Rotušės aikštė
Aikštės istorija prasideda 1924 metais, kai Alytaus apskrities taryba nurodė, kad turgūs Antrajame Alytuje privalo vykti ne gatvėse, bet naujoje miesto Turgaus aikštėje. Manoma, kad jau 1923 metais ši Turgaus aikštė buvo suformuota ir įrengta. Tai buvo lygiašonio trikampio formos aikštė, su pailgintu vakariniu kampu, rytiniu kampu besiremianti į pušyną, gavusi Rinkos aikštės pavadinimą. 1931 metais ją nutarta išgrįsti akmenimis, o 1933 metais aikštė pervadinta Turgaus. Aplinkui ją kūrėsi amatininkų dirbtuvės, prekybos įmonės, restoranai, viešbučiai, aikštės pakraštyje įkurtas aliejaus ir pokosto fabrikas. Turgaus aikštėje vyko svarbiausios miesto šventės, renginius čia organizuodavo tarpukario šauliai, ugniagesiai, skautai ir panašiai. Karo metais vokiečių aviacija sugriovė visą miesto kvartalą tarp Turgaus aikštės ir Vilniaus gatvės, griuvėsiai galutinai buvo sutvarkyti tik 6-ojo dešimtmečio viduryje. 1954-aisiais Turgaus aikštė pervadinta Komjaunimo aikšte, jos viduryje pradėtas formuoti trikampis skveras, o senasis grindinys (brukas) paslėptas po asfalto sluoksniu. 1964 metais pastatyta universalinė parduotuvė ir restoranas „Nemunas“, 1969-aisiais – buitinio gyventojų aptarnavimo kombinatas. Pradėjus mieste kursuoti autobusams, aikštėje įrengta autobusų stotelė. Šalia buvo gėlių turgelis, dailės dirbinių bei indų parduotuvės, valgykla. Sovietmečiu šioje aikštėje vyko gegužės ir lapkričio demonstracijos. Trikampę Komjaunimo aikštės struktūrą išardė 9-ajame dešimtmetyje prasidėjusi rotušės statyba, kuri alytiškiams priminė rusų animacinio filmo personažo Jemelios „pečių“ (krosnį), taip pat buvo išgriauti senieji miestą menantys nameliai. Taip Alytuje visiškai nebeliko senamiesčio. Deja, visi esminiai sprendimai, pakeitę Alytaus aikštės veidą, buvo priimti iš svetur atvykusių architektų. Prasidėjus Atgimimui, Miesto tarybos sprendimu, 1990 metais Komjaunimo aikštė pervardinta Rotušės aikšte. Tačiau šiandieninė aikštės erdvė užima tik nedidelę buvusios Turgaus aikštės dalį, nepakitusi išliko tik pietinė jos kraštinė, jungianti Pulko ir J. Basanavičiaus gatves. Nepriklausomybės metais toliau įvyko kelios aikštės rekonstrukcijos, pastatytas Alytaus teatro pastatas, aikštė tapo pėsčiųjų zona.
Jurgio Kunčino tekstuose Rotušės aikštė tampa miesto atminties, kasdienio gyvenimo ir įvairių permainų liudininke: „Nėra Aikštėje nei architektūros paminklų, nei įžymių pastatų, bet alytiškiams brangūs ir tie, kurie dar stovi. Tokių vos keletas, ir tie patys apšepę. Varginau skaitytojus, rašydamas, kad reikėtų rekonstruoti senąjį gastronomą, kad iš Aikštės dera pašalinti banalų asfaltą, iškloti ją betono trinkelėmis, būtinai iškeliant iš po asfalto ir įterpiant išlikusią tašytų akmenų juostą. O ji juk tęsiasi iki pat būsimo Angelo Dariaus ir Girėno gatvėje! Reikia tikėtis, kad ši amžina statybvietė vieną kartą atsigaus nuo „likimo smūgių“? Beje, čia žodį galėtų tarti kiekvienas alytiškis. O Kunčinas linkėjo: „ Gyvuok, Aikšte! Šitiek regėjus ir kentus, gal pagaliau tikrai sulauksi šviesesnių dienų“.
Turgaus aikštė, 1956 m. V. Stanionio nuotr.
Rašytojas apmąsto ne tik architektūrinius aikštės pokyčius, bet ir tai, ką kartu su senaisiais pastatais prarado miestas: „Aikštė, kurią tariuosi pažįstąs, beveik neatpažįstamai pasikeitė per vieną žmogaus gyvenimą, netgi greičiau. Laiko girnos – ne tik Dievo – irgi mala smulkiai; jau komunistmečiu mūrytų namų plytos daiktais sueižėjusios, o iš betono kyšo armatūra. Jei štai čia dabar atklystų 1944 metais su frontu išdundėjęs miesto patriotas, tarkim, tikras lietuvis, tuometinis gimnazistas, šitos Aikštės jis tikrai nebeatpažintų – tik skėsčiotų rankomis, aikčiotų ir stvarstytųsi už širdies. Ne, ne iš nuostabos. Arba kaip tik iš nuostabos. Ir taip pagalvoju: ot, imtų iš netolimų kapų atsikeltų ir ateitų čion koks ramus prieškario gyventojas... esu tikras, ir tokiam nejauku būtų. O gal ir jauku... iš kapų atsikėlus viskas jauku.
Kitas Kunčino ironiškas ir nostalgiškas pastebėjimas: „Kai suvaikėjusių komunizmo statytojų karta rimtai ėmėsi šios Aikštės, grįstos lauko akmenimis, su tąšytų akmenų juosta per vidurį, – nieko senoviško čia ir neliko. Žinia, nei rūmų, nei ansamblių Aikštėje niekada ir nebūta, bet žmogui buvo gaila visko, mažiausiai, žinoma, iškilių išviečių su bokšteliais, iš tolo panašių į kinišką pagodą. Buvo gaila kepyklos, redakcijos, benzino kolonėlės, žibalo krautuvės, viešbučio, teismo, knygyno, arbatinės, batų ir daržovių krautuvių, tiro, seno restorano, sifonų pripildymo punkto ir dar aibės „įžymybių“, dėl kurių dūsavo ne vienas senbuvis. Užtat iškilo naujas restoranas – „iš stiklo ir betono“. Tipinis kino teatras. Neseniai – neva rotušė. Tik Aikštė pasidarė lyg ir nebe Aikštė... Lyg ir nebe. Paprasčiausiai jos nebeliko....“
Grindžiama Turgaus aikštė, 1936. V. V. Stanionio archyvo nuotr.
Kariškiai turgaus aikštėje. Vytauto V. Stanionio archyvo nuotr.
Skveras tuometinėje aikštėje, 1971 m. Z. Bulgakovo nuotr.
Tuometinė aikštė, 1972 m.
Buvusi aikštė, 1973 m. Zenono Bulgakovo nuotr.
Rotušės aikštės panorama 1978 m. Z. Bulgakovo nuotr.
Kartingų varžybos Alytaus 400-mečio proga, 1981 m. Z. Bulgakovo nuotr.
Vestuvės, vestuvės... Z. Bulgakovo nuotr.
Grindžiama Turgaus aikštė, 1936. Vytauto V. Stanionio archyvo nuotr.
Buvusi aikštė,1986. Vytauto V. Stanionio nuotr.
Aikštė,1986 m. Vytauto V. Stanionio nuotr.
Garbės lenta tuometinėje aikštėje,1986 m. Vytauto V. Stanionio nuotr.
Aikštės kiemai 1986 m. Vytauto V. Stanionio nuotr.
Miestas ruošiasi šventei, 1987 m. Z. Bulgakovo nuotr.
Rotušės aikštės tvarkymo darbai Z. Stankevičienės nuotr.
Rotušės aikštė iš paukščio skrydžio, 1990. Z. Stankevičienės nuotr.
Rudeniška miesto akimirka, 2007. Z. Stankevičienės nuotr.
Z. Aikštės rekonstrukcijos darbai, 2011 m. Z. Stankevičienės nuotr.
Aikštės vaizdas 2015 metais. Z. Bulgakovo nuotr.
Alytaus miesto Rotušė buvusio skvero vietoje, 2016 m.
Fontanas aikštėje, Z. Bulgakovo nuotr.
Jaunystės žingsniai Rotušės aikšte. Z. Bulgakovo nuotr.
Šventėms pasipuošusi Rotušės aikštė 2026 m. Z. Stankevičienės nuotr.
Aikštės reikšmę kūrė ne vien pastatai, bet pirmiausia žmonės ir jų kasdieniai įpročiai. Kunčinas prisimena laiką, kai ši erdvė buvo gyvas miesto susitikimų centras: „<...> net ir tas, kuris nesiruošė nieko nei pirkti, nei parduoti, turgadieniais traukdavo aikštėn „kitų pažiūrėti ir savęs parodyti“. Ir speiguotom žiemom į avikailius įsitūloję kolūkiečiai, nepabūgę kelio ir vilkų, rogėm atšliuošdavo į šitą aikštę parduoti kokios kiaulaitės, avelės, atgabendavo medaus, grūdų karveliams ir vištoms, iki Kalėdų išlaikytų raudonšonių obuoliukų, o pardavę, aišku, skubindavosi į aplink aikštę susibūrusias miesto krautuves. Bene svarbiausioji stovėjo visai šalia – senu papratimu žmonės ją vadino „geležų krautuve...“
Literatūra ir šaltiniai:
- Kunčinas, Jurgis. Niekieno namai. Alytus, 1999, p. 65–66.
- Kunčinas, Jurgis. Vainikas „Soscinei": apybraižos. Vilnius, 1989, 65.
- Pinkevičienė, Saulė. Svarbiausioji Alytaus aikštė. Kas? Kur? Kada? Alytaus naujienos. 2012, gruod. 4–5.
- Pinkevičienė, Saulė. Centrinė Alytaus aikštė: Rinkos, Turgaus, Komjaunimo, Rotušės. Alytaus naujienos. 2010, spal. 15, p. 4.
- Kunčinas, Jurgis. Svarbiausioji aikštė. Alytaus naujienos. 1990, rugpj. 16, p. 3.
