Mažosios Dailidės ežerėlis
Šiandien sunku įsivaizduoti, kad Dailidės vieta kadaise atrodė visai kitaip. Apie tuometį ežerėlį Alytaus istorikė Birutė Malaškevičiūtė vietinėje spaudoje rašė: „Tarpukario Alytuje Dailidės ežeras buvo vadinamas raistu ir Dailydės vardu: Alytaus miško šiaurėje yra gana didokas – 12,3 ha dydžio įdubimas. Tai Dailydės raistas. Jis yra siauras (iki 130 m pločio), bet ilgas (iki 1,350 m). Apaugęs šis raistas beržiukais – skurduoliais bei karklais, bet negausiai – didesnė jo dalis tuščia, tik užžėlusi tankiomis viksvomis. Kažkada ši vieta buvo klampi ir nuolat pilna vandens, tačiau 1939 metais Dailydės raistas taip išdžiūvo, jog įsiplieskus gaisrui reikėjo specialiai gesinti, kad ugnis nepersimestų į mišką“.
Išliko keletas padavimų ir legendų apie šį ežerėlį. Viena jų pasakoja: „Garsusis karžygys Šarūnas skubėjo gelbėti nuo kryžiuočių užpuolimo Dailydės kunigaikščio ir jo gražuolės dukros. Prie pat dvaro rūmų žirgas pasibaidė iš krūmynų iššokus kiškiui. Garsiai sužvengė, atsistojo piestu ir numetė Šarūną į čia pat esantį ežerą. Karžygys nuskendo, kryžiuočiai nužudė kunigaikštį Dailydę ir jo dukrą. Liko tik ežeras, kuris nuo to laiko vadinamas Dailyde, Bedugniu arba Šarūno ežeru“.
Dailidės vaizdai ne kartą sugrįžta ir Jurgio Kunčino kūryboje bei prisiminimuose:
„Toks ruduo gali būti tik prie Dailidės. Toks skaidrus, toks spalvotas, ryškus, toks įstringantis savo tyliu liūdesiu ruduo. Nėra žodžių (jų niekas dar nesugalvojo), nėra jokios spalvotos fotografijos rudeniui prie Dailidės. Paryčiu, pačiu paryčiu, prieš patekant saulei, pakyla drėgnas, matinis, persmelkiantis iki kaulų rūkas. Jis tvyro virš tamsaus rudens, susiliedamas su juo, virš tuščių ančių lizdų, skverbiasi į nuvytusius meldus. Nes jau ruduo. Ruduo prie Dailidės. Nes vasara liko toli už siūbuojančio horizonto, vasara nusinešė ančių kryksmą, žalumą, o paliko tik prisiminimus. O dabar dega ruduo, dega beržų ir ąžuolų viršūnėse, aukštoje žolėje ir lazdynų krūmuose. Spalvotas gamtos klyksmas. Tylus, gūdus klyksmas prie Dailidės...“
Dailidės ežerėlis, 1973 m. Z. Bulgakovo nuotr.
Jurgio Kunčino rankraščio eilutėse Dailidė iškyla kaip vieta, kurioje miesto kraštovaizdis tampa asmeninių išgyvenimų dalimi. „<...> tada prisimeni, kad tave kažkada mokė mintinai kalti nuobodžius, negyvus eilėraščius, mokė piešti rudą baravyką, paskui mokė sudėtingų formulių ir stereotipiškų biografijų, aiškino kodėl sudygsta morkos ir kodėl žara raudona. Bet joks vadovėlis, joks gudriausias mokytojas nepaaiškino ką daryti, jei taip liūdna, jei taip nyku rudenį prie Dailidės“.
Kai kurios vietos išlieka atmintyje ne dėl istorinių įvykių, o dėl jose patirtų akimirkų. Būtent tokia vieta Kunčinui buvo Dailidė: „<...> o vieną kartą – ta vasara jau nokino savo avietes ir mėlynes, o atsitiko tai jau prieš ketvirtį amžiaus – mudu grįžome iš savo naktinio žygio ir paryčiu, sugulę ant saulėtojo Dailidės kranto, užsnūdom šalia senos eglės: tu iš vienos pusės, aš iš kitos. Taip ir užklupo rytas – gelsva šviesa, paukščių klegesys, į uogas susirengusios moterys, vaikai, pasklidę pjauti meškerykočių, – jie mums nekliudė. Tik saulei jau gerokai pašildžius mūsų krantą ir negilų vandenį, prasidėjo koncertas; tu pramerkei savo žibuoklės melsvumo akį, blėstelėjai į mane ir paklausei – gal eime? Ne, papurčiau galvą, kurgi eisi, jei koncertas tik prasideda! Betgi jis tęsis, pats žinai, iki sutemų, o temsta juk labai vėlai. Beveik nesutemsta kaip reikiant. Tai kaip, einam? Ne. Tada pasislinkai į mane ir padėjai galvą ant mano kelių.
Tą pačią akimirką koncertas ėmė įsivažiuoti. Iš pradžių dar reikėjo įtempti klausą, kad išgirstum nedrąsų, kone drovų Dailidės varlių kurkimą. Ežerėlyje jų gyveno gal pusė milijono, varlės kurkė pamainomis, leisdamos pavargusioms atsipūsti, tad koncertas tikrai galėjo užtrukti iki vėlumos. Na ir kas, pasakiau, ką čia reiškia? Tai net valgyti neisim? – pašokai tu. Pažiūrėsim, numykiau, o dėl valgio gali nesirūpinti. Tuoj parinksiu tau mėlynių. Arba aviečių. O gal tu nori kiškio kopūstėlių? Jaunų pušelių ūglių? Jie saldūs kaip... na, kaip cukatos ar kas.“
Dailidė buvo ta vieta, kurioje ir gamta ir vaikiška vaizduotė kūrė nesibaigiančius nuotykius: „<...> visu būriu skuosdavom prie Dailidės, kur vasarą visuomet atsirasdavo ką veikti. Buvo galima pasiuogauti, bet buvo galima ir ties gaisrininkų tilteliu prisigaudyti geltonpilvių tritonų, driežų ir varlių, galima buvo pabandyti pamedžioti didžiulį žalią žiogą, kuris esą nuėdąs karpas... Bet įdomiausia būdavo, kai prasidėdavo „plaustų statymo metas“ – kartim irdamas siūbuojantį plaustą, galėjai puikiausiai įsivaizduoti plaukiąs šilta Adrijos jūra. Tačiau irkluotojai, nė kiek nepersigandę, dar sykį išsimaudydavo drumstame ir šiltame Dailidės vandenyje. Bene geriausiai sykį sugalvojo netoliese įsikūrusių vaikų namų auklėtinis, kurio ne tik vardą, bet ir pavardę seniausiai pamiršau, užtat gerai prisimenu, kad jį vadino „peliuku Cici“. Šitokį retą vardą jis veikiausiai buvo pelnęs ne dėl retų dantų ir pilkšvų plaukučių, o šiaip jau buvo ne iš kelmo spirtas, jei įstengė nuo vyrių nusikelti direktorės kambario duris ir pats vienas jas atsitempti prie Dailidės.“
J. Kunčino eilėraštis „Dailidė“
Užburtas ežeras, užakus upės senvagė,
Miškų vanduo toks drumstas ir tylus.
Rausva akim spindės tankmėj vilkauogė;
Iškirs medžius, obliuos ilgus stalus.
Tik švystels viršum eglių baukščios antys.
Tirštu raudoniu švies nauji kelmai.
Aplink – išvaikščiotas Dailidės krantas.
Žali, laimingi vasaros namai.
Ar patikėsime sakme, legenda,
Šio slėpiningo vakaro tyla
Kai virš miškų naktiniai paukščiai skrenda
O nukirstoj pušy – žmogaus siela?...
V. Stanionio nuotr.
Ankstyvas rytas prie Dailidės, 2000 m., Z. Stankevičienės nuotr.
Dailidės ežerėlis, 2015 m. Z. Bulgakovo nuotr.
Dailidė. Vasariška akimirka. Z. Bulgakovo nuotr.
Maudynės Dailidėje, 2015 m. Z. Bulgakovo nuotr.
Literatūra ir šaltiniai:
1. Kunčinas, Jurgis. Dailidė. Komunistinis rytojus. 1971, liep. 10, p. 3.
2. Kunčinas, Jurgis. Dailidė. Mašinraštis. 1967, lapkr. 7
3. Kunčinas, Jurgis. Dailidė. Niekieno namai : Alytaus novelės. Alytus : Alytaus naujienos, 1999, p. 79–80.
4. Malaškevičiūtė, Birutė. Apie Dailydės raistą, šiandien Dailidės ežeru vadinamą. Alytaus naujienos. 2013, kovo 28, p. 6.
