VšĮ Alytaus miesto socialinių paslaugų centre paminėta Tarptautinė neįgaliųjų diena „Iš širdies į širdį“. Tradicine tapusią šventę jau 7-jį kartą organizavo Alytaus J. Kunčino viešosios bibliotekos Vidzgirio filialo bibliotekininkė Rasa Armanavičienė.

Renginį pradėjo įstaigos darbuotojos savo pasirodymu – šokiu. Koncertinę programą irgi tradiciškai neįgaliesiems dovanoja kuri nors miesto ugdymo įstaiga. Po ja slypi prasminga idėja: pabūti kartu su neįgaliu žmogumi, mokytis jį priimti, suprasti. Šiais metais ją paruošė Alytaus Dzūkijos pagrindinės mokyklos moksleiviai, vadovaujami mokytojos Birutės Babarskienės.

Šventėje dalyvavo neįgaliųjų artimieji, Alytaus miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus vedėja Sonata Dumbliauskienė, Alytaus šv. Brunono Kverfurtiečio parapijos klebonas Valdas Simanaitis,prekybos centro "Rimi Alytus" atstovės. Smagu buvo išgirsti įstaigos direktorės perskaitytą Neįgaliųjų reikalų departamento prie SADM direktorės Astos Kandratavičienės sveikinimą Tarptautinės neįgaliųjų dienos proga!

Po koncerto susirinkusieji buvo pakviesti į fojė arbatos puodeliui ir apžiūrėti eksponuojamą Neįgaliųjų ir Vaikų dienos centrų lankytojų bei pagalbos į namus paslaugas gaunančių moterų darbų parodą „Amatų karuselė“. Bendrystė buvo graži, nuoširdi ir prasminga. Visi nuoširdžiai džiaugėsi gražia tradicija, suteikiančia galimybę susirinkti visiems kartu pabūti.

Prisidėdami prie ,,Baltojo kaspino” akcijos ir norėdami atkreipti dėmesį į smurtą šeimose bei vyrų vaidmenį siekiant jį sustabdyti, įstaigos darbuotojai segėjo baltus kaspinus.

VšĮ Alytaus miesto socialinių paslaugų centro inf.

Jurgio Kunčino viešojoje bibliotekoje įvyko poezijos, literatūrinių pašnekesių ir džiazo kupinas vakaras. Taip buvo padėtas renginių ciklo „Dėmesio! Dvi kartos traukinyje“ paskutinis taškas. Tačiau tie, kurie sekė šio neįprasto formato projekto naujienas ir įvykius, nuoširdžiai pageidavo simbolinio daugtaškio su pratęsimo viltimi...

Tad kas gi šįkart apsilankė mūsų mieste? Paskutinę rudens dieną paskutiniu šiais metais simboliniu literatūros ir muzikos traukiniu į Alytų atvyko trys išskirtinės asmenybės:

Gytis Norvilas – poetas, vertėjas, eseistas, kultūros savaitraščio „Literatūra ir menas“ vyriausiasis redaktorius, keturių savitų poezijos rinkinių autorius – „Akmen-skeltės“ (2002), „Skėrių pusryčiai“ (2006), „Išlydžių zonos“ (2012), „Grimzdimas“ (2017).

Virginija Cibarauskė – literatūrologė, literatūros kritikė ir poetė.

Arkadijus Gotesmanas – legendinis perkusininkas virtuozas, avangardinio džiazo, šiuolaikinės muzikos atlikėjas.

Alytiškiai su pasimėgavimu įsitraukė į dialogą su vakaro svečiais bei poezijos skaitymus. Renginyje netrūko asmeninių ir literatūrinių atsivėrimų, o aštriai Gyčio Norvilo poezijai antrino netikėti Arkadijaus Gotesmano mušamųjų instrumentų sąskambiai.

Gytį Norvilą sumaniai kalbinusi Virginija Cibarauskė sugebėjo išvynioti ir publikai atskleisti netikėčiausias jo minčių gijas. Nors naujausioji poezijos knyga „Grimzdimas“ autoriui pelnė prestižinę Jotvingių premiją, o ir visa kūryba yra sulaukusi skaitytojų bei literatūros kritikų įvertinimo, tačiau Gytis Norvilas to nesureikšmina. „Aš nesijaučiu čia koks labai didelis ir kažką tai naujo parašęs. Nesinori vaidinti daug pasiekusį, pasikėlusį rašytoją ir poetą. Norisi save nuo to pjedestalo nuimti ir, kaip sakoma, „veidu į samanas“, - sakė jis.

„Mano knyga „Grimzdimas“ - tarsi tam tikros trilogijos trečioji dalis. Pirmosios dvi – „Skėrių pusryčiai“ ir „Išlydžių zonos“. Jos visos man susisieja. Kol kas nieko nežinau ir negalvoju apie kitą knygą, nes kiekvieną iš jų rašau ir leidžiu tarsi paskutinę. Galvoju, kad taip rašyti toliau jau nebegalima. Jaučiu, kad dabar dar savęs nekartoju, bet kitoje knygoje jau tikrai kartočiau. Todėl reikia viską nubraukti ir daryti kitaip. Tai be galo sunku“, - teigė poetas.

Paklaustas, kaip vertina šiuolaikinę lietuvių poeziją, Gytis Norvilas pasisakė tiesiai ir atvirai: „Matau, tos kartos kaip keičiasi. Jaunesni jau grįžę prie klasikinių formų, vėl bando eiliuot, silabotonika grįžus. Mano karta, tai mes visi labiau buvom chuliganai ir verlibrininkai. Matau, kad yra gerų autorių, bet dabartiniams autoriams trūksta didesnio pasiutimo, norėjimo ką pasakyt. Dabartinė poezija šiek tiek plevenanti. Gal dabar toks sąlyginai ramus laikas – ne poezijos laikas. O man norisi daugiau aistros ir pagalio į ratus. Čia galima „užkurt lauželį“, kad patogiai nesijaustų nei klerkai, nei panašūs į juos. Galima „užkurt“ ir pačius žmones, kad būtų aktyvesni.“

„Poezija turi būti aitri, nepatogi, turi erzinti, neduoti ramybės nei pačiam autoriui, nei skaitytojui, nei pačiai kalbai. Turėtų ir guosti, turi guosti, priglausti, o guosti gali, mano supratimu, tik atimdama paskutinę viltį, kitaip tariant, iliuzijas, fantomus, kurie daugina kančią“,- taip poetinę išmonę apibūdino poetas, eseistas, vertėjas, „Literatūros ir meno“ vyriausiasis redaktorius Gytis Norvilas.

Literatūrologė Virginija Cibarauskė teigė, kad už Gyčio Norvilo poeziją dar įdomesni jo vertimai: „Gytis yra vertęs senovės indėnų tekstus, eskimų pasakojimus, modernistų ir avangardistų poeziją. Tikriausiai šitie visi platūs kontekstai ir įvairios veiklos ir lėmė jo poezijos tokį specifinį, avangardistinį, žemininkišką ir kartu šiek tiek tokį nutrūktgalvišką, emocingą, bet kartu ir kiek depresyvų toną.“

Ilonos Krupavičienės nuotr.

„Tobulas žmogus stengiasi kiekvieną dieną nugyventi kaip paskutinę, nesiblaškydamas, nepasiduodamas neveiklumui ir neapsimetinėdamas“. / Markas Aurelijus /

Ir vėl susitikimo trečiadienis. Vėl skubame į biblioteką, vėl languose ilgai negęsta šviesa... Šiandien dalijamės mintimis apie L. Gounelle knygą „Filosofas, kuris nebuvo išmintingas“.

Skaičiusiųjų nuomonės buvo labai įvairios. Diskusijos metu paaiškėjo, kad pavaizduotas gyvenimo modelis labai atitinka dabartinę mūsų visuomenę: skleisk pozityvą, įteik valdžios, lyderystės siekimą, konkurencijos jausmą, pavydą, materialinių vertybių troškimą ir laimės jausmas išnyks. Širdyse viešpataus nepasitikėjimas ir baimė. Žmogus „liaujasi naudojęs savo penkias jusles, intuiciją bei instinktus pasauliui pajusti ir suvokti. Tada vietoj jų jiems įperšamas iškreiptas tikrovės suvokimas. Blogos naujienos, problemos, pavojai priklausto mūsų dėmesį, nes pažadina išgyvenimo instinktą. Žodžiai lemia požiūrį“.

Visos sutarėme, kad smulkmenos, išgyvenimas dėl nereikšmingų dalykų apsunkina gyvenimą. Mes taip  „paskendę mintyse ir įsitraukę į veiklą, kad nebematome gyvenimo, mus supančio neapsakomo grožio pasaulio“. Vis skubame, bėgame, planuojame...

Diskusijas užbaigėme knygos citata: „Visa paslaptis - meilė. Mylėk gyvenimą, netrokšdamas nieko, ko dar neturi, ir patirsi dievišką ramybę.O jei sugebėsi dar ir mylėti visa aplinkui, mylėti save ir visus, kuriuos sutinki, tada patirsi ne tik dievišką ramybę, bet ir dievišką palaimą.“

Klubo narė Emilija

Lapkričio 24 dieną Alytaus Jurgio Kunčino viešosios bibliotekos Vaikų ir jaunimo literatūros skyriaus darbuotoja D. Krukonienė dalyvavo Lietuvos Aklųjų ir silpnaregių sąjungos Prienų filialo 50 metų jubiliejaus šventėje. Graži draugystė sieja Vaikų biblioteką su Prienų LASS. Prienų aklųjų ir silpnaregių ansamblis „Puriena“ dažni mūsų bibliotekos svečiai. Atsidėkodama už nuoširdžią draugystę bibliotekos darbuotoja D. Krukonienė šventės metu tarė sveikinamąjį žodį ir inscenizavo mini sceną iš Žemaitės apsakymo „Marti“. Šventėje dalyvavo daug garbingų svečių, mielų bičiulių. Sveikinimo kalbas lydėjo skambios dainos, malonios dovanos, šypsenos.

Vaikų ir jaunimo literatūros skyriaus inf.

Adventas - rimties, susikaupimo ir dvasinio apsivalymo bei gerų darbų metas.

Lapkričio 24 d. Alytaus rankdarbių klubas ir J. Kunčino viešosios bibliotekos Vidzgirio filialas, atsiliepdami į Alytaus miesto savivaldybės kvietimą kurti šventinę atmosferą Alytuje, suorganizavo adventinių ir naujametinių vainikų pynimo rytmetį. Visomis vainikams pinti reikiamomis priemonėmis pasirūpino rankdarbių klubo moterys. Taip pat jos padėjo kiekvienam atėjusiam į rytmetį nusipinti savo vainiką, sušildytą jo rankų šiluma, bei nuspalvintą adventine nuotaika, kurią sukurti padėjo vyresnioji bibliotekininkė Rasa Armanavičienė. Ji priminė susirinkusiems advento prasmę, supažindino su vainikų simbolika, pavaišino žolelių arbata. Viso renginio metu skambėjo adventinės dainos ir giesmės. Prasmingai praleidę laiką ir gražiai pasibuvę, išsinešėme dalelę būsimos šventės - vainikus ir adventinę nuotaiką.

Svetlana Žadeikienė

Rasos Armanavičienės nuotr.

Paskutinio rudens mėnesio pilkesį praskaidrino šviesa ir kontrastingos spalvos. Alytaus Jurgio Kunčino viešosios bibliotekos salėje pristatyta akvarelės kursų lankytojų darbų paroda „Lapkričio lietus“. Paveikslus joje eksponuoja net dvylika autorių: Giedrė Lisovskaja, Diana Vaitkevičienė, Jurgita Tamulienė, Joalita Antanevičienė, Irma Vaidišienė, L. Milšinienė, Vaiva Danilova, Danutė Bulsienė, Aušra Deltuvienė, Roma Dimšienė, Violeta Židonytė, Gabija Ruplėnaitė. Paroda mėgėjiška, tačiau labai graži ir spalvinga, o kai kurios autorės jau taip patobulėjusios, jog pradeda „kvėpuoti į nugarą“ profesionaliems akvarelininkams.

Akvarelės kursus jau ne vienerius metus veda alytiškis dailininkas Benjaminas Jenčius. Turintis daugybę įvairiausių kūrybinių patirčių ir pats jau beveik iki tobulybės įvaldęs aikštingąją akvarelę, B. Jenčius parodos atidaryme džiaugėsi, jog jo mokinės yra tokios gabios, kad gal kai kur jau net ir savo mokytoją pralenkia. Kai kas Beno mokymus įsigudrina lankyti net ir po keletą kartų, bet vis atsiranda ir pradedančiųjų mokinių. Yra ir tokių entuziasčių, kurios į Alytaus dailiųjų amatų mokykloje vykstančius kursus nepasibrangina važinėti net iš kitų miestų – Prienų, Kauno.

„Per daug nespausti, duoti daug laisvės ir individualaus dėmesio“, – taip suaugusiųjų pedagogikos paslaptis, vis gudriai šyptelėdamas į ūsą, apibūdino Benjaminas Jenčius. Kad tai nėra tik tušti žodžiai, įrodo jo darbo vaisiai – suaugusiųjų tapybos kursų autorių darbų pritapyta tiek, kad Alytuje jau surengta septinta paroda. Ir viskas tik labiau įsibėgėja.

Mokinės dėkojo mokytojui už kantrybę ir suteiktą galimybę, ištrūkus iš darbų sūkurio, išsilieti kūryboje. O poetinio talento nestokojanti viena parodos autorių – Violeta Židonytė - net paskaitė eilėraštį, kurį dedikavo Benui.

Paroda „Lapkričio lietus“ bibliotekos salėje veiks iki gruodžio 6 dienos. Jeigu jums šis laikotarpis atrodo bespalvis, kviečiame apsilankyti parodoje ir atrasti valiūkiškas akvareles, skaidrių, perregimų dėmių žaismą ir įvairiausius nuotaikos atspalvius.

Jūratė Čėsnaitė

Ilonos Krupavičienės nuotr.

Pasaulis kinta, ir vaikai jau neturi kada skaityti pasakų. Jie žaidžia kompiuteriais, o jų rankose vietoj knygos – mobilusis telefonas.

Pasakos paruošia vaikus gyvenimui – supažindina, kad yra gerų ir blogų žmonių, darbų. Jei reikėtų išrinkti seniausią pedagogikos metodą, juo neabejotinai taptų pasakos. Būtent per jas, nuo seniausių laikų keliaujančias iš lūpų į lūpas, būdavo perduodamos žinios apie pasaulį. Pasakos – vienas linksmiausių būdų mokytis. Vaiko žodynas pasipildo įvairiais „spalvingais“ žodžiais, mažieji sužino, kur juos taikyti, kaip vartoti.  Skaitydami pasakas vaikai geriau suvokia tekstą, išmoksta rišlaus pasakojimo.

Lapkričio  23 dienos rytmetį  Alytaus Jurgio Kunčino viešosios bibliotekos Vidzgirio filiale vyko  atvira  pamoka  „Atverkim pasakai duris“.   Į pamoką Vidzgirio  bibliotekoje atėjo Alytaus „Volungės“  pagrindinės mokyklos trečiokai  su savo mokytoja Raimonda Jurgaityte . Čia jų laukė  garsinių knygelių paroda “Stebuklingam pasakų pasauly“ . Mokytoja Raimonda Jurgaitytė vaikams buvo parengusi užduočių apie pasakas.  Mokiniai patys sekė savo sukurtas pasakas. Grupelė vaikučių savo kūrybos pasaką netgi suvaidino.  Bibliotekininkė Rasa vaikams papasakojo, kokios pasakų knygelės bibliotekoje gyvena  bei pasekė pasaką be galo „Kiškis“. Vėliau trečiokėliai klausė garsinės pasakos  „Mamulė  Mū laipioja po medžius“ ir atsakinėjo į įvairius klausimus. Kokius pasakos veikėjus jie girdėjo? Koks pamokymas slepiasi šioje pasakoje?

Mokytojos Raimondos  ir bibliotekos darbuotojų bendros pastangos  vaikus sudominti pasakomis, buvo sėkmingos. Mokiniai įvairias užduotis atliko linksmai bei klausė pasakų  taip susidomėję, jog bibliotekininkės Rasos sektą pasaką be galo „Kiškis“,   išmoko atmintinai  ir pasekė patys: „Bėgo kiškis per girią, bumpt...“.

Alytaus Jurgio Kunčino viešosios bibliotekos Vidzgirio filialo inf.

Niūrų lapkričio vakarą mūsų sielas sušildė poezijos posmai iš Aušrelės Marijos Janonienės poezijos knygelės „Pasikalbėkime...“.

Jausmingus eilėraščius skaitė pati autorė, jos bičiulė Regina Rasimienė. Vakaro metu skambėjo ir  dainos. Gitaros garsams skambant, jas atliko kolegė Vesta Grėbliauskaitė.

Pirmojo Alytaus filialo inf.

Alytaus Jurgio Kunčino viešosios bibliotekos Vaikų ir jaunimo literatūros skyriuje Alytaus Jaunimo centro dramos studija „Skrajokliai“ parodė spektaklį pagal K. Čiukovskio  kūrinį „Daktaras Aiskauda“ . Studijos režisieriai Ieva Ivanauskienė ir Jonas Gaižauskas. Studija veikia jau ketverius metus. Jaunieji aktoriai vaidina mokyklose, darželiuose. Šių metų birželio mėnesį Lenkijoje Wigraszek teatrų festivalyje su spektakliu „Koridoriaus vaikai“ tapo laureatais.

Smagu, kad jaunieji aktoriai randa laiko knygai – jie dažni mūsų bibliotekos skaitytojai. Skaitydami knygas jie ne tik plečia savo akiratį, bet ir pasisemia kūrybinių idėjų. Režisierius Jonas Gaižauskas taip pat mūsų bibliotekos bičiulis.

Linksmas, nuotaikingas spektaklis įtraukė žiūrovus į geraširdžio daktaro ir jo draugų nuotykius. Vaikai ne tik keliavo į Afriką kartu su spektaklio personažais, bet dar kartą prisiminė, kaip svarbu valyti ir prižiūrėti dantukus. Dainos, šokiai, muzikos garsai, puiki aktorių vaidyba sužavėjo visus dalyvavusius. Vaikams patiko visi personažai: plastiškoji papūga, geraširdis daktaras Aiskauda, juokingieji plėšikai, beždžionės, linksmoji kiaulytė, krokodilas, namų tvarkytoja.

Mažieji žiūrovai, nutilus aplodismentams, padėkos žodžiams, nupiešė originalų  dėkojimo aktoriams plakatą, kuris papuošė bibliotekos erdvę, ir patys, niekieno neraginami, suvaidino keletą patikusių epizodų. Daktaras Aiskauda leido visiems susirinkusiems suvalgyti po saldainiuką!

Vaikų ir jaunimo literatūros skyriaus inf.

Į pasimatymą su alytiškiais atvyko trys žavios, originalios ir kūrybiškos moterys. Populiarių romanų autorės Jolita Herlyn, Gina Viliūnė ir Irena Buivydaitė-Kupčinskienė savo skaitytojams padovanojo jaukų kūrybos ir pašnekesių vakarą „Trys moterys ir jų herojai: vakar, šiandien, rytoj“.

Jurgio Kunčino viešosios bibliotekos salėje susirinko bemaž vien moteriška auditorija, tad ir pokalbių gija šokčiojo dailiajai lyčiai artimomis temomis. Kūrinių ištraukas skaitė vyresnioji bibliotekininkė Leokadija Sušinskaitė.

Visų trijų autorių kūrybai būdingas bruožas - laikui ir atstumui nepavaldi meilė bei išskirtiniai, stiprūs moteriški personažai. Švelnios moteriškos kūrybos niuansus gerai apibūdina šie Jolitos Herlyn žodžiai: „rašau apie moterį ir jos kelią, apie vyrus jos gyvenime, apie meilę, kuri nuskraidina į džiaugsmo aukštikalnes ir neretai nubloškia į skausmo bedugnę, apie ilgesį, laimės paieškas ir dar apie daugelį dalykų, kurie vienu žodžiu vadinami „Gyvenimu“.

Pirmiausia norisi pristatyti Ireną Buivydaitę-Kupčinskienę – alytiškę prozininkę, vertėją. Skaitytojus džiugina jau dvylika jos romanų ir daugiau nei keturiasdešimt išverstų užsienio autorių knygų (pradedant mafijos kronikų autoriaus Mario Puzo, baigiant jautrių gyvenimiškų istorijų pasakotojos Jodi Picoult). Irena Buivydaitė užsitarnavo skaitytojų meilę: jau keletą metų ji pripažįstama populiariausia lietuvių grožinės literatūros rašytoja, jos knygos Lietuvos bibliotekose išduodamos dažniausiai.

Irena Buivydaitė-Kupčinskienė, kaip svetinga šeimininkė, tarpininkavo tarp publikos ir vakaro viešnių, stengėsi kuo įdomiau atskleisti jų asmenybių bei kūrybos niuansus. Atviravo ir pati. Susipažinusios per socialinius tinklus, atradusios rašymo pomėgio bendrystę, šios trys moterys nutarė drauge surengti ir susitikimą su skaitytojais. Tai padaryti, pasirodo, nebuvę itin paprasta. Mat viena iš trijulės - Jolita Herlyn - gyvena Vokietijoje, o Lietuvoje yra tik viešnia.

Jolita Herlyn romanus pradėjo rašyti su šeima apsigyvenusi Hamburge. Praeityje palikusi filosofijos dėstytojos, valdininkės, žurnalistės, televizijos laidų vedėjos ir rinkodaros specialistės karjerą, ji ėmė kurti istorijas, kurių herojės – moterys, ieškančios savo kelio, mylinčios ir abejojančios, klystančios, bet nepalūžtančios. Prieš ketverius metus pasirodęs debiutinis jos romanas „Trys mano vieninteliai“ netruko patekti į populiariausių knygų dešimtuką. Šiemet išleistas jau šeštasis autorės romanas „Angelai neverkia“.

Iš pirmo žvilgsnio rimčiausioji vakaro dalyvė - Gina Viliūnė. Mat yra parašiusi keturis istorinius romanus. Tai skamba solidžiai, tačiau rašytoja juokauja, jog ir jos dažna palydovė yra fantazija, nes „kai rašai šimtmečių senumo istorijas, gali jaustis ramiai – juk visi liudininkai yra mirę“. Tačiau viską lengva ranka nurašyti autorės vaizduotei būtų neteisinga. Juk Gina Viliūnė yra daugybę valandų praleidusi dulkinuose archyvuose bei šimtus smalsuolių vedžiojusi po Vilnių ir kaip profesionali gidė atskleidusi jiems istorinius mūsų sostinės klodus.

Visoms trims rašytojoms pavyko rasti kelią į skaitytojų širdis. Nors rašyti jos visos pradėjo tik tada, kai prikaupė pakankamai gyvenimo brandos.

„Pradėjau rašyti kaip gidė. Mano knygos – tarsi ekskursija“, - teigė Gina Viliūnė.

„Ko gero, rašymas mane išgelbėjo nuo depresijos, atvykus į svetimą šalį jau nebe pirmoje jaunystėje. Rašymas man nutiesė tiltus į Lietuvą – prasidėjo naujos pažintys, susitikimai“, - atviravo Jolita Herlyn.

Irena Buivydaitė-Kupčinskienė pasisakė niekada net nesvajojusi tapti rašytoja, o mokykloje mokytojai jai esą prisakę šiukštu vengti laisvų temų. Dabar ji gali apie tai pasakoti su šypsena. Mat kažkada vėliau susiginčijusi su draugais ir „ant karštųjų“ išsitarusi, jog galėtų rašyti ne prasčiau nei Antanas Drilinga. Taip susilažinus, neliko nieko kito kaip tapti... itin sėkminga rašytoja.

Irena Buivydaitė-Kupčinskienė su šypsena prisimena ir epizodą, kai nukeliavusi su pirmuoju romanu į leidyklą iš karto buvo patarta knygų autorystę žymėti mergautine Buivydaitės pavarde. Pasak redaktorės, –ienė skambėtų skaitytojams nepatraukliai. Jie, esą, galį pamanyti, kad romaną parašė „moteriškė, net neatsitraukusi nuo puodų“.

Iškart išsirutuliojo diskusija amžinais vyrų ir moterų vietos po saule klausimais. Daugybę šimtmečių literatūroje karaliavę autoriai vyrai, dar sąlyginai visai neseniai pamažu „atsisakė“ vienvaldystės. Džiugu, kad šiuolaikinę literatūrą praturtina gausi moterų rašytojų kūryba.

„Gal apskritai reikia pasaulį atiduoti į moterų rankas ir tada nebus karų?“ – retorinį klausimą uždavė Jolita Herlyn.

„Pasaulyje įsivyraus harmonija tik tada, kai nevaldys nei vyrai, nei moterys.“ – atitarė  Gina Viliūnė.

Jūratė Čėsnaitė

Ilonos Krupavičienės nuotr.

Ši savaitė ypač turininga. Literatūriniai susitikimai veja vienas kitą. Šiandien Alytaus Jurgio Kunčino viešosios bibliotekos Vaikų ir jaunimo literatūros skyriuje svečiavosi Daiva Čepauskaitė – poetė, dramaturgė, aktorė. Jos pjesės statomos beveik visuose Lietuvos teatruose. 2007 m. už pjesę „Pupos“ kūrėja apdovanota Auksiniu scenos kryžiumi kaip geriausia nacionalinės dramaturgijos autorė. 2011 m. už pjesę „Aš tave užmiršau“ bei už pilietinę ir moralinę drąsą Sugiharos fondo paskelbta metų Tolerancijos žmogumi.

Daivos Čepauskaitės pjesės vaikams buvo pastatytos Lietuvos teatruose: „Pimpės gimtadienis“ , „Šaltoji širdis“ , „Lakštingala“ – Kauno jaunimo kameriniame teatre, o „Sniego gniūžtės paslaptis“ , „Kai krenta žvaigždės“ , „Bulvinė pasaka“ – Kauno lėlių teatre.

D.Čepauskaitė išleido tris eilėraščių rinkinius: „Bevardžiai“ , „Suvalgiau vieną spanguolę“ , „Nereikia tikriausiai būtina“. Šis eilėraščių rinkinys buvo pripažintas geriausia 2004-ųjų poezijos knyga, o autorė išrinkta įsimintiniausia Kauno menininke. 2005 m. rašytoja tapo 41-ojo Poezijos pavasario laureate.

O šiandienos susitikimas su kūrėja ypatingas tuo, kad Vaikų biblioteka pirmoji Lietuvoje pamatė dar dažais kvepiančią naujausią D. Čepauskaitės poezijos knygą vaikams „Baisiai gražūs eilėraščiai“, kurią sudaro trys dalys: „Gražūs eilėraščiai“ , „Baisūs eilėraščiai“, „Virtuvės poezija“. Išgirdome pačios poetės skaitomus eilėraščius. Vaikai juokėsi, aikčiojo. Prašė paskaityti dar ir dar vieną kūrinėlį. Galiausiai bibliotekos viešnia paprašė, kad paskaitytų patys vaikai.

Susitikimo akcentu tapo raudonskruostės spanguolės. Visi vaišinosi šiomis miško gėrybėmis, raukėsi, juokėsi, o poetė pasakė, kad „poezija lyg spanguolė gali būti ir saldi, ir karti“.  Susirinkusieji piešė spanguoles, linkėjo kūrybinės energijos autorei,  gerų skaitytojų bibliotekai.

Susitikimo dalyviams buvo viskas įdomu: kiek rašytojai metų? kiek knygų parašė? kodėl ji tapo rašytoja? Šiltas, spanguolėmis pakvipęs susitikimas baigėsi apsikabinimais, fotografijomis, maloniomis dovanomis.

Tai buvo vienas iš projekto „Kas pasakė, kad skaityti nuobodu ir nemadinga?!!-5“ renginių. Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Lietuvos Respublikos kultūros ministerija.

Vaikų ir jaunimo literatūros skyriaus inf.

Turbūt daugelis vaikų skaitę knygas smagiais pavadinimais: „Krakatukų jūra“, „Krakatukai sniegynuose“, „Krakatukų pievelė“, „Trenktukė, liūno vaikas“. Todėl Alytaus Jurgio Kunčino viešosios bibliotekos Vaikų ir jaunimo literatūros skyriaus bibliotekoje skaitytojai nekantriai laukė susitikimo su bene žymiausia šiuolaikine rašytoja Renata Šerelyte, rašančia ir vaikams, ir paaugliams, ir suaugusiems. Autorės kūryba įvertinta įvairiomis literatūrinėmis premijomis, šešios knygos nominuotos Metų knygos rinkimams. Pagal jos romaną „Vardas tamsoje“ režisierė A. Marcinkevičiūtė sukūrė filmą. O apie pačią rašytoją R. Šerelytę sukurtas filmas „Sapno siūlas“.

Rašytoja papasakojo apie kūrybinio kelio pradžią, vaikystės knygas ir nuotykius, prisiminė, kokia pati buvo paauglystėje. Pirmąjį eilėraštį apie kaimynės katiną „Uršulės katinas“ parašė būdama dešimties. Kaip pati prisipažino, šlovė užklupo paauglystėje.

Prozininkė, poetė, literatūros kritikė, dramaturgė R. Šerelytė šiuo metu yra trisdešimties knygų (su vertimais į užsienio kalbas) autorė. Vaikų skaitomiausią knygą apie krakatukus įkvėpė parašyti  T. Jansson kūrinys  „Troliai Mumiai“.  Viena serijos knyga rašoma apie pusmetį. O knygos siužetas kartais gimsta per kelias minutes.

Anot autorės, vaikams rašyti nelengva. „Nors man patinka rašyti visiems, tik vaikų literatūra mane išmokė rašymo džiaugsmo. Reikėtų tai perkelti ir į suaugusiems skirtą rašymą. Vaikams nepameluosi, jie nori nuotykių“. Pati R. Šerelytė vaikystėje buvo neramios sielos mergaitė, mėgo žaisti berniokiškus žaidimus, todėl su vaikais linksmai diskutavo ne tik apie kūrybą, bet ir sportą,  žaidimus.  Susirinkusieji bibliotekos viešnią apibėrė įvairiausiais klausimais, garsiai skaitė jos eilėraščius, fotografavosi.

Atminimui R. Šerelytė pasirašė vienoje iš Vaikų bibliotekos knygų, su visais susitikimo dalyviais piešė improvizuotą krakatukų pievelę, linkėdami  kūrybinio polėkio.

Šventei besibaigiant  į svečius užsuko bibliotekos bičiulis ir geriausias skaitytojas – Alytaus Jotvingių gimnazijos direktorius Kęstutis Miliauskas. Susidomėjęs R. Šerelytės kūryba direktorius, patartas pačios autorės, išsirinko romaną „Mėlynbarzdžio vaikai“.

Tai buvo vienas iš projekto „Kas pasakė, kad skaityti nuobodu ir nemadinga?!!-5“ renginių. Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Lietuvos Respublikos kultūros ministerija.

Vaikų ir jaunimo literatūros skyriaus inf.

Sužinoję, kad pirmąjį lapkričio penktadienį Jurgio Kunčino viešojoje bibliotekoje lankysis kunigas Algirdas Toliatas, alytiškiai subruzdo. Išsiilgę gyvo ir šilto bendravimo bei diskusijos apie pamatines vertybes jie plūste užplūdo biblioteką. Tad salė greitai pradėjo „braškėti per siūles“, o žmonės būriavosi net lauke. Tačiau niekada nėra padėties be išeities. Greitai buvo rastas sprendimas – renginys perkeltas į svetingai duris atvėrusią daug didesnę Šaulių namų salę.

Charizmatiškasis svečias kun. Algirdas Toliatas ir jo darbai randa kelią į klausytojų ir skaitytojų širdis, tad itin išsamaus pristatymo nereikalauja.

Algirdas Toliatas baigė Vilniaus kunigų seminariją, studijavo Prancūzijoje. 2007 m. buvo pašventintas kunigu. Po studijų Italijoje 2012 m. apsigynė dvasinės teologijos licenciato laipsnį ir buvo paskirtas kunigu Šv. Rapolo bažnyčioje. Nuo 2013 m. eina vyriausio Lietuvos policijos kapeliono pareigas.

Dar tik pernai pasirodžiusi pirmoji kun. Algirdo Toliato knyga „Žmogaus ir Dievo metai“ jau sulaukė beveik dešimties leidimų. Ši knyga – liturginių metų pamokslų ciklas. Liturginiai metai – tai kaip Dievo ir žmogaus gyvenimo ciklas. Prasideda puošniu ir spalvingu pasiruošiamuoju adventiniu laikotarpiu ir baigiasi Kalėdomis – Dievo ir žmogaus gimimu mūsų sielose, kur nereikia nieko vaidinti, nes nėra prieš ką.

Šiemet jau galima semtis išminties lobių iš naujos kun. A. Toliato pamokslų knygos – „Gerumo liūnas“. Interpretuodamas Šventojo Rašto fragmentus autorius nagrinėja psichologines, dvasines, moralines ir vertybines problemas. Kunigas Algirdas kreipiasi į visus – tikinčiuosius, netikinčiuosius ir ieškančiuosius. Jo žodis įtaigus ir įtikinamas, jo santykyje su Dievo Žodžiu iškyla ne tik tūkstantmetė krikščionybės istorija, bet ir tikėjimo bei modernybės sąsajos. Knygos tikslas – ne tiek plėsti pažinimą, kiek padėti gilintis į savo sielą ir sąžinę. Ji kviečia žmogų sąmonėti ir skatina jo pokytį bei dvasinę pažangą.

Abi kunigo Algirdo Toliato knygos tikrai nedulka knygynų lentynose – vos pasirodžiusios, jos yra išgraibstomos. Alytiškiai, atvykę į susitikimą su šia charizmatiška asmenybe taip pat išsirikiavo į gyvą eilę, tikėdamiesi vienu kitu žodeliu persimesti su knygų autoriumi ir, žinoma, gauti autografą.

Šaulių namų salėje kunigo Algirdo Toliato garsiai išsakomą minčių eigą publika sekė nuščiuvusi.

„Kartais mes sau užsibrėžiame tiek tikslų, kad daugiau nieko aplinkui nebematome. Kol žmogus išsikovoja vietą po saule, žiūrėk – jau ir vakaras. Mes tiek kovojam, kad galiausiai nebeturime ko parodyti ir nelabai kam tai būna įdomu, nors visą gyvenimą ėjome kaip tankas, skubėjom… Mes neturim nieko kito, kaip tik šiandien, čia ir dabar“, – susirinkusiems kalbėjo kun. A. Toliatas.

Belieka pacituoti šviesios atminties VDU profesorių Leonidą Donskį. Kilusias įžvalgas jis yra užrašęs taip: „Kunigo Algirdo Toliato pamokslai, man regis, yra XXI amžiaus kunigo kreipimasis į visus – tikinčiuosius, netikinčiuosius ir ieškančiuosius. Kai kurie jo žodžiai man atrodo tokie įtikinantys, kad pagaunu save galvojantį, jog turbūt pats mėginčiau savo ar draugo tikėjimą pažadinti panašiu kreipimusi ir jam artima tiesosakos forma.“

Ilonos Krupavičienės nuotr.

Spalio 27-ąją Alytaus Jurgio Kunčino viešosios bibliotekos Vaikų ir jaunimo literatūros skyrius pakvietė gausų būrį miesto vaikučių į literatūrinius pusryčius su Lietuvos prozininku, gamtininku, fotografu, aplinkosaugininku, radijo laidų vedėju Selemonu Paltanavičiumi. Tai turbūt labiausiai gamtą jaučiantis rašytojas, parašęs daugiau kaip 50 grožinės literatūros ir pažintinių knygų vaikams bei suaugusiems apie Lietuvos gamtą. Knygų pasakojimai lyg šaltinio vanduo – skaidrūs, o knygose pateikiami faktai nenusileidžia žinynams. 2006 metais knyga „Velniukas ir vieversiukas“ išrinkta Metų knyga vaikams, o 2016 metais Metų knyga vaikams išrinkta „Maži ežiuko sapnai“.

S. Paltanavičius mintimis sugrįžo į vaikystę, papasakojo apie tėvelius, meilę knygoms, kurių jam taip trūko, gyvūnus, kuriuos jis augino. Pristatė savo kūrybinį kelią, įdomias knygų ir jų personažų atsiradimo istorijas. Visus nustebino gamtininko gebėjimas pamėgdžioti Lietuvos paukščius.

Vaikai pastebėjo, kad su savimi S.Paltanavičius atsinešė didelę kuprinę. Paklaustas, kas kuprinės viduje, atsakė, jog ji sveria apie 30 kilogramų, o viduje – neatsiejamas kelionių draugas – fotoaparatas. Susirinkusieji susižavėję klausėsi, kaip svečias prisišaukia nufotografuoti lapę apsimesdamas pelyte.

Rašytojas atsakinėjo į pačius įvairiausius vaikų klausimus. Ar patinka rašyti vaikams? Kaip parašyti laišką gyvūnui? Kokią mokyklą baigė? Ar vaikystėje buvo išdykęs?

Svečias į susitikimą atvyko ne tuščiomis. Su savimi atsivežė knygelių „Kas girelėj ošia“, kuriomis apdovanojo teisingai atsakiusius į klausimus, o vėliau ir visus dalyvavusius.

Susitikimas buvo šiltas. Dar ilgai niekas nenorėjo skirstytis: autorius dalijo autografus, fotografavosi, bendravo. Atsisveikindamas S. Paltanavičius vaikų paprašė į gamtą eiti atvira širdimi, su pagarba, kaip į svečius, mylėti gimtąją kalbą, būti atviriems kūrybai.

Tai buvo vienas iš projekto „Kas pasakė, kad skaityti nuobodu ir nemadinga?!!-5“ renginių. Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Lietuvos Respublikos kultūros ministerija.

Vaikų ir jaunimo literatūros skyriaus inf.

Spalio 15 dieną minima Pasaulinė baltosios lazdelės diena, skirta priminti, jog ne visi iš mūsų gali džiaugtis regėjimo dovana. Pasauline baltosios lazdelės diena siekiama atkreipti dėmesį į tai, jog greta mūsų gyvena turintys regėjimo sutrikimų ar visiškai akli žmonės.

Į popietę „Skaityti reikia mylinčios širdies ir matančių rankų“ susirinko gausus būrys vaikų, suaugusiųjų bei Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos Prienų rajono filialo mišrus vokalinis ansamblis „Puriena“ (vadovė Onutė Matusevičiūtė). Smagu, kad šventėje dalyvavo Alytaus aklųjų ir silpnaregių filialo pirmininkė Daiva Markinienė.

Susirinkusieji klausėsi Alytuje gyvenusio poeto Antano Jonyno eilių, ansamblio „Puriena“ atliekamų dainų, sužinojo įdomių faktų apie akis ir neregių gyvenimą. Ar žinote, kiek sveria jūsų akis, kiek laiko gyvena blakstiena, kiek kartų per metus verkia moterys ir vyrai, į ką panaši akies ragena? Regintiesiems įdomu ir netikėta yra tai, kaip aklieji sugeba prisitaikyti. Bibliotekos svečiai buvo nustebinti, išvydę kasdienius, įprastus daiktus, pritaikytus akliesiems: knygas, telefoną, laikrodį, centimetrinę juostelę, kuriuos pristatė Prienų rajono aklųjų ir silpnaregių filialo pirmininkė Irena Karsokaitė. O. Matusevičiūtė papasakojo apie Brailio raštą, parodė, kaip juo rašyti. Vaikai taip pat bandė rašyti šiuo sudėtingu regintiesiems būdu.

Ypač vaikai susidomėjo gražiausia 2015-ųjų metų knyga„ Sparnuotosios raidės“. Unikalų Leonardo da Vinci pasakų rinkinį galima perskaityti keliais pojūčiais: rega, lytėjimu ir klausa. Užsimerkę vaikai pirštais lietė reljefines knygos iliustracijas ir bandė atspėti, koks gyvūnas pavaizduotas. Tokią pačią užduotį atliko ir ansamblio vadovė O. Matusevičiūtė bei Andrius Račkauskas. Paveikslėlyje buvo pavaizduotas strutis. Vaikams ši užduotis pasirodė per sudėtinga, o bibliotekos svečiai spėjo, jog tai antis.

Andrius Račkauskas, jaunosios kartos atstovas, papasakojo apie regėjimo negalią turinčio žmogaus buitį, pamokė naudotis baltąja lazdele, nustebino, jog naudojasi išmaniuoju telefonu, kompiuteriu. Nors jaunuolio regėjimas labai ribotas, bet liūdesio balse neišgirdome. Andrius baigė mokslus, dirba masažuotoju, groja gitara.

Popietėje patirti įspūdžiai ir žinios susirinkusiems leido suprasti, kad pasaulyje gyvena ne vien sveiki žmonės. Galbūt vieni negirdi ar nemato, neturi šeimos, negali vaikščioti, bet visi turime išmokti mylėti ir priimti skirtingus žmones, o pasaulį matyti ne tik akimis, bet ir širdimi.

Tai buvo vienas iš projekto „Kas pasakė, kad skaityti nuobodu ir nemadinga?!!-5“ renginių. Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Lietuvos Respublikos kultūros ministerija.

Vaikų ir jaunimo literatūros skyriaus inf.

2017 metų spalio 20 dieną Birštono Kurhauze vyko praktinė konferencija „Biblioterapija. Knyga gali prakalbinti ir gydyti“. Tai jau trečioji kas antrus metus vykstanti konferencija, šiemet pirmąkart sulaukusi ir pranešėjų iš užsienio. Konferencijos metu įsteigta Lietuvos biblioterapijos asociacijos iniciatyvinė grupė, asociacijos iniciatyvinės grupės pirmininke tapo doc. dr. Jūratė Sučylaitė.

Didėja besidominčių biblioterapija gretos

Pradėdama konferenciją, jos sumanytoja ir siela Birštono viešosios bibliotekos direktorė Alina Jaskūnienė pasidžiaugė kaskart didėjančiu susidomėjimu, – šiais metais norinčiųjų pasiklausyti ir dalyvauti diskusijose buvo toks didelis, kad paskelbtą išankstinę registraciją teko stabdyti jau po 4 dienų, – mat numatyta konferencijai salė negali talpinti visų norinčių. Šiais metais konferencijoje dalyvavo virš 160 asmenų, kviestiniai pranešėjai skaitė 7 pranešimus, vyko praktinis darbas 3 grupėse, kurias moderavo srities specialistai. Vienas iš jų – daugelio skaitytojų mėgiamas kūrėjas Vytautas V. Landsbergis, vedęs praktinį pasakų kūrimo seminarą.

Konferencijos svečiai iš užsienio

Šių metų konferencija išskirtinė tuo, kad joje pristatyta biblioterapija dviejose Europos šalyse – Lenkijoje ir Vengrijoje. Pranešimą apie Lenkijos biblioterapijos asociacijos veiklą parengė Dorota Beltkiewic. Dėl svarbių priežasčių negalėjusi atvykti į Birštoną, ji  skaidres iš anksto atsiuntė dr. Daivai Janavičienei, kuri pristatė artimos kaimynų šalies biblioterapijos istorijos faktus, asociacijos struktūrą, tikslus, misiją, kylančius iššūkius ir artimiausius siekius.

Vengrijos Pėčo universiteto lektorė, dr. Judit Beres dalyvavimą konferencijoje parėmė Lietuvos kultūros taryba. Viešnia Lietuvoje lankėsi pirmą kartą ir liko sužavėta Vilniumi, kaip gilios europietiškos kultūros miestu (kuriame praleido 4 valandas) ir ypač – Birštonu, anot Judith „nuostabaus grožio ir ramybės miestu, kur „garuoja upė“, iš šaltinio atvirai teka mineralinis vanduo, o šilti ir atviri žmonės mėgsta biblioterapiją“. Ypač viešnia susižavėjo mediniais Birštono senosios architektūros nameliais, kurių (deja), taip ir nespėjo atidžiau apžiūrėti dėl įtemptos konferencijos dienotvarkės. Beje, viešniai siūlėme pasivaikščioti praktinių grupių darbo metu. „Juk tai kūrybinis procesas, į jį reikia įsitraukti, o verčiant kūrybą į kitą kalbą, netekama daug prasmių “, – jai sakėme, -„ar negeriau tuo metu pasivaikščioti po miestelį ir pasigrožėti saulėto rudens peizažais?“ Tačiau J. Beres užtikrino, kad svarbiausia, dėl ko ji atvyko čia, – patirti tai, kaip mes, lietuviai, veikiame biblioterapijos srityje ir tuo praturtinti savo žinias. Todėl apžiūrėti miestelį ji ketina kitą kartą, jau planuoja, kad tuomet atvyks iš anksto ir kelioms dienoms. „Gal net su šeima“, – priduria ji. Pasirodo, tai Vengrijoje gana įprasta. Jeigu Judith žino aplinką, jau lankėsi joje anksčiau, įprastai į komandiruotes vyksta su vyru ir sūnumi.

Judith Beres apie biblioterapiją Vengrijoje

Dr. Judith Beres yra ne tik Pėčo universiteto lektorė, dėstanti Informacijos ir bibliotekininkystės katedroje. Ji yra psichologijos bakalaurė, baigusi podiplomines bibliotekininkystės studijas. 2014 metais minėtoje katedroje pradėtos dviejų metų (120 kreditų) biblioterapijos studijos turintiems bakalauro laipsnį humanitarinių, socialinių, psichologijos, socialinio darbo, psichinės sveikatos ir kitose srityse. Judith Beres yra šių studijų kuratorė. Taip pat Judith dirba ir Vengrijos nacionalinėje bibliotekoje, kur vienomis iš jos tiesioginių pareigų yra profesinio bibliotekininkystės žurnalo redagavimas ir biblioterapinių užsiėmimų grupėse vedimas.

Turėdama tokį platų kompetencijų ratą, viešnia labai argumentuotai pristatė biblioterapijos veiklą savo šalyje, minėdama iškylančius sudėtingumus dėl įvairių pakraipų biblioterapinės veiklos konsolidacijos ir būtinybę veikti bendrai, siekiant užsibrėžtų tikslų. Viešnia įtikinamai pasisakė dėl nacionalinių asociacijų svarbos, vystant veiklą nacionaliniu lygmeniu bei kuriant tarptautinį bendradarbiavimą.

Lietuvos bibliotekų biblioterapiniai projektai

Trys pranešimai konferencijoje skirti gerosios patirties pasidalinimui, visi jie – iš bibliotekų. Vilniaus miesto centrinė biblioteka pristatė tęstinį projektą „Atvirumo s@la bibliotekoje“. Projektas vyksta bibliotekoje, ši institucija yra biblioterapijos dalyvių koordinatorė. Bibliotekininkai suburia projekto įgyvendinimo komandą ir rūpinasi tikslines grupes atstovaujančių dalyvių sukvietimu. Įkvepiantis savo gerąja dvasia projektas, kuriame biblioterapija teikiama, įsitraukiant per kompiuterinius žaidimus. Nuostabu, kad Naujosios Vilnios bibliotekos personalas plečia savo veiklą, apimant ne tik vaikų, paauglių, bet galiausiai – ir jų tėvų tikslines grupes. Nenuostabu, kad šia iniciatyva žavimasi ne tik Lietuvoje. Žinios apie gerus darbus labai reikalingos visame pasaulyje.

Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešoji biblioteka pristatė jau keletą metų besitęsiantį projektą „Literatūrinė vaistinė“. Tai – skaitymo skatinimo projektas, veikloje panaudojantis intriguojančius ir skaitymu sudominančius biblioterapijos elementus. Jame knyga pristatoma terapiniu požiūriu, tarsi skaitytojui išrašant receptą, pavyzdžiui – nuo liūdesio, gaiviai išblaškantis rūpesčius iš galvos romanas apie….. Kūrybingi, skaidriai nuotaikingi „bibliotekininko receptai“ anotuoja knygos turinį. Projektas tapo vizitine šios bibliotekos kortele, su juo biblioteka save reprezentuoja skaitymo festivaliuose, knygų mugėse.

Trakų rajono savivaldybės viešosios bibliotekos Vaikų literatūros skyriaus vedėja Dalia Bagdžiuvienė papasakojo tikras istorijas iš jos vykdomo socialinio projekto „Skaitymas su šunimi“. Projektas vykdomas tarpinstitucinio bendradarbiavimo pagrindu, biblioteka bendardarbiausja su Kaniterapijos asociacija. Pasirodo, treniruota šiai veiklai ausaspalvė retriverė Goja per ilgai būti klausytoja atsisako, – kiekvienas turi savo ribas J Kantri ir draugiška vaikams Goja, jei pavargsta būti atidi klausytoja, – tiesiog nusisuka….

Moksliniai tyrimai biblioterapijos srityje

Klaipėdos universiteto doc dr. Jūratė Sučylaitė pranešimą skyrė biblioterapijos ir kūrybinio rašymo tyrimams. Suomijoje, Jungtinėje karalystėje, Rusijoje ir kitose pasaulio valstybėse atlikti tyrimai įrodo biblioterapijos teikiamą naudą reabilitacijoje. Anot mokslininkės: “Žmogaus bendravimas su žodiniu menu yra sudėtingas procesas, kurio rezultatų neįmanoma paaiškinti remiantis viena teorija.“ Kita vertus, tarpdalykiniai tyrimai reikalauja ypač didelių tyrėjų kompetencijų, todėl itin svarbu palaikyti tarsritinius ryšius. Pastarųjų vystymui galėtų pasitarnauti vienijančios asociacijos įsteigimas.

Norinčius sužinoti daugiau apie mokslinius tyrimus biblioterapijos srityje docentė pakvietė į 2017 metų lapkričio 30 – gruodžio 2 dienomis vyksiantį tarptautinį mokslinį seminarą „Psichosocialinė reabilitacija: biblioterapijos ir kūrybiško rašymo moksliniai tyrimai“.

Pirmieji žingsniai Lietuvos biblioterapijos asociacijos link

Konferencijos pabaigoje dalyviai pakviesti išreikšti nuomonę, ar reikalinga Biblioterapijos asociacija Lietuvoje. Balsuojant atviru balsavimu, visi dalyviai pasisakė už asociacijos įsteigimą. Nutarta sudaryti asociacijos steigimo iniciatyvinę grupę, kurioje dalyvauti išreiškė norą 15 asmenų. Iniciatyvinė grupė pirmininke išsirinko Klaipėdos universiteto doc. dr. Jūratę Sučylaitę. Iki steigiamojo suvažiavimo iniciatyvinė grupė, koordinuojama pirmininkės, parengs asociacijos nuostatus ir kitus steigimui įteisinti būtinus dokumentus. Steigiamasis suvažiavimas numatomas lapkričio – gruodžio 2 dienomis, minėto tarptautinio mokslinio seminaro metu.

Daivos Janavičienės tekstas ir nuotrauka

Informacijos šaltinis - https://biblioterapija.wordpress.com

Šį spalį, kaip ir kasmet nuo 2005 metų, Skaitymo ir kultūrinio raštingumo asociacijos inicijuota ir kartu su Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, Lietuvos nacionaliniu radiju ir televizija, Nacionaline Martyno Mažvydo biblioteka rengiama akcija „Metų knygos rinkimai“ vėl kviečia skaitytojus rinkti labiausiai patikusias lietuvių autorių knygas.

Tryliktą kartą vykstančiais knygų rinkimais siekiama skatinti Lietuvos gyventojus domėtis šiuolaikine lietuvių literatūra ir atkreipti dėmesį į geriausius jos kūrinius, populiarinti skaitymą kaip prasmingą ir patrauklų užsiėmimą.

Šiemet knygų penketukai išrinkti visose keturiose kategorijose: suaugusiųjų, poezijos, vaikų ir paauglių. Akcijoje dalyvaujančios knygos yra parašytos šiuolaikinių lietuvių autorių ir išleistos nuo 2016 m. rugsėjo 1 d. iki 2017 m. rugpjūčio 31 d.

Vaikų ir paauglių knygų penketukus šiemet atrinko: Lina Buividavičiūtė (poetė, literatūros kritikė), Diana Gancevskaitė (vertėja, teatro aktorė), Danguolė Šakavičiūtė (literatūros kritikė), Kęstutis Urba (vertėjas, vaikų literatūros kritikas, komisijos pirmininkas), Loreta Udrienė (literatūros kritikė).

Suaugusiųjų ir poezijos knygų ekspertų komisiją šiemet sudarė: Marius Burokas (poetas, vertėjas, literatūros kritikas, komisijos pirmininkas), Neringa Mikalauskienė (literatūros kritikė, rašytoja), Donata Mitaitė (literatūros kritikė), Jurgita Žana Raškevičiūtė-Andriukonienė (literatūros kritikė), Laimantas Jonušys (literatūros kritikas, eseistas, vertėjas).

Knygų suaugusiesiems penketukas:

Daiva Čepauskaitė, „Aš tave užmiršau“, pjesės (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016)
Rimantas Kmita, „Pietinia kronikas“, romanas (Tyto alba, 2016)
Mindaugas Kvietkauskas, „Uosto fuga“, esė (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016)
Undinė Radzevičiūtė, „Kraujas mėlynas“, romanas (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017)
Tomas Vaiseta, „Orfėjas, kelionė pirmyn ir atgal“, romanas (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016)

Poezijos knygų penketukas:

Gytis Norvilas, „Grimzdimas“, eilėraščiai ir vizuali grafika (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017)
Rimvydas Stankevičius, „Šermuonėlių mantija“, poezija (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017)
Vytautas Stankus, „Skruzdžių skandinimas“, eilėraščiai (Versus aureus, 2016)
Tomas Venclova, „Eumenidžių giraitė“, eilėraščiai ir vertimai (Versus aureus, 2016)
Agnė Žagrakalytė, „Štai:“, eilėraščiai (Tyto alba, 2017)

Knygų vaikams penketukas:

Evelina Daciūtė, „Laimė yra lapė“, pasaka, iliustravo Aušra Kiudulaitė, (Tikra knyga, 2016)
Ilona Ežerinytė, „Šunojaus diena“, trys pasakos, iliustravo Raimondas Gnižinskas, (Labdaros ir paramos fondas „Švieskime vaikus“, 2016)
Gaja Guna Eklė, „Brolis, kurio nereikėjo“, apysaka, iliustravo Asta Skujytė (Labdaros ir paramos fondas „Švieskime vaikus“, 2016)
Virgis Šidlauskas, „Ulfas ir stebuklinga barzda“, apysaka, iliustravo Tania Rex (Nieko rimto, 2017)
Rebeka Una, „Aš esu Tomas, seklys“, apysaka, iliustravo Eglė Gelažiūtė-Petrauskienė, (Labdaros ir paramos fondas „Švieskime vaikus“, 2016)

Knygų paaugliams penketukas:

Ilona Ežerinytė, „Sutikti eidą“, romanas (Alma littera, 2016)
Daina Opolskaitė, „Ir vienąkart, Riči“, romanas (Alma littera, 2016)
Ramutė Skučaitė, „Tai priimkit, kas priklauso“, poezija, proza vaikams ir ne vaikams, iliustravo Jūratė Račinskaitė (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016)
Renata Šerelytė, „Žvaigždžių medžiaga“, romanas (Alma littera, 2016)
Laura Varslauskaitė, „Mano didelis mažas Aš“, romanas (Alma littera, 2016)

Už labiausiai patikusią knygą visose kategorijose galima balsuoti iki 2018 m. vasario 18 d. interneto svetainėse http://metuknygosrinkimai.skaitymometai.lt ir www.lrt.lt, elektroniniu paštu Šis elektroninio pašto adresas yra apausogtas nuo spambots. Peržiūrėjimui reikia įjungti JavaScript. arba paštu adresu: „Metų knygos rinkimams“, Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, Gedimino pr. 51, LT-01504 Vilnius.

Daugiausia skaitytojų balsų surinkę knygų autoriai tradiciškai bus apdovanoti Vilniaus knygų mugėje 2018 metų vasario mėnesį.

Informacijos šaltinis - http://metuknygosrinkimai.skaitymometai.lt

Vėl rengiami rankdarbių kūrimo užsiėmimai Pirmojo Alytaus bibliotekoje. Spalio mėn. 19 d. tautodailininkė Rasutė  Marcinkevičienė pristatė rankdarbių programą: dirbiniai iš vilnos bei odos. Tad moterys  su dideliu malonumu pasiners į širdžiai mielą veiklą – vels įvairius suvenyrus, gamins papuošalus iš odos.

Pirmojo Alytaus filialo inf.