Alytiškių pamėgtas kultūros renginių ciklas „Dėmesio! Dvi kartos traukinyje“ vis labiau įsibėgėja. Jurgio Kunčino viešojoje bibliotekoje įvyko dar vienas literatūros ir muzikos vakaras. Improvizuotoje literatūrinio traukinio kupė šįkart susitiko du kūrėjai: Rimantas Kmita ir Donaldas Kajokas. Šiuos skirtingų kartų rašytojus kalbino ir diskusiją kuravo literatūrologas Virginijus Gasiliūnas. Ypatinguoju traukinio pakeleiviu su gitara tapo dainų autorius ir atlikėjas Domantas Razauskas.

Atidusis literatūros slėpinių lukštentojas Virginijus Gasiliūnas jau iš pat pradžių subtiliai ir inteligentiškai pabrėžė, kad šis renginys – tai jau tikrai ne koks nors pigaus populiarumo besivaikantis šou. Esą, reklaminės antraštės su paskelbta Rimanto Kmitos ir Donaldo Kajoko literatūrine dvikova galėjusios sukelti netinkamas asociacijas su visokiomis populistinėmis muzikinėmis dvikovomis, chorų karais ir protų mūšiais.

„Kultūra įtraukiama į duonos ir žaidimų ratą. Iš vienur norisi gauti duonos, iš kitur – žaidimų. Literatūra – tai paskutinis bastionas, kur kiekvienas yra savaip gražus ir jiems nereikia įrodinėti, kad kuris nors yra pranašesnis“, – teigė V. Gasiliūnas ir pristatė pirmąjį renginio svečią – D. Kajoką.

Donaldas Kajokas – vienas žymiausių šiuolaikinių lietuvių poetų, Nacionalinės kultūros ir meno bei daugelio literatūros premijų laureatas, beveik dvidešimties poezijos ir prozos knygų autorius. Jis alytiškių auditorijai pristatė neseniai pasirodžiusią naujausią savo eilėraščių rinktinę „Poezija, o gal ne ji“.

„Esu išleidęs devynis eilėraščių rinkinius. Iš jų atsirado rinktinė – trys skyriai po tris knygas. „Poezija, o gal ne ji“ – keliasluoksnis pavadinimas. Kai kur aš pats neatskiriu, ar tai – poezija, ar ne. Kai kas man yra daugiau nei poezija, o kai kas  - mažiau negu poezija,“ – pasakojo D. Kajokas.

Poezijos ir „beveik ne poezijos“ gabalėlių, skaitomų paties autoriaus Donaldo Kajoko, teko išgirsti į renginį susirinkusiems jo kūrybos gerbėjams.

Kaip žinia, Donaldo Kajoko poezijoje slypinčią „kietą“ potekstę bandė išgliaudyti ir jaunasis Rimanto Kmitos taip šmaikščiai aprašyto „gariūnmečio“ herojus. Tad visiems buvo smalsu paklausyti šios šiaulietišku žargonu persmelktos prozos.

Virginijus Gasiliūnas, pristatydamas literatūros kritiką, poetą, rašytoją Rimantą Kmitą, žinoma, negalėjo nepaminėti į populiarumo aukštumas šovusio jo romano „Pietinia kronikas“, beje, išrinkto į geriausių knygų suaugusiems šiųmetį penketuką.

„Kai skaitau apie jo romaną pasipylusias recenzijas, kurias, beje, rašo dažniausiai jauni literatūros kritikai, norisi rėkti, prieštarauti. Pirmiausia, R. Kmita yra poetas. Jau ten (jo poezijoje) yra ironijos, natūralių šnekamosios kalbos intonacijų. Bet žmonės nori prozinių tekstų – juos skaityti lengviau. O juk jei žmogus talentingas, jis vienodai gerai gros ir balalaika, ir šaukštais“, - taip apibūdinęs kiek pavėluotai kai kurių literatūrologų atrandamą R. Kmitos kūrybos specifiką, V. Gasiliūnas paskaitė keletą ankstesnės šio autoriaus poezijos posmų.

„Knyga „Pietinia kronikas“ – vienas iš didžiausių mano gyvenimo nuotykių. Rašiau ją nieko per daug negalvodamas. O paskui ta knyga ėmė gyventi savo atskirą ir daug įdomesnį negu mano gyvenimą. Beje, tokį knygos pavadinimą pasiūlė Domantas Razauskas“, - atviravo R. Kmita.

Domantas Razauskas, dainų autorius ir atlikėjas, poetas, gitaristas ir kompozitorius su nekaltute šypsenėle lūpose iškart prisipažino visai apie ką kita: „Iš visų man brangių žmonių aš vogiau, vagiu ir vogsiu“.

Matyt, jam svarbūs gyvenimo ir kūrybos autoritetai turi daugybę vogtinų dalykų – poezijos, giluminių įžvalgų, įkvėpimo... Tik ar tas „išvogtas“ lobynas po to sumažėja? O gal kaip tik išauga, išsiplečia ir pradeda gyventi savą gyvenimą, apie kurį minėjo R. Kmita?..

Domantas Razauskas ir žodžiais, ir mimika gyvai papildė renginio metu vyravusius pokalbius apie gyvenimą ir literatūrą. Vakarą praturtino jo atliekama dainuojamoji poezija. Skambėjo „Jei tavęs nebūtų“ ir kitos akustinės dainos.

Salės gale sėdinti mergytė, kiek pasiklausiusi, ne visai subtiliai paklausė: „O kiek Domantui metų?“

„Gal keturiasdešimt“, - pasigirdo balsas tarp žiūrovų.

Kiek pasvarsčiusi ir, matyt, nepatikėjusi, mergytė tvirtai pareiškė: „Jam tikrai devyniasdešimt du metai.“

Publikoje įsižiebė kelios šypsenos ir vėl įsivyravo dėmesinga tyla.

Ir ką bepridurti? Gal vaikui geriau matyti? Gal vaikai metus skaičiuoja kažkaip kitaip, intuityviai? Realybėje nuolat stebimas kartų konfliktas, galbūt ir iš tiesų, literatūroje ir mene vyksta kitaip, o gal ir visai nevyksta? Tad dvi (o gal ir trys) kartos, šį kartą susitikusios literatūros ir muzikos traukinyje, lengvai išvengė požiūrių dvikovos – išmintis ir kūrybiškumas metams, matyt, nepavaldūs.

Belieka šias tiesas pasitikrinti kitame renginyje. Jau žinoma, kad projekto „Dėmesio! Dvi kartos traukinyje“ literatūrinį bilietą į Alytų įsigijo poetas, vertėjas, eseistas Gytis Norvilas, literatūros kritikė Virginija Cibarauskė, perkusininkas Arkadijus Gotesmanas. Į susitikimą su alytiškiais svečiai atvyks rudens pabaigoje.

Jūratė Čėsnaitė

Ilonos Krupavičienės nuotr.

Kas krito į akis paėmus  knygą „Ežiuolių eketės“? Dizainas? Taip – puikus. O pavardė? Irena Vyšniauskaitė, bet...  tyla. Jokių asociacijų. Tuščias laukas.

Tačiau, kai atsitiktinai atverstame puslapyje peržvelgiu eilėraštį, -  gilu, prasminga, glausta, tikra.  Kas tai? Ryju vieną po kito, pervarau visą knygą - atsiveria mūsų dienoms  neįprasta oazė: žodžiai, daiktų pavadinimai, spalvos nepasikeitusios, bet poetinė metafora, palyginimas, sugretinimas, kartais ( ką nors apibūdinant)  iššauta alogiška priešprieša taip įsodrina reiškiamą mintį, kad ji suskamba tikroviškiau negu tikrovė, galingai ir drąsiai, ir tuo pačiu  – naujai.

Perskaitęs knygą suvokiau,  su kokiu kultūros ir pasaulinio meno lobynu turi būti susipažinusi  autorė,  kad jos  poezija, kildama iš to jos kultūrinio intelektualinio klodo, mus taip džiugintų,  taip trauktų tobulumu. Eilutės baigiasi „švariu“ rimu, kuris, beje, labai retai pasikartoja tais pačiais žodžiais, todėl nevargina. Autorė nesivaiko akademinio stiliaus:  jos rimuotos eilutės skirtingo skiemenų skaičiaus, ji pratęsia eilutę, kad nenukirptų minties prasmės. Tai teisinga ir žavu, o asmeninės patirtys, išreikštos santūriai, jos poezijai ne atima, bet prideda svorio. Tai aukštos prabos poezija. Manau bus tęsinys.

Tokia yra Stasio Šukio, gydytojo ir poeto, Alytaus apskrities literatų klubo  „Tėkmė“ ir Trečiojo amžiaus universiteto  nario,  nuomonė.

To paties klubo pirmininkė Emilija Lukšytė-Krušinienė, keturių knygų autorė,  mano, kad bet kokiame sambūryje laimingi tie, kuriems tenka kalbėti pirmiesiems. Ir negali jai nepritarti. Jei  koks daiktas ar  reiškinys išties yra,  tai jį pamato kiekvienas, kas atidžiau pasižiūri.  Ir ima kalbėtojų mintys kartotis.  Tegu šita neganda krinta ant tolimesnių svečių  galvos. O tarp vietinių  kartojimosi, atrodo, bus  išvengta.

Šią knygą perskaičiau per tris vakarus. Patraukė meniškumas .Surandu labai gražų sakinį, tai dar kartą jį skaitau. Miela. Džiaugiuosi, kad  knyga pasiekė mane. Be to, esame su autore beveik kraštietės:  šventą Krikšto vandenį man ant galvelės pylė Kalvarijos bažnyčioje.

Pirmasis  eilėraštis "Trauka" tarsi nubrėžia punktyro liniją turiniui;  sudvasintai kalbama apie  Lietuvos peizažą, iš lietuvių rašytojų atsineštą grožinės literatūros sampratą,  poveikį žmogui, susimąstymą dėl likimo, misijos žemėje.Sakyčiau, kad visi eilėraščiai tikrai meniški, turintys gilių minčių potekstę, išsako ne tik savo, t.y. autoriaus išgyvenimus, bet ir svarbius apskritai žmonijai. Meninė išraiška, mano nuomone, nenutolsta nuo minties  suvokimo galimybių, žodžių prasmės. Juk pasitaiko ,sakykim, net  literatūriniame žurnale "Metai“( teatleidžia man nenuovokumą...) , kur net triskart skaitydama žodžius ar jų junginius nesuprantu, kas norėta pasakyti.  Ir  tai  vadinama  žodžių žaismu. O kam viso to reikia?

Neskaičiuosiu knygoje esančių metaforų, personifikacijų, epitetų, palyginimų ir kitų originalių meninių priemonių. Tik išsirašiau iš knygos keletą sakinių, ar tik sakinių nuotrupų, mano supratimu, gražių, limpančių prie širdies. Tik čia  ne visos  - yra gerokai daugiau.

Pradingo kelias. Šviečia tik širdis.- 9 p. Senutės byra žemėn žiedlapiais bijūnų. -10 p.  Iš debesų į pievą nusileidęs paryčiu arklys   - 11 p. Pavasaris. Purienos gieda. - 12 p.  Į žemę leidžiasi liftu sustiręs rytas  - 19 p. Prie lapkričio ugnies, pavargusios, lėtos,   Sulytą širdį šildausi. - 24 p.  Kaip norėjau rašyt, bet į popierių krito vien  lietūs, - 33 p. Ir atsigulsi debesims kaip kūdikystėje ant kelių. – 37 p.  Ne gyvenu, tik mokausi nebūti, - 41 p.  Melas - gyvenimas mano, eilės - tiesa. -  43 p.   Ir vaikėk, nes nėra šią akimirką nieko baisiau .- 77 p. Iškėlusi eilėraščio , tik parašyto, burę .- 79 p. Tik švies laukus apsėmęs violetas, -  83 p.  Iriasi vandens stiklu /  Tik  mudviejų atodūsis  - vienintelis ir tikras. - 84 p. Aš visada buvau ruduo .- 97 p. Vėl gieda /  Visas sniegas baltai. Nubundu.- 114 p. Bet viskas dings. Tik vyšnios skėtis išsiskleis baltai, - 128 p.

Nuoširdus ačiū gerbiamai poetei Irenai už puikią knygą. Skaičiau ir gėrėjausi. Ir prašau tęsti kūrybos kančias, kelti aukštai naujo eilėraščio burę.. Juk rašote skaitytojams. O jie laukia  gilių, vaizdžių minčių.

Sėkmės Jums, miela kraštiete!

Visai kitu kampu į leidinį žvilgteli Scholastika Kavaliauskienė. Literatai  ir lieka literatais...

Paėmus  į rankas Irenos Vyšniauskaitės knygą  „Ežiuolių ekėtės“, pirmiausia sustabdo pavadinimas. Kodėl ežiuolių ? Pradedi skaityti eilėraščius ir vis ieškai atsakymo į klausimus, pateiktus pavadinimo. Gal randi, o gal tik tariesi radęs... Man tas pavadinimas simbolizuoja pirmiausia jėgą, nes visi žino vaistines ežiuolių savybes, toliau – skausmą, nes aštroki ežiuolės stiebų spygliukai, ir pagaliau -  grožį, nes nepaprastai gražūs jos žiedai.

Manau, kad atsakymą eilėraščiuose radau. Kiekvienas autorės eilėraštis natūraliai verčia susimąstyti, be jokio išankstinio nusistatymo jį nagrinėti. Aš radau eilėraščių eilutėse ir tarp eilučių skausmo, nes pabandžiau įžiūrėti, kas slypi, pavyzdžiui, už žodžių  „Gyvenimas – švarkelis be sagų“ (Eil. „Tyloje“). Už žodžių uždangos radau jėgą -  „Tyla kaip ledkalnis. Esu vien pilnaties auka,  / Žvaigždynų kopėčiom į dangų kopianti ekvilibristė“. (Eil. „Auka“) O jau grožio, ežiuolės žiedų grožio, tikrai apstu. Grožio, tuputį nuspalvinto liūdesiu, gal kiek nesuprantamu ilgesiu...

Žinau, kad kiekvienas skaitytojas perskaitytus eilėraščius supras savaip. Aš juos supratau taip. Skaitydama kai kuriuos eilėraščius po kelis kartus, jutau autorės nuotaiką, kuri jai diktavo tas eiles. Knyga labai patiko. Ačiū! Eilėraščiai  tikrai pagauna ir nenori  paleisti. Labai gaila, kad neteko susipažinti su gerbiama autore.

Tarsi tiltas tarp „Tėkmės“ žmonių ir kurso draugų, atvažiavusių į renginį iš toliau, buvo kartu studijavusi, daug metų  Pivašiūnuose mokytojavusi ir gyvenanti Milda Junevičienė:

Ežiuolė - augalas, turintis dyglius, ir ta "dygliuota" pavadinimo tema eina per beveik visą rinkinį, nors ir išsakoma netiesiogiai. Išreiškiama metaforiniu kalbėjimu, pridengiama kauke: tai užuolaida, rūkas, skara, sparnas, debesys, voratinkliai...  (Man asocijuojasi su J.Ivanauskaitės pamąstymu, kad mes gyvename, "dėvėdami" įvairias kaukes). Tai gražiai atskleidžiama eilėraštyje "Po uogų kauke" (p.59), kur net raudonos putino uogos atrodo lyg netikros, apgaulingos ir  verčia žmogų budėti, apmąstyti savo būtį.

Eilėraščiuose daug aštrumo, skausmo, gėlos, šalčio, grėsmės (detalės: duženos, ledas, šukės, skeveldros, sprogmuo, praraja ir gailėjantis gyvenimas, gelianti širdis). Tai ypač pastebime, skaitydami eilėraščius "Gailėjantis gyvenimas" (p.115), "Lyg speigledis" (p.121), "Šukės ir šaltis"(p 49). Gretimai eina ir vienatvės, laikinumo, trapumo tema, net šalia eilėraščio žmogaus (kad tai moteris, galime lengvai atsekti ne tik iš gramatinių formų, pvz., "Aš ir pati nepaeinu", bet ir iš tegul  "sunkaus", bet vis tiek moteriško mąstymo)  atsiradus  kitam asmeniui tas netikrumas niekur nedingsta. Vienatvė jaučiama net būnant dviese (eil. "Vienatvės girgždesys", p.68, "Keliauki vienas", p.125). Kartojasi žodžiai: vieniša, gailu. Akcentuojama: "Tavęs nėra. Yra tik du miglos krantai", nors ir labai norėtųsi to buvimo kartu - girdisi prieštaravimo gaidelės: "Man taip negera, man taip gera dviese" ("Dviese tyloje", p.50). Negatyvo įspūdį kuria ir įvairios detalės: pelenai, praraja, sustoję laikrodžiai, net mokymasis nebūti: "Gyvenimas- toli, mirtis- arti, arti, arti" ("Tuštumos veidas", p.133). Kartais pažaidžiama ryškiais skardžiais garsais: "Žyra žiežirbos žolės", "Gurgžda žiedlapiai", "Tik šukės, šaltis. Įlūžti".

Iš kai kurių eilėraščių supranti, kad eilėraščio žmogui yra labai svarbi kūrybos, poezijos, poeto padėties tema. Eil. "Metų gelmėje"(p.91) mus lyg įveda į šią temą: "Į rojų eilėraščio per pačią delčią įeinu", kituose eilėraščiuose tai lyg įtvirtinama: "Poezija- kaip svaigalai" ("Šukės ir šaltis",p.49), "Palik tiktai eilėraščių šermukšnišką saujelę" ("Šermukšniška saujelė", p.14), "Poezija - tu paskutinė afera numirti" ("Kai žyra žiežirbos žolės", p.71), "Svajok - saldžioj saldžioj eilėraščio tremty" ("Eilėraščio tremty", p.48). Kūryba, eilėraščiai lyriniam "aš" yra lyg atgaiva, lyg apsauga ir gyvenimo prasmė.

Kai kurios eilėraščių frazės tokios tvirtos, kad galime jas priimti kaip aforizmus, kaip pamokymus:

"Gyvenimas- švarkelis be sagų";

"Gyventi- tai girdėt šukes" ( gal V.Mačernio mąstymo aidai?);

"Aš- tiktai skeveldra";

"Tyla- kaip ledkalnis";

"Gyvenimas- mįslė, kur viskas liko neįminta".

"Melas - gyvenimas mano, eilės - tiesa"- šis teiginys, net du kartus pakartotas eil. "Vakaro varis“ (p.43), atspindi eilėraščio žmogaus vidinę būseną, išryškina likimo duotos dovanos prasmę - gebėjimą kurti, atsiskleisti (ir net gyventi) eilėraščiuose  (kaip čia neprisiminti H. Radausko poetinio teiginio: "Pasauliu netikiu, o pasaka tikiu"). Taigi, anot. V. Daujotytės, I. Vyšniauskaitė savo rašymu lieka ištikima poezijai. Turbūt ir pačiai sau.

Tiems,  kurie Irenos  Vyšniauskaitės  kūrybą pažįsta nuo studijų ar dar nuo tolesnių laikų, šio eilėraščių rinkinio pasirodymas  2014 metais pirmiausia iššaukė palengvėjimo atodūsį – pagaliau!  Juk ji visą laiką eilėraščius rašė, ir visada jie buvo labai geri.

Knygą išleido „Homo liber“. Nusimanantiems apie knygų leidybą šis leidyklos pavadinimas  kai ką sako...  Puikios Valentino Ajausko iliustracijos, aiškus šriftas, labai kruopščiai, tiesiog su meile, sumaketuota Sergejaus Mecho. Eilėraščiai – tobuli. O jokių atgarsių apie knygą, jokių recenzijų, jokios kritikos  jau daugiau nei treji metai – nėra.

Kodėl taip atsitiko?

O juk šioje knygoje atsiskleidžia labai intymus pasaulio suvokimas,  lyrika tokia skaudi ir gili, kad net apibendrinamosios galios įgyja. Eilės -  tikros,  kaip per išpažintį  nuogos, todėl ypač vertingos,  nes tik tokios padeda išsilaisvinti nuo išgyvenamo jausmo intensyvumo kūrėjui ir turi galią teikti katarsį skaitytojui.

Visa tai turėdama galvoje ir ryžausi  susigrumti  su Nežinia ir, Irenai Vyšniauskaitei gero linkinčių  bendrakursių remiama , pabandyti organizuoti nors  jos  eilėraščių  viešą skaitymą.  Be autorės. Nes sambūrių autorė vengia.

Ji papuošė mūsų gyvenimą savo kančia, savo meile, savo baime, savo bejėgiškumu, savo abejonėmis, silpnumu ir kitokia akimirkų tiesa, kuri turėtų mus priversti bent atsitokėti,  atidesniu žvilgsniu pasižiūrėti į greta esančius, pabandyti išsklaidyti dar neištryškusią ašarą, susilaikyti nuo spjūvių, nuo beprasmio draskymosi... Savo  originalia kūryba paturtino mūsų literatūrą.

Ar  objektyviai ką gero davė šis eilėraščių skaitymas?

Laikas parodys. .

O renginyje, be alytiškių,  dalyvavo Irenos Vyšniauskaitės bendrakursiai vilniečiai:

akad., prof., habil. dr.  Bonifacas Stundžia , dr., doc. Bronė Stundžienė , dr. Kęstutis Kaminskas,  Dalia Kaminskienė, mokytoja  Gražina Mališauskienė, mokytoja Milda Junevičienė, Meilutė Kinčienė, dėstytoja Laima Pečkuvienė, dr., doc. Zosė Babickienė , rašytoja, mokytoja Vilė Vėl.

Profesorius Donatas Sauka per paskaitą yra sakęs, kad jei poetui per gyvenimą  pavyksta sukurti 7–8   tobulus eilėraščius, tai jis tikras poetas. Bijau prasitarti, bet man atrodo, jog vien šiame rinkinyje jų yra kur kas daugiau... O gal ir visi?

Skaitėm ir klausėmės eilių, dalinomės prisiminimais, vertinome, gana jaukiai šurmuliuodami. Ir iškyla poetės paveikslas :  energinga, triukšminga, poliglotė, godi naujovių,  apdovanota įvairiausiais gabumais, dažnai panaši į  siautėjančią  jūrą. Bet visos jūros turi gelmę: paslaptingą, neįžvelgiamą, nepasiekiamą, bauginančią, pavojingą. Ir čia blėsta Irenos drąsa, pasitikėjimas ir kiti asmenybės gaivališkumą rodantys bruožai, bet prabyla ESMĖ.

Branginkime Ireną Vyšniauskaitę. Tokios vitališkos asmenybės visuose kraštuose, visais laikais, visuose menuose  (net technikoje) daug gero gali duoti ir duoda savai tautai. Jos eilėraščiai – universalūs, nepririšti nei prie laiko, nei prie santvarkos. Tik skaitydama šitas tobulas eiles taip pasiilgstu jos jaunystės eilėraščio „Paukščiai“,  su (maždaug) tokiais  žodžiais: „Visos mintys – sparnai, / Visas kūnas – sparnai, / O gyventi, vadinasi, skristi.“

Jei tu, Paukšte, besiblaškydama po jūres-marias, neišbarstei kaip plunksnų  savo jaunystės eilėraščių, atiduok juos žmonėms. Tegu skraidyti mokosi  jaunuoliai!

Milda Ona Daukšienė

Leokadijos Sušinskaitės nuotr.

Lietingą spalio 13 dieną Draugystės Saulė iš Alytaus Jurgio Kunčino viešosios bibliotekos Vaikų ir jaunimo literatūros skyriaus atkeliavo į Alytaus Dainavos pagrindinę mokyklą. Saulę pasitiko mokyklos direktorė Edita Matulevičienė, direktoriaus pavaduotoja ugdymui Birutė Grušauskienė, mokytojos metodininkės Zina Bražinskienė ir Danguolė Stagniūnienė bei gausus mokinių būrys.

Vaikų bibliotekos darbuotoja Daina Krukonienė atsinešė stebuklingą prisiminimų skrynelę, kuri buvo pilna įvairiausių daiktų, susijusių su Draugystės Saulės pynimu. Kiekvienas, išsitraukęs tai adatą, tai pieštuką, tai siūlų ar vąšelį, turėjo prisiminti Saulės pynimo akimirkas.

Kad pasakojimas buvo tikras ir nesumeluotas, įrodė skaidrės. Vaikai prisiminė visą netradicinę veiklą: aktorės Eglės Juškaitės skaitytas pasakas, meninio proceso pritaikymą matematikoje (kiek metrų siūlų sunerta vąšeliu, sunaudota klijų, kartono, karoliukų), linksmą šurmulį bibliotekoje.

Mokiniai išradingai pristatė Saulę mitologijoje ir moksle, skaitė sakmes, iliustravo mįsles. D. Krukonienė pasekė pasaką „Kodėl saulė varlių nešildo“ , o vaikai tapo varlių choru.

Mokyklos direktorė E. Matulevičienė pasidžiaugė darbščiais mokiniais, paskatino visus būti dar draugiškesniais, tolerantiškesniais.

Džiugu, kad Draugystės Saulė jau pradėjo savo kelionę!

Vaikų ir jaunimo literatūros skyriaus inf.

Poetas ir eseistas Gintaras Bleizgys šiuolaikinę lietuvių literatūrą neseniai praturtino naujausiu savo kūriniu „Karmelio kalno papėdėje“. Šis atviravimų bei autobiografinių detalių kupinas dienoraščio formos pasakojimas dar tik beldžiasi į skaitytojų protus ir širdis, tačiau jau sulaukia ir įvertinimo. Alytiškiai pro padidinamąjį stiklą seka kiekvieną Gintaro Bleizgio kūrybos vingį, mat šį kūrėją gali vadinti savo kraštiečiu. Rašytojas yra gimęs Druskininkuose, o mokyklą baigė Veisiejuose. „Karmelio kalno papėdėje“ – vienuoliktoji autoriaus knyga. Šis kūrinys – aliuzija į šv. Kryžiaus Jono veikalą „Kopimas į Karmelio kalną“.

„Šv. Kryžiaus Jono veikalas – viena sudėtingiausių krikščioniškų knygų. O mano knygos pavadinime „papėdė“ atsirado todėl, kad nedrįstu tapatintis su Eliju, kuris ant Karmelio kalno sutriuškino Baalo pranašus. Savąjį nueitą kelią vertinu kukliai, todėl ir parašiau, kad esu dar tik papėdėje“, - į susitikimą Jurgio Kunčino viešojoje bibliotekoje atvykusiai publikai pasakojo G. Bleizgys.

Gintaras Bleizgys, atvirai pasisakantis prieš snobus ir egzaltuotą literatūrą, knygą „Karmelio kalno papėdėje“, matyt, adresuoja likimo gerokai krestelėtiems žmonėms, gebantiems kiekviename žingsnyje įžvelgti žeidžiančios tikrovės gylį.

„Knygą rašiau netikintiems žmonėms, kad parodyčiau tam tikrą gyvenimo struktūrą, patirtį. Noriu parodyti, kad anapusybė nėra kažkas mistiško – ji šviečiasi pro kiekvieną mūsų buvimo čia akimirką. Laiko tarpelis, kuriame mes esame, yra toks mažytis, kad, galima sakyti, jo net nėra. Aš tarsi rašau jau po mirties, tarsi visai be laiko“, - teigė G. Bleizgys.

Bibliotekoje susirinkę Gintaro Bleizgio kūrybos mėgėjai išgirdo pribloškiančia tikrove alsuojančios poezijos ir prozos bei daugybę nuoširdžių atsivėrimų. Viską teko atmiešti humoro, kad ir juodo, intarpais, nes ne kiekvienam klausytojui yra pakeliama pamąstymų apie mirtį, ligas, kalėjimą įtampa.

„Skaitytojai nemato tų momentų, kai nesu aš toks linksmas ir tvirtas. Nuolankumo mane išmokė ne bažnyčia, o liga. Aš jai esu už tai dėkingas. Jei anksčiau buvai pasiryžęs uždirbti milijoną, tai, kai susergi, imi džiaugtis, kad šiandien gavai atlyginimą. Aš apie ligą (depresiją) kalbu gana atvirai. Depresija, kaip reiškinys, yra lyg dieglys šone. Savo kūryba aš skelbiu gyvenimą, jėgų perteklių. O depresija yra agresija, nukreipta į save patį. Tik kalėjime nesirgau depresija. Nes ten visas gyvenimas yra agresijoje. Jos nereikėjo uždaryti savyje“, - atviravo G. Bleizgys.

Paklaustas, kaip atrasti ramybę, rašytojas išvardijo tradicinius ir netradicinius būdus: „Marškinių lyginimas man yra kaip psichoterapijos seansas. Ir rašymas ramina. Kaip ir dviejų tūkstančių detalių dėlionės dėliojimas. Ir, žinoma, religija“.

Renginyje rašytoją išradingai kalbino ir jo kūrybą skaitė poetas, šiuolaikinės lietuvių literatūros tyrinėtojas Saulius Vasiliauskas. Į pokalbį švelniai įsiterpė Alytaus jaunimo centro dainininkių Gretos Naruševičiūtės ir Gabrielės Lubauskaitės vokalai.

Jūratė Čėsnaitė

Ilonos Krupavičienės nuotr.

Lietuva pagal patyčias patiriančių vaikų dalį išsiskiria visoje Europoje. Organizacijos „Gelbėkim vaikus“ atliktas tyrimas skelbia, kad vienokių ar kitokių patyčių yra patyrę net pusė mokyklose besimokančių vaikų. Ir tos patyčios vis nuožmesnės, rafinuotesnės.

Pasikalbėti apie patyčias mokyklose  su seimo nariu, aktoriumi, režisieriumi, knygos „Šarkos sielos šauksmas“  autoriumi   bei dviejų dukrų tėčiu Robertu Šarknicku spalio 9 d. popietę į Jurgio Kunčino viešosios bibliotekos Vidzgirio filialą susirinko VšĮ Alytaus miesto socialinių paslaugų vaikų dienos centro, Alytaus Volungės pagrindinės mokyklos bei Alytaus Likiškėlių pagrindinės mokyklos mokiniai.

Renginio pradžioje vaikai pasižiūrėjo filmą apie patyčias mokykloje.  Po filmo peržiūros tarp mokinių užvirė diskusija kaip buvo galima pasielgti vienoje ar kitoje situacijoje, ar suaugusieji gali padėti vaikams susidoroti su jiems iškilusiomis problemomis...  Robertas Šarknickas prisiminė savo vaikystės išgyvenimus, prisipažino ir pats  vaikystėje patyręs patyčias.  Mokiniai drąsiai uždavinėjo klausimus apie seimo nario vaikystę, išgyvenimus, patirtus negatyvius jausmus. Kiekvienas uždavęs Robertui Šarknickui klausimą buvo apdovanotas tušinuku. Renginio pabaigoje vaikams seimo narys padovanojo saldžią dovaną - šakotį, o bibliotekai  - pluoštą taip reikalingų vaikiškų knygų.

Vidzgirio bibliotekos renginys „Patyčioms Ne!”  neišspręs  patyčių bei smurto  problemų mokyklose,  bet  susitikimas bei nuoširdus pokalbis su žymiu žmogumi, vaikams  galbūt įkvėps pasitikėjimo bei drąsos  priešintis smurtautojams. Taip pat padės suprasti,  kad viską galima įveikti  ir gyventi visiems draugiškoje  aplinkoje .

                                        Alytaus Jurgio Kunčino viešosios bibliotekos Vidzgirio filialo inf.

Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka kartu su Valstybine mokesčių inspekcija (VMI) siekia gerinti atviros visuomenės švietimą, plėtoti visuomenės informacinę kompetenciją, ugdyti pilietiškumą, skatinti mokesčių mokėtojų sąmoningumą. Kaip viena iš priemonių, padedančių siekti šių tikslų, yra VMI parengta nuotolinių mokymų sistema. Toks mokymosi būdas leidžia visiems mokesčių mokėtojams elektroniniu būdu, jiems patogiu laiku peržiūrėti ir studijuoti mokomąją medžiagą pačiais įvairiausiais ir aktualiausiais mokesčių klausimais.

Spalio mėnesį siūlome dvejus mokymus – „Individuali veikla pagal pažymą pradedantiesiems“ (26 d.) ir „Mokestinės prievolės naujai įregistruotiems juridiniams asmenims“ (27 d.). Maloniai kviečiame stebėti tiesiogines e. seminarų transliacijas ir dalyvauti nuotoliniuose mokymuose.

Daugiau informacijos ČIA

Alytaus Jurgio Kunčino viešojoje bibliotekoje „Sodros“ Alytaus skyriaus Pensijų skyriaus vyriausioji specialistė Giedrė Šalčiuvienė vedė seminarą pensijų, kompensacijų skyrimo ir mokėjimo bei elektroninių „Sodros“ paslaugų teikimo klausimais.

Garbaus amžiaus alytiškiai nepraleido progos pasidomėti jiems rūpimomis aktualijomis ir asmeniškai užduoti klausimus.

Diskusijų ciklas Lietuva³ - tai tarptautinio lietuvių profesionalų tinklo „Global Lithuanian Leaders“ (GLL), advokatų kontoros TRINITI ir LRT.lt organizuojama iniciatyva, kuria siekiama suburti sėkmės Lietuvoje ir užsienyje pasiekusius įvairių sričių profesionalus bei ekspertus ir jų žinių bei praktikos pagalba prisidėti prie intelektualios, vieningos ir sėkmingos Lietuvos kūrimo.

Ketvirtąjį diskusijų sezoną tęsiame spalio 11d. kviesdami diskutuoti tema „Krašto gynyba: ką gali kiekvienas?“.

Diskusijoje nagrinėsime piliečių vaidmenį ginant šalį, sieksime išskirti būdus, kaip civiliai gyventojai gali būti pasirengę karinėms grėsmėms: kalbėsime apie socialinių medijų reikšmę, „fake news“ atpažinimą, pilietiškumo ugdymą.

Diskutuos:

►Vytautas Keršanskas - Rytų Europos studijų centro​ analitikas, direktoriaus pavaduotojas;

►Auksė Ūsienė - Lietuvos kariuomenės Strateginės komunikacijos departamento analitikė;

►Plk. ltn. Artūras Jasinskas - Krašto apsaugos savanorių pajėgų vadas;

►Kristijonas Vizbaras - Lietuvos Šaulių Sąjungos narys, verslininkas

Konkrečių išvadų link ves Linas Sabaliauskas, verslo teisės advokatų kontoros TRINITI vadovaujantysis partneris.

Diskusiją kviečiame stebėti tiesiogiai iš Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos studijos ČIA

Lietuvoje labai daug žalingai geriančių ir nuo alkoholio priklausomų suaugusiųjų. Nuo jų priklausomybės kenčia ne tik jie patys, bet ir jų vaikai. Kaip padėti sušvelninti tėvų alkoholio priklausomybės pasekmes vaikams ir paskatinti tėvus kreiptis pagalbos?

Spalio 11 d. 11 val. Valstybinio psichikos sveikatos centro, Nacionalinės tabako ir alkoholio kontrolės koalicijos bei Kauno priklausomybės ligų centro atstovai diskutuos apie alkoholio priklausomybę suaugusiems ir daromą neigiamą poveikį jų vaikams.

Kviečiame stebėti šią diskusiją iš Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos studijos.

Tiesioginė transliacija internetu ČIA

Jau trečius metus Nacionalinė mokėjimo agentūra, bendradarbiaudama su Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, tiesioginės transliacijos metu pristato aktualias temas, susijusias paramos administravimu. Šį kartą Nacionalinės mokėjimo agentūros direktorius bei Žemės ūkio paramos departamento direktorė Enrika Raibytė kalbės apie Išmokų mokėjimo tvarką ir paramos aktualijas.

Dalyviai:

Moderatorius: Nacionalinės mokėjimo agentūros Komunikacijos skyriaus Viešųjų ryšių poskyrio vedėja Aistė Mileikaitė

Pašnekovai: Erikas Bėrontas, Nacionalinės mokėjimo agentūros direktorius; Enrika Raibytė, Žemės ūkio paramos departamento direktorė

Kviečiame stebėti tiesioginę transliaciją internetu spalio 10 d. 14 val.

Transliacijos nuoroda

Iliustracija - www.nma.lt

2017 m. pabaigoje startuos Kultūros ministerijos ir Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos projektas „Gyventojų skatinimas išmaniai naudotis internetu atnaujintoje viešosios interneto prieigos infrastruktūroje“.  Kviečiame į jo išankstinį pristatymą Nacionalinėje bibliotekoje.

Projekto tikslas – inovatyvios bibliotekos ir išmanūs vartotojai

Projektu siekiama plėtoti ir atnaujinti viešos prieigos kompiuterių ir interneto infrastruktūrą viešosiose bibliotekose, sudarant sąlygas gyventojams dalyvauti skaitmeninių kompetencijų ugdymo ir  vietos skaitmeninio turinio kūrimo bei kitose skaitmeninės informacijos iniciatyvose.

Įgyvendinant projektą ketinama atnaujinti kompiuterinę ir programinę įrangą daugiau nei 1200 viešos interneto prieigos taškų viešosiose bibliotekose. Be to, planuojama įsigyti ir specializuotos techninės ir programinės įrangos paketus, kuo geriau išnaudoti ir viešinti pasaulyje sparčiai augančią robotikos rinką.

Nauda bibliotekoms

Įgyvendinus projektus „Bibliotekos pažangai“ ir „Bibliotekos pažangai 2“ pavyko pasiekti, kad bibliotekos jau ir šiuo metu aktyviai prisidėtų prie esminių strateginių Lietuvos ir ES tikslų: mokymosi visą gyvenimą skatinimo, skaitmeninės ir socialinės atskirties mažinimo. Moderniose Lietuvos viešosiose bibliotekose, užtikrinančiose visuomenės poreikius atitinkančią prieigą prie informacijos, žinių ir kultūros, lankytojų pastebimai daugėja. Tikimasi, kad projektas „Gyventojų skatinimas išmaniai naudotis internetu atnaujintoje viešosios interneto prieigos infrastruktūroje“ toliau ties minėtais projektais praskintą kelią išmanios visuomenės link.

***
Projektas finansuojamas iš 2014–2020 metų Europos Sąjungos struktūrinių fondų investicijų veiksmų programos projekto 2 prioriteto „Informacinės visuomenės skatinimas“ 02.2.2-CPVA-V-524 priemonės „Gyventojų skatinimas išmaniai naudotis internetu atnaujintoje viešosios interneto prieigos infrastruktūroje“.

Nuotrauka - www.library.pima.gov

Vaikų ir jaunimo literatūros skyriuje vyko Lauros Zdanavičienės karpinių parodos pristatymas. Į biblioteką susirinko gausus draugų, pažįstamų ir besidominčių šiuo menu būrys. Visi stebėjosi darbų originalumu, profesionalumu, žaismingumu ir nustebo sužinoję, kad autorė karpyti pradėjo tik prieš dvejus metus. Pirmasis rimtas karpinys buvo gėlės. Laura yra labai veikli, išradinga. Moteris turi ir daugiau pomėgių: vytelių pynimas, kvilingo technika, tortų kepimas. Paroda bibliotekai sukūrė ypatingą dvasią, užliejo šviesia rudeniška spalva. Karpiniai eksponuojami visą spalio mėnesį. Maloniai kviečiame užsukti!

Vaikų ir jaunimo literatūros skyriaus inf.

Dar šiltą, dar gražų rugsėjo vakarą J.Kunčino viešosios bibliotekos Vidzgirio filiale “ gimė“ knygos mylėtojų  klubas "Skaitau ir diskutuoju". Pirmosios akimirkos, pirmosios dalyvės. Tegul seksis...

Alytaus Jurgio Kunčino viešosios bibliotekos  Vidzgirio  filialo inf.

Artėjančios Tarptautinės pagyvenusių žmonių dienos proga Alytaus Jurgio Kunčino viešojoje bibliotekoje apsilankė Alytaus rajono apylinkės teismo teisėjai. Susitikti ir pabendrauti su senjorais, atsakyti į jiems aktualius klausimus atvyko teismo pirmininkė Irmutė Kliučinskienė, teismo pirmininko pavaduotoja Danguolė Urbanavičienė ir teisėja Aldona Sakalauskienė.

Šiuo renginiu Alytus prisijungė prie garbaus amžiaus gyventojus suburiančios iniciatyvos -  pirmą kartą šalies viešosiose bibliotekose organizuojamo teisinių paskaitų ciklo „Teisėjas bibliotekoje: teisės ABC senjorams“. „Informacijos įvairiais gyvenimo klausimais, įskaitant ir teisinius galvosūkius, viešojoje erdvėje yra išties daug. Tačiau dažnai pasigirsta nuogąstavimų, kad ji ne visuomet prieinama vyresnio amžiaus gyventojams – dažnam senjorui teisinė kalba vis dar atrodo svetima ir mįslinga, vyresniosios kartos atstovai sunkiau priima naujoves nuolat besikeičiančių teisės aktų srityje“, – taip šios iniciatyvos aktualumą įvardijo Lietuvos administracinio teismo teisėjas Ramūnas Gadliauskas.

Į susitikimą Alytuje atvykusius senjorus labiausiai sudomino civilinių ginčų klausimai. Dauguma atėjusiųjų norėjo išsakyti asmenines bylinėjimosi istorijas ir nuoskaudas. Alytaus rajono apylinkės teismo pirmininkė Irmutė Kliučinskienė susirinkusiuosius supažindino su teismo veikla, patarė, ką reikėtų žinoti prieš kreipiantis į teismą, papasakojo apie taikius ginčų sprendimo būdus. Pasakojimą papildė dinamiški pažintiniai filmukai.

Renginio „desertu“ tapo bibliotekos renginių sielos – Leokadijos Sušinskaitės skaitoma poezija. Jurgio Kunčino eilėraščiai iš šiemet pasirodžiusios poezijos rinktinės „Malūnų gatvė be malūnų“ daugeliui susirinkusiųjų tapo malonia staigmena.

Renginio pabaigoje dalyviai aptarė įspūdžius prie arbatos puodelio. Kai kurie senjorai dar ir pasinaudojo galimybe apsilankyti bibliotekoje įsikūrusiame „Jurgio Kunčino kambaryje“

Jūratė Čėsnaitė

Ilonos Krupavičienės nuotr.

Rugsėjo 26 dieną Alytuje surengti poezijos skaitymai „Poezija bylo visomis kalbomis“. Taip mūsų miesto bendruomenė įsiliejo į keturių miestų - Vilniaus, Kauno, Klaipėdos ir Alytaus – iniciatyvą vienu metu paminėti Europos kalbų dieną.

Alytaus Jurgio Kunčino viešojoje bibliotekoje savo eilėraščius ir jų vertimus į skirtingas kalbas skaitė poetai Dainius Gintalas ir Laurynas Katkus. Adolfo Ramanausko-Vanago gimnazijos skaitovai poezijos posmus papildė jaunatviška įtaiga. Skambėjo eilėraščių vertimai į anglų, ispanų, lenkų, prancūzų, rusų, vokiečių ir kitas kalbas.

Daugybe kalbų suskambėjusi poezija sustiprino bendrystės pojūtį ir pažadino norą geriau pažinti jomis kalbančias tautas.

Vilniaus mokytojų namai drauge su kultūrininku ir literatu Juozu Žitkausku, tęsia renginių ciklą „Jie su Vilnija suaugę“. Šis unikalus jau penkerius metus gyvuojantis projektas pasakoja apie žymius kultūros ir meno žmones, gimusius, gyvenusius ar dirbusius Pietryčių Lietuvoje, populiarina jų kūrybą. Pirmieji projekto renginiai vyko tik Vilniaus krašto gimnazijose ar kultūros įstaigose. Supratus, jog pravartu šį regioną bei jo istorijos sanklodą pristatyti platesnei auditorijai ir pakoreguoti įsišaknijusius stereotipus, ilgainiui renginių geografija prasiplėtė.

Rugsėjo 20 dieną Alytaus Jurgio Kunčino viešojoje bibliotekoje buvo pristatyta literatūrinė-muzikinė kompozicija „Lėmė dievai poetu man tapti”, skirta vieno žymiausių 17 a. poeto, kunigo, retorikos teorijos pradininkų Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus kūrybai. Tai – viena iš projekto „Jie su Vilnija suaugę“ programų, kurią į Dzūkijos sostinę atvežė iš šio krašto kilęs kultūrininkas Juozas Žitkauskas.

Renginyje  buvo pristatyta M. K. Sarbievijaus biografija ir kūryba.

M. K. Sarbievijus – 1595 m. Mozūrijoje gimęs poetas, pamokslininkas, studijavo filosofiją Braunsberge, dėstė poetiką Kražių kolegijoje. 1620 m. studijavo teologiją Vilniaus universitete. Po kelerių metų buvo išsiųstas tęsti teologijos studijų į Romą, iš kur grįžo 1625 m. Atlikęs privalomą praktiką Nesvyžiuje ir Polocke, ėmė dirbti Vilniaus universitete, kur dėstė retoriką, filosofiją, scholastinę teologiją. Universitete ne tik profesoriavo, bet ir ėjo įvairias administracines pareigas: buvo universiteto rektoriaus patarėjas, Marijos kongregacijos vadovas, Filosofijos ir Teologijos fakulteto dekanas. 1635 m. buvo paskirtas Šv. Jono bažnyčios pamokslininku, tačiau tais pačiais metais išvyko į Varšuvą, kur penkerius metus pamokslavo Vladislovo IV Vazos rūmuose. Į Vilnių buvo atvykęs 1636 m. vasarą, kai jam buvo suteiktas teologijos daktaro laipsnis. Mirė Varšuvoje 1640 m. balandžio 2 d.

Poetas daugiausia rašė odes, panegirikas. Išleistas keturios „Lyrikos knygos“. Jau pirmasis poezijos rinkinys atnešė Sarbievijui didžiulį populiarumą ir šlovę, o popiežius vainikavo jį laurų vainiku, prilygindamas kitados taip pagerbtiems Dantei ir Petrarkai. Į Sarbievijų lygiavosi daugelis to laiko poetų, iš jo mokėsi ir sekė jį. Kūryboje daug kalbama etinėmis, bendražmogiškomis temomis. Daug vietos skiriama to meto Lietuvos aktualijoms, istorijai ir konkrečioms personalijoms. Poeto kūryboje daug Vilniaus bei Vilniaus krašto konkretybių.

Jurgio Kunčino viešojoje bibliotekoje skambėjo M. K. Sarbievijaus odės, eilėraščiai, panegirikos bei ištraukos iš neseniai lietuvių kalba išleisto pamokslo „Maršalo lazda parodyta laidojant LDK maršalą Joną Stanislovą Sapiegą֧“. Programą pagyvino aktoriaus ir bardo Giedriaus Arbačiausko atliekamos autorinės dainos bei teatrališki M. K. Sarbievijaus kūrybos skaitymai. Violončelininkė Agnė Arbačiauskienė salės erdvę užpildė klasikinės muzikos garsais.

Šiuolaikinė lietuvių literatūra nuolat pulsuoja naujovėmis. Jomis besidomintys alytiškiai rudens pradžioje nekantravo sužinoti, kokias literatūrines asmenybes šiais metais mūsų mieste pristatys Jurgio Kunčino viešoji biblioteka. Rugsėjo viduryje čia startavusiame tęstiniame renginių cikle „Dėmesio! Dvi kartos traukinyje“ pristatytas pirmasis literatūrinis įvykis – susitikimas su jaunu rašytoju Povilu Šklėrium. Svečią kalbino literatūros kritikė Neringa Butnoriūtė, literatūrinius pašnekesius papildė Dovilės Dimšaitės vokalas ir muzika.

Vakaro svečias Povilas Šklėrius – augęs Alytuje ir vadinantis šį miestą gimtuoju, šiuo metu gyvena ir dirba Vilniuje. Rašo poeziją, prozą, dalyvauja poetinės improvizacijos meno (slemo) renginiuose, yra tinklaraščio „Arsonist‘s Prayers“ autorius ir VU radijo stoties „Start FM“ direktorius. 2016 m. buvo išleistas debiutinis jo romanas „Ko negalima sakyti merginai bare“. „Mano tėvas, mano sūnus“ – antroji Povilo Šklėriaus knyga, tačiau tikrai ne paskutinė – autoriaus mintyse ir užrašuose jau bręsta ir trečiasis romanas.

Vos prasidėjus renginiui, jaunasis literatūros talentas buvo apipiltas klausimais apie Alytų, mat jo romanų siužetuose galima aptikti šio miesto žmonių ir vietų. O visai netrukus jau imtos lukštenti dviejų alytiškių rašytojų - Jurgio Kunčino ir Povilo Šklėriaus – kūrybos paralelės.

Povilas Šklėrius sakėsi perskaitęs visą Kunčiną ir netgi šiam rašytojui patikusius autorius. „Tūlą“ perskaičiau pirmiausia. Patiko rašymo stilius ir gyva kalba. Jo istorijos paprastos. Jis pasakoja apie paprastus žmones, kuriems nelabai sekasi gyventi. Šis rašytojas man yra priimtinas, nors ir ne visi jo kūriniai man patinka“, – atviravo P. Šklėrius.

Neringa Butnoriūtė kaip mat sumezgė sąsajas tarp J. Kunčino ir vakaro svečio kūrybos: „Kunčinas gebėjo pasakoti apie savo esamą laiką. Tai tikrai nėra paprasta. Tuo P. Šklėrius į jį panašus – rašo apie dabarties momentus.“

Publika atidžiai klausėsi Povilo Šklėriaus skaitomų ištraukų iš abiejų romanų. Jo herojų pokalbiai kartais rėžė ausį savo autentika, tačiau autoriaus tekstai nebūtų tokie įtikinami, jei jo aprašyti nuošaliose miesto vietose vakarojantys berniokai staiga prabiltų kuo vaizdingiausia literatūrine kalba.

„Abiejų romanų temos sunkiasvorės – susvetimėjimas visuomenėje, vienišystė, mylimojo paieškos, šeimos problemos. Nelengva tai papasakoti paprasta kalba – be išskirtinių priemonių, metaforų. Ir apskritai, tokia jau šiandienos romanų tendencija – tikroviškumo iliuzija, emocinės tiesos ieškojimas, patyrimo atskleidimas (Tomo Vaisetos „Orfėjas, kelionė pirmyn ir atgal“, Rimanto Kmitos „Pietinia kronikas“, Povilo Šklėriaus romanai)“, - teigė N. Butnoriūtė.

Povilo Šklėriaus romanais susidomėjusi publika panoro kuo nuodugniau „išgliaudyti“ autoriaus kūrybinį kelią, tad vakaro metu skambėjo ne tik proza, bet ir poezija. Renginyje vyravęs tikrumo pojūtis išliko iki pat jo pabaigos. Publikoje šmėžavo Povilo knygų personažų „originalai“, o ir pats autorius nesistengė kurti kokio nors madingo įvaizdžio – paprastai ir atvirai pasakojo apie save ir savo kūrybą.

Projektą „Dėmesio! Dvi kartos traukinyje“ finansuoja LR kultūros ministerija, Kultūros taryba ir Alytaus miesto savivaldybė. Spalį ir lapkritį iš literatūrinio traukinio Alytaus Jurgio Kunčino viešosios bibliotekos „perone“ žada išlipti: Rimantas Kmita, Donaldas Kajokas, Rolandas Rastauskas ir kiti.

Jūratė Čėsnaitė

Ilonos Krupavičienės nuotr.

Alytaus Jurgio Kunčino viešojoje bibliotekoje esančioje Išmaniojoje jaunimo erdvėje vyko neeilinis ir labai kūrybiškas susitikimas su jaunosios kartos menininke, Vilniaus dailės akademijos absolvente, grafike, iliustratore ir komiksų autore  Anna Pavlova (slapyvardis: Pencil Mood). Jos darbai įprasmina reklamas, albumų viršelius, kabo parodose, sutinkami gatvėse. Iliustratorė taip pat organizuoja atviras komiksų dirbtuves, taip skleisdama šio žanro žinomumą ir didindama susidomėjimą.

Susitikimas prasidėjo nuo pažinties su kūrybinių dirbtuvių edukatore, jos kūryba, su komikso apibrėžimu, jo atsiradimo istorija. Dalyviai nustebo sužinoję, jog komiksai gali būti įvairių žanrų, pvz., herojiniai, fantastiniai, istoriniai, politiniai, detektyviniai, tylieji ir kt. Juokaujama, kad komiksų gyvavimas prasidėjo dar akmens amžiuje (kaip piešinių uolose). Neatsirado nei vieno, neskaičiusio komiksų. Mėgstamiausiais susirinkusieji įvardijo Žmogų vorą, antiną Donaldą.

Visus sužavėjo lietuviškų komiksų kūrėjai, kurių, pasirodo, yra visai nemažai! Vis dėlto smagiausia susitikimo dalis buvo komiksų piešimas. Anna Pavlova kiekvieną padrąsino išlaisvinti savo fantaziją, atsakinėjo į visus rūpimus klausimus. Savo pieštus komiksus kūrybinių dirbtuvių dalyviai paliko bibliotekos darbuotojoms, kurios surengs šaunią parodą. Ją galės pamatyti kiekvienas!

Jeigu susidomėjai, tačiau nesi artimiau susipažinęs su šiuo žanru – užsuk į biblioteką! Čia rasi ne tik vaikiškų, bet ir suaugusiems skirtų komiksų!

Tai buvo dar vienas (bet tikrai ne paskutinis!) projekto „Kas pasakė, kad skaityti nuobodu ir nemadinga?!!-5“  (Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Lietuvos respublikos Kultūros ministerija) renginys.

Išmaniosios jaunimo erdvės,
Vaikų ir jaunimo literatūros skyriaus inf.