Pylimas

Pirmasis geležinkelio tiltas per Nemuną prie Alytaus buvo pastatytas 1899 metais. Kad būtų įmanoma tiesti geležinkelį, statant tiltą reikėjo supilti pylimą Nemuno krantams suvienodinti.  Atraminės tilto konstrukcijos – taurai Nemune – sumūryti iš didelių tašytų akmenų, iš tokių pat akmenų buvo sumūryti ir sutvirtinimai  pylimuose, esančiuose abiejuose Nemuno krantuose. Tokiam geležinkelio pylimui supilti reikėjo ne tik laiko, bet ir jėgos. Tais laikais nebuvo tokios technikos kaip dabar, ir visi darbai atlikti rankiniu būdu. Taip pat reikėjo ir nemažai žemių, tad apylinkių valstiečiams buvo uždėta prievolė – kiekvienam atvežti po 100 vežimų žemių. Dainų slėnio pusėje, aukščiausioje vietoje, pylimas siekia daugiau nei dvidešimt metrų. Darbai turėjo užtrukti porą metų, tačiau užtruko daugiau nei dešimtį metų.

Pirmojo pasaulinio karo metu rusų kareiviai, norėdami pristabdyti Vokietijos kariuomenės puolimą, susprogdino šį geležinkelio tiltą. Vokiečiai, užėmę Alytų, iš karto ėmėsi jį atstatinėti iš medinių medžiagų. Juo traukiniai važinėjo iki 1927 metų, kol geležinkelį nusprendė uždaryti, kaip pavojingą naudoti, o vėliau ir išardyti tiltą. Šiuo metu čia – alytiškių pamėgtas Sveikatos takas, vedantis link Baltosios rožės tilto. Einant šiuo taku, pylimo kairėje – Mažoji Dailidė, dešinėje – Didžioji Dailidė. Tolėliau pylimas daro nedidelį linkį ir atsiveria apžvalgos aikštelė, kurios centre – skulptoriaus Vlado Kančiausko skulptūra „Lelija“. Pakilti ant pylimo nuo Dainų slėnio galima ir 138 laipteliais.

Knygoje Vainikas „Soscinei" miesto metraštininkas rašė: „Visai netoli Liškiavos gatvelės, kur augo Antanas Jonynas, prasideda garsusis Alytaus pylimas – aukšta gelžkelio linijos atkarpa, dabar jau apaugusi kupliom eglėm, beržais. Yra ir „mažas pylimukas“, per kurį ir arkliukas, ir mašina gali perkopti. Nemuno link šitas pylimas vėl aukštėja ir savo „apogėjų“ pasiekia ant paties kranto, kur kitados stovėjo tiltas. Slidinėdavom čia, risdavomės šlaitu žemyn, kol susisukdavo galva...“.  

Rašytojas jautriai perteikia ir Pylimo atmosferą – šios vietos ramybę, savitumą ir žmogui keliamus sentimentus: „Tyku dabar čia, ramu, patogu eiti plačiu pylimo viršumi. Nenukrisi – iš abiejų pusių šlaituose tankiai sužėlusios eglės: per tankios, kad pro jas matytum gražų pušyną. Erdvi to pylimo nugara, gali traukti sau, kad ir kiek svyruodamas – nuo gryno oro apsvaigęs ar nuo velnio lašų. Jei turėtum arklį, ir raitas galėtum ramiausiai joti. Baisu net, kiek sentimentų tam apleistam pylimui! Jaunojo poeto tėvas, irgi poetas, neištvėręs dar prieš Antrąjį pasaulinį karą sudėjo eilutes: guliu ant pylimo stataus. ­„Stataus“ jis šauniai surimavo su mūsų miestelio pavadinimo genityvu.

 Kunčino aprašomas Pylimas tampa ne tik gamtos ir prisiminimų vieta, bet ir savotiška miesto scena, kurioje susitinka skirtingų laikotarpių ir socialinių sluoksnių žmonės: „Jei vienu metu čia susirinktų visi šioje vietoje stovėję ir gamtos puikumu gėrėjęsi žmonės, oi ankšta būtų. Daugeliui tektų lūkuriuoti papėdėje ar gerti alų miške. Įvairiausio plauko, pažiūrų, religijų, laipsnių, nuostatų – paties įvairiausio kalibro publika! Ožkaganiai, liumpenai, gimnazistai, kareiviai, krikdemai, komunistai, kekšės, drovūs įsimylėjėliai, valkatos, grybautojai, nuotykių ieškotojai, nusmuktkelniai varliamušiai, o ir SSRS  liaudies dailininkas Žmuidzinavičius, irgi Antanas. Kaip Smetona, Sniečkus ir abu minėti poetai. Smagu čia būtų per Antanines! ...“

Literatūra ir šaltiniai:

1. Kunčinas, Jurgis. Niekieno namai. Alytus, 1999, p. 90–91.
2. Kunčinas, Jurgis. Vainikas "Soscinei": apybraižos. Vilnius, 1989, p. 18–19, 136.
3. Malaškevičiūtė, Birutė ir Giedrius Bernatavičius. Kelių, vedusių į Alytų, istorija. II dalis. Dainavos žodis. 2006, bal. 8, p. 4.
4. Malaškevičiūtė, Birutė ir Giedrius Bernatavičius. Pylimas. Alytaus naujienos. 2004, rugs. 17, p. 5.