Naujienos
Kultūros ministras Simonas Kairys rado gerą progą apsilankyti Alytuje, mat šiemet Dzūkijos sostinė, kaip žinia, dar yra ir visos Lietuvos kultūros sostinė. Kartu su S. Kairiu Alytuje viešėjo kultūros viceministras Albinas Vilčinskas ir kultūros ministro patarėjas Sigitas Šliažas.
„Mes, kaip kultūros politikos formuotojai, visada pabrėžiame būtinybę mažinti kultūrinę atskirtį tarp didmiesčių ir mažesnių miestelių. Alytus yra tarsi tiltas tarp jų. Tai ne tik prasmingai susišaukia su „Alytaus – Lietuvos kultūros sostinės 2022“ simboliu – visa jungiančiais tiltais, bet ir leidžia identifikuoti bendresnius regioninio kultūrinio gyvenimo iššūkius bei spręstinus klausimus“, – teigia kultūros ministras.
Svečiai iš Kultūros ministerijos apsilankė Alytaus Jurgio Kunčino viešojoje bibliotekoje. Kultūros ministras Simonas Kairys, maloniai nustebintas, stabtelėjo ties išskirtiniu, iš tolo traukiančiu akį Jurgio Kunčino viešosios bibliotekos ženklu ant išorinės sienos – nutapytu J. Kunčino atvaizdu. Vidinius šio pastato lobynus jam padėjo atrasti Jurgio Kunčino viešosios bibliotekos direktoriaus pavaduotoja, vykdanti direktoriaus funkcijas Lina Kamorūnaitė. Svečiai laikinai įsijautė į bibliotekos lankytojų vaidmenis: užsuko į bibliotekos patalpose įsikūrusį Jurgio Kunčino kambarį – memorialinį muziejų, apžiūrėjo techninius Jaunimo erdvės stebuklus, patyrinėjo atvirus leidinių fondus, susitiko su skyrių darbuotojais, pakalbino bibliotekos lankytojus.
Trumpai pasidomėję šešto pagal dydį Lietuvos miesto bibliotekos nūdienos džiaugsmais, rūpesčiais ir aktualijomis, svečiai skubėjo gilintis į kitų kultūros įstaigų vidinį gyvenimą. Vizito Alytuje metu jie domėjosi visomis miesto kultūros įstaigomis, bendravo su jų darbuotojais Alytaus kultūros centre, kino teatre „Dainava“, Alytaus kraštotyros muziejuje. Kaip gerasis pavyzdys sutvarkant ir įveiklinant kultūros paveldo objektus pažymėta restauruota buvusi Alytaus sinagoga, atvėrusi duris kaip meno, kūrybos, atminties ir bendrystės erdvė.
Jūratė Čėsnaitė
Ilonos Krupavičienės nuotr.
Ar tu gyveni savo gyvenimą, ar gyvenimas gyvena tave? – tokį nepatogų klausimą užduoda Rasa Andrikienė, naujos knygos „Gyvenimas be šešėlio“ autorė.
Rasa Andrikienė – geštalto psichoterapijos konsultantė. Per dešimt darbo šioje srityje metų ji išklausė daugybę išskirtinių istorijų, kurios tikrai yra vertos pasidalijimo. Konsultacijų metu Rasa sakosi susidurianti su skirtingais žmonėmis, tačiau jų motyvai esą panašūs.
Knygos „Gyvenimas be šešėlio“ pristatymas ir susitikimas su autore gegužę įvyko Jurgio Kunčino viešojoje bibliotekoje. Renginys buvo šiek tiek netradicinis, mat alytiškių publika šįkart pasitaikė kaip niekad smalsi ir šneki.
Susitikimo pradžioje Rasa Andrikienė visus pakvietė užsimerkti ir įsivaizduoti puoduką kavos, kuri tiek skoniu, tiek kvapu būtų panaši į neaiškios kilmės birzgalą. Tuomet pasiūlė sau mintyse atsakyti į klausimą, o ką gi mes darytume su tokia kava – išgertume ją, ar pasikeltume nuo patogios sofos ir pasistengtume gauti kitos, geros kavos? Rasa visiems paaiškino, kad toji įsivaizduota kava – mūsų gyvenimo analogija. Daug kas iš mūsų kasdienybėje geria būtent tokį neįsimintiną gėralą – rutulioja nuviliančią gyvenimo liniją ir net nesusimąsto, kad, įdėjus daugiau tikslingų ir atkaklių pastangų, mūsų gyvenimas įgautų ir skonį, ir kvapą.
„Naujas gyvenimas kuriamas ant trauminių patirčių pamato – tarsi pajūrio smėlio pilys – didesnė banga jas nuplauna ir tenka statyti iš naujo. Kad sukurtume laimingesnį, kokybiškesnį gyvenimą, turime pakloti tvirtus pamatus – išsiaiškinti, kas mus veda į tuos klaidžius labirintus ir atrasti naujus kelius. Nes tik išvalant senas žaizdas išvalomos ir senos programos. Tikrai galima jaustis laisviems būnant savimi ir savo gyvenime“, – teigia Rasa Andrikienė.
Skaitytojai knygoje „Gyvenimas be šešėlio“ aptiks pluoštą psichoterapinių tikrų istorijų, kurių elementus, galbūt, prisitaikys ir sau. Autorė sakosi į leidinį sudėjusi skirtingas savo klientų istorijas, bet jose slypi ir krislelis bendrumo, mat visų tų istorijų ištakos slypi vaikystėje.
Knygos sutiktuvėse Alytuje skambėjo ne tik Rasos asmeniniai atsivėrimai, bet ir salėje sėdinčių alytiškių atviravimai. Į spontaniškai besirutuliojantį pokalbį įsijungė vis daugiau pašnekovų iš salės, kol viskas ėmė priminti nuoširdų senų draugų susibėgimą kokioje nors kavinukėje. Visi tiesiog mėgavosi bendravimu – buvo ne tik atskleista knygos atsiradimo istorija, bet ir išlukštenti įvairiausi psichologijos klausimai, atrasta daugybė visiems artimų temų, iš kurių dominuojanti, be abejo, buvo apie šeimą ir vyro bei moters santykius.
Vakaro emocija bangavo nuo giluminio įsijautimo iki atsipalaidavimo ir užkrečiančio juoko. Originaliausias Rasos atsakymas buvo į klausimą, ką daryti vyrui, jeigu žmona jį agresyviai puola.
„Mesti piniginę ir bėgti“, – pašmaikštavo Rasa.
Renginyje įtampa pernelyg neužkilo dar ir dėl kitų priežasčių. Savo natūraliu buvimu „čia ir dabar“ kuo puikiausiai visus užkrėtė netikėtas publikos atstovas – žavus didžiaausis šunytis. Jis, renginiui įpusėjus, įsitaisė snausti ant fotelio – lyg mintinai žinotų, kaip turi elgtis išsipasakoti atėjęs psichologo klientas... Matyt ne veltui teigiama, kad geštalto psichoterapija, išsiskiria tuo, kad į žmogaus vidų gilinamasi per „čia ir dabar“ momentą...
Jūratė Čėsnaitė
Ilonos Krupavičienės nuotr.
Sakoma, kad savame krašte pranašu nebūsi. Bet ar tikrai? Kraštietė Nika Piperita, sukvietusi visus pažįstamus ir nepažįstamus į savo debiutinės knygos „Gervė smėlynuose“ sutiktuves Alytaus Jurgio Kunčino viešojoje bibliotekoje, po renginio galėjo lengvai atsikvėpti, mat patyrė geranorišką priėmimą, susidomėjimą ir palaikymą. Kokios gi sąsajos sieja šią rašytoją su Dzūkijos sostine?
Nika Piperita (Nijolė Sadauskaitė-Kazlauskienė), šiuo metu Vilniuje gyvenanti humanitarinių mokslų daktarė, yra gimusi netoli Alytaus, o mokyklinį gyvenimą patyrė tuometinėse šio miesto mokyklose: 1-oje vidurinėje, 10-oje vidurinėje ir 12-oje vidurinėje. Tad neturėtų kelti nuostabos tai, kad jos romanas „Gervė smėlynuose“ persmelktas gimtinės realijų. Kūrinio įtaigumą ir gyvumą sukurti padeda biografiniai momentai iš autorės kadais parašytų dienoraščių, tačiau visumoje tai nėra autobiografinė istorija. Įdomu ir vertinga tai, kad romano veikėjų prototipai gyveno Alytuje ir jo apylinkėse. Skaitytojo vaizduotę malonina skrupulingai aprašytas dzūkiškas kraštovaizdis ir sodri kai kurių veikėjų dzūkiška šnekta.
Ne veltui knygos redaktorius Vainius Bakas yra taip apibūdinęs debiutuojančią autorę:
„Nika Piperita – tai visiškai naujas, skaidrus balsas lietuvių literatūroje. Nuo pat pirmųjų akimirkų pradedi suprasti, kad savo krašto buities ir būties filosofija patys pasakojimai švelniai primena Romualdo Granausko, Juozo Apučio prozišką kalbėjimą. Tačiau šios autorės pasaulis remiasi mergaitiškuoju/moteriškuoju pradu ir veikiau įvairiais požiūriais sutaptų su tokių rašytojų kaip Šatrijos Ragana mąstymu, matymu, mikrokosmo intymia erdve.“
Romano „Gervė smėlynuose“ pavadinimas gilus ir daugiaprasmis. Gervę galima suprasti kaip laisvą laukinį paukštį, besiblaškantį jam nepritaikytoje aplinkoje, tarsi dykumoje be lašelio vandens. Tačiau bibliotekoje vykusiame knygos pristatyme leidyklos „Slinktys“ vadovas, poetas Juozas Žitkauskas įžvelgė krislą optimizmo, mat jam pieskynai yra Dzūkijos krašto smėlėta savastis, kuri išskridusią gervę traukia grįžti namo.
„Šiame romane nėra paviršutiniškumo, jis lyg persunktas poezija. Čia yra išmintis, žodingumas. Gylis, įprasmintas žodžiais, įprasmintas emocijomis. Autorė turi labai daug ką pasakyti. Turbūt atgaminti tam tikras siužeto detales jai padeda dienoraščiai, bet čia labai daug padeda ir autorės gebėjimas įsismelkti į žmogaus vidų – ne vien tiktai į pagrindinės veikėjos Margaritos pasaulį, kuri autorei yra geriausiai pažįstama, bet kartu ir į kitus“ – sakė J. Žitkauskas.
Romano leidėjas Juozas Žitkauskas palinkėjo Nijolei ir ateityje neprarasti spalvingumo, bet gyvenime apsiriboti vienu romanu (čia valiūkiškai žvilgtelėjo į salės kamputyje kukliai sėdintį Nijolės vyrą Giedrių Kazlauską). Tačiau publika, smagiai pasijuokusi iš tokio pašmaikštavimo, žinoma, pradėjo smalsauti apie romano „Gervė smėlynuose“ tęsinį, mat kai kuriuos užkamavo klausimas, o kur gi dingo kai kurie ryškūs epizodiniai veikėjai ir kaip jiems susiklostė gyvenimas toliau...
Paklausta apie knygos tęsinį, Nika Piperita atsakė viltingai:
„Romane yra keletas berniūkščių – visas trejetas: Saulius, mano mėgstamas personažas, Emiliukas ir Ramutis. Tai aš šituos nenaudėlius pabandysiu užauginti. Mes keliausim į mokyklą. Jau turiu papkę. Laikykitės!..“
Knygos „Gervė smėlynuose“ sutiktuves Alytuje praturtino įvairioms kartoms atstovaujantys skaitovai iš Putinų gimnazijos: Gerda, Ainis ir neformaliojo ugdymo mokytojas Vytautas Bigaila. Žavi smuikininkė Amelija iš Šv. Benedikto gimnazijos svajingai pamuzikavo. Garbingą vietą pasisakiusiųjų tarpe užėmė buvusi Nijolės Sadauskaitės klasės auklėtoja Genė Mikėnienė. Spontanišku skaitovu iš salės tapo rašytojos vyras Giedrius Kazlauskas. Pastarasis, matyt, jau spėjo pamintyti, kad savo žmoną kuo toliau, tuo dažniau matys panirusią į rašymą... O esami ir būsimi skaitytojai dėl to, tikriausiai, tik apsidžiaugs!..
Jūratė Čėsnaitė
Ilonos Krupavičienės nuotr.
Kupinas kultūros Alytus svetingai atsiveria vis kitokiems patyrimams. Šįkart į Dzūkijos sostinę atkeliavo įstabi fotografijų paroda Jono Meko šimtmečiui paminėti „Semeniškių idilės“. Pristatymo renginys Jurgio Kunčino viešojoje bibliotekoje įvyko pamažu besimėgaujant poezija, pašnekesiais ir filmo peržiūra, ant sienų kabant blausioms fotografijoms su subtiliomis prabėgusių gyvenimų nuotrupomis.
Renginyje dalyvavęs parodos sumanytojas ir kuratorius Tomas Ivanauskas, nors ir prisistatė esąs Lietuvos kultūros atašė Kinijoje ir Pietų Korėjoje, tačiau čia pat suskubo pasisakyti, jog šis jo amplua nieko bendro su atidaroma paroda neturi.
„Paroda gimė iš mano meilės Jonui Mekui, nors niekada gyvai nesu jo sutikęs. Šiais metais švenčiame jo šimtmetį. Labai džiaugiuosi, kad šita paroda yra vienas iš svarbesnių to šimtmečio akcentų, nes ji keliauja po Lietuvos regionus. Mes pradėjome praeitais metais gruodžio mėnesį Juodkrantėje, tuometinėje Lietuvos kultūros sostinėje, ir atkeliavome į dabartinę Lietuvos kultūros sostinę – Alytų. Tai yra tokia, praktiškai, pusiaukelė. Parodą pabaigsime gruodžio mėnesį Biržuose, Meko gimtinėje“, – sakė Tomas Ivanauskas.
Nuotraukų skaičius parodoje simboliškas – 27. Mat Jonas Mekas pirmą kartą sugrįžo į Lietuvą net 27-erius metus praleidęs svetur. Jonas su broliu Adolfu iš Lietuvos pabėgo 1944 metais, penkerius metus praleido Vokietijoje, iš kur 1949-aisiais emigravo į Niujorką, o 1971-ais metais apsilankė Lietuvoje. Fotografijose – du jo sugrįžimai į Lietuvą 1971 ir 1977 metais. Jų akimirkas užfiksavo fotografai Antanas Sutkus, Viktoras Kapočius, Algimantas Kunčius bei J. Meko žmona Hollis Melton. Visi keturi fotografai į Joną Meką žiūrėjo iš skirtingų požiūrio taškų, todėl pavyko subtiliai atskleisti jo portretą.
Parodos „Semeniškių idilės“ fotografijose – Jono Meko kaimas Semeniškiai, kurių jau nebėra. O ir fotografijos iki šiol niekur nebuvo eksponuotos. Keletas jų buvo tam tikruose leidiniuose, bet dauguma jų, kaip paroda, rodomos pirmą kartą. Visa tai tik padidina ekspozicijos vertę.
Parodos atidarymo proga buvo parodytas filmas „Jono Meko antologija“. Mačiusieji šį filmą teigia, kad jame yra visa Meko esmė ir jeigu kyla klausimas, kokį filmą žiūrėti, kad sužinoti apie Meką, tai patartina pradėti būtent nuo šio. Filmo režisierius Vytautas V. Landsbergis su alytiškiais pasidalijo savo prisiminimais ir įžvalgomis:
„Jonas Mekas mūsų namuose, kai aš buvau jaunas ir tik pradėjau domėtis ir kažką skaitinėti, buvo mitas. Visų pirma, visa išeivių literatūra buvo šiek tiek uždrausta ir jeigu kažką iš ten gaudavai, tai žiūrėjai kaip į tam tikrą antisovietinį judesį literatūroje. Ir, aišku, tėvukas nemažai pasakojo apie savo draugą klasioką Jurgį Mačiūną, kuris Niujorke krečia visokius pokštus ir jie ten draugauja su tokiu Jonu Meku. Aš skaičiau Meko poeziją, kuri buvo išleista – „Semeniškių idiles“. Tai hipnotizavo. Buvo visiškai aišku, kad tas žmogus yra kažkas tokio, ką kada nors gyvenime jeigu sutikčiau, tai būtų fantastika. Ir paskui gyvenime taip ir nutiko. <...> 1989 metais atskrendu į Niujorką ir žiūriu – vaikšto Mekas su kamera. Man tai ten kojos pradėjo virpėti, drebėti... Supratau, kad jeigu Dievas nužengė į žemę, tai maždaug kažkaip taip turėtų jaustis koks nors netikėlis jį pamatęs. Jis man buvo labai reikšmingas žmogus.“
Filmas „Jono Meko antologija“ sudarytas iš dviejų filmų, kurių vienas kitą papildanti „santuoka“ kaip tik ir įvyko šios parodos idėjos dėka.
„Filmas „Jono Meko antologija“ – pirmas mano filmas apie jį. Toks edukacinis-pažintinis. Tačiau vis važinėjant į Niujorką atsirado ir kitokios medžiagos – visokių pažaidimų. Taip atsirado filmas „Niujorkas – mano šuo“ – tokie tiesiog kvailiojimai ir šėlionės po Niujorką. Tačiau vienas šių filmų – per daug edukacinis, kitas – per daug eksperimentinis. Jono Meko metų proga iš tų dviejų filmų pasidarė vienas filmas, kuriuo dabar jau esu patenkintas – galiu dėti pliusą ir sakyti, kad per 22 metus pasidarė filmas nuo pradžios iki pabaigos. Šiemet jis rodomas ir Kopenhagoje, ir Krokuvoje“ – filmų kūrimo subtilybes atskleidė režisierius Vytautas V. Landsbergis.
Fotografijų paroda „Semeniškių idilės“ Jurgio Kunčino viešojoje bibliotekoje (Seirijų g. 2) veiks tris savaites – iki birželio 3 dienos. Parodos, kuri ir pavadinta eilėraščių rinktinės vardu, lankytojai turės unikalią galimybę išgirsti visus 26, paties J. Meko skaitomus eilėraščius.
„Raskime laiko tiesiog atsisėsti bibliotekos salėje, įsiklausyti į Meko įskaitytą jo poezijos rinkinį „Semeniškių idilės“. Tas garso įrašas kartu su nuotraukomis sudaro pilną Meko puokštę. Tai svari rinktinė, parašyta Vokietijoje, begyvenant pabėgėlių stovykloje. Joje atsispindi visa meilė tėviškei, gimtajam kraštui. Jis kalba ir apie pieną ir karvių mėšlą – apie viską. Įsiklausykime į paties Meko balsą. Ant čia pat esančio atviruko parašykime sveikinimą Mekui jo šimtmečio gimtadienio proga ir palikime...“ – kviečia Meko populiarinimo entuziastas Tomas Ivanauskas ir žada, kad visi užrašyti linkėjimai iš Alytaus iškeliaus kartu su paroda.
Tiesa, norintieji dar geriau pajusti Joną Meką kviečiami į pakartotines Vytauto V. Landsbergio filmo „Jono Meko antologija“ peržiūras Jurgio Kunčino viešojoje bibliotekoje (Seirijų g. 2) gegužės 18, 24 ir 31 dienomis 17 val. Ateikime, atsiveskime draugus ir pabūkime su poetu ir filmininku Jonu Meku, lyg su nepažintu draugu. Juk Jono Meko gyvenimo filosofija byloja, kad viskas sukasi apie santykius: bendravimą, lengvą žaidimą, akimirkos nuostabą, bičiulystę, o menas – jau tik po to.
Jūratė Čėsnaitė
Ilonos Krupavičienės nuotr.
Pirmojo Alytaus bibliotekoje buvo atidaryta Piliakalnio progimnazijos ketvirtokų baigiamoji darbų paroda „Vaikystės spalvos“ (mokytoja V. Narvičienė). Juk ne tik malonu ir smagu kurti, bet miela ir prie savo darbelių įsiamžinti, išmėginti sėkmę sudėtinguose ir linksmuose žaidimuose, pasukti galveles, atliekant įvairias užduotėles.
Pasisėmę gerų emocijų, pasivaišinę saldainiais, vaikai išskubėjo į namus.
Parodą aplankyti galite iki gegužės mėn. 31 d.
Ar naujieji laikai atneš žmonijai pražūtį? Ar „Akmenų sergėtojų“ brolijai pavyks įvykdyti savo misiją? Ar pasaulio, kokį pažįstame ir mylime, likimas gali priklausyti nuo kelių išrinktųjų, kurie net nežino tokie esantys?
Šiuos ir kitus klausimus savo fantastinėje knygoje kelia debiutuojantis rašytojas Paulius Bukauskas. Pasirašantis slapyvardžiu Paul White, Paulius skaitytojams pristato fantastinės nuotykių trilogijos pirmąją dalį „Akmenų sergėtojai. Žemė-oras“. Knygos anotacijoje rašoma, kad tai – intriguojanti istorija apie amžiną blogio ir gėrio kovą, kurioje susipina nuotykiai, paslaptys, pavojai ir žmogiški jausmai.
Knygos „Akmenų sergėtojai. Žemė-oras“ sutiktuvės Alytuje įvyko Jurgio Kunčino viešojoje bibliotekoje. Dalyvavo knygos autorius Paulius Bukauskas (Paul White) ir dainininkas Justinas Stanislovaitis.
„Pirmoji knyga gimė būnant nelaisvėje. Ten laikas įgauna kitokią prasmę. Manau, kad rašymas buvo ir tebėra mano meditacijos forma, kuri padėjo įveikti save, suprasti, kad dar ne viskas prarasta. Nuoširdžiai tikiu tuo, ką darau, bet kol kas mano ateities planai – tik „drambliuko svajonės“, – atvirauja Paulius Bukauskas.
Verta pastebėti, kad Alytus – kaip tik tas miestas, kurio centre šiuo metu stovi milžiniškas rožinis dramblys Bučkis, o nuotykiai, paslaptys, pavojai ir meilė – kaip tik tai, kuo populiarioji literatūra intriguoja ir traukia skaitytojus. Tad apsilankęs Alytuje Paulius turėjo progą savo svajones pašnibždėti į didelę rožinę straublėtojo bičiulio ausį. Belieka palinkėti Pauliui Bukauskui sėkmingo sumanymų įgyvendinimo – tegul darbai kalba patys už save!
Jūratė Čėsnaitė
Ilonos Krupavičienės nuotr.
Gegužės 4-ąją Alytaus Senamiesčio pradinės mokyklos priešmokyklinio ugdymo „Bitučių“ grupės vaikučiai ir jų mokytoja Inga Nastulevičienė kartu su mylimiausia Lietuvos vaikų poete Zita Gaižauskaite skambiomis eilėmis keliavo Lietuvos pievomis ir miškais prisimindami metų laikus bei sutiktus draugus.
Poetė skatino mažuosius mylėti gimtąją kalbą, skaityti knygeles ir glausti jas prie širdelės. Atsidėkodami vaikučiai surengė tikrą koncertą!
„Jei gyvensi ne Lietuvoje, o Amerikoje, kas tu būsi?“- paklausė berniuko poetė.
„Gal ispanas?“- atsakė berniukas.
„Kur begyventum, visada išlik tikras lietuvis ir nepamiršk gimtosios lietuvių kalbos“, - jautriai mokė poetė ir kartu su vaikais dėkojo Tėvynei už upę, už bitę, už paukštį...
Vaikų ir jaunimo literatūros skyriaus erdves papuošusi Senamiesčio pradinės mokyklos priešmokyklinio ugdymo „Bitučių“ ir „Boružiukų“ grupių vaikų darbų paroda „Metų laikai - mūsų geriausi draugai“ lyg susigrojęs orkestras gražia darna papildė renginį spalvomis ir vaikišku smalsumu.
Vaikų ir jaunimo literatūros skyriaus inf.
„Man ką nors apie gyvenimą“, – toks skaitytojų prašymas bibliotekininkių ausiai yra gana įprastas. Ir dažna bibliotekos darbuotoja žino, kad, įdavusi tokiai lankytojai į rankas Irenos Buivydaitės-Kupčinskienės meilės romaną, greičiausiai pro šalį neprašaus. Tik bėda ta, kad dažna meilės romanų gerbėja jau yra perskaičiusi visas anksčiau parašytas šios autorės knygas, o naujausiosios iš jų – bibliotekos lentynose retos viešnios, mat populiarios knygos, kaip žinia, bibliotekose „dykos“ neguli.
Kasmet asociacija LATGA sudaro populiariausių bibliotekose praėjusiais metais autorių ir knygų dešimtukus. Ilgametė šių dešimtukų lyderė Irena Buivydaitė-Kupčinskienė nuolat skelbiamame lietuvių grožinės literatūros rašytojų dešimtuke tik pernai iš pirmosios vietos nusileido į antrąją, tačiau tai vis viena byloja apie didelį skaitomumą. Kas padeda pelnyti tokią skaitytojų, kurių didžiąją dalį sudaro, be abejo, moterys, meilę ir ilgametę ištikimybę? Juk Irenos Buivydaitės-Kupčinskienės kūrybinis kelias driekiasi net nuo 1995-ųjų, kai ištroškę lietuvių meilės romanų skaitytojai beveik „negyvai suskaitė“ pirmąjį Irenos romaną „Šimtas baltų mersedesų“. Šiuo metu rašytojos kūrybinio kraičio skrynioje – jau 14 romanų, o ištikimiausios skaitytojos puoselėja lūkestį, kad tai – dar ne pabaiga. Kas jas taip traukia?
Galbūt Irenos romanai vilioja tuos, kuriems norisi kažko žmogiško ir atpažįstamo – galimybės su kuo nors susitapatinti, atpažinti patirtus išgyvenimus ar savo problemas tarsi pritaikyti kitiems ir jas permąstyti iš naujo. O gal patrauklumas tame, kad visuose Irenos Buivydaitės-Kupčinskienės romanuose galima rasti vilties, kuri suteikia jėgų gyventi.
„Man pačiai labai reikia to optimizmo, tad aš noriu nors po lašelį jo suteikti ir kitiems... – sako meilės romanų autorė Irena Buivydaitė-Kupčinskienė. – Gyvenime daug blogio, neteisybės, sielvarto, ašarų, todėl noriu, kad mano romanai suteiktų nors šiek tiek vilties, kad po juodų negandų laikotarpio debesys išsisklaidys ir likimas padovanos nepakartojamų saulės akimirkų, dėl kurių verta gyventi…“
Rašytoja Irena Buivydaitė-Kupčinskienė gimė ir užaugo Šiauliuose, studijavo anglų kalbą ir literatūrą Vilniaus universitete. Dėstė anglų kalbą Alytaus kolegijoje. Rašo romanus, verčia grožinę ir populiariąją literatūrą (yra išvertusi 47 knygas). Jau nemažą laiko tarpą rašytoja su šeima gyvena Alytuje, todėl pelnytai laiko save tikra alytiške.
Tad simboliška, jog kultūrinio vyksmo „Alytus – Lietuvos kultūros sostinė 2022“ metu Dzūkijos sostinės bendruomenė sulaukė įsimintino literatūrinio vakaro Jurgio Kunčino viešojoje bibliotekoje – „Irenos Buivydaitės-Kupčinskienės fenomenas: nuo vienos pirmųjų lietuviškų meilės romanų rašytojos iki skaitomiausios lietuvių autorės šalies bibliotekose“. Renginys įvyko kaip tik Nacionalinės Lietuvos bibliotekų savaitės metu ir, nepaisant kiek įmantraus pavadinimo, jame tvyrojo ypatinga atmosfera, paprastai būdinga senų draugų susitikimams.
Renginyje buvo pristatyta rašytojos Irenos Buivydaitės-Kupčinskienės literatūrinio kelio retrospektyva, tad publika turėjo progą ne tik susipažinti su gyvo ir nuoseklaus jos kūrybos proceso rezultatais, bet ir pasiklausyti pačios autorės išsakomų minčių, galbūt, atskleidusių jos asmenybę ar kūrybą kitoje šviesoje. Autorę į susitikimą su alytiškiais atlydėjo leidyklos „Alma littera“ leidinių vadovė Vitalija Maksvytė. Irenos Buivydaitės-Kupčinskienės knygų ištraukas skaitė vyresn. bibliotekininkė Leokadija Sušinskaitė. Vokalinius intarpus renginyje kūrė Loreta Šileikytė-Zabalujeva.
Jūratė Čėsnaitė
Ilonos Krupavičienės nuotr.
Tekstai, fotografija, tapyba, žemės menas, Užupio ambasada, kelionės, aitvarai. Visi šie „slaptažodžiai“ siejami su vienu ir tuo pačiu žmogumi – Mariumi Abramavičiumi Neboisia. Marius – daugiaplanis kūrėjas, dailininkas, rašytojas, keliautojas, fotomenininkas. Vieni manosi jį gerai pažįstą, kiti nėra nieko apie jį girdėję, tačiau tiek pirmuosius, tiek antruosius ši asmenybė gali suintriguoti ar nustebinti netikėtais akibrokštais. Jo kūriniai žavi nuoširdumu, atviru požiūriu į pasaulį, o kartu ir juose slypinčiomis daugiasluoksnėmis potekstėmis.
Progą susitikti su menininku Mariumi Abramavičiumi Neboisia ir pasikalbėti apie jo naujausią knygą „Šiaurinės Šinšilos polėkiai“ balandį turėjo alytiškiai. Renginys praturtino Nacionalinę Lietuvos bibliotekų savaitę Jurgio Kunčino viešojoje bibliotekoje, o publiką „užtaisė“ pozityvumu.
Marius, žvelgiantis į pasaulį su pirmaprade nuostaba, visus pakvietė į filosofinį minčių skrydį iš atrastų bei neatrastų žemės platybių į beribę žmogaus vidinio pasaulio erdvę ir vėl atgal. Svaiginama kelionė su žaviu naujosios knygos personažu Šiaurine Šinšila vertė ir suglumti, ir stebėtis, ir atrasti. Padedamas subtilios kalbintojos – menininkės, filosofės Gretos Boros, rašytojas pasidalijo patirtimis ir istorijomis, kurios, kažkur tūnojusios, ilgainiui išsirutuliojo į trumpus tekstus, o pastarieji dailiai sugulė į knygas.
Marius Abramavičius Neboisia, išleidęs vizualių ir nuotykinių knygų apie keliones į Iraną, Gruziją, Azerbaidžaną, Tibetą bei aprašęs Užupį, sakosi supratęs, kad metas keisti formatą. Paklaustas apie tai, kaip gimė „Šiaurinės Šinšilos polėkiai“, paatviravo:
„Šinšila yra mano lyrinis herojus. Dar niekas tokio lyrinio herojaus neturėjo. Šinšila yra toks minkštas sutvėrimas su dantukais. Nesuprantamas, nevietinis, atrodytų. Bet juk Šiaurinė Šinšila ir reiškia, kad ji gyvena Šiaurėje. Ir kai man atėjo tas tiesos momentas, kad va, Šiaurinė Šinšila gali būti tas aprašomasis herojus, aš supratau – tai yra „tai“. Galbūt tas žaismingumas, džiaugsmingumas mane ir pasigavo...“
Leidinio anotacijoje rašoma, kad lietuvių literatūroje dar nėra buvę panašaus kūrinio, taip žaismingai, tapybiškai, originaliai atveriančio vyro ir moters santykius. Marius Abramavičius Neboisia sako, kad knyga „Šiaurinės Šinšilos polėkiai“ nėra romanas, o greičiau meilės esė apie tai, kaip vyrai mato moteris:
„Šitą knygą nebūtina skaityti nuo pradžios iki galo. Čia tarsi būrimo knyga moterims (vyrai, aišku, įsižeis). Tiesiog atsiverčiate kur nors ir skaitote. Nes ji yra mažytėmis pastraipėlėmis. Galima – vienai dienai, galima – vienai valandai, galima – pusmečiui ar tik šiaip – nuotaikai pakelti.“
Pokalbiui besirutuliojant, Marius atskleidė savitas savo veiklas:
„Be rašymo, dailės ir fotografijos dar kuriu poeziją, leidžiu aitvarus, statau bokštus iš akmenų, keliauju. Su aitvarais darau tikrai kažką tokio unikalaus. Ir taip – vis kiekvienais metais. Gal kažkas iš alytiškių yra matę – mes darėme prie Pėsčiųjų tilto per Miesto šventę prieš kokius ketverius metus. Na ir paskandinom nuostabų aitvarą – Lietuvos vėliavą. Jis ten kažkur dabar dugne po tiltu likęs...“
Marius Abramavičius Neboisia ir visus aplinkinius skatina įgyvendinti kuo daugiau savo sumanymų:
„Netingėkite skirti laiko daryti tai, kas jums patinka. Nes tai, ką jus verčia daryti, jūs vis tiek padarysite, niekur nepasidėsite. Daryti tai, kas jums patinka – būtina, kitaip jūsų laimės ir energijos koeficientas krenta žemyn. (...) Jūs gi žinote, kas blogiausia žmoguje dažniausiai. Tai yra abejonės. Jeigu jūs abejojat – iki Tibeto nenueisit.“
Jūratė Čėsnaitė
Ilonos Krupavičienės nuotr.
Prasidėjo 22-oji Nacionalinė Lietuvos bibliotekų savaitė! Alytaus Jurgio Kunčino viešojoje bibliotekoje šia gražia proga apsilankė ypatingas svečias - mylimas vaikų rašytojas Vytautas Račickas!
Mažiesiems rašytojo gerbėjams buvo įdomu viskas: kada autorius pradėjo kurti, kiek parašė knygų, kokią knygą buvo sunkiausia parašyti, kur jis rašo, kas padeda ir kas trukdo rašyti... Už originaliausius klausimus rašytojui vaikai buvo apdovanoti knygelėmis iš paslaptingo lagamino.
Dar susitikimui nesibaigus mažieji jau vartė nuotaikingas knygeles, juokėsi, dalijosi įspūdžiais ir džiaugėsi nuostabiomis susitikimo akimirkomis.
Vaikų ir jaunimo skyriaus inf.
Jurgio Kunčino viešoji biblioteka, pasitikdama Nacionalinę Lietuvos bibliotekų savaitę, kviečia mėgautis dviguba kultūros doze, mat Alytus šiemet didžiuojasi ir Kultūros sostinės ženklu.
Šiųmetė 22-oji Nacionalinė Lietuvos bibliotekų savaitė dedikuota tvarumo temai. Balandžio 23–29 dienomis skaitytojai kviečiami dalyvauti kultūros renginiuose tiek savo bibliotekoje, tiek virtualiose erdvėse, o šalies bibliotekininkai – profesinėse iniciatyvose.
Bibliotekų savaitė startuos balandžio 23 d. Anykščiuose – jau tradiciniu tampančiu Bibliotekininkų žygiu. Beveik 300 Lietuvos bibliotekininkų ir bibliotekų bičiulių pėsčiomis įveiks 12 kilometrų vaizdingomis Anykščių apylinkėmis, bendraus, susitiks su seniai matytais, susipažins su kolegomis iš kitų bibliotekų, dalinsis tvarumo idėjomis ir pasiruoš savaitės minėjimo renginiams. Po žygio, bibliotekininkai ir visi, kurie palaiko bibliotekas, kviečiami visą savaitę stebėti LRT transliuojamą žaidimą „Kas ir kodėl?“, kuriame dalyvaus pasiryžę savo jėgas išbandyti bibliotekų darbuotojai.
Lietuvos bibliotekininkų draugijos pirmininkė Jolita Steponaitienė pastebi: „Tvarumas bibliotekininkų bendruomenei svarbus dėl nuolatos įvairiomis formomis išreiškiamo rūpesčio, kaip ir kokioje visuomenėje gyvens mūsų vaikai po 30, 50 ar 100 metų. Jeigu jau dabar nesukursime to, kas gali būti palaikoma bėgant laikui, neišeikvojant išteklių ir nepakenkiant aplinkai, kas yra ekonomiškai ir etiškai teisinga, tuomet jau artimiausiu metu susidursime su didžiuliais iššūkiais aplinkai ir gerovei. Skirkime bibliotekų savaitę apgalvoti bibliotekų vertybes ir galimybes veikti, kuriant tvarias bibliotekas.“
Alytaus Jurgio Kunčino viešosios bibliotekos kolektyvas visus kviečia atsigręžti į biblioteką kaip telkiančią ir įkvepiančią erdvę. Nacionalinės Lietuvos bibliotekų savaitės metu Alytaus miesto bibliotekose vyks šie renginiai:
Pirmojo Alytaus bibliotekoje, Jiezno g. 2, tel. (8 315) 72 775:
„Drevinuko“ mokyklos-darželio ketvirtokų darbų paroda
„ATGIMUSI KNYGA“
(mok: V. Čeplevičienė ir R. Čirienė)
Alytaus Jurgio Kunčino viešojoje bibliotekoje, Seirijų g. 2, tel. (8 315) 32 446:
26 d. 17 val.
Daugiaplanio kūrėjo, dailininko, rašytojo, keliautojo, fotomenininko, avantiūristo Mariaus ABRAMAVIČIAUS NEBOISIA knygos
„ŠIAURINĖS ŠINŠILOS POLĖKIAI“
pristatymas
28 d. 17 val.
IRENOS BUIVYDAITĖS-KUPČINSKIENĖS FENOMENAS
Nuo vienos pirmųjų lietuviškų meilės romanų rašytojos iki skaitomiausios lietuvių autorės šalies bibliotekose –
1994-2021 m. kūrybos kaleidoskopas
Taip pat kviečiame aplankyti bibliotekos salėje veikiančią išskirtinę parodą:
Tapytojo, ikonografo Raimondo NAVAKAUSKO
IKONŲ PARODA
(iš Kristinos Dorofėjos ikonų kolekcijos)
Balandžio 25 dieną Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje Lietuvos Respublikos kultūros ministras Simonas Kairys paskelbs Geriausius metų bibliotekininkus (biblioteką, bibliotekos vadovą, jaunąjį bibliotekininką). Bibliotekų savaitė finišuos tarptautine konferencija „Tvari biblioteka“. Nacionalinę Lietuvos bibliotekų savaitę globoja Seimo Pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen.
Artėjant vienai didžiųjų metų švenčių – Velykoms, Alytuje atidaryta tapytojo, ikonografo Raimondo Navakausko ikonų paroda (iš Kristinos Dorofėjos ikonų kolekcijos). Sakralus menas yra retas svečias bibliotekų erdvėse, tad į parodos atidarymą Jurgio Kunčino viešojoje bibliotekoje susirinko nemenkas būrys smalsuolių. O juk ir renginys kaip tik įvyko didelio kultūrinio sujudimo – Pasaulinės kultūros dienos – išvakarėse.
Ikonografijos meistras alytiškių lankytojų akims bibliotekos salėje atvėrė vienuolikos savo pačių naujausių, 2021-2022 metais nutapytų, ikonų kolekciją, įtaigiai įkurdintą ant medinių molbertų stovų. Autorius susirinkusiesiems kantriai pasakojo apie ikonografijos atlikimo techniką ir stilistiką, apie sakralų ikonos kūrimo procesą, neatsiejamą nuo maldos.
„Dažnai išgirstu klausimą, kuo skiriasi ikona nuo pasaulietiškos tapybos. Skirtumas yra vienintelis – dinamika. Į paveikslą žiūrime mes, o ikona žiūri į mus. Kodėl taip vyksta? Vyksta labai paprastai, nes ikona nepasiduoda interpretacijai, ji nesiduoda vaizduotei. Ji neduoda mums šansų sakinį pratęsti. Ikona yra kaip sakinys. Ir taškas. Viskas. Pasakyta tuo būdu, kad tai yra kaip konstanta arba kaip dogma. Nieko daugiau nepridėsi ir nieko daugiau jau neprigalvosi“, – sakė R. Navakauskas.
Autorius sakosi išpildęs ikonų kūrimo esmę – nesiekęs realistiško vaizdavimo, o kūręs tam tikrus simbolius. Ikona žmogui esanti kaip Dievo ženklas ar pagalbininkė maldai, o pasaulietiška tapyba, kaip teigia ikonografas, neišpildo tokio troškimo arba santykio su Dievu.
Autorius teigia, kad ypatingą liturginę atmosferą visų laikų tikintiesiems suteikdavę šviesos šaltiniai: „Cerkvės būdavo labai tamsios, o apšviestos būdavo tik ikonos – arba su lampadomis, arba su žvakėmis. Ir tai sukurdavo tokį labai mistišką vaizdinį, nes žmogus užeidavo į bažnyčią ir... Įsivaizduokit, kaip tamsoje auksas šviečia. Tai žmones pakylėdavo dvasiškai iki tam tikro lygio, iššaukdavo norą būti su Dievu ir būti kiek galima arčiau šventumo.“
Raimondas Navakauskas naudoja tik natūralius dažus, sudarytus iš įvairių mineralų, sumaišytų su kiaušinio tryniais, vyno actu, levandų aliejumi. Technika labai sudėtinga, bet, kaip teigia ikonografas, ikona prasideda nuo aukso ir baigiasi auksu.
„Ikonografija yra labai sudėtinga technika, be galo imli. Visą laiką dedamas sluoksnis po sluoksnio. Kadangi kiekvienas uždėtas sluoksnis turi nudžiūti, tai yra laiko. Na, sakykim, dvidešimt minučių ar pusę valandos, kol nudžiūsta, aš skiriu savo laiką maldai“, – sako autorius.
Raimondas Navakauskas – pripažintas dailininkas, surengęs nemažai parodų tiek Lietuvoje, tiek užsienyje, ikonų kūrimui atsidavė tik pastarąjį dešimtmetį. Skaudžių nuopuolių ir pakilimų savo patirtyje sukaupęs vyras yra gimęs Žemaitijoje, tačiau likimas jį ilgą laiką blaškė po įvairias gyvenimo vietas tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Tam tikras jo biografijos etapas susijęs ir su Alytumi. Dzūkijos sostinėje jo paliktą pėdsaką atskleidė dailininkas Benjaminas Jenčius:
„Raimis, turbūt, mano gyvenime sutiktas žmogus, kuris yra turintis vieną iš pačių turtingiausių biografijų. Man atrodo, tu, Raimi, esi praėjęs visus lygmenis. Pradėjai, atsimenu, 77-ais metais nuo dizaino Alytaus šaldytuvų gamykloj – toj dizaino studijoj gaminai baldus, atsimenu, iš tūtų tokių. Po to buvai susižavėjęs tapyba – imponavo tau Salvadoras Dali. Po to ilgai ieškojai, atradai save kitose abstrakcijos formose. Na, išbandęs daug ką, grįžęs į Lietuvą iš „danijų“ vėl šauniai pasirodei šitame naujame savo amplua, būtent – ikonų rašyme. Tai visiškai, man atrodo, iš pirmo žvilgsnio nesuderinami dalykai. Toks buvęs gaivališkas gyvenimas ir staiga atsiveri į tą šventumą, į tikėjimą ir tau puikiai sekasi. Ir šaunu, kad tu šalia ikonų rašymo dar pasilieki sau ir tapybą, nes esi tikras kūrėjas.“
Visi tie, kurie žino Raimondą Navakauską kaip asmenybę ar kaip menininką, ar nepažįsta jo visai, kviečiami apsilankyti jo parodoje Alytaus Jurgio Kunčino viešojoje bibliotekoje. Ikonas bus galima apžiūrėti iki gegužės 12 dienos.
Jūratė Čėsnaitė
Ilonos Krupavičienės nuotr.
Beveik kiekvienas yra girdėjęs dainingą žodį „esperanto“, tačiau mažai kas yra įsigilinęs į jo esmę. Tad visai pravartu išnaudoti alytiškio kalbų entuziasto Gedimino Degėsio patyrimą ir pasidomėti šia keista kalba.
Vilniaus universitete ir privačiai esperanto kalbos mokantis poliglotas filosofas dr. Gediminas Degėsys skaičiuoja, kad vien Lietuvoje yra apie trys tūkstančiai aktyvių esperantininkų, o pasaulyje jų galėtų būti ir iki dešimties milijonų. Esperanto kalba, nors ir yra dirbtinai sukurta, tačiau gyvena visoms kalboms būdingus kitimo procesus – vis atsiranda naujų žodžių, o kai kurie tiesiog nueina užmarštin. Todėl natūraliai atsiranda vis papildomo ir tobulinamo žodyno poreikis.
Šiemet buvo išleistas didelės apimties Gedimino Degėsio sudarytas „Esperanto – lietuvių kalbų žodynas“ (Sutrumpintai ESLI). Tai iki šiol didžiausias ir solidžiausias Lietuvoje pasirodęs tokio pobūdžio žodynas, kuriame yra apie 40 tūkstančių žodžių, jo apimtis – 504 puslapiai. Veikalą redagavo Julija Grigėnaitė.
Žodyno pristatymas ir susitikimas su filosofu, poliglotu, poetu ir keliautoju Gediminu Degėsiu įvyko autoriaus gimtojo miesto – Alytaus – viešojoje bibliotekoje, pavadintoje kraštiečio Jurgio Kunčino vardu. Gediminas buvo nusiteikęs nemažai atvirauti – apie patirtus nuotykius kelionėse, apie tai, kaip išmokti užsienio kalbų, apie požiūrį į gyvenimą ir prisiminimus iš vaikystės Dzūkijoje.
Saviironiškai prisipažinęs, kad esperantininkai dažnai būna truputį keistesni žmonės, siekiantys pažinti gyvenimą giliau ir plačiau, Gediminas savo ekspresyvia asmenybe su kaupu patvirtino tokį įspūdį. Į renginį susirinkusi publika dvi valandas atidžiai klausėsi įtaigaus, visokiomis, kartais – stebuklingomis, kartais – skaudžiomis, patirtimis grįsto pasakojimo. Pozityvi ir demokratiška atmosfera tiko net ir pačiai jauniausiai klausytojai, kuriai įmantrios kalbos vingrybės dar toli gražu svetimos.
Su užsidegimu ir entuziazmu apie esperanto kalbą pasakojęs G. Degėsys pats šia kalba pradėjo domėtis dar mokykloje. Jis tikino, kad esperanto kalba – viena lengviausių, ir labai greitai išmokstama. Ši kalba vienija daug žmonių – ja kalbančiųjų galima rasti net tokiose šalyse kaip Kinija, Japonija, Brazilija, Iranas, Madagaskaras, Bulgarija ir Kuba.
G.Degėsys būtinai rekomendavo išmokti tos šalies, kuria domimės, kalbą, nes tuomet atsiveria daug platesnis pasaulis ir atsiskleidžia pati šalis, o jos patyrimas tampa nepalyginamai gilesnis ir autentiškesnis. Gediminas rekomenduoja visiems tėvams galvoti apie savo vaikų akiračio plėtimą ir, užuot nupirkus savo aštuoniolikmečiui automobilį, geriau padovanoti jam kalbų kursus ar kitas galimybes tobulėti.
Išmaišęs bene pusę pasaulio ir tiesiog gurmaniškai besigilinantis į lingvistiką bei laisvai nardantis įvairių kalbų jūroje Gediminas Degėsys, beje, atkreipia dėmesį, kad labiausiai puoselėtini dalykai kybo mums tiesiai prieš nosį. Tad lietuviams jis labiausiai patartų atsigręžti į kaimynus latvius ir mano, jog mums turėtų būti gėda kalbėti su gimininga tauta rusiškai ar angliškai. Gediminas siūlytų įtraukti į Lietuvos švietimo sistemą latvių kalbos pamokas. Tiek latvių, tiek lietuvių kalbos priklauso baltų kalbų grupei, kuri išsiskiria archajiškumu, todėl tyrinėjama daugelyje pasaulio mokslo centrų.
Pristatydamas „Esperanto – lietuvių kalbų žodyną“ Gediminas Degėsys teigė, kad šis veikalas labiausiai pravers Lietuvos esperantininkams. Žodynas bus naudingas ir verčiantiems į esperanto kalbą. Jame galima rasti gausybę žodžių su jiems priskiriamais sinonimais. Leidinys iliustruotas esperantininkų judėjimo Lietuvoje akimirkomis.
Ir poliglotai, ir porą kalbų temokantieji iš praktikos žino, kad kalbos natūraliai pasimiršta, kai jos retai vartojamos. Tad Gediminas Degėsys siūlo už kalbas atsakingas smegenų sritis nuolat treniruoti. Jis sako, kad yra pravartu užsiimti kuo įvairesne veikla, susijusia su norima patobulinti užsienio kalba – klausytis dainų, žiūrėti filmus, skaityti knygas, megzti pokalbius socialiniuose tinkluose, o dar geriau – aplankyti pačią šalį ir pabendrauti su vietiniais žmonėmis jų gyvenamoje aplinkoje. Svarbiausias poligloto ir keliautojo patarimas – niekada nenuvertinti savęs ir nenuleisti rankų.
„Norėkime ir bandykime. Įgyvendinkime savo svajones – imkimės tokių darbų, kurie iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti mums neįveikiami“, – sako pasaulio tyrinėtojas Gediminas Degėsys, kuris, kad ir kaip toli nukeliavęs, visuomet jaučiasi esąs tikras dzūkas, vertinantis paprastus ir tikrus dalykus.
Jūratė Čėsnaitė
Ilonos Krupavičienės nuotr.
Alytuje su svarbia literatūrine misija apsilankė du poetai – Alvydas Valenta ir Juozas Žitkauskas. Abu tikri prigimtiniai dzūkai (pirmasis kilęs iš Gegutės kaimo, o antrasis – Kapčiamiesčio vaikas), tad Dzūkijos sotinėje buvo deramai priimti. O juk ir proga buvusi rimta, mat Alvydas Valenta alytiškiams pristatė savo poezijos knygą, kurios leidybinius nuopelnus visai nesikuklindamas prisiėmė jo bičiulis Juozas Žitkauskas, šįkart atstovavęs savo vadovaujamai leidyklai „Slinktys“. Bet apie viską iš pradžių...
Poetas, prozininkas, žurnalistas Alvydas Valenta – gimęs Lazdijų rajone, bet vėliau su tėvais persikėlęs gyventi į Alytų, o dar vėliau „išplaukęs į platesnius vandenis“ – į Kauną, Vilnių. Parašęs ir išleidęs nemažą pluoštą knygų, tarp kurių garbingiausią dalį užima poezijos rinkiniai (šiuo metu autorius jų priskaičiuoja septynis). Alvydo Valentos kūryba stebina savita stilistika, išskirtiniu pasaulio matymu ir gebėjimu prasiskverbti iki pat žmogaus pasąmonės. Regis, viskas čia autoriaus preciziškai apgalvota, tačiau tuo pačiu skaitytojui lyg ir suteikiamas lengvumo pojūtis.
Jurgio Kunčino viešojoje bibliotekoje Alvydas Valenta pristatė savo naujausią poezijos knygą „Prierašai neegzistuojančioms „Iliados“ ir „Odisėjos“ iliustracijoms“. Nors šis leidinys Alytaus kultūros įstaigose pristatomas jau nebe pirmą kartą, tačiau šįkart atrasta dar rimtesnė priežastis – šis eilėraščių rinkinys poezijos kategorijoje atrinktas į leidinių, pretenduojančių pelnyti „Metų knygos“ nominaciją, penketuką.
„Leisdamas šį rinkinį, neturėjau intencijų nei atsistoti šalia Homero, nei kaip kitaip prie jo priartėti. Norėjau tik dar kartą Homerą perskaityti, paieškoti istorinių, kultūrinių kontekstų, bendrų aniems laikams ir mūsų laikmečiui situacijų. Tasai „perskaityti“, „paieškoti“ užtruko gerus penkiolika metų. Iš pradžių kažin kaip pasirašė keli, vėliau – keliolika tekstų su „Iliados“ ir „Odisėjos“ giesmių citatomis. Kai prisirinko daugiau, pradėjau manyti, gal išeitų parašyti po komentarą ar iliustraciją kiekvienai Homero giesmei. Galų gale taip ir atsitiko...“ – knygos anotacijoje atvirauja A. Valenta.
„Iš visų septynių Alvydo poezijos knygų – šioji yra „pati pačiausia“ – stipriausia ir geriausia. Ši knyga jį tarsi grąžino į literatūrą – į viešąjį literatūros lauką. Skaitytojai, kurie arba jo nežinojo, arba buvo jį primiršę, paskaitę šią knygą arba apie ją išgirdę iš kitų, sugrįš pas jį arba, tikiuosi, imsis skaityti daugiau Alvydo poezijos, – renginyje kalbėjo Juozas Žitkauskas. – Apraiškų antikos motyvais būta ir ankstesnėse jo knygose, tačiau tokio vientisumo, konceptualumo tikrai nebūta nei jo, nei kieno kito kūryboje.“
Matant tokį rezultatą, visai neturėtų stebinti faktas, kad Alvydas Homerą yra perskaitęs bene keliasdešimt kartų. Jis sakosi skaitydavęs tai vieną, tai kitą giesmę daugybę kartų – atskirais prisėdimais, atskirus epizodus.
Paklaustas apie tai, kokiomis nuotaikomis, parašęs apie karą, gyvenąs dabar, kada karas vyksta, A. Valenta atskleidė savo požiūrį: „Iliada“ yra epas apie karą – apie pirmąjį Europos civilizacijoje ir kultūroje žinomą karą. Paskui tie karai atsikartoja. Skiriasi žmonės, skiriasi laikmečiai, skiriasi daugybė dalykų, bet yra ir bendrų bruožų, ir bendrų priežasčių. Tos priežastys, turbūt, visais laikais panašios: teritorija, žmonių godumas, ekonominiai ar politiniai interesai, jie įvairiai išreiškiami, bet priežastys panašios. Bet yra viena rašyti apie karą arba improvizuoti Homero temomis. Viena, kai žiaurumas, blogis yra kažkur toli nuo tavęs. Visiškai kitas dalykas yra, kai tas karas vyksta dabar, šalia, norom nenorom, nors ir nesi tiesiogiai įtrauktas, bet vis tiek, jeigu nesi „arbūzo galva“, tai supranti, kas vyksta. (...) Kalbėti apie kažkokias nuotaikas tai... Galima pasakyti tik tai, kad po Aušvico kažkas iš vokiečių ar prancūzų poetų paklausė, kaip apskritai įmanoma poezija po Antrojo pasaulinio karo, po Holokausto ir po visų tokių baisybių. Na, poezija buvo, tebėra ir liks...“
Skirti dėmesį Homero kūrybai per Alvydo Valentos prizmę, įsigilinti į svarbias būties dedamąsias – karą ir kelionę, paieškoti paralelių su šiuolaikine realybe, ypač su nūdiena, kai taip brutaliai Europoje žvanga ginklai, kviečiami visi skaitytojai.
„Galiu pusiau juokais, pusiau rimtai pasakyti, kad apie literatūrą geriausiai išmano arba ją dėstantys mokytojai, arba mokiniai, kai jiems reikia egzaminą laikyti, o autorius paprastai mažai išmano. Jis tiesiog rašo, parašo, paleidžia į gyvenimą kūrinį, o kaip ten jau yra tai... Gali jis pasakyti, žinoma, gali daug šnekėti, bet tas jo šnekėjimas yra toks keistokas...“ – saviironiškai pašmaikštavo Alvydas Valenta.
Pasidomėti Dzūkijos krašto autorių poezija tikrai verta! Knygą „Prierašai neegzistuojančioms „Iliados“ ir „Odisėjos“ iliustracijoms“ skaitytojai gali pasiskolinti iš Jurgio Kunčino viešosios bibliotekos.
Jūratė Čėsnaitė
Ilonos Krupavičienės nuotr.
J.Kunčino „Tūla“ – tikriausiai paskutinis programinis romanas, kurį turi perskaityti nuolatinių pasiruošimų šventėms, įskaitoms bei kitų nelaimių išvarginti abiturientai. Todėl ir nusprendėme surengti integruotą pamoką IVb, IVe, IVf klasėms netradicinėje erdvėje Alytaus Jurgio Kunčino viešojoje bibliotekoje. Pavadinome ją „Atsisveikinimas su sovietmečiu. Svečiuose pas J.Kunčiną“.
„Tūlos“ realijos – sovietmečio absurdas, bohema, inteligentiški valkatos girtuokliai, mistiškasis Vilniaus Užupis – tokios pat tolimos dabartiniams aštuoniolikmečiams kaip laidiniai telefonai ar gazuoto vandens automatai gatvėse. O juk J.Kunčinas – alytiškis, nors ir išgyvenęs, kad Alytus nelaimingiausias miestas Europoje dėl to, kad iš kurorto kažkada buvo paverstas pramonės miestu. Bet „Tūla“ – kūrinys apie meilę – poetišką, besąlygišką, gražią – tokią gražią, kokia gali būti tik mūsų svajonė, nepavaldi jokiam laikui ir jokioms išmanioms technologijoms. Na, žinoma, būtent jos mums padėjo išgirsti ir išvysti gyvą rašytoją, pajausti jo subtilų humoro jausmą.
Susipažinę su bibliotekos darbuotojos Ilonos Krupavičienės pateikta medžiaga bei vaizdingu J.Kunčino biografijos ir kūrybos pristatymu, abiturientai reflektavo raštu, gavę tris probleminius kausimus apie sovietmečio ženklus, romano autobiografiškumą bei menininko vaidmenį totalitarinėje valstybėje. Vis dėlto didžiausia problema – perskaityti „Tūlą“. O gal pavyks? O jei dar ir patiks?
Rima Bartkienė, Aldona Dumbliauskienė, Ingrida Vilkinienė,
Alytaus Jotvingių gimnazija
Knygas galima ne tik skaityti, bet ir prikelti naujam gyvenimui...
Tarptautinės vaikiškos knygos dienos proga
„Drevinuko mokyklos-darželio ketvirtokai
dovanoja savo darbų parodą
„ATGIMUSI KNYGA“
(mokytojos Vilma Čeplevičienė ir Rugilė Čirienė).
Atvykite ir pamatysite!
Paroda Pirmojo Alytaus lankytojus džiugins visą balandžio mėnesį.
Iliustruotoja, vertėja, rašytoja, vaikų literatūros autorė bei literatūros kritikė Neringa Dangvydė Macatė (1975–2020) – įvairiapusė, aktyvi asmenybė, per nugyventus savo keturiasdešimt ketverius metus suspindusi drąsiai ir ryškiai. Būdama jautri pasauliui ir sau, subtili fantazuotoja, tačiau kartu ir ryžtinga teisybės gynėja, Neringa sugebėjo nuveikti išties daug. Šiandien mėgaujamės jos kūrybiniu kraičiu ir paliktais gyvaisiais atspindžiais jos draugų, artimųjų širdyse.
Neringa Dangvydė gimė Vilniuje, bet vaikystę ir paauglystę praleido Alytuje, kur baigusi 9-tą vidurinę (dabar – Jotvingių gimnazija) bei Dailės mokyklą, įstojo į Vilniaus universitetą studijuoti filosofijos. Tačiau po dviejų kursų, supratusi, kad jos tikrasis pašaukimas – literatūra, pradėjo lituanistines studijas.
Tarp kitų nuveiktų darbų, Neringa Dangvydė parašė ir pati iliustravo dvi knygas vaikams: pasakų rinkinį „Gintarinė širdis“ (2013) ir apysaką „Vaikas su žvaigžde kaktoje“ (2016). Mergina nuo paauglystės laikų rašė ir poeziją.
Eilėraščių rinkinys „Kiaukuto nešėja“ – pirmoji jos poezijos knyga, išleista pernai metais, deja, jau po autorės mirties. Tad šiemet, įsibėgėjus pavasariui, poezijos mėgėjai ir literatūros naujovių smalsautojai susirinko Alytaus Jurgio Kunčino viešojoje bibliotekoje, kur įvyko eilėraščių rinkinio „Kiaukuto nešėja“ sutiktuvės.
„Gaila, kad ši knyga yra ir poetinis Neringos debiutas, ir tuo pačiu – atsisveikinimas“, – sako bibliotekos Alytuje darbuotoja Leokadija Sušinskaitė.
„Kiaukuto nešėjoje“ nagrinėjama moters tapatybė, jos ryšys su kalba, gamtiškumu, dvasine laisve. Moters meilė moteriai čia iškyla kaip natūralus, harmoningas, jusliškas būvis, neatsiejamas nei nuo absoliučios pilnatvės, nei nuo dreskiančio skausmo patirties. Knyga suskirstyta į 3 skyrius: „Atgniaužtoje saujoj“, „Juodoji keramika“ ir „Prie sapno ribos“. Rinkinys iliustruotas autorės piešiniais, o knygos viršelį sukūrė ir piešinius vidiniams puslapiams atrinko jaunosios kartos poetė Greta Ambrazaitė. Knygą redagavo poetas Karolis Baublys.
„Knyga „Kiaukuto nešėja“ papildo lietuvių literatūros lauką savita ir itin išskirtine pasaulėjauta, kurioje persipina žmogiškosios būties tragizmas ir išmintis, mistinis grožis ir emocinis trapumas, skaudi patirtis ir artumo geismas, subtili erotika ir giluminė seserystė, dermė tarp stebuklinių pasakų elementų ir realybės“, – sako K. Baublys.
Gyvenimą tarp pasakiškų vaikystės fantazijų ir kasdieniškos realybės knygos pristatymo renginyje prisiminė Neringos Dangvydės vaikystės draugė alytiškė Gerda Pėstininkienė.
„Mudvi tarsi susikeitėme savo svajonėmis. Aš visada norėjau išgarsėti, o Neringos tas žinomumas visai nedomino. Gavosi atvirkščiai – man nepavyko, o ji tapo garsi“, – saviironiškai atviravo Gerda.
Knygos pristatymo renginyje iš didelės nuotraukos projektoriaus ekrane į renginio publiką žvelgė plevenantis Neringos Dangvydės atvaizdas. Jos skriejančių fantazijų kupiną žvilgsnį ir fotografijoje sustingusią mąslią šypseną sekė pirmoje eilėje tarp žiūrovų įsitaisiusi Neringos mama. Svajingą poetinę nuotaiką padėjo sukurti pianistė Beata Jarmalavičiūtė, į renginį atlydėta mokytojos Irenos Vaitkevičienės. Emocinį lauką sutirštino viso vakaro metu skambėjusi poezija – Neringos Dangvydės eilėraščius iš jos naujos knygos skaitė Gerda, Leokadija ir Tomas.
„Aš perskaičiau šitą knygą ir ji praturtino mane, kaip vyrą. Nes, skaitydamas moterišką poeziją tu supranti, kaip vyras, kiek praleidai. Kiek praleidai grožio, kiek praleidai spalvų. Ir aš tikiu, kad tai pasiliks amžiams...“ – sakė vienas šių skaitovų – Alytaus teatro aktorius Tomas Pukys.
Jūratė Čėsnaitė
Ilonos Krupavičienės nuotr.
