Piliakalnis
Alytaus piliakalnis
Šimtmečius menąs miesto sukūrimo liudininkas – Alytaus piliakalnis buvo įrengtas natūraliame kalne ir stūkso Nemuno upės dešiniajame krante, kur Alytupio upelis, apjuosęs piliakalnį įteka į Nemuną. Nuo šio upelio, tekėjusio pro šalį, pavadinimo kilo miesto pavadinimas. Teigiama, kad XIV a. ant piliakalnio stovėjo medinė pilis, kurios apylinkes 1377 ir 1382 m. niokojo kryžiuočiai. Nors pilies ir nebėra, tačiau panorama, atsiverianti nuo piliakalnio viršūnės verta dėmesio. Tai istorijos ir kultūros paminklas apipintas gausybe legendų.
Piliakalnio siluetas. Z. Bulgakovo nuotr.
Viena iš jų byloja apie meilę ir miesto vardo atsiradimą. Kadaise gyveno Mirgrausėlė ir Alyta. Vienas kitą pamilo, tačiau Mirgrausėlei buvo skirta vaidilutės dalia. Vietos pilį užpuolė kryžiuočiai. Kovoje krito daug karių, tačiau Alyta likęs gyvas, prasiveržęs iš kryžiuočių apsupimo, nujojęs į Gabijos kalnelį, kur Mirgrausėlė kursčiusi šventąją ugnį, ir ją paslėpęs, o pats grįžęs į kovą. Nors ir narsiai kovėsi Alyta, bet ir jis žuvo. Mirgrausėlė, sužinojusi apie Alytos mirtį, taip graudžiai verkusi, kad jos ašaros upeliu pradėjusios tekėti į Nemuną. Upelis žynių buvo pavadintas Alytupiu, Gabijos kalnelis – Mirgrausėlės piliakalniu, o nuo Alytos pavadinimą gavęs Alytaus miestas. Ir šiandien, greta piliakalnio, į Nemuną teka šis Mirgrausėlės ašarų upelis.
Jurgis Kunčinas knygoje „Didžiosios žiurkės šešėlis“ rašė : „Buvo ko ir plaukti! Aname krante galėjai įkopti į žilą piliakalnį, vasarai įpusėjus, pasiraškyti ten burnoje tirpstančių alyvinių obuoliukų, o prieš rugsėjo pirmąją gražiai pasiriešutauti Nemuno šlaituose. Ne viskas: galėjai ten iki valiai prisirinkti šiltų nuo saulės gervuogių, atsigerti šalto ir gardaus vandens iš Alytupės, na ir užsikarti ant srovėje įstrigusių seniausiai sugriauto gelžkelio tilto atramos likučių.“
Rudeniškas Alytaus piliakalnis, 2011. Z. Stankevičienės nuotr.
Žiemos ramybė prie piliakalnio. Z. Bulgakovo nuotr.
Aušra ties piliakalniu. Zenono Bulgakovo atvirlaiškis
Šventinės apeigos, 2007 m. Z. Stankevičienės nuotr.
Rudeniškas Alytaus piliakalnis, 2011. Z. Stankevičienės nuotr.
Aukuras. Z. Stankevičienės nuotr.
Miesto sargybiniai. Medžio drožėjo D. Mačioko ir kalvio K. Valentinavičiaus skulptūrinė kompozicija Alytaus piliakalnio papėdėje. Zenono Bulgakovo atvirlaiškis
Rudenėjantis piliakalnis. Z. Bulgakovo nuotr.
Plaukia sau laivelis piliakalnio link... Zenono Bulgakovo atvirlaiškis
Žiemos kraštovaizdis prie piliakalnio. 2025, Z. Stankevičienės nuotr.
Piliakalnis žiemą. Z. Stankevičienės nuotr.
Literatūra:
- Kunčinas, Jurgis. Perplaukti Nemuną. Didžiosios Žiurkės šešėlis : vieno miestelio istorijos. Vilnius : Spauda, 1996, p. 4.
- Piliakalniai. Alytaus kraštas. – Alytus : Alytaus turizmo informacijos centras, [s.a], p. 9.
Fotografijų šaltiniai:
Zenonas Bulgakovas
Zita Stankevičienė
