Naujienos

Albertas Gurskas: „Jūsų raštas – jūsų širdies kalba“

Jurgio Kunčino viešojoje bibliotekoje lankytojams atverta vieno žymiausių Lietuvos kaligrafų, šrifto ir kaligrafijos mokyklos patriarcho, profesoriaus Alberto Gursko darbų paroda „Laiškai Lietuvai“.

Dailininkas Arūnas Vaitkus, tarpininkavęs, kad ši paroda pasiektų alytiškius, neslepia esantis tuo patenkintas:

„Džiugu šitoje erdvėje ne pirmą kartą matyti Alberto Gursko, mano profesoriaus, kaligrafijos parodą. Daug jo studentų ir mokinių su kaligrafija susidūrė vienokiu ar kitokiu būdu – per tušą, per plunksną, per kamštį, per pagaliuką, per pirštuką, per nulakuotus nagus, per apgraužtus nagus... Beveik su bet kuo mes galime rašyti, bet negalime rašyti, jeigu neturime ką pasakyti. Žodžiai, kurie čia, jo darbuose, parašyti, yra ne atsitiktiniai.“

Ilgametis Vilniaus dailės akademijos profesorius Albertas Gurskas įsimintiną kūrybinį rėžį brėžė kaligrafijos, ekslibrisų, plakato, lietuviškų herbų kūrimo srityse, tačiau ryškiausiai yra atsiskleidęs kaip pedagogas iš pašaukimo, sukūręs savitą lietuviškąją šrifto ir kaligrafijos mokyklą. Itin garbus profesoriaus amžius tik sustiprino jo norą ir gebėjimą šviestis ir šviesti, o jo mokiniai jau patys yra išleidę į savarankiškos kūrybos pasaulį savo mokinių.

„Pedagoginis darbas man artimiausias, čia aš galiu realizuoti save, jaučiuosi reikalingas ir galiu pasidalinti žiniomis, patirtimi su studentais ir dailės mokytojais. Ramu, kai jauti perdavęs estafetės lazdelę į rankas, kurios tęs tavo darbą,“ – sako profesorius Albertas Gurskas.

Viskas dėsninga. Kaip byloja viename kartono lakšte preciziška Alberto Gursko kaligrafija išraižytas sparnuotas Kazio Sajos posakis: „Mes šioj žemėj liekam nemirtingi tiek, kiek čia būdami išdaliname save kitiems.“

Dzūkijos sostinės Jurgio Kunčino viešojoje bibliotekoje pristatyta ekspozicija yra antroji Alberto Gursko paroda iš ciklo „Laiškai Lietuvai“. Pirmoji neseniai buvo eksponuota Žemaitijoje. Autorius naudoja įvairius įrankius, kuria vis kitokią kaligrafinę stilistiką. Ir, žinoma, kiekvieną darbą atlieka harmoningai, su jautriu įsiklausymu į kiekvieno žodžio ar posakio esmę ir prasmę. Alberto Gursko kaligrafinėse kompozicijose nieko nėra nereikalingo – kiekvienas taškelis ar kablelis čia atlieka savitą funkciją.

Albertas Gurskas – pripažintas kaligrafas, žinomas ir Lietuvoje, ir užsienyje. Tad alytiškiai parodos lankytojai, pajutę unikalią galimybę pasisemti profesoriaus išminties, čia pat suimprovizavo trumpą kaligrafijos pamoką. Nors naujieji mokiniai kritiškai žiūrėjo į savo spontaniškas „keverzones“, tačiau taktiškasis pedagogas stengėsi atskleisti kiekvieno vidinę laisvę ir savitumą.

„Nebijokit rašyti savo raštu. Jūsų raštas – jūsų širdies kalba. Tik tai ne visi supranta. Nebijokite savęs, o kartu – ir savo rašto. Nes kiekvieno raštas yra jo atvaizdas. Ir, nori nenori, pažiūrėjęs į žmogaus raštą matai, kas jis yra viduj...“ – sakė profesorius Albertas Gurskas.

Alytuje eksponuojamoje profesoriaus Alberto Gursko parodoje „Laiškai Lietuvai“ – naujausia jo kūrybos dalis, kurioje autorius skiria ypatingą dėmesį Lietuvos kultūrai bei istorijai. Kaligrafijos parodą Jurgio Kunčino viešojoje bibliotekoje (Seirijų g. 2) bus galima aplankyti iki spalio 25 dienos.

Jūratė Čėsnaitė

Ilonos Krupavičienės nuotr.

Loreta Jastramskienė: „Naktinės Alytaus gatvės yra mano Amerika“

Alytus – tai vienintelis miestas pasaulyje, kur aš nebijau naktį vaikščioti gatvėmis. Ir aš visada tai darau. Nežinau, ar čia normalu, bet toks mano naktinio pasivaikščiojimo pomėgis yra tik Alytuje, –  sako rašytoja Loreta Jastramskienė. –  Mano miestas dabar ramus ir tylus. Tos naktinės Alytaus gatvės yra mano „Amerika“. Man labai patinka tos gatvės, nes jos turi tokią išskirtinę šviesą. Kad ir tamsus tas miestas, bet man šviečia visi tie klevai, tos liepos Tvirtovės gatvėje...“

Tokiu atviravimu ir kuklia šypsena kraštietė, prozininkė, eseistė Loreta Jastramskienė pasitiko susirinkusiuosius į jos penktosios knygos sutiktuves Dzūkijos sostinėje. Jurgio Kunčino viešojoje bibliotekoje autorė pristatė naujausią savo romaną daugiaprasmiu pavadinimu – „Visada, Tėve, bus Amerika“. Tai – knyga apie 1940 m. Lietuvos okupacijos pasekmes, kančias patyrusius žmones ir jų likimus.

Dažnai mes pagalvojame, ar tuo metu galėjo būti meilė, ar galėjo būti tarpusavio ryšiai, santykiai. Tai atsakymas – galėjo. Ir ne tik kad galėjo, jie, iš tikrųjų, ir buvo. Ir atsiskleisdavo pačiomis įvairiausiomis formomis“, – knygos sutiktuvių renginyje kalbėjo Alytaus miesto mero pavaduotojas Povilas Labukas.

Literatūrinės Juozo-Vaižganto premijos laureatė Loreta Jastramskienė savo kūryboje  subtiliai gilinasi į žmonių santykius, atsiskleidžiančius grėsmingomis istorinėmis aplinkybėmis, kai būties ir išlikimo pirmapradis instinktas persipina su aukščiausio dvasingumo apraiškomis.

Autorė sakosi, kad penktojo romano rašymas jai atsiliepęs tiesiog fiziškai. Jame gvildenami dalykai yra taip giliai traumavę Loretos šeimą, kad tų patirčių vaizdiniai tarsi gyvi stoję jai prieš akis, o rašymo proceso metu ji pasijutusi tarsi be odos. Knygoje – daugybė sąsajų su šeimą ištikusia tragedija. Rašytojos tėvelis, būdamas penkerių, su savo mama buvo ištremti į Sibirą. Tačiau tai buvusi tik dalis visų ištikusių skaudžių įvykių.

Į susitikimą su skaitytojais Dzūkijos sostinės bibliotekoje penkių romanų autorė atvyko ne viena – ją atlydėjo literatūrologas dr.Vilius Gužauskis.

„Turėti darbščius ir nuoširdžius leidėjus rašytojui – didelė dovana. Ačiū „Homo liber“ vadovui dr.Viliui Gužauskiui ir redaktorei Teresei Gužauskienei, jų dėka mano rankraščiai tampa knygomis ir keliauja pas skaitytojus“, – sakė Loreta Jastramskienė.

Knygos pristatymo vakaras nejučia prisipildė jaukumos. Jautriai ir nuoširdžiai partizanų dainą apie mėlynas vosilkas atliko Alytaus muzikos mokyklos mokiniai Austėja ir Matas. Tuo metu klausytojai stengėsi sulaikyti ašaras. Turbūt ne vienas susimąstė apie šiandienės būties trapumą, ir vėl istorijai pasisukus spirale, o žmonijai ir vėl susiduriant su masiniu, brutaliu žiaurumu.

Tačiau žmoguje slypi tokie gilūs atsparumo ir gebėjimo išlikti klodai, kad ne vienu atveju belieka tik stebėtis. Dažnas gyvenime laikosi, rodos, už šiaudo, tačiau stimulas, vedantis į priekį, yra geresnio gyvenimo sau ir artimiesiems siekis.

„Amerika“ yra ta viltis, kuri kartais žmogaus gyvenime išsipildo, bet dažniausiai ji taip ir lieka neišsipildžiusi, kaip šiame romane. Liudvikui Kardeliui ji neišsipildė, bet, aš manau, kad jo dukra Elzė, jo anūkas Simonas, jie turės tikrai tą „Ameriką“. Bet argi be svajonės galėtume gyventi?...“ – sako rašytoja Loreta Jastramskienė.

Jūratė Čėsnaitė

Ilonos Krupavičienės nuotr.

Lietuva – viena didelė biblioteka: nuo šiol knygas iš bet kurios viešosios bibliotekos galima atsisiųsti nemokamai

Nuo šiol kiekvienas skaitytojas, neradęs norimos knygos savo bibliotekoje, galės nemokamai ją užsisakyti iš bet kurios kitos Lietuvos bibliotekos. Šią galimybę suteikia tarpbibliotekinis abonementas (TBA) – knygų dalijimosi tarp šalies bibliotekų paslauga, kuria naudojantis viena biblioteka skolina dokumentus kitai. Nors ši paslauga visuomenei teikiama jau ne vienerius metus, nuo šiol ji tampa dar patrauklesnė – nuo šių metų spalio 1 d. norimą knygą ar leidinį iš kitos bibliotekos galima užsisakyti nemokamai.

ALYTAUS JURGIO KUNČINO VIEŠOJOJE BIBLIOTEKOJE taip pat teikiama TBA paslauga. Dėl dokumentų užsakymo iš kitų bibliotekų kviečiame kreiptis į periodikos skaityklos bibliotekininkę Vidą Veličkienę (el. p. Šis elektroninio pašto adresas yra apausogtas nuo spambots. Peržiūrėjimui reikia įjungti JavaScript., tel. Nr. (+370 315) 32 446).

Daugiau apie paslaugą pasakoja Edita Urbonavičienė, Apskričių viešųjų bibliotekų asociacijos pirmininkė.

Pasak E.Urbonavičienės, tarpbibliotekinio abonemento paslauga ypatinga tuo, kad net tolimiausiuose Lietuvos kampeliuose gyvenantys žmonės turės galimybę skaityti knygas, esančias tik didžiosiose šalies bibliotekose, ir atvirkščiai.

„Tarpbibliotekinio abonemento paslauga leidžia didinti Lietuvos bibliotekų fondo prieinamumą ir įvairovę skirtingų regionų gyventojams ir skatinti efektyvų jo valdymą. Tokia bibliotekų bendradarbiavimo forma labai patogi skaitytojams. Biblioteka, neturinti skaitytoją dominančios knygos, užsako ją iš kitos Lietuvos bibliotekos – taip viena biblioteka skolina dokumentus kitai, – pasakoja ji. – Anksčiau ši paslauga buvo mokama – skaitytojas turėjo susimokėti už knygos persiuntimą. Dabar bibliotekos pasirūpins kurjerio paslauga ir siuntimo apmokėjimu, todėl skaitytojams gauti norimą knygą tampa dar patraukliau. Viskas, ką reikia padaryti – neradus norimo leidinio, kreiptis į bibliotekininką, kuris paieškos jo kitoje Lietuvos bibliotekoje ir nemokamai parsiųs. Galima sakyti, kad nuo šiol Lietuva tampa viena didele biblioteka.“

Tikimasi, kad skaitytojų gretos augs

E.Urbonavičienės teigimu, siekiama, kad įgyvendindamos tarpbibliotekinio abonemento paslaugą Lietuvos bibliotekos taps labiau prieinamos visiems šalies gyventojams ir į jas pritrauks daugiau skaitytojų.

„Naudodamiesi tarpbibliotekinio abonemento paslauga, galime patenkinti kiekvieno skaitytojo poreikius, pasiūlydami parsiųsti leidinius iš bet kurios kitos Lietuvos bibliotekos. Dabar, kai paslauga tapo nemokama, nebeliko kliūčių naudotis kitų bibliotekų fondais. Be to, jeigu siunčiančiosios bibliotekos taisyklės leidžia, užsakytus leidinius bus galima išduoti naudoti ne tik bibliotekos skaitykloje, bet ir namuose. Tikimės, ši paslauga bibliotekų vartotojams padės atrasti naujų galimybių savarankiškai mokytis ir tobulėti tiek profesinėje, tiek asmeninėje srityse“, – kalba E. Urbonavičienė.

Pasak Apskričių viešųjų bibliotekų asociacijos pirmininkės, tarpbibliotekinio abonemento paslauga galima pasinaudoti bet kurioje šalies viešojoje bibliotekoje – tereikia būti registruotu Lietuvos bibliotekų vartotoju.

„Bet kurioje viešojoje bibliotekoje užsisakyti norimą knygą naudojantis tarpbibliotekinio abonemento paslauga galima bibliotekos registratūroje, elektroniniu paštu arba telefonu. Pasiskolinti galima bene visus leidinius, išskyrus retus, vertingus egzempliorius, taip pat periodinius leidinius, laikraščių ir žurnalų komplektus bei keletą kitų nestandartinių dokumentų. Leidiniai skolinami pagal juos atsiuntusios bibliotekos skolinimo sąlygas ir terminą“, – sako ji.

Skatina dalijimosi ekonomiką

Pasak Apskričių viešųjų bibliotekų asociacijos pirmininkės, tarpbibliotekinio abonemento paslauga formuoja kur kas atviresnių, didesniu prieinamumu pasižyminčių Lietuvos bibliotekų įvaizdį.

„Ši paslauga taip pat prisideda prie tvaresnės aplinkos, skatina dalijimosi ekonomiką. Taip keičiantis knygomis, vartotojams visoje šalyje suteikiama galimybė ir toliau nemokamai skaityti naudojantis viešųjų bibliotekų paslaugomis – užuot nusprendus nusipirkti leidinį, kurio nepavyko rasti savo bibliotekoje, užsisakyti jį nemokamai iš kitos šalies bibliotekos. Tai – lyg tvarus socialinis tinklas, vienijantis skaitytojų bendruomenę“, – pasakoja E. Urbonavičienė.

Karolio Akučio šviesos paslaptis

Prieš porą metų, spalio 12-ąją, Italijoje, Asyžiuje, popiežius Pranciškus palaimintuoju paskelbė jauną italą Karolį Akutį (Carlo Acutis, 1991–2006). Nors Karolio gyvenimas šioje žemėje buvo labai trumpas (jis yra jauniausias mūsų laikų palaimintasis), po mirties jo misija kaip tik įsibėgėjo.

Per trumpą laiką Karolis Akutis gebėjo laimėti daugelio žmonių draugystę ir pasitikėjimą. Tačiau dar didesnei daugybei žmonių kyla klausimas, kokia yra Karolio giluminė paslaptis. Kas lemia, kad paprasto penkiolikmečio pagalbos šaukiamasi visame pasaulyje? Kodėl bažnyčia jį paskelbė palaimintuoju? Kokia, iš esmės, yra jį lydinti „šviesos paslaptis“?..

Spalio pradžioje Alytaus Jurgio Kunčino viešojoje bibliotekoje įvyko Antonia Salzano Acutis ir Paolo Radari knygos „Mano sūnaus paslaptis. Kodėl Karolis Akutis yra laikomas šventuoju?“ pristatymas. Renginyje dalyvavo kunigai Rytis Baltrušaitis ir Sigitas Jurkštas bei muzikuojantis jaunimas.

Alytiškiams knygą pristatė kunigas Sigitas Jurkštas, Kauno Šventosios Dvasios parapijos vikaras. Jis palaimintąjį netyčia atrado internete ieškodamas informacijos apie įvairius pasaulyje užfiksuotus Eucharistijos stebuklus. Pasak dvasininko, Karolio Akučio sukurta virtuali paroda šia tema yra didžiausias nemokamas informacijos šaltinis apie Eucharistijos stebuklus.

Šv. Kazimiero parapijos klebonas Rytis Baltrušaitis šioms mintims pritarė:

„Bet kokia idėja, sumanymas, gerumo apraiška ir pats tikėjimas be veiksmo yra negyvas.“

Technologijų, virtualumo amžiuje Karolis yra ženklas, kad galime išlikti laisvi, neuždaryti savęs ekrano rėmuose, virtualiame pasaulyje. Karolis liudija mūsų žemiškojo laiko vertę, kai kiekviena gyvenimo minutė gali būti panaudota prasmingai.

Karolio motina Antonia Salzano Acutis teigia, kad daugelis jau mėgino perteikti jos sūnaus paslaptį, tačiau nėra paprasta užčiuopti kokio nors žmogaus vidinį pasaulį, neturėjus su juo gyvo asmeninio santykio.

„Jei iš tiesų yra teisingi žodžiai, kad tai, kas svarbiausia, nėra regima akimis, bet širdimi, tai, būdama Karolio motina, siekiau parašyti apie jį šią knygą veikiau savo širdimi – tam, kad žmonės dar labiau jį pažintų ir pamiltų“, – sako Antonia Salzano Acutis.

Parengė Jūratė Čėsnaitė

Ilonos Krupavičienės nuotr.

Prasideda 27-asis Knygos pristatymo konkursas

Spalio 3 d. prasideda jau 27-us metus iš eilės organizuojamas Knygos pristatymo konkursas. Šiais metais konkurso organizatorių vaidmens imasi visos Lietuvos viešosios bibliotekos. Ši bibliotekų rudenine tradicija tapusi iniciatyva kiekvienais metais kviečia knygų mylėtojus ar dar tik atrandančius skaitymo malonumą išsirinkti mėgstamą knygą ir ją kūrybiškai pristatyti vaizdo įrašo formatu. 2022 m. konkurso globėjas – hiphopo grupė „8 kambarys“.

  • Mėgsti skaityti knygas ir diskutuoti apie jas su draugais ir bendraminčiais?
  • Laisvalaikiu kuri, filmuoji ar montuoji trumpus vaizdo siužetus?
  • Turi dar neatskleistą vaidybos talentą?
  • Gal tiesiog nori parodyti savo kūrybinius gabumus?  

Jei teigiamai atsakei į bent vieną iš šių klausimų – Knygos pristatymo konkursas suteikia tau puikią galimybę atskleisti savo gabumus ir laimėti įspūdingų prizų!

 

Dalyvauti paprasta

Iki lapkričio 20 d. nufilmuok / sumontuok išsirinktos knygos pristatymo vaizdo įrašą (iki 5 minučių trukmės) ir jį atsiųsk el. paštu Šis elektroninio pašto adresas yra apausogtas nuo spambots. Peržiūrėjimui reikia įjungti JavaScript.. Kartu su vaizdo įrašu būtinai atsiųsk:

  • vaizdo įrašo autoriaus (-ių) vardą, pavardę ir amžių;
  • kontaktinę informaciją (adresas, tel. numeris);
  • pristatomos knygos pavadinimą ir autorių;
  • vardą ir pavardę asmens, kuris rekomendavo dalyvauti konkurse (jei rekomendavo).

Pristatymą gali kurti vienas arba su draugų grupe iki 5 asmenų, dalyvių amžius neribojamas! Atsiųstus knygų pristatymus vertins kompetentinga komisija, o konkurso nugalėtojai bus skelbiami gruodžio 16 dieną.

 

Dalyvių laukia įspūdingi prizai

Pagal nuostatuose apibrėžtus kriterijus komisijos įvertinti 3 geriausi knygų pristatymai bus apdovanoti „Ryze Tech Tello Boost Combo“ dronais. Šie dronai skirti tiek vaikams, tiek suaugusiesiems, ieškantiems kokybiškos ir nepabostančios pramogos arba darbo / mokslo įrankio.

Be pirmųjų trijų vietų, dar 7 geriausi, originaliausi ir labiausiai konkurso nuostatus atitinkantys knygų pristatymai bei 3 pristatymai, sulaukę daugiausia sekėjų palaikymo Knygų pristatymo konkurso „Facebook“ puslapyje, taip pat bus apdovanoti vertingais prizais.

Taip pat konkurso organizatoriai žada specialų prizą – „Dolce Gusto“ kavos aparatą – vienam žmogui, kurį konkurso dalyviai dažniausiai paminės kaip dalyvauti konkurse paskatinusį asmenį. Tai gali būti mokytojas, bibliotekininkas, būrelio ar klubo vadovas, tėvai, seneliai ar pan.

Be pagrindinių prizų, dalyvių ir visų Knygos pristatymo konkurso „Facebook“ puslapio sekėjų taip pat laukia ir papildomi žaidimai, konkursai, staigmenos. Papildomų prizų fondas net 1 500 Eur vertės! Daugiau informacijos apie Knygų pristatymo konkursą ir jo nuostatus rasite „Facebook“ paskyroje https://www.facebook.com/KPKonkursas arba svetainėje www.savb.lt.

 

Organizatorė – Apskričių viešųjų bibliotekų asociacija.

Partnerė – Rajonų savivaldybių viešųjų bibliotekų asociacija.

Pagrindiniai projekto rėmėjai:  Vokietijos konditerijos kompanija „Haribo“internetinis knygynas „Patogupirkti.lt“internetinė parduotuvė „Kavosdraugas.lt“, Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos Amerikos skaitykla, MB „Žaidimo meistrai“.

Projekto rėmėjai: BALTO leidybos namaiknygynų tinklas „Vaga“J. Masiulio knygynas, UAB „Urtės tekstilė“, leidykla „Hubris“, „Kondigno“.

Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos Respublikos kultūros ministerija.

Alytaus senjorai pasimatavo biblioteką

Tarptautinę pagyvenusių žmonių dieną švenčiantys senjorai apsilankė Alytaus Jurgio Kunčino viešojoje bibliotekoje. Čia vyko pažintinis turas „Pasimatuok biblioteką“ ir fotosesija „Užeik į knygą“.

Nors sakoma, kad savame krašte pranašu nebūsi, bet biblioteka, vis dėlto, nustebino ir per savo netrumpą gyvenimą, rodos, jau visko mačiusius garbaus amžiaus žmones.

Vos tik įėjusiems į bibliotekos patalpas jiems teko beveik iš karto lįsti knygon. Taip taip, tikrąja to žodžio prasme. Mat knyga šiuokart bibliotekoje buvo neeilinio dydžio ir tyčia taip atvirai pastatyta, kad kiekvienas galėtų pasijusti jos autoriumi.

Prisidalyvavę gyvose fotosesijose senjorai užmetė akį į knygų fondus, žaismingą šaržų parodą. Teigė būtinai pasinaudosią jiems iki tol negirdėta bibliotekos paslauga –„žurnalai į namus“. Sugužėję į Kunčino memorialinį kambarį įvertino originalią Jurgio namų sieną su paties rašytojo sukonstruotu koliažu. Įvertino, kad kūrėjas, matyt, tikrai buvęs „linksmų plaučių ir savito mąstymo žmogelis“.

Įsijaukinę bibliotekoje ne visi senjorai panoro iš karto išeiti. Ilgėliau pasilikusieji dar papramogavo salėje – specialiai jiems buvo surengtas kino seansas. Pažiūrėję dokumentinį filmą apie Jurgį Kunčiną „Beveik laimingas“, garbingieji svečiai iškriko tyrinėti kitų Alytaus įdomumų, mat jiems paruošta programa mieste žadėjo tęstis iki vakaro.

Išlydėję svečius bibliotekininkai tikisi, kad senjorai dar ne kartą atvyks į sudominusius renginius, o drąsiausieji ryšis užsirašyti į kompiuterio kursus mokymų klasėje. Juk ne veltui šiųmečių renginių šūkis – „Veiklūs senjorai“...

Jūratė Čėsnaitė

Ilonos Krupavičienės nuotr.

Festivalis „Nepatogus kinas“ atkeliauja į Alytaus Jurgio Kunčino viešąją biblioteką

Tarptautinis dokumentinių filmų festivalis „Nepatogus kinas“ spalio 8 – 30 d. vėl pasklis po visą Lietuvą. Tarptautiniuose festivaliuose kruopščiai atrinktus filmus bus galima išvysti ne tik kino ir namų ekranuose – Alytaus Jurgio Kunčino viešosios bibliotekos lankytojai galės nemokamai žiūrėti visą 16-ojo „Nepatogaus kino“ programą. Kai kuriuos filmus biblioteka pakvies susiburti žiūrėti kartu, o po jų pasiliksime pokalbiams su festivalio rengėjais ir filmų kūrėjais.

„Visuomet norėjome rinktinius festivalio filmus parodyti kuo didesniam žiūrovų ratui, tad prieš kelerius metus subūrėme patikimų ir motyvuotų partnerių tinklą  – juk kone kiekviename mieste ir miestelyje yra įsikūrusi biblioteka. O jos lankytojai – smalsūs, žingeidūs, kokybišką kultūrinį turinį mėgstantys žmonės. Šiemet „Nepatogaus kino“ programą rodys 190 šalies bibliotekų ir labai džiaugiamės, kad Alytaus Jurgio Kunčino viešoji biblioteka jungiasi prie mūsų. Žiūrovai čia galės nemokamai pažiūrėti kad ir visus 50 filmų – tikrų, realybę keičiančių istorijų iš viso pasaulio“, – pasakoja festivalio „Nepatogus kinas“ vadovas Gediminas Andriukaitis.

Šiemetinėje festivalio programoje nugulusios istorijos – netikėtos, įkvepiančios, atviros, drąsios, iššaukiančios, demaskuojančios. „Nepatogaus kino“ pagrindinėje konkursinėje programoje dėl geriausio filmo titulo varžysis 9 filmai. Festivalyje taip pat įvyks dviejų lietuvių kūrėjų filmų premjeros: „Nepatogų kiną“ atidarantis Linos Lužytės „Piknikas Morijoje“ bei režisierių Martos Dauliūtės ir Viktorijos Šiaulytės filmas „Geras gyvenimas“.

Specialiojoje programoje „Like, share, subscribe“ kalbės jaunimas: apie tai, kodėl geidžiamiausia profesija jiems – nuomonės formuotojas arba kodėl susipažinimas internete gali būti netgi nuoširdesnis nei gyvas. Programos „Ekranų galia“ filmai paskatins permąstyti televizijos, interneto ar net pačių filmų įtaką mums mėginant apsispręsti, ko gi reikėtų nekęsti, ką palaikyti ar net kaip geisti. Na, o muzikinės programos filmai pakvies kurti savo taisykles – išsakyti drąsiausias mintis ir šokti taip, lyg niekas tavęs nematytų.

Programų „Tau čia nėra vietos“ ir „Karta po kartos“ filmų veikėjai – trapūs ir pažeidžiami, gyvenantys sudėtinguose istoriniuose kontekstuose ar nedėkingose šeimyninėse aplinkybėse, tačiau tuo pačiu jie – itin stiprūs bei atsparūs įvairioms negandoms. O programos „Pati kalta“ filmai iš arčiau pažvelgs į moteris, kurios vis dar dažnai kaltinamos dėl savo nelaimių ir kurios iki šiol priverstos kovoti už teisę valdyti savo gyvenimus.

Tradicinėje jaunimui skirtoje programoje „Filmai, padedantys augti“ – kaip visuomet šmaikščios, įkvepiančios, pasaulį keičiančios ir kartais nepatogios, bet tikros istorijos. Na, o kitos tradicinės festivalio programos „Filmai už gamtą“ dokumentikos kūrėjai priversti aptarinėti vis sudėtingesnes temas – laikas kalbėti apie keliais centimetrais pakilsiantį jūros lygį, rodos, praėjo.

Visus „Nepatogaus kino“ filmus galima žiūrėti bibliotekoje esančiuose kompiuteriuose, kuriems suteikta prieiga prie virtualios Nepatogaus kino salės, tik rekomenduojame atsinešti savo ausines. Laikus filmų peržiūrai galima rezervuoti telefonu (8 315) 73 124, o prisijungimus prie virtualios kino salės suteiks bibliotekos darbuotojas.

 

„Nepatogus kinas“ ragina žiūrovus kuo labiau pajusti festivalio dvasią ir kviečia filmus žiūrėti ne tik pavieniui, bet ir specialių bibliotekose vyksiančių seansų metu. O pažiūrėjus, pasilikti drauge pasidalinti įspūdžiais ir pasikalbėti apie tai, kas tiesų svarbu. Tad visoje Lietuvoje pasklidusios bibliotekos pakvies savo lankytojus susiburti prie ekranų keliems bendriems seansams.

Spalio 19 d., trečiadienį, 12 d., prie bibliotekos ekrano kviečiame jaunimą – kartu žiūrėsime du trumpametražius filmus. „Istorijos iš dušo“ (rež. Teresia Fant) atskleis paauglių išgyvenimus ir apmąstymus, išsakytus persirengimo kambaryje, o filmas „Tai – aš“ (rež. Els van Driel) papasakos įkvepiančią istoriją apie drąsą keisti pasaulį per šokį ir buvimą savimi.

Spalio 26 d., trečiadienį, 12 val., į biblioteką kviečiame vaikus ir jaunimą – kartu žiūrėsime du trumpametražius filmus. Filmas „Meškos problema“ (rež. Jack Weisman, Gabriela Osio Vanden) nukels į kliūčių ruožą, kurį meškos turi įveikti savo kasmetinės migracijos metu. O filme „Du medžiai Jeruzalėje“ (rež. Juan Pablo De Gamboa) kartu aplankysime sodą su 2000 medžių – kiekvienas jų mena herojišką žydų gelbėtojų istoriją.

 

Apie „Nepatogų kiną“

„Nepatogus kinas“ – nuo 2007 m. kasmet vykstantis tarptautinis žmogaus teisių dokumentinių filmų festivalis. Tai yra nekomercinis renginys, siekiantis kurti erdvę žmogaus teisių, politikos, socialinės atsakomybės, tvarumo temomis, supažindinti visuomenę su pasaulinėmis aktualijomis, skatinti būti sąmoningiems ir kritiškiems. Festivalio metu pristatoma turtinga dokumentinių filmų programa, rengiami susitikimai su kino kūrėjais, organizuojamos diskusijos su filmų herojais, žmogaus teisių aktyvistais ir ekspertais. Vienas pagrindinių festivalio rėmėjų – Lietuvos kino centras.

 

Organizatorių inf.

į Vidzgirio biblioteką susirinko klubo „Skaitau ir diskutuoju“ narės

Vėsią rugsėjo 28 d. popietę į Vidzgirio biblioteką susirinko klubo „Skaitau ir diskutuoju“ narės aptarti Just. Marcinkevičiaus knygos „Dienoraštis be datų“.

Knygos pagrindas - rašytojo užrašų knygutės, kuriose poeto apmąstymai apie kūrybą, žmogų, gyvenimą, aforizmai, estetinės minties fragmentai, interviu...

Šįkart visoms klubietėms  knyga patiko be jokių išlygų, kiekvienos siela ar mintys rezonavo kartu su poetu. Smagu buvo atrasti kažką naujo, ne viena galvojo, kad daina „Oi, užkilokit vartelius“ - lietuvių liaudies daina,  pasirodo, šis dainos tekstas parašytas Just. Marcinkevičiaus...

Klubo „Skaitau ir diskutuoju“ narės pasidžiaugė, kad ir vėl tamsiu, šaltu laikotarpiu galės rinktis aptarti perskaitytas knygas, smagiai padiskutuoti, pasidalinti mintimis, potyriais...

Vidzgirio bibliotekos inf. ir nuotr.

Nebijokime bijoti! Patirtinio susitikimo dalyviai atvėrė savo galias ir negalias

Rugsėjo pabaigoje Alytaus Jurgio Kunčino viešojoje bibliotekoje vyko patirtinis renginys „Atrask galimybes“, kuriame susirinkusieji bibliotekų, kitų kultūros įstaigų, socialinę pagalbą teikiančių organizacijų atstovai kelias valandas diskutavo apie negalią ir asmeninės pagalbos iniciatyvą – asmeninius asistentus.

Alytaus Jurgio Kunčino viešojoje bibliotekoje toks renginys vyko neatsitiktinai. Jau kurį laiką šios bibliotekos duris puošia ženkliukas „Biblioteka visiems“. Tai rodo norą tapti atvira ir kuo labiau prieinama erdve įvairią negalią turintiems žmonėms. Prieš metus, rugsėjo mėnesį buvo pasirašytas visų Lietuvos bibliotekų prieinamumo manifestas, kuriuo įsipareigojome šalinti kliūtis, veikti pagal universalaus dizaino principus, skatinti atskirtį patiriančių žmonių įsitraukimą į visuomeninį ir kultūrinį gyvenimą.

Patirtiniame susitikime dalyvavusi nuo gimimo nematanti Irma Jokštytė yra aktyvi keliautoja, radijo laidų vedėja ir redaktorė, muzikos kūrėja, šiuo metu intensyviai besimokanti septynių kalbų, iš kurių egzotiškiausia – arabų. Klausydami Irmos pasakojimų apie keliones, įsimintinus nuotykius Indijoje, susirinkusieji ir juokėsi, ir graudulio ašarą braukė.

„Baimė yra natūralus mūsų jausmas, tad jo nereikia bijoti. Vaikystėje man tėvai dažnai kartojo „Tik nepasiklysk“, bet dabar aš suprantu, kad pasiklysti yra gerai. Kuo dažniau pasiklysi, tuo daugiau savo kelyje sutiksi mokytojų. Visus kviečiu nebijoti pasiklysti, nebijoti nežinoti, nebijoti bijoti“, – sakė Irma Jokštytė.

Į klausimą, ko ji tikisi ateidama į biblioteką ar kitą kultūros įstaigą, Irma atsakė nenorinti atėjusi susidurti su gailesčiu ir negalios akcentavimu.

Sutuoktiniai Rūta Kupčinskaitė ir Tadas Bartaševičius ne tik augina septynerių metų dukrytę Miglę, bet ir visas savo jėgas skiria šviesti visuomenę ir mažinti atskirtį tarp negalią turinčių ir jos neturinčių. Nuo gimimo nevaikščiojanti Rūta ypač pažeidžiama buvo nėštumo metu, kuomet iš medikų ir aplinkinių girdėjo daug neigiamų komentarų.

Aktyvi moteris pasidalijo savo patirtimi, kaip su dukryte atėjo į vieną biblioteką ir dėl laiptelių negalėjo į ją patekti. Rūta Kupčinskaitė ragino viešųjų įstaigų atstovus konsultuotis su žmonėmis, turinčiais negalią, ir kaip įmanoma labiau kurti prieinamą aplinką.

Rūta ir Tadas supažindino renginio dalyvius su brailio rašto dokumentais, gestų kalba, taip pat norinčiuosius pakvietė išbandyti neįgaliojo vežimėlį, ramentus, baltąją lazdelę. „Vietomis mes nesusikeisime, bet jūs galėsite bent kažkiek įsivaizduoti, kaip jaučiasi nematantieji ar negalintys judėti, kokias kliūtis jie patiria“, – sakė renginio „Atrask galimybes“ dalyvė.

Po traumos dvylika metų ratukuose sėdintis alytiškis Gediminas sako jau susitaikęs su nejaukiais aplinkinių žvilgsniais. Jį dažnai galima išvysti riedantį Dzūkijos sostinės gatvėmis, o asmeninio asistento paslauga dabar leis apsilankyti krepšinio varžybose, kuriose gyvai Gediminas nebuvo visus tuos metus.

VšĮ „Gerumo skraistė“ direktorė Gita Mickevičiūtė ir asmenine asistente dirbanti Silvija Ditauskienė atkreipė dėmesį į tai, kad, daugėjant sergančiųjų demencija ir Alzheimerio liga, labai svarbi asmeninė pagalba būtent šios grupės žmonėms. Renginyje Silvija dalyvavo su Birute, kuriai teikia asmeninės asistentės pagalbą jau daugiau kaip pusę metų. Gerą nuotaiką spinduliavusi moteris šypsojosi, kad tai svajonių darbas – atėjus pas klientę reikia išgerti su ja kavos, eiti pasivaikščioti, atlikti kitus pavedimus. Nors Birutei užklupusi liga atėmė kalbą, abi moterys puikiai sutaria ir jų ryšys akivaizdus.

Susitikimą, kuriame skambėjo autentiški pasakojimai, ką tenka patirti, išgyventi žmogui, turinčiam kokią nors matomą ar nematomą negalią kasdien, vedė iniciatyvos ir LRT radijo laidos „Draugystė veža“ autorė Žydrė Gedrimaitė.

Alytaus Jurgio Kunčino viešojoje bibliotekoje vykęs renginys „Atrask galimybes su asmeniniu asistentu“ yra Neįgaliųjų reikalų departamento prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos inicijuotos kampanijos dalis. Kviesdami į šį renginį organizatoriai sakė: „Dažniausiai bijoma to, kas nežinoma, nepatirta. Bet juk visada geriau mėginti, nei gailėtis taip ir neišdrįsus to padaryti. Kampanijos „Atrask galimybes“ organizatoriai, Neįgaliųjų reikalų departamentas prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, sako: „Atrask galimybes su asmeniniu asistentu!“ ir tikisi, kad tikros ir įkvepiančios istorijos padės išsklaidyti abejones bei paskatins daugiau asmenų kreiptis dėl asmeninės pagalbos gavimo“.

Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešosios bibliotekos inf.

Ilonos Krupavičienės nuotr.

Popietė „Mokykimės kalbų visą gyvenimą“, skirta Europos Kalbų dienai paminėti

Nuo 2001 m. kasmet rugsėjo 26 d. švenčiama Europos kalbų diena. Kalbų mokymasis naudingas tiek jauniems, tiek vyresniems. Net ir keli užsienio kalbos žodžiai suteiks galimybę susirasti naujų draugų, bendrauti, pažinti kitas kultūras. Alytaus Jurgio Kunčino viešosios bibliotekos Vaikų ir jaunimo literatūros skyrius šią dieną sukvietė visą būrį norinčių išmokti ir jau kalbančių įvairiomis Europos tautų kalbomis. Į šventinę kelionę renginio dalyvius palydėjo Alytaus miesto savivaldybės vicemerė Jurgita Šukevičienė. Vicemerė pabrėžė kalbų svarbą, dzūkiškos tarmės grožį, pamokė vaikus skaičiuoti prancūziškai.

Kelionę dainomis praturtino renginių organizatorius Kastytis Skrabulis su dukra Austėja. Renginyje skambėjo švedų, anglų, italų, olandų, vokiečių, ispanų, katalonų, prancūzų kalbos. Šių kalbų trumpas pamokėles parengė ištikimieji mūsų bibliotekos skaitytojai. Vieni mokė skaičiuoti, kiti – trumpų frazių, treti deklamavo, skaitė kūrinius originalo kalba.

Alytaus „Drevinuko“ mokyklos-darželio mokiniai nustebino sudainuodami dainelę olandų kalba. Vaikų laukė smagios užduotys – įvardinti, kokia kalba pavadinti saldainiai ir dalyvauti popierinių lėktuvėlių varžybose.

Džiugu, kad šią dieną bibliotekos erdves papuošė Alytaus „Volungės“ progimnazijos 7 klasės mokinės ukrainietės Emilijos Fronchenko piešinių paroda „Vaizdų kalba“. Parodos autorė papasakojo iš kur semiasi įkvėpimo ir idėjų, kiek daug jai reiškia gamta bei muzika.

Linksma buvo ši kelionė, dovanojusi ne tik gerą nuotaiką, bet ir suteikusi daug vertingų žinių! Dėkojame už saldžias dovanas vicemerei J. Šukevičienei, už kalbų pamokėles Staselei, Vytei, Enrikai, Gabijai, Irmai ir Aurelijai. Už muziką – Kastyčiui, už nuotaikingą Jurgio Kunčino eilėraštį „Kiaulaitė“ – mažajai Austėjai. Už nuoširdžias šypsenas bei juoką dėkojame Alytaus mokyklos-darželio „Drevinukas“ vaikučiams!

Vaikų ir jaunimo literatūros skyriaus inf.

 

Rimantas Šalna: „Vis bandau ieškoti psichologiškai naujo A. Mickevičiaus“

Pono Tado vardas girdėtas daugumai, tačiau anaiptol ne kiekvienas galėtų tiksliai įvardyti, kas jis yra. „Ponas Tadas, arba Paskutinis antpuolis Lietuvoje: Bajorų nuotykiai iš 1811 ir 1812 metų dvylikoje eiliuotų knygų“ – tai vienas žymiausių Adomo Mickevičiaus kūrinių, poema, parašyta 1832–1834 m. Paryžiuje. Epiniame pasakojime atskleidžiamas Lietuvos bajorų ir valstiečių gyvenimas, jų žygiai ir juokingi nutikimai, intrigos. Šis kūrinys parašytas lenkų kalba, kaip ir visa rašytojo kūryba, kurią aprėpti vienoje pastraipoje neįmanoma.

Adomo Mickevičiaus literatūrinį palikimą tinkamiausiai įvertina tie, kurie įsigilina į jo vingrų gyvenimo kelią. Adomas Mickevičius gyveno itin neramiais laikais. Jis įvairiuose šaltiniuose apibūdinamas daugybe epitetų: poetas, politinis aktyvistas, patriotas, kariuomenės organizatorius, dėstytojas, meilužis, pranašas. Jaunatviškai maksimalistiški idealai, slaptos studentų organizacijos, vienuolyno-kalėjimo celių tyla, revoliucingos mintys ir draugai – šie ir kiti Adomo Mickevičiaus biografijoje šmėžuojantys motyvai byloja apie neeilinę asmenybę.

Ar Adomas Mickevičius mokėjo lietuviškai? Ar jis gimė Zaosėje? Ar Lietuvoje yra jo autentiškų rankraščių? Kokie žmonės sukosi jo gyvenime?.. Į šiuos ir kitus klausimus bando atsakyti istorikai, pasitelkdami šaltą logiką ir faktus.

Dzūkijoje taip pat galima rasti nemažai literatūros ir istorijos žinovų, tad kodėl gi nepadiskutavus? Alytiškius į pokalbį pakvietė A. Mickevičiaus muziejaus Vilniuje įkūrėjas bei ilgametis direktorius, poetas, žurnalistas, vertėjas Rimantas Šalna ir istorikas Linas Janulevičius. Taip Jurgio Kunčino viešojoje bibliotekoje įvyko intriguojantis pokalbis „Adomas Mickevičius: tolimas, artimas...“

Rimantas Šalna yra vienas žinomiausių A. Mickevičiaus kūrybos ir gyvenimo tyrinėtojų. Jis teigia, kad svarbu atkurti psichologinį šios asmenybės portretą ir, kiek tai įmanoma, artėti tiesos link.

„Mes visą gyvenimą einame teisybės link, bet šimtaprocentinės teisybės niekada nerandame, – sako R. Šalna ir prisimena anksti užgimusį asmeninį poreikį nenuilstamai gilintis į poeto gyvenimo niuansus: – A. Mickevičius man buvo artimas nuo vaikystės, jį man dar mažam nuolat skaitydavo mama, o jai vaikystėje šio autoriaus kūrybą skaitydavo močiutė.“

Antrasis diskusijos bibliotekoje dalyvis – istorikas Linas Janulevičius. Panaudodamas literatūros ir istorijos žinias, jis jau yra parengęs ciklą įdomių pokalbių apie A. Mickevičių. Būdamas patogiame kalbintojo amplua, L. Janulevičius kukliai šypsojosi:

„Man patinka R. Šalnos požiūris į tuos, kuriuos mes tarsi keliame ant pjedestalo. Aš vienas nebūčiau pajėgęs taip įdomiai, išsamiai ir naujai atskleisti Adomo Mickevičiaus...“

„Su laiku, būdamas muziejuje, supratau, kad radau savo nišą. Kuo daugiau domiuosi, tuo labiau suprantu, kiek A. Mickevičius dar yra nepažintas, dar tūkstančius metų bus galima apie jį rašyti. Vis bandau ieškoti psichologiškai naujo A. Mickevičiaus, kad jis būtų įdomus, kad netaptų pilkas“, – atviravo Rimantas Šalna.

Na, akivaizdu, kad kuo jau kuo, o pilkumu A. Mickevičiaus tikrai neapkaltinsi, tad pokalbiai ir diskusijos tęsėsi dar ir renginiui pasibaigus...

Jūratė Čėsnaitė

Ilonos Krupavičienės nuotr.

Žurnalai į namus – seneliams, anūkui, mamai ir tėčiui

Orai rudenėja – vakarai ilgėja. Tada visokiems nuobodyloms iš karto kyla klausimas – kuo gi užsiimti? O knygų žiurkės ir žurnalų skaitinėtojai tuo metu trina rankomis – juk tingūs rudens vakarai kuo puikiausiai tinka skaitymui. Šiam reikalui, kaip žinia, gali pasitarnauti bibliotekos. Čia visada pilna dar neskaitytų knygų ir žurnalų. Tiesa, populiaresniųjų skaitinių tenka palaukti eilutėje, bet ko gi nepadarysi dėl tokio malonaus pomėgio.

Alytaus Jurgio Kunčino viešoji biblioteka primena, kad į namus galima pasiimti ne tik knygas, bet ir žurnalus. Tiesa, su viena išlyga – naujausi numeriai paliekami išimtinai skaityklų lankytojams.

Alytaus Jurgio Kunčino viešosios bibliotekos skaityklų fonduose – įvairiausi žurnalai suaugusiems, paaugliams ir vaikams. Prenumeruojami 17-os pavadinimų laikraščiai bei 69-ių pavadinimų žurnalai.

Skaitomiausi yra gyvenimo būdo ir patarimų žurnalai, jiems populiarumu kiek nusileidžia pažintiniai, mokslo populiarinimo, toliau – kultūros ir meno bei specializuoti leidiniai.

Vyrai (ir ne tik) užmeta akį į „A-Zet“, „Auto Bild Lietuva“ ar „Žvejys ir žuvis“. Moterys (ir ne tik) prie kavos atsiverčia „Ievą“, „Žmones“ ar „Ji“. Vaikų smalsumą, kūrybingumą ir loginį mąstymą ugdo žurnalai „Bitutė“, „Lututė“, o pašėlusiems neklaužadoms smagu pavartyti „Flintą“.

Sodininkai patarimų ieško „Augalų pasaulyje“, „Sodo spalvose“ ar „Sodo kraitėje“. Pagilinti kitus pomėgius padeda „Psichologija Tau“, „Statyba ir architektūra“, „Rankdarbių albumas“ ar „Virtuvė nuo... iki...“

Mėgėjus rimčiau „įdarbinti smegenis“ vilioja žurnalai „Iliustruotasis mokslas“, „IQ“. Na, o bibliotekininkai ypač rekomenduoja kultūros žurnalus. „Metai“, „Krantai“, „Literatūra ir menas“, „Kultūros barai“, „Nemunas“ laukia išskirtinių skaitytojų.

Žurnalai į namus iš Jurgio Kunčino viešosios bibliotekos skaityklų išduodami:

Centrinėse bibliotekos patalpose (Seirijų g. 2), tel. (+370 315) 32 446;

Vaikų ir jaunimo literatūros skyriuje (Topolių g. 21), tel. (+370 315) 39 523;

Dainavos bibliotekoje (Vilties g. 34), tel. (+370 315) 34 806;

Pirmojo Alytaus bibliotekoje (Jiezno g. 2), tel. (+370 315) 72 775;

Vidzgirio bibliotekoje (Likiškėlių g. 12), tel. (+370 315) 32 989.

Periodinių leidinių pasiskirstymą bibliotekos padaliniuose galima pasitikrinti ČIA.

Jūratė Čėsnaitė

Poezija neturi amžiaus. Ar tikrai?..

Ar žinote, kas sieja Alytaus miesto teatro aktorių Tomą Pukį ir poetą Vytautą Mačernį? Tomas sakosi, kad šį nematomą ryšį tarp judviejų užmezgusi... knyga. Perskaitęs Aldonos Ruseckaitės romaną apie Vytautą Mačernį „Dūžtančios formos“ Tomas liko priblokštas. Tragiška skaičiais trumpo, bet ne mažiau įsimintino poeto gyvenimo istorija iš tiesų sukrečia: parašyta per 200 eilėraščių, išgyventi spalvingi studijų metai, neįvykusios vestuvės su mylimąja ir atsitiktinė artilerijos sviedinio skeveldra, tąkart buvusi lemtinga.

Ir Vytauto Mačernio poezija, ir jo gyvenimo istorija Tomui Pukiui nedavusi ramybės tol, kol jis nusprendė tuo įspūdžiu pasidalinti su kitais.

Jurgio Kunčino viešojoje bibliotekoje įvyko poezijos kupinas vakaras „Tu pamiršai mane...“, kuriame aktorius Tomas Pukys  skaitė Vytauto Mačernio eilėraščius ir susirašinėjimus su Bronele (Brone Vildžiūnaite). Rodos, vienas jaunas talentas paniro į kito jauno talento kūrybą. Nuoširdžiai, nusimetęs visas kaukes (kaip keistai tai skamba vaidybinio žanro renginiui, tiesa?..) Tomas atskleidė Mačernio poezijos gylį. Nuščiuvusi salė svajingai nutolo nuo savojo „aš“ ir nuklydo į pasąmonės tolius.

Ech, tos Vytauto Mačernio eilės! Kaip jos pritinka šiomis dienomis – juk mes visi sugrįžome po nerūpestingų vasaros nuotykių ir vėl bandome rimčiau pamąstyti apie savąją vietą šioje žemėje. Nostalgiškai nuotaikai srūvant į širdį, poezija yra kaip tik tai, kas suteikia peno apmąstymams.

„Poezija yra sielos kalba, kuri veržiasi iš vidaus ties kiekvienu posmu, o atėjus rudeniui, orui vis šaltėjant, taip norisi kažko, kas galėtų sušildyti, prablaškyti melancholiją. Vakare paimkime puodelį arbatos ir pabūkime kartu su Vytautu Mačerniu, jo kūryba, tiesiog pasinerkime į jo vidinį pasaulį“, – ragina Tomas Pukys.

Šių metų birželio 5-ąją rašytojui Vytautui Mačerniui būtų sukakę 101 metai. Jo vardą lydi daugybė apibūdinimų: jauniausias lietuvių literatūros klasikas, naujosios lietuvių poezijos pradininkas, vidujinio gyvenimo, vidujybės poetas. Literatūrologai sako, kad Vytauto Mačernio eilės neturi amžiaus.

Ir tikrai, Vytauto Mačernio poezijoje atskleidžiamos tokios universalios tiesos, jog jo eilėraščiai, ko gero, bus skaitomi ir dar po 101 metų...

Jūratė Čėsnaitė

Ilonos Krupavičienės nuotr.

Ir knygoje, ir medyje slypi vis kitas gyvenimo istorijos kodas

Jurgio Kunčino viešojoje bibliotekoje viešėjo impozantiška brandžių asmenų trijulė. Gyvenimo rudens palytėti, nemažą savo asmeninio laiko riekę atriekę kultūros patyrimui ir puoselėjimui, šie kūrybingi žmonės atvyko į Alytų kiekvienas savame amplua.

Teresė Bužokaitė-Šikšnelienė atvežė subtilią fotografijos parodą, atskleidžiančią vidinius ir išorinius medžio slėpinius. Alytiškiams ji pristatė nuotraukų ciklą pavadinimu „Tekstūra/faktūra“. Kiekvienas medis yra išvagotas nepakartojamų rievių ir vingių – lygiai kaip kiekvieno žmogaus pirštų galiukuose slypi vis kitas odos raštas – vis kita gyvenimo istorija.

Meninė fotografija – dalykas įnoringas, reikalaujantis geros intuicijos. Teresė – matematikos mokytoja, pomėgį fotografijai, matyt, paveldėjusi iš tėčio – praeityje garsaus Žemaitijos fotografo Konstantino Bužoko. Su fotografija susidūrusi nuo pat mažumės, natūraliai stebėjusi tėtės foto ateljė vykstančius stebuklus ji visais savo gyvenimo įspūdingiausiais momentais griebdavosi fotoaparato. Šiuo metu Teresę labiausiai žavi gamta. Švendubrės ąžuolas, vis besikeičiantis su kiekvienu metų laiku, paryčių migla, tarsi gyva vis apgobianti ir pamyluojanti kiekvieną užsimiegojusį augaliuką. Moteriai nepabosta stebėti ir stebėtis, grožėtis ir viską fiksuoti. Tuomet, anot Teresės, laukia sunkiausias darbas – atrinkti pačius vertingiausius kadrus, o kitus – ištrinti, palydėti užmarštin.

Juozas Šikšnelis alytiškių publikai pristatė savo literatūrinį kraitį ir visą rėdą išraiškingų drožinių. Medinukams ramiai smaksant parodoje, Juozas daugiausia atviravo apie savo, kaip rašytojo, nūdieną.

Juozas Šikšnelis – rašytojas, medžio drožėjas, akmens skulptorius ir bibliotekininkas „iki kaulų smegenų“. Yra išleidęs daugiau nei dvidešimt knygų – romanų, detektyvinių romanų, novelių bei pjesių rinkinių. Skaitytojams jis galbūt labiau žinomas kaip Raidas Dubrė, tačiau apie savo slapyvardį pats Juozas linkęs šmaikščiai kalbėti trečiuoju asmeniu – tarsi apie visai kitą rašytoją, kurio kūrybinė karjera kažkada buvo ir tarsi pasibaigė. Tiesa, autoriui kuklintis visai nevertėtų, mat jo kūrybinis kelias pažymėtas ne viena literatūrine premija.

„Visi apdovanojimai yra svarbūs, nes aš juos vertinu ne kaip atlygį ar įvertinimą už nuveiktus darbus, bet kaip avansą ir paskatinimą nuveikti ką nors daugiau, prasmingiau“, – sako Juozas Šikšnelis.

Šeiminiam Šikšnelių duetui draugiją subtiliai palaikė ilgametis knygos ir literatūros bičiulis Petras Zurlys. Jo gebėjimas prakalbinti pašnekovus ir šiuokart pasitarnavo kuo puikiausiai. Juozas ir Teresė pasisakė esantys mūzos vienas kitam ir dar pajuokavo, kad juos taip tvirtai draugėje laiko tik nekilnojamasis turtas. Tačiau, be abejo, jiedu yra pats svarbiausias vienas kito „kilnojamasis turtas“.

Taip smagiai besišnekučiuojant, jungtinis kultūros vakaras ėmė ir pasibaigė. Tačiau kai kas visgi liko. Teresės fotografijų parodą bibliotekoje dar bus galima apžiūrėti iki paskutinės rugsėjo mėnesio dienos. Tokį patį laiką gyvų išraiškų Juozo statulėlės ir bibliotekos lankytojai galės stebėti vieni kitus. O dar neperskaitytų Juozo Šikšnelio (Raido Dubrės) knygų visada bus galima pasiskolinti iš bibliotekos fondų. Visi mielai laukiami!

Jūratė Čėsnaitė

Vitalijos Pankienės nuotr.

Paroda „Metų laikai“ (FOTO)

Valentino SATKŪNO tapybos darbų paroda

„METŲ LAIKAI“

atvira lankytojams iki rugsėjo 30 dienos

PIRMOJO ALYTAUS BIBLIOTEKOJE.

Maloniai kviečiame!

Kodėl mūsų ateitis priklauso nuo bibliotekų, skaitymo ir svajojimo

Britas Neil Gaiman – vienas ryškiausių šiuolaikinės mokslinės bei maginės fantastikos rašytojų, prieš keletą metų pasidalijo įžvalgomis tema „Kodėl mūsų ateitis priklauso nuo bibliotekų, skaitymo ir svajojimo“.

„Kartą viešėjau Niujorke ir klausiausi paskaitos apie kalėjimų statymą – didelę, augančią industriją JAV. Jiems reikia žinoti, kiek kalinių bus po gero dešimtmečio, kiek vienučių jiems prireiks. Ir tokius dalykus jie gali apytiksliai numatyti pasitelkdami labai paprastą algoritmą – apskaičiavę, koks procentas 10–11 metų vaikų nemoka skaityti. Ir tuo labiau, kiek jų neskaito savo malonumui“, – teigė N. Gaiman.

Žinoma, negalima vienareikšmiškai sakyti, kad išsilavinusi tautos dalis niekada nenusikalsta. Bet procentų skirtumas akivaizdžiai rodo, kad tarp neraštingumo ir nusikalstamumo egzistuoja tam tikras ryšys.

„Liūdna matyti, kad valdžia visame pasaulyje mažina tiek bibliotekų skaičių, tiek finansavimą likusioms. Jie nesupranta, jog vagia iš ateities, kad sumokėtų už dabartį. Jie uždaro vartus, kurie turėtų būti vis plačiau atveriami. O juk biblioteka – vartai į ateitį“, – sako N. Gaiman.

Rašytojas teigia, kad knygos kažkuria prasme padeda užmegzti dialogą su mirusiaisiais. Skaitydami galime išmokti pamokas iš tų, kurių jau nebėra su mumis šioje Žemėje. Juk knygose slypi istorijos, kurios  senesnės už valstybes, kurios pergyveno kultūras, kurios jas pirmiausia papasakojo.

„Manau, kad esame atsakingi už ateitį. Turime jausti atsakomybę už savo vaikus ir ateinančias kartas. Turime stengtis dėl pasaulio, kuriame jos užaugs ir bandys gyventi ir mokytis. Mes visi – rašytojai, skaitytojai, piliečiai – turime įsipareigojimų. Turime garsiai skaityti savo vaikams. Skaityti tai, kas jiems patinka, net jei mums nusibosta. Keisti intonacijas, kartu išgyventi smagias istorijas – net jei  vaikas jau geba skaityti pats. Išnaudokime šį laiką ne tik meilės knygai skiepijimui, bet ir bendravimui su vaiku, artimo ryšio palaikymui“, – ragina N. Gaiman.

Skeptiškieji skaitytojai sakys, kad rašytojas, visą gyvenimą paniręs į magišką knygų pasaulį, yra šališkas ir todėl kalba su pertekliniu patosu. Tačiau „į tą pačią dūdelę pučia“ ir moksliniai tyrimai, nors ir ne taip vaizdingai. Štai, kad ir šviežutėlis JAV muziejų ir bibliotekų instituto tyrimas, kurio išvados pateiktos vos prieš metus – „Bibliotekų ir muziejų poveikis socialinei gerovei“.

Pagrindinės šio tyrimo išvados:

Viešosios bibliotekos ir muziejai yra giliai įsišakniję savo bendruomenėse ir įvairiapusiškai praturtina vietos gyventojų gerovę. Pasitelkdamos novatoriškas priemones ir atsižvelgdamos į vietinį kontekstą bei besikeičiančias sąlygas, bibliotekos daro apčiuopiamą poveikį bendruomenės sveikatai, mokymosi efektyvumui, ryšiams su institucijomis ir kultūrinės veiklos galimybėms.

Vietos bibliotekos ir muziejai aktyviai palaiko gyvybingus socialinius ir institucinius ryšius, kurie skatina kūrybiškumą, išradingumą ir empatiją bendruomenėse, įvairiais būdais prisidedančiais prie asmeninės ir socialinės gerovės. Dėl šių unikalių savybių bibliotekos ir muziejai tampa itin svarbiomis institucijomis, įgalinančiomis pažangesnes įtraukties ir lygybės užtikrinimo priemones atskirtosioms visuomenės grupėms.

Ką čia bepridursi? Kartais nuo seno žinomas, gyvybiškai būtinas tiesas tenka „atrasti“ vis iš naujo...

Jūratė Čėsnaitė

Nuotraukos šaltinis – www.merriam-webster.com

Prikeltos naujam gyvenimui: knygos iš mūsų bibliotekos iškeliauja į Strasbūrą!

„Visi dzūkeliai tokie geraširdžiai žmonės. Nebuvo nei vieno, kuris atsisakytų įsitraukti į ši projektą.“ – vieną saulėtą vasaros rytą į biblioteką užsukusi Strasbūro lietuvių sąjungos pirmininkė Jolita Šilanskienė su šypsena veide reziumavo mums, taip pat sutikusiems prisidėti prie kilnaus tikslo.

Prancūzijoje, Strasbūro miesto bibliotekoje, atsiras naujas, specialus knygų skyrelis, kuriame išdidžiai puikuosis ir kvies skaityti įvairios lietuvių autorių knygos. Iš lietuviškos literatūros lentynos knygas galės skolintis visi, turintys tos bibliotekos skaitytojo pažymėjimą. Pasak mūsų netikėtos viešnios, leidiniai vaikams ir jaunimui puikiai pasitarnaus ir sekmadieninio knygų klubo susitikimų metu.

Kadangi alytiškiai nemėgsta knygų tiesiog išmesti, jie noriai neša jas į mūsų bibliotekoje (Seirijų g. 2) esančią mainų lentyną. Būtent iš jos ir parinkome dalį dovanotinų leidinių, kuriuos ir perdavėme Strasbūro lietuvių bendruomenei atstovaujančiai, idėjos sumanytojai ir įgyvendintojai J. Šilanskienei bei ją atlydėjusiai Pasaulio alytiškių bendruomenės pirmininkei Vilijai Ramanauskienei.

Knyga neturi dulkėti lentynoje, o keliauti iš rankų į rankas, gyventi savo gyvenimą. Tai tvaru, prasminga ir pasaulietiška.

 

Indrė Navickė

Ilonos Krupavičienės nuotr.

Kaip piligrimystė atvedė Gytį į Alytaus Jurgio Kunčino viešąją biblioteką

„Piligrimas atėjo, uždėsime antspaudą!“, – šūktelėjo kolegė.

Suveikė stereotipas – turbūt bus pavargęs, vidutinio ar vyresnio amžiaus žmogus, ieškantis atsakymų į vis dar kylančius klausimus.

Ir štai prieš akis – vos per dvidešimt metų turintis jaunuolis – besišypsantis, atviras, bendraujantis – su piligrimo pasu rankoje. Kur apsilanko – ten uždedamas tos įstaigos ženklas.

Susipažinome – tai Gytis iš Panevėžio. Jis eina vienas. Tiesa, užsiminė, kad keletą dienų turėjo pakeleivį – Luką iš Vilniaus. Vėliau jų keliai išsiskyrė, nes kiekvienas eina savuoju.

Gytis Camino Lituano Aukštaitijos kelią pradėjo Germaniškyje. Per aštuoniolika kelionės pėsčiomis dienų, vaikinas pasiekė Alytų, dar po kelių dienų kelionę baigs Seinuose, Lenkijoje.

Kas paskatino jauną vaikiną apsiauti žygeivio batus ir iškeliauti vienam? 

Anot Gyčio, jis turėjo planų išvykti į užsienį, tačiau išgirdęs apie piligrimų kelią – jo nepamiršo.

 „Man patiko mintis keliauti iš vietos į vietą. Labai norėjau žmogiško kontakto,  o einant iš kaimelio į kaimelį, visada atsiranda žmonių, kurie paklausia: „Kur eini?“. Tai gera pradžia pokalbiui. Beje, pro kai kurių namus vingiuoja ir pats Camino Lituano“, – papasakojo jaunuolis.

Toks paprastas ir nuoširdus bendravimas vaikinui buvo labai reikalingas, juolab kad eidamas dar galėjo pamatyti daug gražių Lietuvos kultūros vietų.

Viena jų  – Alytaus Jurgio Kunčino viešoji biblioteka. Kaip sako Gytis: „Ėjau specialiai, norėjau pamatyti Alytų ir užsukti į biblioteką.  Mane sužavėjo Jurgio Kunčino romanas „Tūla“, kurį skaičiau mokykloje, o paskui ir ją baigęs“.

Netikėtai užsukusį svečią pakvietėme į Jurgio Kunčino atminimo kambarį bibliotekoje. Vaikinui buvo naujiena, jog menininko gyvenimo dalis prabėgo būtent čia, Dzūkijos sostinėje, kad jo gimtinė buvo šalia Dailidės ežerėlio, kurio krantus jungiantis tiltelis, viliamės, bus pavadintas rašytojo vardu. 

Išlydėjome Gytį, padovanodami skirtuką knygai ir motiniškai įdavę kelionei sausainukų. O vakarop į biblioteką užsuko dar dvi merginos, taip pat einančios piligrimystės keliu.

Jei nori, kelias suteikia galimybę pažinti save, sutiktus žmones, užmegzti naujus ryšius, aplankyti nepažintas vietas ir visada eiti pirmyn... 

Vida Grišmanauskienė

Ilonos Krupavičienės nuotr.

Alytaus Jurgio Kunčino
viešoji biblioteka

Biudžetinė įstaiga
Adresas: Seirijų g. 2, 62116 Alytus
Juridinių asmenų registras
Kodas: 188205340

Apie Mus

Informacija

Mūsų kontaktai

Mūsų svetainė naudoja slapukus (angl. cookies). Šie slapukai naudojami statistikos ir rinkodaros tikslais. Jei Jūs sutinkate, kad šiems tikslams būtų naudojami slapukai, spauskite „Sutinku“ ir toliau naudokitės svetaine.