Neseniai Alytaus Jurgio Kunčino viešosios bibliotekos pastato sieną papuošė Jurgiui Kunčinui skirta sieninė tapyba. Atėjusius į biblioteką pasitinkantis ir išėjusius nulydintis dramatiškas rašytojo žvilgsnis neleidžia abejoti – Alytus yra Jurgio Kunčino miestas.

Įtaigaus atvaizdo autorius – menininkas Pijus Šematulskis. Pirmą kartą dažų balionėlį į rankas paėmęs būdamas vos šešerių, šiandien vaikinas džiaugiasi, kad gali pragyventi iš savo mėgstamos veiklos. Pijus myli savo gimtąjį miestą ir yra nemažai prisidėjęs prie jo pastatų sienų puošybos.

Simboliška, kad Pijus Šematulskis – „Alytus – Lietuvos kultūros sostinė 2022“ ambasadorius – nupiešė iš toli matomą Jurgio Kunčino portretą kaip tik jo gimimo metinėms.

„Tegul visas miestas žino, kad Jurgis šiemet sausio 13-ąją būtų minėjęs 75-ąjį jubiliejų“, – sako Pijus.

Nutapytas kraštietis Jurgis Kunčinas nuo šiol visą laiką mąsliai stebės Ligoninės gatvės praeivius ir vers susigūžti tuos, kurie skaitymui ir kultūrai skiria, galbūt, nepakankamą dėmesį...

Jūratė Čėsnaitė

Nuotraukų šaltinis:

„Alytaus naujienos“

„Alytus – Lietuvos kultūros sostinė 2022“

ir Indrė Navickė

Prozininkas, poetas, vertėjas, eseistas Jurgis Kunčinas, prieš 75-erius metus sausio 13-ąją „gimęs po karo (Alytaus) miestely“, savo gyvenimu ir kūryba niekaip netilpo į patogų „normalumo“ stereotipą. Rašytojas mirė, palikęs ryškią brydę – ironija persmelktus, tačiau jautrumo ir skaudaus atvirumo kupinus romanus, apsakymus, noveles, eilėraščius ir esė. Jo autobiografinis romanas „Tūla“, net ir prabėgus beveik 20-čiai metų po rašytojo mirties tebėra skaitomiausių lietuvių autorių grožinės literatūros knygų penketuke.

Šiemet Alytaus garbės piliečio Jurgio Kunčino sukaktuvės buvo pasitiktos jo vardu pavadintoje bibliotekoje gyvais akcentais – prisiminimais, dainomis, meniniais ir literatūriniais intarpais. Vakaras be pompastikos ar liūdesio, kaip Jurgis ir būtų norėjęs, kaip kadais jis ir buvo sueiliavęs: „Viskas čia paprasta kaip ir pasauly: dora, nedora, bet gyva.“

Jaukus pasibuvimas bibliotekoje „Menant Jurgį Kunčiną“ pradėtas vizualinėmis interpretacijomis – trumpu įtaigiu filmuku, kurį sukūrė Tomas Pukys, Artūras Lavrėnovas ir Lukas Marčiulaitis.

Neapsieita ir be nūdienos technologijų. Rašytojo sūnus Paulius Kunčinas šypsojosi ir mojo į salę  susirinkusiai alytiškių publikai ir sesei Karolinai tiesiogiai iš Briuselio, o Alberto Antanavičiaus-Šekspyro atliekamos autorinės dainos atskriejo iš jo namų Vilniuje.

Dailininkė Karolina Kunčinaitė, susipažinusi su tėvu būdama šešiolikos, sakėsi Jurgį Kunčiną prisimenanti ne kaip rašytoją, o kaip tėvą:

„Jis buvo tėvas su labai dideliu rašytojo atspalviu. Mėgo bohemišką gyvenimą. O mano ateitį labai tiksliai nuspėjo, nupiešė ir aprašė. Netgi išsipildė jo vaizdinys, kad gimtadienį švęsiu Paryžiuje.“

Paulius Kunčinas sesei antrino:

„Mūsų tėvas buvo maištaujantis, ne sistemos žmogus, gyvenantis savo paralelinėj erdvėj. Jis buvo gamtos vaikas. Tokį patį pradą savyje jaučiu ir aš.“

Vienas ryškiausių Pauliaus vaikystės prisiminimų – trijų ar keturių dienų kelionė Merkiu su sustojimu ties Puvočiais. Esą, buvę labai smagu – tėtis ir dainavo, ir deklamavo, ir pasakojo įtaigias istorijas.

„Tėvas norėjo, kad ir aš, ir Karolina tarnautume menui, literatūrai, dvasiniam pasauliui, – atviravo Paulius ir, šyptelėjęs, pridūrė: – Karolinai pavyko – ji tapo menininke, o aš tarnauju kapitalistiniam pasauliui – tapau ekonomistu. Bet, kaip žinia, abi šios gyvenimo pusės yra svarbios: ekonomika leidžia išgyventi fiziniam pasauliui, o literatūra – dvasiniam.“

Daugiausia reiškęsis literatūroje Jurgis Kunčinas, kaip žinia, turėjo ir kitų stipriųjų pusių – draugus stebino fenomenalia atmintimi, taip pat buvo apdovanotas ir dailininko talentu. Tad J. Kunčino atminimui skirtas renginys be dailės intarpų yra sunkiai įsivaizduojamas. Todėl ir šįkart – dar nemačiusiems Jurgiui Kunčinui sukurtų ekslibrisų buvo vėl trumpam atverta mažosios grafikos paroda. Kitą menišką akcentą renginiui suteikė Gusto Jagmino tapybos darbų parodos „Vaizdas į Mėnulį“ atidarymas.

Pristatydamas savo parodą Gustas Jagminas teigė nesantis nei Jurgio amžininkas, nei giminė, nei bičiulis, o tik skaitytojas. Perskaitęs visas J. Kunčino knygas, o „Tūlą“ – net kelis kartus, G. Jagminas sakėsi tikrai supratęs, kodėl kažkada sklandžiusi „Bermudų trikampio“ sąvoka apima R. Gavelio, J. Ivanauskaitės ir būtent J. Kunčino triadą.

Pats Gustas, šiuo metu reziduojantis tarp trijų vietų – Vilniaus, Alytaus ir Daugų, pakvietė visus apžiūrėti jo fantazijų, vizijų ir nuojautų pasaulį atveriančią parodą. Įsimintinas paveikslas ekspozicijoje – „Vaizdas į mėnulį“ pavadintas taip pat kaip ir Jurgio Kunčino apsakymų rinkinys.

Keliolika Gusto Jagmino kūrinių bibliotekos salėje (Seirijų g. 2) kabės iki vasario 7 dienos, tad alytiškiai turės dar ne vieną progą juos apžiūrėti. Juk smalsu pamatyti kad ir tai, kuo vienas tapybos darbas susijęs su Algirdu Judicku, beje, Kunčino kūryboje atitinkančiu Žudicko personažą.

Popietė, menant Jurgį Kunčiną, netruko prabėgti. Muzikinius intarpus kūrė Jaunimo centro vokalistė Ugnė su mokytoja Aldona Ramanauskaite. O Alberto Antanavičiaus-Šekspyro apdainuota Lelijų gatvė, Kurortas, Dailidė ir pliažas ne vienam klausytojui sukėlė sentimentus.

„Taip ir supranti, kiek daug Alytaus šito žmogaus širdy“, – reziumavo buvusi Jurgio Kunčino viešosios bibliotekos vadovė Giedrė Bulgakovienė, pasidalijusi prisiminimais apie pirmąjį 1993-iaisiais jos organizuotą profesionaliosios literatūros renginį – susitikimą su rašytoju Jurgiu Kunčinu, kuris pasirodė besąs visiškai nepretenzingas žmogus.

Kuo tau būsiu ties piliakalniu, ties rožėm?

Ties anuo senu viaduku?

Ties rūkuotu gelsvo kranto ruožu?

Kuo buvau, tuo ir pasilieku.

Kunčinas, Jurgis. Atidėtas rugsėjis: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1984.

Jūratė Čėsnaitė

Agnės Grigaliūnės nuotr.

Pasigrožėkime lopšelio-darželio „Boružėlė“ „Širdučių“ ugdytinių ir mokytojų

tapybos ant vandens (ebru) meno paroda

„SPALVOTA PASAKA“

(mokytojos D. Bilienė, V. Mikelionienė)

Paroda Pirmojo Alytaus bibliotekoje veiks iki sausio mėn. 31 d.

Maloniai kviečiame!

Kai gūdžiais žiemos vakarais vienoje Doškonių kaimo trobelėje įspingsta šviesa, pro jos aprasojusius langus jaukiai žvilgčioja angelų figūrėlės. Šias sparnuotas būtybes jau ne vieną dešimtmetį savo namuose kaupia „angelų mama“ – Vida Veličkienė. Ji sakosi labai rimtai „apsirgusi“ kolekcionavimo liga, o pasveikti visai netrokštanti.

Jau seniai nebeskaičiuojanti, o tiesiog spėjanti, kad visokio plauko angeliukų savo namuose yra įkurdinusi, tikriausiai, keletą šimtų, Vida sako, kad jos šeimą tokia kompanija taip pat džiugina. Kai sieloje pasklinda nerimas, iš netikėčiausių namų pakampių žvelgiantys širdžiai mieli veidukai, regis, ir nuramina ir paguodžia.

„Kiek nuogąstavimų kėlė nebent naujas mūsų įnamis – katė Šiaušė. Iš pradžių aukščiau ant lentynėlių įsikūrusius angeliukus apdairiai nukėlėme žemyn, kad gyvūnėlis bežaisdamas jų nenuverstų žemėn ir nesudaužytų. Bet paskui pamatėme, kad katei visos tos figūrėlės visai nei motais. Gracingai pro jas pravinguriuoja uodegą išrietus ir katiniškai ignoruoja kaip nevertas dėmesio būtybes. Ir ankstesnės katės reakcija buvo tokia pati“, – šypsosi Vida.

Vida Veličkienė – Alytaus Jurgio Kunčino viešosios bibliotekos bibliotekininkė, jau daugybę metų su šypsena pasitinkanti periodikos ir interneto skaityklos lankytojus. Bibliotekininkė iš pašaukimo Vida ir darbe lieka ištikima savo pomėgiui – aplink jos darbo vietą, kur buvęs, kur nebuvęs, žiūrėk, ir nutupia vienas kitas angelas.

Bendradarbių paraginta surengti parodą iš savo namuose sukauptos angelų kolekcijos, kad ja galėtų pasidžiaugti ir visa bendruomenė, Vida Veličkienė ilgai nesispyriojo. Tiesa, teko gerokai pasukti galvą, kurie sparnuotieji tvarinukai ekspozicijoje „atstovaus“ visiems kitiems. Parodai buvo atrinkta 119 angeliukų – atkeliavusių iš toli ar iš arti, įsigytų ar padovanotų, profesionalių meistrų padirbdintų ar neįgudusiomis rankelėmis nuoširdžiai sutvertų, o gal atstovaujančių ir masinei gamybai. Visi jie savininkei yra brangūs, nes primena ką nors svarbaus: vietą, emociją, brangų žmogų.

„Dabar tai tie angelai po visus namus visur išsitupinėję: ir ant palangių, ir tarp knygų, ir ant stiklinės lentynėlės. Iš pradžių pirkdavau visus iš eilės, nes jų tiek nebuvo. O dabar jau atsirenku įdomesnius. Man patys mieliausi – moliniai ir mediniai angelai“, – sako Vida.

Paroda iš Vidos Veličkienės surinktos angelų kolekcijos „Laikas, kai suskrenda angelai...“ Alytaus Jurgio Kunčino viešojoje bibliotekoje (Seirijų g. 2) veiks iki sausio 7 dienos. Kviečiame apžiūrėti. Išsineškime visi širdyje po spindulėlį šviesos. Laimingų švenčių!

Jūratė Čėsnaitė

Ilonos Krupavičienės nuotr.

Smagiai ir linksmai penktadienio rytmetį Pirmojo Alytaus bibliotekoje praleido privataus lopšelio-darželio „Vaikystės namelis“ vaikučiai ir jų auklėtojos.

Šventiškai nusiteikę kalbėjome apie artėjančias žiemos šventes – Kalėdas. Mielai vartėme vaikiškas knygeles su spalvingais paveikslėliais „pradinukų kampelyje“, klausėmės skaitomų nuotaikingų kalėdinių istorijų iš rašytojo K. Kasparavičiaus knygelės „Kalėdos! Kalėdos!“.

Išeidami vaikai pažadėjo būti dažni bibliotekos svečiai.

Pirmojo Alytaus bibliotekos inf.

Alytaus Jurgio Kunčino viešojoje bibliotekoje pristatytas 2022 metų kalendorius „Metai Saulės ratu“. Renginyje dalyvavo autorius fotografas Vytautas Daraškevičius.

Vytautas Daraškevičius nuo 1983 m. yra Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys, o fotografuoja jau daugiau nei 50 metų. Yra surengęs daugiau nei keturiasdešimt personalinių fotografijos parodų. Lietuvoje bei užsienyje eksponuotos jo fotografijos ne kartą pelnė apdovanojimus.

Vytautas Daraškevičius daug dirba ir kaupia medžiagą lietuvių etnokultūros tematika. Yra išleidęs keletą leidinių: 2007 m. fotoalbumą „Trumpiausios nakties paslaptis“, 2009 m. fotoalbumą „Kaziuko mugė“ (kartu su Libertu Klimka), 2013 m. fotoalbumą „Neatrastoji Kinija. Du žvilgsniai“ (kartu su Song Džendžiun), 2017 m. fotoalbumą „Skamba skamba kankliai“ apie tradicinį Vilniaus folkloro festivalį, 2019 m. fotoalbumą „Saulės ratu“ apie lietuvių kalendorines šventes.

Išleidus fotoalbumą „Saulės ratu“ pastebėta, kad jame pateikiama medžiaga kelia susidomėjimą ir labai tinka kalendoriui. Šioji mintis netrukus buvo įkūnyta – taip atsirado 2021-ųjų ir 2022-ųjų metų kalendoriai, iš kurių pastarasis ir buvo pristatytas bibliotekoje, Alytuje.

Pripažinęs, kad jam itin jauku pristatyti savo leidinį bibliotekoje, pavadintoje klasioko Jurgio Kunčino vardu, Vytautas Daraškevičius kalbėjo:

„Kalendorius yra apie visas lietuviškas šventes metų bėgyje. Mes galime didžiuotis, kad turime tų švenčių. Tikiuosi, kad ir pažintine prasme šis leidinys yra vertingas. Jis turėtų padėti gyventi kitais metais. Tikiuosi, kad tada jau mažiau puls pandemija ir visi pasijus šiek tiek laisviau.“

Kalendoriaus vertę sustiprina tai, kad po kiekvienam mėnesiui skirta V. Daraškevičiaus fotografija galima pasiskaityti informatyvius aprašymus. Tekstus parengė: kunigas Pranciškus Čivilis profesorius Libertas Klimka, etnologė Milda Ričkutė, etnokosmologas Jonas Vaiškūnas habil. dr. Nijolė Laurinkienė, Romuvos Krivė Inija Trinkūnienė, Romuvos vaidilė Asta Valiukevičienė.

Renginyje skambėjo poeto, dainų autoriaus ir atlikėjo Alberto Antanavičiaus atliekama muzika ir dainos.

Artėjant gražiausiai žiemos šventei, šv. Kalėdoms, Pirmojo Alytaus bendruomenės moterys pakvietė į rankdarbių parodą „Papuošalai ir mielos smulkmenos iš odos“. Tai devintoji bendraminčių kūrybos darbų paroda, kurioje pristatomi įvairūs aksesuarai bei mielos smulkmenos iš odos - segės, karoliai, vėriniai, apyrankės, dėžutės, dėkliukai akiniams, kosmetinės, rankinės.

Nepaprastai žavūs, išskirtinių spalvų bei išraiškingų formų darbai stebina originalumu, kruopštumu bei estetiškumu. Užsukite ir įsitikinkite!

Paroda veiks iki sausio mėn. 6 d.

Projektas finansuojamas socialinės apsaugos ir darbo ministerijos lėšomis.

Projekto iniciatoriai ir vykdytojai asociacija „Aliten“.

Pirmojo Alytaus bibliotekos inf.

Alytaus Jurgio Kunčino viešojoje bibliotekoje (Seirijų g. 2) nuo gruodžio 9 dienos lankytojams atverta Monikos Večkienės tapybos paroda „Apie mane“. Paveikslus kviečiame apžiūrėti iki sausio 8 dienos.

Kūrėja, tapytoja, moteris, motina, tiesiog – Monika.

Gyvenimo džiaugsmą randanti gamtoje, ramybėje, tylos akimirkoje, molio ar aliejinių dažų žaisme. Kasdienos laimėje, kur, rodos, nieko netrūksta, menininkės kūrybinis pulsas nuolat patiria priešpriešą, konfliktą, painumą, ieškojimus, patyrimus ir atradimus. Jos kūryba labai asmeniška, kamerinė – tiesiogiai siejasi su menininkės vidiniu pasauliu, giliais išgyvenimais ir trapiomis būsenomis. Dramatiškai skambi spalvinė darna tapyboje, tai – visa sauganti ironija, leidžianti iš arti susipažinti su autorės vidiniais išgyvenimais. Šiuolaikinė ir moderni, aktualius ir netikėtus klausimus provokuojanti, vizualiai paveiki Monikos tapyba kviečia patirti asmeninę kelionę savęs link.

...Darbų paroda „Apie mane“ – tai ir apie Tave. Juk visi turime savo slaptą, atskirą pasaulį, kuriame tyliai gyvename, stipriai jį užspaudę savyje. Ten mėgstame pasilikti ir mėgautis, arba trokštame ištrūkti.

Kai akys nukryps į paveikslą, nesistenk suprasti, ką norėjau pavaizduoti, kiekvienas mes kuriame savo istoriją. Tapydama visada jaučiu didelę ramybę, tylą, vidinį sotumą, tai – mano meditacija. Mano vidinis pasaulis tapyboje vaizduojamas su ironija, perdėto, išpūsto skausmo perteikimu plokštumoje, hiperbolizavimu, kur skausmas, pasimetimas, nežinojimas persipina su ryškiomis, grynomis spalvomis, taip darbui suteikiant vaikiškumo, žaismingumo. Tapau taip, kaip moku, kaip jaučiu.

Neturiu jokio menininko, kuris mane įkvėptų, niekada ir neieškojau, nes mano įkvėpimas visada šalia, jis – mano viduje...

...Monika Večkienė

Švaraus balto sniego, tarsi naujos pradžios, paženklintą pirmąjį gruodžio antradienį Jurgio Kunčino viešosios bibliotekos durys svetingai atsivėrė visiems, besidomintiems žydų tautos istorija ir asmenybėmis. Čia įvyko pašnekesių vakaras, knygų „Samuelis Kuklianskis – teisininkas“ ir Ruth Reches „Holokaustą patyrusių asmenų tapatumo išgyvenimas“ motyvais, skirtas Holokausto 80-mečiui paminėti. Renginyje dalyvavo: Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky, sociologė, psichologė, Šolom Aleichemo mokyklos direktorė Ruth Reches, Holokausto istorijos muziejaus ir žydų gelbėtojų atminimo įamžinimo projekto vadovė Danutė Selčinskaja, leidyklos „Andrena“ vadovė leidėja Nijolė Petrošienė. Gyvų ir dokumentuotų liudijimų vakarą pratęsė filmo apie Holokaustą „Gyvybės ir kančių duobė“ peržiūra.

Nepaprasta, regis, paprastų žmonių, gyvenusių ir gyvenančių tarp mūsų, istorija buvo atskleista per trijų kartų likimus. Šviesaus atminimo Samuelis Kuklianskis – Holokaustą išgyvenęs dar būdamas vaikas, kurį gelbėjo Dzūkijos žmonės, jo dukra Faina Kukliansky ir vaikaitė Ruth Reches – vienos šeimos linija, per kurios gyvus liudijimus, ar išlikusius įrašus, užrašus galima bent iš dalies pabandyti suvokti Holokausto mastą ir dramatizmą.

„Tema nestandartinė, palietusi abi tautas – ir lietuvių, ir žydų. Juk turime kartu gyventi su savo patirtimis ir nuodėmėmis “, – renginyje kalbėjo Nijolė Petrošienė.

„Mano šeima augo Veisiejuose, ant nuostabaus grožio Ančios ežero kranto, valgė dumblinį lyną ir mokėjo dzūkuoti. Savaime suprantama, kad visi kalbėjo savo gimtąja jidiš kalba ir žydų tada buvo visai ne „tautinė mažuma“, – pasakojo Faina Kukliansky.

Po tokių idiliškų patyrimų nublokštas į karo ir Holokausto baisumus Fainos senelis su trimis vaikais galiausiai susidūrė su itin sunkia dilema – bėgti slėptis ar likti. Tas lemtingas apsisprendimas išeiti nulėmė, kad jie vieninteliai Veisiejuose išliko gyvi, o visa savo namų nepalikusi giminė – 29 žmonės – išžudyta Kaktiškių šaudynėse.

„Ta trauma tęsiasi per keletą kartų. Tas nesaugumas, nepakantumas, netolerancija susiję su tomis traumomis, kai iš gražaus šeimos gyvenimo pateko tiesiai į istorines baisybes. Tos traumos lieka visam gyvenimui – nuolat lygini tuos baisius laikus (karo metą, pokarį) su dabartimi. Mano šeimoje būtų nesuprastas poelgis ką nors palikti lėkštėje – nesuvalgyti iki galo“, – atviravo Faina Kukliansky.

Trečiajai kartai, tiesiogiai nepatyrusiai tų įvykių, tačiau nuolat susiduriančiai su daugybe skaudžių autentiškų pasakojimų, atstovaujanti Ruth Reches savo knygoje Holokaustą stengėsi parodyti iš kitos pusės, vengdama istorinių, politinių dalykų. Ji koncentravosi į potyrius, psichologinius dalykus, į tai, ką pasakojo patys žmonės. Ruth sakosi, kad rašydama knygą, pasistengusi įprasminti tų žmonių Holokausto patyrimą ir kažkiek išsigydyti savo pačios traumą.

Ruth Reches teigia, kad Holokaustas yra tokia trauminė patirtis, kuri pasižymi net keletu sunkinančių aplinkybių: ilga trukme, pasyviu, bejėgišku žydų vaidmeniu, ilgainiui sukėlusiu apatiją. Žydai atsidūrė situacijoje, kurios niekaip nebuvo galima logiškai paaiškinti, jie nesuprato, kodėl juos žudo, o tai tik dar labiau pasunkino traumą. Galiausiai, iškylant vis daugiau neatsakytų klausimų, žydams tapo komplikuotas santykis su Dievu.

„Tuos istorinius dalykus būtina prisiminti, kad ateities kartos nesugrįžtų prie panašių įvykių“,– dėkodama svečiams už renginį sakė Onutė Balevičiūtė, Alytaus miesto savivaldybės administracijos direktorė.

Dokumentinį filmą „Gyvybės ir kančių duobė“ galima peržiūrėti ČIA.

Jūratė Čėsnaitė

Ilonos Krupavičienės nuotr.

Šiais metais, rugpjūčio pabaigoje, Punsko „Aušros“ leidykloje septintojo Dainavos apygardos vado Vinco Daunoro-Kelmo, Ungurio, Vinco 100-ųjų gimimo metinių proga pasirodė Ritos Pauliukaitienės sudaryta knyga „Dainavos apygardos vadas Vincas Daunoras-Kelmas, Ungurys ir jo artimieji“. Leidinyje skelbiami įvairių autorių straipsniai bei įžvalgos apie Vincą Daunorą-Kelmą, jo bendražygius, Dzūkijos apygardos ir Pietų Lietuvos (Nemuno) sričių partizanų vadus, skaudžią okupacijos pradžią, apie kai kuriuos pokario kovų bruožus, stribus ir jų taktiką.

Knygos sutiktuvės Alytuje įvyko Jurgio Kunčino viešojoje bibliotekoje. Jautriai ir subtiliai knygos atsiradimo istoriją ir sudėtingas lietuvių kovų už laisvę aplinkybes į renginį susirinkusiems alytiškiams atskleidė pedagogė, kraštotyrininkė Rita Pauliukaitienė:

„Esu lietuvių kalbos mokytoja, bet labai domiuosi istorija. Partizanai man yra sukeliantys stiprius jausmus. Visų pirma, tai buvo žmonės, kurie praktiškai visi žinojo, ypač po 1947 metų, kad kova yra beviltiška. Kai kalbama apie partizanus, dažnai žmonės vengia tyrinėti savo giminės istoriją bijodami atrasti išdavikų, persimetėlių. Bet bijoti nereikėtų. Atleiskime tiems, kurie ilgainiui nebepajėgė būti tokiais didvyriais, kokių mes norėtume. Juk NKVD metodai buvo tokie, kad beveik niekas jų nepajėgtų atlaikyti. Tad neteiskime...“

Kaip ir būdinga partizanų vadams, V. Daunoras-Ungurys, Kelmas buvo neeilinė asmenybė, pasižymėjusi ypatingu ryžtu ir kovos dvasia, o jo gyvenimas tapo vertas knygos. V. Daunoras buvo septintasis ir paskutinysis Dainavos apygardos vadas, vadovavęs iki pat tragiškos savo žūties.

Renginio metu knygos sudarytoja pristatė ir kitus Dainavos apygardos vadus. Apygardos įkūrėjas Juozas Vitkus-Kazimieraitis, Dominykas Jėčys-Ąžuolis, Adolfas Ramanauskas-Vanagas, l.e.p. Benediktas Labėnas-Kariūnas, Lionginas Baliukevičius-Dzūkas bei Juozas Gegužis-Diemedis – šių vyrų išmintis ir ryžtas buvo tapę pavyzdžiu ir paskutiniam Dainavos apygardos vadui.

„V. Daunorui-Unguriui, Kelmui, kaip paskutiniam vadui, buvo labai sunku. Jis išlaidojo visus. 1954 metais jis žuvo kaip paskutinis Dainavos partizanas“, – teigia Rita Pauliukaitienė.

„Aš suprantu, koks atsakingas ir sunkus yra sudarytojo darbas, tad esu dėkingas Ritai, taip nuosekliai surinkusiai duomenis“, – leidinio pristatymo renginyje kalbėjo vienas iš knygos bendraautorių – Gintaras Lučinskas.

Visuomenininkas, kraštotyrininkas Gintaras Lučinskas susirinkusiems atskleidė Dzūkijos partizanų vado Juozo Petraškos-Patrimpo gyvenimo istoriją:

„J. Petraška suprato partizanų kovų prasmę ir daug dėmesio skyrė partizanų kovų įamžinimui. Sulaukęs Lietuvos nepriklausomybės, jis tuo tikslu išleido ne vieną knygą, inicijavo muziejines ekspozicijas, žeminių atkūrimą, pagerbimo ženklus ir kt.“

Knygos pristatymo renginyje skambėjo jautrūs vokaliniai-muzikiniai intarpai. Juos sukūrė Alytaus muzikos mokyklos mokiniai: Austėja, Matas, Jogailė, Goda ir Salomėja su mokytojomis Birute ir Sonata.

„Dainavos apygardos vadas Vincas Daunoras-Kelmas, Ungurys ir jo artimieji“ – antroji R. Pauliukaitienės sudaryta knyga apie partizanus, tačiau skaudžios istorijos klodai dar neišsemti, tad aplinkiniai švelniai ragina kibti į trečios knygos turinio sudarymą. Tai skausmingas ir jautrus darbas, tačiau Rita yra tas žmogus, kuris tyliai ir nuoširdžiai rūpinasi nukankintų žmonių atminimo įamžinimu. Išsaugotas atminimas – tai duoklė, kurią visi mes esame skolingi...

Jūratė Čėsnaitė

Ilonos Krupavičienės nuotr.

Nuo šiandien, lapkričio 29 d., kiekvienas Lietuvos naujagimis gaus lauknešėlį, kuris padės žengti pirmuosius skaitymo patirties žingsnius. Tarptautine patirtimi paremtas ankstyvojo skaitymo projektas „Knygų startas“, praėjusiais metais išbandytas Vilniaus apskrityje, tampa nacionalinis ir yra pirmas ir vienintelis tokio masto ankstyvojo skaitymo skatinimo projektas Lietuvoje.

Lietuvos ligoninių gimdymo skyriuose gimdyvėms dalijamus lauknešėlius sudaro Indrės Zalieckienės knygelė „Kapt kapt kapt“, atitinkanti 0–3 metų vaikų galimybes ir poreikius, Nacionalinės bibliotekos skaitymo specialistų parengti patarimai tėvams, kaip skaityti su vaiku, spalvingi skirtukai ir pirmasis skaitytojo pažymėjimas. Visos priemonės pateikiamos specialioje „Knygų starto“ kuprinėlėje. Taip pat šiuos lauknešėlius gali gauti ir anksčiau 2021 metais kūdikių susilaukusios šeimos – juos galima atsiimti ir Alytaus Jurgio Kunčino viešosios bibliotekos centrinėse patalpose Seirijų g. 2) bei Vaikų ir Jaunimo literatūros skyriuje (pilna informacija - www.knygustartas.lt).

Pagrindinis projekto tikslas – užauginti Lietuvoje pirmą kartą vaikų, kurių skaitymo patirtis prasideda nuo pat pirmų dienų, kartu skatinant skaitymą šeimoje ir padedant jauniems tėvams įsisąmoninti ankstyvojo skaitymo svarbą ir suteikiant jiems reikalingų priemonių ir žinių. Tai atspindi ir projekto šūkis: „Su kiekviena knyga – ūgteli karta!“ 

Projektą įgyvendina Lietuvos Respublikos kultūros ministerija ir Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka. Projekto globėja – ponia Diana Nausėdienė.

„Kiekviena knyga – atskiras pasaulis, o jų visuma yra visata, į kurią padeda įžengti pirmasis ugdytojas. Skaitydami knygų visatoje atrandame mintis, plečiame mikropasaulius ir kuriame save. Augame ir dalijamės mintimis tam, kad augtų pasaulio gėrio ir kultūros lobynas. 

Skaitydami pirmąją knygą naujagimiui, vertingą literatūrą vaikams, ateities kartoms dovanojame sielos augimo sparnus. Ankstyvojo skaitymo patirtys lyg kosminis laivas drąsioms mūsų mažylių odisėjoms: padeda formuoti žmogiškąjį ryšį, bendravimo įgūdžius, lavina vaizduotę, kūrybiškumą ir kartu kuria nepaprastai taurų ryšį su žiniomis, smalsumu pažinti ir sužinoti. Čia tėvelių dėmesys, rūpestis ir kantrybė – nepakeičiami: skaitykime daug, skaitykime garsiai, skaitykime vieni kitiems“, – kviečia projekto globėja D. Nausėdienė.

Kultūros ministras Simonas Kairys mano, kad įsitvėrus mamos ar tėčio rankos drąsiau žengti pirmuosius žingsnius ir po gimtuosius namus, ir po knygų pasaulį: „Drauge su vaiku praleistas laikas skaitant, tyrinėjant iliustracijas – vienos prasmingiausių ir turiningiausių valandų, kurios dažnam išauga į visą gyvenimą trunkančią meilę literatūrai. Kviečiu tėvus kuo anksčiau su vaikais leistis į keliones knygų puslapiais, nes čia slypi ir pasakų stebuklai, ir kūrybingumo mokykla, ir fundamentalios vertybės.“

„Tyrimais pagrįsta, kad šešiamečio vaiko, kuriam nebuvo garsiai skaityta kūdikystėje, žodyną vidutiniškai sudaro vos 7 tūkst. žodžių, o garsiai skaitomų knygų klausiusio vaiko žodynas siekia net 17 tūkst. žodžių. Šaunūs tėvai, kurie nebijo žaisti, įsijausti į skaitomą tekstą, imituoti veikėjus, keisti balsą, intonaciją. Mažyliams tai tikrai patinka. Šis projektas – labai gera proga strateginiams ėjimams, kartu tai ir galimybė atskleisti visuomenei knygų skaitymo potencialą. Visais atvejais tokios akcijos, iniciatyvos yra pozityvios“, – įsitikinęs Nacionalinės bibliotekos generalinis direktorius prof. dr. Renaldas Gudauskas.

Kodėl ankstyvasis skaitymas yra toks svarbus? Neurologiniu požiūriu pirmi treji vaiko gyvenimo metai yra ypač svarbūs jo raidai. Šiuo laikotarpiu smegenys ima pratintis prie kalbos. Moksliniai tyrimai patvirtina, kad žmogus galėtų labiau atskleisti savo potencialą, nuo pirmųjų dienų jis turi augti kuo turtingesnėje kalbinėje aplinkoje. Skaitymas – vienas iš būdų šią aplinką kokybiškai praturtinti. Jis lavina vaiko gebėjimus aiškiai reikšti mintis, treniruoja mąstymą, atmintį ir vaizduotę, moko sutelkti dėmesį, skatina kūrybiškumą ir dar begalę kitų nepaprastai svarbių įgūdžių. Todėl ypač svarbu vaikus su knyga ir skaitymu supažindinti jau nuo pirmųjų gyvenimo dienų. 

Daugiau informacijos apie projektą ir ankstyvojo skaitymo naudą rasite www.knygustartas.lt, taip pat kviečiame mus sekti „Instagramo“ paskyroje knygustartas.

Kalėdų laukimo ženklai jau ne tik prekybos centruose: puošiasi miestai, „dygsta“ išdabintos eglutės, spindinčiomis girliandomis ir nėriniuotais karpiniais sveikinasi bibliotekų langai.

Bibliotekų bendruomenei bei jos draugams tai – ir knygų Kalėdos.

Lietuvos bibliotekininkų draugija šiemet skelbia „Bibliotekų knygų Kalėdas“. 2021 m. šūkis – Šventinis gerumas kartu su knyga.

Šilti ir jaukūs renginiai su bibliotekų bičiuliais bei svečiais, vienišų ir stokojančių dėmesio asmenų lankymas, padovanotos knygos – mūsų kasdieniai džiaugsmai.

Ne tik trumpėjančios dienos, bet ir nesitraukianti pandemija kelia nerimastį. Vis dėlto Kalėdos yra laikas, kai metus norime užbaigti ramiau, dovanodami vieni kitiems šventinį gerumą, prie jo pridedant dar ir knygą – perskaitytą gerą romaną ar eilėraštį. Kviečiame su bendraminčiais ir draugais dalintis geromis emocijomis, mėgautis arbata ir imbieriniais sausainiais, susitikti jaukioje bibliotekoje pažiūrėti kino filmą ar pažaisti Žaislotekoje bei pasidžiaugti partnerių ir draugų padovanotomis knygomis.

Norėdami padovanoti knygų – susisiekite su savo biblioteka.

Alytaus Jurgio Kunčino viešosios bibliotekos kontaktai:

Centrinė biblioteka, Seirijų g. 2, tel. (8 315) 32 446, el. p. Šis elektroninio pašto adresas yra apausogtas nuo spambots. Peržiūrėjimui reikia įjungti JavaScript.

Vaikų ir jaunimo literatūros skyrius, Topolių g. 21, tel. (8 315) 39 523, el. p. Šis elektroninio pašto adresas yra apausogtas nuo spambots. Peržiūrėjimui reikia įjungti JavaScript.

Vidzgirio biblioteka, Likiškėlių g. 12, tel. (8 315) 32 989, el. p. Šis elektroninio pašto adresas yra apausogtas nuo spambots. Peržiūrėjimui reikia įjungti JavaScript.  

Pirmojo Alytaus biblioteka, Jiezno g. 2, tel. (8 315) 72 775, el. p. Šis elektroninio pašto adresas yra apausogtas nuo spambots. Peržiūrėjimui reikia įjungti JavaScript.

Dainavos biblioteka, Vilties g. 34, tel. (8 315) 34 806, el. p. Šis elektroninio pašto adresas yra apausogtas nuo spambots. Peržiūrėjimui reikia įjungti JavaScript.

Rudenėjančių trečiadienių vakarais rankdarbių mėgėjos, sugužėdavo į Pirmojo Alytaus biblioteką kurti papuošalų iš natūralios odos. Užsiėmimų metu tautodailininkė Rasutė Marcinkevičienė pateikė daug pavyzdžių, kaip galima panaudoti jau nebedėvimus natūralios odos gaminius, prikeliant juos naujam gyvenimui. Tad, moterys darbštuolės, išklausiusios patarimų, susipažinusios su atlikimo technikomis, kibo į darbus – karpė, klijavo, suko, pynė, derino, konsultavosi.

Tokie kūrybiniai užsiėmimai – puiki galimybė pasisemti naujų idėjų, pasidalyti patirtimi, maloniai praleisti laiką bendraminčių rate.

Pirmojo Alytaus bibliotekos inf.

Alytaus Jurgio Kunčino viešojoje bibliotekoje pristatyta Kosto Poškaus tapybos darbų paroda „Broma atwerta ing wiecznasti“. Čia eksponuojami alytiškio dailininko paveikslai, sukurti visuomenės gyvenimą užšaldžiusiu pandemijos laikotarpiu, tačiau pats autorius panašaus pobūdžio negandose įžvelgia tam tikrą dėsningumą.

„Aštuoniolikto amžiaus viduryje Videniškių vienuolyne  gyveno ir dirbo kunigas Mykolas Olševskis, kurio pamokslų rinkinys 1753 metais išspausdintas Vilniuje pavadinimu „Broma atwerta ing wiescnasti“. Knyga susilaukė daug leidimų, tačiau iki šių dienų ji – taikinys teologams ir filologams: skurdino lietuvių kalbą, kurios čia tik trečdalis, nes didžiąją teksto dalį užima slavizmai bei polonizmai. Mane asmeniškai šis veikalas sužavėjo tuo, kad gyvename panašiame laikotarpyje. Epidemijos kartas nuo karto kildavo nuolatos. Minėta knyga atsirado maro ir karo, nusinešusio didžiąją dalį Lietuvos gyventojų metu, galutinai dėl tarpusavio nesusikalbėjimo ilgam pražudžiusių ir pačią valstybę. Dabartinė visuomenė labiau apsišvietusi, bet joje ir aplink ją vykstantys procesai dažnai primena dviejų su puse šimtmečių senumo mąstyseną ir elgseną. O kodėl aš sujungiau Covid-19 su „Broma atwerta ing wiecznasti“... Tai čia savaime taip gavosi. Kažkaip labai sudera didelės tragedijos ir komizmas“, – teigia Kostas Poškus.

Pristatydamas parodą, autoriaus sūnus dailininkas, menotyrininkas, rašytojas Vidas Poškus tėvui negailėjo sarkastiškai meilios kritikos:

„Šioje erdvėje aš laikau save pirmiausia ne dailininku, ne rašytoju, o Kosto Poškaus biografu ir kritiku. Branduolys darbų, rodomų šioje parodoje, yra pradėti, sukurti ir apmąstyti Videniškiuose. Žinodamas, kad mano tėvas prieš keletą metų parašė knygą apie save (jos pavadinimas paprastas – „(Ne)šventųjų gyvenimai“), aš nusprendžiau jį atversti į tiesos ir doros kelią. Ir, jau ne vieną vasarą leisdamas Videniškiuose, buvusiame vienuolyne, atvežiau tėvą, daviau skaityti jam „Broma atwerta ing wiecznasti“, galvodamas, kad jis pasitaisys ir bus doras – grąžins skolas bibliotekoms ir visiems kitiems. Deja, kaip matote, nieko panašaus neįvyko – jis sukūrė darbus, kuriuos, be abejo, inspiravo tas pats Mykolas Olševskis ir jo „Broma atwerta ing wiecznasti“. O kalbėdamas ne kaip biografas, bet kaip kritikas, pastebėčiau, kad šituose naujuose darbuose Kostas Poškus yra ypatingai barokinis (tai ne veltui kūrė Videniškiuose). (...) Koloristine prasme Kostas Poškus nesikeičia – jis vartoja labai aštrius, labai ryškius, na tikrai, vasariškus spalvinius derinius.“

Įsikomponavusi tarp įspūdingo dydžio senelio paveikslų baroko dvasią papildė ir muzikalioji anūkė Veronika Poškutė. Ji parodos pristatymo renginyje atliko vieno iš baroko meistrų – Antonio Vivaldi – kūrinį smuikui.

Kaip žinia, menininko Kosto Poškaus parodos Dzūkijos sostinėje visuomet sutinkamos smalsiai ir palankiai. Tad ir šįkart prie kontrastingų spalvų paveikslų kviečiame stabtelėti visus norinčius. Kosto Poškaus tapybos darbus Jurgio Kunčino viešojoje bibliotekoje (Seirijų g. 2) individualiai galima apžiūrėti be galimybių paso. Paroda „Broma atwerta ing wiecznasti“ veiks iki gruodžio 6 dienos.

Jūratė Čėsnaitė

Ilonos Krupavičienės nuotr.

Šventiškai Pirmojo Alytaus bibliotekos erdves papuošė

lopšelio-darželio „Nykštukas“ „Pelėdžiukų“ ir „Kačiukų“ ugdytinių ir mokytojų darbelių paroda

„ŠVENČIŲ BELAUKIANT“

Maloniai  kviečiame aplankyti kūrybinių darbelių parodą iki gruodžio mėn. 31 d.

Renginių ciklas „Dėmesio! Dvi kartos traukinyje“ Alytaus Jurgio Kunčino viešojoje bibliotekoje užbaigtas su polėkiu. Paskutiniame literatūriniame traukinyje skambėjo šiuolaikinė lietuvių poezija – alytiškiai niro gilyn į Mariaus Buroko kūrybą.

Marius Burokas – poetas, literatūros apžvalgininkas, vertėjas. Yra išleidęs keturias poezijos knygas: „Ideogramos“ (1999), „Būsenos“ (2005), „Išmokau nebūti“ (2011) ir „Švaraus buvimo“ (2018). M. Buroko poezija versta į lenkų, rusų, latvių, suomių, slovėnų, rumunų, anglų, vokiečių, prancūzų, ispanų, kinų ir ukrainiečių kalbas.

Rodos dar visai neseniai pelnęs kūrybos įvertinimus ir premijas su epitetu „jaunajam poetui“, šiuo metu Marius yra tarsi pakibęs nesvarumo būsenoje, kol galės „įsižeminti“ kokiu nors kitu epitetu, pavyzdžiui „poezijos grando“. Tiesa, pats Marius, veikiausiai, visai netrokšta būti kaip nors apibūdintas ar „surūšiuotas“. Tad renginių cikle „Dėmesio! Dvi kartos traukinyje“ jis katiniškai keliauja vienas pats ir neatstovauja jokiai kartai. Tiesa, keliaujant improvizuotu traukiniu įvyksta visokių netikėtumų, tad kažkurioje stotelėje į kupė įlipus žaviai bendrakeleivei – literatūrologei Neringai Butnoriūtei, Marius nejučia pasiduoda išlukštenamas ir kaip rašytojas, ir kaip žmogus.

„Rašau mažai ir lėtai. Kas šešeri-septyneri metai išeina knyga. Tarkim, po tos paskutinės knygos parašiau gal 10 eilėraščių. Bet aš nesistengiu nieko vytis, aš juk dar ir verčiu. Dažniausiai išeina rašyti vaikštant. Turiu užrašų knygutę ir tušinuką. Daugiausia parašau autobusų stotelėse, – į renginį susirinkusiai publikai atviravo Marius Burokas. – Kartais pavydžiu žmonėms, kuriems tiesiog iš apverstos kėdės gimsta eilėraštis. Aš parašau mažai ir ne visi eilėraščiai išlaiko laiko išbandymą. Kai kurie laikui bėgant nudžiūsta ir nuvysta.“

Neringos Butnoriūtės paklaustas apie tai, kaip jį, kaip rašytoją formavo tas laikas, kuriame jis debiutavo (nepriklausomybės pradžia, laisvė, gariūnmetis, maištas literatūroje), Marius atsakė lakoniškai:

„Man alergija propagandiniams, skambiems, atvirai pseudopatriotiniams skelbimams. Stengiuosi rašyti nuosaikiau, nukrypti į paprastus, asmeniškai svarbius dalykus. Literatūrologai mane įdėjo į stalčių, ant kurio užrašyta „individualistai“. Bandau išlaikyti ploną ribą tarp poezijos ir prozos.“

Žinovai sako, kad Mariaus poezija primena ritminę prozą. Tad renginyje gyvai skaitomi tekstai unikaliai kontrastavo su skambiomis skrabalų trelėmis. Šiuo neįprastu mediniu muzikos instrumentu virtuoziškai grojo Karolis Šileika.

Paskutinis poezijos ir muzikos traukinys buvo išlydėtas plojimais. Galbūt po poros metų jis užsuks į Alytų ir vėl...

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Alytaus miesto savivaldybė.

Jūratė Čėsnaitė

Ilonos Krupavičienės nuotr.

Jurgio Kunčino viešosios bibliotekos erdvės užsipildė gyvais, savas istorijas bylojančiais paveikslais. Suktas šypsenėles nutaisę ryškialūpiai katinai, putliaformės moterėlės, piktaveidžiai vyriškiai ir įvairiausios pasikartojančios formos bibliotekos lankytojus nejučia priverčia stabtelėti ir ieškoti visų šių vaizdinių autoriaus pavardės. Tada tampa aišku, kad paveikslų parodą bibliotekos fojė įkurdino Antanas Jusevičius.

Nagingas tautodailininkas Antanas Jusevičius apdovanotas įvairialypiu talentu – jis reiškiasi kaip medžio drožėjas, skulptorius, tapytojas, keramikas, fotografas. Kaune gimęs, augęs ir ilgai gyvenęs, prieš keletą metų Antanas Jusevičius su šeima ir savo tvarinukais persikėlė gyventi į Dzūkiją – Alytaus rajone, Makniūnuose surado namus Dzūkijos gamtos prieglobstyje.

Pats autorius, anksčiau teigęs, jog piešėjas jis esąs prastas, savo minties, tiesa, nežinia, ar teisingos, neišsižada ir dabar. Parodos atidarymo renginyje jis pasisakė taip:

„Paveikslai tai buvo lyg ir priedas prie skulptūros. Dabar jau tuo neužsiimu, nes jau ir akys nebe tokios, ir sveikata nebe ta. Išbandžiau visas, kiek tik įmanoma, meno formas – tapybą, drožybą, fotografiją. Tik įvaldęs kitokią medžiagą gali pasijusti aukštesniame lygyje, nei buvai. Namuose, Makniūnų kaime, pabandžiau padaryti daugumos savo darbų ekspoziciją (muziejus gal būtų per skambus žodis) – kad būtų viskas surinkta vienoj vietoj ir žmonės galėtų atvažiuoti ir žiūrėti mano darbus. Jeigu būsit šone kur Makniūnuose, prašom, užvažiuokit, užeikit, visada priimsiu. Aš ten turiu gana didelę ekspoziciją. Ekspozicija – ir betono, ir medžio. Mano darbai – didelės kompozicijos, daug filosofinio prado su žmogiškuoju elementu.“

Antano Jusevičiaus paveikslų paroda Alytaus Jurgio Kunčino viešojoje bibliotekoje (Seirijų g. 2) veiks iki lapkričio pabaigos. Maloniai kviečiame.

Jūratė Čėsnaitė

Ilonos Krupavičienės nuotr.

Alytaus Jurgio Kunčino viešojoje bibliotekoje įkurdintoje improvizuotoje traukinio kupė jau antrą ketvirtadienį iš eilės skambėjo poezija, muzika ir pašnekesiai. Netikėtų pokalbio posūkių kupinoje kelionėje susitiko du skirtingų kartų poetai – kiekvienas su savitu požiūrio tašku ir kūrybiniu kraičiu – Viktoras Rudžianskas ir Lina Buividavičiūtė. Nors turintys įvairių titulų, pareigų ir įvertinimų, šiedu literatūrinio traukinio keleiviai alytiškiams prisistatė tiesiog kaip kuriantys žmonės. Į garvežio mašinisto vaidmenį artistiškai įsijautė trečiasis vakaro „personažas“ – ironiškasis aštrialiežuvis poetas Tomas Vyšniauskas. Tiesa, savo veržlų kūrybinį talentą jis kukliai laikė užantyje ir šįkart padėjo kuo geriau atsiskleisti abiem bendrakeleiviams.

Lina Buividavičiūtė – jaunosios kartos poetė, literatūros kritikė, kultūros apžvalgininkė, dėstytoja, tekstų kūrėja. Prieš ketverius metus dienos šviesą išvydo jos debiutinė poezijos knyga „Helsinkio sindromas“, o šiemet pasirodė intensyvi, ribinių patirčių prisotinta antroji poezijos knyga „Tamsieji amžiai“.

Lina Buividavičiūtė sakosi drąsiai prabylanti apie žalojančias patirtis:

„Mano kūryba yra artima išpažintinei lyrikai. Man kūryboje yra svarbiausia būti sąžiningai su savimi. Man labai svarbu, kad patirtys atsimuštų į skaitytojų sielą. Aš kalbu apie šešėlinę asmenybės pusę. Man tai – jautrios, ribinės temos. Kalbu apie tai, kas yra uždengta, apie tai, apie ką yra uždrausta kalbėti. Jaučiu atlikusi savo misiją, kai kalbu apie tai. Žmogus, atrasdamas savyje ir išpažindamas nemeilę, gali pradėti eiti link meilės.“

Poetas, žurnalistas, vertėjas, grožinės literatūros redaktorius, leidėjas Viktoras Rudžianskas į traukinio vagoną įlipo su menamu dideliu lagaminu, pilnu autorinių poezijos knygų. Šio poeto kūrybinis kelias driekiasi daugiau nei tris dešimtmečius, o akistatoje su čia ir dabar gimstančiais eilėraščiais jis yra praleidęs ištisą virtinę valandų. Viktoras Rudžianskas pripažįsta, kad jaunosios kūrėjų kartos atvirumas jį žavi, tačiau pats sakosi plėtojąs kitokią kūrybinę manierą:

„Aš esu kitos kartos keleivis. Man kalbėti apie traumines patirtis kažkaip... Tai, ką jaunoji karta vadina trauma dabar... Iš esmės visa mūsų vaikystė buvo traumos. Bet mano karta turėjo viltį. Mes savo mintyse konstruodavom ateitį, kurdavom grožį, nors žinodavom, kad to niekada neįgyvendinsim. Metaforinis mąstymas mums buvo tarsi įprastas. Žodis yra niekšas – jis išduoda savijautą. (...) Aš savo eilėraščiui esu Dievas. Darau, ką noriu. Galiu rašyti tik autentišką išpažintinę poeziją, bet galiu į eilėraštį priimti visą pasaulį. Aš (eilėraštį) kuriu kaip dramą, kaip scenos kūrinį, nors yra ir asmeninių patirčių. Poezijoje jas galima šimtus kartų pagražinti arba pabjaurinti.“

Renginys bibliotekoje neprailgo. Beieškant kartų sąsajos ar priešpriešos, traukinio bendrakeleivių pašnekesiai liejosi pramaišiui su poezijos skaitymais ir Juozo Kuraičio saksofono muzika. O salėje įsivyravus mirtinai tylai, čia pat ir vėl nuvilnydavo pro žiūrovų veidus dengiančias kaukes prasiskverbęs nuoširdus juokas.

Tam, kad būtų visiškai aiški tų juoko pliūpsnių priežastis, pabaigoje belieka pacituoti visa reziumuojančius gyvybingojo diskusijos dirigento Tomo Vyšniausko žodžius:

„Su šiais gražiais poezijos intarpais mes pasiekėme savo kelionės tikslą. Pasiekėme grįždami į tą tašką iš kurio ir pajudėjome - sugrįžome į pirmapradę meilės žodžiui būseną. Ir jei Jūs, mieli žiūrovai, iš šios kelionės išsinešite bent po raidę, šildydami užantyje, mes būsime labai laimingi. Juo labiau, kad traukinys buvo tauškalais varomas ir nesudegino nė gramo dyzelio, ozono sluoksnis nesuplonėjo, žiema neatšilo ir sijonų trumpėjimo meto dar reikės palaukti. Dėkojame kad susirinkote, dėkoju savo pašnekovams už jaukų pokalbį, dėkojame Alytaus Jurgio Kunčino viešosios bibliotekos kolektyvui už kelionę liukso klase. Jaukios rudens pabaigos visiems. Tamsiais vakarais tegul šviečia knyga. Iki pasimatymo!“

Tiesa, pasimatymas su Tomu artimiausiu metu alytiškiams negresia, mat bilieto į kito ketvirtadienio poezijos ir muzikos traukinį jis neįsigijo. Tačiau, ką gali žinoti, kokiomis dar improvizuotomis transporto priemonėmis ateityje bus galima lakioti po Alytaus kultūrinį lauką. O čia Tomas Vyšniauskas yra tikrai laukiamas.

Belieka išduoti viešą paslaptį, kas gi ruošiasi atvykti į Alytų artimiausiu literatūriniu traukiniu. Kitą ketvirtadienį, lapkričio 11 dieną, 17 valandą įvyks trečiasis renginys iš ciklo „Dėmesio! Dvi kartos traukinyje“. Čia poetą Marių Buroką kalbins žavi ir įžvalgi pakeleivė literatūrologė Neringa Butnoriūtė. Skrabalais muzikuos Karolis Šileika.

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Alytaus miesto savivaldybė.

Jūratė Čėsnaitė

Ilonos Krupavičienės nuotr.