Jau beveik metus besitęsiančio baisaus ir grobuoniško karo Ukrainoje fone Sausio 13-oji – Laisvės gynėjų diena – yra dar svarbesnė ir aktualesnė...Mums prieš 32 metus prie Televizijos bokšto pavyko apginti Lietuvą, o ukrainiečiai dar tebetęsia kovą už savo, o kartu ir už mūsų bei viso demokratinio pasaulio laisvę.

Sausio 13-osios rytmetį Vidzgirio bibliotekoje įvyko Alytaus „Volungės“ progimnazijos septintokų pilietiškumo pamoka „Istorija gyva“, skirta Laisvės gynėjų dienai atminti. Pilietiškumo pamoką mokiniams vedė mokytojai Silvija Cegialienė ir Gintautas Semeška.

Renginio metu moksleiviai atidavė pagarbą Sausio 13-osios didvyriams. Mokiniai atsistoję garsiai perskaitė visų 14 žuvusių žmonių pavardes, įvardijo, kiek jiems tuo metu buvo metų, kas jie buvo, kokiomis aplinkybėmis tragiškai žuvo...Vėliau didvyriai buvo pagerbti tylos minute.

Septintokai turėjo unikalią galimybę išgirsti gyvo 1991 m. įvykių liudininko, kovojusio Laisvės gynėjų gretose ir 1991 m. gynusio Aukščiausiąją Tarybą, Lietuvos kariuomenės kūrėjo savanorio atsargos majoro Vytauto Devyžio prisiminimus.

Ši pilietiškumo pamoka prabėgo taip greit, kad laikas tiesiog ištirpo, o mokiniai drąsiai uždavinėjo klausimus V. Devyžiui. O jų būta kuo įvairiausių: ar nebijojo, ar turėjo ir kokį turėjo ginklą, kiek jam tuo metu buvo metų...Pamokos metu buvo diskutuojama: Kas yra laisvė? Kokia jos kaina? O ar galima laisvę gauti veltui? Ar tai yra duotybė, ar už ją reikia mokėti labai didelę kainą – kartais net savo gyvybės...

Iš „Volungės“ progimnazijos septintokai į Vidzgirio biblioteką „atskrido“ su laisvės paukšteliais, kuriuos paženklino žodžiais, įprasminančiais LAISVĘ. Jie nutūpė šalia Šaltinių progimnazijos ugdytinių pieštų piešinių.

Smagu, kad Vidzgirio biblioteka galėjo prisidėti prie patriotinių vertybių puoselėjimo, nes – pilietiškumas bei pagarba istorinei praeičiai neatsiranda savaime – to reikia mokytis visur – namie, šeimoje, mokykloje...

Vidzgirio bibliotekos inf.

Sausio tryliktąją Alytaus Jurgio Kunčino viešosios bibliotekos languose sužibo žvakių švieselės. Iniciatyvai „Atmintis gyva, nes liudija“ vilnijant per visą Lietuvą, dešimčiai minučių centrinės bibliotekos ir visų filialų languose suplazdėjo šimtas vienybės, atminimo ir pergalės žvakučių. Liepsnelės languose simbolizuoja gyvybę, šviesą, teisingumą, atmintį ir vienybę.

Pilietine iniciatyva „Atmintis gyva, nes liudija“ prisimename 1991 metų sausį, kai vienybės ir laisvės siekio vedini Lietuvos piliečiai pasiekė istorinę pergalę. Tauta atsilaikė prieš sovietinių okupantų ir vietinių kolaborantų agresiją bei bandymą karine jėga įvykdyti perversmą ir apgynė atkurtos valstybės Nepriklausomybę.

2023 m. pilietinė iniciatyva „Atmintis gyva, nes liudija“ Lietuvoje vyksta jau šešioliktą kartą. Kasmet minėjimas įgauna vis naują, ypatingą prasmę, nes keičiasi kartos ir, pasak žiniasklaidoje skambėjusios frazės, „laisvėje gimusios kartos Sausio įvykius pažįsta tik iš istorijos vadovėlių ir negausių dokumentinių kadrų“. Todėl labai svarbu perduoti žinią jaunajai kartai apie 1991 metų sausio įvykių svarbą ir prasmę mūsų valstybei.

Sausio 13-oji primena, kad laisvė nėra duotybė. Jurgio Kunčino viešosios bibliotekos bendruomenė visiems linki to niekada nepamiršti.

Alytaus Jurgio Kunčino viešoji biblioteka šiemet mini veiklos 30-metį. Šia gražia proga įstaigos kolektyvą pasveikino Alytaus miesto savivaldybės meras Nerijus Cesiulis, mero pavaduotoja Jurgita Šukevičienė ir Kultūros skyriaus vedėja Vilma Liaukuvienė.

„Linkiu, kad biblioteka būtų atvira žmonėms ir ypač jaunimui ir, kad jaunimas skaitytų ne tik tai, ką jiems privaloma skaityti, o ir vėliau čia užsuktų ir atsivestų savo vaikus“, – sveikindamas bibliotekos kolektyvą sakė Alytaus miesto savivaldybės meras N. Cesiulis.

Mero pavaduotoja J. Šukevičienė linkėjo, kad ir paminėjus veiklos trisdešimtmetį biblioteką lydėtų sėkmė ir visi užsibrėžti tikslai būtų lengvai pasiekiami. „Pas jus visuomet gera ir jauku. Visam kolektyvui didžiausi sveikinimai ir linkėjimai“, – pridūrė mero pavaduotoja.

„Biblioteka visais laikais buvo pats svarbiausias kultūros židinys. Visi, kurie užsuka į bibliotekoje vykstančius renginius, žino, kad ši įstaiga yra labai svarbi. Tas židinys tegu dar ilgai neužgęsta. Lai jis būna nesvarbu kur, bet svarbu, kad jūs būtumėte pilni optimizmo, energijos ir noro kurti ir būti svarbia kultūros dalimi“, – sveikindama bibliotekos bendruomenę gražios sukakties proga sakė Kultūros skyriaus vedėja V. Liaukuvienė.

Alytaus J. Kunčino bibliotekos direktorė Vida Grišmanauskienė teigė, kad Alytaus miestui reikalinga jį reprezentuojanti biblioteka, kurioje po vienu stogu tilptų ir suaugusieji, ir vaikai.  Kalbėdama apie šiemet bibliotekoje vyksiančius renginius, bibliotekos vadovė akcentavo, kad šie metai bus bendruomeniški – skirti pažinti į biblioteką užsukančius skaitytojus  ir čia dirbančius žmones, vyks Lietuvių kalbos dienoms paminėti skirti renginiai ir kitos iniciatyvos.

Alytaus miesto savivaldybės Komunikacijos skyriaus inf.

Ilonos Krupavičienės nuotr.

Alytaus Jurgio Kunčino viešojoje bibliotekoje atverta jauno savito menininko Simo Martinonio fotoparoda „lieku 1“. Autorius sakosi, kad tiek daug žmonių dar nėra atėję į jokį jo darbų pristatymą, o fotografijų parodų jis yra surengęs ne tiek ir mažai – šioji jau aštunta. Na, ką čia bepridursi – alytiškiai smalsūs ir svetingi, o jaunas fotomenininko amžius ir nuoširdus atvirumas į renginį bibliotekoje priviliojo ne tik senuosius „fotografijos vilkus“, bet ir eksperimentuojantį jaunimą.

Simo laisvė kurti

Montažo režisierius ir fotografas Simas Martinonis gyvena ir kuria Vilniuje. Yra išbandęs tiek skaitmeninę, tiek analoginę fotografiją, 30-ies vienetų tiražu išleidęs analoginės fotografijos fotoalbumą „Begyvybės Erdvės. Fotografika.“ ir 50-ties vienetų tiražu – originalų fotodienoraštį „LACUNA.“

„Myliu fotografiją ir joje slypinčias abstrakcijas, fragmentus, linijas, negatyvias erdves. Fotografija kartu ir mano sielos vaistai, nes ji neverčia manęs kitiems atsiskaityti, bandyti kažką įrodyti ar pagrįsti dėl ko priėmiau vienokį ar kitokį kūrybinį sprendimą. Esu laisvas kurdamas ir dalindamasis kūryba su kitais“, – sako jaunasis fotomenininkas.

Simo fotografijų parodų, kurių dauguma buvo surengta Vilniuje, pavadinimai dvelkia paslaptimi ir yra kiek melancholiški: „Ne Visai Realu“, „Tylumos“, „lieku 1“. Pastaroji paroda žiemos pradžioje buvo eksponuota Paliesiaus dvare, o po Naujųjų atkeliavo tiesiai į Alytaus biblioteką.

Simo tyla ir muzika

Skaitmeninėse „lieku 1“ fotografijose – į gilią tamsą panirę urbanistiniai vaizdai, kuriuos jaunasis fotomenininkas užfiksuoja naktinėdamas mieste. Tyla mėnesienoje Simui atveria pribloškiančius patyrimus.

„Naktimis, kai miestą aplanko tyla, su ja ateina jausmas, kad likau vienas – atsiranda erdvės. Viduje ir išorėje. Šis itin ribotas tarpelis paroje – mano produktyvumo laikas. Jo metu būnu savimi, nieko neįpareigotas ieškau, stoju, grįžtu, laukiu ir vėl einu... kuriu, patiriu tylą, vienatvę, nerimą. Klajodamas mėnesienos nušviestais keliais ir slapstydamasis jos kuriamuose šešėliuose kartas nuo karto susitinku kadrą. Štai tokie susitikimai nugulė ant popieriaus ir tapo šia paroda“, – atvirauja parodos autorius.

Galbūt tyla į Simo potyrius taip jautriai įsismelkia todėl, kad jis sakosi šiaip beveik visą laiką gyvenąs muzikoje:

„Aš muzika gyvenu nuo tada, kiek tik save pamenu. Fotografuoju su muzika, redaguoju su muzika, net ir mąstau su muzika. Muzika be perstojo yra su manim – tiek fone, tiek pirmam plane. Man ir fotografija yra tam tikra muzikos forma.“

Vienui vienas

Simas Martinonis sakosi „tikrą“ fotoaparatą į rankas paėmęs prieš daugiau nei ketverius metus, šiuo metu fotografuojantis sau ir šiame procese jam draugijos nereikią, mat kurdamas jis jaučiąs laisvę. Tačiau aplinkinių reakcija, kad ir kokia ji bebūtų, yra stimulas keistis, kurti, judėti unikaliu keliu.

Fotografijos „guru“ Vytautas V. Stanionis, užsukęs į parodos atidarymą padrąsinti jaunojo autoriaus, pasisakė gana lakoniškai:

„Įžengus į šią pažįstamą bibliotekos salytę ir žvilgsniu perbėgus tai, kas yra ant sienų, pirmas įspūdis buvo, kad tai yra „veidas“, kad tai, kas čia pakabinta turi savo „veidą“ ir yra individualu.“

Visiems netikėtai Vytautas V. Stanionis čia pat spontaniškai suimprovizavo vieno autoriaus ir vienos fotografijos lakšto performansą, pagilinantį suvokimą, kad Simas net ir pilnoje žmonių salėje yra vienui vienas.

Sveikindama Simą savo parodai eksponuoti pasirinkus būtent Dzūkijos sostinės bibliotekos erdves vicemerė Jurgita Šukevičienė pasidžiaugė, kad Alytaus bendruomenė tikrai myli menininkus ir kultūrą.

Simo Martinonio fotografijų paroda „lieku 1“ Jurgio Kunčino viešojoje bibliotekoje veiks iki sausio 28 dienos. Kviečiame apsilankyti.

Jūratė Čėsnaitė

Ilonos Krupavičienės nuotr.

Visi nuščiuvę sustojame prie Naujųjų Metų slenksčio. Žingsnis į ateitį – magiškas akies mirksnis tarp dviejų sekundžių, priklausančių skirtingiems metams – kitiems pasauliams. Šiek tiek susimąstymo, šiek tiek nerimo, šiek tiek naujų lūkesčių ir labai daug dėkingumo už tai, ką turime...

***

Ateinantys metai Alytaus Jurgio Kunčino viešajai bibliotekai ypatingi – švęsime jos 30-ąją sukaktį. Trisdešimt metų – tai virtinė mažų akimirkų, kupinų rūpesčio, kūrybiškumo, atidaus darbo ir pasitikimo šypsenų. Daugybė stebuklų, kuriuos priimame iki širdies gelmių ir kuriais džiaugiamės, galėdami pasidalinti su Jumis.

***

Mieli mūsų skaitytojai ir lankytojai,

esame Jums dėkingi už bendrystę, įveiktus skaitymo iššūkius, įstabią kelionę per lygiai penkiasdešimt šiemet mūsų erdvėse įvykusių renginių ir reginių.

Linkime Jums pastebėti kiekvieną minutę besiskleidžiančius stebuklus, pajusti neaprėpiamą vaizduotės ir pažinimo žaismą, kartu su mumis vėl ir vėl patirti neapsakomą skaitymo malonumą.

Ačiū, kad esate...

Su geriausiais linkėjimais –

Alytaus Jurgio Kunčino viešosios bibliotekos bendruomenė

Kateřina Tučková romanas „Baltųjų Karpatų raganos“

Čekų meno istorikės, vertėjos ir rašytojos romanas yra įkvėptas istorijų apie išskirtinę moterų gyduolių giminę, gyvenusią Baltųjų Karpatų kalnuose. Į šias dievotojas, gebančias paprašyti Dievo pagalbos, apdovanotas ypatingomis galiomis ir iš kartos į kartą perduodamomis žiniomis, kreipdavosi ne tik kaimynai, bet ir žmonės iš visos Moravijos bei tolimesnių kraštų. Žiniuonės gerai pažino vaistinius augalus, gydė lūžusius kaulus, gelbėjo įveikiant įvairius kūno ir dvasios negalavimus. Romano veiksmas plėtojamas sparčiai nykstančiame tradiciniame kaime, persmelktame komunistinės santvarkos realijų, pasakojimų apie traumuojantį režimo poveikį ir visa stebinčią saugumo akį. Skaitydami šią knygą pažinsime nepaprastas žiniuones, prisiminsime praeitį, mąstysime apie dabartį, atsilikimą ir pažangą, pastangas atsilaikyti prieš žlugdantį socialinį žmonių rūšiavimą ir atskirtį... Išsamiau

Aldonos Ruseckaitės biografinis romanas „EMMI: Vinco Mykolaičio-Putino gyvenimo moterys“

„EMMI“ - penktasis lietuvių poetės, prozininkės, muziejininkės biografinis romanas apie garsias Lietuvos literatūros asmenybes. Šios knygos pavadinimas sudarytas iš keturių pirmųjų Vinco Mykolaičio-Putino gyvenimo moterų vardų raidžių – motinos Magdalenos, sesers Magdalenos, žmonos Emilijos ir mūzos Irenos. Autorė remiasi gausia archyvine medžiaga, ją nuosekliai tyrinėja ir literatūriškai išmaniai panaudoja niekur anksčiau neskelbtus faktus, priartinančius prie sudėtingos iškilios asmenybės. Vingiuojantis pasakojimas  atveria įvairialypį rašytojo santykį su motina Magdalena, skausmingai reagavusia į sūnaus santuoką, poetišką sielos giminystę su seseria Magdalena ir ilgesį, jai pasitraukus į Australiją, sudėtingus santykius su studente Emilija, po devynerių metų draugystės tapusia žmona ir į trisdešimt dvejus metus trukusią santuoką įsiterpusia kita studente Irena, įkvėpusia gražiausiems poezijos posmams ir palaikiusia sunkiausiomis gyvenimo valandomis. Skaitydami šią knygą žvelgsime į tolstantį klasiko laiką, jo asmenybę, prieštaringą ir nuostabą keliančią biografiją per santykį su keturiomis jam svarbiausiomis moterimis. Išsamiau

Rimanto Dimos lietuviškoji J. Pilsudskio biografija „Žavingasis šunsnukis“

Dažnam lietuviui Juzefas Pilsudskis – šunsnukis, klastingai atplėšęs Vilnių nuo Lietuvos, o kaimynams lenkams – valstybės atkūrėjas, beveik pusdievis. Bene didžiausias jo nuopelnas Europai – raudonosios ordos plitimo sustabdymas 1920 metais, Budiono raiteliams šuoliuojant į Berlyną kelti pasaulinės revoliucijos. J. Pilsudskio idėjos sukurti Tarpjūrio valstybių federaciją, kaip atsvarą Rusijos ir Vokietijos galiai, šiuo metu itin aktualios, nes pažangus pasaulis tebemėgina stabdyti Rusijos imperializmą. Šis iš žemaitiškos giminės kilęs žmogus jau prieš šimtą metų žinojo ir darė tai, ką per vargą  šiandien suvokia Vakarai ir daro Ukraina. Istorinė biografija parašyta savitu rašymo stiliumi, tekstas kupinas aštrokų vyriškų žodžių ir šiurkštoko humoro. Skaitykime šio „žavingojo šunsnukio“ lietuviškąją biografiją  ir pamėginkime įsivaizduoti jo vizijoje gimusią galingą federaciją nuo „jūrų iki jūrų“, apimančią Ukrainą, Baltarusiją, Lenkiją, Lietuvą... Ar Stalinas, Hitleris, Putinas drįstų tokią pulti? Išsamiau

Algimanto Juknos Giedriko knyga „Lemties broliai“

Tai trumpas Lietuvos istorijos kursas apie svarbiausius momentus, lėmusius tautos likimą, apimantis karą po karo, raudonąją okupaciją, trukusią 50 metų ir skaudžias jos pasekmes. Kiekvienai kartai Lietuvoje tenka kovoti už laisvę. Knygoje gausu partizanų prisiminimų, buvusių tremtinių ir politinių kalinių pasakojimų. Skaitykime apie žmones, pasipriešinusius primestam režimui, ginkluotą ir neginkluotą rezistenciją, pasiaukojimą Tėvynei ir jos žmonių laisvei. Išsamiau

Onos Drobelienės „Molinukų sakmės“

Subtiliai iliustruota knygelė skirta įvairaus amžiaus skaitytojams. Žinomos Lietuvos etnografės, pedagogės, tautodailininkės ir etnokultūrinių renginių organizatorės daininga dzūkiška šnekta parašytos sakmės gimė įkvėptos pasaulyje garsios Merkinės keramikės Rūtos Indrašiūtės molinukų: skulptūrėlių, puodynių, dubenėlių, ąsotėlių, ištapytų vaizdeliais ir gyvūnėliais. Knygelės puslapiuose atgijo ir apsigyveno vieversys, gandras, žaltys, neužmirštuolė... Knygelės pabaigoje esantis žodynėlis padės dzūkiškas sakmes lengviau suprasti. Tėvai ir vaikai, skaitydami šią knygelę, galės pramokti dzūkų tarmės, galbūt pamils jos šiltą ir dainingą skambesį, taps atidesni aplinkai ir išmintingesni, nes knygelės puslapiuose suras raktą nuo durų į paslaptingą mitų pasaulį. Išsamiau

Romos Blėkienės sudaryta „Profesijų enciklopedija“

Knygelė vaikams vaizdžiai apie įvairiausias profesijas. Pasidomėkit, tėveliams duokit paskaityti. Kiek daug sužinosit apie virėjus, mokytojus, veterinarus... Tikrai labai labai įdomiai aprašyta daug profesijų. Išsamiau

Rut Guðnadóttir romanas vaikams „Vampyrai ir kitos bėdos“

Paaugliams skirta knygutė apie vampyrus. Nes visada rasi įdomybių apie vampyrų gyvenimą. Skaitykit, mėgaukitės, stebėkitės, baisėkitės - juk tai apie VAMPYRUS. Išsamiau

Lietuvių liaudies pasaka „Gulbė karaliaus pati“

Šią knygelę bibliotekai dovanojo Japonijos ambasada. Naujasis knygos leidimas yra ypatingas, nes tekstas atspausdintas lietuvių ir japonų kalbomis. Stebuklinę lietuvių liaudies pasaką į japonų kalbą išvertė Mitsuko Nakagome. Skaitykime šią knygelę ir gėrėkimės subtiliomis dailininkės Sigutės Valiuvienės iliustracijomis, egzotiškais japonų rašmenimis. Gal kam nors pavyks perskaityti pasaką ne tik lietuvių, bet ir japonų kalba? Išsamiau

Bruce D. Perry tikros vaikų istorijos „Berniukas, kurį augino kaip šunį ir kitos istorijos iš vaikų psichiatro užrašų“

Vaikų psichiatras Bruce D. Perry padeda vaikams, susidūrusiems su neįtikėtinu siaubu: išgyvenusiems genocidą, patyrusiems artimųjų smurtą, nepriežiūrą ir emocinį abejingumą, pagrobtiems, gyvenantiems su vienu iš tėvų arba visai be jų... Pasakojamos tikros vaikų istorijos paaiškinant, kas nutinka vaikų smegenims patiriant stiprų neigiamą stresą. Atskleidžiami netikėti būdai, kurių reikia imtis, siekiant palengvinti tų vaikų išgyvenamą skausmą ir padedant jiems užaugti sveikais žmonėmis. Knyga verta gerų žmonių, esamų ir būsimų tėvų, globėjų, ugdytojų, socialinių darbuotojų, terapeutų, įstatymų leidėjų, teisininkų... dėmesio. Skaitykime šią knygą ir gal perprasime mokslą apie protą, meilės ir švelnumo galią, gydančią net ir skaudžiausiai sužeisto vaiko sielą, sužinosime, ko gali mus išmokyti traumuoti vaikai apie netektį, meilę ir gijimą. Išsamiau

Tarpbibliotekinis abonementas (TBA) – knygų dalijimosi tarp šalies bibliotekų paslauga, kuria naudojantis viena biblioteka skolina dokumentus kitai. Nors ši paslauga visuomenei teikiama jau ne vienerius metus, nuo šių metų spalio 1 d. ji dar patrauklesnė – norimą knygą ar leidinį iš kitos bibliotekos galima užsisakyti visiškai nemokamai. Tad ir kiekvienas alytiškis, neradęs norimos knygos savo bibliotekoje, gali nesudėtingai ją užsisakyti iš bet kurios kitos Lietuvos bibliotekos.

Užčiuopę šį patogumą nemokamai naudotis didžiuliu jungtiniu visos Lietuvos knygų fondu, alytiškiai aktyviai plečia savo pažinimo galimybes. Pašėlę siųsdintis norimas knygas iš kitų bibliotekų Dzūkijos sostinės skaitytojai jau spėjo „uždirbti“ garbingą įvertinimą. Alytaus Jurgio Kunčino viešajai bibliotekai 2022 metais skirta Vilniaus regiono bibliotekų tarybos padėka už atnaujintos tarpbibliotekinio abonemento (TBA) paslaugos proveržį. Argi ne šaunu?

Studijoms, darbui ar pomėgiams prireikus reikalingos literatūros ir pasigedus jos bibliotekos knygų lentynose, siūlome ir toliau mielai naudotis TBA paslauga. Tai – greita, paprasta, patogu ir nemokama.

Dėl dokumentų užsakymo iš kitų bibliotekų kviečiame kreiptis į Alytaus Jurgio Kunčino viešosios bibliotekos periodikos skaityklos bibliotekininkę Vidą Veličkienę (el. p. Šis elektroninio pašto adresas yra apausogtas nuo spambots. Peržiūrėjimui reikia įjungti JavaScript., tel. Nr. (+370 315) 32 446). Ji jums padės surasti norimą knygą, o parsiuntus ją, informuos ir išduos.

Kviečiame pasinaudoti TBA galimybe ir taip prisidėti prie tvaresnės aplinkos, skatinančios dalijimosi ekonomiką. Tarpbibliotekinis abonementas – tai lyg savotiškas tvarus socialinis tinklas, vienijantis skaitytojų bendruomenę.

Pasaulinės gerumo dienos (lapkričio 13 d.) proga Sigutis Jačėnas kvietė paremti iniciatyvą – padovanoti Lietuvos viešosioms bibliotekoms VšĮ „Vieno aktoriaus teatras“ išleistus kompaktinių plokštelių rinkinius. Šios Pasaulinės gerumo dienos iniciatyvos rezultatas – kompaktinės plokštelės padovanotos net 36 bibliotekoms. Viena iš laimingųjų – Alytaus Jurgio Kunčino viešoji biblioteka! Nuoširdus AČIŪ Sigučiui Jačėnui už kilnias iniciatyvas ir dėmesį mūsų bibliotekai.

Julijos Jačėnaitės autorinių dainų albumas „Moon Moods“

„Moon Moods“ – tai debiutinis dainų kūrėjos ir atlikėjos Julijos Jačėnaitės autorinių dainų albumas, įrašytas drauge su žinomais Anglijos muzikantais (Alan Law, Stephen Glendinning, Alexys Alfaro, Joel Brown, Paul Grainger, Paul Gowland, David French, Katy Trigger, David Manasse) ir kolegomis iš Lietuvos (Giedrė Kilčiauskienė, Kęstutis Pavalkis, Vytis Smolskas). Dainų tekstai: Julijos Jačėnaitės, Ilzės Butkutės, Šarūno Bernatavičiaus. Pasimėgaukime melodingomis laimės ir skausmo, džiaugsmo ir liūdesio dainomis, kurių pagrindas – džiazas. Išsamiau

Sigučio Jačėno albumas „Virš viso pasaulio“

Klausydami kompaktinės plokštelės „Virš viso pasaulio“ išgirsime Sigučio Jačėno (aktoriaus, režisieriaus, kultūros projektų iniciatoriaus, skaitovo, dainų autoriaus ir atlikėjo, renginių scenarijų autoriaus, režisieriaus ir vedėjo, televizijos bei radijo laidų rengėjo, prodiuserio ir leidėjo...) atliekamas dainas ir skaitomas rinktines pasaulio pasakas. Turinyje:
•    Liudviko Ježio Kerno „Ferdinandas Nuostabusis“,
•    Antuano de Sent Egziuperi „Mažasis princas“,
•    Natanielio Niumano „Kamilės ir Domo kosminiai nuotykiai,
•    Hanso Kristiano Anderseno „Pasakos“.
Bendra garso įrašo trukmė – 8 valandos. Palepinkime vaikus išskirtine vaikų literatūra. Išsamiau

Kristijono Donelaičio poema „Metai“, pasakėčios, eilėraščiai

Kristijono Donelaičio poemą „Metai“, pasakėčias ir eilėraščius skaito Klaipėdos aktoriai Jūratė Jankauskaitė, Virginija Kochanskytė, Nijolė Narijauskaitė, Nijolė Sabulytė, Julija Sakalaitė, Sigutis Jačėnas, Linas Lukošius, Darius Meškauskas, Vytautas Paukštė, Aleksandras Šimanskis, Liudas Vyšniauskas. Dainuoja Juodkrantės Liudviko Rėzos kultūros centro folkloro ansamblis „Aušrinė“, vadovė Ramunė Pečiukonytė. Pasinaudokime galimybe prisiminti Vyžlaukio „viežlybuosius“ ir „nenaudėlius“, išklausyti vieno savičiausių XVIII a. Europos poetų, lietuvių literatūros klasiko, sukūrusio Prūsijos lietuvininkų epą  Kristijono Donelaičio visą literatūrinį palikimą, sukauptą vienoje kompaktinėje plokštelėje. Išsamiau

Rūtos Staliliūnaitės dviejų archyvinių garso įrašų rinkinys „Valanda kai esi...“ ir „Pirmoji mano vaikystės knyga“

Kompaktinėje plokštelėje „Valanda kai esi...“ skamba Onės Baliukonytės, Gražinos Cieškaitės, Aldonos Puišytės ir Dalios Saukaitytės lyrika, atverianti šiuolaikinės moters sudėtingą, prieštaringą ir gilų pasaulį. Visų keturių poečių lyriką skaito Rūta Staliliūnaitė, fortepijonu skambina kompozitorius Julius Andrejevas.
Kompaktinę plokštelę „Pirmoji mano vaikystės knyga“ Rūta Staliliūnaitė dedikavo Mamos ir Tėvo atminimui, vedusiems „Skudurinės Onutės“ pamokų keliais. Džonio Griuelo „Skudurinės Onutės pasakėles“ skaito Rūta Staliliūnaitė, autorines dainas dainuoja Ilona Papečkytė.
Įsiklausykime ir pasikvieskime vaikus įsiklausyti į vienos ryškiausių visų laikų lietuvių teatro ir kino aktorės skaitomus tekstus. Išsamiau

Marinos Cvetajevos poezijos albumas „Viešpats mano – laikas...“ («Господин мой – время…»)

Marinos Cvetajevos eilėraščius ir poemų fragmentus originalo (rusų) kalba skaito aktorė Dalia Rasa Jankauskaitė, kompozitorių K. Debiusi, V. Jakubėno, F. Kupereno, V. A. Mocarto, F. Šopeno, S. Vainiūno kūrinius fortepijonu skambina prof. Birutė Vainiūnaitė. Pasiklausykime tiesios, laisvę įkūnijančios poezijos, nepaisančios laikmečio ar mokyklos diktuojamų normų, nuolat siekiančios peržengti žodžių, strofų, eilėraščio, meno ribas, nes mums pavyko sulaukti laikų, kuomet ją galima skaityti ir klausyti laisvai... Išsamiau

Kaip neužkrauti psichologinės naštos vaikams, kurie yra niekuo dėti dėl šlyjančių tėvų santykių? Kaip padėti vaikui nesijausti kaltam dėl skyrybų? Šie ir daugybė kitų klausimų kyla šeimoms, peržengusioms skyrybų slenkstį. Atsakymų į juos ieškota Jurgio Kunčino viešojoje bibliotekoje vykusiame Jolantos Sondaitės knygos „Myliu ir mamą, ir tėtį“ pristatyme ir diskusijoje apie skyrybų pasekmes vaikui. Diskusiją inicijavo biuro „Pactum“ įkūrėja, mediatorė Odeta Intė.

Jolanta Sondaitė – Mykolo Romerio universiteto profesorė, psichologė ir šeimos mediatorė. Sukaupusi daugiau kaip 20 metų profesinės patirties ji  padeda santykių krizes ir skyrybas išgyvenančioms šeimoms rasti geriausią išeitį situacijoje.

Knyga „Myliu ir mamą, ir tėtį“ – savotiškas vadovėlis visiems, kurie susiduria su viena sunkiausių krizinių situacijų gyvenime – skyrybomis. Knyga paaiškina visus skyrybų metu vykstančius emocinius procesus ir pataria, kaip išvengti didžiausių klaidų. Knygos autorė Jolanta Sondaitė įsitikinusi, kad dažniausia nesutarimų ar net skyrybų priežastimi tampa emocijų slopinimas.

„Poros santykiuose būna tiek teigiamų, tiek neigiamų emocijų, tačiau prie skyrybų prieinama tuomet, kai poros bendravime pradeda dominuoti negatyvios emocijos. Žmonės metų metais kaupia nuoskaudas, nutyli arba nemoka jų išreikšti savo partneriui. Tai ypač būdinga mūsų kultūrai – dažnai esame išmokyti ne tik nereikšti neigiamų emocijų, bet ir jas slopinti“, – teigia knygos autorė.

Skyrium gyvenantys tėvai dažnai užsispyrę siekia vaiką „pasidalinti“ po lygiai, bet, neatsižvelgus į mažylio interesus, tai gali besiformuojančią asmenybę labai traumuoti. Svarbiausias asmuo šioje sudėtingoje situacijoje visada yra vaikas ir daugiausia dėmesio reikėtų skirti ne laiko, kiek jis išbūna pas kiekvieną iš tėvų, skaičiavimui, o tikro, kokybiškai praleisto buvimo ir bendravimo su vaiku planavimui. Naujas, dar mažai kam girdėtas ir suprantamas terminas, apibrėžiantis išsiskyrusių tėvų lygiateisišką rūpinimąsi savo vaikais – bendratėvystė.

„Tikiu, kad tėvai, sugebėdami konstruktyviai bendradarbiauti dėl vaikų, gali labai sušvelninti arba visiškai išvengti neigiamo skyrybų poveikio vaikams, todėl tam savo knygoje skyriau daugiausia dėmesio“, – sako psichologė prof. dr. Jolanta Sondaitė, knygos „Myliu ir mamą, ir tėtį“ autorė.

Diskusijoje dalyvavusi Odeta Intė, paklausta apie tai, ar mažesniuose miesteliuose yra galimybė sulaukti konsultacijų ir pagalbos, atsakė, kad galimybių tikrai yra ir klientų labai daug.

„Kai tėvai dar tik pradeda eiti krizių keliu, tam, kad pagerėtų jų santykių kokybė, reikia skirti laiko  jiems ugdyti – pasikalbėti ir apie emocijas, ir apie vaikus, ir apie kitus dalykus. Su tokiomis mintimis pabandėm įgyvendinti pilotinį sumanymą – norėjome Alytuje turėti specialius mokymus besiskiriantiems tėvams, – sakė Odeta Intė ir čia pat paatviravo: – Bet, kaip bebūtų gaila, patyrėm nesėkmę, nes neatsirado norinčių. Neatsirado drąsių – eiti į grupę su tokiais pačiais per daug jautru, per daug intymu. Čia turbūt mažo miestelio tas fenomenas.“

Iš tiesų, mažesniuose miestuose kyla sunkumų, bet viltinga tai, kad Alytuje individualios paslaugos prieinamos visiems – čia gyvuoja „Išmanios bendratėvystės centras“, kur patyrę specialistai teikia pagalbą skyrybas išgyvenantiems tėvams ir vaikams. 

Neturėtų kelti nuostabos ir faktas, kad psichologijos knygos Alytaus Jurgio Kunčino viešojoje bibliotekoje yra labai paklausios. Psichologinė literatūra, parašyta šios srities profesionalų, padeda išlaviruoti slegiančiose gyvenimo situacijose ir išspręsti daugybę klausimų. Neabejotina, jog ir Jolantos Sondaitės knyga „Myliu ir mamą, ir tėtį“ bus reta bibliotekos lentynų viešnia.

Jūratė Čėsnaitė

Ilonos Krupavičienės nuotr.

Gruodis visada spindi ir žaižaruoja šventiniais akcentais, o Kalėdų laukimas sušildo ir atveria širdis. Laukiame kiekvieno užsukant į Alytaus Jurgio Kunčino viešąją biblioteką miesto centre ir padaliniuose miegamuosiuose rajonuose. Čia dalijamasi ir kuriama kartu su Jumis, čia kalėdinis laikas kvepia kakava...

Dalykai

...kurie amžini...

Kiekvienas jų galime priskaičiuoti gausybę. Jie svarbūs, mieli, jaukūs, įkvepiantys, leidžiantys atrasti ir panirti giliau. Visa tai tinka, kalbant apie susitikimą su mielu žmogumi arba... aklą pasimatymą su knyga.

Kai metų sandūroje randasi daugiau laiko stabtelėti, pamąstyti, dažnas pajuntame ir malonios staigmenos troškulį. Šiemet startavusi ir miestiečių dėmesio sulaukusi iniciatyva „Aklas pasimatymas su knyga“ tęsis ir kalėdiniu laikotarpiu. Juk malonu, beeinant savo keliu, stabtelėti ir rasti dailiai supakuotą ir jūsų belaukiančią knygą – ne, ne bibliotekos lentynoje, o kažkur ant suolelio jaukiai prigulusią. Kai tai pamatysite – drąsiai imkite ir patirkite tą nuostabų nežinomybės „o kas viduje“ jaudulį.

Pirmasis aklasis pasimatymas jau įvyko Žaliojoje gatvėje ir po jo sulaukėme daug klausimų, ar knygą reikia grąžinti į biblioteką? Žinoma, kad ne – ji jūsų! Skaitykite patys, dalinkitės su bičiuliais, dovanokite kitiems arba  pasidėkite po Kalėdų eglute.

Būkite atidūs, pamėkite ir sekite Alytaus Jurgio Kunčino viešosios bibliotekos naujienas socialiniame tinkle facebook ir sužinokite, kurią dieną jus pakvies kalėdinis „Aklas pasimatymas su knyga“. O šio jaudinančio susitikimo vietą pašnibždame jums į ausį jau dabar – tai bus ne vienam alytiškiui sentimentus keliantis fontanas „Tulpė“ prie Šaulių namų. Malonaus laukimo!

Dalykai

…kurie laukiami…

Gražiausios metų šventės – vienas iš tų momentų, kurių laukia daugelis: dėl susitikimų, dosnesnės širdies ar dovanų. Jurgio Kunčino viešojoje bibliotekoje įsikūrusi Jaunimo erdvė (Seirijų g. 2) šventiniu laikotarpiu kviečia užsukti, nes jis – ir kvapnus, ir tvarus. Aromaterapinis kampelis kvepia cinamonu ir kakava, o geriant ją, bus galima sukurti vienintelį autentišką kalėdinį žaisliuką. Kokie žodžiai iš knygų nuguls ant jo, pasirinks kiekvienas kūrybinių dirbtuvių dalyvis. Beje, čia po kalėdine eglute laimingųjų lauks bibliotekos lankytojo dovanėlė.

Kalėdinis laikotarpis – gerų darbų metas. Mažuosius bibliotekos bičiulius juos daryti skatina ypatinga knyga – „Pasakų Advento kalendorius“. Ją mažieji skaitytojai gali rasti Vaikų ir jaunimo literatūros skyriuje (Topolių g. 21), o įgarsintų adventinių pasakų kasdien kviečiama klausytis šios bibliotekos socialiniame tinkle facebook. Advento vakarai namuose kartu su tėveliais ar seneliais tegul būna skiriami pasakų klausymui ir gerų darbų užduoties atlikimui. Visiems, besidalinantiems įamžintais gerais darbais, bus įteiktas Gerų darbų ambasadoriaus diplomas.

Metų sandūra – naujų planų ir svajonių laikas. O kas, labiau nei vaikai, moka svajoti? Vidzgirio bibliotekoje (Likiškėlių g. 12) mokinukai papuošė didžiąją „Kalėdinių svajonių knygą“, o suaugusieji galės ją perskaityti ir prisiminti, kad svajonėms amžius – ne riba. Šalia įsikūrė mažųjų dailininkų „Kalėdinio miestelio“ ir „Kalėdinio žaisliuko“ darbų parodos. Kalėdiniais akcentais pasipuošė ir Pirmojo Alytaus (Jiezno g. 2) bei Dainavos bibliotekos (Vilties g. 34).

Dalykai

...kurie lieka...

Kas gali būti geriau už šiltą artimųjų žvilgsnį ir bendravimo patyrimą?.. Išsaugokite kalėdinio laikotarpio emocijas kuo ilgiau! Užsukę į biblioteką pavieniui, o gal – su draugais ar artimaisiais, aptiksite, kad čia kiekvienas kampelis pilnas staigmenų. O ypač smagiai nuteikia net keletas netikėtų fotosienelių, kurios tikrai patiks ir mažiems ir dideliems.

Vidzgirio bibliotekoje galima jaukiai įsitaisyti... knygos turinyje! Milžiniška knyga jums atsivers lyg durys, o įėję į ją galėsite leistis vaizduotės nešami. Originalioje fotografijoje jūs atrodysite kaip tikras svajonių herojus...

Jaunimo erdvėje fotosienelė sukurta iš tūkstančių tyliai čežančių knygų puslapių. Čia – ir mišku kvepianti tikra eglė, ir senovinis medinis krėslas. Visa tai leidžia pasijusti lyg romantiškame filme, kur su draugais ar šeima galima smagiai kurti vis kitus fotokadrus.

Vaikų ir jaunimo literatūros skyriuje specialiai mažiesiems lankytojams skirtas itin žaismingas fotosesijų kampelis. Čia, baltoje pusnyje, prie spalvingo kalėdinio traukinuko, vaikams draugiją palaikys iš pasakų knygų išsliuogę nykštukai.

Smalsumą tepažadina ir dar vienas jaukus kalėdinis akcentas. Centrinėje bibliotekoje prie įėjimo kiekvieno lankytojo mąsliai laukia stilizuota paslaptingų vokų eglutė. Kviečiame prie jos drąsiai prieiti. Čia galite išsitraukti tik jums skirtą palinkėjimą ar posakį, kuris suteiks pasitikėjimo ir mielo žinojimo, kad jūs tikrai kažkam rūpite... O gal kišenėje namo parsineštas raštelis taps žavia smulkmena, praskaidrinančia jūsų švenčių laukimą.

Parsineškime iš bibliotekos į namus širdį sušildžiusią emociją. Kalėdos jau arti...

Miško Motės ir Ilonos Krupavičienės nuotr.

Vos prieš pusantro mėnesio skaitytojus pasiekė šiuo metu itin aktualios tematikos knyga „Karo žmonės“. Vienas pirmųjų šios knygos pristatymų neatsitiktinai įvyko Alytuje, Jurgio Kunčino viešojoje bibliotekoje, mat knygos autorius Giedrius Petkevičius pasisakė savo tėvelio dėka turįs pusę dzūkiško kraujo, tad jaučiąs nemažai sentimentų šiam kraštui.

Giedrius Petkevičius – žiniasklaidoje neretai šmėžuojantis vardas, kurį galima pamatyti po straipsniais, kuriuose gvildenamos karštos, aktualios temos. Beveik visą gyvenimą domėjęsis karyba, išbandęs save Krašto apsaugos savanorių pajėgose ir istorijos studijose Giedrius sakosi vis ieškantis ir kitų būdų susidurti su istorijos ir karybos patirtimis. Jo smalsumą bent iš dalies patenkina įvairiausių istorinių, politinių, karinių šaltinių studijos bei analitinis vertinimas. Nors žino daug, tačiau Giedrius purtosi jam neretai klijuojamos pretenzingos karo eksperto etiketės, ir nori būti vadinamas kur kas paprasčiau – karybos tyrinėtoju.

Studijų ir įvairių gyvenimiškų patirčių dėka susiformavo unikalus Giedriaus Petkevičiaus požiūris į mus supančią karinę, politinę aplinką bei istorinį paveldą. Šiomis žiniomis, įvilktomis į vaizdingo, dinamiško pasakojimo rūbą, Giedrius dalijasi su skaitytojais. Ankstesnės dvi šio autoriaus knygos – „Didžiųjų karų paslaptys“ ir „Karo anatomija“ knygynuose neužsigulėjo, tad ir naujausioji panašios tematikos knyga „Karo žmonės“, tikėtina, greitai atras savo skaitytoją.

Giedrius Petkevičius sako, kad, nepaisant dramatiško, skaudaus konteksto, jo knygose pasitaiko ir nemažai humoro:

„Kartais klausia manęs, koks gi humoras apskritai gali būti kare, kur dažniausiai yra groteskas, ironija ir tų linksmybių klasikine, taikos meto supratimo prasme nėra labai daug. Tačiau visgi galima pažvelgti į viską ir iš kitos pusės, nedarant iš karo maskarado, nes tai būtų baisus reiškinys.“

Savo knygas Giedrius Petkevičius adresuoja plačiam įvairaus amžiaus skaitytojų ratui ir stengiasi nepriblokšti specifiniais karybos terminais, tačiau vis vien paprastai po jo knygų pristatymų žmonės skirstosi patįsusiais veidais. Nes įvyksta akistata su nelabai miela mintimi apie tai, kad karas žmonijos istorijoje buvo, yra ir bus. Tačiau šis iš komforto zonos nepatogiai išstumiantis žinojimas, jeigu jo neignoruosime, gali labai sustiprinti.

Giedriaus Petkevičiaus knygos baigiasi ne šia diena, o ateitimi. Knygos „Karo žmonės“ paskutiniame skyriuje autorius aprašo scenarijų, kas būtų, jeigu įvyktų konvencinis Lietuvos Respublikos puolimas ir ką tokiu atveju reikėtų daryti civiliams. Jis visiems rekomenduoja susipažinti su karo anatomija, kad, jeigu taip nutiktų, mes negandas pasitiktume stipresni.

„Žinojimas yra jėga. Žinojimas apie karo principus, karo anatomiją ir kaip elgtis būnant tais karo žmonėmis gali mus apsaugoti“, – teigia knygų apie karą ir karybą autorius Giedrius Petkevičius.

Jūratė Čėsnaitė

Ilonos Krupavičienės nuotr.

Į knygų mylėtojų klubą „Skaitau ir diskutuoju“ ir vėl susirinko šio klubo narės. Šįkart – aptarti V. Olmi romano „Mes sukurti būti laimingi“.

Kaip ir visuomet, vyko audringos diskusijos. Vienoms visiškai nepatiko autorės rašymo stilius, neįtikinamai atrodė knygos herojų išgyvenami jausmai, kitoms atvirkščiai – patiko viskas.

Apibendrinant, visos priėjo išvados, jog  knyga plona, bet nemažai visko aprėpianti. Analizuojamas kaltės jausmas, vaikystės skauduliai, kaip mezgasi uždrausti santykiai, panarstomos gilesnės neištikimybės priežastys, situacija, kai vaikas šeimoje mato smurtą ir tai, kad viską mes atsinešame iš vaikystės...

Kam patinka prancūzų literatūra ir visos šios temos artimos, manome, kad knyga turėtų patikti, bet tikrai ne plačiam skaitytojų ratui.

Knygų mylėtojų klubas Vidzgirio bibliotekoje visada laukia naujų narių. Bibliotekininkės Rasa ir Lina mielai atsakys į visus jūsų klausimus (tel. (+370 315) 32 989).

Vidzgirio bibliotekos inf. ir nuotr.

Gruodį Alytaus Jurgio Kunčino viešojoje bibliotekoje (Seirijų g. 2) eksponuojama audimo paroda „Dzūkijos dzyvai. Nuausta ir parėdyta“. Parodoje pamatysite daug originalių tradicinių, senovinėmis staklėmis austų audinių panaudojimo būdų. Vien ko verti švarkai,pasiūti iš močiučių divonų!

Parodos kuratorė, Lietuvos tautodailininkų sąjungos Dzūkijos skyriaus pirmininkė Modesta Tarasauskienė pasakoja, kuo ši audimo paroda išskirtinė:

„Tradicinis audimas rankomis jau senokai laikomas nykstančiu amatu ir siekiant jį išsaugot bei tą situaciją pakeisti, vyksta įvairūs mokymai. Tačiau neužtenka demonstruoti ir mokyti. Kad amatas gyvuotų, jo rezultatai, sukurtas produktas turi būti naudojami ir pageidautina, kuo dažniau, tai yra buityje, aprangoje. Kad tai vyktų, esant didelei alternatyvų pasiūlai, reikalinga išplėsti vartojimo situacijas, suteikti papildomą vertę. Ši paroda – pavyzdys, kaip tai galima daryti. Parodoje eksponuojami praktiški rankų darbo audimo pritaikymo būdai.“

Laima Griškevičienė, audžianti Viečiūnuose, išmoningai pritaiko audinio fragmentus. Parodoje eksponuojamos jos kurtos rankinės, stalo aksesuarai, suknelė, net hamakas.

Algimantas Matonis, Rumšiškių liaudies buities muziejuje įkūręs audimo dirbtuves, audžia skaras, šalius, prijuostes, jo darbo rezultatai puošia net ansamblius scenoje įvairių švenčių metu.

Dalia Dambrauskienė specializuojasi juostose, jos išskirtinumas – iš jų pagaminti diržai.

Akvilė Bridikienė sąmoningai surenka paveldėtus ir dažnai anūkams nereikalingus divonus bei rankšluoščius ir paverčia juos dizaino kūriniais – švarkais, liemenėmis, rankinėmis bei kosmetinėmis.

„Užsukite pasigrožėti ir pasisemti idėjų, kaip išmoningai gali būti pritaikyti tradicinio audimo amato gaminiai, naudokite savo senelių, mamų divonus, džiaukitės galėdami liesti tokius artimųjų rankų sušildytus kūrinius“, – kviečia Modesta Tarasauskienė.

Apsilankę parodoje, dalyvaukite virtualiame konkurse ČIA. Keletą originaliausių dalyvių apdovanosime prizais – knygelėmis „Dabarcinės pasakos“.

Projektą dalinai finansavo Lietuvos kultūros taryba.

„Imbiero vakarus“ vadinti legendiniais neatrodo keista. Šis apibūdinimas maloniai sklandė viso dešimtą kartą rengto tarptautinio trumposios prozos festivalio metu. Alytaus Jurgio Kunčino bibliotekoje lapkričio 24–25 d. visko buvo tiek, kiek ir norisi – prozos skaitymų, laiku pasidalytų atsiminimų, pagarbos Jurgiui Kunčinui, pasimatymų su prozos grandais ir su atrandamais jaunos kartos autoriais, viešniomis iš užsienio, džiaugsmo dėl laimėtojų. Kadangi festivalis vyksta ne kasmet, ypač po nuotolinio karantino, nebuvo ko slėpti – gyvybingų „Imbiero vakarų“ ne vienam iš tikrųjų trūko.

Tariant sveikinimo žodžius prisiminta, kad atšiauriu metu imbieras stiprina imunitetą. Organizatoriai dalyvių prašė „Imbiero tiesai“ išduoti po savą literatūrinės imbiero arbatos receptą. Jų iš dalyvių sulaukė įvairiausių – ir gydomųjų, ir nepraktiškų, bet paguodžiančiai gražių. Tačiau linkėjimus video formatu perdavusio Vido Morkūno virtuvėje Žvėryne imbiero šaknys tarsi tvirtino – neapsigaukim! Vaizduotės nestokojančiam kūrėjui jos visada bus ne tik vaistinis augalas, bet šis tas daugiau. Jo rodytas imbieras, lyg iš fokusininko kepurės traukiami gyvūnai, priminė tai džiūgaujančią voverę su dviem uodegomis, tai mažakrūtę dzūkę su katinu, tai Punios šilo briedį su didele barzda, o vos sulaikoma šypsena buvo svarbi užuomina apie festivalio kuriamą atmosferą.

Iš „Imbiero vakarų“ aš irgi tikiuosi panašių vaizduotės triukų. Jų išsiprovokavau, nes prieš vykdama į festivalį kelias dienas tyčia praleidau tyrinėdama Jurgio Kunčino pasisakymus apie save rašantį, skaitantį, literatūrą komentuojantį, taip pat su jo ankstyvąja proza. Jau festivalio rytą galvoje grūmėsi įvairiausi jo pasakymai ir idėjos, todėl šįkart, aptardama festivalį, neslėpsiu jų poveikio. Alytaus aplinka taip pat skatino nuo jų nenutolti, mat vaikštant po miesto centrą visada aptiksi tai vieną, tai kitą Kunčino įamžinimo ženklą. Taigi skaitymuose galėjau tvirtinti, kad vienodų kūrėjų tikrai nėra, bet... jų tekstuose kokia nors ypatybė siejasi su Kunčino apmąstytu.

Pirmąjį skaitymų vakarą pradėjusio Sauliaus Vasiliausko tekste „Močiutė prisikėlė“ iškart pasirodė vienas Kunčinui patikęs literatūros bruožas – natūralizuota magija. Nė nepastebi, bet, op, ir pernai mirusi močiutė tau jau sriubą verda, o jos istorija atsispindi lėkštėje. Žaismingas realybės ribų nepaisymas kaip tik ir leidžia įsižiūrėti tai, ką autorius nori pranešti. Giedros Radvilavičiūtės „Pasiirstyme prieš mirtinai gilų miegą“ buvo galima pažinti kitą Kunčino prozai artimą ypatumą – griežtai neprisirišti prie siužeto, bet nuolat turiningai krypti į šalis, tarsi šalintis tradicinės intrigos (ar pasieks pasakotoja salą su paslaptinguoju Karoliu, Agnės sūnum). Užtat tekstas smagino keistomis detalėmis tam, kad netikėtai sugrąžintų prie detektyviškos linijos, pačiuptų klausytojus nepasiruošusius, supainiojusius tikrovę su fikcija – tai ne veikėjai vienas kitą nudobia, bet autorės vaizduotė su jais susidoroja.

Kunčinas yra sakęs, kad skaitant knygas jam „toli gražu ne paskutinėje vietoje yra įdomumo kriterijus“. Nors neišdavė, kaip jį atpažinti, bet daugelis turbūt galime nujausti, ką jis turi omeny. Štai gyvybingoje Agnės Žagrakalytės „Tautosakos praktikoje“ pasakos siužetas staiga priminė šiandieną. Tik seserų gyvenimas vienkiemy pasirodė ne toks jau paprastas, be hepiendo: išgyvenimų nesutalpinsi į šablonus. Sugebėti juos apeiti ir gali būti visas įdomumas. Renatos Šerelytės tekste „Ištikimasis“ santykių dramą išblaškė ne įrodyta tiesa, bet humoras, apsireiškęs kaip palto formos nuodėmklausys. Andriaus Jakučiūno tekste „Kurmių problema, arba Doras žmogus“ politinė problematika netikėtai įsikraustė į apsilankiusio gudriojo kurmio Džonatono Livingstono personažą. Jį atrodė netgi būtina gyvai festivalio sakykloje įgarsinti, kad jo diktatoriška mažybė pasiektų tikslą. Tad klausantis pirmosios dalies tekstų pirmiausia kilo mintis, kad literatūros įdomumas neatsiejamas ir nuo autorių kūrybiško požiūrio į reikalą.

Ar lietuvių prozininkai sugeba juokauti? Juk Kunčinas kartojo, kad „aukšto lygio humoras ir ironija gali išgelbėti ne tik literatūrą, bet ir kitus menus“. Humorui jis taikė literatūros kriterijus – norėjo, kad ši ne tik tuščiai juokautų, bet ji padėtų aprėpti visas emocijas, giliau pažinti reiškinius. Be to, satyra iš kūrėjo reikalauja kiek atsitraukti nuo savęs ir apmąstyti įvairiausius reiškinius, nelikti bestuburiu ir reikšti nuomonę. Manau, naktinė „Imbiero vakarų“ dalis ir sutverta tam, kad patikrintų, ar lietuvių prozininkai tebežino, kur slypi satyros šaknys. O gal – ar jas atpažįstame mes, jų klausantys. Vis tik savo šmaikštumą jie labiau rinkosi vizualizuoti, kai padedami Arūno Vaitkaus, Raimondo Šimkevičiaus ir Leono Žukausko piešė išlankstomus juokus, nei juo šmaikščiai pakonkuruoti. Tačiau visi naktinių skaitymų dalyviai rado kaip pasirodyti, nenukrypdami nuo jų tekstams būdingos tematikos: buriuojanti Monika Baltrušaitytė trumpame tekste aptarė jachtų tipus ir įžvelgė naujalietuvių charakterio bruožų, istorinius pasakojimus rašantis Regimantas Dima šyptelėjo iš Lietuvos kaip drąsios šalies įvaizdžio, o visokius nesusipratimus kolekcionuojantis Vasiliauskas priminė komišką žmogiškos fiziologijos ribotumą. Kita vertus, šiandien satyra jau skirtingų rūšių, todėl į neformalius skaitymus natūraliai įsiterpė slemo, stand-up comedy intonacijų, kurios, pasirodo, tinka ne tik Mariui Povilui Elijui Martynenko, bet ir Radvilavičiūtei. Jis pritraukia prie pasakojančiojo charizmos ir suveikia net tada, kai autoriai kalba apie išties skirtingas sferas ir skirtingu artistiškumo lygiu – tiek norėdami dekonstruoti viešosios erdvės grimasas, tiek tobulo žmogaus mitą.

Kitą dieną „Laureato valandoje“ 2020 m. Jurgio Kunčino premiją pelnęs Rolandas Rastauskas atliko jau ne kunčinišką, bet nabokovišką veiksmą. Atsakinėdamas į kompozitoriaus Kristupo Bubnelio klausimus, kūrybiškai bandė išdėstyti, kaip veikia jo vaizduotė ir kokie šaltiniai ją maitina. Tam puikiai tiko atskleistos premijuotos novelės „Oranžinė saulė“ ištakos, nukėlusios į stilingą vaikystės Palangą, aptarti iš pradžių muzikos ir literatūros ryšiai, vėliau – biografijų ir kino partnerystė su rašomu tekstu. Juk svarbu sujudinti ir skaitytojo vaizduotę, parodyti, kad kartais atmintis veikia kaip nebylus kinas, intuityviai stiprinantis vidinį ritmo pojūtį. Anot Rastausko, pasažo sėkmę lemia ne kuo tiksliau aprašyti veiksmą, bet perteikti jo savitą judesį ir garsą. Jis tikino, kad tai pasiekti įmanoma tik rašant, kas jaudina patį kūrėją, ir dar taip, kad ir pačiam būtų smagu.

Profesionalų prozininką pažinsi iš jo pasirengimo susitikti su auditorija. Yra dėl ko, nes klausytojai „Imbiero vakaruose“ vietas užima kone prieš valandą (!). Išduosiu paslaptį: kai kurie dalyviai skaitymų metu kartais laiko įjungtus laikmačius, kad tik tribūnoje neužsibūtų per ilgai. Dar keli mandagiai apkarpo tekstus, pasistengdami, kad to nesuprastumėte, o jie šiame garbinguose skaitymuose išliktų be prasmės nuostolių – juk nesame pratę išklausyti begalinių prozos pasakojimų. Ir tai suveikia: dvi skaitymų valandos neprailgsta, o proza veikia kaip organizatorių pasiūlytas įvairių skonių vitaminų koncentratas, į kurį kiekvieno organizmas reaguoja skirtingai.

Antrojoje skaitymų dalyje prisiminiau Kunčiną, kalbėjusį apie visapusišką socialinį pasaulio pažinimą – nuo aukštuomenės iki vadinamojo demimondo. Tačiau visi žinome, kad jo prozoje žmogus nevertinamas pagal prisitaikymą prie aplinkybių, o siūloma jį matyti nepaisant jų. Tokio žiūros kampo netrūko šios dalies tekstuose. Alvydo Šlepiko „Dykvietėje“ vaikus traukė į apleistą karjerą, kur slypėjo ne tik nereikalingo metalo laužo krūvos, bet ir galėjo apnikti apokaliptiški, grėsmingi išgyvenimai – it koks herojus persekiojančio Weltschmerzo variantas. Tikrumo poreikis jautėsi socialiai jautrioje Dainos Opolskaitės prozoje, kuri kaskart bando užčiuopti stebuklus ir nusivylimus. Šįkart tekste „Slėpiningiausioji niša“ pastebimus tarp augimo džiaugsmo ir jį jau pergyvenusios senatvės. Baltrušaitytės kūrinyje „Svieta, my friend“ taip pat kalbėta apie sunkų gyvenimą ir norą iš jo prasiveržti, kad galėtų nesijausti it kuskuso kruopa, prilipusi prie svetimo piršto. O Mariaus Povilo Elijo Martynenko tekste „Labai paprastai“ tiesiog klausė, negi vaizduojamės esantys kuo nors išskirtiniai? Šiame klausime girdėjosi tai, ką vertino Kunčinas – tai neapsimetinėjimas, kuo nesi, įvairialypės gyvenimo patirties beveik savaiminis virsmas grotesku. Regimantas Dima iš šios kompanijos išsiskyrė tuo, jog mus perkėlė nuo demimondo į rafinuotų rašeivų pasaulį – įvedė literatūrinį detektyvą apie mįslingą vertėjos Mirandos dingimą, kuris neapsiėjo be ir Kunčino pamėgto personažų šaržo (jų prototipai tarsi iš gyvenimo, tarsi iš knygų) ir satyros, nukreiptos į mūsų skaitymo lūkesčius.

Festivalyje viešėjusi estė Eva Koff (jos apsakymą „Motina“ vertė Agnė Bernotaitė-Jakubčionienė) atkreipė dėmesį į istorijos likimus moterų akimis, o ukrainietė Lesia Mudrak iškart perėjo prie esmės – vienatvės ir amžinybės (vertė Marija Mažulė). Klausantis jų tekstų atrodė, kad jų šalyse turbūt įtakingi estiški ir ukrainietiški kunčinai, bet bendrieji dėsniai ir patirtys išlieka bendražmogiški.

Bet, žinot, visa tai – improvizacijos, vaizduotės sąsajos. Visai kitaip viską galėjo pamatyti publika. Ji rinko geriausią tekstą ir daugiausiai balsų atidavė už Giedros Radvilavičiūtės „Pasiirstymą prieš mirtinai gilų miegą“. Vertinimo komisija (Antanas A. Jonynas, Rolandas Rastauskas, Giedrė Bulgakovienė, Vilma Liaukuvienė ir Vida Grišmanauskienė) „Baltos varnos“ premiją įteikė Agnei Žagrakalytei, o pagrindinę Jurgio Kunčino paskyrė Andriui Jakučiūnui. Kol sveikiname laimėtojus, priminsiu, kad visi dalyvių kūriniai prieinami Alytaus Jurgio Kunčino bibliotekos tinklalapyje ir nusipelnė tokio pat jūsų dėmesio kaip knygos jos maloniose erdvėse. Neabejoju, kad šiems kūriniams kiekvienas atras skaitymo raktą – su kunčiniškais sufleriais ar be jų, bet galbūt ragaudami nenusakomos vaizduotės formos imbierą.

Neringa Butnoriūtė

Ilonos Krupavičienės nuotr.

Lauros Sintijos Černiauskaitės esė rinkinys „Džiaugsmynas“

Knygoje – 22 gryno įkvėpimo tekstai, parašyti 2014-2021 metais. Esukuose (nuo žodžių esu, būnu) atsiveria autorės optimistinė gyvenimo pozicija, netgi vitališkas užsispyrimas džiaugtis, kad ir kas nutiktų. Mus, jei esame tam pasirengę ir nusiteikę, galėtų įkvėpti prigimtinis rašytojos gebėjimas kasdienybėje atrasti tyrą ir prasmingą džiaugsmą, kylantį iš egzistencijos gelmių, kurio kūrėjai – ne mes patys. Išsamiau

Czesław‘o Miłosz‘o esė rinkinys „Pradedant nuo mano gatvių“

Lietuvoje gimusio lenkų poeto, eseisto ir romanisto kūriniai glaudžiai siejasi su Lietuva ir Vilniumi. Kviečiame pažinti tekstuose sušvitusias įžvalgas, nepavaldžias senaties terminui, autentišką autoriaus praėjusio kasdienio ir kūrybinio gyvenimo dalį, vidinį menininko kosmosą, apimantį ištisą epochą, kupiną išskirtinių asmenybių, palikusių ryškų pėdsaką trapiame laike. Išsamiau

Sarit Yishai-Levi romanas „Jeruzalės grožio karalienė“

Jautri šeimos saga apie meilę, nenuspėjamus gyvenimo vingius ir atleidimą. Gabrielė nepamena, kad būtų jautusi artimą ryšį su motina Luna, pripažinta Jeruzalės gražuole. Nepriekaištinga motinos išvaizda ir aikštingas būdas jas  negrįžtamai atitolino vieną nuo kitos. Atskleidžiamas šeimos moteris lydintis prakeiksmas, lėmęs nelengvą tų moterų dalią ir santykius su aplinkiniais. Jas vedę vyrai buvo joms emociškai svetimi, nes mylėjo kitas. Pažinkime šeimos moterų gyvenimą, vykstantį meistriškai pavaizduotame Izraelio istorijos fone. Išsamiau

Augustina Bazterrica romanas „Mes, gyvuliai“

Talentingos argentiniečių autorės skvarbus ir nerimą keliantis žvilgsnis krypsta į būdą, palengvinantį visuomenei prisitaikyti prie žiaurumo. Įspėjantis, šiurpus ir pranašiškas pasakojimas verčia susimąstyti ir įtraukia, nepaisant tvyrančio niūrumo. Romane vaizduojami baisūs dalykai, parodantys, kiek toli gali žengti akis užvėrusi visuomenė, pasitelkusi kalbos deformavimą, pateisinantį ir įtvirtinantį moralės nepaisymą. Markosą, ištiktą daugybės asmeninių nesėkmių, vargina ironiškos mintys apie būdą, kuriuo užsidirba pragyvenimui. Nerimastingai stebėsime, kaip gavęs dovanų patelę, gimusią ir augintą nelaisvėje, Markosas ims su ja elgtis kaip su žmogumi, nors žinos apie draudimą žmogiškai kontaktuoti su produktais. Išsamiau

L.J.Ross detektyvinis romanas „Ligoninė“

„Ligoninė“ – vyresniojo inspektoriaus Rajeno detektyvų serijos priešistorė. Ankstesnių detektyvų neskaitę skaitytojai galės sekti Rajeno istoriją chronologiškai ir toliau skaityti „Šventąją salą“, kurioje pasakojimas tęsiamas po įvykių „Ligoninėje“. Karštą 2014 metų vasarą Niukaslo gatvėmis slankiojantis žudikas kelia paniką visame mieste. Bylai vadovavusi pareigūnė aptinkama negyva ir vyresniajam inspektoriui Rajenui tenka perimti atsakomybę. Nortumbrijos kriminalinių tyrimų komandoje inspektorius tebesijaučia pašaliečiu, nes nesileidžia į kompromisus ir laikosi nuošaliau. Knygą skaitydami sužinosite, ar aukų daugėjant inspektorius gebės suvokti, kad įveikti šį priešininką vien savo jėgomis vargu ar įmanoma. Išsamiau

Martha Hall Kelly romanas „Alyvų mergaitės“

Tarptautinio pripažinimo sulaukusio romano siužetinė linija paremta tikrais Antrojo pasaulinio karo faktais ir išgyvenusiųjų liudijimais. Įtampos kupinas romano veiksmas plėtojamas Niujorke ir Paryžiuje, Vokietijoje ir Lenkijoje, karo metu ir pokaryje. Niujorko aukštuomenės atstovė Karolina, dirbanti Prancūzijos konsulate, po Hitlerio armijos įsiveržimo į Lenkiją, pasuka savo gyvenimą nauja kryptimi. Jauna lenkaitė Kasia įsitraukia į pogrindinį pasipriešinimą, nepaisydama įtarių kaimynų ir galimų itin skaudžių pasekmių. Ambicinga vokiečių gydytoja Herta įsidarbina moterų pataisos darbų stovykloje, kurioje  naciai su stovyklos kalinėmis atlieka žiaurius eksperimentus. Kviečiame pažinti aukos, budelės ir gelbėtojos likimus, sumegztus į neatrišamą kaltės ir atleidimo mazgą. Išsamiau

Loretos Jastramskienės romanas „Visada, Tėve, bus Amerika“

Literatūrinės Juozo Tumo-Vaižganto premijos laureatė savo penktojoje knygoje subtiliai gilinasi į žmonių santykius, nulemtus sudėtingų istorinių aplinkybių. Teikiama paguoda ir nusiraminimu stebina sukrečiantis 1940 m. Lietuvos sovietinės okupacijos pasekmes atveriantis pasakojimas apie prievartinę deportaciją patyrusių žmonių kančias, potrauminį stresą, lydintį tremtinius ir jų vaikus visą gyvenimą. Tai skaudi istorija apie Liudviką, nuo vaikystės laukusį tėčio Simono laiško iš Amerikos.  Neblėstanti sūnaus viltis kada nors susitikti su tėčiu, išėjusiu ginti Lietuvos ir galimai pasitraukusiu į Ameriką, padeda Liudvikui išlikti, kai vienas po kito palūžta ir nebūtin išeina kiti tremtiniai. Išsamiau

Cheryl Diamond tikra istorija „Mergina iš niekur“

Romoje gyvenančios Liuksemburgo pilietės, modelio ir rašytojos sukrečiantys memuarai įrodo, kad tikrovė gali toli pralenkti fantaziją. Bajana nelankė mokyklos (mama mokė matematikos, o tėvas – visko, ko gyvenime prireiks), neturėjo draugų (negalima atskleisti šeimos gyvenamos vietos), nepatyrė namų jausmo (neprisirišdavo, nes tekdavo skubiai išvykti), tačiau lengvai įsimindavo savo naujos tapatybės legendą, žinojo, kaip padirbami dokumentai ir ką sakyti per apklausą, o svarbiausia - kaip pasprukti. Visas Bajanos pasaulis buvo penkių asmenų šeima, kuria ji visiškai pasitikėjo. Keičiantis žemynams ir šalims atsiskleidė melas, o pasitikėjimas virto smurtu ir baime. Sesers pavydas, brolio dvilypumas, motinos nuolankumas ir tėvo despotizmas užnuodijo Bajanos pasaulį. Tvyranti įtampa, mylimų žmonių keliamas pavojus, neįgyvendinami artimųjų lūkesčiai, keliantys stresą ir alinantys sveikatą, skatina merginą pradėti naują gyvenimą. Knygą perskaitę sužinosite, ar Bajanai pavyko pradėti naują gyvenimą, nors ji neturėjo įprastų socialinių įgūdžių, gimė bėglių šeimoje, nežinojo savo tikrojo vardo ir oficialiai net neegzistavo? Išsamiau

Daniela Dogliani 11 įkvepiančių istorijų vaikams „Svajonės pildosi“

Tėvelių padrąsinti skaitykit šią knygelę ir įsitikinkite, kaip smagu, kai svajonės pildosi. Knygelės herojai pataria svajoti, visada palaikyti savo draugus ar artimuosius ir nebijoti išsiskirti iš kitų. Išsamiau

Evelinos Daciūtės (rašė) ir Agnės Nananai (piešė) knyga vaikams „Ševeliūra“

Alisą ir jos pudelį Barbarisą pažinsi iš puikių garbanų. Lauke šėlsta vasara ir šunį kankina karštis: tokie tankūs kailinėliai džiugina tik šaltą dieną. Belieka vienas kelias – į kirpyklą. Viskas būtų gerai, jei ne vienas „bet“: Barbarisas bijo žirklių ir to, kas jomis čekši, tai yra kirpėjo Todo. Jis nė už ką nesutinka kirptis. Alisai tenka suktis iš padėties ir aukoti tai, ką ji labai brangina. Ar šito užteks, kad Barbarisas apsigalvotų dėl kirpimo? Ko negaila padaryti dėl draugo? Ar iš tiesų pavyzdys užkrečiamas? Išsamiau

Alytus, šiųmetė Lietuvos kultūros sostinė, tapo ypatingai išdidus – čia ką tik nuvilnijo tarptautiniai trumposios prozos skaitymai „Imbiero vakarai“. Ir džiugu, ir jausminga, juk tai – jau dešimtoji tokia literatūros šventė Dzūkijos sostinėje. Skirta Jurgio Kunčino atminimui. Labai laukta... Kupina naujausios šiuolaikinės literatūros pasiskaitymų, nostalgiškų susitikimų, šiltų rankų paspaudimų, neskubrių pokalbių ir meniškų mažmožių. Dvi dienas trukusį renginių ciklą koordinavo Tomas Vyšniauskas, o kūrinių vertinimo ir kitas svarbias misijas atliko Antanas A. Jonynas.

Jurgio Kunčino viešosios bibliotekos erdves persmelkęs imbiero arbatos kvapas praeivius traukte traukė užsukti. O patekus vidun veikti tikrai būta ką – septynių renginių maratonas masino ne tik literatūros kokybės ženklu, bet ir meno bei muzikos apraiškomis. Dvi dienas trukęs kultūrinių įvykių sūkurys publiką įtraukė į visuotinį, Jurgio Kunčino žodžiais tariant, „skaitymo šišą“.

Festivalio krikštatėvis poetas Antanas A. Jonynas įsitikinęs, jog tai įdomiausi šiuo metu Lietuvoje vykstantys prozos skaitymai.

Gyvuose skaitymuose – gyvos reakcijos

Trumpieji tekstai, arba, pagal Jurgį Kunčiną, „šortai“ lengvai pasiduoda anaiptol ne kiekvienam autoriui. „Kunčiniškiausia rašytoja“ išrinkta Giedra Radvilavičiūtė šmaikštavo, kad greičiau „kūrinys rašo autorių, o ne atvirkščiai“. Tad konkursui pateikti kūriniai – labai saviti ir skirtingi, o gyvi skaitymai dar pridėjo intrigos.

Specialiai „Imbiero vakarams“ sukurtus trumposios prozos tekstus publikos ir komisijos „teismui“ pateikė dvylika autorių iš Lietuvos ir užsienio: Saulius Vasiliauskas, Renata Šerelytė, Giedra Radvilavičiūtė, Eva Koff (Estija), Agnė Žagrakalytė, Andrius Jakučiūnas, Daina Opolskaitė, Regimantas Dima, Lesia Mudrak (Ukraina), Alvydas Šlepikas, Monika Baltrušaitytė, Marius Povilas Elijas Martynenko.

Publika klausėsi mąsliai, o itin vykusiais momentais gyvai reagavo, stengėsi suturėti bepratrūkstantį juoką, kad nepraleistų nei vienos frazės, nei vieno žodžio.

Intriguojantis „Imbiero vakarų“ vyksmas truko dvi dienas

Renginių ciklą praturtino neformalūs Naktiniai skaitymai. Pritemdytoje Jaunimo erdvėje, eklektiškoje aplinkoje, itin pritiko aštrūs „trumpo metro“ tekstai ir Arūno Vaitkaus, Raimondo Šimkevičiaus, Leono Žukausko garsų gamyklėlė bei dailės improvizacijos. Čia pat vos keletu štrichų nupiešti šaržai buvo įteikiami netikėtumo priblokštiems „šortų“ skaitovams. Į piešimo ir popieriaus transformacijų žaidimą buvo įtraukti visi renginio dalyviai.

„Atminimo valandoje“ tradiciškai sklandė kūrybiška Jurgio Kunčino dvasia. Ir visų dalyvių asmenybės atrado kažką bendro su  J.Kunčino aprašytu žmogumi – laisvu savo vidumi, ironišku, saviironišku, pasižyminčiu aukšto lygio humoru. Neringa Butnoriūtė surado dar vieną požiūrio tašką į šį impozantišką rašytoją, o Giedrė Bulgakovienė jam pažėrė komplimentų ir sentimentų, atskleisdama Alytų apnikusios „kunčiniados“ priešistorę ir dabartį.

„Laureato valandoje“ vyko Rolando Rastausko, 2020 Jurgio Kunčino premijos laureato, akistata su kompozitoriumi, šiuolaikinės klasikinės muzikos kritiku Kristupu Bubneliu. Tiesiog perregimos, subtilios K. Bubnelio pianinu atliekamos muzikos improvizacijos plaukė R. Rastausko skaitomo teksto paviršiumi. Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato Rolando Rastausko prozos knyga „Venecija tiesiogiai“, kaip ir autoriaus asmenybė atsiskleidė kitaip.

Į literatūrinį vyksmą įterpta ir geroka porcija muzikos. Nuščiuvusioje tyloje pakibo giliaprasmiškos dainos, o jas čia pat keitė linksmesni pasilingavimai gitaros ritmu. Visa tai publikai padovanojo atlikėjas, multiinstrumentalistas Julius Vaicenavičius („Kūjeliai“).

Skaitymų kulminacija – laureatų paskelbimas

Dvi renginių ir įvykių kupinos dienos netruko prabėgti. Kulminacija tapo laureatų paskelbimas.

Kūrinių vertinimo komisijai inteligentiškai dirigavo poetas, vertėjas, Lietuvos rašytojų sąjungos valdybos narys, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas ir alytiškis „iš pašaknų“ Antanas A. Jonynas. Garbingais vertintojais tapo: Rolandas Rastauskas – poetas, dramaturgas, eseistas, 2020 m. Jurgio Kunčino premijos laureatas, Giedrė Bulgakovienė – „Imbiero vakarų“ įkvėpėja, legendinė buvusioji Jurgio Kunčino viešosios bibliotekos direktorė, Vilma Liaukuvienė – Alytaus miesto savivaldybės administracijos Kultūros skyriaus vedėja ir Vida Grišmanauskienė – Jurgio Kunčino viešosios bibliotekos direktorė.

Jurgio Kunčino premijos, įteikiamos Alytaus miesto vardu, laureatu tapo Andrius Jakučiūnas už kūrinį „Kurmių problema, arba Doras žmogus“. Salono „Balta varna“ premija atiteko Agnei Žagrakalytei už kūrinį „Tautosakos praktika“. Premija už geriausią Naktinių skaitymų tekstą skirta Giedrai Radvilavičiūtei už kūrinį „Viešasis gyvenimas“, tačiau autorę labiau pradžiugino nuoširdus klausytojų įvertinimas – už tekstą „Pasiirstymas prieš mirtinai gilų miegą“ jai atiteko Publikos premija. Premija „Užėjau pas draugą“ draugiškai padalinta dviem festivalio viešnioms iš užsienio: ukrainietei Lesiai Mudrak už kūrinį „Kažkas apie amžinybę“ ir estei Evai Koff už novelę „Mama“.

Festivalis baigėsi... Festivalis tęsiasi?

„Imbiero vakarai“ baigėsi, tačiau liko ne tik įspūdžiai. Renginių ciklo metu buvo atverta įspūdinga Mariaus Jonučio paroda „Dangus griūva“. Čia vienoje gretoje paradoksaliai dera du kūrinių ciklai: karo paveikslai, kurių autorius sakosi negalėjęs nedaryti kovo mėnesį ir iliustracijos lietuvių pasakų apie gyvūnus knygai „Dangus griūva“. Šią gyvą ir spalvingą meninių darbų kirbinę bibliotekos salėje bus galima apžiūrėti iki pat Trijų karalių.

O svarbiausia – „Imbiero vakarų“ skaitiniais internete vėl ir vėl mėgautis bus galima bet kuriuo laiku. Patogiai įsitaisius namuose ant sofos dar ilgai bus galima gliaudyti trumposios prozos tekstus „Imbiero vakarų“ interneto svetainėje (www.alytus.mvb.lt/Imbieras2022). Čia galima rasti ne tik laureatų, bet ir visų dalyvių tekstus.

„Tradiciniai, į tarptautinius išaugę „Imbiero vakarai“ nepaliauja stebinti. Tegul imbiero kvapas ir bendrystės dvasia sklinda iki pat vienuoliktojo festivalio“, – dalyviams bei žiūrovams palinkėjo Alytaus miesto savivaldybės mero pavaduotoja Jurgita Šukevičienė.

Bibliotekininkų organizuojamas trumposios prozos festivalis, pasak „Imbiero vakarų“ sielos Jurgio Kunčino viešosios bibliotekos legendinės buvusiosios direktorės Giedrės Bulgakovienės, „dar turi potencijos ir gazo gyvuoti toliau“.

Bendrai nuotraukai festivalio dalyviai išsirikiavo snieginame bibliotekos kieme prie didžiulio sieninės tapybos darbo – Jurgio Kunčino portreto, iš kurio budriai žvelgė rašytojo akys. Visi pasižadėjo kito susitikimo laukti, kaip išsireikštų įtartinai žmogiškas Andriaus Jakučiūno personažas Kurmis, su nekantrumėliu, taip sakant.

Projektą organizavo:

Alytaus Jurgio Kunčino viešoji biblioteka

Projektą finansavo:

Lietuvos kultūros taryba, Alytaus miesto savivaldybė

Jūratė Čėsnaitė

Ilonos Krupavičienės nuotr.

Alytaus Jurgio Kunčino viešojoje bibliotekoje pristatyta Alberto Antanavičiaus knyga „Sidabro skrynia, arba Pasakaitė apie gerumą“. Gausiai susirinkusi publika mėgavosi kraštiečio knygos sutiktuvėmis. Gyvai pabendrauti su autoriumi, gauti iš jo rankų nuo naujumo dar gurgždančią knygą su autografu... ar begalėjo būti geriau praleista pavakarė?...

Knygelė, kupina gerumo

„Sidabro skrynia, arba Pasakaitė apie gerumą“ – toks paslaptingas pavadinimas knygelės, su kuria Albertas Antanavičius drąsiai išbando pačią nuoširdžiausią auditoriją – vaikų. Kupina gerumo knygelė, kaip ir dera Albertui, nuo pradžios iki pabaigos yra eiliuota. Patrauklus jauniesiems skaitytojams rašymo stilius, jautriai atskleisti, šelmiški veikėjų charakteriai ir žaismingos iliustracijos puikiai tiks visai šeimai.

„Pasakaitę apie gerumą pristatyti kaip tik dabar yra žavu. Juk artėja kalėdinis laikotarpis, kai širdys atveriamos plačiau. Kalėdinis laikotarpis yra atviras geriems dalykams – geriems darbams, geriems žodžiams, tiesiog, geriems jausmams ir gestams. Apkabinti vieni kitus galime jau šiandien, o Alberto poetinis žodis apkabins mus taip pat“, – tokiais žodžiais renginį pradėjo Jurgio Kunčino viešosios bibliotekos direktorė Vida Grišmanauskienė.

Iliustracijose knibžda gyvybė

Albertas Antanavičius, padėkojęs už knygos leidybą bibliotekai, o ypač, jos darbuotojai Indrei Navickei, prabilo apie ne visai sklandžias iliustratoriaus paieškas. Vos ne paskutiniu momentu likimui suvedus su dailininke Rūta Ona Čigriejūte, sužibo viltis, kad viskas bus gerai. Ir buvo!

Albertas sakosi, pirmą kartą važiuodamas pas Rūtą pažiūrėti knygelei sukurtų piešinių, jautęsis kaip prieš egzaminą, nemokėdamas nei vieno bilieto. O pamačius – ir palengvėję, ir džiugesys apėmęs.

„Nieko aš jai nepasakojau. Ji perskaitė tekstą ir pati viską padarė taip, lyg aš pats būčiau taip sugalvojęs. Septynių iliustracijų serija labai graži, labai švelni, juodai balta, ko aš ir norėjau“, – sakė knygos autorius.

Subtiliose knygos iliustracijose – ilganosis garbanius Napalys ir linksmuolė princesė, riestauodegė katė Matilda ir ožka Silva, įvairiausi paukštukai ir žolynėliai, na ir, be abejo – Balų ragana, juk pasaka be raganos būtų ne visai pasaka...

Dundukai nemadingi?..

Albertas Antanavičius su meile dovanoja žmonėms savo kūrybą, šįkart, įvilktą į knygos rūbą, o tai jam – nauja, dar neišbandyta sritis. Autorius teigia, kad iš pažiūros lyg ir vaikiška knyga turėtų patikti ne tik mažiesiems. Knygos priešlapyje jis rašo, kad eiliuota pasakaitė skiriama seneliams, tėveliams ir, žinoma, tiems, kuriems jau pats laikas skaityti patiems.

„Pavadinau pasakaite vien dėl to, kad čia pafantazavau ir daug ką paėmiau iš tautosakos. O šiaip tai rašiau, galima sakyti, eiliuoto romano stiliumi, mat čia yra trys ar keturios atskiros siužetinės linijos“, – sakė knygos autorius.

Ėmęsis senos kaip pasaulis gerumo temos Albertas Antanavičius, kiek apgailestavo, kad gerumas baigia išeiti iš mados.

„Pagrindinis knygos herojus Napalys yra toks truputį lyg ir dundukas, bet jis daug ką pasiekia savo gerumu. O gerumas šiuo laikmečiu yra nuvertintas, subanalintas ir prilygintas kvailumui. Atrodo, kad jeigu jau žmogus geras, tai jis kvailas. Jeigu žmogus dalinasi ir už tą davimą nereikalauja jokio atlygio, tai atrodo kaip neturintis proto“, – atviravo Albertas ir drąsiai pasisakė pats atstovaujantis tokiems „dundukams“.

Albertas be dainų nebūtų Albertas

Albertas Antanavičius, daugumai dar žinomas kaip Šekspyras, yra žurnalistas, lituanistas, poetas, bardas. Tikras dzūkas iš pašaknų, apdainavęs kiekvieną numylėtą Alytaus kampelį, gyvais saitais susijęs su savo krašto žmonėmis. Šiais metais tapęs Alytaus, Lietuvos kultūros sostinės, ambasadoriumi Albertas Antanavičius nuoširdžiai atstovauja savo miestui ir praturtina jo kultūrinį vyksmą.

Ir kaipgi be dainų? Savaime suprantama, kad knygos sutiktuvėse skambėjo Alberto gitara ir vokalas. Jautriai atliekamų dainų „Vytauto gatvė“, „Merginos ant tilto“, „Spalis parke“ publika klausėsi tyliai pasiniūniuodama.

Dzūkijos sotinėje „Sidabro skrynia, arba Pasakaitė apie gerumą“ buvo sutikta svetingai ir nuo šiol laukia skaitytojų. Juk smalsu sužinoti, kas pavogė princesės juoką, kodėl pasakoms reikalingos raganos ir kaip nugalėti skarmalėjus. Ką gali žinoti, gal kada nors tas žinojimas ims ir pravers...

Knygą redagavo mokytoja Rita Ališauskienė, maketavo Rokas Gelažius.

Knygos leidybą finansavo Lietuvos kultūros taryba ir Alytaus miesto savivaldybė.

Jūratė Čėsnaitė

Ilonos Krupavičienės nuotr.

Alytaus Jurgio Kunčino viešojoje bibliotekoje susirinkusi daugiausia vyriškoji auditorija su susidomėjimu pasitiko naujausią Regimanto Dimos romaną „Žavingasis šunsnukis. Lietuviškoji J.Pilsudskio biografija“. Autorių išraiškingai kalbino ir knygos ištraukas skaitė Leokadija Sušinskaitė.

Alytiškiams pažįstamas istorinių romanų (ir ne tik!) autorius Regimantas Dima turi kuo nustebinti skaitytojus. XIX amžiaus istorijoje jis aptiko neįtikėtinų Žemaitijos bajorų veiklos epizodų Azijoje. Jų nuotykiai prašyte prašėsi istorinių romanų. R. Dima atliko šią misiją ir išleido romanus apie Joną Prosperą Vitkevičių arba Batyrą – „Vilniaus plovas“ (2015) bei apie kitą neįtikėtiną personažą Bronislovą Grombčevskį – „Bronislovas ir imperatorius“ (2016). Knyga apie J.Pilsudskį tapo trečiąja šių istorinių romanų trilogijos dalimi.

„Tas žmogus buvo generolu Zalužnu ir Zelenskiu viename asmenyje prieš šimtą metų. Tačiau ir Putinu, nes atėmė iš mūsų Vilnių. Susipratę lietuviai už šią knygą mėtys į mano boltą akmenis, o lenkai eis keliais aplink visas Vilnijos bažnyčias, kad mane pakorotų Dievas. Pačiam baisu“, – šmaikščiai atvirauja prozininkas Regimantas Dima apie savo drąsą aprašyti Juzefą Pilsudskį – įtakingiausią XX a. lietuvių kilmės asmenį, kurio biografija daugeliui lietuvių iki šiol menkai pažįstama ir anaiptol ne kiekvienas žino apie žemaitišką šios istorinės giminės kilmę.

Iš esmės pajudinęs delikačią, pilną nutylėjimų lietuvių ir lenkų istorinių santykių temą, prozininkas Regimantas Dima teigia, kad, galų gale, juk vis viena petys petin turėtume ginti Suvalkų koridorių, jeigu nutiktų protu nesuvokiama invazija iš Rytų...

Tad R. Dima sakosi su lenkais anaiptol nesipykstąs, o jeigu vienas kitas iš jų į jo knygos pristatymus gal ir buvo atsinešęs po skvernu kokį antikvarinį kardą, tai jo neketino panaudoti pagal paskirtį... O be to, nors naujausios knygos pavadinimas ir provokatyvus, bet turinys juk atspindi kontroversišką to meto istorinį kontekstą. Ir viskas, esą, pagrįsta galybe rimtų istorinių veikalų, kuriais jis, R. Dima, labai rimtai rėmęsis. O jau jeigu kur nors tekste, esą, išlenda ne visai cenzūriniai žodžiai, tai čia tiesiog pasakojimo gyvumo reikalas...

Rašytojas Regimantas Dima drįsta gvildenti nepatogias temas, pasitelkdamas istorinius faktus, šaltą logiką ir kietą humorą, atveria skaitytojams naujus požiūrio taškus. Skatina mąstyti, o jau kiekvienas skaitytojas gali pats pasirinkti, kaip tai darys – objektyviai ar subjektyviai.

Knygos pristatymo renginyje susirinkusi publika kaip mat išpirko visas Regimanto Dimos atsivežtas knygas. Vieniems tai buvo trūkstama trilogijos grandis, o kitiems – tiesiog atskirai skaitytinas istorinis romanas. Viena aišku – „žavingasis šunsnukis“ J.Pilsudskis sudomino daugelį.

Visai tikėtina, kad istorijos smalsautojai netolimoje ateityje ir vėl turės ką veikti. Gruodžio 8 d. 17 val. Alytaus Jurgio Kunčino viešojoje bibliotekoje knygą „Karo žmonės“ pristatys autorius, karybos tyrinėtojas Giedrius Petkevičius.

Jūratė Čėsnaitė

Ilonos Krupavičienės nuotr.