Miesto sodas

Miesto sodas – seniausias  5,54 ha miesto centrinėje dalyje, tarp Pulko, Birutės bei S. Dariaus ir S. Girėno gatvių, esantis parkas. Dar prieškario Lietuvoje tapęs Alytaus simboliu, alytiškių pasididžiavimu jis išliko iki šiol.

XX amžiaus pradžioje ši miesto dalis priklausė Alytaus dvarui ir buvo vadinama „Kelmyne“. Parko kūrimo darbai pradėti 1930 m. natūraliame pušyne, kai tuometis Alytaus aukštesniosios miškų mokyklos direktorius Antanas Rukuiža pasiūlė įsteigti Alytaus parką, o inžinierius Stasys Taškūnas parengė projektą. Tai geometrinio išplanavimo parkas su viduryje suformuota 50 metrų skersmens aikšte, simbolizuojančia saulę, nuo kurios šešiomis kryptimis lyg spinduliai driekiasi tiesūs takai, apsodinti lapuočių medžių alėjomis bei krūmais. 1931 metais Miesto sodo formavimas baigtas, jame augo pusantro tūkstančio pušų. Įdomu kiek jų auga dabar, kas sugebėtų jas suskaičiuoti? Vėliau, 1937 m. parke pagal inžinieriaus V. Trečioko projektą buvo įrengtas į baltą gulbę panašus fontanas, su apvalios formos baseinėliu bei plaukiojančiomis žuvytėmis, šokių aikštelė su estrada, dvi poilsio aikštelės. Parko puošmena tapo sodininko Hanso Faitušo, baigusio sodininkų mokyklą Frankfurte, pasodintas rožynas-rozariumas, fontane žydėjusios lelijos. 1936 metų gruodžio 5 dienos Alytaus miesto tarybos nutarimu Miesto sodas, pagerbiant iškilų Lietuvos dainininką Kiprą Petrauską, buvo pavadintas jo vardu.

Sodininko dukra Aldona prisimena, kaip neregys poetas Antanas Jonynas pauostydavo rožę ir iš kvapo spėdavo, kokia jos spalva, ir visada atspėdavo. Parke savo vardinius suolelius turėjo rašytojas Antanas Jonynas ir sodininkas Stasys Marcinkevičius, savo ir bendruomenės reikalus alytiškiai aptardavo ant vadinamojo pensininkų suolelio. Keramikė Julija Baranauskienė sode tvarkydavo iš sedumo išdėliotą kalendorių, kuriame kiekvieną dieną buvo keičiama data. Miesto sode galiojo griežta taisyklė, jog praeiviams kojų „šniūruoti“ nevalia, visi jo tvarkymo darbai buvo planuojami ankstų rytą, kad alytiškiai galėtų gėrėtis nepriekaištingu rezultatu.  Parkas turėjo dar du svarbius atributus: laikraščių stendą ir radijo tašką. 1961 m. respublikinėje apžiūroje Alytaus miesto parkas buvo pripažintas geriausiai tvarkomu parku. S. Marcinkevičius Miesto sodo sodininku dirbo iki 1980 metų. Nuo tada iki šiandienos sodas labai pasikeitė. Dabar prie fontano auga kitos rožių rūšys, o ir gėlyno forma pasikeitusi.

1997­–1999 m. Miesto sodas buvo rekonstruotas pagal klaipėdiečių architektų J. Kijauskienės ir G. Garjonio parengtą projektą, sutvarkyti takeliai, įrengtos renginių organizavimo bei dvi poilsio aikštelės. 2025 metais atnaujinta Miesto sodo šokių aikštelė, išsaugant aikštelės istorinį stačiakampį planą, atnaujinta jos danga, pastatyta stoginė. 1999 metais senasis miesto parkas su fontanu įrašytas į Lietuvos Respublikos nekilnojamų kultūros vertybių registro urbanizuotų vietovių sąrašą.

Jurgio Kunčino prisiminimuose Miesto sodas iškyla kaip svarbi alytiškių susibūrimo vieta, menanti šokius, koncertus ir susitikimus, bet pamažu praradusi savo ankstesnį veidą: „Dar ir „mano laikais“ parkas buvo traukos vieta. Kiek čia būta koncertų! O šokių aikštelėje sukosi bent kelios alytiškių kartos. Kelios kartos dūsavo ir „meilės kampelyje“, buvo aikštelė mažyliams. Senukas Marcinkevičius parko rožes žiemai rūpestingai apdengdavo, apklodavo šiltais eglišakiais it kokiais kailiniais, o kaimynai – moksleiviai – dar rudenį išgrėbstydavo nukritusius lapus ir spyglius. Nereikia slėpti – gan ilgai čia veikė ir alaus paviljonas, kurį jau seniai, dar prieš visus „perversmus“, nugriovė, nors buvo galima jį paversti jaukia vasaros kavine. Senutė estrada vis laikėsi, nors jau seniai nebegirdėjo nei muzikos, nei dainų. Atėjo ir jos eilė – nugriovė. Rožyno irgi nebėra, nes nebėra senuko Marcinkevičiaus, kuris vienas jomis rūpinosi ir puoselėjo. Beveik nebeliko ir suoliukų – vieni sulūžo, kitus pašaliais ištampė jaunimėlis... Subliuško, nušiuro kitados aplink fontaną vešėjusios alyvos. Kitados, jei koks drąsuolis drįsdavo parką perkirsti ant dviračio balnelio, tuojau atsidurdavo satyriniame miesto lange (buvo tokie!), o dabar takų takelių voratinklis išmindžiotas kur kam patogiau ir arčiau. Trumpai drūtai – iš  a n o parko nieko nebeliko, jis vargsta ir nyksta, prašosi skubios pagalbos.“

Literatūra ir šaltiniai:

1. Kunčinas, Jurgis. Parkas : [eilėraštis]. Vainikas „soscinei. Vilnius, 1989, p. 240–241.
2. Kunčinas, Jurgis. Vainikas "Soscinei": apybraižos. Vilnius, 1989, 200.
3. Malaškevičiūtė Birutė ir Giedrius Bernatavičius. Parkas miesto centre. Dainavos žodis. 2005, spal. 22, p. 5.
4. Pinkevičienė, Saulė. „Miesto sodas – kaip... feisbukas. Jei tavęs nebuvo sode, nebuvai tu ir Alytuje“. Alytaus naujienos. 2015, saus. 27, p. 6–7.
5. Pinkevičienė, Saulė. Nuo buvusios šlovės iki liūdesėlio: „Mes visi esame giminės per Alytaus miesto sodą“. Alytaus naujienos. 2021, rugs. 2, p. 1, 8–9.
6. Petrusevičienė, Vilmantė. Miesto sodas. Alytaus naujienos. 2011, bal. 1, p. 4–5.
7. Senoji miesto sodo aikštelė atgimė nauju pavidalu. Alytaus naujienos. 2025, lapkr. 25/27, p. 5.
8. Prieiga internetu: https://alytus.lt/miesto-sodas [žiūrėta 2026 m. gruodžio 1 d.]

Fotografijų šaltiniai:

Zenonas Bulgakovas

Vytautas Stanionis

Zita Stankevičienė

Vytauto V. Stanionio archyvas