Naujienos
Nuo 2001 m. kasmet rugsėjo 26 d. švenčiama Europos kalbų diena. Kalbų mokymasis naudingas tiek jauniems, tiek vyresniems. Net ir keli užsienio kalbos žodžiai suteiks galimybę susirasti naujų draugų, bendrauti, pažinti kitas kultūras. Alytaus Jurgio Kunčino viešosios bibliotekos Vaikų ir jaunimo literatūros skyrius šią dieną sukvietė visą būrį norinčių išmokti ir jau kalbančių įvairiomis Europos tautų kalbomis. Į šventinę kelionę renginio dalyvius palydėjo Alytaus miesto savivaldybės vicemerė Jurgita Šukevičienė. Vicemerė pabrėžė kalbų svarbą, dzūkiškos tarmės grožį, pamokė vaikus skaičiuoti prancūziškai.
Kelionę dainomis praturtino renginių organizatorius Kastytis Skrabulis su dukra Austėja. Renginyje skambėjo švedų, anglų, italų, olandų, vokiečių, ispanų, katalonų, prancūzų kalbos. Šių kalbų trumpas pamokėles parengė ištikimieji mūsų bibliotekos skaitytojai. Vieni mokė skaičiuoti, kiti – trumpų frazių, treti deklamavo, skaitė kūrinius originalo kalba.
Alytaus „Drevinuko“ mokyklos-darželio mokiniai nustebino sudainuodami dainelę olandų kalba. Vaikų laukė smagios užduotys – įvardinti, kokia kalba pavadinti saldainiai ir dalyvauti popierinių lėktuvėlių varžybose.
Džiugu, kad šią dieną bibliotekos erdves papuošė Alytaus „Volungės“ progimnazijos 7 klasės mokinės ukrainietės Emilijos Fronchenko piešinių paroda „Vaizdų kalba“. Parodos autorė papasakojo iš kur semiasi įkvėpimo ir idėjų, kiek daug jai reiškia gamta bei muzika.
Linksma buvo ši kelionė, dovanojusi ne tik gerą nuotaiką, bet ir suteikusi daug vertingų žinių! Dėkojame už saldžias dovanas vicemerei J. Šukevičienei, už kalbų pamokėles Staselei, Vytei, Enrikai, Gabijai, Irmai ir Aurelijai. Už muziką – Kastyčiui, už nuotaikingą Jurgio Kunčino eilėraštį „Kiaulaitė“ – mažajai Austėjai. Už nuoširdžias šypsenas bei juoką dėkojame Alytaus mokyklos-darželio „Drevinukas“ vaikučiams!
Vaikų ir jaunimo literatūros skyriaus inf.
Pono Tado vardas girdėtas daugumai, tačiau anaiptol ne kiekvienas galėtų tiksliai įvardyti, kas jis yra. „Ponas Tadas, arba Paskutinis antpuolis Lietuvoje: Bajorų nuotykiai iš 1811 ir 1812 metų dvylikoje eiliuotų knygų“ – tai vienas žymiausių Adomo Mickevičiaus kūrinių, poema, parašyta 1832–1834 m. Paryžiuje. Epiniame pasakojime atskleidžiamas Lietuvos bajorų ir valstiečių gyvenimas, jų žygiai ir juokingi nutikimai, intrigos. Šis kūrinys parašytas lenkų kalba, kaip ir visa rašytojo kūryba, kurią aprėpti vienoje pastraipoje neįmanoma.
Adomo Mickevičiaus literatūrinį palikimą tinkamiausiai įvertina tie, kurie įsigilina į jo vingrų gyvenimo kelią. Adomas Mickevičius gyveno itin neramiais laikais. Jis įvairiuose šaltiniuose apibūdinamas daugybe epitetų: poetas, politinis aktyvistas, patriotas, kariuomenės organizatorius, dėstytojas, meilužis, pranašas. Jaunatviškai maksimalistiški idealai, slaptos studentų organizacijos, vienuolyno-kalėjimo celių tyla, revoliucingos mintys ir draugai – šie ir kiti Adomo Mickevičiaus biografijoje šmėžuojantys motyvai byloja apie neeilinę asmenybę.
Ar Adomas Mickevičius mokėjo lietuviškai? Ar jis gimė Zaosėje? Ar Lietuvoje yra jo autentiškų rankraščių? Kokie žmonės sukosi jo gyvenime?.. Į šiuos ir kitus klausimus bando atsakyti istorikai, pasitelkdami šaltą logiką ir faktus.
Dzūkijoje taip pat galima rasti nemažai literatūros ir istorijos žinovų, tad kodėl gi nepadiskutavus? Alytiškius į pokalbį pakvietė A. Mickevičiaus muziejaus Vilniuje įkūrėjas bei ilgametis direktorius, poetas, žurnalistas, vertėjas Rimantas Šalna ir istorikas Linas Janulevičius. Taip Jurgio Kunčino viešojoje bibliotekoje įvyko intriguojantis pokalbis „Adomas Mickevičius: tolimas, artimas...“
Rimantas Šalna yra vienas žinomiausių A. Mickevičiaus kūrybos ir gyvenimo tyrinėtojų. Jis teigia, kad svarbu atkurti psichologinį šios asmenybės portretą ir, kiek tai įmanoma, artėti tiesos link.
„Mes visą gyvenimą einame teisybės link, bet šimtaprocentinės teisybės niekada nerandame, – sako R. Šalna ir prisimena anksti užgimusį asmeninį poreikį nenuilstamai gilintis į poeto gyvenimo niuansus: – A. Mickevičius man buvo artimas nuo vaikystės, jį man dar mažam nuolat skaitydavo mama, o jai vaikystėje šio autoriaus kūrybą skaitydavo močiutė.“
Antrasis diskusijos bibliotekoje dalyvis – istorikas Linas Janulevičius. Panaudodamas literatūros ir istorijos žinias, jis jau yra parengęs ciklą įdomių pokalbių apie A. Mickevičių. Būdamas patogiame kalbintojo amplua, L. Janulevičius kukliai šypsojosi:
„Man patinka R. Šalnos požiūris į tuos, kuriuos mes tarsi keliame ant pjedestalo. Aš vienas nebūčiau pajėgęs taip įdomiai, išsamiai ir naujai atskleisti Adomo Mickevičiaus...“
„Su laiku, būdamas muziejuje, supratau, kad radau savo nišą. Kuo daugiau domiuosi, tuo labiau suprantu, kiek A. Mickevičius dar yra nepažintas, dar tūkstančius metų bus galima apie jį rašyti. Vis bandau ieškoti psichologiškai naujo A. Mickevičiaus, kad jis būtų įdomus, kad netaptų pilkas“, – atviravo Rimantas Šalna.
Na, akivaizdu, kad kuo jau kuo, o pilkumu A. Mickevičiaus tikrai neapkaltinsi, tad pokalbiai ir diskusijos tęsėsi dar ir renginiui pasibaigus...
Jūratė Čėsnaitė
Ilonos Krupavičienės nuotr.
Orai rudenėja – vakarai ilgėja. Tada visokiems nuobodyloms iš karto kyla klausimas – kuo gi užsiimti? O knygų žiurkės ir žurnalų skaitinėtojai tuo metu trina rankomis – juk tingūs rudens vakarai kuo puikiausiai tinka skaitymui. Šiam reikalui, kaip žinia, gali pasitarnauti bibliotekos. Čia visada pilna dar neskaitytų knygų ir žurnalų. Tiesa, populiaresniųjų skaitinių tenka palaukti eilutėje, bet ko gi nepadarysi dėl tokio malonaus pomėgio.
Alytaus Jurgio Kunčino viešoji biblioteka primena, kad į namus galima pasiimti ne tik knygas, bet ir žurnalus. Tiesa, su viena išlyga – naujausi numeriai paliekami išimtinai skaityklų lankytojams.
Alytaus Jurgio Kunčino viešosios bibliotekos skaityklų fonduose – įvairiausi žurnalai suaugusiems, paaugliams ir vaikams. Prenumeruojami 17-os pavadinimų laikraščiai bei 69-ių pavadinimų žurnalai.
Skaitomiausi yra gyvenimo būdo ir patarimų žurnalai, jiems populiarumu kiek nusileidžia pažintiniai, mokslo populiarinimo, toliau – kultūros ir meno bei specializuoti leidiniai.
Vyrai (ir ne tik) užmeta akį į „A-Zet“, „Auto Bild Lietuva“ ar „Žvejys ir žuvis“. Moterys (ir ne tik) prie kavos atsiverčia „Ievą“, „Žmones“ ar „Ji“. Vaikų smalsumą, kūrybingumą ir loginį mąstymą ugdo žurnalai „Bitutė“, „Lututė“, o pašėlusiems neklaužadoms smagu pavartyti „Flintą“.
Sodininkai patarimų ieško „Augalų pasaulyje“, „Sodo spalvose“ ar „Sodo kraitėje“. Pagilinti kitus pomėgius padeda „Psichologija Tau“, „Statyba ir architektūra“, „Rankdarbių albumas“ ar „Virtuvė nuo... iki...“
Mėgėjus rimčiau „įdarbinti smegenis“ vilioja žurnalai „Iliustruotasis mokslas“, „IQ“. Na, o bibliotekininkai ypač rekomenduoja kultūros žurnalus. „Metai“, „Krantai“, „Literatūra ir menas“, „Kultūros barai“, „Nemunas“ laukia išskirtinių skaitytojų.
Žurnalai į namus iš Jurgio Kunčino viešosios bibliotekos skaityklų išduodami:
Centrinėse bibliotekos patalpose (Seirijų g. 2), tel. (+370 315) 32 446;
Vaikų ir jaunimo literatūros skyriuje (Topolių g. 21), tel. (+370 315) 39 523;
Dainavos bibliotekoje (Vilties g. 34), tel. (+370 315) 34 806;
Pirmojo Alytaus bibliotekoje (Jiezno g. 2), tel. (+370 315) 72 775;
Vidzgirio bibliotekoje (Likiškėlių g. 12), tel. (+370 315) 32 989.
Periodinių leidinių pasiskirstymą bibliotekos padaliniuose galima pasitikrinti ČIA.
Jūratė Čėsnaitė
Ar žinote, kas sieja Alytaus miesto teatro aktorių Tomą Pukį ir poetą Vytautą Mačernį? Tomas sakosi, kad šį nematomą ryšį tarp judviejų užmezgusi... knyga. Perskaitęs Aldonos Ruseckaitės romaną apie Vytautą Mačernį „Dūžtančios formos“ Tomas liko priblokštas. Tragiška skaičiais trumpo, bet ne mažiau įsimintino poeto gyvenimo istorija iš tiesų sukrečia: parašyta per 200 eilėraščių, išgyventi spalvingi studijų metai, neįvykusios vestuvės su mylimąja ir atsitiktinė artilerijos sviedinio skeveldra, tąkart buvusi lemtinga.
Ir Vytauto Mačernio poezija, ir jo gyvenimo istorija Tomui Pukiui nedavusi ramybės tol, kol jis nusprendė tuo įspūdžiu pasidalinti su kitais.
Jurgio Kunčino viešojoje bibliotekoje įvyko poezijos kupinas vakaras „Tu pamiršai mane...“, kuriame aktorius Tomas Pukys skaitė Vytauto Mačernio eilėraščius ir susirašinėjimus su Bronele (Brone Vildžiūnaite). Rodos, vienas jaunas talentas paniro į kito jauno talento kūrybą. Nuoširdžiai, nusimetęs visas kaukes (kaip keistai tai skamba vaidybinio žanro renginiui, tiesa?..) Tomas atskleidė Mačernio poezijos gylį. Nuščiuvusi salė svajingai nutolo nuo savojo „aš“ ir nuklydo į pasąmonės tolius.
Ech, tos Vytauto Mačernio eilės! Kaip jos pritinka šiomis dienomis – juk mes visi sugrįžome po nerūpestingų vasaros nuotykių ir vėl bandome rimčiau pamąstyti apie savąją vietą šioje žemėje. Nostalgiškai nuotaikai srūvant į širdį, poezija yra kaip tik tai, kas suteikia peno apmąstymams.
„Poezija yra sielos kalba, kuri veržiasi iš vidaus ties kiekvienu posmu, o atėjus rudeniui, orui vis šaltėjant, taip norisi kažko, kas galėtų sušildyti, prablaškyti melancholiją. Vakare paimkime puodelį arbatos ir pabūkime kartu su Vytautu Mačerniu, jo kūryba, tiesiog pasinerkime į jo vidinį pasaulį“, – ragina Tomas Pukys.
Šių metų birželio 5-ąją rašytojui Vytautui Mačerniui būtų sukakę 101 metai. Jo vardą lydi daugybė apibūdinimų: jauniausias lietuvių literatūros klasikas, naujosios lietuvių poezijos pradininkas, vidujinio gyvenimo, vidujybės poetas. Literatūrologai sako, kad Vytauto Mačernio eilės neturi amžiaus.
Ir tikrai, Vytauto Mačernio poezijoje atskleidžiamos tokios universalios tiesos, jog jo eilėraščiai, ko gero, bus skaitomi ir dar po 101 metų...
Jūratė Čėsnaitė
Ilonos Krupavičienės nuotr.
Jurgio Kunčino viešojoje bibliotekoje viešėjo impozantiška brandžių asmenų trijulė. Gyvenimo rudens palytėti, nemažą savo asmeninio laiko riekę atriekę kultūros patyrimui ir puoselėjimui, šie kūrybingi žmonės atvyko į Alytų kiekvienas savame amplua.
Teresė Bužokaitė-Šikšnelienė atvežė subtilią fotografijos parodą, atskleidžiančią vidinius ir išorinius medžio slėpinius. Alytiškiams ji pristatė nuotraukų ciklą pavadinimu „Tekstūra/faktūra“. Kiekvienas medis yra išvagotas nepakartojamų rievių ir vingių – lygiai kaip kiekvieno žmogaus pirštų galiukuose slypi vis kitas odos raštas – vis kita gyvenimo istorija.
Meninė fotografija – dalykas įnoringas, reikalaujantis geros intuicijos. Teresė – matematikos mokytoja, pomėgį fotografijai, matyt, paveldėjusi iš tėčio – praeityje garsaus Žemaitijos fotografo Konstantino Bužoko. Su fotografija susidūrusi nuo pat mažumės, natūraliai stebėjusi tėtės foto ateljė vykstančius stebuklus ji visais savo gyvenimo įspūdingiausiais momentais griebdavosi fotoaparato. Šiuo metu Teresę labiausiai žavi gamta. Švendubrės ąžuolas, vis besikeičiantis su kiekvienu metų laiku, paryčių migla, tarsi gyva vis apgobianti ir pamyluojanti kiekvieną užsimiegojusį augaliuką. Moteriai nepabosta stebėti ir stebėtis, grožėtis ir viską fiksuoti. Tuomet, anot Teresės, laukia sunkiausias darbas – atrinkti pačius vertingiausius kadrus, o kitus – ištrinti, palydėti užmarštin.
Juozas Šikšnelis alytiškių publikai pristatė savo literatūrinį kraitį ir visą rėdą išraiškingų drožinių. Medinukams ramiai smaksant parodoje, Juozas daugiausia atviravo apie savo, kaip rašytojo, nūdieną.
Juozas Šikšnelis – rašytojas, medžio drožėjas, akmens skulptorius ir bibliotekininkas „iki kaulų smegenų“. Yra išleidęs daugiau nei dvidešimt knygų – romanų, detektyvinių romanų, novelių bei pjesių rinkinių. Skaitytojams jis galbūt labiau žinomas kaip Raidas Dubrė, tačiau apie savo slapyvardį pats Juozas linkęs šmaikščiai kalbėti trečiuoju asmeniu – tarsi apie visai kitą rašytoją, kurio kūrybinė karjera kažkada buvo ir tarsi pasibaigė. Tiesa, autoriui kuklintis visai nevertėtų, mat jo kūrybinis kelias pažymėtas ne viena literatūrine premija.
„Visi apdovanojimai yra svarbūs, nes aš juos vertinu ne kaip atlygį ar įvertinimą už nuveiktus darbus, bet kaip avansą ir paskatinimą nuveikti ką nors daugiau, prasmingiau“, – sako Juozas Šikšnelis.
Šeiminiam Šikšnelių duetui draugiją subtiliai palaikė ilgametis knygos ir literatūros bičiulis Petras Zurlys. Jo gebėjimas prakalbinti pašnekovus ir šiuokart pasitarnavo kuo puikiausiai. Juozas ir Teresė pasisakė esantys mūzos vienas kitam ir dar pajuokavo, kad juos taip tvirtai draugėje laiko tik nekilnojamasis turtas. Tačiau, be abejo, jiedu yra pats svarbiausias vienas kito „kilnojamasis turtas“.
Taip smagiai besišnekučiuojant, jungtinis kultūros vakaras ėmė ir pasibaigė. Tačiau kai kas visgi liko. Teresės fotografijų parodą bibliotekoje dar bus galima apžiūrėti iki paskutinės rugsėjo mėnesio dienos. Tokį patį laiką gyvų išraiškų Juozo statulėlės ir bibliotekos lankytojai galės stebėti vieni kitus. O dar neperskaitytų Juozo Šikšnelio (Raido Dubrės) knygų visada bus galima pasiskolinti iš bibliotekos fondų. Visi mielai laukiami!
Jūratė Čėsnaitė
Vitalijos Pankienės nuotr.
Valentino SATKŪNO tapybos darbų paroda
„METŲ LAIKAI“
atvira lankytojams iki rugsėjo 30 dienos
PIRMOJO ALYTAUS BIBLIOTEKOJE.
Maloniai kviečiame!
Britas Neil Gaiman – vienas ryškiausių šiuolaikinės mokslinės bei maginės fantastikos rašytojų, prieš keletą metų pasidalijo įžvalgomis tema „Kodėl mūsų ateitis priklauso nuo bibliotekų, skaitymo ir svajojimo“.
„Kartą viešėjau Niujorke ir klausiausi paskaitos apie kalėjimų statymą – didelę, augančią industriją JAV. Jiems reikia žinoti, kiek kalinių bus po gero dešimtmečio, kiek vienučių jiems prireiks. Ir tokius dalykus jie gali apytiksliai numatyti pasitelkdami labai paprastą algoritmą – apskaičiavę, koks procentas 10–11 metų vaikų nemoka skaityti. Ir tuo labiau, kiek jų neskaito savo malonumui“, – teigė N. Gaiman.
Žinoma, negalima vienareikšmiškai sakyti, kad išsilavinusi tautos dalis niekada nenusikalsta. Bet procentų skirtumas akivaizdžiai rodo, kad tarp neraštingumo ir nusikalstamumo egzistuoja tam tikras ryšys.
„Liūdna matyti, kad valdžia visame pasaulyje mažina tiek bibliotekų skaičių, tiek finansavimą likusioms. Jie nesupranta, jog vagia iš ateities, kad sumokėtų už dabartį. Jie uždaro vartus, kurie turėtų būti vis plačiau atveriami. O juk biblioteka – vartai į ateitį“, – sako N. Gaiman.
Rašytojas teigia, kad knygos kažkuria prasme padeda užmegzti dialogą su mirusiaisiais. Skaitydami galime išmokti pamokas iš tų, kurių jau nebėra su mumis šioje Žemėje. Juk knygose slypi istorijos, kurios senesnės už valstybes, kurios pergyveno kultūras, kurios jas pirmiausia papasakojo.
„Manau, kad esame atsakingi už ateitį. Turime jausti atsakomybę už savo vaikus ir ateinančias kartas. Turime stengtis dėl pasaulio, kuriame jos užaugs ir bandys gyventi ir mokytis. Mes visi – rašytojai, skaitytojai, piliečiai – turime įsipareigojimų. Turime garsiai skaityti savo vaikams. Skaityti tai, kas jiems patinka, net jei mums nusibosta. Keisti intonacijas, kartu išgyventi smagias istorijas – net jei vaikas jau geba skaityti pats. Išnaudokime šį laiką ne tik meilės knygai skiepijimui, bet ir bendravimui su vaiku, artimo ryšio palaikymui“, – ragina N. Gaiman.
Skeptiškieji skaitytojai sakys, kad rašytojas, visą gyvenimą paniręs į magišką knygų pasaulį, yra šališkas ir todėl kalba su pertekliniu patosu. Tačiau „į tą pačią dūdelę pučia“ ir moksliniai tyrimai, nors ir ne taip vaizdingai. Štai, kad ir šviežutėlis JAV muziejų ir bibliotekų instituto tyrimas, kurio išvados pateiktos vos prieš metus – „Bibliotekų ir muziejų poveikis socialinei gerovei“.
Pagrindinės šio tyrimo išvados:
Viešosios bibliotekos ir muziejai yra giliai įsišakniję savo bendruomenėse ir įvairiapusiškai praturtina vietos gyventojų gerovę. Pasitelkdamos novatoriškas priemones ir atsižvelgdamos į vietinį kontekstą bei besikeičiančias sąlygas, bibliotekos daro apčiuopiamą poveikį bendruomenės sveikatai, mokymosi efektyvumui, ryšiams su institucijomis ir kultūrinės veiklos galimybėms.
Vietos bibliotekos ir muziejai aktyviai palaiko gyvybingus socialinius ir institucinius ryšius, kurie skatina kūrybiškumą, išradingumą ir empatiją bendruomenėse, įvairiais būdais prisidedančiais prie asmeninės ir socialinės gerovės. Dėl šių unikalių savybių bibliotekos ir muziejai tampa itin svarbiomis institucijomis, įgalinančiomis pažangesnes įtraukties ir lygybės užtikrinimo priemones atskirtosioms visuomenės grupėms.
Ką čia bepridursi? Kartais nuo seno žinomas, gyvybiškai būtinas tiesas tenka „atrasti“ vis iš naujo...
Jūratė Čėsnaitė
Nuotraukos šaltinis – www.merriam-webster.com
„Visi dzūkeliai tokie geraširdžiai žmonės. Nebuvo nei vieno, kuris atsisakytų įsitraukti į ši projektą.“ – vieną saulėtą vasaros rytą į biblioteką užsukusi Strasbūro lietuvių sąjungos pirmininkė Jolita Šilanskienė su šypsena veide reziumavo mums, taip pat sutikusiems prisidėti prie kilnaus tikslo.
Prancūzijoje, Strasbūro miesto bibliotekoje, atsiras naujas, specialus knygų skyrelis, kuriame išdidžiai puikuosis ir kvies skaityti įvairios lietuvių autorių knygos. Iš lietuviškos literatūros lentynos knygas galės skolintis visi, turintys tos bibliotekos skaitytojo pažymėjimą. Pasak mūsų netikėtos viešnios, leidiniai vaikams ir jaunimui puikiai pasitarnaus ir sekmadieninio knygų klubo susitikimų metu.
Kadangi alytiškiai nemėgsta knygų tiesiog išmesti, jie noriai neša jas į mūsų bibliotekoje (Seirijų g. 2) esančią mainų lentyną. Būtent iš jos ir parinkome dalį dovanotinų leidinių, kuriuos ir perdavėme Strasbūro lietuvių bendruomenei atstovaujančiai, idėjos sumanytojai ir įgyvendintojai J. Šilanskienei bei ją atlydėjusiai Pasaulio alytiškių bendruomenės pirmininkei Vilijai Ramanauskienei.
Knyga neturi dulkėti lentynoje, o keliauti iš rankų į rankas, gyventi savo gyvenimą. Tai tvaru, prasminga ir pasaulietiška.
Indrė Navickė
Ilonos Krupavičienės nuotr.
„Piligrimas atėjo, uždėsime antspaudą!“, – šūktelėjo kolegė.
Suveikė stereotipas – turbūt bus pavargęs, vidutinio ar vyresnio amžiaus žmogus, ieškantis atsakymų į vis dar kylančius klausimus.
Ir štai prieš akis – vos per dvidešimt metų turintis jaunuolis – besišypsantis, atviras, bendraujantis – su piligrimo pasu rankoje. Kur apsilanko – ten uždedamas tos įstaigos ženklas.
Susipažinome – tai Gytis iš Panevėžio. Jis eina vienas. Tiesa, užsiminė, kad keletą dienų turėjo pakeleivį – Luką iš Vilniaus. Vėliau jų keliai išsiskyrė, nes kiekvienas eina savuoju.
Gytis Camino Lituano Aukštaitijos kelią pradėjo Germaniškyje. Per aštuoniolika kelionės pėsčiomis dienų, vaikinas pasiekė Alytų, dar po kelių dienų kelionę baigs Seinuose, Lenkijoje.
Kas paskatino jauną vaikiną apsiauti žygeivio batus ir iškeliauti vienam?
Anot Gyčio, jis turėjo planų išvykti į užsienį, tačiau išgirdęs apie piligrimų kelią – jo nepamiršo.
„Man patiko mintis keliauti iš vietos į vietą. Labai norėjau žmogiško kontakto, o einant iš kaimelio į kaimelį, visada atsiranda žmonių, kurie paklausia: „Kur eini?“. Tai gera pradžia pokalbiui. Beje, pro kai kurių namus vingiuoja ir pats Camino Lituano“, – papasakojo jaunuolis.
Toks paprastas ir nuoširdus bendravimas vaikinui buvo labai reikalingas, juolab kad eidamas dar galėjo pamatyti daug gražių Lietuvos kultūros vietų.
Viena jų – Alytaus Jurgio Kunčino viešoji biblioteka. Kaip sako Gytis: „Ėjau specialiai, norėjau pamatyti Alytų ir užsukti į biblioteką. Mane sužavėjo Jurgio Kunčino romanas „Tūla“, kurį skaičiau mokykloje, o paskui ir ją baigęs“.
Netikėtai užsukusį svečią pakvietėme į Jurgio Kunčino atminimo kambarį bibliotekoje. Vaikinui buvo naujiena, jog menininko gyvenimo dalis prabėgo būtent čia, Dzūkijos sostinėje, kad jo gimtinė buvo šalia Dailidės ežerėlio, kurio krantus jungiantis tiltelis, viliamės, bus pavadintas rašytojo vardu.
Išlydėjome Gytį, padovanodami skirtuką knygai ir motiniškai įdavę kelionei sausainukų. O vakarop į biblioteką užsuko dar dvi merginos, taip pat einančios piligrimystės keliu.
Jei nori, kelias suteikia galimybę pažinti save, sutiktus žmones, užmegzti naujus ryšius, aplankyti nepažintas vietas ir visada eiti pirmyn...
Vida Grišmanauskienė
Ilonos Krupavičienės nuotr.
Alytaus Jurgio Kunčino viešoji biblioteka net ir karščiausiomis dienomis skaičiuoja sulaukianti virš šimto lankytojų per dieną, padaliniuose skaitytojų taip pat gausu. Bibliotekos darbuotojų teigimu, skaitymas žmonėms yra tarsi gardžiausias vasaros desertas, o alytiškiai – puikus įrodymas, jog popierinės knygos nemiršta.
Kaip teigė Alytaus Jurgio Kunčino viešosios bibliotekos Aptarnavimo skyriaus vedėja Skaidrė Polozovienė, vasarą į biblioteką žmonių ateina gerokai daugiau nei kitais sezonais: „Kiek mažiau lankytojų būna birželį, bet nuo liepos vidurio iki pat rugsėjo vidurio srautai išties dideli. Dažną dieną per pietus bibliotekoje būna išsirikiavusi skaitytojų eilė.“
Bibliotekos darbuotojos tikinimu, šiltuoju metų laiku alytiškiai ne tik dažniau užsuka į biblioteką, bet ir skolinasi daugiau knygų. Nors biblioteka išlaiko standartą ir leidžia pasiimti tik penkias knygas, vasarą išauga ir skaitytojų pažymėjimų pardavimai.
„Štai šeimoje anksčiau buvo tik vienas pažymėjimas, o vasarą dažniausiai jų atsiranda daugiau, ypač dažnai jie perkami vaikams. Taigi išeina taip, kad ir tėveliai, ir vaikučiai gali pasiimti po penkias knygas. Taip lentynos ir ištuštėja“, – džiuginančią situaciją komentavo S. Polozovienė.
Pasiteiravus, kaip keičiasi skaitytojų poreikiai vasaros metu, bibliotekininkė atskleidė, kad šiuo sezonu žmones labiausiai domina pramoginiai kūriniai: „Tai yra grožinė, laisvalaikio literatūra, taip pat populiarūs detektyvai ir lengvi romanai, tinkantys skaitymui sode ar prie ežero. O mokslų šakų literatūra būna apmirusi.“
Atvykti vasarą į biblioteką alytiškius skatina ir visoje Lietuvoje vykstantis skaitymo iššūkis „Vasara su knyga“. Projekto organizatoriai kviečia per vasarą perskaityti penkias knygas pagal iššūkiui parinktas temas ir laimėti prizų.
Pasak projekto ambasadorės Alytuje Aurelijos Sukadelskaitės, kiekvienais metais iššūkis tampa vis populiaresnis: „Pirmais metais buvo tik apie 25 dalyvius, o šiemet užsiregistravusių alytiškių jau virš 70. Ankstesnių metų praktika rodo, kad žmonės registruojasi iki pat vasaros pabaigos.“
Ji taip pat akcentavo, kad nors dalyvių amžius svyruoja nuo 8 iki 64 metų, daugiausia dalyvauja 8–30 metų jaunimas.
Alytaus Jurgio Kunčino viešoji biblioteka siūlo ir daugiau veiklų – kiekvieną trečiadienį Vidzgirio bibliotekos (Likiškėlių g.12), kieme organizuoja vasaros skaityklas po atviru dangumi. Jaunimo erdvės palapinėje laukiami visi, norintys išbandyti stalo žaidimus, virtualios realybės akinius, sudalyvauti kūrybinėse dirbtuvėse ar paskaityti knygas gryname ore.
„Šiemet mūsų vasaros skaitykla sulaukia išties daug dėmesio. Smagiai praleisti laiką ateina pačios įvairiausios amžiaus grupės: ir tėvai su vaikais, ir vyresnieji. Taip pat atvyksta ir ukrainiečiai, šiuo metu gyvenantys mūsų mieste. Smagu, nes vasaros skaitykla tampa ir bendravimo mokykla, kaskart turinti naują šmaikščią temą –„Gauruotos istorijos“, „Žuveliuko dirbtuvės“ ir kt. Į svečius užsuka ir keturkojai vaikų bičiuliai“, – tvirtino S. Polozovienė.
Vidzgirio bibliotekoje sutikta septyniolikmetė Justina pasakojo vasarą ne tik aktyviai skaitanti knygas, bet ir dalyvaujanti bibliotekos siūlomose veiklose: „Kaip tik atėjau susirasti kūrinio skaitymo iššūkiui. Jau įveikiau tris knygas, liko dar dvi. Šis projektas žavus tuo, jog įkvepia perskaityti tokias knygas, kokių įprastai galbūt nė nebūčiau skaičiusi.“
Keturiasdešimtmetis Šarūnas šiltuoju sezonu taip pat nepamiršta knygų, o ėjimas į biblioteką jam – tarsi ritualas: „Jaunystėje visai neskaičiau, o dabar taip užsikrėčiau šiuo pomėgiu, jog kartais į biblioteką ateinu tiesiog pašmirinėti tarp lentynų.“
Vyras pasakojo vasarą besirenkantis istorijas, nereikalaujančias didelio susikaupimo skaitymui ir ketinantis atostogų metu perskaityti šešias knygas.
Simona Šiušytė
Vasara jau įpusėjo ir žeria mums savo džiaugsmus su kaupu. Prisipažinkime – akyse šokinėja atsipalaidavimo burbuliukai, basos kojos taip ir tiesiasi įbristi į dūzgiančias ir kvepiančias pievas, o siela trokšta patirti ką nors mielo ir įspūdingo. Bet trupučiuką norisi murmėti, kad šiuo metu nelabai galite sau to leisti?.. Ar tikrai?
Vasaros skaitykla, kiekvieną trečiadienį įsikurianti ant žolytės daugiabučių apsuptyje, tikriausiai šiuo metu yra ta kruopelytė malonaus pasibuvimo, kurios kaip tik dabar kažkam labiausiai trūksta.
Kas? VASAROS SKAITYKLA
Kur? Lauke prie Vidzgirio bibliotekos (Likiškėlių g. 12)
Kada? Trečiadieniais (liepos 20 ir 27 d., rugpjūčio 3 ir 10 d.) nuo 12 val. iki 16.30 val.
Liepos 20 dienos Vasaros skaityklos tema – „GAURUOTOS ISTORIJOS“, specialusis svečias – ŽIRNIS
Mūsų žaviajam šunyčiui Žirniui smalsu viskas ir visada (žinoma, tik ne tada, kai būna poguliukas). Todėl jis rimtai nusiteikęs pozuoja prie atverstos knygutės ir vaizduoja, kad skaito apie katinus. Ko nepadarysi, kad būtum priimtas į skaityklą. Nors pozavimas trunka vos kelias sekundes, o ir pats Žirnis nelabai gauruotas, tačiau polinkis bendrauti nugali viską. Tad mažasis keturkojis mūsų Vasaros skaitykloje ištempęs ausis klausysis istorijų apie jūsų augintinius ir elgsis gražiai (tikriausiai).
Maža ir jauki Vasaros skaityklos erdvė atvira visiems – tiek mažiukams, tiek suaugėliams. Draugiška gyvūnams Jurgio Kunčino viešoji biblioteka kviečia ateiti ir atsivesti savo socialius gyvūnus. Jauskitės jaukiai – mėgaukitės ir tyrinėkite!
Jūratė Čėsnaitė
Indrės Navickės nuotr.
Žaismingai mokytis Lietuvos istorijos ir geriau pažinti šaliai nusipelniusius žmones kviečia Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešoji biblioteka, pristatanti mobiliąją programėlę „Istoriniai pasimatymai“.
Pamirškite nuobodžias istorijos datas ir neefektyvų istorinių faktų kalimą! Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešoji biblioteka pristato interaktyvius maršrutus su audiogidu „Istoriniai pasimatymai“. Viskas, ko prireiks – išmanusis telefonas ir ausinės. Dar patogūs batai, nes klausant žinomų žmonių istorijų kviečiama keliauti po Vilnių aplankant jiems svarbias vietas. Į pasimatymus Vilniuje, Alytuje ir Varėnoje kviečia Vilniaus Gaonas, Jonas Basanavičius, Adomas Mickevičius, Žemaitė, Lazdynų Pelėda, Judita Vaičiūnaitė, Jurga Ivanauskaitė, Jurgis Kunčinas, Ona Šimaitė, Petras Vileišis, Juozapas Zavadskis, Pranciškus Skorina, Anzelmas Matutis, Vincas Krėvė, Jurgis ir Marija Šlapeliai. Maršrutai sudaryti pagal žymių istorinių asmenybių biografijas, buvo remtasi mažiau žinomais faktais, informacija iš asmeninių laiškų. Istorines asmenybes įgarsino profesionalūs aktoriai.
Kuo šiandien praturtinsi savo vidinį vietovių žemėlapį?
„Istoriniai pasimatymai“ iš viso siūlo 15 istorinių pažinčių ir maršrutų. Geto takais keliauti kviečia pasaulio teisuolė ir viena garsiausių visų laikų Lietuvos bibliotekininkių Ona Šimaitė, tarp Vilniaus ir Tibeto pasivaikščioti kviečia rašytoja Jurga Ivanauskaitė, maištininko filomato pėdsakais seksime kartu su Adomu Mickevičiumi, įdomiausias savo gyvenimo istorijas atskleis Žemaitė ir milijonieriumi tapęs inžinierius Petras Vileišis bei kiti žinomi Lietuvai nusipelnę žmonės. Maršrutai yra skirtingo ilgio: vieni tęsiasi du ar tris kilometrus, o kai kurie – gerokai ilgesni.
„Modernios pažinimo priemonės „įvietina“ istoriją, priartina praeitį prie dabarties ištrindamos ar bent sumažindamos atstumą tarp ankstesniais laikais gyvenusių asmenybių ir mūsų kasdienybės. Žavu, kai sužinome, kad mėgstama rašytoja gyveno mūsų kasdien praeinamame daugiabutyje, studijavo tose pačiose auditorijose, svajojo tuose pačiuose skveruose. Tokios žinios, nors gali pasirodyti smulkmeniškos ar fragmentiškos, visgi labai praturtina mūsų vidinius vietovių žemėlapius. Kūrybiškai naudojamos šiuolaikinės istorijos populiarinimo galimybės atlupa vis naujus aplinkos sluoksnius ir skatina kapstytis dar giliau“, – teigia istorikė Lina Hall.
Netikėtos pažintys Dzūkijoje
Trys istoriniai pasimatymai vyksta ne Vilniuje, o Dzūkijoje. Poetišką ir gamtišką Alytų atrasti kviečia vienas žymiausių Lietuvos vaikų poezijos kūrėjų Anzelmas Matutis. Po Dzūkijos sostinę vaikščiodami artimai susipažinsite su prozininku Jurgiu Kunčinu, na, o Merkinės ir kitas Varėnos rajono vietas aplankysite virtualiai keliaudami su Vincu Krėve-Mickevičiumi.
Mobiliąją programėlę „Istoriniai pasimatymai“ nemokamai atsisiųsti galima iš „Google Play“ ir „App Store“, ji skiriama visų amžiaus kategorijų smalsiems žmonėms. Programėlėje pateiktas išsamus literatūros sąrašas, skatinantis pažinti Lietuvos istorines asmenybes dar labiau.
Projekto partneris – Alytaus Jurgio Kunčino viešoji biblioteka
Pagal organizatorių inf. parengė Jūratė Čėsnaitė
Vasara dar tik įpusėjo - liko ištisos marios laiko įveikti skaitymo iššūkį!
Sudomino, bet neturi idėjų? IBBY Lietuvos skyrius dalijasi knygų rekomendacijomis:
Perskaityk knygą apie žmogaus ryšį su gyvūnu(-nais)
Kate DiCamillo „Jei ne Vinis Diksis“
2000-aisiais metais anglų kalba pasirodžiusi knyga iškart pelnė nemažai prestižinių apdovanojimų: Niuberio medalį, Marko Tveno ir Džozetės Frank apdovanojimus, o JAV nacionalinė švietimo asociacija įtraukė šią knygą į mokytojų sudarytą TOP knygų vaikams šimtuką. Jei reikėtų pasakyti trumpai, apie ką ši knyga, pasakymas, kad ji – apie vienišus žmones – puikiai tiktų.
Tai knyga apie vienišus kaip salos žmones ir apie jų susitikimus, kurie keičia gyvenimus bei apie atpažinimo džiaugsmą, kai sutinki tikrą draugą. Apie saldų su liūdesio prieskoniu gyvenimą, kuriame turi išmokti vertinti tai, kas slypi po kartais labai šiurkščia išore, ir vertinti žmones pagal tai, ką jie veikia dabartyje, o ne pagal jų praeities poelgius. Tai knyga apie mokėjimą atleisti ir pamiršti, o taip pat apie mažą mergaitę Indiją Opalą Buloni ir jos keistą susitikimą su labai dideliu bei labai didelę ir gerą širdį turinčiu šunimi, kuris moka šypsotis. Šuniui duodamas Vinio Diksio vardas pagal parduotuvę, kurioje jis buvo rastas. Jis nuolat patenka į visokiausius nuotykius, o šių metų Opala susiranda naujų draugų. Visi jie yra šiek tiek vieniši, šiek tiek atstumti, ir šiek tiek kitokie nei juos supanti aplinka. Jie turi įveikti savo susikurtas kliūtis, peržengti barjerus ir išlįsti iš uždaro kiauto, kuriame kartais būna pasislėpę, taip pat suprasti, kad ne visi yra abejingi jam/jai ir jų gyvenimams. Kai vienas kitą atranda, jų širdys suminkštėja, kiautai atsiveria, veidus nušviečia šypsenos.
Na, o knygos pabaigoje dingsta šuo ir jo paieškos visus suvienija. Opala atranda naujų draugų, kurie, pasirodo, paprasčiausiai bijojo prisipažinti, kad nori draugauti. Tai štai ką gali labai didelio labai didelės ir geros širdies šuns, kuris moka šypsotis, draugystė.
Annie M.G. Schmidt „Minusė“
Mažame ramiame miestelyje ne taip paprasta aptikti sensacijų. Ypač jei esi toks drovus ir kuklus kaip ponas Tibė. Laimei, jaunajam laikraščio žurnalistui į pagalbą ateina nepaprastoji Minusė – žavi, be galo panaši į katę panelė, kuri nukrenta tiesiog iš… medžio viršūnės!
Ji ne tik moka murkti bei vikriai laipioti stogais, bet dar ir gali laisvai šnekėti kačių kalba. Greitai Minusė ir visas šimtas Kilendorno kačių pradeda naujienų tarnybos darbą, o ponas Tibė vos spėja spausdinti miestelį stulbinančius straipsnius. Ūsuotosios padėjėjos iššniukštinėja net slapčiausias žinias. Tačiau Kilendorne dedasi ne tik geri ir gražūs dalykai… Draugų laukia nauji išmėginimai: ar jiems pavyks kartu įveikti neteisybę ir atskleisti tiesą?
1988 m. Annie M. G. Schmidt įteiktas tarptautinis apdovanojimas už kūrybą vaikams ir jaunimui – Hanso Christiano Anderseno medalis. Tai – reikšmingiausias tarptautinis vaikų literatūros apdovanojimas, dar vadinamas „mažuoju Nobeliu“.
Jacob Wegelius „Žudiko beždžionė“
Įstabi knyga ir aukščiausias vertimo pilotažas, pelnęs vertėjai Adomo Druktenio premiją, o knygai – Geriausios metų verstinės knygos vaikams ir paaugliams titulą. Skaitydamas pasineri į knygą, pamiršti, kad reikia miegoti, o 560 kūrinio puslapių ryte praryji, nes kūrinio dinamika puiki ir išlieka iki galo, knygoje pilna paslapčių, netikėtų siužeto vingių, visus išbandymus nugalinčios draugystės. Kūrinyje slypi keletas paradoksų: ji parašyta švedų kalba, bet daugiau nieko švediško joje nėra; ji parašyta žmonių kalba, bet ją parašė beždžionė, t. y. ji yra kūrinio pasakotoja, jos akimis matomas pasaulis, žmonės, jų santykiai. Šios pasakotojos pasirinkimas lemia ir kūrinio stilių.
Tai pasakojimas apie ypatingą beždžionę – spausdinančią mašinėle, žaidžiančią šachmatais, dirbančią mašiniste, taisančią armonikas Salę Džouns ir jos draugą bei kompanjoną Henrį Koskelą, įsivėlusį į nelaimingą atsitikimą ir neteisingai apkaltintą žmogžudyste. Ieškodama tai neigiančio įrodymo, Salė leidžiasi į kelionę per jūras ir vandenynus, nukeliauja į Indiją, patenka į maharadžos rūmus, o kartu keliaujantis skaitytojas, atrodo, gali ne tik pasigrožėti Lisabonos uosto žiburiais, bet net užuosti kvapus, pajusti vėjo dvelkimą. Puikiai parašyta ir išversta knyga, ne veltui pelniusi daug apdovanojimų Švedijoje, įvertinta ne tik kritikų, bet ir skaitytojų.
Perskaityk Baltijos šalių autoriaus knygą
Maira Dobele „Neteisingo gyvenimo mokykla“
„Neteisingo gyvenimo mokykla“ – devynios istorijos apie paauglės Mėtos gyvenimą. Tai ne išgalvotų problemų ir rožinių princesių knyga, o pasakojimas apie Latvijos kaimo tikrovę.
Mėtos gyvenime svarbią vietą užima santykiai su motina, pasikeitę po tėvo netekties, draugai. Mergaitė siekia pritapti prie bendraamžių, patiria pirmąsias jausmų audras, paauglišką neigimą.
Mėtos gyvenimo „fasadas“ – geri pažymiai ir gana normalios mergaitės statusas mokykloje – slepia sudėtingą vidinį pasaulį, kovą su savo egoizmu, baimėmis ir prietarais, o jos jausmai ir atradimai susipina (dar dažniau – susiduria) su aplinkos primetamais stereotipais.
Už šią knygą autorė apdovanota Latvijos rašytojų sąjungos Metų literatūros premija.
Knygos iliustratorė pelnė Tarptautinės Talino knygų iliustracijų trienalės Garbės diplomą.
Gendrutis Morkūnas „Vasara su Katšuniu“
Tai knyga apie vaiką – berniuką Bernardą, gyvenantį „dideliame mieste, Pamiršau Kokioje gatvėje, Nebežinau Kokiame name“, „dviejų kambarių bute antrame aukšte“. Apie gerą berniuką, nes pasak pasakotojo klasifikacijos: „žmonės susideda iš moterų, vyrų ir vaikų. O vaikai – iš berniukų ir mergaičių. Mergaitės ir berniukai būna geri ir nelabai“ (p. 15). Ir nelaimingą, nes kita klasifikacijos pakopa skirsto berniukus „į laimingus ir nelabai“. Nors pasakotojas prašo neklausti, kodėl berniukas nelaimingas, nes visi nelaimingi berniukai geri, bet ne visi geri nelaimingi, o, užuot klausinėjus, reikia tiesiog gyventi, galima paslaptį išduoti – Bernardas nelaimingas, nes nesijaučia mylimas. Jo tėvai demokratiški, visada išklauso sūnų, tėtis tada linksi galva, o mama iš susižavėjimo ūkčioja, bet Bernardas jaučia, kad nei vienas, nei kitas jo nesiklauso. Be to, Bernardą kamuoja daugybė egzistencinių klausimų: „Bernardas nė sykio nebuvo sutikęs simpatiško šuns. Jam atrodydavo, kad pukšintis namas vieną dieną sugrius. Išėjęs į gatvę, norėdavo grįžti namo, o būdamas namie norėdavo kažko, bet nežinodavo ko. (…) Vakarais Bernardas žiūrėdavo pro langą ir svarstydavo, kas būtų, jeigu jų gatvė sugalvotų susiaurėti. Jis kasdien matydavo griaunamus namus, kertamus medžius ir platinamas gatves, bet niekada nebuvo matęs, kad kas nors gatvėse statytų namus ar sodintų medžių ir taip jas siaurintų“ (p. 23).
Štai tada ir atsiranda Katšunis. Katšunis yra metafizinis gyvūnas, išdygstantis tada, kai tau labiausiai to reikia, išnykstantis kada panorėjęs ir įkūnijantis visa, ko labiausiai trūksta Bernardui – šilumą, meilę, drąsą. Jis viską žino, turi neginčijamą nuomonę ir nepalenkiamą valią atsispirti blogiui. Žinoma, jis turi nepaprastą išvaizdą: „Katšunis panašus ir į šunį, ir į katę. Jo akys keičia spalvą, o kailiuku gali bėgioti įvairiaspalvės bangos“ (p. 110). O svarbiausia – yra matomas ne visiems. Tik tiems, kuriems jo reikia. Įsivaizduojami draugai – nieko naujo tiek vaikų pasaulyje, tiek vaikų literatūroje. Bet šis draugas reikalingas tam, kad Bernardas užaugtų, išaugtų savo baimes, pažvelgtų į pasaulį kitaip ir… pagaliau pasijustų laimingas. Nes laimingam, pasak autoriaus, galima jaustis čia ir dabar, šioje planetoje, šiame mieste, šioje gatvėje ir name. Nereikia veržtis skristi į žvaigždes, nereikia jokių stebuklų, nes jie vyksta čia ir dabar, kiekvieną dieną, tiesiog po nosimi, tik reikia plačiai atmerkti akis, įsiklausyti, ką tau sako seni daiktai, praeivių žvilgsniai, griūnantys namai ir susimąstyti, kad gal jie, kaip ir tu pats, nori tiesiog… būti mylimi ir laimingi.
Edgar Valter „Puokiai“
Tai legendinio estų dailininko ir rašytojo kūrinys – knyga, kuri turėtų būti viena svarbesnių vaikystės knygų, o vaikai nemažai netektų, jei jų vaikystė praeitų taip ir nesusipažinus su mielais padarėliais puokiais. Kuo gi vertinga draugystė su puokiais, kurie Estijoje tokio populiarūs, kad, pasak knygos galinio viršelio, vargu ar rasi bent vieną estų vaiką, kuris nežinotų, kas tie puokiai yra.
Visų pirma, puokiai yra į šiaudų kupeteles panašūs padarėliai, kurie simbolizuoja darnų santykį su gamta. Jie atkeliauja ir apsigyvena žmogaus vardu Piekis sodyboje dėl to, kad jų gyvenamąją vietą ištinka sausra, o vanduo yra būtinas jų gyvybei palaikyti: visą savo energiją ir jėgas jie gauna iš to, kad laiko drėgnoje žemėje įmerkę pirštus. Taigi, gamta atkeliauja tiesiai pas žmogų, o istorijos pabaigoje matome, kad ir žmogus visiškai susilieja su ja ir gyvena labai darniame santykyje.
Antra, puokių gyvenimas yra labai paprastas, džiaugsmai kasdieniai, nuotykiai – sąlyginai labai ramūs, o patys puokiai, visa tai išgyvendami, – labai laimingi. Tai knyga, kurioje neatsitinka penkių kūlversčių per du puslapius, kurioje nėra kvailų juokelių vaikams papirkti, nėra jokių išgalvotų fantastinių pasaulių, tik harmonija, žiupsnelis kasdienybės magijos ir šypsena, kuri nepradingsta skaitant šią knygą nuo pirmo iki paskutinio puslapio.
Perskaityk biografinę knygą
Rasa Grybaitė, Lina Itagaki „Grybo auksas“
Kas buvo Vincas Grybas? Kodėl naujas komiksas būtent apie šį lietuvių skulptorių? Ką svarbaus skaitytojai galėtų sužinoti apie V. Grybo gyvenimą ir ko iš jo išmokti? Gal kas svajoja tapti skulptoriumi ir smalsu, kaip realiai juo tapti? Kas sieja Vincą Grybą ir Jurbarką?
Ši knyga padės atsakyti į šiuos ar kitus kylančius klausimus, prieš atsiverčiant komiksą. „Grybo auksas“ yra nuostabus talentingo, vieno žymiausių XX a. I pusės lietuvių skulptoriaus Vinco Grybo (1890-1941) atradimas. Teksto autorė – Vinco Grybo anūkė Rasa Grybaitė – iš prisiminimų, iš laiškų, iš namuose ar Lietuvos miestuose matytų skulptūrų apie senelį parašė intriguojantį pasakojimą. Iliustratorė ir knygos dizainerė Lina Itagaki sukūrė įsimintiną istoriją, kurią sudėliojo iš piešinių, archyvinių dokumentų, laiškų, nuotraukų. Skaitai komiksą ir stebiesi, kaip nelengva buvo siekti savo tikslų tuometiniu laikotarpiu, kai stigo dirbtuvių, priemonių, kai pačiam kūrėjui viską teko atrasti pačiam. Svarbiausia – įsiklausyti širdies ir bet kuriomis aplinkybėmis kurti ir siekti tikslų. Dėl palankiai susiklosčiusių aplinkybių V. Grybas studijavo užsienio šalyse, daug keliavo, vėliau sugrįžo į Lietuvą. Tačiau netikėta mirtis sustabdo V. Grybo užmojus…
Ne vienas galvojęs, kad kūrėjas už originalius kūrinius susikrovęs aukso kalnus… Perskaitę šią biografinę pažintinę knygą vaikams (ir visai šeimai), sužinosite, kur slepiasi V. Grybo auksas ir kas tai per auksas?
Neabejojame, kad perskaitę šį komiksą, ne vienas ieškosite daugiau informacijos apie Vincą Grybą ir keliausite po Lietuvą, norėdami apžiūrėti jo įsimintinas skulptūras.
Lorena Hickok „Helenos Keler istorija“
Helena Keler – maža mergaitė, kuri nematė, negirdėjo ir nekalbėjo nuo pat vaikystės. Septynerius metus ji lyg pasimetęs nevaldomas žvėriukas gyveno tyliame tamsiame pasaulyje, į kurį niekas negalėjo įeiti. Tačiau vieną dieną jos gyvenime atsiranda Mokytoja, kuri pasiryžusi atverti mergaitei duris į pasaulį…
Tai tikra istorija apie tai, kaip atrodę neįmanomi dalykai gali tapti įmanomais, o atkaklumas ir ryžtas padeda pranokti bet kokius lūkesčius.
Renata Piątkowska „Kuri iš jūsų Malala?“
Knyga apie jauniausią Nobelio taikos premijos laureatę. Imkime savo knygas ir rašiklius. Tai patys galingiausi ginklai. Vienas vaikas, vienas mokytojas, viena knyga ir vienas rašiklis gali pakeisti pasaulį.
Iš Malalos Jusafzai kalbos JTO atstovų susitikime 2013. Malala niekuo nesiskyrė nuo draugių – linksmų, klegančių mokinukių, traukiančių Džastino Byberio dainas. Bet ji vienintelė iš jų skara nesidangstė veido. Argi dėl šios priežasties tiesiai į veidą jai šovė nepažįstamas vyras? Netrukus paaiškėja, kad Malala nėra paprasta paauglė. Savo internetinio dienoraščio puslapiuose ji kovojo už Pakistano mergaičių švietimą ir tuo ne juokais įsiutino talibus.
Tai ne vienu apdovanojimu įvertintos Renata Piątkowska jaudinantis pasakojimas apie kiekviename mūsų slypinčią jėgą. Visada verta kovoti ir padėti silpnesniems. Malala įrodė, kad viena drąsi paauglė gali įkvėpti tūkstančius.
Per susitikimus su vaikais įvairiausiomis progomis klausiu, kurios iš jų teisių yra jiems svarbiausios. Dažnai vaikai nurodo teisę išsakyti savo nuomonę. Kaip tik šitai yra svarbu ir Malalai Jusafzai, mergaitei iš Pakistano. Ji ne tik drąsiai išsako savo nuomonę, bet ir ryžtingai kalba apie kitą esminę teisę – teisę mokytis. Daugelyje šalių lankyti mokyklą yra traktuojama kaip nemaloni būtinybė. Malala ir jos draugės troško mokytis, nes tai buvo vienintelė galimybė susikurti geresnę ateitį.
Perskaityk knygą, kurios pavadinime yra vienas žodis
Roald Dahl „Matilda“
1988 metais, kai tik buvo pirmą kartą išleista Didžiojoje Britanijoje, Matilda pelnė Knygos vaikams premiją, o po metų buvo pripažinta pačia populiariausia vaikų knyga, apklausus 15 000 skaitytojų nuo 7 iki 11-os metų. Tiesiogine prasme, tai pasakojimas apie nepaprastų gebėjimų turinčią mergaitę, augančią pačioje paprasčiausioje šeimoje, o perkeltine prasme – tai knyga apie skaitymą ir jo suteiktą galią daryti stebuklus.
Šioje knygoje viskas yra išdidinta, hiperbolizuota: blogiukai yra tik blogi, teigiami veikėjai – tobulai geri, labai ryški mažo ir didelio, gero ir blogo, juodo ir balto priešstata ir jokio viduriuko, jokių spalvų ir atspalvių. Dėl ko taip yra? Šis išdidinimas turi savo tikslą: jis atskleidžia vaiko jauseną, pasaulį, kuris matomas mažo vaiko akimis – taip, tarsi tu iš po stalo žiūrėtum į suaugusiųjų pasaulį, kuriame visi yra dideli ir baisūs. Pats autorius yra pasakęs, kad, norėdamas pamatyti gyvenimą vaiko akimis, turi atsistoti ropomis ir žiūrėti į suaugusiuosius, kurie stūkso virš tavęs ir nurodinėja, ką tau daryti. Taip pat manoma, kad atgarsio šioje knygoje susilaukė paties Roaldo Dahlo vaikystės patirtis: anot vienų šaltinių, ta patirtis buvusi prieglaudoje, anot kitų – mokykloje, kurioje mažųjų engimas buvęs norma. Tai paaiškina, kodėl knygos pagrindinė herojė – mažametė Matilda – net savoje šeimoje jaučiasi lyg mūšio lauke, kuriame turi išsikovoti elementarią teisę skaityti ir nebūti bukinama mamos pamėgtų televizijos serialų.
Tokioje situacijoje nepaprastai svarbus vaidmuo tenka suaugusiajam – mokytojui, bibliotekininkui, kuris yra vaiko pusėje ir kuriuo galima pasitikėti, kuris priims už rankos ir išves į nuostabų pasaulį, atsiveriantį tada, kai paimi į rankas gerą knygą.
Marius Marcinkevičius „Akmenėlis“
Tai vienintelė knyga vaikams apie itin skaudų Lietuvos istorijos laikotarpį – žydų apgyvendinimą gete ir jų naikinimą – paveikslėlių knygos pavidalu, itin patraukli mažiesiems skaitytojams ir šeimos skaitymui. Tai pasakojimas, vykstantis Vilniaus gete, apie dviejų vaikų – mergaitės Rivkos ir berniuko Eitano – draugystę. Šis pasakojimas verčia užduoti labai daug klausimų – nepaprastų, o žmogiškąją egzistenciją gvildenančių, pavyzdžiui, kada esi iš tikrųjų laisvas? Ką reiškia draugystė, pasiaukojimas, narsa? Pagrindinis, visą pasakojimą persmelkiantis klausimas turėtų būti KODĖL? Kodėl vieni žmonės gyvena atitverti nuo kitų žmonių? Kas ir kodėl pastatė tą sieną, juos atitveriančią? Kas ir kodėl išveda juos pro vartus ir kodėl jie negrįžta? Kodėl ateina žmonės negyvomis akimis ir renka jų daiktus? Kas toms akims nutiko? Kodėl tie žmonės negyvi? Na ir pats svarbiausias klausimas – kas gi daro žmones gyvus net ir po mirties? Tai tekstas–ledkalnis, kai po paprastučio pasakojimo kauke slypi didelė dalis žmonijos istorijos ir apskritai jos egzistencijos klausimų. Tai labai jautri ir labai graži knyga apie tai, kodėl mes esame gyvi ir kas mus tokius daro.
Louis Sachar „Duobės“
Knygoje pasakojama paauglio Stenlio Jelnatso istorija nuo tos dienos, kai už nusikaltimą, kurio nepadarė, jis patenka į pataisos darbų stovyklą prie Žaliojo ežero. Čia daugybė berniukų kasdien turi iškasti po duobę dykumoj išdžiūvusio ežero dugne – mat taip, anot prižiūrėtojų, „ugdoma asmenybė“. Bet greit Stenlis suvokia, kad asmenybės ugdymas nėra tikroji jų sunkaus ir beprasmiško darbo priežastis, – stovyklos viršininkė kažko ieško… Stenlis nusprendžia išsiaiškinti tiesą, patiria daugybę išbandymų ir per savo nelaimės draugą Nulį sugrąžina seną senelių moralinę skolą.
Perskaityk šeimos nario vaikystėje mėgtą knygą
Tormod Haugen „Georgas ir Glorija: pasakojimas apie meilę“
Hanso Christiano Anderseno medalis – garsiausias tarptautinis apdovanojimas vaikų bei paauglių literatūros kūrėjams.
Norvegų rašytojas Turmodas Haugenas jį gavo 1990 metais. Triptikas apie Georgą ir Gloriją (parašytas 1996 – 1997) – gražus, poetiškas, gal šiek tiek ironiškas pasakojimas apie meilę – pirmoji lietuvių skaitytojų pažintis su šiuo autoriumi. Tai knyga visiems įsimylėjusiems, mylėjusiems, svajojantiems pamilti.
Katherine Paterson „Smarkuolė Gilė Hopkins“
Galadrielė Hopkins nė nemano kam nors įtikti, nes yra per daug protinga ir nesuvaldoma. Tačiau aplinkiniam pasauliui ji – pabaisa Gilė Hopkins. Nors labiausiai ji svajoja augti su savo mama Kortne, dėl įvairių priežasčių vienuolikmetei vis tenka kraustytis iš vienų globėjų pas kitus. Meimei Troter – naujajai globėjai – Gilė yra paruošusi daugybę ne itin malonių staigmenėlių, kad ir ši norėtų kuo greičiau atsikratyti smarkuole Gile. Ši moteris kitokia, tad Gilei tenka susidurti su tokiu iššūkiu, kokio ji nė nesitikėjo… Gilės laukia daugybė naujų pažinčių, nuotykių bei netikėtumų!
Katerina Paterson už kūrybą vaikams apdovanota tarptautine H. K. Anderseno premija.
Vytautė Žilinskaitė „Kelionė į Tandadriką“
Užburianti istorija apie niekam nereikalingus, išmestus žaislus gaunančius nepaprastą šansą keliauti į paslaptingą žaidimų tėvynę, žaislų planetą Tandadriką. Ten visi apgadinti žaislai gali būti išgydyti ir sutaisyti, vėl būti mylimi ir reikalingi. Kiekviena planeta, kurioje apsilanko kompanija dovanoja naujų patirčių, nuotykių ir pavojų, ir taip pat padeda kiekvieną herojų pažinti artimiau, suprasti jo būdą, vertybes ir norus. Atidus rašytojos žvilgsnis nepraslysta nė pro menkiausią personažų ydą, išryškina kiekvieno charakterį, subtiliai parodo jų raidą kelionės metu. Visa istorija supinta ir kaip puikus įtraukiantis detektyvas, kurį norisi atskleisti drauge su knygos veikėjais. Kelionėje paaiškėja, jog iš pažiūros paprastas ir niekuo neypatingas keliautojų šešetukas su savimi vežasi visą kalną paslapčių, kurios pamažėle ima aiškėti.
Knygoje kalbama apie daugybę svarbių dalykų: valdžios troškimą, pasiaukojimą vardan kito, draugystę, išdavystę, pasipūtimą. Vytautė Žilinskaitė kūrinį brandino ir rašė net 17 metų.
„Nusišypsok ir būsi gražus“ – toks alytiškio dailininko Arūno Vaitkaus raginimas nuskambėjo Jurgio Kunčino viešojoje bibliotekoje. Gal nuskambėjo kiek nerimtai, bet tikrai su rimta priežastimi – šioje bibliotekoje per Alytaus miesto šventę „Dzūkija sujungia“ Arūnas atidarė autorinę draugiškų šaržų parodą, kurioje taikliai atskleidė Alytaus kultūros asmenybių portretus. Pagrindinė parodos idėja – kitokia išraiškos forma, portretiniu šaržu, plačiajai visuomenei pristatyti Alytaus kultūros premijų laureatus, kurių nuo 1991 metų jau yra nominuota apie devyniasdešimt.
„Kai kurie žinomi kultūros ir meno veikėjai, atsidavę Alytui ir kuriantys Alytui ar kūrę ir anapilin išėję, yra nominuoti net ne po vieną kartą, tai truputėlį man to darbo ir palengvėjo“, – sako parodos autorius.
Arūnas Vaitkus yra aktyvus kultūrinio lauko veikėjas ir organizatorius ir pats kuria įvairiausius meno objektus. Arūnas Vaitkus nuo 1999 m. surengė daugiau nei 35 tapybos, ekslibrisų, šaržų ir fotografijos parodų Lietuvoje ir užsienyje, dalyvavo daugybėje plenerų. Dabartinė jo veikla: dailės ugdymas, parodų, plenerų organizavimas, šviestuvų, šaržų, ekslibrisų, mažosios plastikos, interjero detalių kūrimas, knygų iliustravimas. Pirmą šaržą Arūnas Vaitkus nupiešė a. a. savo mylimam fizikos mokytojui ir nuo to laiko iki šiol yra ištikimas savo pomėgiui šaržuoti. Pastaruosius porą dešimtmečių dailininko nupiešti šaržai – daugiausia portretiniai.
Paklaustas apie tai, kaip sekėsi kurti geranoriškas Alytaus kultūrininkų ir menininkų parodijas, dailininkas atviravo:
„Aš juos vadinu portretiniais šaržais, nes prie jų tenka padirbėti ne minutę, ne penkias, o gal net pusę valandos ar valandą, kad jie būtų tokie, kokie aš norėčiau, kad jie būtų. Ir, aišku, su lengva šypsenėle – su tam tikra studija žmogaus veiklos, ar charakterio, ar bruožų, kuriuos aš galiu pažinti. O dažnai tenka taip, kad jo nepažįsti ir matai pirmą kartą ir dar negyvą (t. y. nuotraukoje), tai sudėtinga išsunkti tą grūdą smagumo, linksmumo, nebent padidinti kažką ar pamažinti, bet tai – jau standartinis šaržo elementas.“
„Atskirai pasižiūrėjus į kiekvieną čia eksponuojamą portretinį šaržą, galima matyti, kad veikla yra labai plati ir džiaugiuosi, kad atsiranda vis daugiau kultūros premijos laureatų, įvertintų už kitokią veiklą, nei dažniausiai būna, atsiranda ir kitokių sričių nominantų“, – teigia parodos autorius.
Arūnas Vaitkus sakosi esąs ištikimas savo šaknims žemaitis. Tad tikrai smalsu, kaip žemaičiui, tarsi iš šalies pasirodė dzūkų būdas ir charakteris. Beje, Arūnui teko kiek pašiepti ir save, mat jis pats taip pat 2009 metais buvo apdovanotas Alytaus miesto savivaldybės kultūros premija. O kaip visa tai atrodo, kritiškai įvertinti galės visi to panorėję alytiškiai. Paroda „Nusišypsok ir būsi gražus. Alytaus kultūros veidai – šaržuoti ir linksmi“ – bibliotekos salėje lankytojų įvertinimui dar kabės iki liepos 31 dienos.
Jūratė Čėsnaitė
Vitalijos Pankienės nuotraukos
Jurgio Kunčino viešosios bibliotekos salėje dailininkas Kostas Poškus atvėrė parodą „Katinas ant stogo“ – alytietiškas impresijas vaizdu ir žodžiais. Kaip žinia, Kostas yra tampriai susijęs su Alytumi ne tik kaip dailininkas, bet ir kaip rašytojas, o šiuos abu jo amplua taikliai atskleidžia viena paroda. Lina Kamorūnaitė, vykdanti bibliotekos vadovės pareigas, renginio dalyviams pristatė Kostą Poškų kaip „visiems puikiai žinomą, pažįstamą ir atpažįstamą“. Iš tiesų, netgi jei autorius savo darbus eksponuotų anonimiškai, bet kuris menu besidomintis alytiškis tuoj pat nustatytų, kad paveikslai labai „kostiški“ ir čia pat įvardintų jų autorių.
Parodos pavadinimas „Katinas ant stogo“, regis, nekelia jokių dviprasmybių, tačiau Kostas Poškus nebūtų Kostas, jeigu į paprastus dalykus taip paprastai ir pažvelgtų. Pasirodo, gilintis į ūsuotų-kailiniuotų padarų gyvenimo ir santykių su kitais gyviais filosofiją, kaip žinia, ne taip jau ir lengva.
„Pradėdamas rašyti apie mus stebinčius ir vertinančius katinus, klausiau savęs, kaip jie mato mus – maitinančius šeimininkus, besiruošiančius paleisti plytgalį piktadarius ar judančius niekam nereikalingus dvikojus objektus? Abipusiai ryšiai tarp homo sapiens ir kitų gyvų sutvėrimų tiek sudėtingi ir supainioti, kad juos geriau tiktų vadinti daugiapusiais“, – mąsto dailininkas Kostas Poškus.
Parodos pristatyme dalyvavęs Kosto sūnus – menininkas, menotyrininkas, rašytojas Vidas Poškus šįkart nebuvo nusiteikęs rimtam tėvo paveikslų išgvildenimui (matyt, šį „darbą“ paliko parodos lankytojams):
„Paroda paremta kontrasto principu. Paskutiniais metais Kostas labai mėgsta piešti tokius labai kontrastingus personažus, kaip šunis ir kates, bet jis yra labai universalus žmogus, kadangi, regis, jam patinka tiek šunys, tiek katinai. Visgi, parodos pavadinimas dedikuotas katinams rodo didesnę autoriaus silpnybę katinams. O kontrasto principą galima suprasti tematiškai – ant vienos sienos kabo tiesiogiai su politika susiję darbai, ant kitos sienos – visiškai kitokio charakterio, t. y. lyriški, iš pavasarinio Vidzgirio miško, kurį autorius mėgsta nuo vaikystės.“
Bibliotekos darbuotoja Leokadija Sušinskaitė žaismingai perskaitė Kosto Poškaus tekstą „Katinas ant stogo“, kuris, kaip puiki įžanga į parodą, supažindina lankytojus su numanomomis jungtimis tarp paveikslų. Svajingą muziką svečiams dovanojo trečiosios Poškų kartos atstovė – parodos autoriaus anūkė Veronika. Kosto Poškaus alytietiškos impresijos praturtino „Alytaus – Lietuvos kultūros sostinės 2022“ įvykių srautą ir puikiai tiko Miesto dienų renginių kompozicijai.
Paroda „Katinas ant stogo“ Alytaus Jurgio Kunčino viešojoje bibliotekoje malonins akį ir širdį dar iki liepos 31 dienos. Pasak Vido Poškaus, šios bibliotekos salės vizualinė akustika labai gera ir Kosto darbams labai tinka. Maloniai kviečiame apsilankyti – „kostiški“ vaizdai ir tekstai laukia lankytojų.
Jūratė Čėsnaitė
Agnės Grigaliūnės nuotraukos
Alytaus Jurgio Kunčino viešoji biblioteka, būdama „Alytaus – Lietuvos kultūros sostinės 2022“ dalimi, skelbia ekslibrisų konkursą ir kviečia Lietuvos ir užsienio šalių dailininkus sukurti ekslibrisus, įprasminančius visa apjungiančius tiltus kaip Alytaus istorinę realiją arba kaip metaforą.
Alytus Jurgis Kunčinas Public Library, being a part of "Alytus – Lithuanian Capital of Culture 2022", announces an ex-libris competition and invites Lithuanian and foreign artists to create ex libris that give meaning to all-encompassing bridges as a historical reality of Alytus or as a metaphor.
Visa sujungiantys TILTAI – „Alytaus – Lietuvos kultūros sostinės 2022“ simbolis. Tiltai į žmogų, kūrėjų ir bendruomenių tiltai, tiltai iš dabarties į praeitį ir ateitį, tiltai, jungiantys senąją ir jaunąją kartas, kultūrą ir verslą, čia pasilikusius ir po visą pasaulį išsibarsčiusius tautiečius. Tačiau svarbiausias visų kultūrinių tiltų pagrindas – žmogus.
Bridges connecting everything – the symbol of "Alytus – Lithuanian Capital of Culture 2022". Bridges to people, bridges of creators and communities, bridges from the present to the past and the future, bridges connecting old and young generations, culture and business, compatriots who have stayed here and are scattered all around the world. However, the most important foundation of all cultural bridges is the human being.
Kviečiame prisijungti, įsitraukti, kurti ir būti „Alytus 2022“ dalimi!
We would like to invite you to join, get involved, create and be a part of Alytus 2022!
Įspūdingų LAIMUTĖS STASIUKYNIENĖS erdvinių nėrinių paroda
„KILPELĖ PO KILPELĖS...“
laukia visų iki birželio 30 dienos
PIRMOJO ALYTAUS BIBLIOTEKOJE
Kviečiame apsilankyti!
Vasarą nepamiršti knygos ir skaitymo ragina Lietuvos bibliotekos, kviečiančios dalyvauti jau septintame skaitymo iššūkyje „Vasara su knyga“
Nuo birželio 1 iki rugpjūčio 31 d. vykstanti skaitymo skatinimo akcija iššūkyje dalyvauti kviečia įvairaus amžiaus skaitytojus. Kaip rodo ankstesnių metų patirtis, vienodai azartiškai knygas skaito ir moksleiviai, ir jų tėvai, ir senjorai. „Įkvėpk knygų magijos!”, – ragina „Vasara su knyga“ organizatorės apskričių viešosios bibliotekos, Lietuvos aklųjų biblioteka, savivaldybių viešosios bibliotekos, prie kurių šiemet prisijungė iniciatyvos ambasadorė Jurga Šeduikytė.
„Kai prieš gerą dešimtmetį labai krito skaitymo populiarumas, man tai buvo viena liūdniausių žinių. Be galo džiaugiuosi, kad dėl begalės gražių skaitymo iniciatyvų knygų populiarumas vėl šovė aukštyn. Knyga man – mylimas ir stebinantis bendrakeleivis. Ji nepasiduoda jokiai madai, nepraeina ir nėra išaugama. Visada skaitau bent kelias skirtingas – žiemą ar vasarą. Tyliai baltai pavydėdama naujų įspūdžių bangos rekomenduoju į šiltą šios vasaros kelionę pasiimti knygą (o dar geriau – ne vieną) ir leisti jai nuspalvinti, o gal net pakeisti gyvenimą“, - sako dainininkė, muzikos kūrėja, o dabar – jau trijų knygų autorė Jurga Šeduikytė.
Dalyvauti gali ir skaitantys kitais formatais
Skaitymo iššūkyje „Vasara su knyga“ dalyvauti kviečiami ir skaitytojai, turintys regos negalią, autizmo spektro sutrikimų, disleksiją ar panašių sunkumų, dėl kurių jie negali skaityti spausdinto teksto.
„Mums atrodo, kad nori skaityti – imi ir skaitai. Tačiau viskas nėra taip paprasta žmonėms, negalintiems skaityti įprastai, – sako Lietuvos aklųjų bibliotekos direktorė Inga Davidonienė. – Nei knygynai, nei bibliotekos jiems padėti dažniausiai negali. Kitaip skaitantiems reikalinga kitokia – prieinamo skaitmeninio formato – knyga. Virtualioje bibliotekoje ELVIS ( elvislab.lt ) saugoma daugiau nei 14 000 pavadinimų leidinių tiems, kas negali skaityti įprastai. Pakvieskime savo artimąjį, draugą, tėtį ar mamą praverti virtualios bibliotekos ELVIS duris, kad įkvėpti knygų magijos galėtų visi. Juk garsinės knygos pasakojama istorija – ne mažiau magiška.“
Penkios knygos per vasarą
Dalyvauti vasaros skaitymo iššūkyje paprasta: užsiregistruokite svetainėje www.vasarasuknyga.lt ir perskaitę knygas, suveskite jų pavadinimus. Jeigu reikia, prašykite bibliotekininko pagalbos. Šių metų užduotys yra šios:
Perskaityk knygą apie žmogaus ryšį su gyvūnu (-ais);
Perskaityk Baltijos šalių autoriaus knygą;
Perskaityk biografinę knygą;
Perskaityk knygą, kurios pavadinimas – vienas žodis;
Perskaityk šeimos nario vaikystėje mėgtą knygą.
Akcijos draugų ir rėmėjų kasmet vis daugiau
Visų įveikusiųjų vasaros knygų iššūkį laukia staigmenos, o didžiuosius prizus įsteigė pagrindinė akcijos rėmėja – išmaniųjų technologijų bendrovė „Xiaomi“. Ji pasirūpino, kad net 47 burtų keliu atrinkti iššūkį įveikę dalyviai laimėtų išmanius ir inovatyvius prizus – planšetę, mobiliuosius telefonus, išmaniąsias apyrankes ir kt.
Audioteka.lt dalinsis rekomendacijomis, dovanos audioknygų, o su kodu VASARASUKNYGA visą birželio mėnesį – 20% nuolaidą visoms audioknygoms. Be to, visą vasarą „Vasaros su knyga“ „Facebook“ ir „Instagram“ paskyrose vyks įvairūs konkursai, kuriuose taip pat bus galima laimėti prizų.
„Vasara su knyga“ – septintus metus apskričių ir savivaldybių viešųjų bibliotekų, mokyklų bibliotekų, Lietuvos aklųjų bibliotekos su Lietuvos Respublikos kultūros ministerija organizuojama skaitymo skatinimo akcija. Organizatoriai džiaugiasi augančiu jos populiarumu – vien pernai perskaitytos 105 867 knygos, skaitymo iššūkį įveikė per 17 000 žmonių.
Pagrindinis informacinis partneris – LRT, pagrindinis akcijos rėmėjas – „Xiaomi“.
Akcijos draugai: Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, IBBY, leidyklos „Alma Littera“, „Nieko rimto“, „Vaga“, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, „Aukso žuvys“, „Debesų ganyklos“, Audioteka.lt, garsinių knygų biblioteka „Elvis“, „Urtės tekstilė“, peteliškių namai „DomBow Ties“, „DenimDiaries“, „Muilo virtuvė“, „Biblioteka visiems“, „Švieskime vaikus“, „Verocafe“, kurjerių tarnyba „Samus“.
Visa informacija apie skaitymo iššūkį, taisykles, registracijos forma ir karščiausios naujienos – www.vasarasuknyga.lt, „Facebook“ ir „Instagram“ paskyrose.
Daugiau informacijos:
Greta Bacevičiūtė
Tel. 864525010
El. p. Šis elektroninio pašto adresas yra apausogtas nuo spambots. Peržiūrėjimui reikia įjungti JavaScript.
