Niūrų lapkričio vakarą mūsų sielas sušildė poezijos posmai iš Aušrelės Marijos Janonienės poezijos knygelės „Pasikalbėkime...“.

Jausmingus eilėraščius skaitė pati autorė, jos bičiulė Regina Rasimienė. Vakaro metu skambėjo ir  dainos. Gitaros garsams skambant, jas atliko kolegė Vesta Grėbliauskaitė.

Pirmojo Alytaus filialo inf.

Alytaus Jurgio Kunčino viešosios bibliotekos Vaikų ir jaunimo literatūros skyriuje Alytaus Jaunimo centro dramos studija „Skrajokliai“ parodė spektaklį pagal K. Čiukovskio  kūrinį „Daktaras Aiskauda“ . Studijos režisieriai Ieva Ivanauskienė ir Jonas Gaižauskas. Studija veikia jau ketverius metus. Jaunieji aktoriai vaidina mokyklose, darželiuose. Šių metų birželio mėnesį Lenkijoje Wigraszek teatrų festivalyje su spektakliu „Koridoriaus vaikai“ tapo laureatais.

Smagu, kad jaunieji aktoriai randa laiko knygai – jie dažni mūsų bibliotekos skaitytojai. Skaitydami knygas jie ne tik plečia savo akiratį, bet ir pasisemia kūrybinių idėjų. Režisierius Jonas Gaižauskas taip pat mūsų bibliotekos bičiulis.

Linksmas, nuotaikingas spektaklis įtraukė žiūrovus į geraširdžio daktaro ir jo draugų nuotykius. Vaikai ne tik keliavo į Afriką kartu su spektaklio personažais, bet dar kartą prisiminė, kaip svarbu valyti ir prižiūrėti dantukus. Dainos, šokiai, muzikos garsai, puiki aktorių vaidyba sužavėjo visus dalyvavusius. Vaikams patiko visi personažai: plastiškoji papūga, geraširdis daktaras Aiskauda, juokingieji plėšikai, beždžionės, linksmoji kiaulytė, krokodilas, namų tvarkytoja.

Mažieji žiūrovai, nutilus aplodismentams, padėkos žodžiams, nupiešė originalų  dėkojimo aktoriams plakatą, kuris papuošė bibliotekos erdvę, ir patys, niekieno neraginami, suvaidino keletą patikusių epizodų. Daktaras Aiskauda leido visiems susirinkusiems suvalgyti po saldainiuką!

Vaikų ir jaunimo literatūros skyriaus inf.

Į pasimatymą su alytiškiais atvyko trys žavios, originalios ir kūrybiškos moterys. Populiarių romanų autorės Jolita Herlyn, Gina Viliūnė ir Irena Buivydaitė-Kupčinskienė savo skaitytojams padovanojo jaukų kūrybos ir pašnekesių vakarą „Trys moterys ir jų herojai: vakar, šiandien, rytoj“.

Jurgio Kunčino viešosios bibliotekos salėje susirinko bemaž vien moteriška auditorija, tad ir pokalbių gija šokčiojo dailiajai lyčiai artimomis temomis. Kūrinių ištraukas skaitė vyresnioji bibliotekininkė Leokadija Sušinskaitė.

Visų trijų autorių kūrybai būdingas bruožas - laikui ir atstumui nepavaldi meilė bei išskirtiniai, stiprūs moteriški personažai. Švelnios moteriškos kūrybos niuansus gerai apibūdina šie Jolitos Herlyn žodžiai: „rašau apie moterį ir jos kelią, apie vyrus jos gyvenime, apie meilę, kuri nuskraidina į džiaugsmo aukštikalnes ir neretai nubloškia į skausmo bedugnę, apie ilgesį, laimės paieškas ir dar apie daugelį dalykų, kurie vienu žodžiu vadinami „Gyvenimu“.

Pirmiausia norisi pristatyti Ireną Buivydaitę-Kupčinskienę – alytiškę prozininkę, vertėją. Skaitytojus džiugina jau dvylika jos romanų ir daugiau nei keturiasdešimt išverstų užsienio autorių knygų (pradedant mafijos kronikų autoriaus Mario Puzo, baigiant jautrių gyvenimiškų istorijų pasakotojos Jodi Picoult). Irena Buivydaitė užsitarnavo skaitytojų meilę: jau keletą metų ji pripažįstama populiariausia lietuvių grožinės literatūros rašytoja, jos knygos Lietuvos bibliotekose išduodamos dažniausiai.

Irena Buivydaitė-Kupčinskienė, kaip svetinga šeimininkė, tarpininkavo tarp publikos ir vakaro viešnių, stengėsi kuo įdomiau atskleisti jų asmenybių bei kūrybos niuansus. Atviravo ir pati. Susipažinusios per socialinius tinklus, atradusios rašymo pomėgio bendrystę, šios trys moterys nutarė drauge surengti ir susitikimą su skaitytojais. Tai padaryti, pasirodo, nebuvę itin paprasta. Mat viena iš trijulės - Jolita Herlyn - gyvena Vokietijoje, o Lietuvoje yra tik viešnia.

Jolita Herlyn romanus pradėjo rašyti su šeima apsigyvenusi Hamburge. Praeityje palikusi filosofijos dėstytojos, valdininkės, žurnalistės, televizijos laidų vedėjos ir rinkodaros specialistės karjerą, ji ėmė kurti istorijas, kurių herojės – moterys, ieškančios savo kelio, mylinčios ir abejojančios, klystančios, bet nepalūžtančios. Prieš ketverius metus pasirodęs debiutinis jos romanas „Trys mano vieninteliai“ netruko patekti į populiariausių knygų dešimtuką. Šiemet išleistas jau šeštasis autorės romanas „Angelai neverkia“.

Iš pirmo žvilgsnio rimčiausioji vakaro dalyvė - Gina Viliūnė. Mat yra parašiusi keturis istorinius romanus. Tai skamba solidžiai, tačiau rašytoja juokauja, jog ir jos dažna palydovė yra fantazija, nes „kai rašai šimtmečių senumo istorijas, gali jaustis ramiai – juk visi liudininkai yra mirę“. Tačiau viską lengva ranka nurašyti autorės vaizduotei būtų neteisinga. Juk Gina Viliūnė yra daugybę valandų praleidusi dulkinuose archyvuose bei šimtus smalsuolių vedžiojusi po Vilnių ir kaip profesionali gidė atskleidusi jiems istorinius mūsų sostinės klodus.

Visoms trims rašytojoms pavyko rasti kelią į skaitytojų širdis. Nors rašyti jos visos pradėjo tik tada, kai prikaupė pakankamai gyvenimo brandos.

„Pradėjau rašyti kaip gidė. Mano knygos – tarsi ekskursija“, - teigė Gina Viliūnė.

„Ko gero, rašymas mane išgelbėjo nuo depresijos, atvykus į svetimą šalį jau nebe pirmoje jaunystėje. Rašymas man nutiesė tiltus į Lietuvą – prasidėjo naujos pažintys, susitikimai“, - atviravo Jolita Herlyn.

Irena Buivydaitė-Kupčinskienė pasisakė niekada net nesvajojusi tapti rašytoja, o mokykloje mokytojai jai esą prisakę šiukštu vengti laisvų temų. Dabar ji gali apie tai pasakoti su šypsena. Mat kažkada vėliau susiginčijusi su draugais ir „ant karštųjų“ išsitarusi, jog galėtų rašyti ne prasčiau nei Antanas Drilinga. Taip susilažinus, neliko nieko kito kaip tapti... itin sėkminga rašytoja.

Irena Buivydaitė-Kupčinskienė su šypsena prisimena ir epizodą, kai nukeliavusi su pirmuoju romanu į leidyklą iš karto buvo patarta knygų autorystę žymėti mergautine Buivydaitės pavarde. Pasak redaktorės, –ienė skambėtų skaitytojams nepatraukliai. Jie, esą, galį pamanyti, kad romaną parašė „moteriškė, net neatsitraukusi nuo puodų“.

Iškart išsirutuliojo diskusija amžinais vyrų ir moterų vietos po saule klausimais. Daugybę šimtmečių literatūroje karaliavę autoriai vyrai, dar sąlyginai visai neseniai pamažu „atsisakė“ vienvaldystės. Džiugu, kad šiuolaikinę literatūrą praturtina gausi moterų rašytojų kūryba.

„Gal apskritai reikia pasaulį atiduoti į moterų rankas ir tada nebus karų?“ – retorinį klausimą uždavė Jolita Herlyn.

„Pasaulyje įsivyraus harmonija tik tada, kai nevaldys nei vyrai, nei moterys.“ – atitarė  Gina Viliūnė.

Jūratė Čėsnaitė

Ilonos Krupavičienės nuotr.

Ši savaitė ypač turininga. Literatūriniai susitikimai veja vienas kitą. Šiandien Alytaus Jurgio Kunčino viešosios bibliotekos Vaikų ir jaunimo literatūros skyriuje svečiavosi Daiva Čepauskaitė – poetė, dramaturgė, aktorė. Jos pjesės statomos beveik visuose Lietuvos teatruose. 2007 m. už pjesę „Pupos“ kūrėja apdovanota Auksiniu scenos kryžiumi kaip geriausia nacionalinės dramaturgijos autorė. 2011 m. už pjesę „Aš tave užmiršau“ bei už pilietinę ir moralinę drąsą Sugiharos fondo paskelbta metų Tolerancijos žmogumi.

Daivos Čepauskaitės pjesės vaikams buvo pastatytos Lietuvos teatruose: „Pimpės gimtadienis“ , „Šaltoji širdis“ , „Lakštingala“ – Kauno jaunimo kameriniame teatre, o „Sniego gniūžtės paslaptis“ , „Kai krenta žvaigždės“ , „Bulvinė pasaka“ – Kauno lėlių teatre.

D.Čepauskaitė išleido tris eilėraščių rinkinius: „Bevardžiai“ , „Suvalgiau vieną spanguolę“ , „Nereikia tikriausiai būtina“. Šis eilėraščių rinkinys buvo pripažintas geriausia 2004-ųjų poezijos knyga, o autorė išrinkta įsimintiniausia Kauno menininke. 2005 m. rašytoja tapo 41-ojo Poezijos pavasario laureate.

O šiandienos susitikimas su kūrėja ypatingas tuo, kad Vaikų biblioteka pirmoji Lietuvoje pamatė dar dažais kvepiančią naujausią D. Čepauskaitės poezijos knygą vaikams „Baisiai gražūs eilėraščiai“, kurią sudaro trys dalys: „Gražūs eilėraščiai“ , „Baisūs eilėraščiai“, „Virtuvės poezija“. Išgirdome pačios poetės skaitomus eilėraščius. Vaikai juokėsi, aikčiojo. Prašė paskaityti dar ir dar vieną kūrinėlį. Galiausiai bibliotekos viešnia paprašė, kad paskaitytų patys vaikai.

Susitikimo akcentu tapo raudonskruostės spanguolės. Visi vaišinosi šiomis miško gėrybėmis, raukėsi, juokėsi, o poetė pasakė, kad „poezija lyg spanguolė gali būti ir saldi, ir karti“.  Susirinkusieji piešė spanguoles, linkėjo kūrybinės energijos autorei,  gerų skaitytojų bibliotekai.

Susitikimo dalyviams buvo viskas įdomu: kiek rašytojai metų? kiek knygų parašė? kodėl ji tapo rašytoja? Šiltas, spanguolėmis pakvipęs susitikimas baigėsi apsikabinimais, fotografijomis, maloniomis dovanomis.

Tai buvo vienas iš projekto „Kas pasakė, kad skaityti nuobodu ir nemadinga?!!-5“ renginių. Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Lietuvos Respublikos kultūros ministerija.

Vaikų ir jaunimo literatūros skyriaus inf.

Turbūt daugelis vaikų skaitę knygas smagiais pavadinimais: „Krakatukų jūra“, „Krakatukai sniegynuose“, „Krakatukų pievelė“, „Trenktukė, liūno vaikas“. Todėl Alytaus Jurgio Kunčino viešosios bibliotekos Vaikų ir jaunimo literatūros skyriaus bibliotekoje skaitytojai nekantriai laukė susitikimo su bene žymiausia šiuolaikine rašytoja Renata Šerelyte, rašančia ir vaikams, ir paaugliams, ir suaugusiems. Autorės kūryba įvertinta įvairiomis literatūrinėmis premijomis, šešios knygos nominuotos Metų knygos rinkimams. Pagal jos romaną „Vardas tamsoje“ režisierė A. Marcinkevičiūtė sukūrė filmą. O apie pačią rašytoją R. Šerelytę sukurtas filmas „Sapno siūlas“.

Rašytoja papasakojo apie kūrybinio kelio pradžią, vaikystės knygas ir nuotykius, prisiminė, kokia pati buvo paauglystėje. Pirmąjį eilėraštį apie kaimynės katiną „Uršulės katinas“ parašė būdama dešimties. Kaip pati prisipažino, šlovė užklupo paauglystėje.

Prozininkė, poetė, literatūros kritikė, dramaturgė R. Šerelytė šiuo metu yra trisdešimties knygų (su vertimais į užsienio kalbas) autorė. Vaikų skaitomiausią knygą apie krakatukus įkvėpė parašyti  T. Jansson kūrinys  „Troliai Mumiai“.  Viena serijos knyga rašoma apie pusmetį. O knygos siužetas kartais gimsta per kelias minutes.

Anot autorės, vaikams rašyti nelengva. „Nors man patinka rašyti visiems, tik vaikų literatūra mane išmokė rašymo džiaugsmo. Reikėtų tai perkelti ir į suaugusiems skirtą rašymą. Vaikams nepameluosi, jie nori nuotykių“. Pati R. Šerelytė vaikystėje buvo neramios sielos mergaitė, mėgo žaisti berniokiškus žaidimus, todėl su vaikais linksmai diskutavo ne tik apie kūrybą, bet ir sportą,  žaidimus.  Susirinkusieji bibliotekos viešnią apibėrė įvairiausiais klausimais, garsiai skaitė jos eilėraščius, fotografavosi.

Atminimui R. Šerelytė pasirašė vienoje iš Vaikų bibliotekos knygų, su visais susitikimo dalyviais piešė improvizuotą krakatukų pievelę, linkėdami  kūrybinio polėkio.

Šventei besibaigiant  į svečius užsuko bibliotekos bičiulis ir geriausias skaitytojas – Alytaus Jotvingių gimnazijos direktorius Kęstutis Miliauskas. Susidomėjęs R. Šerelytės kūryba direktorius, patartas pačios autorės, išsirinko romaną „Mėlynbarzdžio vaikai“.

Tai buvo vienas iš projekto „Kas pasakė, kad skaityti nuobodu ir nemadinga?!!-5“ renginių. Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Lietuvos Respublikos kultūros ministerija.

Vaikų ir jaunimo literatūros skyriaus inf.

Sužinoję, kad pirmąjį lapkričio penktadienį Jurgio Kunčino viešojoje bibliotekoje lankysis kunigas Algirdas Toliatas, alytiškiai subruzdo. Išsiilgę gyvo ir šilto bendravimo bei diskusijos apie pamatines vertybes jie plūste užplūdo biblioteką. Tad salė greitai pradėjo „braškėti per siūles“, o žmonės būriavosi net lauke. Tačiau niekada nėra padėties be išeities. Greitai buvo rastas sprendimas – renginys perkeltas į svetingai duris atvėrusią daug didesnę Šaulių namų salę.

Charizmatiškasis svečias kun. Algirdas Toliatas ir jo darbai randa kelią į klausytojų ir skaitytojų širdis, tad itin išsamaus pristatymo nereikalauja.

Algirdas Toliatas baigė Vilniaus kunigų seminariją, studijavo Prancūzijoje. 2007 m. buvo pašventintas kunigu. Po studijų Italijoje 2012 m. apsigynė dvasinės teologijos licenciato laipsnį ir buvo paskirtas kunigu Šv. Rapolo bažnyčioje. Nuo 2013 m. eina vyriausio Lietuvos policijos kapeliono pareigas.

Dar tik pernai pasirodžiusi pirmoji kun. Algirdo Toliato knyga „Žmogaus ir Dievo metai“ jau sulaukė beveik dešimties leidimų. Ši knyga – liturginių metų pamokslų ciklas. Liturginiai metai – tai kaip Dievo ir žmogaus gyvenimo ciklas. Prasideda puošniu ir spalvingu pasiruošiamuoju adventiniu laikotarpiu ir baigiasi Kalėdomis – Dievo ir žmogaus gimimu mūsų sielose, kur nereikia nieko vaidinti, nes nėra prieš ką.

Šiemet jau galima semtis išminties lobių iš naujos kun. A. Toliato pamokslų knygos – „Gerumo liūnas“. Interpretuodamas Šventojo Rašto fragmentus autorius nagrinėja psichologines, dvasines, moralines ir vertybines problemas. Kunigas Algirdas kreipiasi į visus – tikinčiuosius, netikinčiuosius ir ieškančiuosius. Jo žodis įtaigus ir įtikinamas, jo santykyje su Dievo Žodžiu iškyla ne tik tūkstantmetė krikščionybės istorija, bet ir tikėjimo bei modernybės sąsajos. Knygos tikslas – ne tiek plėsti pažinimą, kiek padėti gilintis į savo sielą ir sąžinę. Ji kviečia žmogų sąmonėti ir skatina jo pokytį bei dvasinę pažangą.

Abi kunigo Algirdo Toliato knygos tikrai nedulka knygynų lentynose – vos pasirodžiusios, jos yra išgraibstomos. Alytiškiai, atvykę į susitikimą su šia charizmatiška asmenybe taip pat išsirikiavo į gyvą eilę, tikėdamiesi vienu kitu žodeliu persimesti su knygų autoriumi ir, žinoma, gauti autografą.

Šaulių namų salėje kunigo Algirdo Toliato garsiai išsakomą minčių eigą publika sekė nuščiuvusi.

„Kartais mes sau užsibrėžiame tiek tikslų, kad daugiau nieko aplinkui nebematome. Kol žmogus išsikovoja vietą po saule, žiūrėk – jau ir vakaras. Mes tiek kovojam, kad galiausiai nebeturime ko parodyti ir nelabai kam tai būna įdomu, nors visą gyvenimą ėjome kaip tankas, skubėjom… Mes neturim nieko kito, kaip tik šiandien, čia ir dabar“, – susirinkusiems kalbėjo kun. A. Toliatas.

Belieka pacituoti šviesios atminties VDU profesorių Leonidą Donskį. Kilusias įžvalgas jis yra užrašęs taip: „Kunigo Algirdo Toliato pamokslai, man regis, yra XXI amžiaus kunigo kreipimasis į visus – tikinčiuosius, netikinčiuosius ir ieškančiuosius. Kai kurie jo žodžiai man atrodo tokie įtikinantys, kad pagaunu save galvojantį, jog turbūt pats mėginčiau savo ar draugo tikėjimą pažadinti panašiu kreipimusi ir jam artima tiesosakos forma.“

Ilonos Krupavičienės nuotr.

Spalio 27-ąją Alytaus Jurgio Kunčino viešosios bibliotekos Vaikų ir jaunimo literatūros skyrius pakvietė gausų būrį miesto vaikučių į literatūrinius pusryčius su Lietuvos prozininku, gamtininku, fotografu, aplinkosaugininku, radijo laidų vedėju Selemonu Paltanavičiumi. Tai turbūt labiausiai gamtą jaučiantis rašytojas, parašęs daugiau kaip 50 grožinės literatūros ir pažintinių knygų vaikams bei suaugusiems apie Lietuvos gamtą. Knygų pasakojimai lyg šaltinio vanduo – skaidrūs, o knygose pateikiami faktai nenusileidžia žinynams. 2006 metais knyga „Velniukas ir vieversiukas“ išrinkta Metų knyga vaikams, o 2016 metais Metų knyga vaikams išrinkta „Maži ežiuko sapnai“.

S. Paltanavičius mintimis sugrįžo į vaikystę, papasakojo apie tėvelius, meilę knygoms, kurių jam taip trūko, gyvūnus, kuriuos jis augino. Pristatė savo kūrybinį kelią, įdomias knygų ir jų personažų atsiradimo istorijas. Visus nustebino gamtininko gebėjimas pamėgdžioti Lietuvos paukščius.

Vaikai pastebėjo, kad su savimi S.Paltanavičius atsinešė didelę kuprinę. Paklaustas, kas kuprinės viduje, atsakė, jog ji sveria apie 30 kilogramų, o viduje – neatsiejamas kelionių draugas – fotoaparatas. Susirinkusieji susižavėję klausėsi, kaip svečias prisišaukia nufotografuoti lapę apsimesdamas pelyte.

Rašytojas atsakinėjo į pačius įvairiausius vaikų klausimus. Ar patinka rašyti vaikams? Kaip parašyti laišką gyvūnui? Kokią mokyklą baigė? Ar vaikystėje buvo išdykęs?

Svečias į susitikimą atvyko ne tuščiomis. Su savimi atsivežė knygelių „Kas girelėj ošia“, kuriomis apdovanojo teisingai atsakiusius į klausimus, o vėliau ir visus dalyvavusius.

Susitikimas buvo šiltas. Dar ilgai niekas nenorėjo skirstytis: autorius dalijo autografus, fotografavosi, bendravo. Atsisveikindamas S. Paltanavičius vaikų paprašė į gamtą eiti atvira širdimi, su pagarba, kaip į svečius, mylėti gimtąją kalbą, būti atviriems kūrybai.

Tai buvo vienas iš projekto „Kas pasakė, kad skaityti nuobodu ir nemadinga?!!-5“ renginių. Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Lietuvos Respublikos kultūros ministerija.

Vaikų ir jaunimo literatūros skyriaus inf.

Spalio 15 dieną minima Pasaulinė baltosios lazdelės diena, skirta priminti, jog ne visi iš mūsų gali džiaugtis regėjimo dovana. Pasauline baltosios lazdelės diena siekiama atkreipti dėmesį į tai, jog greta mūsų gyvena turintys regėjimo sutrikimų ar visiškai akli žmonės.

Į popietę „Skaityti reikia mylinčios širdies ir matančių rankų“ susirinko gausus būrys vaikų, suaugusiųjų bei Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos Prienų rajono filialo mišrus vokalinis ansamblis „Puriena“ (vadovė Onutė Matusevičiūtė). Smagu, kad šventėje dalyvavo Alytaus aklųjų ir silpnaregių filialo pirmininkė Daiva Markinienė.

Susirinkusieji klausėsi Alytuje gyvenusio poeto Antano Jonyno eilių, ansamblio „Puriena“ atliekamų dainų, sužinojo įdomių faktų apie akis ir neregių gyvenimą. Ar žinote, kiek sveria jūsų akis, kiek laiko gyvena blakstiena, kiek kartų per metus verkia moterys ir vyrai, į ką panaši akies ragena? Regintiesiems įdomu ir netikėta yra tai, kaip aklieji sugeba prisitaikyti. Bibliotekos svečiai buvo nustebinti, išvydę kasdienius, įprastus daiktus, pritaikytus akliesiems: knygas, telefoną, laikrodį, centimetrinę juostelę, kuriuos pristatė Prienų rajono aklųjų ir silpnaregių filialo pirmininkė Irena Karsokaitė. O. Matusevičiūtė papasakojo apie Brailio raštą, parodė, kaip juo rašyti. Vaikai taip pat bandė rašyti šiuo sudėtingu regintiesiems būdu.

Ypač vaikai susidomėjo gražiausia 2015-ųjų metų knyga„ Sparnuotosios raidės“. Unikalų Leonardo da Vinci pasakų rinkinį galima perskaityti keliais pojūčiais: rega, lytėjimu ir klausa. Užsimerkę vaikai pirštais lietė reljefines knygos iliustracijas ir bandė atspėti, koks gyvūnas pavaizduotas. Tokią pačią užduotį atliko ir ansamblio vadovė O. Matusevičiūtė bei Andrius Račkauskas. Paveikslėlyje buvo pavaizduotas strutis. Vaikams ši užduotis pasirodė per sudėtinga, o bibliotekos svečiai spėjo, jog tai antis.

Andrius Račkauskas, jaunosios kartos atstovas, papasakojo apie regėjimo negalią turinčio žmogaus buitį, pamokė naudotis baltąja lazdele, nustebino, jog naudojasi išmaniuoju telefonu, kompiuteriu. Nors jaunuolio regėjimas labai ribotas, bet liūdesio balse neišgirdome. Andrius baigė mokslus, dirba masažuotoju, groja gitara.

Popietėje patirti įspūdžiai ir žinios susirinkusiems leido suprasti, kad pasaulyje gyvena ne vien sveiki žmonės. Galbūt vieni negirdi ar nemato, neturi šeimos, negali vaikščioti, bet visi turime išmokti mylėti ir priimti skirtingus žmones, o pasaulį matyti ne tik akimis, bet ir širdimi.

Tai buvo vienas iš projekto „Kas pasakė, kad skaityti nuobodu ir nemadinga?!!-5“ renginių. Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Lietuvos Respublikos kultūros ministerija.

Vaikų ir jaunimo literatūros skyriaus inf.

2017 metų spalio 20 dieną Birštono Kurhauze vyko praktinė konferencija „Biblioterapija. Knyga gali prakalbinti ir gydyti“. Tai jau trečioji kas antrus metus vykstanti konferencija, šiemet pirmąkart sulaukusi ir pranešėjų iš užsienio. Konferencijos metu įsteigta Lietuvos biblioterapijos asociacijos iniciatyvinė grupė, asociacijos iniciatyvinės grupės pirmininke tapo doc. dr. Jūratė Sučylaitė.

Didėja besidominčių biblioterapija gretos

Pradėdama konferenciją, jos sumanytoja ir siela Birštono viešosios bibliotekos direktorė Alina Jaskūnienė pasidžiaugė kaskart didėjančiu susidomėjimu, – šiais metais norinčiųjų pasiklausyti ir dalyvauti diskusijose buvo toks didelis, kad paskelbtą išankstinę registraciją teko stabdyti jau po 4 dienų, – mat numatyta konferencijai salė negali talpinti visų norinčių. Šiais metais konferencijoje dalyvavo virš 160 asmenų, kviestiniai pranešėjai skaitė 7 pranešimus, vyko praktinis darbas 3 grupėse, kurias moderavo srities specialistai. Vienas iš jų – daugelio skaitytojų mėgiamas kūrėjas Vytautas V. Landsbergis, vedęs praktinį pasakų kūrimo seminarą.

Konferencijos svečiai iš užsienio

Šių metų konferencija išskirtinė tuo, kad joje pristatyta biblioterapija dviejose Europos šalyse – Lenkijoje ir Vengrijoje. Pranešimą apie Lenkijos biblioterapijos asociacijos veiklą parengė Dorota Beltkiewic. Dėl svarbių priežasčių negalėjusi atvykti į Birštoną, ji  skaidres iš anksto atsiuntė dr. Daivai Janavičienei, kuri pristatė artimos kaimynų šalies biblioterapijos istorijos faktus, asociacijos struktūrą, tikslus, misiją, kylančius iššūkius ir artimiausius siekius.

Vengrijos Pėčo universiteto lektorė, dr. Judit Beres dalyvavimą konferencijoje parėmė Lietuvos kultūros taryba. Viešnia Lietuvoje lankėsi pirmą kartą ir liko sužavėta Vilniumi, kaip gilios europietiškos kultūros miestu (kuriame praleido 4 valandas) ir ypač – Birštonu, anot Judith „nuostabaus grožio ir ramybės miestu, kur „garuoja upė“, iš šaltinio atvirai teka mineralinis vanduo, o šilti ir atviri žmonės mėgsta biblioterapiją“. Ypač viešnia susižavėjo mediniais Birštono senosios architektūros nameliais, kurių (deja), taip ir nespėjo atidžiau apžiūrėti dėl įtemptos konferencijos dienotvarkės. Beje, viešniai siūlėme pasivaikščioti praktinių grupių darbo metu. „Juk tai kūrybinis procesas, į jį reikia įsitraukti, o verčiant kūrybą į kitą kalbą, netekama daug prasmių “, – jai sakėme, -„ar negeriau tuo metu pasivaikščioti po miestelį ir pasigrožėti saulėto rudens peizažais?“ Tačiau J. Beres užtikrino, kad svarbiausia, dėl ko ji atvyko čia, – patirti tai, kaip mes, lietuviai, veikiame biblioterapijos srityje ir tuo praturtinti savo žinias. Todėl apžiūrėti miestelį ji ketina kitą kartą, jau planuoja, kad tuomet atvyks iš anksto ir kelioms dienoms. „Gal net su šeima“, – priduria ji. Pasirodo, tai Vengrijoje gana įprasta. Jeigu Judith žino aplinką, jau lankėsi joje anksčiau, įprastai į komandiruotes vyksta su vyru ir sūnumi.

Judith Beres apie biblioterapiją Vengrijoje

Dr. Judith Beres yra ne tik Pėčo universiteto lektorė, dėstanti Informacijos ir bibliotekininkystės katedroje. Ji yra psichologijos bakalaurė, baigusi podiplomines bibliotekininkystės studijas. 2014 metais minėtoje katedroje pradėtos dviejų metų (120 kreditų) biblioterapijos studijos turintiems bakalauro laipsnį humanitarinių, socialinių, psichologijos, socialinio darbo, psichinės sveikatos ir kitose srityse. Judith Beres yra šių studijų kuratorė. Taip pat Judith dirba ir Vengrijos nacionalinėje bibliotekoje, kur vienomis iš jos tiesioginių pareigų yra profesinio bibliotekininkystės žurnalo redagavimas ir biblioterapinių užsiėmimų grupėse vedimas.

Turėdama tokį platų kompetencijų ratą, viešnia labai argumentuotai pristatė biblioterapijos veiklą savo šalyje, minėdama iškylančius sudėtingumus dėl įvairių pakraipų biblioterapinės veiklos konsolidacijos ir būtinybę veikti bendrai, siekiant užsibrėžtų tikslų. Viešnia įtikinamai pasisakė dėl nacionalinių asociacijų svarbos, vystant veiklą nacionaliniu lygmeniu bei kuriant tarptautinį bendradarbiavimą.

Lietuvos bibliotekų biblioterapiniai projektai

Trys pranešimai konferencijoje skirti gerosios patirties pasidalinimui, visi jie – iš bibliotekų. Vilniaus miesto centrinė biblioteka pristatė tęstinį projektą „Atvirumo s@la bibliotekoje“. Projektas vyksta bibliotekoje, ši institucija yra biblioterapijos dalyvių koordinatorė. Bibliotekininkai suburia projekto įgyvendinimo komandą ir rūpinasi tikslines grupes atstovaujančių dalyvių sukvietimu. Įkvepiantis savo gerąja dvasia projektas, kuriame biblioterapija teikiama, įsitraukiant per kompiuterinius žaidimus. Nuostabu, kad Naujosios Vilnios bibliotekos personalas plečia savo veiklą, apimant ne tik vaikų, paauglių, bet galiausiai – ir jų tėvų tikslines grupes. Nenuostabu, kad šia iniciatyva žavimasi ne tik Lietuvoje. Žinios apie gerus darbus labai reikalingos visame pasaulyje.

Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešoji biblioteka pristatė jau keletą metų besitęsiantį projektą „Literatūrinė vaistinė“. Tai – skaitymo skatinimo projektas, veikloje panaudojantis intriguojančius ir skaitymu sudominančius biblioterapijos elementus. Jame knyga pristatoma terapiniu požiūriu, tarsi skaitytojui išrašant receptą, pavyzdžiui – nuo liūdesio, gaiviai išblaškantis rūpesčius iš galvos romanas apie….. Kūrybingi, skaidriai nuotaikingi „bibliotekininko receptai“ anotuoja knygos turinį. Projektas tapo vizitine šios bibliotekos kortele, su juo biblioteka save reprezentuoja skaitymo festivaliuose, knygų mugėse.

Trakų rajono savivaldybės viešosios bibliotekos Vaikų literatūros skyriaus vedėja Dalia Bagdžiuvienė papasakojo tikras istorijas iš jos vykdomo socialinio projekto „Skaitymas su šunimi“. Projektas vykdomas tarpinstitucinio bendradarbiavimo pagrindu, biblioteka bendardarbiausja su Kaniterapijos asociacija. Pasirodo, treniruota šiai veiklai ausaspalvė retriverė Goja per ilgai būti klausytoja atsisako, – kiekvienas turi savo ribas J Kantri ir draugiška vaikams Goja, jei pavargsta būti atidi klausytoja, – tiesiog nusisuka….

Moksliniai tyrimai biblioterapijos srityje

Klaipėdos universiteto doc dr. Jūratė Sučylaitė pranešimą skyrė biblioterapijos ir kūrybinio rašymo tyrimams. Suomijoje, Jungtinėje karalystėje, Rusijoje ir kitose pasaulio valstybėse atlikti tyrimai įrodo biblioterapijos teikiamą naudą reabilitacijoje. Anot mokslininkės: “Žmogaus bendravimas su žodiniu menu yra sudėtingas procesas, kurio rezultatų neįmanoma paaiškinti remiantis viena teorija.“ Kita vertus, tarpdalykiniai tyrimai reikalauja ypač didelių tyrėjų kompetencijų, todėl itin svarbu palaikyti tarsritinius ryšius. Pastarųjų vystymui galėtų pasitarnauti vienijančios asociacijos įsteigimas.

Norinčius sužinoti daugiau apie mokslinius tyrimus biblioterapijos srityje docentė pakvietė į 2017 metų lapkričio 30 – gruodžio 2 dienomis vyksiantį tarptautinį mokslinį seminarą „Psichosocialinė reabilitacija: biblioterapijos ir kūrybiško rašymo moksliniai tyrimai“.

Pirmieji žingsniai Lietuvos biblioterapijos asociacijos link

Konferencijos pabaigoje dalyviai pakviesti išreikšti nuomonę, ar reikalinga Biblioterapijos asociacija Lietuvoje. Balsuojant atviru balsavimu, visi dalyviai pasisakė už asociacijos įsteigimą. Nutarta sudaryti asociacijos steigimo iniciatyvinę grupę, kurioje dalyvauti išreiškė norą 15 asmenų. Iniciatyvinė grupė pirmininke išsirinko Klaipėdos universiteto doc. dr. Jūratę Sučylaitę. Iki steigiamojo suvažiavimo iniciatyvinė grupė, koordinuojama pirmininkės, parengs asociacijos nuostatus ir kitus steigimui įteisinti būtinus dokumentus. Steigiamasis suvažiavimas numatomas lapkričio – gruodžio 2 dienomis, minėto tarptautinio mokslinio seminaro metu.

Daivos Janavičienės tekstas ir nuotrauka

Informacijos šaltinis - https://biblioterapija.wordpress.com

Šį spalį, kaip ir kasmet nuo 2005 metų, Skaitymo ir kultūrinio raštingumo asociacijos inicijuota ir kartu su Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, Lietuvos nacionaliniu radiju ir televizija, Nacionaline Martyno Mažvydo biblioteka rengiama akcija „Metų knygos rinkimai“ vėl kviečia skaitytojus rinkti labiausiai patikusias lietuvių autorių knygas.

Tryliktą kartą vykstančiais knygų rinkimais siekiama skatinti Lietuvos gyventojus domėtis šiuolaikine lietuvių literatūra ir atkreipti dėmesį į geriausius jos kūrinius, populiarinti skaitymą kaip prasmingą ir patrauklų užsiėmimą.

Šiemet knygų penketukai išrinkti visose keturiose kategorijose: suaugusiųjų, poezijos, vaikų ir paauglių. Akcijoje dalyvaujančios knygos yra parašytos šiuolaikinių lietuvių autorių ir išleistos nuo 2016 m. rugsėjo 1 d. iki 2017 m. rugpjūčio 31 d.

Vaikų ir paauglių knygų penketukus šiemet atrinko: Lina Buividavičiūtė (poetė, literatūros kritikė), Diana Gancevskaitė (vertėja, teatro aktorė), Danguolė Šakavičiūtė (literatūros kritikė), Kęstutis Urba (vertėjas, vaikų literatūros kritikas, komisijos pirmininkas), Loreta Udrienė (literatūros kritikė).

Suaugusiųjų ir poezijos knygų ekspertų komisiją šiemet sudarė: Marius Burokas (poetas, vertėjas, literatūros kritikas, komisijos pirmininkas), Neringa Mikalauskienė (literatūros kritikė, rašytoja), Donata Mitaitė (literatūros kritikė), Jurgita Žana Raškevičiūtė-Andriukonienė (literatūros kritikė), Laimantas Jonušys (literatūros kritikas, eseistas, vertėjas).

Knygų suaugusiesiems penketukas:

Daiva Čepauskaitė, „Aš tave užmiršau“, pjesės (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016)
Rimantas Kmita, „Pietinia kronikas“, romanas (Tyto alba, 2016)
Mindaugas Kvietkauskas, „Uosto fuga“, esė (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016)
Undinė Radzevičiūtė, „Kraujas mėlynas“, romanas (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017)
Tomas Vaiseta, „Orfėjas, kelionė pirmyn ir atgal“, romanas (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016)

Poezijos knygų penketukas:

Gytis Norvilas, „Grimzdimas“, eilėraščiai ir vizuali grafika (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017)
Rimvydas Stankevičius, „Šermuonėlių mantija“, poezija (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017)
Vytautas Stankus, „Skruzdžių skandinimas“, eilėraščiai (Versus aureus, 2016)
Tomas Venclova, „Eumenidžių giraitė“, eilėraščiai ir vertimai (Versus aureus, 2016)
Agnė Žagrakalytė, „Štai:“, eilėraščiai (Tyto alba, 2017)

Knygų vaikams penketukas:

Evelina Daciūtė, „Laimė yra lapė“, pasaka, iliustravo Aušra Kiudulaitė, (Tikra knyga, 2016)
Ilona Ežerinytė, „Šunojaus diena“, trys pasakos, iliustravo Raimondas Gnižinskas, (Labdaros ir paramos fondas „Švieskime vaikus“, 2016)
Gaja Guna Eklė, „Brolis, kurio nereikėjo“, apysaka, iliustravo Asta Skujytė (Labdaros ir paramos fondas „Švieskime vaikus“, 2016)
Virgis Šidlauskas, „Ulfas ir stebuklinga barzda“, apysaka, iliustravo Tania Rex (Nieko rimto, 2017)
Rebeka Una, „Aš esu Tomas, seklys“, apysaka, iliustravo Eglė Gelažiūtė-Petrauskienė, (Labdaros ir paramos fondas „Švieskime vaikus“, 2016)

Knygų paaugliams penketukas:

Ilona Ežerinytė, „Sutikti eidą“, romanas (Alma littera, 2016)
Daina Opolskaitė, „Ir vienąkart, Riči“, romanas (Alma littera, 2016)
Ramutė Skučaitė, „Tai priimkit, kas priklauso“, poezija, proza vaikams ir ne vaikams, iliustravo Jūratė Račinskaitė (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016)
Renata Šerelytė, „Žvaigždžių medžiaga“, romanas (Alma littera, 2016)
Laura Varslauskaitė, „Mano didelis mažas Aš“, romanas (Alma littera, 2016)

Už labiausiai patikusią knygą visose kategorijose galima balsuoti iki 2018 m. vasario 18 d. interneto svetainėse http://metuknygosrinkimai.skaitymometai.lt ir www.lrt.lt, elektroniniu paštu Šis elektroninio pašto adresas yra apausogtas nuo spambots. Peržiūrėjimui reikia įjungti JavaScript. arba paštu adresu: „Metų knygos rinkimams“, Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, Gedimino pr. 51, LT-01504 Vilnius.

Daugiausia skaitytojų balsų surinkę knygų autoriai tradiciškai bus apdovanoti Vilniaus knygų mugėje 2018 metų vasario mėnesį.

Informacijos šaltinis - http://metuknygosrinkimai.skaitymometai.lt

Vėl rengiami rankdarbių kūrimo užsiėmimai Pirmojo Alytaus bibliotekoje. Spalio mėn. 19 d. tautodailininkė Rasutė  Marcinkevičienė pristatė rankdarbių programą: dirbiniai iš vilnos bei odos. Tad moterys  su dideliu malonumu pasiners į širdžiai mielą veiklą – vels įvairius suvenyrus, gamins papuošalus iš odos.

Pirmojo Alytaus filialo inf.

Alytiškių pamėgtas kultūros renginių ciklas „Dėmesio! Dvi kartos traukinyje“ vis labiau įsibėgėja. Jurgio Kunčino viešojoje bibliotekoje įvyko dar vienas literatūros ir muzikos vakaras. Improvizuotoje literatūrinio traukinio kupė šįkart susitiko du kūrėjai: Rimantas Kmita ir Donaldas Kajokas. Šiuos skirtingų kartų rašytojus kalbino ir diskusiją kuravo literatūrologas Virginijus Gasiliūnas. Ypatinguoju traukinio pakeleiviu su gitara tapo dainų autorius ir atlikėjas Domantas Razauskas.

Atidusis literatūros slėpinių lukštentojas Virginijus Gasiliūnas jau iš pat pradžių subtiliai ir inteligentiškai pabrėžė, kad šis renginys – tai jau tikrai ne koks nors pigaus populiarumo besivaikantis šou. Esą, reklaminės antraštės su paskelbta Rimanto Kmitos ir Donaldo Kajoko literatūrine dvikova galėjusios sukelti netinkamas asociacijas su visokiomis populistinėmis muzikinėmis dvikovomis, chorų karais ir protų mūšiais.

„Kultūra įtraukiama į duonos ir žaidimų ratą. Iš vienur norisi gauti duonos, iš kitur – žaidimų. Literatūra – tai paskutinis bastionas, kur kiekvienas yra savaip gražus ir jiems nereikia įrodinėti, kad kuris nors yra pranašesnis“, – teigė V. Gasiliūnas ir pristatė pirmąjį renginio svečią – D. Kajoką.

Donaldas Kajokas – vienas žymiausių šiuolaikinių lietuvių poetų, Nacionalinės kultūros ir meno bei daugelio literatūros premijų laureatas, beveik dvidešimties poezijos ir prozos knygų autorius. Jis alytiškių auditorijai pristatė neseniai pasirodžiusią naujausią savo eilėraščių rinktinę „Poezija, o gal ne ji“.

„Esu išleidęs devynis eilėraščių rinkinius. Iš jų atsirado rinktinė – trys skyriai po tris knygas. „Poezija, o gal ne ji“ – keliasluoksnis pavadinimas. Kai kur aš pats neatskiriu, ar tai – poezija, ar ne. Kai kas man yra daugiau nei poezija, o kai kas  - mažiau negu poezija,“ – pasakojo D. Kajokas.

Poezijos ir „beveik ne poezijos“ gabalėlių, skaitomų paties autoriaus Donaldo Kajoko, teko išgirsti į renginį susirinkusiems jo kūrybos gerbėjams.

Kaip žinia, Donaldo Kajoko poezijoje slypinčią „kietą“ potekstę bandė išgliaudyti ir jaunasis Rimanto Kmitos taip šmaikščiai aprašyto „gariūnmečio“ herojus. Tad visiems buvo smalsu paklausyti šios šiaulietišku žargonu persmelktos prozos.

Virginijus Gasiliūnas, pristatydamas literatūros kritiką, poetą, rašytoją Rimantą Kmitą, žinoma, negalėjo nepaminėti į populiarumo aukštumas šovusio jo romano „Pietinia kronikas“, beje, išrinkto į geriausių knygų suaugusiems šiųmetį penketuką.

„Kai skaitau apie jo romaną pasipylusias recenzijas, kurias, beje, rašo dažniausiai jauni literatūros kritikai, norisi rėkti, prieštarauti. Pirmiausia, R. Kmita yra poetas. Jau ten (jo poezijoje) yra ironijos, natūralių šnekamosios kalbos intonacijų. Bet žmonės nori prozinių tekstų – juos skaityti lengviau. O juk jei žmogus talentingas, jis vienodai gerai gros ir balalaika, ir šaukštais“, - taip apibūdinęs kiek pavėluotai kai kurių literatūrologų atrandamą R. Kmitos kūrybos specifiką, V. Gasiliūnas paskaitė keletą ankstesnės šio autoriaus poezijos posmų.

„Knyga „Pietinia kronikas“ – vienas iš didžiausių mano gyvenimo nuotykių. Rašiau ją nieko per daug negalvodamas. O paskui ta knyga ėmė gyventi savo atskirą ir daug įdomesnį negu mano gyvenimą. Beje, tokį knygos pavadinimą pasiūlė Domantas Razauskas“, - atviravo R. Kmita.

Domantas Razauskas, dainų autorius ir atlikėjas, poetas, gitaristas ir kompozitorius su nekaltute šypsenėle lūpose iškart prisipažino visai apie ką kita: „Iš visų man brangių žmonių aš vogiau, vagiu ir vogsiu“.

Matyt, jam svarbūs gyvenimo ir kūrybos autoritetai turi daugybę vogtinų dalykų – poezijos, giluminių įžvalgų, įkvėpimo... Tik ar tas „išvogtas“ lobynas po to sumažėja? O gal kaip tik išauga, išsiplečia ir pradeda gyventi savą gyvenimą, apie kurį minėjo R. Kmita?..

Domantas Razauskas ir žodžiais, ir mimika gyvai papildė renginio metu vyravusius pokalbius apie gyvenimą ir literatūrą. Vakarą praturtino jo atliekama dainuojamoji poezija. Skambėjo „Jei tavęs nebūtų“ ir kitos akustinės dainos.

Salės gale sėdinti mergytė, kiek pasiklausiusi, ne visai subtiliai paklausė: „O kiek Domantui metų?“

„Gal keturiasdešimt“, - pasigirdo balsas tarp žiūrovų.

Kiek pasvarsčiusi ir, matyt, nepatikėjusi, mergytė tvirtai pareiškė: „Jam tikrai devyniasdešimt du metai.“

Publikoje įsižiebė kelios šypsenos ir vėl įsivyravo dėmesinga tyla.

Ir ką bepridurti? Gal vaikui geriau matyti? Gal vaikai metus skaičiuoja kažkaip kitaip, intuityviai? Realybėje nuolat stebimas kartų konfliktas, galbūt ir iš tiesų, literatūroje ir mene vyksta kitaip, o gal ir visai nevyksta? Tad dvi (o gal ir trys) kartos, šį kartą susitikusios literatūros ir muzikos traukinyje, lengvai išvengė požiūrių dvikovos – išmintis ir kūrybiškumas metams, matyt, nepavaldūs.

Belieka šias tiesas pasitikrinti kitame renginyje. Jau žinoma, kad projekto „Dėmesio! Dvi kartos traukinyje“ literatūrinį bilietą į Alytų įsigijo poetas, vertėjas, eseistas Gytis Norvilas, literatūros kritikė Virginija Cibarauskė, perkusininkas Arkadijus Gotesmanas. Į susitikimą su alytiškiais svečiai atvyks rudens pabaigoje.

Jūratė Čėsnaitė

Ilonos Krupavičienės nuotr.

Kas krito į akis paėmus  knygą „Ežiuolių eketės“? Dizainas? Taip – puikus. O pavardė? Irena Vyšniauskaitė, bet...  tyla. Jokių asociacijų. Tuščias laukas.

Tačiau, kai atsitiktinai atverstame puslapyje peržvelgiu eilėraštį, -  gilu, prasminga, glausta, tikra.  Kas tai? Ryju vieną po kito, pervarau visą knygą - atsiveria mūsų dienoms  neįprasta oazė: žodžiai, daiktų pavadinimai, spalvos nepasikeitusios, bet poetinė metafora, palyginimas, sugretinimas, kartais ( ką nors apibūdinant)  iššauta alogiška priešprieša taip įsodrina reiškiamą mintį, kad ji suskamba tikroviškiau negu tikrovė, galingai ir drąsiai, ir tuo pačiu  – naujai.

Perskaitęs knygą suvokiau,  su kokiu kultūros ir pasaulinio meno lobynu turi būti susipažinusi  autorė,  kad jos  poezija, kildama iš to jos kultūrinio intelektualinio klodo, mus taip džiugintų,  taip trauktų tobulumu. Eilutės baigiasi „švariu“ rimu, kuris, beje, labai retai pasikartoja tais pačiais žodžiais, todėl nevargina. Autorė nesivaiko akademinio stiliaus:  jos rimuotos eilutės skirtingo skiemenų skaičiaus, ji pratęsia eilutę, kad nenukirptų minties prasmės. Tai teisinga ir žavu, o asmeninės patirtys, išreikštos santūriai, jos poezijai ne atima, bet prideda svorio. Tai aukštos prabos poezija. Manau bus tęsinys.

Tokia yra Stasio Šukio, gydytojo ir poeto, Alytaus apskrities literatų klubo  „Tėkmė“ ir Trečiojo amžiaus universiteto  nario,  nuomonė.

To paties klubo pirmininkė Emilija Lukšytė-Krušinienė, keturių knygų autorė,  mano, kad bet kokiame sambūryje laimingi tie, kuriems tenka kalbėti pirmiesiems. Ir negali jai nepritarti. Jei  koks daiktas ar  reiškinys išties yra,  tai jį pamato kiekvienas, kas atidžiau pasižiūri.  Ir ima kalbėtojų mintys kartotis.  Tegu šita neganda krinta ant tolimesnių svečių  galvos. O tarp vietinių  kartojimosi, atrodo, bus  išvengta.

Šią knygą perskaičiau per tris vakarus. Patraukė meniškumas .Surandu labai gražų sakinį, tai dar kartą jį skaitau. Miela. Džiaugiuosi, kad  knyga pasiekė mane. Be to, esame su autore beveik kraštietės:  šventą Krikšto vandenį man ant galvelės pylė Kalvarijos bažnyčioje.

Pirmasis  eilėraštis "Trauka" tarsi nubrėžia punktyro liniją turiniui;  sudvasintai kalbama apie  Lietuvos peizažą, iš lietuvių rašytojų atsineštą grožinės literatūros sampratą,  poveikį žmogui, susimąstymą dėl likimo, misijos žemėje.Sakyčiau, kad visi eilėraščiai tikrai meniški, turintys gilių minčių potekstę, išsako ne tik savo, t.y. autoriaus išgyvenimus, bet ir svarbius apskritai žmonijai. Meninė išraiška, mano nuomone, nenutolsta nuo minties  suvokimo galimybių, žodžių prasmės. Juk pasitaiko ,sakykim, net  literatūriniame žurnale "Metai“( teatleidžia man nenuovokumą...) , kur net triskart skaitydama žodžius ar jų junginius nesuprantu, kas norėta pasakyti.  Ir  tai  vadinama  žodžių žaismu. O kam viso to reikia?

Neskaičiuosiu knygoje esančių metaforų, personifikacijų, epitetų, palyginimų ir kitų originalių meninių priemonių. Tik išsirašiau iš knygos keletą sakinių, ar tik sakinių nuotrupų, mano supratimu, gražių, limpančių prie širdies. Tik čia  ne visos  - yra gerokai daugiau.

Pradingo kelias. Šviečia tik širdis.- 9 p. Senutės byra žemėn žiedlapiais bijūnų. -10 p.  Iš debesų į pievą nusileidęs paryčiu arklys   - 11 p. Pavasaris. Purienos gieda. - 12 p.  Į žemę leidžiasi liftu sustiręs rytas  - 19 p. Prie lapkričio ugnies, pavargusios, lėtos,   Sulytą širdį šildausi. - 24 p.  Kaip norėjau rašyt, bet į popierių krito vien  lietūs, - 33 p. Ir atsigulsi debesims kaip kūdikystėje ant kelių. – 37 p.  Ne gyvenu, tik mokausi nebūti, - 41 p.  Melas - gyvenimas mano, eilės - tiesa. -  43 p.   Ir vaikėk, nes nėra šią akimirką nieko baisiau .- 77 p. Iškėlusi eilėraščio , tik parašyto, burę .- 79 p. Tik švies laukus apsėmęs violetas, -  83 p.  Iriasi vandens stiklu /  Tik  mudviejų atodūsis  - vienintelis ir tikras. - 84 p. Aš visada buvau ruduo .- 97 p. Vėl gieda /  Visas sniegas baltai. Nubundu.- 114 p. Bet viskas dings. Tik vyšnios skėtis išsiskleis baltai, - 128 p.

Nuoširdus ačiū gerbiamai poetei Irenai už puikią knygą. Skaičiau ir gėrėjausi. Ir prašau tęsti kūrybos kančias, kelti aukštai naujo eilėraščio burę.. Juk rašote skaitytojams. O jie laukia  gilių, vaizdžių minčių.

Sėkmės Jums, miela kraštiete!

Visai kitu kampu į leidinį žvilgteli Scholastika Kavaliauskienė. Literatai  ir lieka literatais...

Paėmus  į rankas Irenos Vyšniauskaitės knygą  „Ežiuolių ekėtės“, pirmiausia sustabdo pavadinimas. Kodėl ežiuolių ? Pradedi skaityti eilėraščius ir vis ieškai atsakymo į klausimus, pateiktus pavadinimo. Gal randi, o gal tik tariesi radęs... Man tas pavadinimas simbolizuoja pirmiausia jėgą, nes visi žino vaistines ežiuolių savybes, toliau – skausmą, nes aštroki ežiuolės stiebų spygliukai, ir pagaliau -  grožį, nes nepaprastai gražūs jos žiedai.

Manau, kad atsakymą eilėraščiuose radau. Kiekvienas autorės eilėraštis natūraliai verčia susimąstyti, be jokio išankstinio nusistatymo jį nagrinėti. Aš radau eilėraščių eilutėse ir tarp eilučių skausmo, nes pabandžiau įžiūrėti, kas slypi, pavyzdžiui, už žodžių  „Gyvenimas – švarkelis be sagų“ (Eil. „Tyloje“). Už žodžių uždangos radau jėgą -  „Tyla kaip ledkalnis. Esu vien pilnaties auka,  / Žvaigždynų kopėčiom į dangų kopianti ekvilibristė“. (Eil. „Auka“) O jau grožio, ežiuolės žiedų grožio, tikrai apstu. Grožio, tuputį nuspalvinto liūdesiu, gal kiek nesuprantamu ilgesiu...

Žinau, kad kiekvienas skaitytojas perskaitytus eilėraščius supras savaip. Aš juos supratau taip. Skaitydama kai kuriuos eilėraščius po kelis kartus, jutau autorės nuotaiką, kuri jai diktavo tas eiles. Knyga labai patiko. Ačiū! Eilėraščiai  tikrai pagauna ir nenori  paleisti. Labai gaila, kad neteko susipažinti su gerbiama autore.

Tarsi tiltas tarp „Tėkmės“ žmonių ir kurso draugų, atvažiavusių į renginį iš toliau, buvo kartu studijavusi, daug metų  Pivašiūnuose mokytojavusi ir gyvenanti Milda Junevičienė:

Ežiuolė - augalas, turintis dyglius, ir ta "dygliuota" pavadinimo tema eina per beveik visą rinkinį, nors ir išsakoma netiesiogiai. Išreiškiama metaforiniu kalbėjimu, pridengiama kauke: tai užuolaida, rūkas, skara, sparnas, debesys, voratinkliai...  (Man asocijuojasi su J.Ivanauskaitės pamąstymu, kad mes gyvename, "dėvėdami" įvairias kaukes). Tai gražiai atskleidžiama eilėraštyje "Po uogų kauke" (p.59), kur net raudonos putino uogos atrodo lyg netikros, apgaulingos ir  verčia žmogų budėti, apmąstyti savo būtį.

Eilėraščiuose daug aštrumo, skausmo, gėlos, šalčio, grėsmės (detalės: duženos, ledas, šukės, skeveldros, sprogmuo, praraja ir gailėjantis gyvenimas, gelianti širdis). Tai ypač pastebime, skaitydami eilėraščius "Gailėjantis gyvenimas" (p.115), "Lyg speigledis" (p.121), "Šukės ir šaltis"(p 49). Gretimai eina ir vienatvės, laikinumo, trapumo tema, net šalia eilėraščio žmogaus (kad tai moteris, galime lengvai atsekti ne tik iš gramatinių formų, pvz., "Aš ir pati nepaeinu", bet ir iš tegul  "sunkaus", bet vis tiek moteriško mąstymo)  atsiradus  kitam asmeniui tas netikrumas niekur nedingsta. Vienatvė jaučiama net būnant dviese (eil. "Vienatvės girgždesys", p.68, "Keliauki vienas", p.125). Kartojasi žodžiai: vieniša, gailu. Akcentuojama: "Tavęs nėra. Yra tik du miglos krantai", nors ir labai norėtųsi to buvimo kartu - girdisi prieštaravimo gaidelės: "Man taip negera, man taip gera dviese" ("Dviese tyloje", p.50). Negatyvo įspūdį kuria ir įvairios detalės: pelenai, praraja, sustoję laikrodžiai, net mokymasis nebūti: "Gyvenimas- toli, mirtis- arti, arti, arti" ("Tuštumos veidas", p.133). Kartais pažaidžiama ryškiais skardžiais garsais: "Žyra žiežirbos žolės", "Gurgžda žiedlapiai", "Tik šukės, šaltis. Įlūžti".

Iš kai kurių eilėraščių supranti, kad eilėraščio žmogui yra labai svarbi kūrybos, poezijos, poeto padėties tema. Eil. "Metų gelmėje"(p.91) mus lyg įveda į šią temą: "Į rojų eilėraščio per pačią delčią įeinu", kituose eilėraščiuose tai lyg įtvirtinama: "Poezija- kaip svaigalai" ("Šukės ir šaltis",p.49), "Palik tiktai eilėraščių šermukšnišką saujelę" ("Šermukšniška saujelė", p.14), "Poezija - tu paskutinė afera numirti" ("Kai žyra žiežirbos žolės", p.71), "Svajok - saldžioj saldžioj eilėraščio tremty" ("Eilėraščio tremty", p.48). Kūryba, eilėraščiai lyriniam "aš" yra lyg atgaiva, lyg apsauga ir gyvenimo prasmė.

Kai kurios eilėraščių frazės tokios tvirtos, kad galime jas priimti kaip aforizmus, kaip pamokymus:

"Gyvenimas- švarkelis be sagų";

"Gyventi- tai girdėt šukes" ( gal V.Mačernio mąstymo aidai?);

"Aš- tiktai skeveldra";

"Tyla- kaip ledkalnis";

"Gyvenimas- mįslė, kur viskas liko neįminta".

"Melas - gyvenimas mano, eilės - tiesa"- šis teiginys, net du kartus pakartotas eil. "Vakaro varis“ (p.43), atspindi eilėraščio žmogaus vidinę būseną, išryškina likimo duotos dovanos prasmę - gebėjimą kurti, atsiskleisti (ir net gyventi) eilėraščiuose  (kaip čia neprisiminti H. Radausko poetinio teiginio: "Pasauliu netikiu, o pasaka tikiu"). Taigi, anot. V. Daujotytės, I. Vyšniauskaitė savo rašymu lieka ištikima poezijai. Turbūt ir pačiai sau.

Tiems,  kurie Irenos  Vyšniauskaitės  kūrybą pažįsta nuo studijų ar dar nuo tolesnių laikų, šio eilėraščių rinkinio pasirodymas  2014 metais pirmiausia iššaukė palengvėjimo atodūsį – pagaliau!  Juk ji visą laiką eilėraščius rašė, ir visada jie buvo labai geri.

Knygą išleido „Homo liber“. Nusimanantiems apie knygų leidybą šis leidyklos pavadinimas  kai ką sako...  Puikios Valentino Ajausko iliustracijos, aiškus šriftas, labai kruopščiai, tiesiog su meile, sumaketuota Sergejaus Mecho. Eilėraščiai – tobuli. O jokių atgarsių apie knygą, jokių recenzijų, jokios kritikos  jau daugiau nei treji metai – nėra.

Kodėl taip atsitiko?

O juk šioje knygoje atsiskleidžia labai intymus pasaulio suvokimas,  lyrika tokia skaudi ir gili, kad net apibendrinamosios galios įgyja. Eilės -  tikros,  kaip per išpažintį  nuogos, todėl ypač vertingos,  nes tik tokios padeda išsilaisvinti nuo išgyvenamo jausmo intensyvumo kūrėjui ir turi galią teikti katarsį skaitytojui.

Visa tai turėdama galvoje ir ryžausi  susigrumti  su Nežinia ir, Irenai Vyšniauskaitei gero linkinčių  bendrakursių remiama , pabandyti organizuoti nors  jos  eilėraščių  viešą skaitymą.  Be autorės. Nes sambūrių autorė vengia.

Ji papuošė mūsų gyvenimą savo kančia, savo meile, savo baime, savo bejėgiškumu, savo abejonėmis, silpnumu ir kitokia akimirkų tiesa, kuri turėtų mus priversti bent atsitokėti,  atidesniu žvilgsniu pasižiūrėti į greta esančius, pabandyti išsklaidyti dar neištryškusią ašarą, susilaikyti nuo spjūvių, nuo beprasmio draskymosi... Savo  originalia kūryba paturtino mūsų literatūrą.

Ar  objektyviai ką gero davė šis eilėraščių skaitymas?

Laikas parodys. .

O renginyje, be alytiškių,  dalyvavo Irenos Vyšniauskaitės bendrakursiai vilniečiai:

akad., prof., habil. dr.  Bonifacas Stundžia , dr., doc. Bronė Stundžienė , dr. Kęstutis Kaminskas,  Dalia Kaminskienė, mokytoja  Gražina Mališauskienė, mokytoja Milda Junevičienė, Meilutė Kinčienė, dėstytoja Laima Pečkuvienė, dr., doc. Zosė Babickienė , rašytoja, mokytoja Vilė Vėl.

Profesorius Donatas Sauka per paskaitą yra sakęs, kad jei poetui per gyvenimą  pavyksta sukurti 7–8   tobulus eilėraščius, tai jis tikras poetas. Bijau prasitarti, bet man atrodo, jog vien šiame rinkinyje jų yra kur kas daugiau... O gal ir visi?

Skaitėm ir klausėmės eilių, dalinomės prisiminimais, vertinome, gana jaukiai šurmuliuodami. Ir iškyla poetės paveikslas :  energinga, triukšminga, poliglotė, godi naujovių,  apdovanota įvairiausiais gabumais, dažnai panaši į  siautėjančią  jūrą. Bet visos jūros turi gelmę: paslaptingą, neįžvelgiamą, nepasiekiamą, bauginančią, pavojingą. Ir čia blėsta Irenos drąsa, pasitikėjimas ir kiti asmenybės gaivališkumą rodantys bruožai, bet prabyla ESMĖ.

Branginkime Ireną Vyšniauskaitę. Tokios vitališkos asmenybės visuose kraštuose, visais laikais, visuose menuose  (net technikoje) daug gero gali duoti ir duoda savai tautai. Jos eilėraščiai – universalūs, nepririšti nei prie laiko, nei prie santvarkos. Tik skaitydama šitas tobulas eiles taip pasiilgstu jos jaunystės eilėraščio „Paukščiai“,  su (maždaug) tokiais  žodžiais: „Visos mintys – sparnai, / Visas kūnas – sparnai, / O gyventi, vadinasi, skristi.“

Jei tu, Paukšte, besiblaškydama po jūres-marias, neišbarstei kaip plunksnų  savo jaunystės eilėraščių, atiduok juos žmonėms. Tegu skraidyti mokosi  jaunuoliai!

Milda Ona Daukšienė

Leokadijos Sušinskaitės nuotr.

Lietingą spalio 13 dieną Draugystės Saulė iš Alytaus Jurgio Kunčino viešosios bibliotekos Vaikų ir jaunimo literatūros skyriaus atkeliavo į Alytaus Dainavos pagrindinę mokyklą. Saulę pasitiko mokyklos direktorė Edita Matulevičienė, direktoriaus pavaduotoja ugdymui Birutė Grušauskienė, mokytojos metodininkės Zina Bražinskienė ir Danguolė Stagniūnienė bei gausus mokinių būrys.

Vaikų bibliotekos darbuotoja Daina Krukonienė atsinešė stebuklingą prisiminimų skrynelę, kuri buvo pilna įvairiausių daiktų, susijusių su Draugystės Saulės pynimu. Kiekvienas, išsitraukęs tai adatą, tai pieštuką, tai siūlų ar vąšelį, turėjo prisiminti Saulės pynimo akimirkas.

Kad pasakojimas buvo tikras ir nesumeluotas, įrodė skaidrės. Vaikai prisiminė visą netradicinę veiklą: aktorės Eglės Juškaitės skaitytas pasakas, meninio proceso pritaikymą matematikoje (kiek metrų siūlų sunerta vąšeliu, sunaudota klijų, kartono, karoliukų), linksmą šurmulį bibliotekoje.

Mokiniai išradingai pristatė Saulę mitologijoje ir moksle, skaitė sakmes, iliustravo mįsles. D. Krukonienė pasekė pasaką „Kodėl saulė varlių nešildo“ , o vaikai tapo varlių choru.

Mokyklos direktorė E. Matulevičienė pasidžiaugė darbščiais mokiniais, paskatino visus būti dar draugiškesniais, tolerantiškesniais.

Džiugu, kad Draugystės Saulė jau pradėjo savo kelionę!

Vaikų ir jaunimo literatūros skyriaus inf.

Poetas ir eseistas Gintaras Bleizgys šiuolaikinę lietuvių literatūrą neseniai praturtino naujausiu savo kūriniu „Karmelio kalno papėdėje“. Šis atviravimų bei autobiografinių detalių kupinas dienoraščio formos pasakojimas dar tik beldžiasi į skaitytojų protus ir širdis, tačiau jau sulaukia ir įvertinimo. Alytiškiai pro padidinamąjį stiklą seka kiekvieną Gintaro Bleizgio kūrybos vingį, mat šį kūrėją gali vadinti savo kraštiečiu. Rašytojas yra gimęs Druskininkuose, o mokyklą baigė Veisiejuose. „Karmelio kalno papėdėje“ – vienuoliktoji autoriaus knyga. Šis kūrinys – aliuzija į šv. Kryžiaus Jono veikalą „Kopimas į Karmelio kalną“.

„Šv. Kryžiaus Jono veikalas – viena sudėtingiausių krikščioniškų knygų. O mano knygos pavadinime „papėdė“ atsirado todėl, kad nedrįstu tapatintis su Eliju, kuris ant Karmelio kalno sutriuškino Baalo pranašus. Savąjį nueitą kelią vertinu kukliai, todėl ir parašiau, kad esu dar tik papėdėje“, - į susitikimą Jurgio Kunčino viešojoje bibliotekoje atvykusiai publikai pasakojo G. Bleizgys.

Gintaras Bleizgys, atvirai pasisakantis prieš snobus ir egzaltuotą literatūrą, knygą „Karmelio kalno papėdėje“, matyt, adresuoja likimo gerokai krestelėtiems žmonėms, gebantiems kiekviename žingsnyje įžvelgti žeidžiančios tikrovės gylį.

„Knygą rašiau netikintiems žmonėms, kad parodyčiau tam tikrą gyvenimo struktūrą, patirtį. Noriu parodyti, kad anapusybė nėra kažkas mistiško – ji šviečiasi pro kiekvieną mūsų buvimo čia akimirką. Laiko tarpelis, kuriame mes esame, yra toks mažytis, kad, galima sakyti, jo net nėra. Aš tarsi rašau jau po mirties, tarsi visai be laiko“, - teigė G. Bleizgys.

Bibliotekoje susirinkę Gintaro Bleizgio kūrybos mėgėjai išgirdo pribloškiančia tikrove alsuojančios poezijos ir prozos bei daugybę nuoširdžių atsivėrimų. Viską teko atmiešti humoro, kad ir juodo, intarpais, nes ne kiekvienam klausytojui yra pakeliama pamąstymų apie mirtį, ligas, kalėjimą įtampa.

„Skaitytojai nemato tų momentų, kai nesu aš toks linksmas ir tvirtas. Nuolankumo mane išmokė ne bažnyčia, o liga. Aš jai esu už tai dėkingas. Jei anksčiau buvai pasiryžęs uždirbti milijoną, tai, kai susergi, imi džiaugtis, kad šiandien gavai atlyginimą. Aš apie ligą (depresiją) kalbu gana atvirai. Depresija, kaip reiškinys, yra lyg dieglys šone. Savo kūryba aš skelbiu gyvenimą, jėgų perteklių. O depresija yra agresija, nukreipta į save patį. Tik kalėjime nesirgau depresija. Nes ten visas gyvenimas yra agresijoje. Jos nereikėjo uždaryti savyje“, - atviravo G. Bleizgys.

Paklaustas, kaip atrasti ramybę, rašytojas išvardijo tradicinius ir netradicinius būdus: „Marškinių lyginimas man yra kaip psichoterapijos seansas. Ir rašymas ramina. Kaip ir dviejų tūkstančių detalių dėlionės dėliojimas. Ir, žinoma, religija“.

Renginyje rašytoją išradingai kalbino ir jo kūrybą skaitė poetas, šiuolaikinės lietuvių literatūros tyrinėtojas Saulius Vasiliauskas. Į pokalbį švelniai įsiterpė Alytaus jaunimo centro dainininkių Gretos Naruševičiūtės ir Gabrielės Lubauskaitės vokalai.

Jūratė Čėsnaitė

Ilonos Krupavičienės nuotr.

Lietuva pagal patyčias patiriančių vaikų dalį išsiskiria visoje Europoje. Organizacijos „Gelbėkim vaikus“ atliktas tyrimas skelbia, kad vienokių ar kitokių patyčių yra patyrę net pusė mokyklose besimokančių vaikų. Ir tos patyčios vis nuožmesnės, rafinuotesnės.

Pasikalbėti apie patyčias mokyklose  su seimo nariu, aktoriumi, režisieriumi, knygos „Šarkos sielos šauksmas“  autoriumi   bei dviejų dukrų tėčiu Robertu Šarknicku spalio 9 d. popietę į Jurgio Kunčino viešosios bibliotekos Vidzgirio filialą susirinko VšĮ Alytaus miesto socialinių paslaugų vaikų dienos centro, Alytaus Volungės pagrindinės mokyklos bei Alytaus Likiškėlių pagrindinės mokyklos mokiniai.

Renginio pradžioje vaikai pasižiūrėjo filmą apie patyčias mokykloje.  Po filmo peržiūros tarp mokinių užvirė diskusija kaip buvo galima pasielgti vienoje ar kitoje situacijoje, ar suaugusieji gali padėti vaikams susidoroti su jiems iškilusiomis problemomis...  Robertas Šarknickas prisiminė savo vaikystės išgyvenimus, prisipažino ir pats  vaikystėje patyręs patyčias.  Mokiniai drąsiai uždavinėjo klausimus apie seimo nario vaikystę, išgyvenimus, patirtus negatyvius jausmus. Kiekvienas uždavęs Robertui Šarknickui klausimą buvo apdovanotas tušinuku. Renginio pabaigoje vaikams seimo narys padovanojo saldžią dovaną - šakotį, o bibliotekai  - pluoštą taip reikalingų vaikiškų knygų.

Vidzgirio bibliotekos renginys „Patyčioms Ne!”  neišspręs  patyčių bei smurto  problemų mokyklose,  bet  susitikimas bei nuoširdus pokalbis su žymiu žmogumi, vaikams  galbūt įkvėps pasitikėjimo bei drąsos  priešintis smurtautojams. Taip pat padės suprasti,  kad viską galima įveikti  ir gyventi visiems draugiškoje  aplinkoje .

                                        Alytaus Jurgio Kunčino viešosios bibliotekos Vidzgirio filialo inf.

Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka kartu su Valstybine mokesčių inspekcija (VMI) siekia gerinti atviros visuomenės švietimą, plėtoti visuomenės informacinę kompetenciją, ugdyti pilietiškumą, skatinti mokesčių mokėtojų sąmoningumą. Kaip viena iš priemonių, padedančių siekti šių tikslų, yra VMI parengta nuotolinių mokymų sistema. Toks mokymosi būdas leidžia visiems mokesčių mokėtojams elektroniniu būdu, jiems patogiu laiku peržiūrėti ir studijuoti mokomąją medžiagą pačiais įvairiausiais ir aktualiausiais mokesčių klausimais.

Spalio mėnesį siūlome dvejus mokymus – „Individuali veikla pagal pažymą pradedantiesiems“ (26 d.) ir „Mokestinės prievolės naujai įregistruotiems juridiniams asmenims“ (27 d.). Maloniai kviečiame stebėti tiesiogines e. seminarų transliacijas ir dalyvauti nuotoliniuose mokymuose.

Daugiau informacijos ČIA

Alytaus Jurgio Kunčino viešojoje bibliotekoje „Sodros“ Alytaus skyriaus Pensijų skyriaus vyriausioji specialistė Giedrė Šalčiuvienė vedė seminarą pensijų, kompensacijų skyrimo ir mokėjimo bei elektroninių „Sodros“ paslaugų teikimo klausimais.

Garbaus amžiaus alytiškiai nepraleido progos pasidomėti jiems rūpimomis aktualijomis ir asmeniškai užduoti klausimus.