14–asis tarptautinis žmogaus teisių dokumentinių filmų festivalis „Nepatogus kinas“ spalio 7-18 d. keliaus per šalį virtualiai, o žiūrovai įspūdžiais galės dalintis po seansų pasilikę virtualioje kino salėje. Dėl galimybės nemokamai stebėti festivalio filmus ALYTAUS JURGIO KUNČINO VIEŠOJOJE BIBLIOTEKOJE galima pasiteirauti l. p. Šis elektroninio pašto adresas yra apausogtas nuo spambots. Peržiūrėjimui reikia įjungti JavaScript. arba Tel. Nr. (8 315) 32 446. Festivalio svetainė internete: www.nepatoguskinas.lt

„Nepatogus kinas“ – nuo 2007 m. kasmet vykstantis tarptautinis žmogaus teisių dokumentinių filmų festivalis. Tai yra nekomercinis renginys, siekiantis kurti erdvę žmogaus teisių, politikos, socialinės atsakomybės, tvarumo temoms, supažindinti visuomenę su pasaulinėmis aktualijomis, skatinti būti sąmoningiems ir kritiškiems. Festivalio metu pristatoma turtinga dokumentinių filmų programa, rengiami susitikimai su kino kūrėjais, organizuojamos diskusijos su filmų herojais, žmogaus teisių aktyvistais ir ekspertais. Vienas pagrindinių festivalio rėmėjų - Lietuvos kino centras.

„Šiemetinis „Nepatogus kinas“ bus ypatingas ir išskirtinis. Supratę, kad viruso sukelti ribojimai dar ilgai nesitrauks, festivalį išrandame iš naujo. Šį kartą su pilna programa pasieksime visus Lietuvos gyventojus vienu metu. Visi festivalio filmai ir renginiai, kurių bus ne mažiau nei ankstesniais metais, bus prieinami visiems kinu ir aktualijomis besidomintiems Lietuvos žiūrovams“, – pasakoja festivalio „Nepatogus kinas“ direktorius Gediminas Andriukaitis.

„Nepatogaus kino“ tinklalapis šiemet taps vartais į virtualią kino salę – čia išsirinkę filmą, žiūrovai bus nukreipiami į platformą, kur galės jį žiūrėti patogiu metu. Įsigijusieji festivalio pasus galės tiesiogiai naršyti virtualioje kino salėje ir žiūrėti bet kuriuos norimus filmus. Nemaža dalis seansų ir renginių bus transliuojami realiu laiku, kviečiant žiūrovus juos stebėti drauge ir įsitraukti į temines diskusijas ir pokalbius su filmų kūrėjais ar herojais.

„Kvietimas pokalbiui – viena iš svarbiausių festivalio misijų, tad „Nepatogaus kino“ filmai žiūrovus dažniausiai palieka su klausimais, kuriuos norisi garsiai su kuo nors aptarti. Žinojome, kad nusprendę persikelti į virtualybę, šią svarbią dalį privalome išsaugoti. Todėl kiekvieną festivalio dieną nustatytu laiku rengsime bendras filmų peržiūras ir aptarimus. Prie realiu laiku vyksiančių seansų prisijungs režisieriai ir filmų herojai, su kuriais žiūrovai galės bendrauti tiesiogiai taip pat, kaip tai darydavo įprasto seanso kino salėje metu. Skirtumas tik tas, kad nebeliks erdvės ir vietos ribojimų – viskas tampa prieinama net ir atokiausiame Lietuvos kampelyje gyvenantiems žiūrovams“, – sako G. Andriukaitis.

„Nepatogus kinas“ kasmet rengia aktualias filmų įkvėptas diskusijas su ekspertais ir žmogaus teisių aktyvistais. Šie renginiai šiemet taip pat vyks iš dalies virtualiai – tiesiogines jų transliacijas žiūrovai galės stebėti festivalio „Facebook“ paskyroje. „Tai, kas anksčiau buvo prieinama siauram vieno renginio ar filmo seanso dalyvių ratui, šįkart bus atvira visiems“, – pasakoja festivalio koordinatorė Judita Ragauskaitė. Ji taip pat pabrėžia, kad išlikus palankioms aplinkybėms, festivalis taip pat planuoja surengti ir keletą neįprastų gyvų kino seansų. „Kadangi šių metų fesitvalis yra išskirtinis, nusprendėme ir gyvus renginius planuoti netradicinėse kino erdvėse, tematiškai susijusiose su konkrečiais filmais.“

Dar viena šiemetinio „Nepatogaus kino“ naujovė – galimybė nemokamai žiūrėti filmus ir virtualiai dalyvauti renginiuose daugiau nei 160-yje šalies bibliotekų. „Visąlaik stengiamės būti prieinamiausias festivalis Lietuvoje, nes tikime, kad mūsų atrinktus filmus turi pamatyti kuo daugiau žmonių. Tad partnerystė su bibliotekomis mums leis pasiekti mažiausias bendruomenes bei žmones, neturinčius prieigos prie kompiuterio, interneto ar finansinių galimybių įsigyti virtualų filmo „bilietą“, – sako G. Andriukaitis.

„Nepatogus kinas“ šiemet žiūrovams pasiūlys daugiau nei 50 filmų, o siekiant palengvinti pasirinkimus, programa nuguls į keturias skiltis. 14–ojo tarptautinio žmogaus teisių dokumentinių filmų festivalio programa atskleista puslapyje www.nepatoguskinas.lt.

Organizatorių inf.

„Čia mano tėvo gimtasis miestas, mano senelio miestas, miestas, kuriame praleidau beveik visą vaikystę ir į kurį visada traukia sugrįžti“ – taip Alytaus vietą savo širdyje apibūdino Antanas A. Jonynas, atvykęs į Jurgio Kunčino viešąją biblioteką susitikti su savo skaitytojais. Poetas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Antanas A. Jonynas alytiškiams čia pristatė naujausią savo „tvarinį“ – poezijos knygą psichodeliniu viršeliu ir pretenzingu pavadinimu „Naujieji sonetai“. Autorius teigia, kad „naujieji“ – ne tik pretenzingas pavadinimas, bet tam tikra prasme, netgi provokacija. Eilėraščiai balansuoja tarp labai griežtos viduramžiškos formos ir su ja disonuojančio turinio, kuriame nemažai ironijos ir atsainios pašaipos. Tai – intriguojanti prieštara tarp formos ir turinio.

Į renginį bibliotekoje susirinkusiai publikai Antanas A. Jonynas paatviravo, kad su asmenine branda išgyvena savotišką savo kūrybos virsmą:

„Romantiškai lyriškų eilėraščių, kokius rašiau jaunystėje, jau ir nebesinori, ir gal nesugebu rašyti. Viskas pasikeitė. Kada nors galvojau, kad nemirsiu, o dabar jaučiuosi negyvenęs.“

Pripažinęs, kad kuria poeziją, tarsi žvelgdamas iš šalies, tarsi esantis ne savajame Aš, Antanas A. Jonynas į renginį susirinkusiai publikai paskaitė 2018-2020 metais parašytų sonetų, kurie ir sudaro naują jo eilėraščių knygą.

„Sonetas – artimas mano prigimčiai. Rimuoti poeziją man yra lengva – ji liejasi laisvai. Negalvojau rašyti sonetų knygą. Bet parašiau vieną, kitą (sonetą) ir lyg savaime išsirutuliojo knyga. Šis žanras man artimas, paprastas ir suprantamas. Forma – aiški ir baigtinė, pažabojanti laisvą kalbėjimą ir bereikalingą leidimąsi į detales. Eilėraštis turi būti kondensuotas, aprėpiamas vienu jutimu. Poezija yra kondensuoto kalbėjimo dalykas“, – teigia A. A. Jonynas.

„Naujieji sonetai“ – regis, kukli, plona knygelė, tačiau joje slypi svarus ir tvarus turinys. Autoriui svarbu išgauti nedirbtinį skambesį – norisi, kad teksto skambesys būtų toks natūralus, jog skaitytojai net nepastebėtų, kad šis rimuotas.

Knygos pristatymo pabaigoje pasisakiusi bibliotekos direktorė Giedrė Bulgakovienė visiems priminė, kad A. A. Jonyno vardas neatsiejamai susijęs su Dzūkijos sostinėje šį lapkritį jau devintąkart įvyksiančiais „Imbiero vakarais“ ir pakvietė visus trumposios prozos „ragautojus“ būtinai juose apsilankyti.

Jūratė Čėsnaitė

Ilonos Krupavičienės nuotr.

Užsukite į Pirmojo Alytaus biblioteką, pasigrožėti Rimos Pėstininkienės fotografijos paroda

„Prisiminimai...“

Lankytojų lauksime visą spalio mėnesį.

Devas adat datas, Devas dasyati dhanas (sanskritas).

Dievas davė dantis, duos ir duonos (lietuvių kalba).

Iki šiol manėte, kad „pačiupinėti“ kalbą yra neįmanomas dalykas? Tikrai klystate. Lietuvių kalba yra tokia įvairi ir turtinga, kad į ją panerti galima visais pojūčiais. Tuo įsitikinti gali kiekvienas lankytojas nuo rugsėjo 30 d. užsukęs į Alytaus Jurgio Kunčino viešąją biblioteką (Seirijų g. 2). Čia, Jaunimo erdvėje, iki spalio 20 dienos veiks Lietuvių kalbos instituto edukacinė paroda „Paliesk lietuvių kalbą rankomis“. Tai kilnojamoji ekspozicija, aktyviai keliaujanti po Lietuvą.

Paroda „Paliesk lietuvių kalbą rankomis“ žaismingai supažindina su lietuvių kalbos istorija, patrauklia forma pristato lietuvių kalbos įdomybes, atskleidžia mūsų kalbos išskirtinumą ir vietą pasaulio kalbų kontekste. Ekspoziciją sudaro unikalūs, interaktyvūs eksponatai – kalbos žaislai, leidžiantys kiekvienam paliesti kalbą rankomis ir pačiam pajusti jos savitumą.

Interaktyvus indoeuropiečių kalbų medis – tai eksponatas (kuriame kalbų šeimos – tai medžiai, o kalbos – vaisiai), leidžiantis iš arčiau susipažinti su gausia indoeuropiečių kalbų įvairove, suteikiantis galimybę pačiam atrasti kalbų ryšius ir panašumus, atskleidžiantis, kurios šeimos kalbomis pasaulyje kalbama daugiausia, kurios kalbos jau yra išnykusios, kaip šiame kontekste atrodo lietuvių kalba.

Šviečiantys eksponatai „Akis“ ir „Musė“, kuriais žaidžiama dėlionės principu, leidžia pažinti  lietuviškų žodžių atitikmenis kitose pasaulio kalbose, kalbų genetinę bendrystę ir bendrą kilmę.

Simbolinis žodynas – šviečiantis eksponatas su atverčiamais žodžiais, pristato pasirinktų žodžių kilmę, t. y. ar jie buvo paveldėti, pasiskolinti iš kaimynų, sukurti žymių asmenybių.

Parodą taip pat sudaro interaktyvi lietuvių kalbos abėcėlė – kiekvienos lietuviškos raidės antspaudai su jų kilmės aprašais (lotyniškos, čekiškos, originalios lietuviškos, pagal lenkų analogiją pasidarytos raidės), atspindinčiais tautos kultūrinę raidą ir istoriją.

Magnetinis žemėlapis su žodžiais leidžia dėlioti ir pamatyti, kokius žodžius lietuviai paskolino kitoms kalboms (estų, rusų, baltarusių, ukrainiečių, latvių, vokiečių).

Parodą taip pat papildo 5 pastatomi stendai su išsamesne informacija, pasakojančia apie kiekvieną eksponatą.

Interaktyvūs žaislai ir jų istorijos iki šiol sudomina tiek mokyklinio amžiaus vaikus, tiek suaugusiuosius. Maloniai kviečiame apsilankyti. Renginio organizatoriai prašo dėvėti veido kaukes ir laikytis nustatyto atstumo.

Organizatorių inf.

Alytaus Jurgio Kunčino viešąją biblioteką pasiekė netikėta ir labai svarbi dovana, kurią įteikė asmuo, pageidavęs išlikti anonimu. Bibliotekos Dokumentų komplektavimo ir katalogavimo skyriaus darbuotojos jau varto savo rankose vertingą leidinį – šiais metais Kunigo švietėjo Jono Katelės labdaros ir paramos fondo išleistą knygą „Tėvo Stanislovo palikimas: siuvinėtų liturginių rūbų rinkinys“. Po keleto dienų, tinkamai sutvarkius, su šios knygos turiniu galės susipažinti ir visi bibliotekos skaitytojai.

Knygos autorė menotyrininkė Gabija Surdokaitė-Vitienė taip atskleidžia knygos atsiradimo aplinkybes:

„Su Tėvo Stanislovo kolekcija susidūriau, matyt, Apvaizdos valia. Visų pirma, dėl knygos pasirodymo mes turime būti dėkingi vienai šauniai moteriai, tautodailininkei, margučių meistrei Audronei Lampickienei iš Alytaus. Jai besilankant Paberžėje ir bekalbant su Paberžės saugotoja ir puoselėtoja Regina Galvanauskiene kilo mintis, kad reiktų šį rinkinį publikuoti. Tiesą sakant, tuomet Regina labai skeptiškai pažiūrėjo į Audronės mintis, nes, kaip Paberžės saugotoja pati tuomet pastebėjo, kad „Tokių sakančių ir galvojančių čia daug būna“. Tačiau būtent A. Lampickienė ne tik pagalvojo, bet ir „užkūrė pirtį“. Ji susisiekė su Kunigo švietėjo Jono Katelės labdaros ir paramos fondo valdytoju Leonardu Šablinsku, aplinkiniais keliais ji susisiekė ir su manimi. Taip prasidėjo mūsų visų bendra kelionė, trukusi penkerius metus...“

Po penkerių metų kruopštaus darbo ir atkaklios finansavimo šaltinių paieškos, leidinys „Tėvo Stanislovo palikimas: siuvinėtų liturginių rūbų rinkinys“ išvydo dienos šviesą. Knygoje ne tik supažindinama su pačiais Tėvo Stanislovo surinktos liturginės tekstilės objektais, bet ir plačiau pasakojama apie kiekvieno jų sukūrimo laikmečio ypatybes: stiliaus, siuvinėjimo technikų, ornamentikos kaitą. Juk kaip tik tokios informacijos skaitytojas neras kitose publikacijose. Pateikiama susisteminta, išsami informacija apie siuvinėjimo amato istoriją, meninės raiškos panašumus ir skirtumus Europoje ir Lietuvoje, kiekvieno iš tų publikuojamų objektų kilmės, puošybos, siuvinėjimo technikų pasirinkimo priežastis, veiksnius, aplinkybes.

Po vasaros, nepabūgusios COVID-19 grėsmės, drąsiausios klubo „Skaitau ir diskutuoju“ narės susirinko naujose Vidzgirio bibliotekos patalpose aptarti pasirinktos knygos bei maloniai pabendrauti... Šįkart susitikusios aptarėme I. Simonaitytės romaną  „Vilius Karalius“. Nors ir visos mokyklos laikais buvome skaičiusios bei nagrinėjusios šį kūrinį, į jį šiandieną pažvelgėme naujai, jau subrendusių moterų akimis... Gal todėl, kad labiau suprantama bei artima moterų pasaulėžiūra, vyrų charakterius bei išgyvenimus aptarėme prabėgomis, o moterų vidinius išgyvenimus bei gyvenimo aplinkybes išnagrinėjome visais aspektais.

Autorė nuodugniai nagrinėja herojų vidinius išgyvenimus, skaudžias likimo peripetijas. Ievos Simonaitytės kūryboje ypatingu būdu tarsi atsiliepia senoji matriarchalinė pasaulėvoka. Gyvenimas prasideda iš moters, ji yra svarbiausia būties saugotoja. Būtent tokią  rašytoja vaizduoja senąją Karalienę. Priešingas, sudėtingas ir prieštaringas - Grėtės Plonikės charakteris. Gyvendama kartu su tėvais ir broliu Mikiu, kuris meiliai rūpinosi seserimi, ji patyrė būties pilnatvę. Visi žmonės jai buvo mieli ir brangūs. Tačiau praradusi vienintelę širdies atramą, ši knygos herojė tampa išdidi ir atžagari.

Kitaip modeliuojamas Ilžės Karalikės charakteris. Vaikystės erdvėje nebūta skausmo, vargo. Uždara ir pažeidžiama ji ateina į antrąjį gyvenimo etapą. Tačiau ji neaimanuoja. Ši moteris niekam netarnauja, o gyvena maitinama savų rankų. Širdyje dar liko šilto žmogiško padorumo, kurio trūksta visiems aplinkiniams. Bet moteris negalvoja apie priešiškumą žmonėms, kurie, galbūt, padarė nemažai skriaudų. Būtent šis aspektas įtakoja rašytojos sukurtus Katrės, Grėtės Plonikės ir Ilžės Karalikės charakterių ypatumus. Autorė suteikė kiekvienai iš jų savitą likimą, kurį nulėmė aplinkybės. Kiekviena iš jų atskirai ir visos kartu sudaro nenutraukiamą ir nesuprantamai liūdną gyvybės giją. Veikėjų širdis ir sielas palietė netekties deginantis skausmas, praradimo ir nevilties aitrios ašaros. Visos buvo beviltiškai vienišos, įskaudintos...

Aptarusios romaną, nusprendėme, kad I. Simonaitytės „Viliaus karaliaus“ romano herojės kiekviena savaip nelaiminga. Galime teigti, kad šio romano moterys yra nelaimingos todėl, kad jų gyvenime buvo nemažai skaudžių patirčių bei praradimų, nulėmusių jų charakterius bei pasirinkimus...

                  Alytaus Jurgio Kunčino viešosios bibliotekos Vidzgirio filialo inf.

Linksmos ir aktyvios merginos jau išbandė mūsų mobiliąją programėlę „Literatūrinis Alytus: vietos ir vardai“ bei sąžiningai užsitarnavo mūsų bibliotekos įsteigtus prizus. Vis dar džiuginant vasariškai šiltiems orams kviečiame ir jus pereiti literatūrinio maršruto takais, įsivertinti savo žinias mūsų parengtoje viktorinoje ir pasiimti pelnytą suvenyrą. Tad šokite į patogius batus ir pirmyn!

Pamatykite Alytaus krašto grožį bei pažinkite jo rašytojus!

Alytaus kraštas jau nuo seno džiugina savo gyventojus įstabiu gamtos grožiu ir įvairiais lankytinais objektais. Tačiau mažai kas žino, jog alytiškiai gali didžiuotis ir turėdami svarų literatūrinį rašytojų indėlį, kuris per mažai ir per retai yra pabrėžiamas, ypač miesto svečiams. Vien ko yra vertas iš Alytaus kilęs rašytojas Jurgis Kunčinas, kurio kūrinys „Tūla“ yra skaitomiausių knygų sąrašuose. Mūsų tikslas – prisidėti prie Alytaus miesto kultūros ir literatūros paveldo išsaugojimo bei populiarinti susidomėjimą Alytaus miesto rašytojais ir su jais susijusiomis lankytinomis vietovėmis (literatūriniais keliais) pasitelkiant į pagalbą išmaniąsias technologijas.

Lietuvos kalbininkas Jonas Jablonskis yra pasakęs: „Maža garbė svetimom kalbom gerai kalbėti, didi gėda savos gerai nemokėti“, būtent todėl mums ir gimė idėja sujungti visus ryškiausius Alytaus rašytojus į bendrą literatūrinį maršrutą, kurį įveikti galėtų ne tik grynakraujis dzūkas, bet ir į miestą atvykę svečiai. Pasivaikščiojimo metu sužinosite daug įdomių faktų apie kraštiečius rašytojus bei kūrėjus, taip pat padarysite sveikatai naudingą mankštą – prižadame, jog mobilieji telefonai ir išmanieji laikrodžiai rodys keturženklius žingsnių skaičius. Įveikę šį literatūrinį kelią didžiuositės savimi taip kaip tūlas dzūkas didžiuojasi radęs pilnus krepšius grybų karaliumi tituluojamų baravykų. Po maršruto drąsiai galėsite save apdovanoti šokoladinio pyrago gabalu, o jei būsite įveikę viktoriną – dovanų esame paruošę ir mes.

 Galimybė laimėti šaunius prizus!

Jei nusprendėte išbandyti savo jėgas, turėsite aplankyti visus maršrute nurodytus objektus (minimalus atstumas nuo jų – 50 metrų) bei atsakyti į viktorinos klausimus (klausimas pasirodo tik pažymėjus objektą kaip aplankytą), o tam, kad atsakytumėte teisingai, turėsite perskaityti mūsų pateiktą informaciją apie alytiškį rašytoją (kūrėją). Spėti atsakymą galima du kartus. Laimi tie, kurie į visus klausimus atsako teisingai.* Kadangi paskutinis maršruto objektas yra rašytojo Jurgio Kunčino atminimo kambarys, kuris yra Alytaus Jurgio Kunčino viešojoje bibliotekoje, tai užbaigę aktyvų maršrutą dalyviai iš karto galės pas mus bibliotekoje atsiimti laimėtą prizą.

Nuoroda atsisiuntimui

*Prizų kiekis ribotas.

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Alytaus miesto savivaldybė

Indrė Lukoševičienė

Rugsėjo pabaigoje Alytaus Jurgio Kunčino viešojoje bibliotekoje įvyko naujos Tomo S. Butkaus knygos „Ežero žemė“ pristatymas ir susitikimas su autoriumi.

„Ežero žemė“ – antroji Tomo S. Butkaus poezijos knyga, išleista po 17 metų pertraukos. Nors leidinyje aptiksime atskirai mažosiose knygose (autoriaus vadinamuose „čiabukuose“) išleistų kūrinių, ši knyga - ne rinktinė, o romanas, kurio pagrindas – nauji tekstai ir iliustracijos. Knygoje – trylika skyrių, skyriuje – po trylika eilėraščių. Visi eilėraščiai knygoje sukomponuoti į du pasakojimus – „Skaidiškes“ ir „Jungėnus“.

Knyga turi paantraštę – „Eilėraščių ir poemų romanas su fotografijomis, piešiniais ir žemėlapiais sudaužytoms sieloms ir prisikėlusiems balsams su kūnais“. Ir dar čia pat priduriama, kad šis neįprastas poezijos romanas „parašytas, nupieštas ir sukomponuotas centriniame visatos serveryjeׅ“.

Tokio knygos apibūdinimo suintriguotiems alytiškiams, žinoma, magėjo susitikti su knygos autoriumi ir apie viską išgirsti tiesiogiai.

Alytaus J. Kunčino viešosios bibliotekos direktorė Giedrė Bulgakovienė susitikimą su Tomu S. Butkumi jos vadovaujamoje knygų buveinėje pavadino įžanga į renginių sezoną, kuris šiemet prasidėjo neįprastai – kiek vėliau ir dar „kaukėtam pavidale“.

„Žinote, kas sieja tris alytiškiams puikiai žinomus leidinius: Zenono Bulgakovo fotografijų albumą „Alytus“, Kosto Poškaus „(Ne)šventųjų gyvenimus. Alytietiškas istorijas“ ir Rimo Buroko „(Ne)gyvenimo fragmentus“? Visų jų dizaino autorius yra šio vakaro mūsų svečias Tomas S. Butkus – poetas, architektas, leidėjas, humanitarinių mokslų daktaras. Šiandien su Tomu kalbėsimės apie naujausiąją jo poezijos knygą „Ežero žemė“, – sakė G. Bulgakovienė.

Tomas S. Butkus, teigdamas, jog jam malonu vėl sugrįžti į J. Kunčino viešąją biblioteką ir pristatyti skaitytojams naują knygą, visgi teigė savo literatūrinės kūrybos linijos toliau neplėtosiąs:

„Ežero žemė“ – tai paskutinis mano leidinys. Vėl grįžau prie architektūrinės veiklos, su kuria ir pradėjau savo kūrybinę biografiją.“

„Knyga „Ežero žemė“ sudaryta iš dviejų dalių. Pirmoji dalis – niūri, depresyvi, tekstai – sunkūs. Antrosios dalies esmė ir sumanymas – iš skausmingų patirčių išeiti į tam tikrą savęs suvokimą, į šviesąׅ“, – teigia autorius.

Matyt, nusprendęs, kad kalbėjimas apie kūrybą niekada neatstos pačios kūrybos, į renginį susirinkusius klausytojus Tomas S. Butkus panardino į „gyvą“ savo poezijos skaitymą, nei minutei neleisdamas atsikvėpti nuo keistų sąvokų sąsajų ir versdamas iki raudonumo įkaisti klausytojų smegenis, bebandant išnarstyti netikėtų simbolių reikšmes.

Skaitydamas savo eilėraščius, autorius jų poveikį, kaip ir knygoje, dar labiau sustiprino nuotraukomis, kurios vakaro metu atsirasdavo dideliame ekrane ir vėl išnykdavo. Autorius pabrėžė, kad jo knygoje „Ežero žemė“ svarbu lygia greta „skaityti“ ir fotografijas – ne tik kaip kontekstą poezijai, bet ir kaip savaime informatyvų, paraleliai besirutuliojantį pasakojimą – tarsi antrą šio unikalaus poezijos romano sluoksnį.

Tik trumpam kur ne kur sustodamas paaiškinti vieno ar kito eilėraščio atsiradimo kontekstą, Tomas S. Butkus sukėlė tikrą poezijos „laviną“ – tiesiog užvertė publiką savo eilėraščiais, kurie, tarsi domino kauliukų virtinė, vienas po kito sukrito į klausytojų mintis.

Reikia manyti, kad poetas neprivalo būti nuomonės formuotoju ir patogumų užliūliuotiems skaitytojams populiariai paaiškinti, kaip jie turėtų suprasti jo kūrybą. Juk kiekvienas skaitytojas vis dar geba turėti savo nuomonę ir nesijaudinti dėl jos menamo „teisingumo“... Tad tegul kūryba byloja pati!

Kviečiame užsukti į Alytaus Jurgio Kunčino viešąją biblioteką ir lentynoje susirasti ryškiu geltoniu išsiskiriančią Tomo S. Butkaus knygą „Ežero žemė“. Palinkėtume lengvo ir malonaus skaitymo, tačiau negalime. Lengva ir patogu tikrai nebus!

Jūratė Čėsnaitė

Ilonos Krupavičienės nuotr.

Pasiklydote gausios informacijos vandenyne? Trūksta aiškių, tikslių, mokslu pagrįstų, susistemintų duomenų? Tuomet pats laikas pasinaudoti galimybėmis, kurias suteikia Alytaus Jurgio Kunčino viešoji biblioteka.

Biblioteka gali padėti atverti ne vienerias duris skaitmeninėje erdvėje. Rimčiau besigilinantiems į tam tikrą gyvenimo ar mokslo sritį pravartu patyrinėti specifines paslaugas. Viena vertingos informacijos paieškos ir gavimo galimybių - Alytaus Jurgio Kunčino viešosios bibliotekos prenumeruojamos ir laisvos prieigos duomenų bazės.

Jeigu esate mokinys, gimnazistas, mokytojas, studentas ar tiesiog proto mankštą mėgstantis žmogus, kviečiame užsukti į biblioteką ir išbandyti šias laisvai prieinamas bei prenumeruojamas duomenų bazes:

• Lietuvos periodinės spaudos bibliografinė straipsnių bazė 1994-2002 (archyvas);
• Nacionalinės bibliografijos duomenų bankas (straipsniai nuo 2003 m.);
• Infolex – lietuviška teisinė duomenų bazė, kurioje pateikiami teisės aktai ir praktika. Čia galima atlikti Lietuvos Respublikos valstybinių institucijų norminių teisės aktų su visais pakeitimais ir kitų dokumentų paiešką, susipažinti su Lietuvos teismų praktika administracinėse, civilinėse, baudžiamosiose bylose, taip pat Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimais bylose prieš Lietuvą, Europos Teisingumo Teismo dokumentais, Seimo kontrolierių pažymomis, Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos sprendimais ir kt. Galimybė naudotis – centrinėse bibliotekos patalpose ir visuose filialuose;
• Vyturys – virtuali „Vyturio“ skaitmeninių knygų vaikams ir jaunimui biblioteka. Beveik 400 šimtai svarbiausių knygų mokyklai ir laisvalaikiui, atrinktų pagal amžių, temas ir vertybes. Knygų kiekis nuolat didėja. Galimybė naudotis – tik Vaikų ir jaunimo literatūros skyriuje (Topolių g. 21);
• EBSCO Publishing – dešimt viso teksto mokslinių straipsnių duomenų bazių anglų kalba, kurias sudaro publikacijos humanitarinių, socialinių, gamtos, ekonomikos, finansų, bankininkystės, švietimo, sveikatos apsaugos, medicinos mokslų ir kt. temomis iš serijinių užsienio leidinių. Galimybė naudotis - centrinėse bibliotekos patalpose (Seirijų g. 2). Pageidaujantiems prie duomenų bazės jungtis ne bibliotekoje suteikiami individualūs slaptažodžiai nuotolinei prieigai. Jeigu esate mūsų bibliotekos vartotojas, dėl individualaus prisijungimo duomenų kreipkitės el.paštu: Šis elektroninio pašto adresas yra apausogtas nuo spambots. Peržiūrėjimui reikia įjungti JavaScript. (laiške parašykite savo vardą, pavardę, bibliotekos vartotojo pažymėjimo numerį ir savo el. pašto adresą) arba tiesiogiai į Knygų, periodikos ir interneto skaityklos darbuotoją;
• Naxos Music Library – tai išsami muzikos duomenų bazė, kurioje pateikiami klasikinės, džiazo, pasaulio tautų folkloro, šiuolaikinės populiariosios, roko muzikos įrašai. Duomenų bazėje rasite kompozitorių ir atlikėjų biografijas, muzikos terminų žodyną ir kitą informaciją. Galimybė naudotis - centrinėse bibliotekos patalpose (Seirijų g. 2). Prie muzikos duomenų bazės „Naxos Music Library“ bibliotekoje galima prisijungti be slaptažodžių šiuo adresu: http://alytusMVB.NaxosMusicLibrary.com, taip pat suteikiami individualūs slaptažodžiai nutolusiems vartotojams (kreiptis į bibliotekos darbuotoją).

Atkreipiame dėmesį, kad prenumeruojamų duomenų bazių duomenys gali būti naudojami tik asmeninėms mokslo ir savišvietos reikmėms. Draudžiama kopijuoti visatekstę informaciją dideliais kiekiais į asmeninį kompiuterį, perduoti duomenis tretiesiems asmenims, talpinti į internetą ar naudoti komerciniams tikslams.

Daugiau galimybių nemokamai pasinaudoti duomenų bazėmis ieškokite: www.lnb.lt

Šaltinių saugumu ir patikimumu suabejoti tikrai neteks – juk duomenų bazių koronavirusas negraužia!

Jūratė Čėsnaitė

Ilonos Krupavičienės nuotr.

Alytaus Jurgio Kunčino viešojoje bibliotekoje žiūrovų (o ypač – žiūrovių!) akims atverta kiek neįprasta šiai erdvei ekspozicija – papuošalų paroda. Trapiais ažūriniais sparneliais, iš įvairiaspalvių karoliukų sudurstytais kūneliais vabalai, musės ir laumžirgiai, rodos, patys suskrido į parodą ir išdidžiai demonstruoja lankytojams savo žvilgesį. Visi šie „tvarinukai“ – tai savitos rankų darbo sagės, kruopščiai sukurtos Rimos Abečiūnės.

Rima Abečiūnė papuošalus kuria jau bene 10 metų. Iš savo moteriškosios giminės linijos – promočiutės ir abiejų močiučių – paveldėjusi kūrybiškumo gyslelę, Rima ne vieną vakarą praleidžia įnikusi į rankdarbius. Ji pripažįsta besižavinti visais rankų darbo gaminiais, mat nuo jų sklinda šiluma ir jaukumas.

„Esu tokia, kaip ir daugelis lietuvaičių. Moku nerti, megzti, siūti, siuvinėti, lipdyti iš molio. Bet vis dar esu paieškų kelyje – domiuosi naujovėmis, kitokiomis technikomis, vis ko nors mokausi...“ – teigia parodos autorė.

Rimos Abečiūnės rankų darbo papuošalų paroda J. Kunčino viešojoje bibliotekoje (Seirijų g. 2) veiks iki spalio 10 dienos. Maloniai kviečiame apsilankyti.

Jūratė Čėsnaitė

Ilonos Krupavičienės nuotr.

Iki spalio 7 dienos Alytaus Jurgio Kunčino viešosios bibliotekos erdvėse (Seirijų g. 2) veiks Kauno kolegijos Menų ir ugdymo fakulteto Menų akademijos studentų piešinių paroda. Mūsų miesto bendruomenei studentai pristato jaunatviška drąsa pulsuojančius darbus, galbūt tapsiančius įsimintinu jų, kaip menininkų, gyvenimo kelionės akcentu.

Piešinių autoriai – pirmo ir antro kurso studentai. Parodoje eksponuojami kursiniai ir savarankiški studentų piešiniai, atrinkti iš Menų ir ugdymo fakulteto fonde sukauptos ir saugomos kolekcijos.

Kas gi slypi bibliotekos salėje kabančiuose darbuose? Piešiniai atspindi įvairias paišybos užduotis, kurias kiekvienas jaunasis autorius interpretavo savaip. Piešimas iš natūros čia derinamas su kūrybinėmis užduotimis, studentai skatinami natūrą ne tik kopijuoti, bet ir improvizuoti, laužyti stereotipinę komponavimo sampratą, konstruoti kuo originalesnes kompozicijas.

Parodoje eksponuojamuose piešiniuose atsiskleidžia studentų spalvų, faktūrų, įtaigios kompozicijos paieškos. Jaunųjų menininkų kūriniuose vaizduojami motyvai pilni savitumų, reflektuojančių jų vidinius pasaulius, žiūrovai turi galimybę pažvelgti į tai, kas labiausiai domina, įkvepia studentus.

Kviečiame apsilankyti!

Parodos kuratorės – paišybos dėstytojos Birutė Šležienė ir Sigutė Bronickienė.

Paroda veikia Alytaus Jurgio Kunčino viešosios bibliotekos salėje (Seirijų g. 2)

Parengė Jūratė Čėsnaitė

Tekste panaudota Kauno kolegijos informacija

Ilonos Krupavičienės nuotraukos

Kviečiame apsilankyti žaismingoje tautodailininkės Onutės Vyšniauskienės rankdarbių parodoje „Tesusijungia pasaka ir vaidyba“.

„Mano kelias į nėrinių ir mezginių pasaulį prasidėjo tada, kai penktoje klasėje draugė gimtadienio proga padovanojo siūlų kamuoliuką ir vąšelį. Nuo tada ir nesiskiriu su rankdarbiais, siuvinėju, neriu, mezgu, o kaip jau man gaunasi - tegul vertina kiti...“ – sako parodos autorė.

Parodoje eksponuojami pasakų personažai sukurti pagal lopšelyje-darželyje „Nykštukas” „Ančiukų“ grupėje vykusį trumpalaikį projektą, skirtą knygos dienai „Lagaminas atsivėrė ir pabiro pasakėlės“. Jo metu tėveliai su vaikučiais kūrė, rašė ir iliustravo pasakas.

Paroda Alytaus Jurgio Kunčino viešosios bibliotekos Pirmojo Alytaus filiale veiks iki paskutinės rugsėjo dienos.

II pasaulinio karo pradžia. Į Japoniją laivais plūsta nuo holokausto bėgantys žydai. Rankoje jie turi tik leidimus patekti į olandų valdomą Curacaco, išduotą Jano Zwartendijko ir Chiunės Sukiharos išduotas tranzitines vizas. Niekas neturi pinigų, nemoka japonų kalbos, nežino japonų kultūros ir papročių, neturi kur apsistoti  ir gauti medicinos pagalbą. Pagalbos ranką jiems ištiesė Kauno gubernijoje gimęs Lenkijos ambasadorius Tadeusz Romer (Tadeuszas Romeris) ir jo žmona Zofia.

Lenkijos instituto Vilniuje iniciatyva ir užsakymu Jogailaičių universiteto Artimųjų ir Tolimųjų Rytų instituto darbuotojos dr. Olgos Barbasiewicz parengta paroda – tai pirmas toks visapusiškas bandymas pristatyti Lenkijos ambasadoriaus Japonijoje Tadeuszo Romerio didvyriškus veiksmus gelbstint žydų karo pabėgėlius, atvykstančius į Japonijos uostus su Japonijos konsulo Kaune Chiune Sugiharos išduotomis vizomis.

Tadeusz Ludwik Romer gimė 1894 m. gruodžio 6 d. Antanašėje, kuri tuo metu buvo Rusijos imperijos Kauno gubernijos teritorija. 1937 m. tapo pirmuoju Lenkijos ambasadoriumi Japonijoje. Prieglobsčio Holokausto metu ieškantys Lenkijos žydai 1940 metų vasarą gavo japonų konsulo Kaune Chiunės Sugiharos išduotas tranzitines vizas suteikiančias galimybę atvykti į Japonijos imperiją. Šios vizos reikalingos norint patekti į Nyderlandų teritoriją Kurakao, į kurį, kaip priimančios šalies teritoriją, pabėgėliai galėjo vykti su Kaune reziduojančio Olandijos garbės konsulo Jano Zwartendijko išduotomis pažymomis apie bevizį režimą.

Pabėgėliams Lenkijos piliečiams nedelsiant buvo suteikiama Lenkijos konsulinė pagalba. Ambasadorius Romeris privalėjo užtikrinti priimančių šalių vizų išdavimą, kadangi vėlesniu laikotarpiu atvykę asmenys neturėjo jokių kitų vizų išskyrus Chiunės Sugiharos išduotas tranzitines. Romeris tuo metu skaičiavo, kad į Japoniją atvyks apie 500 asmenų. Sovietų ir japonų valstybės galėjo atsisakyti įleisti tokią grupę. Tačiau jau vasario viduryje pabėgėlių skaičius perkopė 700, apie tai lenkų diplomatai nedelsiant pranešė Londonui. Lenkų diplomatijai svarbiausia užduotis buvo išskirstyti Japonijoje jau esančius pabėgėlius. Siekdamas užtikrinti pagalbą pabėgėliams, ypač neturintiems priimančių šalių vizų ir lėšų pragyvenimui, ambasadorius Romeris įkūrė „Lenkijos karo aukų pagalbos komitetą“, kurio pirmininke tapo jo žmona Zofia Romer. Komitetas rinko lėšas iš lenkų išeivių ir piliečių gyvenančių Tolimuosiuose Rytuose, gavo paramą iš Niujorko Joint Distribution Committee. Tai suteikė galimybę veikti ir teikti taip reikalingą pagalbą pabėgėliams. Komitetas įkūrė savo biurus Kobėje ir Tokijuje bei bendradarbiavo su žydų organizacijomis Kobėje ir Jokohamoje. Komiteto atstovas Tsurugos uoste pasitikdavo atvykstančius Lenkijos piliečius ir padėdavo sutvarkyti vizų formalumus, nukreipdavo atvykėlius į Kobę, kur žydų bendruomenė suteikdavo apgyvendinimą. Komitetas pabėgėliams teikė piniginę pagalbą, tarpininkaudavo bendraujant su vietine valdžia ar vežėjų įmonėmis. Siekdama atvykėliams padėti išvengti ilgos kelionės į Tokiją, Lenkijos ambasada įkūrė laikiną konsulinį skyrių Osakoje. 1941 metais nusprendus uždaryti Lenkijos atstovybę Japonijoje, Tadeuszas Romeris kartu su ambasados darbuotojais tų pačių metų spalio pabaigoje išvyko į Šanchajų, kur tęsė diplomatines pastangas padėti pabėgėliams. Jam tarpininkaujant, Lenkijos piliečiai galėjo gauti vizas į kitas užsienio šalis bei finansinę pagalbą, dažnai perduodamą per Lenkijos diplomatines atstovybes, bendradarbiaujant su Lenkijos Respublikos vyriausybe išeivijoje.

Romeris išvyko iš Šanchajaus 1942 m., Tolimuosiuose Rytuose palikęs gerai organizuotą lenkų žydų bendruomenę, kurios atstovai buvo įtraukti į naujai įkurtą organizaciją, pavadintą Kinijos lenkų sąjungos centrine valdyba. Apsigyvenęs Lourenço Marques (šiuo metu - Maputo, Mozambikas), Romeris toliau savo diplomatine veikla padėjo Lenkijos žydams. Tais pačiais metais Tadeuszas Romeris paskirtas ir iki 1943 m. pavasario ėjo Lenkijos ambasadoriaus SSRS pareigas. 1943 m. balandį tapo Lenkijos Respublikos vyriausybės įgaliotiniu Artimuosiuose Rytuose, o tų pačių metų liepą paskirtas Stanisławo Mikołajczyko vadovaujamos vyriausybės Londone užsienio reikalų ministru. Pasibaigus karui, Romeris emigravo į Kanadą ir dirbo McGill universitete. Nuo 1963 m. iki pat mirties buvo Lenkijos mokslo instituto Kanadoje pirmininkas. Mirė 1978 m. kovo 23 d. Monrealyje.

Parodos lankytojai galės susipažinti ne tik su ambasadoriaus Tadeuszo Romerio veikla, bet ir su kasdieniu žydų karo pabėgėlių gyvenimu Japonijoje bei Šanchajuje.

Paroda bus eksponuojama rugsėjo 2 – 27 dienomis Alytaus Jurgio Kunčino viešosios bibliotekos fojė (Seirijų g. 2).

Visi norintys aplankyti parodą bus įleidžiami tik su apsauginėmis veido kaukėmis. Taip pat raginame atvykus į biblioteką dezinfekuoti rankas, laikytis saugių atstumų bei čiaudėjimo ir kosėjimo etiketo.

Organizatorius: Lenkijos institutas Vilniuje (Instytut Polski w Wilnie) ir Alytaus Jurgio Kunčino viešoji biblioteka.

Partneriai: Lenkijos Respublikos ambasada Vilniuje, Lenkų biblioteka Londone, Lenkijos nacionalinis skaitmeninis archyvas, Jogailaičių universiteto Artimųjų ir Tolimųjų Rytų institutas.

Organizatorių inf.

Naujų įgūdžių įgyti norintys žmonės vis drąsiau kreipiasi pagalbos ir pamažu atsikrato gėdos klausti. Tą parodė liepą bendrovės „Spinter tyrimai“ atliktos reprezentatyvios visuomenės apklausos rezultatai – palyginti su prieš metus atliktu analogišku tyrimu, 16 proc. daugiau gyventojų drąsiau prašo pagalbos, kurios prireikia naudojantis išmaniaisiais įrenginiais, programėlėmis ar internetu.

Šiemet prašyti pagalbos nedrįstančių yra 60 procentų, praėjusių metų rugsėjį darytos apklausos duomenimis, pagalbos gėdijosi prašyti net 76 proc. šalies gyventojų.

Apklausą inicijavusios asociacijos „Langas į ateitį“ informavimo ekspertė Birutė Stanevičienė sako, kad gerėjantys rezultatai rodo žmonių norą ir pastangas įveikti nuo naujų įgūdžių skiriantį barjerą – gėdos ar nepatogumo jausmą. „Šiandieninis pasaulis skaitmenizuojasi itin sparčiai, į internetinę erdvę persikelia vis daugiau viešųjų ir komercinių paslaugų, tad dažnai žmogui net nereikia eiti iš namų norint apsipirkti, užsisakyti kokį nors dokumentą ar užsiregistruoti pas gydytoją. Džiugina tai, kad žmonės išdrįsta, pamažu atsikrato kompleksų ir gėdos, kad kažko nežino ar nemoka. Juk tai natūralu – nėra nė vieno žmogaus, žinančio viską“, – teigia pašnekovė.

Pasak psichologės Ugnės Juodytės, gėdos jausmas yra toks pats natūralus kaip nerimas, džiaugsmas, baimė ir kiti. Jį turi ir patiria visi žmonės, tik išraiška ir intensyvumas gali skirtis. Ji sako, kad geriausias „vaistas“ nuo gėdos jausmo yra bandyti, leisti sau klysti, pripažinti, kad gali kažko nežinoti, ir palaikyti pačiam save. „Jokiu būdu nesakykite sau „aš nesugebėsiu, man nepavyks“. Pagalvokite, ar taip jums sakytų artimiausi žmonės, geriausi draugai. Greičiausiai ne, o juk jūs esate sau pats geriausias draugas, tad pastiprinkite ir palaikykite save“, – pataria ekspertė.

Gėda dėl gėdos jausmo

Remiantis tyrimo rezultatais, 40 proc. apklausos dalyvių atsakė, kad jeigu kyla klausimų dėl naudojimosi išmaniaisiais įrenginiais, jiems niekada nebūna nepatogu ar gėda prašyti pagalbos. Apie 24 proc. respondentų nurodė, kad gėdos jausmą patiria retai, 23 proc. – kartais, maždaug 10 proc. – dažnai, o 2 proc. apklaustųjų nurodė, kad pagalbos prašyti jiems nepatogu visada arba beveik visada.

Vyrai pagalbos skaitmeniniame pasaulyje prašo drąsiau – kad nesigėdija klausti, atsakė 44 proc. vyrų ir 36,5 proc. moterų.

Praėjusių metų rudenį Lietuvoje startavo projekto „Prisijungusi Lietuva“ viešinimo kampanija „Man ne gėda klausti“, kuria žmonės skatinami drąsiau ieškoti pagalbos, susijusios su skaitmeninėmis žiniomis, ir atrasti bibliotekose vykstančius nemokamus skaitmeninio raštingumo mokymus.

„Pastebėjome, kad kampanijos metu skaitmeninių žinių naudą pajuto daugiau vyresnio amžiaus žmonių, anksčiau sakydavusių, kad jiems to nereikia arba neišdrįsdavusių kreiptis pagalbos. Karantinas dar labiau padidino vyresnių žmonių norą įvaldyti skaitmenines technologijas ir pradėti naudotis skaitmeninėmis paslaugomis – jam pasibaigus jau nereikia įtikinėti, jog skaitmeniniai įgūdžiai šiandien yra būtini“, – sako asociacijos „Langas į ateitį“ ekspertė.

U. Juodytė akcentuoja, kad gėda jokiu būdu nėra blogas jausmas – jis žmogui tiesiog nepatogus. „Apskritai visi jausmai tėra signalai, kad turime atkreipti dėmesį į savo poreikius. Svarbu pirma išmokti gėdos jausmą atpažinti ir pastebėti, o tada tiesiog smalsiai tyrinėti ir paklausti savęs, kokį emocinį ar fizinį poreikį jis gali slėpti, ir jei įmanoma – tą poreikį patenkinti. Pavyzdžiui, žmogus nori mokėti naršyti internete, bet nemoka ir dėl to jam gėda. O išmokus dingtų ir gėda, ir nepasitenkinimas, kad kažko nemoka“, – dėmesį atkreipia psichologė.

Paklausti nedrįsta ir senjorai, ir jaunuoliai

Apklausa atskleidė, kad gėda paklausti nepriklauso nuo amžiaus – ją jaučiančių procentai tarp senjorų ir vos mokyklą baigusių jaunuolių yra beveik vienodi. Visada arba beveik visada gėda prašyti pagalbos yra 7-iems proc. 56 m. ir vyresniems žmonėms bei 5-iems proc. 18-25 m. amžiaus žmonėms.

Psichologė atkreipia dėmesį, kad su amžiumi gėdos išaugti neįmanoma, per gyvenimą keičiasi tik tai, dėl ko gėdijamės ir kaip intensyviai. „Gėda atsiranda nuo to momento, kai įgyjame gėdijimo patirtį. Jei žmogui buvo diegiama, jog jis turi viską mokėti ir negali klysti – jis jaus gėdą, kai atsidurs tokiose situacijose, kuriose kad ir hipotetiškai, bet bus galimybė pasirodyti ko nors nemokančiam. Be to, vyresnių žmonių mokymosi tempai yra kitokie dėl natūralių atminties ar dėmesio koncentracijos pokyčių. Vyresnis žmogus mato, kad jaunesniems sekasi geriau, pradeda save lyginti su jais ir dėl to gali pasijausti prastai“, – pasakoja U. Juodytė.

Asociacijos „Langas į ateitį“ informavimo ekspertė sako pastebinti, kad išdrįsę ir išmokę naudotis skaitmeninėmis technologijomis žmonės tiesiog švyti pasitikėjimu. „Jie supranta, kad šie nauji įgūdžiai suteikia jiems daugiau laisvės rinktis, pasitikėjimo savimi, praplečia akiratį ir pasaulio suvokimą, o visi šie dalykai svarbūs bet kokio amžiaus žmonėms – ir moksleiviams, ir senjorams“, – sako B. Stanevičienė, ir primena, kad į nemokamus skaitmeninio raštingumo mokymus registruotis gali visi norintys, o informacijos apie juos kviečia ieškoti projekto puslapyje www.prisijungusi.lt.

Asociacija „Viešieji interneto prieigos taškai“ sukvietė moteris į renginį „Įgūdžiai, padedantys moterims įsitvirtinti darbo rinkoje“. Vilniuje vykusiame susitikime ne tik pristatė tarptautinio projekto „Verslumo įgūdžiai moterims skaitmeniniame pasaulyje“ rezultatus, bet ir pakvietė dalyvius į diskusiją.

Renginio tikslas buvo aptarti, kaip atrasti, išnaudoti ir padidinti moterų užimtumo bei įsitraukimo į darbo rinką potencialą, kaip padėti moterims ugdyti naujus įgūdžius ir gebėjimus.

Į renginį buvo pakviesti 20 valstybinių ir nevalstybinių institucijų atstovai iš visos Lietuvos. Renginio metu aptartos moterų darbo rinkoje tendencijos, iššūkiai, kompetencijų poreikis, moterys technologijų pasaulyje, pristatytos įgūdžių ugdymo programos.

Taip pat renginio metu VIPT asociacija pristatė naujieną t.y. sukurtą naują ir moterims skirtą programą „Inicijuok ir įgyvendink savo idėjas”. „Projekto “Verslumo įgūdžiai moterims skaitmeniniame pasaulyje” metu kuriant programą kartu su partneriais iš Vokietijos, Slovėnijos ir Graikijos galvojome kokį įgūdžių tobulinimo kelią turėtume pasirinkti tam, kad atlieptume šiandienos darbo rinkos poreikius”, - savo patirtimi dalinosi Inga Žemaitienė, asociacijos direktorė. “Labai norėjosi sukurti programą, pagal kurią mokymasis būtų tarsi išbandymas, atradimas, bendradarbiavimas, o ne mechaniškas žinių atkartojimas. Pilotinių mokymų dalyvių geri programos įvertinimai leidžia džiaugtis pasiektais rezultatais.”

Programa “Inicijuok ir įgyvendink savo idėjas” apima problemų sprendimu grįstą mokymosi kelią integruojant tarpusavyje ir konstruojant sąsajas tų dalykų, kurie šiandien svarbūs ir paklausūs darbdavių tarpe. Programa susieja tris skirtingas kompetencijų sritis: skaitmeninius įgūdžius, verslumo ir projektų valdymo įgūdžius. Programos trukmė 25 val. tiesioginio mokymo. Šią vasarą pagal programą mokėsi ir ją išbandė daugiau nei 200 moterų Lietuvoje, Slovėnijoje ir Graikijoje.

Sėkmingai įgyvendinamas bendras Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos ir Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos projektas „Gyventojų skatinimas išmaniai naudotis internetu viešosios interneto prieigos infrastruktūroje“ žengia į baigiamąjį etapą. Projekto įgyvendinimo laikotarpiu per 36 mėnesius atnaujinta didžioji dalis viešosios interneto prieigos infrastruktūros nauja kompiuterine ir programine įranga, pagerintas interneto ryšys, didžiųjų miestų viešosios bibliotekos aprūpintos specialia įranga, skirta kūrybiškumui skatinti bei inžineriniams ir programavimo įgūdžiams lavinti. Daugiau nei 1200 Lietuvos viešųjų bibliotekų ir jų filialų (iš jų 1000 kaimiškose vietovėse) pasiekė nauja technika, sudaranti sąlygas vietos gyventojams dalyvauti skaitmeninių kompetencijų ugdymo, skaitmeninio turinio kūrimo ir kitose skaitmeninės informacijos iniciatyvose.

Lygiagrečiai vykdomas kitas Informacinės visuomenės plėtros komiteto projektas „Prisijungusi Lietuva“: efektyvi, saugi ir atsakinga Lietuvos skaitmeninė bendruomenė“, kurio partneriai (asociacija „Langas į ateitį“, Vidaus reikalų ministerija, Ryšių reguliavimo tarnyba ir Nacionalinė biblioteka) rūpinasi vartotojų pritraukimo ir viešinimo veiklomis. Suburtos stiprios skaitmeninių lyderių ir konsultantų, e. skautų komandos, kurios visoje Lietuvoje savanorystės pagrindais padeda vietos bendruomenėms ir lankytojams tobulinti skaitmeninius įgūdžius.

Abu šie projektai glaudžiai susipina ir papildo vienas kitą.

Rugsėjo pradžioje prasidės dar vieni Nacionalinės bibliotekos organizuojami keturių mėnesių trukmės mokymai Lietuvos viešųjų bibliotekų darbuotojams. Mokymų tikslas – įveiklinti projekto „Gyventojų skatinimas išmaniai naudotis internetu atnaujintoje viešosios interneto prieigos infrastruktūroje“ metu įgytą programavimo, inžinerinio ir kūrybinio paketų techninę ir programinę įrangą. Mokymai skirti bibliotekininkams, kad jie gebėtų naudotis šia įranga ir galėtų suteikti kvalifikuotą pagalbą savo lankytojams. Mokymų paslaugas teiks VšĮ „Lispa“ iš Marijampolės, laimėjusi atvirą konkursą.

Šiuo metu baigiamos rengti bibliotekų darbuotojams skirtos trys (programavimo, inžinerinio ir kūrybinio paketų) techninės ir programinės įrangos naudojimo mokymų programos. Iki gruodžio pabaigos ketinama organizuoti net 45 dviejų dienų trukmės mokymus keturių Lietuvos apskričių (Kauno, Klaipėdos, Šiaulių ir Panevėžio ) viešosiose ir Nacionalinėje bibliotekose. Vienos grupės dalyvių orientacinis skaičius – iki 15 žmonių. Mokymuose dalyviai patys praktiškai išbandys gautą įrangą ir naudodamiesi mokymų organizatorių parengtomis rekomendacijomis savarankiškai atliks įvairias užduotis, kad vėliau galėtų sėkmingai mokyti savo bibliotekų lankytojus.

Mokymo programa orientuota į vartotojus (bibliotekų lankytojus), kurie nesinaudoja internetu arba naudojasi juo neišmaniai, taip pat labiau į suaugusiuosius nei į vaikus ir jaunimą. Bus parengta ir bibliotekoms perduota įvairi metodinė ir mokomoji medžiaga (vaizdo filmukai, instrukcijos, konkrečios praktinės užduotys, parengtos naudojant įgyvendinimo „žingsnis po žingsnio“ schemą, kad kiekvienas bibliotekos lankytojas su minimalia bibliotekininko pagalba galėtų jas realizuoti, ir kt.).

Pasak Nacionalinės bibliotekos generalinio direktoriaus prof. dr. Renaldo Gudausko, šių projektų svarba ypač išryškėjo paskelbus šalyje karantiną, kai buvo suvokta, kaip svarbu žvelgti į ateitį ir gebėti prisitaikyti prie staiga pasikeitusios realybės. „Ypatingos reikšmės įgauna skaitmeninių kompetencijų modeliai, kai svarbūs ir operaciniai įgūdžiai, ir turinio valdymas, taip pat medijų raštingumas, lankstumas, kritinis mąstymas ir kūryba, gebėjimas atpažinti sėkmės tendencijas ir kartu nugalėti. Biblioteka jau seniai ne tik saugykla, bet ir informacinio raštingumo centras“, – sakė prof. dr. R. Gudauskas.

Informacinio raštingumo aplinka nuolat labai sparčiai kinta, todėl būtina atsinaujinti patiems ir savo vartotojams teikti aukščiausio lygio paslaugas. Anot generalinio direktoriaus, šis projektas suteikia ir bibliotekoms, ir jų lankytojams realių galimybių tobulėti.

Be to, šiais dviem projektais siekiama prisidėti prie 2014–2020 metų Europos Sąjungos struktūrinių fondų investicijų veiksmų programos 2 prioriteto „Informacinės visuomenės skatinimas“ poveikio rodiklių pasiekimo. Užsibrėžtas ambicingas tikslas, kad 2023 m. gyventojų, kurie nuolat naudojasi internetu, dalis siektų 87 proc.; gyventojų, kurie niekada nesinaudojo internetu, dalis siektų 10 proc.; gyventojų, kurie naudojasi elektroniniu būdu teikiamomis viešosiomis ir administracinėmis paslaugomis, dalis siektų 60 proc.; gyventojų, turinčių didesnių ir vidutinių įgūdžių naudotis internetu, dalis siektų 70 proc.

Mūsų biblioteka džiaugiasi galėdama prisidėti prie šių projektų realizavimo ir įgyvendinimo skirtinguose jų veiklos etapuose. Apie mūsų svarų indėlį prisidedant prie Alytaus miesto bei jo rajono gyventojų skaitmeninių įgūdžių gerinimo įrodo 2019 – 2020 metais pradedančiųjų ir pažengusiųjų mokymų programose dalyvavusių gyventojų skaičiai:

Pagal pradedančiųjų programą apmokyti 225 žmonės.

Pagal pažengusiųjų programas apmokyta 934 žmonės (iš jų 234 mokėsi nuotoliniu būdu).

„Verslumo įgūdžiai moterims skaitmeniniame pasaulyje” tarptautiniame projekte dalyvavo ir naujų kompetencijų įgijo 10 moterų.

Pagal individualius vartotojų poreikius apmokyti 94 senjorai arba vyresnio amžiaus žmonės.

Žinoma, susidūrėme ir su karantino metu iškilusiais iššūkiais, tačiau įveikėme juos tiesioginius gyventojų mokymus transformuodami į nuotolinius, kuriuose naujų žinių bei įgūdžių įgijo nemaža dalis norinčiųjų. Tuo pasirūpino mūsų lektorės bei ilgametės bibliotekos darbuotojos – Lina Rutkauskienė bei Rita Jakinevičienė. Mokymų dalyviai negailėjo nei nuoširdžių padėkų, nei gražių žodžių savo mokytojoms bei komplimentų visai projekto infrastruktūrai.

Projektai finansuojami iš 2014–2020 metų Europos Sąjungos struktūrinių fondų investicijų veiksmų programos ir iš Lietuvos biudžeto lėšų.

Lietuvos Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos informacija

Alytaus Jurgio Kunčino viešosios bibliotekos informacija bei nuotraukos

Alytaus Jurgio Kunčino viešojoje bibliotekoje vyko mokymai pagal mokymų programą „Inicijuok ir įgyvendink savo įdėją“, vykdant „Erasmus+“ finansuojamą tarptautinį projektą „Verslumo įgūdžiai moterims skaitmeniniame pasaulyje”. Savęs pažinimui atlikti asmenybės testai, tobulinti skaitmeniniai įgūdžiai ir susipažinta su daug projekto valdymo įrankių. Mokymų metu sužinota: kas yra projektas, projekto gyvavimo ciklas, geležinis projekto trikampis, projekto ribos, kokie yra vadovo ir projekto komandos narių vaidmenys inicijuojant ir įgyvendinant projektus, kokios yra suinteresuotosios šalys ir kaip su jomis dirbti, kas yra projekto darbo apimties dokumentas, darbų išskaidymo struktūra.

Moterys, pasiskirsčiusios į komandas, kūrė būsimų projektų idėjas. Pasirinktos šios projektų temos: 1) DNSB „Laukuva“ gyvenamojo namo renovacija ir aplinkos sutvarkymas, įrengiant žaidimų ir treniruoklių aikšteles; 2) Šeimos zonos įrengimas Alytaus Jaunimo parke; 3) Alytaus miesto gyventojų konkurencinių galimybių darbo rinkoje didinimas, stiprinant užsienio kalbų žinias, naudojantis šiuolaikinėmis technologijomis.

Paskutinę mokymų dieną buvo mokomasi sudaryti projekto darbų tvarkaraštį, biudžeto planą, pristatyti jau suplanuotus projektus, prisimintos žinios apie autorių teises ir susipažinta su creative commons licencijomis.

Naujų žinių bei įgūdžių įgijusios moterys nuoširdžiai dėkojo atsidavusioms mūsų lektorėms bei bibliotekos darbuotojoms – Linai Rutkauskienei ir Ritai Jakinevičienei.

Indrė Lukoševičienė

Linos Rutkauskienės nuotr.