atitarė, jog matąs didelį progresą ir potencialą.

Pristatydamas parodą Benjaminas Jenčius padėkojo bibliotekos direktorei Giedrei Bulgakovienei, kad parodas nuolat priima į savo erdves. Anot akvarelės meistro, biblioteka yra tarsi šventoji vieta – antra po bažnyčios. Demokratiškoje aplinkoje, jaukioje knygų apsuptyje įkurdintos akvarelės visada sulaukia lankytojų dėmesio – prie paveikslų stabteli net ir labiausiai skubantys.

Maloniai kviečiame apsilankyti Jurgio Kunčino viešojoje bibliotekoje (Seirijų g. 2). Akvarelės darbų parodą bus galima apžiūrėti iki vasario 15 dienos.

Jūratė Čėsnaitė

Ilonos Krupavičienės nuotr.