Jurgio Kunčino tiltelis

Apie Dailidės tiltelio atsiradimą pasakojama tokia istorija: „<...> tai buvo dumblina ir visiškai beužankanti bala, kurioje žiemą vaikigaliai žaisdavo ledo ritulį, o visais kitais metų laikais meškeriodavo karosus. Norintiems tiesiai pereiti šitą dvokiančią balą, reikėdavo smarkiai rizikuoti sušlapti, nes tam tikslui tebuvo įrengta lentomis nuklota brasta – matyt iš netoliese esančios lentpjūvės. Šia brasta apie 80-uosius dažnai naudodavosi tuomet dar Alytuje gyvenęs garsus Lietuvos rašytojas Jurgis Kunčinas. Jam nuolat tiesiog būtina būdavo nusigauti iš „kurorto“ į lentpjūvę rublio pasiskolinti, kol vieną šaltą rudens pavakarį jis įsmuko dumblan ir, vos ne vos išsikapstęs bei, žinoma, nepasiekęs lentpjūvės, grįžo namo“.

Piktas ir šlapias kūrėjas savo nuoskaudas išliejo popieriaus lape. Jis rašė apie tai, kokie pavojai žmogaus tyko beveik pačiame miesto centre. Nežinia tik, ar būtent šis meistro rašinys buvo pagrindinis veiksnys, bet jau po kelių savaičių brastos vietoje puikavosi naujutėlaitis pušinių lentų tiltelis. Vietos inteligentai netruko susirinkti prie jo su šampanu, prikalė lentelę „Poeto Jurgio Kunčino tiltas“ – nes tuomet Jurgis buvo dar daugiau poetas, nei rašytojas. Beje, kitą dieną lentelė pradingo. Bet tiltas nuo tada buvo visą laiką, o po valstybės atkūrimo – dar ir ežerėlį išvalė.

Naudota literatūra:

Dailidė. Jurgis Mačiūnas ir Jonas Mekas Alytuje = George Maciunas and Jonas Mekas in Alytus. Sud. Redas Diržys.  Alytus: Sambūris „Erdvės“, 2003, p. 20.

Pinkevičienė, Saulė. Alytus pagal mus. Kelionės ir pramogos. 2005, Nr. 1, p. 9.