Naujienos
Alytaus Jurgio Kunčino viešosios bibliotekos pirmojo Alytaus filialas paminėjo 18-ąjį gimtadienį. Šios jaukios bibliotekos „siela“ Angelė Jakimonienė šia proga suvienijo visų skaitytojų pastangas ir iš jų turimų fotografijų „sulipdė“ margą metraštį - parodą „Sustabdytos akimirkos“. Ekspozicijos informatyvumui pasitarnavo ir bibliotekos archyvai. Prie parodos įgyvendinimo prisidėjo Alytuje esančios mokymo įstaigos, su kuriomis biblioteka bendrauja jau ne vienerius metus.
Parodoje eksponuojamos 174 nuotraukos, 88 afišos ir daugiau nei 50 straipsnių apie Pirmojo Alytaus biblioteką. Alytiškiai, susirinkę į parodos atidarymą, jautėsi kaip namuose ir iš atminties užkaborių vieną po kito traukė su skaitymu ir biblioteka susijusius sentimentus.
„Labai malonu matyti jus visus, susirinkusius čia. Visi šypsosi, atsipalaidavę, gerai nusiteikę. Aš irgi labai džiaugiuosi jog galiu būti su jumis. Man ši biblioteka kelia ypatingus sentimentus. Ji yra būtent tokia, kokios ir norėjome“, – parodos atidaryme kalbėjo Alytaus Jurgio Kunčino viešosios bibliotekos direktorė Giedrė Bulgakovienė.
„Nesitiki, kad šiai bibliotekai jau 18 metų. Ji man - bibliotekos idealas. Maža, jauki ir joje visuomet pasitinka nuostabi šeimininkė“, – atviravo rašytoja, prozininkė I. Buivydaitė-Kupčinskienė.
Parodą „Sustabdytos akimirkos“ bus galima apžiūrėti iki spalio 14 dienos.
Zenono Bulgakovo ir Ilonos Krupavičienės nuotraukos
Rugsėjo 10 d. Šiluvoje vyko šalies bibliotekininkų kūrybos rinktinės „Pasidalinkim ilgesį perpus“ sutiktuvės. Šventėje dalyvavo bei savo kūrybą pristatė ir Alytaus Jurgio Kunčino viešosios bibliotekos Vaikų ir Jaunimo literatūros skyriaus vyresnioji bibliotekininkė Irma Šarkutė. Jauniausia iš knygoje esančių kūrėjų rašyti pradėjo dar būdama maža. Jos eilėraščiuose vyrauja meilės, gamtos tematika.
Renginio metu skambėjo ne tik skirtingomis tarmėmis skaitoma bibliotekos darbuotojų kūryba, bet ir romansai, gitaros akordai. Visus knygos kūrėjus, sumanytojus bei leidėjus sveikino kultūros viceministras Arnas Neverauskas, LR Seimo narys Darius Ulickas ir būrys kitų garbių svečių.
Šią gražią idėją suburti Lietuvos bibliotekose dirbančius ir kuriančius žmones įgyvendino Raseinių Marcelijaus Martinaičio viešoji biblioteka. Rinktinė skiriama 2016-iesiems – bibliotekų metams pažymėti.
Vaikų ir jaunimo literatūros skyriaus inf.
Prano Laurinavičiaus nuotraukos
Jaunimo parke, kuris yra vaikų, jaunimo ir pagyvenusių žmonių traukos vieta Alytaus mieste, vasaros sekmadieniais veikė mobili Jurgio Kunčino viešosios bibliotekos vasaros skaitykla. Visi norintieji galėjo pasinaudoti planšetiniais kompiuteriais, e-skaityklėmis, internetu, stalo žaidimais ir kitais bibliotekos resursais. Smalsūs vaikai vartė ir skaitė knygas, jaunimas labiau domėjosi virtualios realybės akiniais.
Tiesiog ant vejos po pavėsinės kupolu įkurta mobili skaitykla kvietė alytiškius išradingai praleisti laisvalaikį su šeima. Šis malonus bibliotekos „akibrokštas“ praplėtė Alytaus bendruomenės centro tradiciją vasaros sekmadieniais Jaunimo parke organizuoti Chill & Grill pasibuvimus su mėgėjiškais tinklinio turnyrais, kitais judriais užsiėmimais bei grilio skanėstų ragavimu.
Įsidrąsinusi keliauti mobili Jurgio Kunčino viešosios bibliotekos skaitykla vasaros pabaigoje trumpam buvo persikėlusi ir į kitą alytiškių pamėgtą viešą erdvę - Miesto sodą.
Įdomu, kokie siurprizų sekmadieniai mūsų laukia kitą vasarą?..
Jurgio Kunčino viešojoje bibliotekoje alytiškiai jau pradeda atrasti naują paslaugą „Pasiimk internetą su savimi“. Galimybė nemokamai, terminuotai pasiskolinti iš bibliotekos interneto įrangą – USB modemą (centrinėje bibliotekoje, Seirijų g. 2 ir Pirmajame Alytuje, Jiezno g. 2) ar 4G maršrutizatorių (tik centrinėje bibliotekoje) yra aktuali trumpam į Lietuvą sugrįžusiems emigrantams, soduose savaitgalius leidžiantiems ar gamtoje poilsiaujantiems miestelėnams. Ši paslauga įgyvendinama, remiantis užstato sistema. Pasinaudojus įranga, užstatas grąžinamas.
Nauja paslauga sukurta pagal bibliotekoje įgyvendinamą projektą „Išmanioji biblioteka jaunimui“. Projektą per LNB „Bibliotekos pažangai 2“ remia Bilo ir Melindos Geitsų fondas (angl. Bill & Melinda Gates Foundation) bei Alytaus miesto savivaldybė.
Rugsėjo 13-tą dieną, antradienį, 10:00 val. vyks tiesioginė internetinė transliacija iš Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos ministudijos tema „Propaganda: kas tai yra ir kaip atpažinti?“
Transliacijos metu pašnekovai plačiau papasakos, kas yra propaganda bei kokios pagrindinės poveikio darymo priemonės, taip pat aptarsime ir konkrečius propagandos Lietuvoje pavyzdžius.
Transliacijos dalyviai atsakys į Jūsų, žiūrovų, pateiktus klausimus (už įdomiausius klausimus žiūrovų lauks prizai).
Bibliotekų lankytojai prie transliacijos galės prisijungti per Nacionalinės bibliotekos youtube kanalą, aktyvavę ŠIĄ NUORODĄ >>
Transliacija truks iki 1 val.
Transliacijoje dalyvaus:
Linas Kojala, Rytų Europos studijų centro direktorius
Dr. Laurynas Kasčiūnas, Rytų Europos studijų centro analitikas
TRANSLIACIJAS ORGANIZUOJA
Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka
Aš žinau, ką skaitei aną vasarą. Tad ko lauki? Ateik rugsėjo 7-10 d. į SKAITYMO FESTIVALĮ Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešosios bibliotekos kieme (Trakų g. 10) ir pats prisipažink, ką skaitei :)
Tavęs lauks kultūriniai renginiai, susitikimai su autoriais ir kūrėjais, žaidimai ir kitos pramogos. Čia galėsi susirasti literatūrinį receptą nuo įvairių ligų, sužinosi apie naująsias skaitymo technologijas, galėsi pasimėgauti spektakliais, džiazo, dainuojamosios poezijos ir kitų stilių muzikiniais pasirodymais.
Į Skaitymo festivalį vyks ir alytiškių „desantas“, pristatysiantis leidybos naujienas knygų mugėje: Alytaus turizmo informacijos centras, Alytaus J. Kunčino viešoji biblioteka, „Dzūkų kultūros draugė“.
Skaitymo festivalis prasidės rugsėjo 7 d. su Žygimantu Kudirka, o pirmuoju rugsėjo 8 d. renginiu palydėsime Bibliotekų metų akciją „Vasara su knyga“. Skaitymo festivalį šiais metais užbaigsime „Liūdnų slibinų“ pasirodymu.
Šiais metais Skaitymo festivalis pristato 4 erdves:
Literatūrinę vaistinę, kurioje bus skaitymo skatinimo, edukacinė veiklos, kultūriniai renginiai, susitikimai su autoriais ir kūrėjais.
Rugsėjo 9 d. 16 val. Literatūrinėje vaistinėje vyks knygos „Zenono Bulgakovo Alytus“ pristatymas
„Zenono Bulgakovo ALYTUS“ foto albumas skirtas svarbiausiai fotografo Zenono Bulgakovo kūrybos erdvei – Alytaus miestui, kurį fotografuoja jau 50 metų. Albumo sudarytojai – dviejų skirtingų kartų alytiškiai, Vidas Poškus ir Kostas Poškus. Fotografijų albume „Zenono Bulgakovo Alytus“, atskleidžiamas Alytaus miesto savitumas prieš keliasdešimt metų atrodžiusį miestą palyginant su šiandieniniu. Dalyvaus: Zenonas Bulgakovas, Tomas S. Butkus, Andrius Dikšas (VšĮ „Kilnios iniciatyvos“). Alytietiškas dainas atliks Albertas Antanavičius-Šekspyras.
Skaitymo erdvę, kurioje galėsi pailsėti, paskaityti knygas ir periodinius leidinius, taip pat šioje erdvėje bus pristatomos šiuolaikinės informacinės ir komunikacinės technologijos.
Knygos sceną, skirtą pasirodymams, koncertams, vaidinimams, dainuojamajai poezijai.
Susitikimų erdvę, kurioje bus organizuojami bibliotekų leidybinės produkcijos pristatymai, susitikimai su knygų autoriais, rašytojais, atviros paskaitos.
Kiekviena Skaitymo festivalio diena bus vis kitokia! 3 dienoms numatyta po 3 temas:
I-oji diena bus skaitymo. Šią dieną įvyks Skaitymo festivalio atidarymo koncertas ir Bibliotekų metų renginio „Vasara su knyga“ uždarymas, taip pat pradės veikti literatūrinė vaistinė, skaitymo erdvė.
II-oji – literatūros diena. Į programą įtrauktos atviros paskaitos, susitikimai su rašytojais, muzikiniai pasirodymai vaikams, edukaciniai žaidimai, Vilniaus regiono leidyklų ir bibliotekų leidybinės produkcijos pristatymai.
III-ąją dieną, skirtą kūrybos temai, vyks susitikimai su kūrėjais ir kūrybininkais, edukaciniai ir kultūriniai užsiėmimai, spektakliai ir koncertai.
Daugiau informacijos - festivalis.amb.lt
Apsilankyk ir pasiimk draugų.
Festivalis nemokamas.
Parengta pagal festivalis.amb.lt inf.
Tik iki šių metų lapkričio 5 d. jūs galite vis dar NEMOKAMAI pasinaudoti LYNDA.COM nuotolinio savarankiško mokymosi platforma, kurios prenumerata mūsų bibliotekoje finansuojama projekto BP2 (projekto „Bibliotekos pažangai-2“) ir AMS lėšomis. Čia rasite nuotolinę prieigą prie daugiau kaip kelių tūkstančių kursų pačiomis įvairiausiomis temomis (dizainas, grafika, marketingas, interneto svetainių kūrimas ir kt.) Platforma sukurta tiek pradedantiesiems, tiek pažengusiems vartotojams. Tarp gausybės temų – platus kursų pasirinkimas ir būsimiems menininkams, ir mąstantiems apie nuosavą verslą. Juos dėsto patyrę savo srities specialistai. Lynda.com yra sukurta taip, kad VISIEMS būtų patogu ja naudotis – tereikia suprasti anglų kalbą. Tad jeigu norite išmokti ką nors naujo, arba pagilinti jau esamas savo žinias – NEDELSKITE!
ATEIKITE IR IŠBANDYKITE! IŠMANIOJI JAUNIMO ERDVĖ Alytaus Jurgio Kunčino viešosios bibliotekos patalpose (Seirijų g. 2)
Turi daug namų darbų, bet dar norėtųsi po mokyklos pabūti su draugais?
Žinom išeitį!
Ateikite su draugais į Išmaniąją jaunimo erdvę mūsų bibliotekoje - čia galėsite mokytis kartu! Įdomiai praleisite laiką ir pasiruošite mokyklai.
KARTU MOKYTIS SMAGIAU!
Birželį Išmaniojoje jaunimo erdvėje vyko kūrybinės fotografijos dirbtuvės. Jų dalyviai turėjo galimybę išklausyti profesionalaus fotografo paskaitą apie pirmuosius fotografavimo žingsnelius, gavo daug patarimų ir, žinoma, įgytas žinias pritaikė praktiškai.
Jaunieji autoriai dvi savaites gilinosi į fotografavimo subtilybes, mokėsi naudotis įvairiomis vaizdo redagavimo programomis ir paruošė savo kūrybinių darbų parodą, kurią galima išvysti Alytaus Jurgio Kunčino viešosios bibliotekos (Seirijų g. 2) languose, tad nepraeikite pro šalį!
Dainuojamosios poezijos kūrėjas ir atlikėjas Albertas Antanavičius - Šekspyras, jau išleidęs keletą kompaktinių plokštelių, šiais metais ir vėl nudžiugino naujais savo kūrybos įrašais. Gimtojoje Dzūkijoje, Alytaus Jurgio Kunčino viešojoje bibliotekoje, įvyko naujojo Alberto Antanavičiaus muzikos albumo „Alytus. Trisdešimt viena vieno gyvenimo diena“ sutiktuvės. Simboliška, kad dainininkas, savo kūrybą skiriantis gimtajam kraštui, būtent miesto dienų metu pakvietė alytiškius į jautrų muzikinį susitikimą.
Gal ir būna upė per gili,
Gal ir būna kalnas per status,
Tik nebūna niekad per toli
Alytiškio širdžiai Alytus.
Albertas Antanavičius
Dvigubame muzikos albume „Alytus“ – kūriniai miestui ir žmonėms: „Sudvajų keltas“, „Miesto altoriai“, „Mokykla prie parko“, „Kaniūkų tiltas“, „Kriaušius“ ir kt. Renginio metu buvo galima ne tik pasiklausyti gyvai atliekamų dainų, bet ir pabendrauti su jų autoriumi.
Jurgio Kunčino viešosios bibliotekos direktorė Giedrė Bulgakovienė, pristatydama Albertą Antanavičių kaip „tikrą dzūką, mylintį Alytų ir labai gerą žmogų“, priminė, jog dar 1996 metais šis bardas yra išleidęs kasetę „Dedikacijos miestui ir žmonėms“, kuri buvo pristatyta taip pat bibliotekoje – „raudondvaryje“.
„Albertas iš tiesų tapo mūsų žmogumi. 2008 metais „Imbieruose“ jis dainavo dainas „Jurgio kambaryje“, sužavėjo rašytoją Jaroslavą Melniką kaip kūrėjas, atlikėjas ir Dzūkijos unikumas. Alberto tekstai paprasti, neįmantrūs, bet jie yra daugelio alytiškių širdyse“, – renginyje kalbėjo Giedrė Bulgakovienė.
„Ką matau – tą dainuoju. Lengvai, sklandžiai pavyko jį (albumą) išleisti. Melodijos paprastos, lengvos, liaudiškos dermės, kad žmonėms būtų paprasta jas pamėgti. Matau savo miestą, jo vietas, kurios man mielos. Specialiai niekada nieko nedarau – ateina viena, kita eilutė ir taip gimsta dainelė“, – publikai atviravo Albertas Antanavičius.
Meilės savo gimtajam miestui „virusas“, kurį kukliai ir nepastebimai „sėja“ jautrių dainų kūrėjas Albertas Antanavičius, patyliukais plinta - bibliotekos salėje netilpusieji šio atlikėjo gerbėjai jo dainų kantriai klausėsi net... koridoriuje.
Jūratė Čėsnaitė
Ilonos Krupavičienės nuotraukos
Šiandien Alytaus kraštotyros muziejuje vykstančioje konferencijoje „Alytaus krašto šviesuolių portretai“ Jurgio Kunčino viešosios bibliotekos direktorė Giedrė Bulgakovienė skaitė pranešimą apie šviesaus atminimo mūsų kolegę Rasą Petkevičienę:
RASOS PETKEVIČIENĖS PUOSELĖTI ATMINIMO SODAI. AR IŠSAUGOSIME?
Prisipažinsiu – manau, kad man teko gan nelengva užduotis – nes šis pranešimas ne tik apie šviesų žmogų, kolegę, be jokių išlygų daug nusipelniusią mūsų miesto kraštotyrai bei kultūrai apskritai, tačiau ir apie išties unikalią asmenybę, neabejotinai vadintiną Alytaus sąžine bei garbe, kuri daugelį metų, ko ne iki pat savo išėjimo, buvo labai arti.
Taigi – Rasa Petkevičienė - ilgametė Alytaus apskrities S. Kudirkos ligoninės bibliotekininkė, joje besidarbavusi bene 35 –erius metus, 2014 metais, jau po išėjimo į tobulesnį pasaulį, pelniusi Alytaus miesto kultūros ir meno premiją už viso gyvenimo darbus.
Ji gimė 1953-aisiais Ūdrijoje, pedagogės Birutės Abromavičiūtės ir biologo Juozo Muraškos šeimoje. Nuo 1961-ųjų jos vaikystės metai jau bėgo Alytuje, čia baigė I vidurinę mokyklą. Po to - studijos Vilniaus universitete. Nepaisant tėvo noro matyti ją medike, visgi pasuko humanitarinių mokslų link. Norėjo studijuoti lituanistiką, bet išgąsdino konkursas, tapo bibliotekininkystės ir bibliografijos specialybės studente. Po studijų trumpai dirbo Alytaus rajono viešojoje bibliotekoje (dar name su liūtukais, Vilniaus gatvėje). O visą likusį jai skirtą profesinį gyvenimą, nuo 1978-ųjų, ji susiejo su jau minėta ligoninės biblioteka – tuomet - Lietuvos medicinos bibliotekos filialu, kuris, vėlgi dėl jos asmenybės unikalumo (didžia dalimi), išvengė liūdno daugybės mūsų šalies ir miesto žinybinių bibliotekų likimo, t. y. liko nesunaikintas per didįjį bibliotekų naikinimo vajų prichvatizacijos eros pradžioje - Lietuvai jau paskelbus nepriklausomybę.
Senieji alytiškiai puikiai prisimena, kur ji buvo, kaip atrodė didžiąją to laiko dalį – priplėkusios patalpos rūsyje šalia ligoninės valgyklos, kur kampe prie durų stovėjo senas pianinas, keli gyvenimo taip pat „nualinti“ foteliai su staliuku, amžinai apkrautas popieriais Rasos darbo stalas ir knygos. Daug knygų. Ant sienos - Maironio portretas, Kudirkos atvaizdas. Regis, įstumta į tokią nelabai pavydėtiną aplinką, Rasa turėjo visas sąlygas tapti eiline niurgzla, kurių tuomet aplink buvo daug – nepatenkinta juokingai mažu atlyginimu, į jokias „funkcijas“ neįrašytomis papildomomis prievolėmis – pavyzdžiui, protokoluoti gamybinius medikų susibūrimus, o dar ta neviltin stumianti aplinka, o vėliau – ir nepabaigiamų reorganizacijų, rekonstrukcijų vajų sudirgintų žmonių - tiek medikų, tiek pacientų, neišvengiamos emocinės įtakos.
Tačiau vietoj to Rasa pasirinko kur kas prasmingesnį buvimą. Ir veikimą - ČIA IR DABAR. Būdama tikra dvasios aristokrate, kuri niekad neleisdavo sau paniekinamai, iš aukšto bendrauti su „paprastu“ žmogumi, erudite, turinti ne tik iškalbą bet ir pakankamai unikalią bendravimo ir susikalbėjimo su žmonėmis dovaną, ji netruko susidraugauti tiek su techniniu ligoninės personalu, seselėmis ir slaugutėmis, tiek ir su senosios kartos gydytojais, dar menančiais legendinio daktaro Stasio Kudirkos epochą šioje ligoninėje. Taigi, būtent per tai į jos profesinį gyvenimą atėjo kraštotyriniai ne tik pačios ligoninės, bet ir apskritai Alytaus medicinos istorijos tyrinėjimai – nuo pat jos užuomazgų carinės Rusijos valdymo laikais.
Vienoje iš savo publikacijų Alytaus naujienose Rasa Petkevičienė prisipažįsta: „Ligoninės bibliotekoje pradėjau dirbti labai jauna, tokia nedrąsi pelytė, avansu labai daug iš medikų besitikinti. Ėmiau domėtis ligoninės istorija, o didžiųjų asmenybių gyvenimai mane tiesiog IŠTIKO – visai netikėtai, iš gyvenimo smulkmenų, senųjų alytiškių prisiminimų. Paskui panorau pasidalinti atradimais, išnešti juos į platesnį kultūrinį kontekstą. Kodėl? Tikriausiai todėl, kad labai aiškiai jutau asmenybių deficitą. Jutau, kad su mumis kažkas darosi.(„Didžiųjų asmenybių gyvenimai mane tiesiog IŠTIKO“. - Alytaus naujienos, 2004, lapkr. 12, p. 4).
Rasa po kruopelytę renka senųjų medikų atsiminimus, nuotraukas, dokumentus, iki pat išėjimo anapilin artimai bendrauja su šviesios atminties daktare Rita Kiguoliene, kitais vyresniosios kartos medikais. Visa ta naujai atkapstomų faktų ir vaizdų maišalynė sugula į unikalų archyvą. Perleista dar ir per jos atvirą širdį bei aštrų protą, vis dažniau virsta Alytaus naujienose, Glūkoidų bloge, kartais – ir mūsų profesinėje spaudoje pasirodančiomis publikacijomis, kurių ir šiandien, tiesą sakant, negaliu skaityti be jaudulio – tiek daug jose pačios Rasos vidinės gilumos, jau nekalbu apie elegantišką minties ir žodžio valdymo meistrystę.
Pirmasis Alytaus gydytojas Juzefas Belinskis, legendinis Alytaus daktaras Stasys Kudirka, dabar jau jo vardu besivadinančios šios ligoninės statytojai - gydytojas Povilas Norkus bei architektas Stasys Taškūnas – tai vardai, kurie pagaliau įsitvirtino ne tik „tikrųjų“, tuos laikus dar menančių alytiškių sąmonėje, bet pagaliau buvo tinkamai pagerbti miesto mastu - ne be Rasos Petkevičienės, sąžiningosios ir atkaklios Alytaus medicinos istorijos metraštininkės - kruopštaus ir atsakingo, darbo.
O kur dar apibendrinta publikuota informaciją apie pirmąsias sveikatos priežiūros užuomazgas Alytuje, medicininį aptarnavimą tarpukario Lietuvos laikotarpiu, sovietiniais metais...
Beje - Rasos archyve (apie jį ir bibliotekos likimą dar kalbėsiu ir kiek vėliau) daug medžiagos ir apie sveikatos priežiūrą Alytuje tragiškaisiais karo ir pokario metais bei Alytaus medikus tremtyje, – šio darbo, deja, ji nespėjo baigti taip, kaip buvo sumaniusi. Bet kiek gyvųjų liudininkų apklausta, kiek jų atsiminimų spėta užfiksuoti!!!
Būtent dėl Rasos Petkevičienės (taip pat - gydytojos Ritos Kiguolienės, kitų senųjų miestelėnų) neabejingumo sumažėjo ir apleistų, neįvardintų alytiškių medikų kapų kauburėlių senosiose miesto kapinaitėse: karo metu mirusio gyd. Povilo Zizo, NKVD sunaikinto ir užkasto ligoninės sode rezistento, tuberkuliozės ligoninės darbuotojo Juozo Laboko.
Ar ligoninės 90–mečio jubiliejus, ar gydytojo Stasio Kudirkos gimimo šimtmetis – visur Rasos pilna – rengia ir skaito pranešimus konferencijose, tvarko, dėlioja medžiagą jubiliejinės ligoninės kronikos stendui, iki šiol solidžiai pasitinkančiam lankytojus įstaigos hole. Nė kiek neabejoju, kad ir didžioji dalis medžiagos, panaudotos dokumentiniam filmui „Devyni ligoninės dešimtmečiai“ (Jį lengvai rasite youtube kanale ar ligoninės tinklalapyje) yra po kruopelytę Rasos surinkta, patikslinta, apibendrinta.
Bevartydama kuklų leidinuką, kurį ji sudarė Stasio Kudirkos 100–mečio jubiliejaus proga, neapleidžia mintis - kokia gili, informatyvi, dokumentuota, nuspalvinta jos asmenybės žavesio būtų šios gydymo įstaigos 100-čiui skirta knyga, kurią tarsi planuojama išleisti 2018 –aisiais, jeigu ją būtų rengusi pati Rasa. Deja...
Kitas Rasos darbo baras, jau niekaip nesusijęs su pareigomis, už kurias jai buvo mokamas standartinis bibliotekininko atlyginimas už standartinių bibliotekininko „funkcijų“ atlikimą – „medicinos techninio paveldo“, kaip dabar įprasta vadinti - eksponatų kaupimas.
„...būsimą ligoninės muziejų pradėjau kaupti dar... Raudoname kampelyje (taip ji vadino savo senąsias bibliotekos patalpas - str. aut). Užrakinau ir tempiau viską, ką tik pavykdavo išgelbėti. Padėjo daugybė gerų žmonių, ypač esu dėkinga ligoninės energetikui Rimui Navikui, kuris visuomet man pašnibždėdavo, ką kuriame kampe ruošiasi išmesti, padėjo perkelti daiktus į naujas patalpas. Daug vertingų asmeninių daiktų dovanojo patys medikai, bei jų artimieji. Be galo daug informacijos ir eksponatų atrado gydytoja Rita Kiguolienė. Pusė muziejaus – per jos atkaklumą. Kol kas šiuos eksponatus tik sustabdžiau laike, savo eilės laukia aprašymai, tik tada daiktai prakalbės ir įgis tikrąją muziejaus eksponatų vertę...“ („S. Pinkevičienė. Rasos Petkevičienės atodangos“. - Alytaus naujienos, 2008, geg. 31, p. 9). Šiuos žodžius Rasa rašė jau žinodama, kad sunkiai, greičiausiai net nepagydomai serga...
Bet drąsiai galiu teigti, kad ir šį likimo smūgį ji sutiko labai stoiškai, neleido sau ištižti – atsiremdama į savo gilų tikėjimą ir į darbą, kurio prasmingumu neabejojo niekad. Juolab, kad neseniai išsipildė jos daugelio dešimtmečių svajonė ir „Rasos biblioteka“, kaip ją mes visi vadinom, persikėlė į naujas, renovuotas patalpas. Žinom, kiek atkakliai ji pati šito siekė, kiek slenksčių numynė, kad tos svajonės taptų realybe. Tačiau ji pati didžiąją dalį nuopelnų už tai buvo linkusi priskirti savo ilgametei bičiulei ir bendražygei ligoninės istorijos dėlionėje, daktarei Ritai Kiguolienei.
Taigi 2004–aisiais Alytuje atsirado nedidelė, bet jauki, moderni medicinos biblioteka. Kartu su senosiomis knygomis čia ir nauji kompiuteriai, interneto skaitykla, kurioje – prieiga prie daugelio specialiųjų duomenų bazių medicinos klausimais, paiešką kuriose įvaldyti pirmiausiai teko pačiai Rasai, jauki erdvė pasibuvimams. Čia pat pagaliau atsirado vieta ir prideramos eksponavimo galimybės tiek metų kruopščiai rinktam, unikaliam medicinos muziejui (analogiški, beje, ir šiandien tebėra tik Vilniuje ir Kaune).
„Medicinos informacijos centras su kultūriniu kontekstu – mažyčiu muziejėliu – tokią mano bibliotekos viziją lėmė baimė dėl surinktų eksponatų likimo, jei manęs staiga neliktų“ („S. Pinkevičienė. Rasos Petkevičienės atodangos“. - Alytaus naujienos, 2008, geg. 31, p. 9) – kalbėjo Rasa korespondentei Saulei Pinkevičienei bene 5 metai iki savo išėjimo. Ir išties – per tuos dar likimo skirtus metus Rasos dėka čia dar vyko gražių dalykų - ir poezijos skaitymai, ir knygų pristatymai. Daug ekskursijų prigužėdavo iš kitų miestų pasižvalgyti po jaukiai išdėliotą „muziejėlio“ ekspoziciją. Tik labai jai širdį skaudėjo, kad vietos medikams senbuviams nelabai, deja, terūpėjo prieiga prie naujausios elektroninės informacijos – žmonės buvo užsiėmę kitais, žemiškesniais reikalais.
O paskui laikas ir likimas padarė savo. 2013-aisiais Rasos nebeliko. Jau bene tris metus užrakinta ligoninės biblioteka, neprieinami visuomenei ir R. Petkevičienės sukaupta medicinos istorijos ekspozicija bei dokumentų archyvas.
Natūralu, kad žmonėms parūpo – kas bus ir su pačia biblioteka, ir, juolab, su Rasos sukauptais daiktais ir archyviniais dokumentais. Kurį laiką tai vis buvo klausimai, į kuriuos nebuvo jokio, ne tik kad optimistinio atsakymo. Kaip žinia, kvalifikuoti darbo ieškantys bibliotekininkai Alytaus gatvėmis tuntais nevaikšto, tad operatyviai, juolab – adekvačiu lygiu, pakeisti Rasos Petkevičienės jos darbo vietoje paprasčiausiai nebuvo kam, medikams – savi, visiškai suprantami prioritetai. Kasdienybės rutina ir tempai įtraukė ir visus kitus žmones, kurie realiai suprato Rasos jau nuveiktų darbų svarumą miestui – ne tik ligoninei.
Tačiau, šiuo atveju, tas prabėgęs neva „tuščias“ laikas buvo ir savotiškas sąjungininkas, leidęs apmąstyti įvairius variantus ir ligoninės administracijai, kurioje irgi buvo žmonių, nepamiršusių Rasos Petkevičienės bibliotekos reikalų, ir tai mūsų miesto visuomenės „kultūringajai“ daliai, kuri irgi suprato tiek ekspozicijos, tiek nebaigto tvarkyti, sisteminti rankraščių, fotografijų, kitų dokumentų archyvo išliekamąją vertę. Ne tik ligoninės, bet ir viso miesto istorijai, kurios neatsiejama dalimi, buvo ir tebėra pačios ligoninės ko ne šimtamečio gyvavimo dokumentuoti puslapiai.
Šios artėjančios datos kontekste Rasos Petkevičienės kraštotyriniai darbai tapo aktualesni patiems medikams. Svarstyti įvairūs variantai ir vizijos – nuo bibliotekos, kaipo ligoninės padalinio, atgaivinimo - papildant veiklą įvairiomis naujomis funkcijomis, iki ekspozicijos eksponatų bei archyvų perdavimo muziejininkams, pačios bibliotekos veiklos negaivinant. Tačiau, kaip dažnai būna tokiais atvejais, svarstymų lauke atsirado ir trečiasis galimas variantas, kurį visiškai neseniai Jurgio Kunčino viešajai bibliotekai pasiūlė S.Kudirkos ligoninės direktorius Artūras Vasiliauskas.
Jo esmė – ligoninė panaudos pagrindais pasirengusi perduoti patalpas Jurgio Kunčino viešosios bibliotekos žinion, kad ši, savo ruožtu, čia steigtų savo filialą. Apsvarsčius visus galimus už ir prieš, apsisprendėme, kad netrukus kartu su S. Kudirkos ligoninės direktoriumi kreipsimės į miesto vadovus bei politikus dėl leidimo tokį filialą steigti.
Mat papildomo finansavimo toks variantas pareikalautų itin kuklaus – jo prireiktų vos keliasdešimties kvadratinių metrų patalpų komunalinių išlaidų padengimui. Visa kita – jau bibliotekos rūpestis: atlikus tam tikrus pakeitimus bibliotekos etatų struktūroje, archyvo tvarkymui (kas, mūsų požiūriu, itin aktualu) pasitelkus J. Kunčino viešosios bibliotekos Informacijos ir kraštotyros centro specialistus, o ūkinio ir techninio aprūpinimo reikalams taip pat atitinkamai įveiklinus kitus miesto bibliotekas aptarnaujančius padalinius bei kitas vidines galimybes, tikrai įmanoma šią biblioteką ne tik kad formaliai atgaivinti, bet suteikti jos veiklai naujų, šiandienos situacijoje aktualių impulsų.
Juolab, kad gyvenimas nestovi vietoje, o įdomių, išties svarstytinų pasiūlymų radosi ir Alytaus apskrities S. Kudirkos ligoninės bendruomenės viduje. Tarp šios įstaigos projektų vadybininkės Linos Ivoninienės siūlomų idėjų - bibliotekos patalpos -jauki interaktyvi vieta medikų, ypač slaugos personalo ir rezidentūros studentų, žinioms atnaujinti, sveikatos klausimų problematikos lauke besidarbuojančių nevyriausybinių organizacijų viešai veiklai, jų renginiams plačiajai visuomenei - su atitinkamos tematikos metodinės literatūros fondu ir prieiga prie specializuotų duomenų bazių internete. Galų gale – medikams taip pat aktualu turėti vietą kad ir trumpalaikiam poilsiui, atsipalaidavimui nuo jų darbą lydinčio darbinio ir psichologinio streso. O ir ekspozicija, primenanti, kad viskas, kas čia vyksta, turi šimtametę istoriją, galbūt leistų ir jiems kiek kitu kampu pažvelgti kad ir į šiandienos kasdienę rutiną.
Tokiu būdu, sujungus tai, kas jau sukurta bei informacijos sisteminimo bei sklaidos specialistams papildomai padirbėjus, ne tik alytiškiams bet ir miesto svečiams galų gale atsivertų Rasos Petkevičienės sukaupta istorinė medicinos technikos ekspozicija, kaip jau minėjau – viena iš itin nedaugelio tokių Lietuvoje. Taigi Alytus taptų įdomus kitiems dar viena savita galimybe visuomenės edukacijai, kurią, be jokios abejonės, galima būtų drąsiai įtraukti į miesto kultūrinio turizmo maršrutus.
Laikui bėgant – ne tik šioje vietoje, bet ir internetinėje erdvėje yra realios galimybės atverti sutvarkytus, tiesa, dar daug papildomo darbo reikalaujančius alytiškės medicinos istorijos archyvus, pradžiai bent jau juos aprašius, susisteminus, ir įtraukus į mūsų bibliotekos elektroninį kraštotyros katalogą. Vienu ar kitu momentu aktualius teminius fragmentus šiandien jau realu viešinti virtualių parodų bei kitais elektroniniais formatais.
Kitaip tariant – sujungus, racionaliai paskirsčius išteklius, sutelkus medikų. bibliotekininkų, istorikų, neabejingos miesto šviesuomenės kompetencijas bei įvairias projektinio finansavimo galimybes, išties įmanoma pasiekti, kad išvardintos, o ir naujai kilsiančios vizijos taptų prasminga Alytaus realybe. Manau, jau pribrendom suvokimui, kad Rasos Petkevičienės daugiametis įdirbis tikrai pajėgus pasitarnauti miesto savitumui išryškinti ir vertas gilesnio nagrinėjimo ir kuo platesnės sklaidos.
Galų gale – pačios Rasos Petkevičienės rašyti ir įvairiuose šaltiniuose publikuoti tekstai, kurių daugumą kitaip, nei ganėtinai aukštos prabos eseistika, pavadint liežuvis neapsiverstų. Jie tikrai verti to, kad būtų surinkti ir publikuoti vienoje vietoje. Ne taip jau ir svarbu, ar spausdintoje knygoje, ar elektroniniu pavidalu. Nes juose – ne tik jau mano dažnai minėtos medicinos istorijos atodangos, bet ir gilūs pamąstymai apie žmogiškosios esmės ir būties prasmes, ir bendrakultūrinės įžvalgos, dar ir šiandien aktualios tiems, kuriems, kaip ir Rasai, „tebeskauda“ visų mūsų Alytus.
Kadangi būtent šiandien, kai vyksta ši konferencija, minime istoriniuose šaltiniuose užfiksuotą Alytaus tapsmo miestu datą, o visa kita, viliuosi, linksma, popsiniu šurmuliu ir šiokiu tokiu chaosu nuspalvinta šventinė fejerija prasidės tik artėjat savaitgaliui, leisiu sau pacituoti kelias Rasos Petkevičienės mintis:
Pasaulis – didelis kaimas, perpildytas žmonių, praradusių dvasinės priklausomybės jauseną, dėl to negalinčių rasti sau vietos. Miestietiška sąmonė prasideda dialogu su savuoju miestu, t.y. jo pažinimu ir intelektualiniu įforminimu. Miestas turi būti mano atpažintas ir kultūriškai įvardytas, nes visų pirma jis yra mano pačios patirties reiškinys bei jos laukas. Gimtasis miestas man visų pirma yra dvasinės priklausomybės forma; ir nesvarbu, kokiame pasaulio krašte bebūčiau, begyvenčiau, visur ir visada jausiuos alytiškė. (...) Čia vėl grįžtu prie bauginančio klausimo(...): kas atsitiko ar gali atsitikti mano miestui, mano mažajai tėvynei, mano dvasinio gyvenimo formai? Nejau jis iš tikrųjų virsta tik fizine buvimo vieta, t.y. beprasmiu ir nužmogintu miestu be tikrų miestiečių?
(Pamąstymai apie miestą ir miestiečius - Alytaus naujienos, 2002, birž. 8, p. 9)
....belakiodami po platų ir margą svietą, mes dažnai pražiopsome kas nuostabaus, linksmo ir įdomaus vyksta mūsų pašonėje.
(Parko sekta, Glūkoidai, 2010 m. sausio 27, https://glukoidai.wordpress.com/2010/01/27/parko-sekta/)
Mes nesame susaistyti ryšiais, kuriuos, kai tik norim, galim nutraukti, ir kai užsimanom – vėl atnaujinti. Mes esame susipynę ir persipynę šaknimis.
(Skrajutė broliams miestelėnams dėl Anzelmo Matučio namų. - Glūkoidai, 2010 m. sausio 8, https://glukoidai.wordpress.com/tag/anzelmas-matutis/
Ieškau galimybių sujungti savosios kultūrinės patirties epizodus su prieš mus gyvenusių kultūriniais klodais . Nežinau, nuo ko tai priklauso. Galbūt nuo mano individualių savybių, o gal nuo kokių kompleksų, bet į bendrą kultūrinę savojo miesto erdvę aš patenku, t.y. užmezgu santykį su juo atrasdama tylius ir kuklius, bet kūrybingai išsiskleidusius praėjusius gyvenimus. Juose tveria vienišumas ir amžinybė. Jų dalininke ir aš galiu tapti, jei patiriu jauseną, kuri anaiptol nėra patogi. Tai panašu į atgailą ar katarsį, į savotišką džiaugsmą ar keblumą, liūdesį ar paguodą. Tą jauseną aš pirmą kartą išgyvenau „aptikusi“ gydytojo Vasilijaus Stepanovo gyvenimą („Alytaus naujienos“, 2000 m. balandžio 27 d.). Nuo tada ir visi kiti panašūs gyvenimai man neduoda ramybės, nes per jų atradimą aš įgaunu integralumo jausmą ir pradedu dialogą su savuoju miestu...
(Pamąstymai apie miestą ir miestiečius. - Alytaus naujienos, 2002, birž. 11, p. 5)
Ir paskutinė citata, kurią laikyčiau Rasos Petkevičienės - alytiškės bibliotekininkės, kraštotyrininkės, intelektualės dvasiniu testamentu visiems mums:
„Gyvenimas yra dovana – kaip neprašant duodama, taip neklausiant ji gali būti atimta. Tai supranti ribiniais gyvenimo momentais, kai nubyra visi niekai, užpildantys tam tikras dvasios tuštumas. Įvairios ambicijos, puikavimasis prieš kitus. Turtas, prabangūs daiktai, gigantomanijos. Norėčiau, kad iš manęs nebūtų atimtos mėgstamos knygos, mylimi autoriai ir esminiai ryšiai su pačiais brangiausiais žmonėmis. Laimingas gyvenimas – žinia kvailiams, svarbus tik prasmingas gyvenimas. Kiekvienam žmogui privalu įsivardyti savojo gyvenimo prasmę. Jei žinosi, kodėl gyveni, ištversi bet kokį kaip“. („S. Pinkevičienė. Rasos Petkevičienės atodangos“. - Alytaus naujienos, 2008 05 31)
Giedrė BULGAKOVIENĖ,
Alytaus Jurgio Kunčino viešosios bibliotekos direktorė
Birželio 6-10 dienomis vyko jaunųjų bibliotekos specialistų gerosios patirties mainai Pabaltijo šalyse, kuriuose dalyvavo ir mūsų bibliotekos Vaikų ir jaunimo literatūros skyriaus vyresnioji bibliotekininkė Dovilė Smolskaitė. Kelionės metu jaunieji bibliotekos specialistai lankėsi Latvijos nacionalinėje, Latvijos universiteto, Siguldos miesto, Valmieros jungtinėje, Pernu mokyklos, Talino centrinėje, Estijos nacionalinėje, Tartu ir Preili miesto bibliotekose. Kiekviena aplankyta biblioteka savaip stebino bei žavėjo savo dydžiu, dizainu, istorija, veiklomis. Pavyzdžiui, maloniai nustebino Siguldos miesto biblioteka, kurios darbuotojos papasakojo, jog lietuvių vaikų literatūros knygos yra vienos skaitomiausių ir mėgtamiausių jų bibliotekoje.
Latvijoje vyko susitikimai su Latvijos bibliotekininkų draugijos nariais, Estijoje – su jaunaisiais bibliotekų specialistais, kurių metu vyko apskritojo stalo diskusijos. Buvo aptartos vienos svarbiausių ir aktualiausių temų: atstovavimas bibliotekai, įvairių veiklų viešinimas, sėkmingas bibliotekos bendradarbiavimas su verslo partneriais, elektroninės bibliotekos paslaugos. Visi dalyviai pasidalijo savo sukaupta patirtimi, aptarė iškylančias problemas ir galimus jų sprendimo būdus, vieni kitiems davė patarimų.
Kelionė buvo smagi ne tik profesine, bet ir kultūrine prasme. Gerosios patirties mainai suteikė naujų idėjų būsimoms veikloms ir projektams, leido iš arčiau pamatyti svečių šalių bibliotekų gyvenimą.
Kas tai? Jaukus, reguliariai vykstantis susibūrimas, kuriame aptariamos įdomiausios perskaitytos knygos.
Kas gali dalyvauti? Šiame klube laukiami visi visi, maži ir dideli, kurie yra perskaitę aptariamą knygą.
Kur ir kada įvyks? Alytaus Jurgio Kunčino viešojoje bibliotekoje (adresas: Seirijų g. 2, Alytus), 2016 m. birželio 22 d., trečiadienį, 15 val.
Ką atsinešti? Šypseną, pamąstymus ir, esant galimybei, aptariamą knygą.
Kontaktai pasiteirauti: Išmaniosios jaunimo erdvės savanorė Vakarė Saulėnaitė, el. p. Šis elektroninio pašto adresas yra apausogtas nuo spambots. Peržiūrėjimui reikia įjungti JavaScript., tel. 8 629 71808
Lietuvos apskričių viešosios bibliotekos vaikus ir jaunimą kviečia dalyvauti netradiciniame socialiniuose tinkluose vyksiančiame konkurse #vasarasuknyga. „Vasara su knyga“ – tai knygų skaitymai ir kultūros renginiai, skirti Bibliotekų metams paminėti. Bibliotekų metus globoja Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė.
Konkursui #vasarasuknyga kviečiame filmuoti ir fotografuoti vasariškas akimirkas, praleistas su knyga, atostogų fone fiksuoti skaitymo malonumo momentus. Šiuo konkursu siekiame skatinti vaikus ir jaunimą skaityti, dalytis su bendraamžiais skaitymo rekomendacijomis, ugdyti skaitymą kaip laisvalaikio pomėgį.
Įamžintas akimirkas siųskite el. paštu Šis elektroninio pašto adresas yra apausogtas nuo spambots. Peržiūrėjimui reikia įjungti JavaScript. ir viešinkite socialiniame tinkle „Facebook“ arba socialiniame dalijimosi nuotraukomis tinkle „Instagram“, naudodami groteles (hashtag)#vasarasuknyga. Konkurse kviečiame dalyvauti vaikus ir jaunimą iki 29 metų. Konkurso laikas: nuo birželio 1 d. iki rugpjūčio 15 d.
#vasarasuknyga nugalėtojai bus apdovanoti vertingais prizais – planšetiniu kompiuteriu, fotoaparatu ir USB laikmena. Nugalėtojus rinks 7 narių vertinimo ekspertų grupė: po vieną narį iš Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių ir Panevėžio apskričių viešųjų bibliotekų, du nariai – profesionalūs fotografai. Nugalėtojai bus apdovanoti 2016 m. rugsėjo 8 d. skaitymų „Vasara su knyga“ baigiamojo renginio metu Vilniaus apskrities A. Mickevičiaus viešojoje bibliotekoje.
Siunčiamų nuotraukų skaičius neribojamas, tad dalinkimės vasaros skaitymo džiaugsmais su draugais!
Ką Jums reikia padaryti?
- Įamžinti vasaros akimirką su knyga (galimos įvairios raiškos, dydžio, formato nuotraukos, video siužetai naudojant vaizdo koregavimo programas);
- Siųsti el. paštu Šis elektroninio pašto adresas yra apausogtas nuo spambots. Peržiūrėjimui reikia įjungti JavaScript. parašant savo vardą, pavardę arba slapyvardį, el. pašto adresą, palikti trumpą komentarą-pavadinimą ir trumpai pristatyti pasirinktą knygą;
- Įkelti ją į Vasara su knyga „Facebook“ arba „Instagram“ paskyrą naudojant groteles #vasarasuknyga.
Dalyvių laukia vertingi prizai! Neribotai siųsk vasaros atostogų akimirkas iki rugpjūčio 15 d.!
Daugiau informacijos apie „Vasara su knyga“ rasite ČIA
Birželio 13 d. 14 val. Seimo Parlamento galerijoje bus pristatyta nuotraukų ir dokumentų paroda iš alytiškių asmeninių archyvų „Tremčių geležinkeliai“. Autentiškų liudijimų ekspozicija iš Alytaus atvežama Seimo nario Juliaus Sabatausko iniciatyva. Parodos pristatymo renginyje dalyvaus Alytaus meras Vytautas Grigaravičius. Istorines dainas atliks Alytaus tremtinių choras. Paroda veiks iki birželio 27 dienos.
Parodoje „Tremčių geležinkeliai“ - nuotraukos iš alytiškių šeimų albumų. Surinkus šiuos autentiškus liudijimus, pakvietus žmones dar ir papasakoti apie savo artimųjų skaudžiąsias patirtis, išryškėjo, nors ir fragmentiškai, dokumentuota, įvairialypė pačiame Alytuje ar apylinkėse gyvenusius (tebegyvenančius) žmones ištikusių represijų mozaika. Į kvietimą bendradarbiauti rengiant šią parodą atsiliepė ne tik vyresniosios kartos žmonės, bet ir tremtinių anūkai bei proanūkiai. Kiekviena iš 25 atskleistų ir šioje parodoje pristatomų istorijų - kupina dramatizmo.
Nuotraukas pateikė ir atsiminimais apie savo artimuosius su pasidalino alytiškiai Gabrielė Ambroževičiūtė (pagal senelės Rasos Petkevičienės surinktą medžiagą), Juozas Baltulionis, Vlada Barauskienė, Aldona Batiuškienė, Gražina Bozienė, Giedrė Kesylytė - Bulgakovienė; Jūratė Fedaravičienė, Rimvydas Jonynas, Albinas Jurgelionis, Marytė Labukaitė, Labukienė - Alekšiūnaitė, Emilija Liaukutė, Marytė Platūkytė, Agnė Petravičienė, Monika Pocevičiūtė, Vidmantas Rutkauskas, Lina Jakinevičiūtė - Rutkauskienė, Elvyra Stasiukynaitė, Algis ir Danutė Tarasevičiai; Kęstutis Tamulevičius.
Parodos rengėjos Violeta Skudrienė ir Giedrė Bulgakovienė, realizuodamos šią idėją, susidūrė su nemenkais iššūkiais. Pakankamai daug kalbintų žmonių, nepaisant to, kad jau ketvirtį amžiaus gyvename nepriklausomoje šalyje, kuri yra ES ir NATO narė, atsisakė dalyvauti parodoje, motyvuodami... baime. Buvo, be abejo, ir tokių, kurie nė iš tolo nenorėjo prisiminti patirtų represijų skaudulių.
Kita problema – bent kelioms šios parodos „istorijoms“ žmonės pateikė atrankai itin daug medžiagos – faktiškai kiekvienai jų galima parengti po didelę atskirą parodą. Tačiau ir kiekviena trumputė, ant mokyklinio sąsiuvinio lapo surašyta ir keliomis nuotraukomis iliustruota skaudžioji šeimos istorija rengiant parodą buvo ne mažiau vertinga ir jaudinanti.
Organizatoriai:
Alytaus Jurgio Kunčino viešoji biblioteka
Tremtinių ir partizanų palikuonių asociacijos Alytaus skyrius
Rėmėjai:
Alytaus miesto savivaldybė
Alytaus spaustuvė
Parodos kuratorės:
Giedrė Bulgakovienė
Violeta Skudrienė
Dizainas ir maketavimas
Robertas Bartkevičius
Alytus - tam tikra prasme unikalus Lietuvos miestas, didžiausios mūsų krašto upės perkirstas į dvi dalis. Lietuvoje yra dar trys miestai, išsistatę abipus Nemuno, bet jų branduolys visada buvo viename krante (Kauno ir Druskininkų – dešiniajame, Prienų – kairiajame), o kitapus upės – tik priemiesčiai. Kas kita – Alytus. Dabar pagrindinė jo dalis yra Suvalkijos pusėje, kairiajame Nemuno krante. Tačiau ilgus amžius dominavo dešiniakrantė miesto dalis, vadinamasis Pirmasis, arba Vilniškis Alytus. Ir šimtus metų šių dviejų miesto pusių nejungė joks tiltas – susisiekti būdavo galima tik valtimis arba keltu.
Tik 1892 metais buvo pastatytas pirmas tiltas per Nemuną ties Alytum – vadinamasis Kaniūkų tiltas. Čia ir prasidėjo mūsų miesto tiltų istorija, kurioje bene įspūdingiausias - 1899 metais pastatytas nepaprastai aukštas geležinkelio tiltas. Karo negandų sugriautas ir ne kartą vėl atstatytas, dabar jis atgimė kaip pėsčiųjų ir dviratininkų tiltas. Birželio 4 dieną įvyko šio tilto, miestelėnų pavadinto Baltosios rožės vardu, atidarymas.
Birželio 3 dieną 13 val. Jurgio Kunčino viešoji biblioteka pakvietė miestelėnus susipažinti su Alytaus tiltų istorija. Lietuvos universitetų moterų asociacija (LUMA) į mūsų miestą atvežė parodą „Alytaus tiltai ikonografijoje“ iš Henriko Kebeikio kolekcijos. Henrikas Adolfas Kebeikis – kelių statybos inžinierius, kolekcininkas, visuomenės ir politikos veikėjas. Savo darbinėje biografijoje jis keletą metų skyrė ir Alytaus keliams, o 1967 m. kartu su kitais specialistais prisidėjo prie Alytuje karo metais sugriauto Juozapavičiaus tilto atstatymo. 2004 m. H. Kebeikis išleido knygą „Žvilgsnis į Lietuvos tiltus“.
Parodoje „Alytaus tiltai ikonografijoje“ – daug informatyvios dokumentinės medžiagos apie keturis mūsų miesto tiltus. Ekspoziciją bibliotekoje (Seirijų g. 2) bus galima apžiūrėti iki birželio 30 dienos.
Išeivis iš JAV, dailininkas Jerry A. Moreau supažindina alytiškius su savo kūryba. Birželio 2 d. 17 val. Jurgio Kunčino viešojoje bibliotekoje (Seirijų g. 2) pristatyta šio autoriaus tapybos darbų paroda „Arti gamtos“. Paveikslus bus galima apžiūrėti iki liepos 30 dienos.
Jerry A. Moreau užaugo vaizdingoje Šiaurinės Kalifornijos kaimo vietovėje. Jerry nuo ankstyvų metų išsiskyrė iš kitų vaikų kūrybingumu ir vaizduote. Dar pradinėje mokykloje jis susidomėjo literatūra, vizualiniais menais ir muzika. Įsitraukęs į folk muziką, jis puikiai įvaldė bandžą ir prisijungė prie vietinės gospel grupės. Tačiau palaipsniui viską nusvėrė tapytojo talentas – Jerry sulaukdavo vis daugiau užsakymų, o meno mėgėjai ieškojo jo kūrinių savo kolekcijoms. Dveji metai, praleisti Jeloustono Nacionaliniame parke, laukinės gamtos ir gyvūnijos apsuptyje, tapo stipriu impulsu pasukti į dailę, nors tuo laikotarpiu Jerry išgarsėjo muzikuodamas su bluegrass grupe.
Studijos pas gamtos dailės korifėjus Jerry A. Moreau atskleidė daug meistriškumo paslapčių. Pastaruoju metu Jerry sukurti gamtos paveikslai – iš pirmo žvilgsnio kasdieniški, tačiau atskleidžia daugybę smulkių momentų, kurie dažnai lieka nepastebimi eilinei akiai. Dailininkas sako, kad gamta ir gyvūnija supa mus lyg savaime suprantamas reiškinys, nors turėtų būti visiškai kitaip.
Nors tapyba ir netapo Jerry A. Moreau profesija, tačiau išliko kaip hobis ir gyvenimo aistra. Įsikūręs Vilniuje su žmona Jūrate (beje, turinčia dzūkiškų giminės šaknų), Jerry pasinėrė į tapybą. Autoriaus darbus galima rasti privačiose ir visuomeninėse kolekcijose.
Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka parengė virtualią parodą „Juozas Aputis. Švytinčio krūmo beieškant“, skirtą prozininko, kritiko, vertėjo Juozo Apučio (1936–2010) 80-osioms gimimo metinėms paminėti.
Parodoje eksponuojamas J. Apučio kūrybinis palikimas, saugomas Nacionalinės bibliotekos fonduose: knygos, jo sudaryti ir redaguoti leidiniai, kūrybos vertimai į anglų, suomių, vokiečių, čekų, italų, prancūzų, slovakų kalbas. Eksponuojamos ir prozininko verstos knygos. Parodą papildo Juozo Apučio atsiminimai ir pokalbiai, literatūra apie jo kūrybą, fotografijos iš šeimos archyvo, kūrinių garso įrašai.
2011 m. Nacionalinė biblioteka buvo parengusi virtualią paroda „Juozas Aputis: novelė yra varpų skambėjimas“, skirtą 75-osioms prozininko gimimo metinėms.
Dėkojame Virginijai Aputienei už bendradarbiavimą rengiant parodą.
Parodą parengė Komunikacijos ir rinkodaros departamento Rinkodaros ir intelektinių paslaugų skyriaus kultūrinės veiklos vadybininkė–vyriausioji bibliotekininkė Nijolė Matusevičienė.
Virtuali paroda „Juozas Aputis. Švytinčio krūmo beieškant“
Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos inf.
Algimanto Aleksandravičiaus nuotrauka
