Jurgio Kunčino namai
„Kai tą pašėlusiai gražią anų metų rugpjūčio dieną, Romualdas nutraukė mane ant šių laiptų, Kunčinai čia nebegyveno. Tuščias namas, komunalinis dviaukštis. Su dviem balkonais, rūsiu. Statytas Smetonos laikais, kai Alytus buvo I kategorijos miestas, kurortas“
-Jurgis Kunčinas
Rašytojas prie savo namų Alytuje, V. Krėvės g.,1987.
Vytauto V. Stanionio nuotr
Namai, kurių nebeliko
Kai kurie namai žmogaus atmintyje išlieka ne tik kaip gyvenamoji vieta. Jie tampa vaikystės, šeimos, kaimynystės ir viso prabėgusio laiko dalimi. Tokie buvo ir Jurgio Kunčino namai, kuriuose pokariu apsigyveno visa šeima. Gatvė turėjusi keletą pavadinimų, kol galiausiai jai buvo sugrąžintas Vinco Krėvės vardas. Už visų detalių slypi ne tik vienos šeimos istorija, bet ir tam tikro laikotarpio Alytaus gyvenimo paveikslas: „Kai tą pašėlusiai gražią anų metų rugpjūčio dieną, Romualdas nutraukė mane ant šių laiptų, Kunčinai čia nebegyveno. Tuščias namas, komunalinis dviaukštis. Su dviem balkonais, rūsiu. Statytas Smetonos laikais, kai Alytus buvo I kategorijos miestas, kurortas. Nacionalizuotas, žinoma. Atsikėlėm čia iš Žmuidzinavičiaus gatvelės palei geležinkelį ar ne 1949 metais. Jauniausias brolis Vytas gimė jau čia. Mama sakydavo: tave iš ligoninės pavėžėjo pakeliui pasitaikęs kaimietis, Algį parvežė „gaziuku“, o Vytą jau „Pobieda“. Progresas... Valdžia netruko apgyvendinti pušyne išlikusias medines „buržuazijos“ vilas. Keletą atidavė vaiknamiui, o į Vinco Krėvės Nr. 1 sugrūdo aštuonetą šeimų. Vienas elektros skaitiklis. Vienas šulinys. Kiekvienai visuomenės ląstelei – po lysvę ir tvartelį. Keturios lauko „kabinos“. Du ąžuolai panamėj, vienas prie Dzingų namų. O aplinkui negrįstos kurorto gatvelės, pušynas, už kalnelio dar švarus Nemunas, su trimis pliažais – miesto, „Vokiečių“ ir „Piemenų“.
Smagiai Kunčinas prisimena Kurorto kvartalą. Tai vieta, kurioje prabėgo vaikystė ir kuri, jo žodžiais, buvo viena gražiausių bei patogiausių Alytaus erdvių: „Tad aš ir mano draugai augome Petro Cvirkos gatvelėje, šalia Vaikų namų, Miškų urėdijos ir visai šalia pat Dailidės, kuri buvo ir šiokia tokia plaukimo mokykla, ir čiuožykla, ir šiaip jau maloni vieta pavarlinėti. Ne, geresnės ir patogesnės vietos už Kurortą Alytuje tuomet tikrai nebuvo! Ir į „miestą“ zuikio šuolis, ir tėvelis Nemunas čia pat. O ir miškas – su žemuogėmis, mėlynėmis, kazlėkais, bobausiais, kelmučiais. Pavasarį – beržų ir klevų sula, rudenį – riešutai, grybai. Žiemą – slidžių vėžės ir malkautojų rogelės – trekšt, trekšt!“
„Kas anuomet trumpam užsukdavo į Alytų, galėjo pamanyti, kad miestas ir baigiasi linų sandėliu ir į kinų pogodą panašiais mediniais miesto turgavietės tualetais. Oi, kaip tokie klydo! Juk užstatyta buvo visa panemunė, už miško ir buvo tas mūsų Kurorto kvartaliukas“, – vaizdingai savo vaikystės aplinką aprašė Kunčinas.
Nostalgiški, pilni švelnios ironijos prisiminimai ir apie vaikystės namų gyvenimą: „Toks nedidelis pragariukas buvo tasai mūsų namas. Kiekvienam bute daugybė vaikų, alasas, triukšmas, peštynės, šokinėjimai pro langus, karstymasis po medžius, ašaros ir juokas, gumbai ir mėlynės, karas ir taika... Suaugusieji, beje, gyveno irgi panašiai, tik gal ne taip atvirai kaip vaikai rodydavo savo emocijas. Bet kai pagal vieno elektros skaitiklio duomenis reikėdavo paskirstyti mokestį visiems gyventojams po lygiai, tėvas sugaišdavo ištisą vakarą, o paskui dar privalėdavo tuos skaičiavimus viešai ir išsamiai argumentuoti.“
Literatūra ir šaltiniai:
Kunčinas, Jurgis. Kurortas, kurortas… Dainava, 2002, Nr. 1, p. 53–55.
Kunčinas, Jurgis. Namai, kurių nebeliko. Literatūra ir menas, 1994, liep. 9, p. 4–5.
Kunčinas, Jurgis. Vainikas „Soscinei“: apybraižos. Vilnius, 1989, p. 44–45.
Fotografijų šaltiniai:
Zenonas Bulgakovas
Vytautas V. Stanionis
Alytaus Jurgio Kunčino viešosios bibliotekos archyvas
